Autoriaus archyvas: Mantas

Kraujo donorystė #28

DSC_1415

Užtikrintai judam link 30! Jau pavyko pasiekti tokį lygį, kai registratūroje į veidą pažiūrėjusios seselės klausia „kada tiek spėjote?“, o gydytojos klausimas „jau tikriausiai nebepirmą kartą?“ sukelia šypseną. Šįkart VCUP padalinyje apsilankėme su Justinu – mano etatiniu kolega, kuris desperatiškai vejasi mano donacijų skaičių ir kiekvieną kartą verkia kamputyje, kai tik mano hemoglobino norma atitinka reikiamą, o donacijų sąraše prirašomas +1.

Į VCUP atėjome pačiu laiku, apie 17h, iškart po mūsų prigužėjo gausybė jaunimo, kiek supratom iš kalbų – MRU studentų. Bet mums aktualesnis buvo hemoglobino karas, kurį Justinas tradiciškai laimėjo triuškinančia persvara. Visgi jam nerimą turėjo sukelti jau antrą kartą stabiliai kylantys mano rodikliai.

Kraujo nuleidimai praėjo sklandžiai. Aišku, tradiciškai seselės mane sportininku išvadino dėl besislapstančių venų ir raumenų būklės, o aiškinimai, kad rimčiau nebesportuoju jau keletą metų – nebuvo labai įtikinami. Dar buvo prisakyta sėdėti ramiai, kad adata iš venos neišjudėtų, nes adatos pozicijos taisymas venoje yra labai jau bjaurus dalykas, taigi supratome vienas kitą. Pavyko išvarvinti reikiamą dozę neprisidarius bėdų.

Vėliau dar prisėdome pailsėti prie arbatos gėrimo staliuko – jausmas lyg kokioje kavinėje, labai jaukiai įrengta. Gavom arbatos ir javinukų su šokoladu. Pasivaišinom – skanūs. Tiesa, ilgai pabūti ir rimčiau užvalgyti negalėjom, nes kėdės tik kelios, teko užleisti jas po mūsų atėjusioms merginoms. Išjudėjom namo.

Dovanų lentynėlėje nieko labai įdomaus. Pasiėmiau nelabai vykusį termopuodelį į kolekciją, dar tušinuką įdėjo, sulčių pakelį, apyrankę ir hemoglobiną hematogeną. Šokoladas pasibaigė. Gerai, kad namie dar šešios plytelės stovi iš ankstesnių kraujo davimų.