Mantas Malcius

Ir vėl aš jums RSS skaitykles pašiukšlinsiu nieko vertais įrašais, bet čia jau jūsų problemos, kad skaitot mano rašliavas.

Su sąlyga, kad nuo ketvirto karto praėjo gerokai daugiau laiko, nei reikia, o Rasa (11 kartų) ir Vilhelmas (irgi jau tikriausiai 11 kartų) nuo manęs bėga tolyn, tai ir aš atidariau 2010 metų donorystės sezoną. Šiandien kaip tik laisvesnė diena po vakarykščio egzamino, tai ir nupėdinau. Žmonių praktiškai nėra (su manim gal kokie 4 prasilenkė), nors nėra ko stebėtis, kai ant durų kaba užrašas, jog šiandien priimami tik nemokami ir tų retųjų grupių mokami donorai. Man tik geriau, eilėse nereikėjo laukt.

Davė šįkart dar vieną papildomą anketą, kurios esmė buvo „Ar mes gražiai su jumis bendraujam“. Užpildžiau, negi sunku. Beje, galiu paneigt, kad per sesiją studentai nusilpsta, nei velnio, hemoglobino virš 150 (berods 153 ar 154). Pulsas berods buvo pasiekęs kosmines aukštumas, bet dar nematyta gydytoja praleido be jokių didesnių priekaištų, tik liepė truputį luktelėt prieš priduodant kraują, kad širdis apsiramintų.

Duodant kraują, dar atėjo krūva mokinių, ekskursija kažkokia, tai dar gavau papildomą mandagumo dozę.

Kadangi prisidaviau penktą kartą, tai leido išsirinkt dovanėlę, nieko ten labai doro nėra, pakabukai, užrašų knygelės, medžiaginis maišelis ir pan., tai pasičiupau puodelį. Ir standartiškai davė šokoladą. Geras šokoladas, su broliu prieš savaitę vieną pernykštį sužiaumojom, net jis priekaištų neturėjo.

Atidariau naują kraujo donorystės sezoną. Šiandien pasitaikė laisvesnė diena, o nuo trečio karto beveik praėjo 4 mėnesiai, per kuriuos daktarė liepė man nesirodyt, tai ir nupėdinau. Žmonių absoliučiai nėra, krūva darbuotojų per televizorių žiūri TV3 ir aptarinėja. Beje, kaip supratau, yra trombocitų donorų stygius, nes kai vienas vyriškis užėjo, jam pasiūlė duot trombocitus ir labai apsidžiaugė, kai sutiko. Reiks vėliau pasiskaityt, kur ten katė po tais trombocitais pakasta. Bus galima kada nors išbandyt.

Tai tas vyriškis ir buvo vienintelis atėjęs, kol aš ten buvau. Gal dėl to, kad ant durų kaba „Šiandien tik neatlygintini ir visi 0 grupės (berods) donorai“. Bet man nuo to tik geriau, nereikėjo eilėse stovėt. Visgi vėliau į anglų paskaitą nebespėjau – bent jau bus pasiteisinimas.

Ką čia dar parašius, nieko įdomaus šįkart nenutiko. Hemoglobino truputį sumažėjo iki 151, bet čia vis tiek stipriai daugiau nei pakankamai. Pulsas net nustebino, vos 97, čia stipriai daugiau nei turėtų būt, bet leistina norma. Gal ta gudobelių arbata rimtai padeda?

O Kraujo centre krizė tebesitęsia, kaip ir aną kartą, taip ir šį sausainiams pinigų vis dar neužtenka. Gerai, kad bent arbatos su cukrum dar sugeba užpirkt. Dovanų vėl davė šokoladą, tiesą sakant, jau pradeda atsibost, trečią kartą tas pats. Dabar turiu tris šokoladus, reiks pradėt valgyt. Tiesa, šįkart net negavau jų visai gražaus popierinio maišelio, negi rimtai pinigų nebeturi net jiems? Nors čia gal kokie rėmėjai gamindavo juos, net nežinau.

Tai tiek trumpai šįkart. Žinau, kad jums neįdomu, bet man čia labai patogu pasižymėt, kada paskutinį kartą buvau.

Jeigu kas iš Vilniaus norėtų priduot kraują, bet prisibijo vieni eit, tai už poros mėnesių galiu palydėt iki Centro.

Šiaurės rytų Lietuvos kaimo bitė

Gerbiamieji nuolatiniai skaitytojai ir visų kitų tipų mano minčių persekiotojai, kaip jau pastebėjote, vasarą retai būnu prie interneto, taigi retai atsakau ir į jūsų komentarus (keista, bet kažkaip vis dar sugebu parašyti naujų įrašų), nieko pakeisti negaliu, teks pakentėti iki rudens. O kol kas šis tinklaraštis (gal tiksliau jo autorius) oficialiai išeina atostogų. Kad jūs labai neliūdėtumėt, nuo pavasario yra sukaupta šiek tiek įrašų atsargų, taigi, jei man pavyks viską gerai nustatyti, per šias maždaug 5 savaites tinklaraštis ir toliau aktyviai skelbs naujienas.

Patys nekantriausi kompiuterinių naujienų ištroškę persekiotojai gali žvilgtelėti į vertingus įrašus, ten jau surašyti kompiuterinių įrašų pavadinimai.

Kadangi labai trumpas čia įrašas, tai reikia eilinį kartą papilstyt iš tuščio į kiaurą. Pradžiai gal apie tą nuotrauką, fotografuota vėl su Nokia N95, nes mano vargšas SE K800 netyčia per liūtį buvo likęs lauke po atviru dangum. Tai jam nelabai patiko, dėl to „buvo pasiėmęs biuletenį“ ir bandė išdžiūti tarp dviejų ryžių maišelių (nes jo savininkas buvo kažkur perskaitęs apie tokį šarlatanišką gydymo būdą, o tinkamų atsuktuvėlių neturėjo). Dabar berods vėl sveikas gyvas, kol kas šalutinių poveikių nepastebėta. Įsivaizduoju, kas būtų atsitikę Nokijai tokiu atveju…

Tiesa, tinklaraščių įrašus vis tik retkarčiais permesiu akimis, nes Pildyk pasiūlė neblogą interneto planą 120MB/3Lt/1mėn. Bet komentarų tikriausiai nesulauksit, nebent iš kompiuterio kada nors.

Važiuosiu kaiman besotei katei karosų gaudyt. Gerai jau, ne vien katei, Mirta irgi mėgsta.

Jeigu kartais norėsit skubiai susisiekt, tai kontaktuose yra telefonų numeriai. Tik neskambinkit naktį (turiu omenyje laiką nuo 0:00h iki 13:00h). El. laiškai ir tinklaraščio komentarai gali būti neperskaityti savaitėlę kitą. Gražiai elkitės, kol aš atostogausiu, komentaruose nesikeikit ir nedėkit krūvos nuorodų, nes gali tekt laukt patvirtinimo.

Štai, baigiau tvarkyti viską. Nuo šiandien iki pat rugsėjo 5 dienos, lygiai 18:00 kas tris dienas po vieną įrašą. Pirmą kartą tinklaraščio istorijoje tokie tempai. Gal reiktų ką pasitaupyt juodai dienai. Bet tiek to. Reikia išvalyt sandėliuką.

Jeigu WordPress neiškrėtė šunybės, tai šis įrašas paskelbtas man jau būnant kaime.

Aha, ta pati nuotrauka iš ankstesnio donorystės įrašo. Bet apie viską nuo pradžių.

Kadangi tinklaraščio viršuje parašyta, jog čia „asmeninis tinklaraštis“ tai leisiu sau pakalbėt apie gyvenimą, nors gal kam nors iš jūsų tai ir nelabai patinka. Bet ką padarysi, šitame tinklaraštyje siautėja monopolinė valdžia, ir niekas jos kol kas nekontroliuoja, teks pakentėt. Hmm, rašau rašau, bet nieko neparašau, gal reikia eit prie reikalo, kada vėliau dar pratęsim rašymą apie nieką.

Vakar pusbrolis važiavo į Vilnių, tai ir aš su juo kartu nuvažiavau, nes reikėjo pasiimt pažymą iš MRU su semestro vidurkiu. Šiandien iš ankstyvo ryto, vos išaušus (maždaug apie 11h) nuvažiavau į MRU ir gavau ne pažymą, o špygą. Nuo senų laikų tas pažymas rašydavo kokias 3–4 dienas, tai būčiau palaukęs, betgi šį kartą metodininkė pareiškė, kad visa valdžia atostogauja, ir neaišku, kada tos pažymos bus (o be dekano ar prodekanio parašų mums pažymų neduoda – visiška nesąmonė, čia dar vienas akmuo į MRU šiltnamį). Tai teko grįžt namo su sugadinta nuotaika.

Na, kad nebūtų atvažiavimas visiškai veltui, galvoju, reikia kraują priduot. Apsižiūrėjau temperatūrą – tvarkoj, apsižiūrėjau pulsą – eilinį kartą viršija ribas net ramybės būsenoj, taip ir išėjau į Centrą su abejone, ims kraują, ar varys lauk.

Nuėjau, radau tuntus žmonių (o dar sako, kad jiems kraujo trūksta). Kiek pastebėjau, gal beveik kas antras duoda kraują už pinigus, sunkūs laikai atėjo. Eilėj velniai žino kiek prastovėjau, nes išėjau apie 15h, o grįžau 17:20h (atmeskim dar kelią pirmyn atgal po kokias 10min). Anksčiau kažkaip neatkreipdavau dėmesio, bet Kraujo Centre dirba daug gražių seselių (o gal studentės praktiką atlieka?), na bet kokiu atveju yra į ką paspoksot (:

Paėmė gi man iš piršto kraują, ir iš karto puoliau žiūrėt, kokie skaičiukai prie hemoglobino rašomi, bijojau, kad neišvarytų dėl per mažo. Bet Šiaurės rytų Lietuvos kaimo braškių naikinimas stambiais kiekias davė savo rezultatų, hemoglobino kiekis nuo anksčiau buvusio 140 kažko/kažkur užšoko iki 157 kažko/kažkur. Šiaip braškės geležies nedaug turi, bet kai kiaurą dieną jas kemši, tai vis tiek susikaupia pakankamai.

Toliau ėjau pas daktarę, šį kartą pakliuvo miela moteriškė tamsiais plaukais. Pirmą kartą pas ją pakliuvau. Labai jai nepatiko mano pulsas, pradėjo visko klausinėt, nelabai norėjo mane praleist, bet truputį pazyziau ir susitarėm. Teko tik sutikt su jos sąlygom, kad iki lapkričio negrįšiu ir kad gersiu gudobelių arbatą (čia dėl pulso). Na aš jau toks žmogus, kad savo pažadų stengiuosi laikytis, teks eit kada vaistinėn arbatos užsipirkt. Dar kažkodėl liepė imt arbatą, o ne antpilą, nors man tas antras variantas geriau skamba (:

Na ir trečias žingsnis – kraujo pridavimas, ten jau galima ramiai eit, nes nebeišvarys. Aplink buvo susirinkę nemažai linksmos kompanijos, kurie piktinosi, kad nebėra sausainių. Ir suprato kodėl – krizė gi. Tada nuleido kraują, dar davė velnių, kad kairės rankos venos niekam tikusios (esą per plonos), bandžiau aiškint, kad ir dešinės ne ką geresnės, bet ji geriau žinojo.

Po visko jaučiausi įtartinai gerai (gal dėl aukšto hemoglobino), tai ilgai nelaukęs, pėdinau namo su maišeliu ir šokoladu. Ilgokai užsibuvau, o reikėjo skubėt į 18:10 autobusą, greit susirinkau daiktus ir 17:30 iš Antakalnio pajudėjau į stotį su mintim „spėsiu ar ne“. Ir visgi spėjau, nubėgau nuo troleibusų stotelės į stotį ir netgi per anksti, dar buvo likusios 4 minutės.

Na ir važiavau atgal į Rokiškį garsiuoju maršrutu „Vilnius–Utena–Jūžintai–Laibgaliai–Rokiškis“. Kuo jis toks garsus? Ogi tuo, kad tarpmiestinis autobusas iš Vilniaus važiuoja žvyrkeliais, o žvyrkelių būklė tokia nuostabi, jog kartais tenka stabdyti važiuojant 20 km/h (čia visiškai rimtai). Jei kada važiuosit į Rokiškį, tai būtinai rinkitės 18:10 maršrutą, pamatysit gražių vaizdų kaimuose ir bus atrakcija pasikratant keletoje kilometrų žvyrkelių, važiuojant 5–20 km/h greičiu.