Autoriaus Archyvai: Mantas

Dėl dviratininkų važiavimo per pėsčiųjų perėjas

Kurį laiką iš šalies stebiu diskusijas apie siūlymą naikinti draudimą dviratininkams kirsti važiuojamąją dalį pėsčiųjų perėja. Vienoje barikadų pusėje dviratininkai su sveiko proto argumentais, siūlymais ir kvietimais tartis, kitoje pusėje Susisiekimo ministerija su užsiciklinusiais specialistais–kalbininkais, kartojančiais tą patį per tą patį ir nebandančiais girdėti kitos pusės. Skaitant ar klausant jų pasisakymų, jaučiuosi kaip skaitydamas delfio komentarą, kuriame parašyta, kad važiuojamoji dalis skirta automobiliams važiuoti ir nėra čia ko pėstiesiems tikėtis pirmumo einant per perėją.

Kiekviename Susisiekimo ministerijos pasisakyme vis akcentuojama, kad Kelių eismo konvencija nenumato galimybės važiuojant dviračiu kirsti pėsčiųjų perėją. Permečiau akimis tą konvenciją, neradau jokio punkto, kuriame tokia situacija būtų aprašyta. Neparašyta joje ir kad galima dramblį vestis per perėją, bet ar tai reiškia, kad jį vestis draudžiama? Vargu.

Kitas specialistų–kalbininkų argumentas: „pėsčiųjų perėja yra išskirtinai pėstiesiems numatytas kelio elementas, kuriame eismo dalyviai kerta važiuojamąją kelio dalį eidami“. Panašu, kad pažiūrėta į pėsčiųjų perėjos apibrėžimą Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme, bet užsimerkta prieš punktu aukščiau esantį paties pėsčiojo apibrėžimą, kuris sako, kad pėsčiasis yra „asmuo, esantis kelyje ne transporto priemonėje, taip pat važiuojantis neįgaliųjų vežimėliu, riedučiais, riedlente, paspirtuku, vedantis dviratį, mopedą, motociklą, traukiantis (stumiantis) rogutes, vaikišką ar kitokį vežimėlį. Pėsčiuoju nelaikomas kelyje dirbantis asmuo“. Kitaip sakant, pėsčiasis neprivalo eiti, pėsčiuoju laikomas ir jam prilyginamas važiuojantysis asmuo. Sujunkime šiuos du punktus ir gaukime akivaizdų dalyką: pėsčiųjų perėja važiuojamąją dalį galima kirsti važiuojant vežimėliu, riedučiais, riedlente ar paspirtuku. Jeigu kyla noras ginčytis, galite paskaityti teismų praktiką, pvz., bylą 1A-137-149/2017, kurioje teismas gana aiškiai pasisako, kad Kelių eismo taisyklės nedraudžia per pėsčiųjų perėją važiuoti paspirtuku. Su tuo dabar ir gyvenkit, mieli Susisiekimo ministerijos kalbininkai.

Gerai, baikime kalbininkų reikalus ir pereikime prie saugaus eismo ir Mariaus siūlymo keisti KET 64.9 punktą, be išimčių draudžiantį dviratininkams kirsti važiuojamąją dalį važiuojant pėsčiųjų perėjomis. Siūlyta daryti išimtį ir leisti teisėtai per perėją važiuojant dviračiu, kai jo vairuotojas išpildo tris esmines sąlygas: prieš perėją pilnai sustoja, įsitikina, kad ją kirsti yra saugu (t.y., automobilių nėra arba jiems nebus trukdoma, arba jie patys geranoriškai sustoja praleisti dviratininką) ir perėja juda pėsčiojo greičiu. Kitaip sakant, siūlyta iš esmės prilyginti pėsčiųjų perėjas dviračių pervažoms ir leisti dviratininkams jomis kirsti važiuojamąją dalį neturint pirmenybės, t.y., dviratininkas turi žemiausią prioritetą, jis visais atvejais atsakingas už tai, kad saugiai kirstų važiuojamąją dalį. Visais avarijų atvejais kaltas liktų dviratininkas. Niekas čia nekalba apie pažeidėjus, kurie perėja staigiai iššoka automobilių vairuotojams prieš akis, jie ir toliau išliktų pažeidėjai, juos reikia gaudyti, įspėjinėti ir bausti, jei kitaip nesupranta. Kalbame, ar protinga būtų leisti dviratininkui teisėtai kirsti važiuojamąją dalį vidury dienos, esant puikiam matomumui į abi puses, važiuojant dviračiu, kai gatvėje daugiau nėra nei gyvos dvasios. Susisiekimo ministerijos specialistai-kalbininkai sako, kad nukentėtų saugumas. Sveikas protas sako, kad saugumas nenukentėtų. Pats ministras pirmininkas Saulius Skvernelis per Vyriausybės posėdį (nuo 19 min) labai protingai pasisakė.

Konfliktinės situacijos. Nėra konfliktinių situacijų. Įvyko avarija – kaltas dviratininkas, byla baigta. Niekas niekad neprašė dviratininkui suteikti pirmumą. Matai, kad didelis eismas, kad prastas matomumas – būk malonus, nulipk nuo dviračio ir persivaryk. Beje, kiekvienas sveiko proto dviratininkas pats supranta, kad menkiausios avarijos atveju, pats skris per vairą ir pačiam skaudės kaulus, tad yra linkęs gerokai labiau saugotis nei būdamas už automobilio vairo. Neskaitant smulkių susidūrimų, pats esu kartą stipriai nutrenktas (ne perėjoj, ne dėl mano kaltės), tad puikiai suprantu ką rašau.

Dėl siūlymo prie pėsčiųjų perėjų įrenginėti dviračių pervažas. Pirmas dalykas – visiškai nesuprantu, kaip papeckiojimas dažais padarys kelio kirtimą saugesnį. Antras dalykas – argumentuojama, kad tai labai paprasta ir savivaldybėms beveik nieko nekainuos. Svajokite toliau. Pamėginkite Vilniaus savivaldybės paprašyti nupiešti bent vieną dviračių pervažą šalia perėjos. Aš, kaip ir kiti bandžiusieji, žinome, kuo tai baigiasi. Padažyti nepakaks, nes pervažos niekas neįrenginės perėjos plotyje, infrastruktūrą reiks dvigubai praplėsti, nuleidinėti kelio bortus ir pan., visa tai kainuoja, o perėjų galybė. Vietoje leidimo dviratininkams kultūringai pervažiuoti perėja, Susisiekimo ministerija siūlo savivaldybėms įrenginėti naują infrastruktūrą, kuri nė kiek nepadidintų saugumo, bet padidintų išlaidas. Kažkodėl Susisiekimo ministerija pervažų įrenginėjimo išlaidų kompensuoti nesisiūlo. Tad nesvajokime, kad tų pervažų padaugės, nes net jau esančiose pervažose Vilniaus miesto savivaldybės neįmanoma išmaldauti, kad nuleistų bortus esamuose magistraliniuose dviračių takuose.

Mano supratimu, draudimai turi atsirasti išskirtinai tik tada, kai jie turi aiškią paskirtį. Jei galima atsisakyti draudimo niekam nepakenkiant, nekeliant pavojaus sau ar kitiems, niekam netrukdant ir nekeliant kitokių neigiamų pasekmių, tokio draudimo turi būti atsisakyta. Kitaip sakant, jei kažkam galima pagerinti sąlygas nepabloginant sąlygų likusiems, tai kodėl to nepadaryti? Šiuo atveju draudimas tuščioje gatvėje dviračiu pervažiuoti į kitą kelio pusę atlieka kažkokią butaforinę funkciją. Visai adekvatu būtų uždrausti kairinius posūkius.

Ar mane šis klausimas liečia? Taip, minimaliai liečia. Kasdien į darbą važiuoju dviračiu ir vieną kartą per dieną grubiai pažeidžiu KET, nes grįždamas iš darbo apytuštėje gatvelėje pravažiuoju per perėją nenulipęs, jei matau, kad iš abiejų pusių nėra nei gyvos dvasios, kuriai sutrukdyčiau. Aišku, galėčiau nepažeidinėti KET ir siauroje gatvėje maltis važiuojamojoje dalyje, bet sveikas protas sako, kad visiems eismo dalyviams bus saugiau ir patogiau, jei išliksiu pažeidėjas. Laimei, Lietuva juda link vakarų ir vis labiau laikosi sveiko proto, o ne Susisiekimo ministerijos specialistų-kalbininkų, kurie prikelti vidury nakties šauktų, kad draudžiama viskas, kas neparašyta, kad leidžiama. Gal sulauksime tokių dienų, kai ir labiausiai pažeidžiamas ir niekam kitam pavojaus nekeliantis eismo dalyvis – pėsčiasis – galės Vilniaus centre, tuščioje vienpusio eismo gatvelėje pereiti į kitą pusę, degant raudonam šviesoforo signalui. O šalia stovintis policijos pareigūnas su šypsena palydės jį akimis kaip kokiame Paryžiuje, o ne puls rašyti baudų turistams, trindamas rankomis ir besidžiaugdamas, kokį pavojingą niekam netrukdantį ir niekam pavojaus nekeliantį pažeidėją ką tik sugavo. Laimei, sveiko proto mūsuose vis daugiau, o specialistų-kalbininkų įtakos vis mažiau. Gal visgi sulauksime.

O Susisiekimo ministerijos specialistams-kalbininkams palieku atvirą klausimą: kodėl riedučiais per pėsčiųjų perėją važiuoti galima ir „saugu“, o tokiu pačiu greičiu važiuoti dviračiu yra „nesaugu“ ir draudžiama? Arba dar paprasčiau paklausiu, kodėl su el. paspirtuku (prilyginamu motoriniam dviračiui) iš lėto prariedėti per pėsčiųjų perėją prieš tai sustojus, yra „nesaugu“ ir draudžiama, o išėmus jo bateriją (t.y., pavertus jį paprastu paspirtuku, prilyginamu pėsčiajam) lygiai taip pat prariedėti per pėsčiųjų perėją yra „saugu“ ir galima?

Dar vienas siūlymas specialistams-kalbininkams: pakeiskime KET ir vietoje sąvokos „pėsčiųjų perėja“ parašykime „važiuojamosios dalies kirtimo vieta“. Gal bus „saugiau“ ją kirsti važiuojant dviračiu?

Pabūti kalbininku paprasta. Vadovautis sveiku protu sunkiau. Bet įmanoma.

Kraujo donorystės #46-50

Kraujo donorystė #46

2018-07-30: Po gėdingos mėnesio pertraukos dėl nukritusio hemoglobino teko eit vienam per pietus, nes išsiderino tvarkingas kraujo nupylinėjimo grafikas. Vasara, +30 lauke, tai VCUPas tuščias. Gerai, laukti eilėse nereikia, visur pirmas. Hemoglobinas tvarkingai atsistatęs iki 145 g/l, dovanų lentynos aptuštėjusios, davė kažkokį super pigų, barškantį žingsniamatį. Žiūrėsim, kam jį panaudot galima. Sausainių lėkštė pilna, tai bent toks pliusas.
Papildau: žingsniamatis net laiko teisingai nerodo, tinka tik išmest į šiukšlinę.

Kraujo donorystė #47

2018-10-01: Rudeniniai peršalimo virusai, kelionės ir darbai išretino kraujadavių gretas, tai perpiet nuėjau vienas. Reik pripažint, po vasarinio bano nusipirkau pigiausių geležies papildų pabandyt. Na ir panašu, kad tas daiktas gal netgi ir veikia, nes hemoglobinas sukilęs iki 154 g/l. Kraujas sunkiai varvėjo, tai prikankino seselės tą adatą traukinėdamos pirmyn atgal po veną. Menkas malonumas. O ir su dovanom nieko gero. Na, bent du šokoladus išsiderėjau, tai gal visai ir neblogai. Sausainių yra dar su obuoliais. Na, buvo, kol aš neatėjau.

Kraujo donorystė #48

2018-12-01: Pirmą kartą donorystę organizavau ne aš, o Erikas. O ir vieta neįprasta – Labdaros ir paramos fondas „Rugutė“. Susigundėm Lino pažadėtu šokoladiniu pyragu. Ir buvo verta! Nuostabiai skanus pyragas. Eisim vėl! Hemoglobinas vos pakritęs iki 147 g/l, iki Eriko 161 g/l man toloka buvo, bet jį kautynėse diskvalifikavau už didesnį nei 160 g/l, tai laimėjau aš. Hehe. Mano žaidimas – mano taisyklės. Čia panašiai kaip tas liūdnesnis juokas, su kuo Rusija ribojasi – su kuo nori su tuo ir ribojasi. Va. Pulsas – vargani 50 sujudėjimų per minutę, praktiškai iš mirusio žmogaus kraują bandė nuleist, liepė kojas pakelt, kad paskutiniai lašai suvarvėtų, bet ir tai pabaigoj venos papyko ir užsuko čiaupą. Na bet šiaip tai užteko suapvalinus.

Kraujo donorystė #49

2019-01-31: Sako, gripo epidemija, bet niekas sergančių nepažįsta. Liaudies daug nebesusirenka, nes sunku laiką susiderinti, tai ėjom su ilgokai užsimuliavusiu Justinu. Nors ir ilgai kraujo nedavė, bet hemoglobino kare buvo gėdingai sutriuškintas rezultatu 152 vs 154. Nieko labai išskirtinio daugiau neįvyko, gavom ne pačios aukščiausios kokybės termo puodelį, sieninį kalendorių ir saldumynų, deja, šįkart šokolado nekliuvo,

Kraujo donorystė #50

2019-04-02: Garbinga sukaktis artėja, bandom registruotis kraujo davimui – vis dar neveikia nei aplikacija, nei interneto svetainė. Tenka popierius pildyt ranka kaip akmens amžiuj. Eilinį kartą įveikiu Justiną ir išspaudžiu 155 hemoglobinus, atrodo, kad jubiliejinė donacija bus nusisekus, bet truputį susivėlinęs ateina Erikas ir, nepaisydamas įspėjimų, privarvina 159, deja, šįkart nėra ko prikišt ir diskvalifikuot nėra už ką. Niekšas… Tai ką duosit dovanų už penkiasdešimtą? Tai kad nelabai ką turim… Teko paimt vėl tokį patį termopuodelį. Tiek žinių. Pradedam judėt link 100.

Naujoji Maximos atsiskaitymo sistema

Mindaugo Maxima ilgai erzino erzino prie įėjimo laikydama rankinius skenerius ir pagaliau šiandien paleido į dienos šviesą naująją atsiskaitymo sistemą. Bėgau per pietus išbandyti, kad nebūčiau atsilikęs dinozauras. Tikėjausi, kad bus gerokai mažiau patogus variantas už senąsias savitarnos kasas, bet likau visai patenkintas. Yra savų pliusų. Keli pastebėjimai ir pirmo pabandymo:

  • Minusas, kad prie įėjimo reikia stoti, traukti Maximos kortelę, ją nuskenuoti ir pasiimti skenerį. Truputį susigaišta laiko, nes šiaip tiesiog čiumpi krepšelį ir eini.
  • Minusas, kad prekybos salėje visoms sveriamoms prekėms reikia spausdintis ir klijuotis lipdukus. Mano daugelis pirkinių būna daržovių ir vaisių skyriuje, tad beveik kiekvienai prekei reikia gaišti laiką.
  • Pliusas, kad galima pažiūrėti prekės kainą, nelakstant ir neieškant, kur pakabinti sieniniai skeneriai.
  • Pliusas, kad matosi jau į krepšelį susidėtų prekių kaina, nuolaida ir galutinė suma. Man nelabai būtina, bet daugeliui tikriausiai patiks.
  • Pliusas, kad naujais būdais apsipirkdamas nesi atsilikęs dinozauras.
  • Pliusas, kad nelieka eilių, nes kasoje telieka dar kartą nuskenuoti Maximos kortelę ir pridėti bekontaktę banko kortelę, kad pasiimtų pinigus. Labai gerai, nes senosiose savitarnos kasose jau ėmė kauptis eilės. Jau nekalbu apie tas pensininkams paliktas kasas, kur pardavėjos skenuoja prekes.
  • Mažas minusas, kad reikia dar čekį pasiėmus nuskenuoti išeinant, nes kitaip pro vartelius nepraleidžia.
  • Minusas. Išeini atsiskaitęs pro vartelius su krepšeliu ir nėra kur jį pasidėt ir susikraut prekes į kuprinę. Bet dauguma gal iš karto dės prekes į pirkinių maišus arba naudosis vežimėliais, tai nepajaus šito.

Tai toks pirmas pabandymas. Smagu išbandyti naujoves, bet aš mažai prekių perku ir dauguma jų sveriamos, tai vis tiek rinkčiausi senąsias savitarnos kasas, jei jose nebūtų eilių. Na o kol naujosios tuščios, be abejo, naudosiu jas. Visai patogu. Geriau nei tikėjausi.

Nusipelniusio kraujo donoro pažymėjimas

Nepraėjo nė penkeri metai nuo tos dienos, kai Vytenis Povilas į rankas įdavė kraujo donorystės žymūno pažymėjimą už dvidešimtą kraujo donaciją, o štai ir naujo popieriuko sulaukiau už trisdešimtą. Tiesa, jį turėjau gauti jau seniai, todėl ne pirmus metus zyziau ir Kraujo centrui ramybės nedaviau, kaskart klausdamas, kada pagaliau savo užsitarnautą popierių gausiu. Kai jau galvojau, kad šitas popieriukas nuplaukė ir rudenį iš karto gausiu garbės donoro pažymėjimą, sulaukiau skambučio ir kvietimo atvykti į Kudirkos aikštę. Atvykęs išsiaiškinau, kad buvau labiausiai užknisęs iš visų su šito popieriaus kaulijimais el. paštu ir Kraujo centro registratūroje. Na, Malčius yra Malčius, ką jau ką, bet negyvai užknist tai jis moka. Nusimetė Kraujo centro personalas manęs naštą, kuriam laikui turės ramybę, bent jau iki rudens, kai įgausiu teisę pradėt zyzt dėl garbės donoro pažymėjimo. Ruoškitės.

Tiesa, nusivyliau Aurelijum Veryga. Neatėjo popieriuko į rankas įduot kaip Vytenis Povilas. Ir valgyt nedavė. Ir dovanų jokių nepridėjo, tik rožę įdavė. Rožę? Ką kraujo donorui vyrui su rože daryt? Bent kalafiorą duotumėt. O rožės yra vėjais išmesti pinigai. Turėkit omeny kitąkart.

Kraujo donorystės #41-45

Kraujo donorystė #41

2017-08-07: Išsiderino visiems kraujo davimai, tad tikrinti, kiek pas mane liko kraujo po avarijos, teko vienam. O kai eini vienas, tai gali eiti per pietus. O kai eini per pietus vasarą, randi visiškai tuščią Kraujo centrą. Ir tai yra gerai. Gaila, kad nebuvo su kuo pasivaržyt, nes hemoglobinas toks visai konkurencingas – 149 g/l. O štai feritinas, kurio tyrimą darė praėjusį kartą, verkia kamputyje su 7,5 µg/l, kai interneto nurodoma norma 30 – 400 µg/l. Bet čia logiška ir nieko baisaus.

Dar išsiaiškinau, kad nereikia bijot to klausimo, ar per paskutinį mėnesį lankeisi pas odontologą. Po eilinio plombavimo galima kraujo duoti jau kitą dieną, o jei kas rimtesnio – po savaitės.

Dovanų lentynos tuščios, tai vietoj jų išsiderėjau antrą šokoladą. Nelaukia donorų. Nelaukia.

Kraujo donorystė #42

2017-10-10: Ilgą laiką didelį hemoglobino lygį dempingavęs Justinas buvo kuriam laikui praspirtas dėl jo sumažėjimo, taigi į Kraujo centrą pajudėjom su kitu hemoglobino dempinguotoju – Eriku. Pastarąjį ištiko ta pati bėda – ilgą laiką dalinęs kraują su dideliu hemoglobinu, išeikvojo atsargas ir nebepripūtė minimalios normos, nors trūko nedaug. O štai Malčius nesiplėšo ir toliau rodo stabilų rezultatą – 144 g/l. Tiek dovanų lentynos, tiek sausainių lėkštelės buvo tuščios. Daviau velnių. Žadėjo, kad gruodį bent jau sausainių bus, nes Kalėdos artėja. O kol kas teišsiderėjau antrą šokoladą vietoj siūlyto kino bilieto.

Kraujo donorystė #43

2017-12-20: Visokie protinių dantų rovimai ir rudeniniai virusai truputį vėl išmušė iš grafiko, bet ne tiek jau daug ir nusivėlinom, o ir pirmą kartą užtaikyti ant spec. Kalėdinių dovanų tikėjomės. Prie kraujadavių būrelio prisijungė Rasa su broliu Domu, po gėdingo užbaninimo į rikiuotę grįžo ir Justinas. Apturėjom vieną linksmiausių šių metų kraujadavysčių, Malčiui eilinį kartą sunkiai varvėjo kraujas (buvom beveik tikri, kad venoj krešulys buvo ir viską užkišo), tai vėl išsimušė VIP statusą ir gavo rankos masažą. Tuo tarpu, bandėm išsiaiškint visi, kas būtų, jei iš karto nuleistų litrą kraujo. Seselė sakė, kad reiktų vežt ir pilt atgal, bet manęs atsakymas neįtikino, norėčiau empirinį pavyzdį pamatyt. Tuo tarpu viena mergina ir po puslitrio empiriškai vos nesusmuko eidama pro duris, bet niekam į glėbį neįkrito, tai nieko įdomaus, įprastas vaizdas.

Hemoglobinų karus laimėjo pailsėjęs Justinas su 152 g/l, maniškis jau kelintą kartą krenta, šįkart iki 140 g/l. Dovanų lentynas papildė raudonos kuprinės. Aiškiai pirktos per viešuosius pirkimus už mažiausią kainą, didele kokybe ir praktiškumu neblizga. Tai čia nieko, to ir buvo galima tikėtis. Bet ta nenumaldoma viską užgožianti ir neišvėdinama smarvė jas išpakavus nustebino net ir mane.

Po visa ko valgėm šakotį. Skrudžas Malčius nujautė, kad vėl stalas tuščias bus, tai ėjo per pietus į Mindaugo Maximą pirkt šakočio be margarino ir palmių riebalų. Tai  va kurie neprisijungėt, tai graužkitės nagus, kad nei trupinio gero daikto negavot.

Kraujo donorystė #44


2018-02-21: Gripo epidemijos visokios, užsilenkė daug kas. Teko dviese su Justinu eit. Keista, bet Kraujo centre gana daug žmonių, net daugiau nei įprasta. registratūroj susiginčijau, kam jiem reikalingas žmogaus fizinis adresas, kai duodam el. paštą ir tel. numerį. Na, neva siųs registruotą laišką, jei kas nors su kraujo tyrimais bus blogai. nes nu telefonu paskambint ar el. paštu parašyt, tai taisyklės neleidžia. Nesvarbu, kad tuo nurodytu fiziniu adresu pusės savo donorų nerastų. Žodžiu, Kraujo centro valdžia vis dar Homo Giliai Popierizmikus ir nei tunelio, nei šviesos jo gale nesimato. Bet čia smulkmena.

Justinas pirmas atlėkė ir vos ne vos per Meldoniumo plauką išvarvino 136 g/l, nedaug trūko, kad kaip įprasta gautų baną. Tuo tarpu Malčius perėjo nuo kopūstų link burokų dietos ir toliau išlaiko stabilų rezultatą – 147 g/l, hemoglobinas netgi kyla. Sausainių šįkart truputį padėta, nors lėkštutės dydis sako – daug neimkit. Dovanų lentynose – juodi sportiniai marškinėliai (pagaliau be durnų didelių užrašų). M dydis, bet ten greičiau American M, nes man netgi didoki truputį. Bet sunaudosiu, geras daiktas.

Kraujo donorystė #45

2018-04-23: Išsiblaškė visi kraujadaviai mano, teko vienam eit per pietus. Gerai, žmonių nedaug, hemoglobino karą laimi žmogus su 140 g/l, nes niekas su tavim ir nesivaržo. Kraujas nelabai bėga, gauni rankos masažą iš jaunos seselės. Registratūroj sakai, duokit man tą metalinį emaliuotą puodelį, o tau sako, vaikyti, nejuokauk, koks tau emaliuotas, molinis čia. Tiek žinių, 45 kartas, judam link apvalesnės sukakties.

Protinių dantų rovimas. Žalgirio klinika

Turėjo Malčius daug metų bėdą su protiniais dantimis: trys iš jų akių nerodė, tai gyvent netrukdė. Ketvirtas truputį prasikalė, bet normaliai taip ir neišdygo. Įspėjo Malčių stomatologai jau prieš keletą metų, kad šitą prasikalusį būtina naikint, nes prie jo renkasi maistas ir suges ne tik jis, bet ir šalia esantis krūminis. Durnas buvo bernelis Malčius ir vis delsė, kol daktaryčių pranašystės išsipildė: pradėjo abu dantys tamsėt. Sukaupė Malčius proto likučius ir nusprendė, kad galų gale reikia šitą bėdą raut su šaknimis. Tiesiogine prasme. Netiesiogine irgi.

Neišdygusius protinius dantis galima rautis privačiai už labai gerus pinigus (prieš keletą metų man siūlė vieną išraut už 400 Lt) arba eiti ilgesniu, bet pigesniu keliu ir pasinaudoti valstybine medicina. Viskas prasideda nuo vizito pas savo poliklinikos odontologą, kurio reikia paprašyti, kad išrašytų siuntimą konsultacijai pas burnos chirurgą.

Kai jau turim siuntimą, einam arba skambinam į Žalgirio kliniką registruotis. Eilė apie 1-2 mėnesius. Iš esmės, jei žinote, kad jūsų protiniai dantys tikrai blogoj pozicijoj ir juos reikia rauti, tai geriausia pirma užsiregistruoti į Žalgirį ir siuntimą savo poliklinikoj pasiimti tik likus kelioms dienoms iki vizito. Kodėl? Todėl, kad galite kaip Malčius susirgti ne laiku prieš vizitą į Žalgirį, aplipti visokiomis pūslelinėmis ir dėl to teks keisti vizito datą, o registratūroj gausit paliepimą susiveikti naują siuntimą, nes šitas jau nebegalios.

Jei visgi pavyko sulaukti vizito į Žalgirio kliniką, tai čiupkit siuntimą į rankas ir pirmyn. Vizitas truks neilgai: užpildysite krūvelę popierių, padarys panoraminę rentgeno nuotrauką (nemokamai) ir galiausiai priims gydytojas, kuris parodys nuotrauką ir patvirtins, kad lupt dantis reikia lauk. O lupt juos galima dviem būdais: du kartus po du su vietine nejautra už maždaug 4×30=120 eurų arba visus keturis iš karto ligoninėje nemokamai. Na, man prieš keletą metų kardiologė Antakalnio poliklinikoj sakė, kad turėčiau dust su tokia savo širdim, tai gydytojas rekomendavo atgult į ligoninę ir išsilupt visus dantis su medikų priežiūra. Per daug įkalbinėti nereikėjo, sutikau. Gavau vėl krūvą siuntimų – pas kardiologą, į Žalgirio ligoninę, pas šeimos gydytoją bendriesiems tyrimams.

Su kardiologais eilės didžiausios, tai pirma su tuo siuntimu reikia ir užsiimti. Suradau visai gerą vietą Karoliniškių poliklinikoj už poros savaičių. Ten paaiškėjo, kad Antakalnio poliklinikoj gydytoja babytė man prieš keletą metų nesąmonių prišnekėjo ir su mano širdim absoliučiai viskas tvarkoj. Tą aš ir įtariau, bet dabar jau gavau specialistės patvirtinimą ir leidimą operuotis. Jei jums su širdim viskas gerai, tai šito etapo pas kardiologus neprireiks.

Tada reikia susidėliot vizitus į Žalgirį ir savo polikliniką, nes kraujo ir šlapimo tyrimai turi būti padaryti ne anksčiau nei prieš savaitę iki operacijos. Registruojamės į Žalgirio ligoninę ir mažiausiai tris darbo dienas prieš tai – pas šeimos gydytoją, nes vieną dieną pas ją eisit siuntimo tyrimams, kitą dieną darysitės tyrimus, trečią dieną eisit siuntimo operacijai su tyrimų rezultatais. Čia man nemokama medicina pasibaigė – už dalį tyrimų liepė susimokėt. Išleidau apie 13 eurų ir dar didelis klausimas, ar čia manęs sava poliklinika neapgavo liepdama mokėt, turint siuntimus operacijai. Aaa, tiesa, jei sugebėsit susirgt prieš operaciją, tai kortų namelis griūna, bet čia gal savaime suprantama, kad jūsų sergančių niekas neoperuos.

Nusiteikiam 3-4 dienoms palatoj ir ryte prisistatom į Žalgirio ligoninę. Pirmą dieną niekas nieko nedaro, ateina gydytojai, trumpai viską paaiškina, išsiklausinėja. Anesteziologai prigrasina po vakarienės nieko nevalgyt, o paskui ir negert. Geroji naujiena – nors jums iki tol sakė, kad operuos dantis jus visiškai atjungdami su bendrine narkoze, yra galimybė operuoti su raminamaisiais + vietine narkoze, kas yra žymiai saugiau ir geriau. Pasikonsultuokit dėl šito su anesteziologu, nes narkozės tipą daugeliu atvejų leidžia pasirinkti pacientui.

Palata. Palatos sovietinės, dvigulės, aptrupėjusiu tinku ir burzgiančiomis lempomis, bet lovos, langai, radiatoriai yra nauji, sanitarinis mazgas irgi toks pusėtinas. Gyvent galima. Jei labai pasiseks – gal gausit jau suremontuotą. Tiesa, šikpopieris, muilas, rankšluosčiai, pižamos į šitas iš PSDF kompensuojamas atostogas neįeina, tai pasiimkit savo. Valgyt duoda valgykloj, tris kartus per dieną, maistas neįspūdingas, porcijos irgi, bet užtenka, išgyvent galima.

Bonus. Jei labai pasiseks – pirmą dieną pakliūsit studentams į nagus. Padarė 3D veido nuotrauką, 3D apnašų vaizdą ir nemokamą burnos higieną (šitą geriau pasidarykit prieš operaciją). Daro tyrimą, kaip burnos higienos būklė atsiliepia pooperaciniam gijimui. Galima atsisakyt viso šito, bet palatoj nuobodu sėdėt, tai vis pramoga, o ir nauda neabejotina.

Operacija. Laukiat nuo ryto alkani, ištroškę ir drebat, kada čia jūsų ateis išsivest. Ateina apie pietus, nusiveda į operacinę. Išrengia iki apatinių, paguldo, apdėlioja visokiais aparatais, į veną įstato kateterį. Suvarvina kažkokių smagių raminamųjų (intraveninė sedacija), nuo kurių pasaulis darosi gražesnis, pats esi ramesnis, bet pilnai sąmoningas. Suleidžia vietinę narkozę visiems keturiems dantims. Na ir prasideda pjaustymas, gręžimas, dalinimas ir rovimas. Kartais atrodo, kad išneš dantį su visu žandikauliu, bet profai dirba, viskas gerai. Po vieną išlupa ir susiuva. Atvaro lovą iš palatos, pats perlipi nuo operacinio stalo, įkiša dar marlės gabalą į burną pusvalandžiui ir mažą lašinę suvarvina. Dar ledo duoda palaikyt. Labai viskas nepriekaištingai buvo, jokių nusiskundimų. Po operacijos esi visiškai žvalus ir gyvybingas, po poros valandų jau su visais vakarienę valgai normalią.

Pooperaciniai reikalai. Vakare kažkokių bjaurių vaistų suleidžia nuo tinimo į užpakalį. Vienas bjauresnių dalykų visam šitam procese. Raumenys truputį patrūkčioja iš nepasitenkinimo, bet greit išsivaikšto. Antibiotikų, aišku, gauni kursą ryte-vakare ir litrą pošlykščio dezinfekcinio skysčio burnai skalauti. Po 2-3 dienų iš ligoninės paleidžia, jei viskas gerai. Skausmo jokio nei operacijos metu, nei po jos, nei po kelių dienų. Aišku, neskauda tik, kol pjūvio vietų nelieti, čia savaime suprantama. Bet šiaip jokių vaistų nuo skausmo tikrai nereikia. Tinimas. Tinimas nedidelis pasireiškia kelioms dienoms, bet čia irgi normalu. Po savaitės ištraukė siūlus, bene skausmingiausia šio reikalo procedūra, laimei, trunka neilgai, galima pakentėti.

Mitai.
Mitas nr. 1: gulėsi kaip lavonas ir tave pumpuos su lašinėm. Su vietine nejautra operuojant niekas nieko nepumpuoja, mažą maišiuką tik supila ir už dešimt minučių po operacijos gali vaikštinėt. Esi žvalus. Nepykina.
Mitas nr. 2: maistas tik per šiaudelį. Po operacijos praėjus dviems valandoms gauni vakarienę. Įprastą vakarienę. Niekur neskubi, tai kramtai su priekiniais ir vargo nematai. O jei per daug negaila maistu žaizdų išterliot, tai kramtyt gali normaliai, nes viskas tvirtai užsiūta. Aišku, jogurtai ir kitas lengvai kramtomas maistas yra labai gerai ir patogu, bet ne būtinybė.
Mitas nr. 3: Savaitė ligoninėj. Paprastai išleidžia po dienos ar dviejų. Kambarioką operavo ketvirtadienį, tai penktadienį jau išrašė kartu su manimi, nors mane diena anksčiau operavo.
Mitas nr. 4: Raunant su vietine po du dantis organizmui lengviau. Jūs šitą savo organizmui papasakokit, kai antrą antibiotikų seansą pradėsit gert.

Labai ačiū Žalgirio ligoninės kolektyvui. Viskas labai sklandžiai praėjo. Džiaugiuosi, kad visgi pasirinkau rauti visus dantis iš karto. Visų pirma, vienas kursas antibiotikų vietoj dviejų. Visų antra, nemokama. Visų trečia, truputis poilsio ir pooperacinė priežiūra, nes maža ką. Visų ketvirta, pasikankint geriau kartą negu du.

Jei į ligoninę gult nenorit ir ieškot priešingų motyvų, tai skaitykit geriau šitą:
http://www.kleckas.lt/blog/protiniai-dantys-ir-ju-rovimas

Vašingtonas, JAV

Pasikvietė gi Malčių Tarptautinis Valiutos Fondas į savo būstinę. Lėktuvo bilietus nupirko, apartamentus viešbuty užsakė, pinigų pragyvenimui davė. Nebuvo kaip atsisakyti tokių dviejų savaičių atostogų. Pirma nuotrauka didinasi, jei Malčiaus neįžiūrit.

Galvojau, kad bus koks eilinis nuobodus dangoraižiais apkrautas JAV miestas. Bet visiškai priešingai, jokių dangoraižių, medžių galybė, voverės gatvėse šokinėja. Smagu. Net oras tobulas pasitaikė, pirmą savaitę iki +34C, bet kitą savaitę atvėso iki neįprastų, bet man priimtinesnių 27C.

Nuvažiavęs iš oro uosto į stotį, neradau, kur stoja autobusas man iki viešbučio važiuojantis, tai paprastuoju būdu pro centrą 4 km pasivaikščiojau ir pagrindinius objektus iškart apžiūrėjau, nes pakeliui buvo. Tiesa, TVFas dar paskui ir ekskursiją su autobusu padarė, tai pakartotinai viską apžiūrėjom.

Trump’o triobelė su dviem tvorom, milijonais policijos, snaiperiais ant stogo ir pan. Beveik kasdien tekdavo praeit, tai vis judesys aplinkui vykdavo, tai protestuotojai rėkauja, tai diskoteka su Abbos dainom. Veiksmo centras.

Na, dviračių juostos pavydą kelia. Gali būti ir geriau, bet lyginant su Vilniaus sąlygom, tai tik svajot. Net avariniai sugedėliai nedrįsta ant dviračio juostų stot. Na ir šiaip labai pakančiai į dviratininkus reaguoja mašinų vairuotojai, neteko matyt, kad kas pypteltų, nors ir išdarinėja nesąmones dviratininkai kaip ir Vilniuj. Tiesa, tarpusavy automobilių vairuotojai pasipypsint mėgėjai, bet kitiem nesignalina – ar tai dviratis vinguriuotų viduriu kelio, ar pėstysis per raudoną eitų, ar koks afroamerikietis riedlente trečia eismo juosta važiuotų (real story).

Tiesa, panašu, kad dviračius vagia, nes dauguma su keliom spynom pririšti – ir per rėmą su U spyna ir per ratus su trosais. O ir prie stulpų matosi neatsargių dviratininkų palikti dviračių likučiai – arba ratas, arba rėmas be ratų, priklausomai nuo to, kas spyna pritvirtinta.

Lietuvą labai gerbia, visur Vyčio skulptūrų pristatinėta.

Trečias kartas JAV, bet pirmą kartą tik į Walmartą užšokau. Na, eilinė Maxima.

Griauna. Kažką naujo statys, bet niekas nedulka, vandeniu užpila. Tvarkinga.

Na ir Malčius, aišku, nepraėjo pro gyvūnų globos organizacijos šunis nepakalbinęs. Pačiame Vašingtone su augintiniais bėdų kaip ir nėra, vežasi gyvūnus iš šungaudžių kitose valstijose, kur juos masiškai pribaiginėja po 72 valandų nuo sugavimo. Nesitikėjau, kad JAV dar kai kuriose vietose taip blogai. Net pas mus dvi savaites duoda. http://www.ruraldogrescue.com

Aš burbėt mėgėjas, bet neturiu ką prikišt. Nuostabus žalias miestas. Net prakeiktų rūkorių beveik nėra. Ir opelių nėra, todėl saugu su dviračiais važinėt. Na ir apskritai ten gal dyzelio nei vieno – mašinų begalė, o jokio užterštumo nesijaučia. Labai patiko. Taip, Malčiui patiko, būna ir taip.

Katė KacKac užbaigė savo dienas

Daug metų sakiau, kad katė KacKac pergyvens mane. Nedaug trūko, bet visgi klydau. Sulaukusi maždaug aštuoniolikos metų, pasidavė. Niekas jau tiksliai neatsimena, kiek jai metų. O ir aš pats dar pyplys buvau, kai ji atsirado. Tiesą sakant, mažai ir atsimenu tų laikų, kol jos nebuvo. Pagyveno kaime, senatvę praleido Vilniuj, vaikštinėjo po parką paskui mane kaip šuniukas, vaikė visokius jorkšyrus ir panašius žiurkėnus. Ryte prašvitus vis keldavo švelniai baksnodama letena į veidą. Sunku patikėti, kad daugiau to nebedarys. Labai tobula katė buvo. Gaila, bet visiems ateina savas laikas.

Avarija su pasiskraidymo elementais

Rieda sau Malčius po darbo neskubėdamas (apie 45 km/h) namo, visi automobiliai jau sankryžą pravažiavę, žalia dar net nemirksi. Tik iš priešingos pusės paskutinis opelis pamažu ropoja į sankryžą, nes ruošiasi sukti į kairę. Visiškai įprasta kasdienė situacija – laukia, kol Malčius pravažiuos tiesiai. Bet paskutinę sekundę visgi paaiškėja, kad nesuprantamais būdais Malčiaus nepamato, nors anas su geltona liemene vidury šviesios dienos važiuoja, esant tobulam matomumui. Na, yra ta vairuotojų kategorija „mašinų nėr – kelias tuščias“.

Tai taip iš pasalų, iš lėto Malčiui ir stuktelėjo į šoną. Anas prieš tai dar bandė kreipt vairą į dešinę, bet to neužteko. Matyt, kliudė dviračio galinę pusę, nes dviratininkas parodė savo aerobikos sugebėjimus ir nuskrido ant šaligatvio, o dviratis ramiai nuvažiavo asfaltu.

Įsibėgėt ir gera trajektorija pakilt į orą jau mokėsiu. Tik štai su nusileidimu kitą kartą reiks gerokai padirbėti. Negrakštus nusileidimas. Visiškai negrakštus. Malčiaus nekentėjų būrelį turiu nuliūdint – nieko rimto. Pora siūlių, nudrožta priekinio kumpio oda ir stipriai aplamdyti šonai. Galiu tik pagirt motulę gamtą už gerai sulipdytus kaulus – tokiu greičiu tėkštis kaulais į cementą ir beveik nieko.

Reiškiu didžią pagarbą greitajai pagalbai, Lazdynų ligoninei ir policijai. Šitoj srity viskas suveikė puikiai, greitai, maloniai ir draugiškai. Bet visgi tikiuosi, kad antrą kartą nebeprireiks. Na ir atskira padėka kraujadavių būrelio senbuviui Erikui už dviračio ir Malčiaus suvežiojimą iki namų.

Pirmas gyvenime Malčiaus nedarbingumo pažymėjimas. Bet jis grįš. Ir grįš greitai. Ir grįš dar bjauresnis nei buvo. Ruoškitės, visureigių vairuotojai. Ir gėdykitės, kad patys nedrįstat stot akis į akį, o siuntinėjat nusmurgusius opelius su Malčium kovot. Ir kovot tokiais negarbingais pasalūniškais būdais.