Autoriaus archyvas: Mantas

Pirmos ir paskutinės minioje žiūrėtos krepšinio varžybos

Pakvietė vakar draugai prie Baltojo tilto krepšinio varžybų pažiūrėt. Sako, kažkoks čempionatas vyksta. Buvau susiplanavęs valandėlę dviračiu paminti, bet teko planus atidėt ir prisijungt prie kompanijos.

Nuvažiavom, nusistebėjau, kiek daug kvailių laukia eilėj į kažkokią statybininkų tvora aptvertą laukymę. Teko prisijungti prie minios ir pastovėti kartu. Stalai užimti, prisėdom ant žolės, šilta, švaru – ne problema.

Prasidėjo varžybos. Nebesidomiu šitais dalykais jau kelerius metus, bet lietuvių veidai ir pavardės visos lyg ir matytos. Galgi ir visai įdomu bus.

Žmonės vis dar renkasi, spaudžiasi vis arčiau vieni kitų, aplink prisėda gal pirmakursio jaunimėlio. Pamažu pradedu suprasti, kad sėdžiu neprasisklaidančiame cigarečių dūmų debesyje. Man tai viena bjauriausių smarvių. Jei ne daiktai, palikti draugo automobilyje, tikriausiai būčiau juos palikęs ir išėjęs po pirmų poros minučių. Maždaug trečią rungtynių minutę jau pradedu svajoti apie artėjančią rungtynių pabaigą, nutrauksiančią mano kančias, ir apatiškai žiūriu į ekrane rodomus kažkokį apvalų daiktą besivaikančius ir į žemę betrankančius žmogeliukus, taip pat ir į aplinkui cigaretėms be perstojo kažką čiulpiančius jaunuolius.

Visi vis labiau šūkauja pagal tai, kaip tie ekrano žmogeliukai mėto kamuolį. Draugai apkaltina apatiška reakcija.

Prisimenu prieš porą metų pas Užkalnį skaitytą nuostabų įrašą „Sportas, kenksminga besmegenių avių paguoda“.

Tuo tarpu netoliese sėdėjusi porelė, matyt, pirmakursių sugalvoja įsitaisyti maždaug prieš pusmetrį nuo mūsų tuo galvomis gerokai pridengdami ekraną. Na, kam rūpi, ten juk tik kažkokias varžybas rodo. Blogiau, kad varžybos yra puiki proga viešumoje pasidemonstruoti savo jau net mėnesį trunkančią meilę bučiuojantis. Na, šitie bent jau nerūkė.

Už mūsų įsitaisiusi sportiniais kostiumais pasidabinusių jaunuolių grupelė tikriausiai neapsisprendė, kurią komandą palaikyti, nes rėkavo kažkokius rusiškus žodžius nepriklausomai nuo to, kuri komanda kamuolį į žemę daužė. Rėkavimas proporcingai augo didėjant išgerto alaus kiekiui padaugintam iš surūkytų cigarečių skaičiaus.

Varžybos į pabaigą, kamuolio mušinėtojai iš kito žemės galo vejasi, įtampa aplinkui auga, jaučiu, kad rūkytojai vis tik nusprendė manęs nebekankinti ir paduoti mirtinos koncentracijos dūmų kamuolį.

Varžybų rezultatas persveriamas. Nevalingai prisimenu, ką tokią akimirką pasakytų mano prisiekusi entuziastė mama: „Aišku, kad pralaimės… O Sabonis žaidžia?“. Visgi mamos prognozės ne ką tikslesnės už meteorologų – laimim.

Už dešimt metrų kaukėtas žmogėnas kažkokius degančius daiktus žongliruoja. Gražu. Bet po akimirkos vienas iš jų jau praskrenda šalia mūsų, o aš ranka gesinu pradedančią degti vieno draugo striukę. Apsauga šaunuolį supakuoja, nieko netikėto – girtas, rūkantis rusakalbis. Bent ne agresyvus. Teisinasi, kad jis netyčia, kad į žmones nesitaikė ir nebando suprast, kad sukėlė kitiems pavojų. Siūlosi užglaistyti problemą be pareiškimų policijai, bet nenori patikėti, kad užvakar pirkta striukė galėjo kainuoti 350Lt. Važiuojam į policiją, o ten verda linksmas gyvenimas, nors žmonių ir nedaug. Vargšelis uždarytas, atsakys už pasirodymą viešoj vietoj neblaiviam, chuliganizmą ir dar turės malonumą atlyginti teisininkui už sugadintą striukę.

Šioje vietoje norisi tik pacituoti jau minėtą įrašą:

Kita fanų spektro pusė jau nebejuokinga. Ultraradikalius fanus reikia tiesiog nuodyti dujomis. Tai yra pavojingi visuomenei besmegeniai, savo egzistavimu tik teršiantys aplinką, ir jų netektis tik palengvins likusiųjų gyvenimą. Neabejoju, kad metodiškai dujomis nuodijant ištisus stadionų sektorius visame pasaulyje, per penketą metų galima pasiekti neblogų socialinių rezultatų –  nusikalstamumo, apsigimimų, protinės negalios, chuliganizmo atvejų sumažėjimo.

O aš vis dar negaliu suprasti, apie kokias simpatijas sportui gali kalbėti tie mano matyti sirgaliai, kurių rankose net kamuoliui vietos neatsirastų, nes jos užimtos alumi ir cigaretėmis. Čia juk šimtaprocentiniai sporto antonimai, kuriems širdis nusprogtų 100m nubėgus.

Nekvieskit, mielieji, manęs daugiau niekas į tokius renginius. Aš geriau palaikysiu krepšininkus ir kitus sportininkus mindamas dviratį palei Nerį nusidriekusiais dviračių takais.