Temos Archyvai: Ekonomika

Lietuvos valstybės skola

VisoIndėliaiVert. pop.
Trump.Ilgal.PaskolosTrump.Ilgal.
2014K114,010.53277.8711,014.81246.6810,768.142,717.85431.812,286.03
2014K213,753.21282.6010,753.47119.0310,634.442,717.14427.362,289.77
2014K313,717.16298.5110,686.49183.9310,502.572,732.17418.192,313.97
2014K414,825.04304.8911,725.85208.0311,517.822,794.29456.322,337.98
2015K113,925.41370.5710,769.35160.5510,608.802,785.49425.122,360.37
2015K213,848.53418.1510,666.1152.5010,613.612,764.27390.162,374.11
2015K314,128.94451.6010,858.910.0010,858.912,818.43349.462,468.97
2015K415,939.55533.4112,529.990.0012,529.992,876.15322.822,553.33
2016K115,034.59559.5311,644.430.0011,644.432,830.63319.932,510.70
2016K215,174.93532.6011,799.150.0011,799.152,843.18131.262,711.92
2016K315,750.32516.0012,430.960.0012,430.962,803.3695.462,707.90
2016K415,536.04541.3712,277.850.0012,277.852,716.823.132,713.69

Valstybės skola – tai toks skaičius, kuris nuolat kartojamas per rinkimų debatų laidas, nes Kubilius praskolino Lietuvą (bet ko norėt, kai jo partietis kolūkius sugriovė). Žodžiu, argumentas geležinis ir nesvarbu, kad diskusijos dalyvis nežino, kas ta skola ir kada ji didėja ar mažėja.

Kokio dydžio yra Lietuvos skola? Įvairiuose šaltiniuose galite rasti įvairius skaičius ir jie visi bus teisingi, nors skirsis milijardais eurų. Na, juk žinot tą nuvalkiotą pasakymą apie statistiką… Visų pirma reikia apsibrėžti, ką mes vadiname skola ir kokius įsipareigojimus į ją įtraukiame, kitaip sakant, pagal kokią metodologiją ta skola skaičiuojama.

Pagrindinis skolos rodiklis Europos Sąjungoje – Valdžios sektoriaus skola (angl. General Government Debt), kuri dar gali būti pavadinta Mastichto skola (angl. Maastricht Debt) arba PDP skola (angl. EDP Debt). Kaip valstybės narės ją skaičiuoja, nurodyta dviejuose dokumentuose – The European System of National and Regional Accounts (ESA 2010) ir Manual on Government Deficit and Debt. Teksto ten daug ir tikrai niekas nesivargins skaityti, tad prašom – paruoštukė.

Kas sudaro valdžios sektorių (S.13):

  • Centrinė valdžia (S.1311) – Valstybės biudžetas, nebiudžetiniai fondai, viešosios mokymo ir gydymo įstaigos ir dar milijonai iš centrinės valdžios gyvenančių valstybės įmonių, viešųjų įstaigų ir pan., taip pat, kelios stambesnės valstybines funkcijas atliekančios įmonės, pvz., Invega, Indėlių ir investicijų draudimas, Lietuvos radijas ir televizija, Regitra ir t.t.
  • Vietinė valdžia (S.1313) – Savivaldybių biudžetai ir atitinkamai visokios savivaldybių įstaigos, rajono ligoninės ir pan.
  • Socialinės apsaugos fondai (S.1314) – Sodra ir ligonių kasos. Pilną sąrašą, kas kam priklauso, galima rasti Statistikos departamento puslapyje (jei per stebuklą jis veiks).

Kokie įsipareigojimai yra laikomi skola:

  • Indėliai (AF.2):
    • Vyriausybės taupymo lakštai – iki trejų metų trukmės investicijos skolinant Vyriausybei. Vadinami vertybiniais popieriais, bet šiaip daugiau primena terminuotą indėlį;
    • Į apyvartą Lietuvos banko išleistos euromonetos. Neklauskit ir logikos neieškokit, protingi dėdės Europoj nusprendė, kad tai irgi turi būt laikoma valstybės skola;
    • Dar gali būti ir kitokių panašių į indėlius, dažniausiai trumpalaikių įsipareigojimų.
  • Vertybiniai popieriai, išskyrus taupymo lakštus (AF.3):
    • Obligacijos;
    • Iždo vekseliai.
  • Paskolos (AF.4):
    • Paskolos iš bankų, tarptautinių institucijų, taip pat, Centrinės valdžios paskolos Sodrai, savivaldybėms ir pan;
    • Ilgalaikė finansinė nuoma, įsipareigojimai dėl privataus ir viešojo sektoriaus partnerystės projektų;
    • Restruktūrizuoti ilgalaikiai prekybos kreditai ir faktoringas.

Kokie įsipareigojimai nėra laikomi skola:

  • Garantijos (AF.6);
  • Kitos mokėtinos sumos (AF.8):
    • Kai gaunamas kažkoks turtas ar paslaugos, bet dar nesumokėta;
    • Kai gavai pinigus (avansą), bet neatidavei prekės ar nesuteikei paslaugos;
    • Finansavimas., pvz., kai gauta parama, bet ji dar nepanaudota;
    • Įvairios mokėtinos/grąžintinos sumos Europos Sąjungai ir pan;
    • Su turto grąžinimu susiję įsipareigojimai, pvz., už žemę, už neteisėtai sumažintas pensijas ir pan.

Kiti niuansai:

  • Jei nenurodyta kitaip, skola skaičiuojama originalia trukme, t.y., trumpalaikė – iki metų, ilgalaikė – virš metų, metus skaičiuojant įsipareigojimo atsiradimo dieną. T.y., jei užpernai pasiskolinai pinigų, kuriuos reikia grąžint už mėnesio, tai čia vis tiek ilgalaikė skola;
  • Jei nenurodyta kitaip, skola skaičiuojama milijonais, vietine valiuta;
  • Skola skaičiuojama paskutinę laikotarpio dieną., pvz., kovo 31, birželio 30, rugsėjo 30, gruodžio 31, o ne kokiais nors vidurkiais per laikotarpį;
  • Jei esi Kubiliaus vyriausybė ir per krizę išplatini USD ar CHF denominuotų obligacijų ir apdraudi jas nuo valiutų kursų svyravimo, tai skola skaičiuojama tuo valiutos kursu, kokiu teks viską grąžint. Dolerio vertė stipriai pakilo, bet skola dėl to nepadidėjo;
  • Skola yra konsoliduojama. Sudėję centrinės valdžios, savivaldybių ir Sodros skolas, gausit gerokai daugiau nei matot prie bendros valdžios sektoriaus skolos: skirtumas lygus paskoloms, kurias Centrinė valdžia suteikė savivaldybėms ir socialinės apsaugos fondams, taip pat, jei kokia savivaldybės įmonė užsipirks taupymo lakštų, tai irgi konsoliduosis. Žmonių kalba sakant: tu pasiskolinai iš greitojo kredito 100€ ir iš jų 90€ paskolinai savo antrajai pusei (neatgausi, bet ne esmė). Realiai, tai tu skolingas 100€, tavo teisingoji pusė skolinga 90€, viso skola kaip ir 190€, bet realiai jūs kartu skoloj tik 100€… Na, greit bus 130, 160, 200…2000 ir buto pardavimas iš varžytinių, bet mes čia ne apie tai;
  • Skaičiuojant skolą, žiūrima tik į įsipareigojimus, bet ne turtą. Pvz., jei pasiimi 100’000€ paskolą ir gautus pinigus padedi į kojinę, tai vis tiek esi giliai sulindęs į skolas;
  • Skola skaičiuojama nominalia verte – sukauptos palūkanos nėra laikomos skola. T.y., jei pasiimi paskolą iš greitojo kredito už 100€ ir po mėnesio tau prikapsi 30€ palūkanų, tai tu esi skolingas 130€, bet tavo skola vis dar yra tik 100€ (štai ir gyvenk dabar su tuo).

Duomenis apie skolą galima rasti žemiau pateiktose nuorodose. Bet aklai jais nepasitikėkit. Kaip matot, čia žvaigždučių ne ką mažiau negu prekybos centrų reklamose.

Coffee Inn mobilaus mokėjimo sprendimas

Coffee Inn nusprendė, kad jiems reikia naujo, už esamus patogesnio mokėjimo būdo ir nusprendė rinktis paremtą brūkšniniu kodu telefone. Jiems pasirodė, kad mokėjimo būdas nuostabus, patogus ir greitas, bet vis tik paprašė IT(?) tinklaraštininkų, kad tie truputį patestuotų, ir papirkinėjo visus po 25Lt. Pasiūlė ir man, sakiau, kad nei kavos geriu, nei Coffee Inn’ą naudoju, bet vis tiek liepė bandyt.

Dar truputį pasiklausinėjau, kaip čia tas mokėjimo būdas iš viso veikia. Sako, kad reiks į kasą įnešti pinigus ir jie bus perkelti į jų kortelės sąskaitą. Jei turim tik vieną papildymo būdą, nėra galimybės pildyti internetu, Foxboxais ir pan., jau nekalbu apie surišimą su banko sąskaita – patogumas mažėja.

Iš pradžių atsiuntė pačią programą ir kortelės duomenis. Susidiegiau į savo Androidą. Prašė testuoti, tai pradėjau ieškoti, prie ko čia galima prikibti:

  • Registracija. Facebook, Google+, OneGo. Pirmo nenaudoju, trečio gyvenime negirdėjau. Kyla klausimas, kur paprasta registracija? Nieko, bandom Google+. O čia kažkam šovė į galvą, kad reikia ne paprastos Google autorizacijos el. paštui pasiimti, o visos Google+ programėlės, kuri prašo milijono leidimų skelbti turinį į G+. Čia informacijos plitimo atžvilgiu gal patogu, bet man, vartotojui, labai nepatinka. Iki galo registracija nepavyko, nes autorizacija per soc. tinklus ne iki galo sutvarkyta, buvom įspėti.
  • Registracija II. Tai kur po velnių ta normali registracija, vėl kyla man klausimas. Facebooko autorizacijos iš principo nenaudosiu, gerai, žiūrim, kas tas OneGo. Ogi pasirodo, kad tai ir yra normali registracija, kuri veikia. Blogai čia du dalykai: (1) paprasta registracija nukišta į paskutinę vietą ir (2) aiškiai neparašyta, kad tai yra normali registracija. Ji privalo būti pačiame viršuje ir lengvai suprantama, niekas nežino, kas tas OneGo.
  • Kortelės duomenys. Suvedžiau duomenis, bet programoje kortelės vis tiek nemačiau. Bandžiau dar kartą – klaida, kad jau tokia kortelė yra. Atsirado tik po programos perkrovimo. Derėjo tokius dalykus ištaisyti dar prieš siunčiant testuoti pašaliniams. Tokios klaidos neįmanoma nepastebėti.
  • Dar pasiūliau profilyje rodyti iš Gravatar.com paimtą nuotrauką. Tik nežinau, kiek tarp netinklaraštininkų tai populiaru. Bet blogiau nebus.
  • Interneto reikalavimas. Vakar, prieš eidamas į Coffee Inn, pabandžiau dar atsidaryti programėlę, pažiūrėti, ar kokių netikėtumų nebus. O čia dovanėlė – programėlė neveikia ir jokių brūkšninių kodų nerodo, kol jai neduodamas internetas. Labai rimta problema patogumo prasme.
  • Atsiskaitymo greitis. Mokėjimo būdas pristatomas kaip už visus kitus greitesnis, bet to kol kas nematau. Dabar turime situaciją, kad reikia atsidaryti (1) gana lėtai užsikraunančią programą. Ji (2) reikalauja interneto, (3) kuris gali būti lėtas arba iš viso neveikti. Jei siekiate itin greito apmokėjimo, brūkšninis kodas (!) privalo iššokti akimirksniu, telefone paspaudus programos piktogramą, nepriklausomai nuo jokių veiksnių.
  • Saugumas. Kad nereiktų atsiskaitant mokėti už programai reikalingą internetą, pasidariau brūkšninio kodo ekrano nuotrauką. Atsiskaitant puikiausiai suveikė. Reiškia, bet kas gali nusikopijuoti jūsų kortelės duomenis vos paėmęs telefoną į savo rankas. Rimta saugumo skylė. Norint ją apkamšyti, teks tą kodą daryti kintamą, kaip kokį banko kodų generatorių, tik čia bus brūkšninis kodas.
  • Pati programėlė. Joje verkiant reikia bent minimalios informacijos: (1) Prekybos tinklo žemėlapio ir (2) Kiekvienos vietos darbo laiko.

Coffee Inn mobilus mokėjimas ar MokiPay. Prieš testavimą buvo pasakyta, kad naujasis mokėjimo būdas bus greitesnis už banko korteles ir netgi už patį MokiPay, bet:

  • Dabartinė programos versija veikia taip, kad greičiau būtų atsiskaityti ne tik kortele ar MokiPay, bet ir baltais centais (čia dėl interneto reikalavimo iš esmės, ne visi jį įsijungę turi).
  • MokiPay reikia lipduko, bet šiaip jis universalus. Coffee Inn būdui reikia (1) išmanaus ir (2) neišsikrovusio mobiliojo. Realiai galima brūkšninį kodą šiuo metu nors ir atsispausdint, bet to turės nelikti dėl saugumo skylės lopymo.
  • Ribotas atsiskaitymo tinklas. Mobili piniginė, kuri veiks tik vienoje prekyvietėje, nelabai optimistiškai skamba. MokiPay veikia daug kur, bet vis tiek mažai kas jį naudoja.
  • Papildymas. Jau sakiau, papildymo tik grynais pinigais neužtenka. Tas pats MokiPay berods su vienu banku jau tiesioginį nuskaitymą pasidaręs, jau nekalbu apie papildymą internetu ar Foxbox.

Tiek pastabų iš mano pusės, gal dalis jau ir išspręsta, nes pranešiau anksčiau. Apibendrinant sakyčiau, kad aš (ir ne tik aš) nematau šio mokėjimo būdo ateities. Gal kažkas ir naudos, bet netikiu, kad gyvenime investicijos atsipirks.

Ačiū, kad davėte patestuoti, tiek iš IT (paburbėt ir pasikabinėt man visada patinka), tiek iš inovatyvių mokėjimų sprendimų pusės, tiek skanaus sūrio pyrago ir latte atžvilgiu.

Daugiau galima pasiskaityti:

Naujoji atsiskaitymo tvarka bankų kortelėmis ir RFID

Nuotrauka pasiskolinta iš LOLBlog

Po įrašo apie netobulumus, pakeitus atsiskaitymo bankų kortelėmis tvarką, ir komentaruose kilusios diskusijos apie naująją bekontaktę RFID technologiją paprašiau, kad tai trumpai pakomentuotų šios srities žinovas, MRU lektorius Marius Laurinaitis. Kadangi dėstytojo komentaras ne toks jau trumpas ir su gana daug citatų, tai skelbiu jį kaip atskirą įrašą:

Dėl magnetinių kortelių tolimesnio aptarnavimo

Lietuvos bankų asociacija (LBA), vienijanti vienuolika bankų ir užsienio bankų skyrių, primena, kad nuo 2011 metų sausio 1 dienos visos su lustinėmis kortelėmis atliktos atsiskaitymo operacijos visuomet turės būti patvirtintos PIN kodu. Kartu LBA pabrėžia, kad visos rinkoje esančios magnetinės kortelės privalo būti aptarnaujamos iki jų galiojimo laikotarpio pabaigos.

Magnetinėmis mokėjimo kortelėmis atliktos operacijos turės būti patvirtintos arba PIN kodu, arba kortelės turėtojo parašu, priklausomai nuo atsiskaitymo vietoje įdiegtos įrangos.

Magnetinių mokamųjų kortelių, kurių nemažai turi išleidę Europos, kitų pasaulio šalių bankai ir beveik visi JAV bankai, pagal Visa ir MasterCard reikalavimus egzistuos dar keletą metų, taigi šiomis kortelėmis dar bus atsiskaitoma ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

Be to, pagal Europos Sąjungoje nuo 2011 sausio 1 d. įsigaliojantį reikalavimą, visi korteles aptarnaujantys įrenginiai privalo turėti galimybę nuskaityti lustinės kortelės duomenis.

„Tačiau tai nereiškia, kad magnetinės kortelės nustoja galiojusios. Visa įranga turi būti pritaikyta aptarnauti abiejų tipų korteles, ir tikimės, kad prekybininkai nepamirš, kad magnetinės kortelės yra toks pats atsiskaitymo įrankis, kaip ir lustinės kortelės. Lietuvos bankų klientai tokių kortelių turės vis mažiau, tačiau turistai iš kitų valstybių magnetinių kortelių gali turėti dar keletą metų, todėl prekybos vietose derėtų išlaikyti universalias sistemas“, – sako Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas.“

Dėl EMV standarto

(Komentare mačiau, jog kažkas kaltina kompanijas dominuojant)

„Europay – MasterCard“ ir „Visa“ lyderiai kortelių atsiskaitymų srityje, todėl akivaizdu, jog jie ir pasiūlė pereiti prie mikroprocesorinių kortelių, Lietuvoje šių standartų kortelių taip pat yra daugiausia:

Visa ir MasterCard sistemų debeto kortelių rinkos dalis beveik nepasikeitė ir 2009 m. pabaigoje atitinkamai sudarė 69,7 ir 30,3 procento. Nepakito kredito kortelių skaičiaus didėjimo tendencijos, pastebimos jau kelerius metus. Palyginti su 2008 m., kredito kortelių skaičius padidėjo 13,0 procento ir 2009 m. pabaigoje sudarė 13,3 procento visų mokėjimo kortelių. Šalyje platinamų MasterCard, Visa ir American Express sistemų kredito kortelių rinkos dalis beveik nepasikeitė ir 2009 m. pabaigoje atitinkamai sudarė 59,5, 36,4 ir 4,2 procento.

Kaip sakoma – kas moka, tas ir muziką užsako.

EMV sudarytas iš šių sistemų pirmųjų raidžių. Europos bankai perėjo prie EMV, kaip ir likęs pasaulinis, dėl patikimumo, kuris nors ir sušlubavo kartelį, bet nebuvo paneigtas. Nes svarbiausia – EMV panaikino vieną iš dažniausių sukčiavimo būdų: SUKČIAVIMAS KORTELEI NESANT (skiminimas, baltojo plastiko apgavystės ir t.t.).

Dėl EMV standarto kortelių skaitymo: čia kortelinių atsiskaitymo centro bėda, jis neatliko visų parengiamų darbų, nes būtent jis turi užtikrinti EMV standarto kortelių aptarnavimą, nepriklausomai nuo emitento.

Dėl RFID saugumo

Aš nesu kriptografas, neišmanau asimetrinės kriptografijos matematinių algoritmų, bet viena man aišku:

  • Mes kalbame apie RFID technologijas, taikomas mokėjimų srityje, kurioje duomenų privatumą garantuoja naudojama koduotė, kuri savo veikimu prilygsta PKI sertifikatų veikimui. Naudojami tie patys elektroniniai viešieji ir slaptieji raktai, kurių nulaužimo kaštai viršytų gaunamą naudą. Kitas dalykas – mažos sumos, juk RFID mokėjimai įgalina atsiskaityti nedidelėmis sumomis ir tik sertifikuotuose terminaluose. Net jei ir pavyktų elektromagnetinės emisijos įrenginiais perimti RFID koduotus duomenis, ar nesankcionuotai nuskaityti kortelę, patirti nuostoliai būtų nedideli ir greitai atsekami.
  • Jeigu kalbame apie RFID technologijas naudojamas patekti į patalpas, kaip laiptinės ir t.t, ten gali būti naudojamos pigios, nekoduotos, tai tokias taip. Bet ar tai grėsmė?

Čia nuorodos į paprastus paaiškinimus apie RFID mokėjimų saugumą, taip pat galima rasti daug mokslinių straipsnių ta tema

Daugiau informacijos apie juos galima rasti:

Idealus laikas pirkti su vogtomis banko kortelėmis

Nuotrauka pasiskolinta iš Financial Post.

Kaip jau visi žinote, nuo šių metų pradžios (o realiai tai jau nuo gruodžio) visos krautuvės susistatė naujus kasos aparatus atsiskaitantiems kortelėmis. Berods jiem kažkas iš aukščiau paliepė.

Aš, kaip praktiškas žmogus, gruodžio mėnesį apsilankęs parduotuvėje, kurioje renkasi praktiški žmonės ir nepasigėdijęs į krepšelį įsidėt prekių su „N“ ženklu, prie kasos pastebėjau šitą stebuklą. Klausiam pardavėjos, ar jau per šitą viskas veikia, gaunam teigiamą atsakymą. Grūdam savo kortelę – ogi nė velnio. Pardavėja išduoda paslaptį, kad naujieji Lietuvos krautuvių stebuklai priima visas Lietuvos bankų korteles, išskyrus Parex, nes nu kažkas neveikia dar, kaip turėtų. Pardavėja akivaizdžiai pati išsigandus naujovių ir nelabai ką supranta, bet nieko. Ima kortelę mano, pati dar pabando įkišt, neveikia, nors sulaužyk. Nieko keisto, kad neveikia, kai kortelė ne visiškai lietuviška. Bet pasirodo, kad tame aparate yra įmontuotas ir senas geras magneto perbraukimo mechanizmas nenumatytiems atvejams, kuris puikiausiai veikia. Pardavėja net nežino, ar čia dar reikia pasirašinėt, ar ne, bet dėl visa ko paduoda tušinuką.

Kitas artimiausias praktiško žmogaus apsilankymas praktiškoje parduotuvėje, kuri šį kartą stovi Rokiškyje (tiksliau Parokiškės kaime). Prieš pat Saulėgrįžos šventę, aparatai irgi jau sustatyti, bet net neįjungti.

Ir dar vienas praktiško žmogaus apsilankymas krautuvėje, vėl Vilniuje.
– Tai gal jau veikia normaliai?
-Ne.
-Tai kada veiks?
-Gal kovo mėnesį jau ir veiks. Tiesiog visada braukit per magnetą.
-OK

Parašo net nebeprašo.

Šiandienis apsilankymas nepraktiškame Mandarine. Nors tas akcinis alus tikriausiai nebūtų buvęs pigesnis Norfoj. Biržų kaimiškas nefiltruotas, visai patiko. Tiesa, ne apie alų aš čia rašiau. Ten jaunimas irgi nelabai įvaldęs techniką, bet bent jau parašo paprašė.

O dabar esmė. Pardavėjai ir anksčiau pernelyg saugumu nesirūpino, dabar jie net į kortelę nepažiūri, o dauguma ir parašo nebeprašo. Vadovybė pernelyg nesistengė viską aiškindama ir apsiribojo tik naująja sistema, kurioje viskas pastatoma ant PIN kodo. O senoji perbraukimo technologija buvo prilyginta naujajai, neatsižvelgiant į saugumo kriterijų skirtumus.

Naująja technologija, įstatant kortelę ir įvedant PIN kodą, užtikrinama tikrai pakankama apsauga. Tuo tarpu, perbraukiant per magnetą ir suvedant 4 skaičius nuo kortelės (ne PIN), galima atsiskaitinėt bet kieno kortele ir bet kam. Nors ir baltu plastiku, jei tik turi nusirašęs ir tuos keturis skaičius. Pardavėjai net vizualiai kortelės neapžiūri.

Nežinau, kaip reikalai judės į priekį, bet šiuo metu iš silpnos apsaugos pereita prie apverktinos.

Sprendžiant iš reakcijos Tinklaraštininkų Skype kanale, maždaug 90% perskaičiusių jau planuoja rašyt komentarą ir išaiškint durnam šito tinklaraščio autoriui, kas yra PIN kodas, ir kad jis nėra užrašytas ant kortelės. Taigi aiškinu dar kartą. Yra prie kasų aparatas, juo galima atsiskaityt dviem būdais:

  • Naujuoju. Įstatote kortelę ir įvedate PIN kodą, kurį žinote tik jūs ir jūsų katinas. Beje, laukiant eilėje galima sau ramiai spoksot, kokius kas numerius veda (esu beveik įsitikinęs, kad mūsų dėstytojas Marius Laurinaitis taip ir daro, bei pasakos antrakursiams per paskaitas). Jeigu šalia matote Marių Laurinaitį, būtinai sukraukite visus pirštus ant to aparato skaičiukų, kad net žvitri dėstytojo akis nesugaudytų, kurį spaudžiat. Aišku, dėstytojas iš jūsų kortelių nevogs, bet saugumas niekam nepakenks.
  • Senuoju. Aparato dešinėje pusėje yra magnetinės juostelės skaitytuvas (per jį anksčiau braukdavo kasininkės pačiame kasos aparate). Atstatot kortelės magnetą į vidinę aparato pusę ir neskubėdami perbraukiat. Tada jūsų paprašo suvest keturis skaičius (bet tai nėra PIN, juk kasininkės jūsų anksčiau skaičių neprašydavo?). Tas kodas yra užrašytas ant pačios kortelės. Paprastai jį sudaro 16 skaičių, bet gali būti ir kitokių variantų, pvz., pas mane yra tik keturi skaičiai. Kiek jų bebūtų, vedam paskutinius keturis. Ir viskas. Absoliučiai jokių apsaugos priemonių, net vizualinių, net parašo, nieko. Prekinkitės, kol kortelės savininkas užblokuos kortelę… Uoj, šito aš nesakiau…

Aišku, pagal visokius ES reikalavimus tuoj iš apyvartos dings kortelės su magneto juostomis ir liks tik lustas (kuriam jau ruošiama bekontaktė pamaina), bet mes gi gyvenam šiandien. Šitoj vietoj yra didelė saugumo skylė, neaišku, kada bus atkreiptas tinkamas dėmesys.

Visiems verslininkams – po medalį

Verslų katiną atpažinsi iš akių. Nuotraukos autorius Needhead

Vienas žymiausių, perspektyviausių, įtakingiausių ir geriausiai apmokamų Lietuvos tinklaraštininkų, ScaniaGTI, po turiningai praleisto laiko prie amžiaus išradimo – televizoriaus – šiandien buvo baisiai pasipiktinęs, kad vienas žymiausių perspektyviausių, įtakingiausių ir geriausiai apmokamų Lietuvos, ne Lietuvos ir užsienio netinklaraštininkų, Benas Gudelis, drįsta manyti, jog medalius reikia kabinti ne tik eilėraščių kūrėjams, užkalniams, bet netgi ir verslininkams. Nors esu tik maža pelytė ScaniaGTI tinklaraščio įtakos paunksmėj, vis tik noriu įkišt savo niekam neįdomų trigrašį.

Mažai ką žinau apie Beną Gudelį. Papildomai niekad nesidomėjau, nežinau, kokio masto verslą jis turi Lietuvoj, man tai netgi pernelyg nerūpi. Žinau tik tiek, kiek apie jį per paskaitas yra užsiminęs geras Gudelio draugas, vienas žymiausių, perspektyviausių, įtakingiausių ir geriausiai apmokamų dėstytojų, Rimvydas Jasinavičius, kurį mes mylim ir gerbiam (bent jau aš) už suteiktas žinias. Jei gerai pamenu, šie du pakankamai žinomi Lietuvos žmonės ilgą laiką buvo verslo partneriai, taigi, skaitydamas Pinigų kartos straipsnį, pastebėjau nemažai jau girdėtų minčių. Bet aš čia jau nebe į temą.

Tai duoti verslininkams medalius, ar ne? Iš viso, už ką duodamas medalis? Už tam tikrus nuopelnus, arba už tai, kad turi gerų pažįstamų arba šiaip reikia atsilygint. Mane šiuo atveju labiau domina nuopelnai. Ar verslininkas yra valstybei padaręs ką nors gero, ką būtų galima pavadinti nuopelnu? Aišku, nuopelnai yra labai skirtingi, vieni nusipelno mokslo srityje, kiti – kultūros, taikos, ekonomikos srityse. Verslininkas, aišku, labiausiai tinka ekonomikos kategorijai, nors, Sauliaus Poškos nuomone, visi turčiai kuria eilėraščius, tai būtų galima prikabinti ir kultūrą/literatūrą. Tad imkim ir pažvelkim, ką gero padaro verslininkas su ekonomika:

  • Sukuria milijonus darbo vietų, nuo kurių sumoka krūvą mokesčių ir truputį saugo į visas puses pinigus švaistančią ir vagiančią Sodrą, kuriai reikia mokėt mažiau visokių bedarbių pašalpų.
  • Kadangi, anot liaudies, visi verslininkai yra vagys ir išnaudotojai, tai jie nesikuklina ir sukuria nepakeliamas darbo sąlygas, baisulingai išnaudoja savo darbuotojus kaip kokius vergus ir kraunasi sau turtus iš pastarųjų liejamo prakaito. Bet taigi palaukit, baudžiavą kaip ir atšaukė, niekas rimbais neplaka ir neverčia pas visokius gudelius dirbt. Jeigu jau jūs taip nuostabiai dirbat ir nešat darbdaviui milijonus pridėtinės vertės, tai jūsų garantuotai geidžia visi jo konkurentai, eikit pas juos ar patys tapkit žmones išnaudojančiais verslininkais. Visgi, jei paaiškėja, kad nesate jau toks stebuklingas darbuotojas, kaip jums atrodo, galite skristi į Pažadėtąją žemę – Angliją. Šengeno erdvė ir visokios konstitucijos tam sudaro nuostabias galimybes.
  • Moka pelno, dividendų mokesčius. Daro įmokas į visokius Garantinius fondus ir panašias nesąmones. Kamšo socialdemokratų pradurtas ir konservatorių sunkiai lopomas skyles. Tai reiškia, kad jus kaip piliečius dėl to slėgs mažesnė valstybės skola, kurios palūkanų didžioji dalis iškeliaus į užusienius. Dar tai reiškia, kad valstybei galbūt ne taip stipriai trūks lėšų ir kad ji tikriausiai vis tik sukrapštys jums nedelsiant būtinai operacijai ar brangiems vaistams kompensuoti. Valstybė iš savo fondų netgi grąžins dalį neišmokėtos algos jūsų pusbroliui, kuris liko ant ledo, kai jo darbdavys tapo nemokus ir bankrutavo.
  • Kaip mums į galvą kaldavo profesorius – pagrindinis verslininko tikslas yra patenkinti vartotojų poreikius. Taigi savo veikla visi verslininkai jums parūpina prekių ir paslaugų. Jums nebereikia gyventi kaime, auginti karves, augintis rugius ir keptis duoną, nes galit jų nusipirkti kitų išnaudojamųjų prakaitu pagamintų produktų. Savivaldybės monopolininkai jums už baisulingas kainas apšildo kambarius, taigi jums netgi nebereikia statytis pečiaus savo erdviame 50 kv.m. ploto trijų kambarių bute ir vežtis malkų. Už tas pačias niekšiškas kainas jie jums dar atveda pora vandens vamzdžių ir pasirūpina, kad žiurkės nenugraužtų elektros laidų. Tie patys verslininkai netgi sukuria ir tokius stebuklus kaip kosmodiskai, nuo kurių nebepaeinančios pensininkės akimirksniu pasveiksta.

98 procentai lietuvių nekenčia verslininkų, bet vargu, ar norėtų gyventi pasaulyje, kur jų nėra. Aišku, galime pasinaudoti Jono Trinkūno patarimais ir grįžti į kaimą. Tik klausimas, kur jums geriau: kaime mėžti karvių mėšlą ar vergauti pas išnaudotoją verslininką?

Dar šiek tiek pažiūrėkim, ką parašė vienas žymiausių, perspektyviausių, įtakingiausių ir geriausiai apmokamų Lietuvos tinklaraštininkų, ScaniaGTI:

Per TV ponas Gudelis linksmai nepagarbiai atsiliepė apie medalių skyrimą Lietuvoje; na maždaug – medalius gauna tik už poeziją ir eilėraščius; o negauna už dviejų tūkstančių darbo vietų sukūrimą.
Linksmai pagarbiai pasakysiu komentarą: tai jau negana pelno iš 2000 darbininkų išnaudojimo, reikia dar ir ordino už tai?!

Visų pirma, tai tiek verslininkas gauna pelną, tiek rašytojas pardavęs savo knygas. Abiem atvejais, kuo vienas iš jų yra talentingesnis, tuo daugiau pelno gauna. Vienas pelną gauna už tai, kad moka rašyt, kitas gauna už tai, kad moka gerai išnaudot varguolius (kaip gerbiamas direktorius Poška). Aišku, daugeliu atvejų verslininkas gauna šimtus kartų daugiau, bet nereikia pamiršti ir to, kad jo pelną veikia ir rizika, nesėkmės atveju, tas pats verslininkas gali sulįst į skolas ir pats tapt tuo, kurį visi išnaudoja (daugiausiai paskolą išdavę bankai). Galų gale ir tą patį verslininką nuolat smaugia visokios valdžios didžiausiųjų giminėms įdarbinti įkurtos tarnybos, inspekcijos ir kiti reketininkai, kurių kiekį net sunku nustatyt.

Visų antra, tai pažiūrėkim, kiek mums yra svarbi verslininko ir rašytojo veikla. Apie pirmąjį jau rašiau, jo darbo vaisių reikia 99,9% gyventojų, nes mes jau nebeįsivaizduojam, kaip reiktų gyventi viską pasigaminant patiems. Tuo tarpu, kiek iš jūsų negalėtų išgyventi be eilėraščių? Ar verčiau pirkti knygą, ar kepalą duonos? Jei tikrai tokių atsirado, tai galiu rekomenduot vieną neblogą ligoninę Rokiškyje. Taip pat galima pažiūrėti į Maslow piramidę, joje puikiai atsispindi, kurie žmogaus poreikiai yra prioritetas. Matom, kad menininko teikiamos paslaugos tampa aktualios tik patenkinus visas kitas. Tai, kas labiau nusipelnęs visuomenei: verslininkas ar rašytojas?

Bėda tame, kad būtent Gudelio noras už savo turtą gauti medalį – labai ryškus ir tikslus dabartinio didžiojo verslo paveikslas.

Kad už turtą jis nelabai prašo to medalio. Man pasirodė, kad iš viso jis to medalio neprašo. Žmogus bando leisti suprasti, kad verslininkas yra ne ką mažiau savo veiklos vaisiais nusipelnęs pagarbos negu rašytojas. Žmonės labai aiškiai mato blogąsias jo veiklos puses, bet nenori pastebėti tiekiamos naudos, kuri didžiąja dalimi pasireiškia netiesiogiai.

Beje, drįstu atkreipti dėmesį, kad kalbu apie norą gauti medalį už tai, kad gauna pelną!

Jau minėjau didžiai gerbiamo tinklaraščio komentaruose, bet pasikartosiu. Būtent. Verslininkas tikrai turi gauti medalį už tai, kad gauna pelną, kuo didesnį pelną. Tai parodo, kad jis tikrai nusipelnė pagarbos, kad sugeba efektyviai vykdyti savo veiklą. Koks jis verslininkas, jeigu nesugebėtų gauti pelno. Čia būtų tas pats kaip rašytojas, leidžiantis savo kūrinius 5 egzempliorių tiražu.

O trumpai tariant, tai vienas žymiausių perspektyviausių, įtakingiausių ir geriausiai apmokamų Lietuvos, ne Lietuvos ir užsienio netinklaraštininkų, Benas Gudelis, minėtoje diskusijoje gal kiek trumpai, bet labai protingai pašnekėjo. Paskaitykit, jei dar neskaitėt. Blogiau nebus. Jeigu norit plačiau, paklausykit dėstytojo seminarų įrašų, ten irgi viskas panašia linkme.

Ir visgi, kas vertesnis medalio: rašytojas ar verslininkas? Jų veiklos sritys pernelyg skirtingos, kad būtų galima tiesiogiai lyginti. Visgi manau, kad verslininkas tikrai nusipelnė to ne mažiau negu rašytojas. Jei jau duodam, tai galim duoti abiems.

Kadangi troliai dabar pradės klausinėt, kas aš čia toks, kad jiems aiškinčiau, tai atsakau: buvau, esu ir tikriausiai būsiu ubagas, bet tas ubagas, kuris supranta, kad yra ubagas ir neieško kaltų aplinkui.

Beje, dar apie tuos niekadėjus verslininkus. Dėl naktinių reformų ir visuotinio kriziaus užsilenkė ne vieno verslininko ilgai plėtotos vergijos. Ar išlaisvintų vergų gyvenimai nuo to pagerėjo?

Kodėl kraujo donorams turėtų būti mokamas atlygis?

Paveikslėlis iš Google paieškos. Jei kas žinote autorių – praneškite.

Paskutiniu metu šiek tiek seku naujienas ir diskusijas apie kraujo donorystę ir vis pastebiu, kad prie kiekvieno tokio įrašo beveik visada galima išvysti tuos pačius komentarus:

  • Baik žaist su donorystėm, nes hepatitą pasigausi.
  • Jei algos būtų kaip vakarų Europoj, tai duotumėm neatlygintinai.
  • Kam duot neatlygintinai, kai jie sau iš to paskui pelnus kraunasi?
  • Negi gaila valdžiai tų 40 Lt?
  • O kodėl tu (neatlygintinai) duodi kraują?

Galimybė užsikrėsti tam tikromis ligomis

Baikit, žmonės, nebe sovietų laikai, kai visi tie kraujo paėmimai ir supylimai buvo vykdomi neaiškiomis sąlygomis ir neaiškaus sterilumo reikmenimis. Dabar juk viskas daroma su vienkartiniais įrankiais, nelabai įsivaizduoju, kaip, duodant kraują, būtų galima užsikrėsti per kraują plintančiomis ligomis. Savo akimis matau, kaip darbuotojos visokias adatas išplešia iš sandariai uždarytų pakuočių. Dėl šito man nė menkiausia abejonė nekyla.

Visos tos ligos yra lygiai toks pat mitas, kaip ir „pripratimas per dažnai duodant kraujo“. Paskui iš nosies kraujas bėga, jei ilgą laiką neduodi… Ar kaip ten ta pasaka skamba? Nesu medikas, net biologijos nuo 11 klasės buvau atsisakęs, bet vis tiek nelabai galiu suprasti, kaip organizmas galėtų prisigamint daugiau kraujo, nei jam reikia ir pradėt jį per nosį pumpuot. Čia šiaip nesąmonė ir dėl to, kad tas kraujo tūris berods per parą ar dvi atsistato, o vėliau tik visokie eritrocitai po truputį atsigamina. Tai kodėl kraujas pro nosį turėtų bėgt po kelių mėnesių, jei buvęs tūris atsistato jau už dienos? Tai kaip tik visokių trombocitų iš pradžių sumažėja, didesnė tikimybė nukraujuot.

Mažiau krapštykit nosį ir jokie kraujai iš jos nebėgs. O jei nepadeda, tai nueikit pas šeimos daktarus, nes gali būt rimtų ligų požymis.

Žinokit, yra ir daugiau visokių smagių perliukų apie donorystę, galit pasiskaityt Kraujo Centro puslapyje.

Atlygintina ir neatlygintina donorystė

Įstojom į Europos Sąjungą, vis lyginamės su Vakarų Europa. Ne išimtis ir Kraujo donorystė: Vakarų Europa parodoma kaip Neatlygintinos kraujo donorystės pavyzdys. Lietuviai nebūtų lietuviai, jei dėl to nepradėtų skųstis. Pasirodo, jie mielai duotų kraujo neatlygintinai, jei gyventų taip gerai kaip Vakarų Europoj, nes Lietuvoj jau tokia nežmoniškai bloga situacija, kad kraujo donorystė yra labai svarbus pajamų šaltinis. Taip, vienas kitas litas visiems praverčia, bet ar čia ta vieta, kur turėtų būti generuojamos žmonių pajamos? Galų gale, koks tas geresnis vakarų europiečio gyvenimas? Kokios nors Zimbabvės gyventojas irgi pasakytų, kad mielu noru duotų kraujo neatlygintinai, jei gyventų taip gerai kaip lietuviai. Visi šitie paverkšlenimai atrodo kvailai, gyvenimas Lietuvoje toli gražu dar nėra jau toks blogas, žmonės iš bado masiškai nemiršta. Nesvarbu kiek toks mielas lietuvis pinigų turi, vis tiek ras geriau gyvenantį ir lyginsis su juo. Internetui ir kompiuteriui pinigų pakanka, o štai be tų 40 Lt jau išgyventi niekaip nebeįmanoma.

Pelnas iš mūsų kraujo. Neduokim neatlygintinai, nes Kraujo Centro vadai iš mūsų aukų sau pinigus kraunasi. O visų pirma tai, koks skirtumas, ar atlygintinai, ar ne. Įtariu, kad tie 40 Lt lyginant su realia puslitrio kraujo kaina yra niekiniai. Tada reiktų būti ne prieš neatlygintiną donorystę, bet prieš absoliučiai visą donorystę. Nes maža ką, gal jie tikrai tuos pelnus kraunasi? Ką, mes durni? Neduokim kraujo, tegu bankrutuoja! Čia panašiai kaip, nebalsuosiu už nieką, nes jie visi vagys. Paskutinis sakinys gal ne į temą, bet užtat apie valdžią. Žinot, tie pelnai iš mūsų kraujo gal ir nebūtinai yra mitas, bet man visiškai vienodai, ką jie su mano krauju daro. Aš savo padariau, o kaip ten kas toliau – čia jau jų sąžinės reikalas. O kadangi visi viršinykai ir kiti valdžios žmonės vaidina baisius krikščionis katalikus, tai visi degs pragare, taip jiems ir reikia, ane? Čia juk tinkamas atpildas tiems „žulikams“?

Kodėl kraujo donorystė turėtų būti apmokama?

Nežinau, ar jūs pastebėjot, bet pastaruoju metu Lietuvoje mokama donorystė jau beveik išnaikinta. Dėl to kyla baisiai didelis nepasitenkinimas, dėl kurio šitas įrašas ir atsirado. Neseniai į Rokiškį buvo atvažiavę Panevėžio kraujininkai ir vykdė neatlygintinos donorystės akciją. Koks skandalas kilo, kad niekas nepriėmė mokamų donorų… Pasirodo, kalti ne tie potencialūs donorai, kurie ne iki galo perskaitė informaciją, o valdžia, nes jiems gaila tų varganų 40 Lt. Prasidėjo visokie aiškinimai, kad trūko informacijos. Taip ir nesupratau, kaip žmonės gavo informaciją apie donorystę, bet nepastebėjo žodžio „neatlygintina“. Ir visgi kur čia problema? Žmonės atvyko duot kraujo, niekas gi jų neišvarė, išskėstom rankom priėmė. Ko jie susirinko: duot kraujo ar pinigų pasiimt? Atsimenu, prieš pora mėnesių moteriškės tame pačiame Rokiškyje baisiai putojosi, kad neatlygintini donorai priimami be eilės, nes čia, matai, pasityčiojimas iš žmonių.

Taip, dėl visko kalta yra valdžia. Bet visgi, jūs man paaiškinkit, kodėl Kraujo Centras turėtų jums mokėt už jūsų kraują? Kodėl? O gal jam to mokamo kraujo visiškai nereikia? Kodėl jis turėtų pirkt tai, ko jam nereikia. Taip išeina, valdžia yra kalta dėl to, kad neperka to, ko jai nereikia. Geras argumentas, ane? Man irgi patinka tokia nemirtinga logika. Žinot, mieli skaitytojai, jūs esat nežmoniškai kalti dėl to, kad nenorit šoninėj juostoj pirkt reklamos ploto už 200 lt/mėn, kaip jum ne gėda? Čia ne į temą, bet vis tiek apie pinigus. O dabar pažiūrim, ar galima nors kiek logikos rast tame, kad mokamo kraujo Centrui nereikia. Neatlygintinos donorystės skatinimas duoda savo vaisių, vis skleidžiamos naujienos, kad tokių donorų dalis nuolat didėja. Gal neatlygintino kraujo kiekiai jau (beveik) patenkina jo poreikį? Įsivaizduokit, kad jūs atstovaujat Kraujo Centrą: ar pirktumėt tai, ką galit gaut nemokamai, ar pirktumėt tai, ko jau turit pakankamai?

O dabar paimkim tokį pavyzdį: turgaus diena, vienas šalia kito stovi du prekeiviai su dešromis, pas abu lygiai tokios pačios dešros. Abu turi 4 rūšių dešrų (kraujo grupės, ar 8, nesvarbu), tų rūšių kiekiai pas abu irgi labai panašūs. Realiai niekuo jie nesiskiria. Pas abu visos dešros po 40 Lt/kg (40 Lt už kraują). Staiga vieną dieną vienam žmogeliui pasimaišė protelis, ir sugalvojo jis dalint savo dešras nemokamai (neatlygintinas donoras). Kitas prekeivis (mokomas donoras) tik pavadino jį durnium ir daugiau nieko nedarė. Į turgų pradėjo rinktis gerų rūkytų dešrų ištroškę žmonės (Kraujo Centras), visi turėjo savo pamėgtą dešros rūšį ir į kitas net nežiūrėdavo. Aišku, pirkėjai nieko negalvodami greit laimingi pasičiupo nemokamas dešras. Pas tą kvaištelėjusį žmogelį vos keli kilogramai teliko. Bet taip jau atsitiko, kad vienos rūšies dešrų nuolat būna mažiau nei kitų (retosios kraujo grupės). Paaiškėjo, kad beveik visų pirkėjų poreikius patenkino pirmasis prekeivis. O štai tos retosios rūšies dešrų pritrūko. Bet žmonės negalėjo be dešros gyvent, tai nepagailėjo pinigėlių ir nusipirko iš antrojo. Tiesą sakant, antrasis prekeivis taip ir liko su beveik visomis dešromis, nes nupirko iš jo tik keletą retųjų dešrų kilogramų. Pagal anksčiau įvardytą logiką jis kartu su atlygintinais donorais dabar gali išversta gerkle rėkt, kokia valdžia ir visa aplinka blogi, kodėl iš jų neperka dešrų/kraujo po 40 Lt. Tai bjaurybės, negi jiems gaila tų 40 Lt už dešrą, kurios jiems nebereikia? Tokie dalykai ne iš piršto laužti, kas retkarčiais nueina į Kraujo Centrą, ne kartą išvydo ant durų prikabintą lapelį: šiandien priimami tik neatlygintini visų grupių donorai ir IV (ar kokia ten retesnė) grupės mokami donorai, t.y. tų, kurių kraujo stygius jaučiamas.

Pažiūrėkim į tai iš elementarios ekonomikos pusės: yra laisva rinka, joje yra krūva pardavėjų (kraujo donorų) ir vienas pirkėjas (Kraujo Centras). Kitaip sakant, matom akivaizdžią monopsoniją – rinkoje tik vienas pirkėjas, kuris turi galimybę šiek tiek veikti visą rinką, nes neturi konkurentų. Kadangi pirkėjas vienas, tai ir sąlygos jo. Pardavėjas (donoras) tik gali gali priimti jo siūlomas sąlygas arba ne. Niekas juk neliepia jums atiduoti savo kraują nemokamai. Jei nepatinka sąlygos, turėkitės tą savo kraują ir neverkit, kad niekas jo neperka už jūsų prašomą kainą. Arba eikit ieškot kito pirkėjo, gal rasit kokią juodąją kraujo rinką…

Kodėl žmonės yra kraujo donorai?

Manęs vis kas nors paklausia, kodėl duodu kraują neatlygintinai, arba šiaip kodėl jį iš viso duodu. Kas juokingiausia, tai neturiu aiškaus atsakymo į šitą klausimą.

Pradėjau nuo to, kad man padarė įtaką Sodonio ir dar kažkieno įrašai apie donorystę, prieš 2-3 metus tinklaraščiuose buvo trumpam užėjusi kažkokia donorystės banga. Ji ir padarė man įtaką, kurios dabar negaliu atsikratyt.

Dabar pagalvokim, kodėl aš galėčiau duot tą (nemokamą) kraują:

  • Gaunu šokolado. Gero šokolado. Man puslitris kraujo į plytą šokolado yra tinkami mainai, todėl ir mainau. Ir net nežliumbiu, kad per mažai šokolado duoda.
  • Paskutinius pora kartų dar davė ir šiaip po smagią dovanėlę. Visai miela.
  • Po 15 kartų duoda dviratį berods, visai nebloga paskata.
  • Po 40 kartų priklauso valstybinė pensija. Gaila, kad iki to laiko Sodra bus subankrutavusi.
  • Bent jau minimaliai patikrina sveikatą, žinau, kad tikrai neturiu problemų dėl kraujo.
  • Turiu ką parašyt į retai papildomą tinklaraštį.
  • Gaunu karmos taškų, nes esu socialiai atsakingas ir propaguoju donorystę.
  • Tikiuosi, kad šie įrašai užverbuos ir daugiau žmonių, kurie taps kraujo donorais. Kaip tapau ir pats. Neabejoju, kad toks įrašas tinklaraštyje padaro didesnę įtaką už valstybinio lygio socialines reklamas. Word of Mouth.
  • Dar galima pridėt tą „Gelbsti gyvybę“, bet čia man tikrai ne pirmoj vietoj. Niekingas aš žmogus.
  • Kadangi valdžia parduoda kraują į užsienį, skatinu ekonomiką ir Lietuvos eksportą!
  • Tie galimi 40 Lt nėra jau tokia didelė suma, kad sugundytų. Man maloniau priduot nemokamai.
  • Realiai didžiausia paskata yra tai, kad bandau pasivyt Negerovę pagal donacijų skaičių. Bet jis vis nepasiduoda.

O gal, bedidindami mokesčius, pakelkime ir baudas?

National Geograpfic nuotrauka

Mūsų Lietuvėlė turi truputį skolų. Palyginus su BVP, gal netgi daugiau nei truputį. 2007 metais skolos siekė 17 procentų BVP. Aišku, skolos dar ne pasaulio pabaiga. Galima jas kada nors gyvenime grąžint. Vienintelė problema, kad tos skolos tebedidėja. Jeigu neklystu, buvo numatomas biudžeto deficitas, viršijantis ES nurodytas ribas. Valdžia nieko geresnio už padidintus mokesčius nebesugalvojo. Nors daug ką apkrovė dideliais mokesčiais, ypač dėl panaikintų PVM lengvatų, bet dar lieka nemažai vietų, kur prireikus būtų galima gauti papildomų pajamų. Daug kas keikia šį sprendimą (niekas gi nenorim didesnių mokesčių), bet nebebuvo iš ko rinktis. Gal kada nors gyvenime dar padėkosim Kubiliui (nors gal ir ne).

Gerai, iš tikrųjų ne apie tai turėjo būti šitas įrašas. Tikriausiai daugelis iš jūsų skaitė, kad kažkoks vokietis sugalvojo susimedžiot į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktą Lūšį, ir dar ne šiaip lūšį, o jauniklį. Vargšą mažą kačiuką.

Jį patį reikia sušaudyti už tokius darbelius. O ir šiaip medžioklę reikia uždrausti. Taip taip, čia tik mano, gyvūnų mylėtojo, nuomonė ir svajonės. Bet, kas mane labiausiai piktina, tai juokinga bauda, kurią jis gavo: 20000 Lt. Čia net lietuviui tokia bauda atrodo juokinga, o ką jau kalbėti apie vokietį.

Gal iš viso pradėkim dėt skelbimus į užsienio spaudą:

  • Nykstančių gyvūnų medžioklė Lietuvoje. Kaina tik nuo 20000 Lt.
  • Nušauk dvi lūšis ir trečią galėsi nušauti nemokamai.
  • Dėmesio. Tik šį mėnesį, lūšies ir jos jauniklių medžioklė tik 40000 Lt. Paskubėkite, liko tik 80 lūšių.

Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Bet pripažinkim, baudos Lietuvoje tikrai juokingos. Aš suprantu, kad nedaug visokių brakonierių ir panašių veikėjų pagauna ir mažai iš jų baudų gauna, bet pakelti mokesčius tikrai galima, vis vienas kitas papildomas litas į valstybės biudžetą.

Kadangi jau pradėjau kalbėti apie per mažas baudas, norėčiau dar atkreipti dėmesį ir į mokesčius už automobilius. Vos tik apie juos pranešta, iš karto kilo didžiulis nepasitenkinimas. Bet vyriausybei čia eilinis mokestis, stengiasi žmonės lopyt biudžeto skyles. Aišku, gal kiek logiškiau būtų visą tą mokestį užkraut kaip akcizą, bet čia jau jų pačių sprendimas, nieko nepakeisim. Taigi uždėjom mokestį už automobilį, užkėlėm akcizą, bet kažkaip nesigirdi, kad didintumėm baudas už kelių eismo taisyklių pažeidimus.

Retkarčiais pažiūriu Rokiškio rajoninio laikraščio skyrelį „Gėdos stulpas“. Ir ką aš ten matau? Ką tik išsilaikęs teises, 1,5 promilės girtumo, bauda 1000 Lt. Girti sukėlę avarijas vairuotojai gauna iki 5000 Lt. Bet juk vis tiek juokingi dydžiai.

Galim irgi įdėt skelbimus, tikrai atsirastų norinčių užsieniečių:

  • Pasiskraidymas miesto gatvėmis, turint tris promiles. Tik 2000 Lt.
  • Įvažiavimas į kitą automobilį. Tik 1500 Lt.

Ir dar kur nors pakabinkim socialinį stendą su užrašu: Nebepaeini? – Vairuok! Kelionės kaina tik 3000 Lt.

Vėlgi juokas jau nebeima.

Pabaigai du sakiniai ir išvados:

  • Keliant mokesčius, visi tam prieštarauja
  • Keliant baudas, niekas net žodžio neištaria.

Tai kodėl mes negalim padidint tų prakeiktų baudų? Žmonių, darančių niekšybes gal ir nesumažės, bet bent jau susimokės daugiau. Vis vienas kitas papildomas litas į biudžetą.

Kalba Vorenas Bafetas

Kadangi prispyrė reikalas, tai teko per savaitgalį perskaityt dvi knygas (paskutinį kartą knygą perskaičiau gal prieš kokius 5 metus).

Viena iš jų – Janet C. Lowe „Kalba Vorenas Bafetas“.

Šioje knygoje pateikta gana daug šio garsaus investuotojo minčių, kurios man labai patiko. Taigi nutariau jomis pasidalinti su visais.


  • Daryti pinigus kur kas lengviau, nei juos leisti.
  • Aš niekuomet nebandau peršokti per kartelę, kuri yra septynių pėdų aukštyje. Pirma apsidairau aplinkui, ieškau tinkamos kartelės vienos pėdos aukštyje, tada per ją peržengiu.
  • Jeigu norite greičiau nuplaukti šimtą metrų, plaukite srovės kryptimi.
  • Reikia 20 metų, kad žmonės pradėtų tave gerbti. Pakanka penkių minučių, kad tos garbės netektum. Jeigu apie tai susimąstysi, tai pradėsi gyventi kitaip.
  • Kai verslas pradeda nebesisekti, mes paskleidžiame gandą, esą mūsų ledinukai žadina lytinius jausmus. Tai labai efektyvu… aišku, gandai, ne ledinukai.
  • Aš visada žinojau, kad būtinai tapsiu turtingu žmogumi. Nepamenu, kad būčiau tuo abejojęs.
  • Kur kas labiau mėgaujuosi pačiu procesu nei pajamomis, nors priimu ir jas.
  • Prieš priimdamas žmogų į darbą, ieškau trijų jo savybių: dorumo, intelekto ir energijos. Jeigu kandidatas nepasižymi pirmąją savybe, tai dvi kitos bus pražūtingos. Rimtai apie tai pagalvokite – tai tiesa. Jeigu į darbą priimate žmogų, neturintį šios pirmosios savybės, vadinasi, norite, kad jūsų bendradarbių būryje būtų kurčias ir tingus žmogus.
  • Neverta gerai daryti to, ko neverta daryti išvis.
  • Jeigu jums tikrai viskas pavyko iš pat pirmo karto, liaukitės bandyti.
  • Kadangi esu verslininkas, tobulėju kaip investuotojas, o būdamas investuotojas, aš tobulėju ir kaip verslininkas.
  • Jeigu principai gali senti, vadinasi, tai jau nebe principai.
  • Dėl tam tikrų priežasčių žmonės dėmesį kreipia į akcijų kainų kritimą, jie nesistengia analizuoti tikrosios situacijos… kvaila ir beprasmiška pirkti akcijas vien todėl, kad jų kaina kyla.
  • Kaina yra tai, ką jūs sumokate. Vertė yra tai, ką gaunate.
  • Dauguma žmonių susidomi akcijomis tada, kai jomis jau yra susidomėjusi minia. O iš tikrųjų reikia veikti tada, kai niekas kitas to nedaro. Juk neįmanoma suklestėti perkant tai, kas populiaru.
  • Rizikuojate tada, kai nežinote, ką darote.
  • Niekada neklauskite kirpėjo, ar jums reikia kirptis.
  • Prognozės paprastai daug daugiau pasako apie patį prognozuotoją negu apie ateitį.
  • Volstritas – vienintelė pasaulio vieta, kur žmonės atvažiuoja su rolsroisais, kad gautų patarimų iš tų, kurie pasiekia šią vietą su metro.
  • Investicijos turi būti racionalios; jeigu nesugebate suprasti investicijos, nedarykite jos.
  • Viskas, kas negali tęstis amžinai, kada nors baigiasi.
  • Savo kapitalą turite įdėti į tokį verslą, kurį valdyti gali ir kvailys, kadangi kada nors prie vairo iš tiesų atsiras kvailys.
  • Diversifikacija – tai apsauga nuo aplaidumo. Ji praktiškai nieko nereiškia tiems žmonėms, kurie žino, ką daro.
  • Kai konkrečių akcijų kaina padvigubėja, parduokite jas. Jeigu ji nepadvigubėja, akcijų nepirkite.