Šį kartą vėl mėginau žmonių surinkt, bet vienas negali, kitas dingęs, kitas dezertyravęs ir anksčiau jau pridavęs, kitas į Vokietiją šiandien išskrenda… Taip ir likau Forever Alone, kaip anksčiau. Šiaip santykinai liūdna ten vienam, grupėje smagiau. Aišku, pasišneki-pajuokauji su seselėmis, bet vis tiek ne tas.

Manyje lyg ir nieko naujo, hemoglobinas – 147 g/l (Linas liepė neberašyt kažko/kažkur), dar gydytoja pažiūrėjo į ankstesnį ir sakė atkreipt dėmesį, kad jis krinta, bet realiai jis visada gi pas mane toks, tai viskas gerai.

Žmonių neįprastai daug. Galvojau, kad visi bus pridavę tą kraują Sausio 13-ąją. Šį kartą kažkokia anomalija: neįprastai daug buduliškos stovėsenos jaunimo, visi pirmą-antrą kartą eina, ir tik už pinigus. Vienas, išgirdęs, kad nereikalinga jo kraujo grupė už pinigus ir kad gali duoti nemokamai, tiesiog išėjo negalvojęs. Šiaip, šaunuoliai jaunuoliai, kad uždarbiauja. 40 Lt – nedaug – bet gi vis šis tas. Nesvarbu, kad penktadienį viską pragers. Jeigu išlaikys tuos pinigus taip ilgai…

Dar buvo dvi moterys, pas vieną minimali hemoglobino norma, pas kitą, kaip supratau, iš viso 125 g/l nesiekė. Liepė abiems mėsos užvalgyt ir grįžt už savaitės kitos. O iš ko joms tą mėsą, įdomu valgyt, kai neužsidirbo tų varguoliškų 40 Lt? Įtariu, kad ne iš gero gyvenimo tų pinigėlių ateina… Tiesą sakant, mielos moterys, nereikia gi visą gyvenimą virtuvėj sėdėt, išeikit kartais ir į lauką pasivaikščiot, gryno automobilių išmetamųjų dujų oro pakvėpuot, gal atsistatys kraujas… Huh.

Tiesą sakant, iš visų buvusių žmonių tikrai daugiau nei pusė tikėjosi gauti išmokas. Ar čia jau naujas ekonominis krizius artėja, ar tiesiog atėjo laikas Pipedijos kreditui prieš Kalėdas paimtas paskolas grąžint?

O pačiame Kraujo centre kažkokia įtampa akivaizdžiai tvyro. Sprendžiu iš darbuotojų kalbų. Vis dar tęsiasi neramumai, prasidėję Kraujo skiedimo skandalu. Nuolatiniai patikrinimai, skundai ir panašios nesąmonės ne juokais graužia mirtinguosius darbuotojus. Dabar net atsisako priimti kraują su minimaliomis leidžiamomis normomis, kad tik visokie dibilai nesugalvotų vėl kabinėtis dėl kraujo skiedimo.

Tiesa, gavau gi eilinį kartą dovanų, atsirado nauji stikliniai puodukai, dar tebėra ir marškinėlių (bet tik moteriškų), tai galite paskubėti. Geras daiktas ten ilgai neužsibūna. Pats, aišku, pasiėmiau puodelį, berods trečias skirtingas mano kolekcijoje. Pastebėjau, kad labai smagu žiūrėti, kaip užplikytos arbatžolės po truputį krinta į dugną. Ir, žinoma, standartiškai, gero šokolado plytelė.

Kitas kartas dėl nuo mano valios nelabai priklausančių priežasčių gali būti dar negreit, bet visi norintys prisijungti ir eiti kartu (neskaitant ankstesnių kolegų) galite užsiregistruoti komentarų formoje palikdami savo el. pašto adresą. Suorganizavus pavyksta padaryti visai smagų tinklaraštininkų ir šiaip bendraminčių susiėjimą, taigi nesibaidykit. Nesuvalgysim.

Panašūs įrašai:

1. Kraujo donorystė #6
2. Kraujo donorystė #7
3. Kraujo donorystė #9
4. Kraujo donorystė #2
5. Kraujo donorystė #1
6. Kraujo donorystė #4
7. Kraujo donorystė #8
8. Kraujo donorystė #11
9. Kraujo donorystė #3
10. Kraujo donorystė #10

Hm, kažkaip čia visas donorystės judėjimas mano kieme gerokai sustojo. Žiūriu, kad paskutinis įrašas buvo kovo vidury. Tai čia juk jau gerokai daugiau negu pusė metų. Na, pasiteisinimą gi turiu, buvo uždraudę man ten rodytis kurį laiką, paskui dar visokios amerikos ir pan. Taip ir nusikėlė viskas iki lapkričio.

Truputį laiko sugaišom, kol susiderinom viską, nes šį kartą jau keturiese važiavom (aha, nebe pėsčiom ėjau). Be Justinos dar kompanijoj turėjom porą teisininkų žmonių, kurie teigia nesą teisininkai, kuriuos baisu net paminėti, nes juk žinot tuos teisininkus, dar prisikabins prie ko nors.

Šį kartą atsitiko toks stebuklas, kad prireikė trombocitų Centrui, tai dviems mūsiškiams nusišypsojo proga po dvi valandas pagulėt. Man irgi nedaug trūko iki to, bet kraujo grupė tokia pat kaip Justinos, o ji pirma buvo, tai manęs nebeprireikė (Cha ha!). Atsargų nekaupia, ima tik, kiek reikia.

Tiesa, bent kartą laimėjau hemoglobino karą. 158 kažko/kažkur. Dar pora ir būčiau pasiekęs maksimalią ribą. Tai galim daryt išvadą, kad genetiškai pakeistas JAV maistas hemoglobinui nekenkia. Dar svertis liepė, apie 76 kg, reiks „kūdintis“, baisu. Net Justina mažiau sveria.

Gavosi taip, kad dvi valandas prabuvom ten ir prašnekėjom su personalu. Sužinojom daug visokių įdomių dalykų, kurių aš jum nesakysiu. Be be be. Jei norėsit kažką sužinot, teks prie mūsų jungtis kitam kartui, kuris, kaip suprantat, bus ne anksčiau negu po dviejų mėnesių. Norintieji anketą pildo žemiau esančioje komentarų formoje.

Ak, tiesa. Centras gi stipriai pasikeitęs, baldai išstumdyti, viskas kompiuterizuota. Kompiuterizacija gerai, bet vienas dalykas labai sunervino. Nebeduoda į rankas donoro knygelės. Dėl to tenka visą donoro anketą skaityt ir pildyt, nes anksčiau tiesiog senąją pasiimdavau ir nukopijuodavau. Ir niekas neduoda nusirašyt, va jum ir draugai.

Šį kartą vėl gavom seno gero šokolado. Dar paėmiau marškinėlius, kurių niekad nebūdavo. Gaila, kad normalių dydžių nebuvo, tik L. Man labiau prie širdies M arba netgi S, bet ir L dar tinka. Vis kažkas praktiško.

Tai tiek šiam kartui. Dar kartą primenu, kad mielai laukiami norintys prisijungti kitą kartą.

Panašūs įrašai:

1. Kraujo donorystė #4
2. Kraujo donorystė #8
3. Kraujo donorystė #10
4. Kraujo donorystė #7
5. Kraujo donorystė #6
6. Kraujo donorystė #5
7. Kraujo donorystė #9
8. Kraujo donorystė #3
9. Kraujo donorystė #2
10. Kraujo donorystė #1

Autorius: Mantas Malcius

Ir vėl vasara baigės, ir vėl manęs Lietuvoj nebuvo. O buvau šįkart JAV. Popierizmas baisulingas, darbą prieš du mėnesius turi būti susiradęs, jei nori išvažiuoti, visi pinigus plešia, pradedant koordinatoriais (PLC arba Zip Travel) ir baigiant JAV ambasada. Čia jums ne Islandija, kur dirbt gali pradėti tik sugalvojęs ir nuvažiavęs, bet vis tiek studentai tebeplaukia į užatlantę, į tą vis dar išdidžiai skambančią šalį, pavadintą JAV.

Išplaukiau ir aš, tiksliau išskridau, pasidžiaugiau pora parų be normalaus miego, atidėtu lėktuvo skrydžiu ir mažumėlę pasiklydusiu bagažu, kurį man gana greit vis tik atskraidino atgal. Pasidžiaugiau ir bjauriais Lenkijos oro uosto apsauginiais, kurie labai jau mėgsta graibaliotis, ir JAV uostų rentgeno spinduliais(?). Vis tik kelionė į paskirties vietą šiaip taip baigėsi ir baigėsi sėkmingai, kas jau buvo gana nebloga pradžia. Aišku, eilinį kartą keletą dienų apturėjau šiokį tokį šoką patekęs į svetimą vietą, bet greit įsivažiavom į ritmą, be to, privažiavo daugiau lietuvių, tai pasidarė smagiau gyventi.

Gyvenom labai geromis sąlygomis, turėjom va štai šitokį namuką:

Autorė: Nany Silva

Turėjom ir šalia esantį paplūdimį, ir baseiną, ir sporto salę, ir burbulines vonias, ir pirteles, ir teniso – krepšinio aikštelę, ko tik neturėjom, tik nelabai turėjom laiko, kada jais naudotis.

Autorė: Nany Silva

Tik ta krepšinio aikštelė nebuvo stebuklinga, nes kamuolys nuolat skraidydavo į krūmus, bet juk vis tiek daug geriau negu nieko:

Autorius: Kažkas iš savų lietuvių

Turėjom ir tą garsiąją uraganę-audrą Ireną:

Autorius: Kažkas iš savų lietuvių

Turėjom netgi netoliese esantį miestuką, kuriame vyko kokie tai visokie paradai:

Autorius: Kažkas iš savų lietuvių

Matėm dar ir banginius, kurių žiūrėt mane ištempė sugyventiniai. Visi aikčiojo, kaip ten buvo nuostabu, bet man, kaip ir tikėjausi, didelio įspūdžio nepadarė: skraidė žuveliukai ir tiek:

Autorius: Kažkas iš savų lietuvių

Taip pat valgėm omarus (lobster), dėl kurių ten visi išprotėję:

Autorius: Kažkas iš savų lietuvių

Ak, tiesa, dar ir dirbom laisvalaikiu nuo ryto iki sutemų.

Dar turėjom progą iš arčiau pamatyti amerikiečius ir jamaikiečius, kurie ten taipogi uždarbiauja. Pasirodė, kad nėra jau amerikiečių gyvenimas toks nuostabus, kaip atrodytų iš nuolat besišypsančių veidų. Savita tauta, kaip ir visos kitos.

Kadangi gyvenom kaime, tai apturėjom ir puikią progą pagerint savo pirkimosi internete sugebėjimus, nes kitos išeities tiesiog nebuvo: elektronikos ar drabužių parduotuvė buvo ne arčiau kaip už valandos kelio. eBay, PayPal, Google CheckOut, Amazon, kreditinės kortelės, ko tik neteko panaudoti. Grįžtant prie atstumų, net maisto parduotuvė buvo už kokių 10km, taigi teko pirktis viską savaitei. Beje, maistas nėra itin pigus, bet protingai perkant, galima pragyventi pigiau negu Lietuvoje.

Tai tokia buvo visokeriopai gera vasara, geriausia iš visų.

Panašūs įrašai:

1. Mirta: ~1996-2010
2. Login 2011 apibendrinimas
3. Tinklaraštinės atostogos #2010
4. Braškių užpiltinė
5. Šiaurės rytų Lietuvos kaimas: 2009 06
6. Šiaurės rytų Lietuvos kaimas: 2009 05 23

Jauno žmogaus rašomas, bet jau senajai tinklaraščių kartai priskiriamas tinklaraštis. Mantas – žmogus, turintis savo nuomonę ir patyręs interneto žodžių karuose, tad kai kada tinklaraščio tonas atrodo gal kiek ir šaltokas bei ironiškas, bet pasirenkamos įrašų temos kasdieniškai aktualios, neretai ir naudingos. Ypač tai susiję su kompiuteriais – po šio tinklaraščio archyvus rekomenduotina panaršyti kiekvienam rimčiau kompiuteriu domėtis pradedančiam vartotojui. Tiesą sakant, Manto patarimai ir nuorodų rinkiniai gali praversti ir senu interneto vilku save laikančiam vartotojui – juk visada yra dalykų, kurių nežinai ar dar nesi atradęs.

Kompiuterinių temų pliusas – jos ne techniškai sausos, o subjektyvios, bet praktiškos ir glaustos, todėl labai lengvai skaitomos.

„Naujoji komunikacija“ mane papirkinėja jau nuo metų pradžios, kai netikėtai sugalvojo atsiųsti savo pirmąjį šių metų žurnalą. Tada puoliau ieškoti, kokia proga pas mane atkeliavo dovanos. Nieko aiškaus neradau, bet tai tikriausiai įvyko dėl jų pradėtos įrašų serijos „Atvirasis kodas verslui“, kuri yra apie tai, kokie versle yra blogi Windows ir kokie puikūs Linux. Taip, tiesos ten yra, bet labai viskas vienpusiškai ir per subjektyviai. Tokie įrašai puikiai tiktų tinklaraščiui, bet žurnale reiktų kiek daugiau objektyvumo.

O dabar štai iš Adomo gaunu laišką, kad šitas Baltų dievų apleistas tinklaraštis pateko į „Naujosios komunikacijos“ tinklaraščių rubrikėlę naujajame numeryje. Prieš porą metų būčiau plojęs katučių, prieš metus irgi tikriausiai būčiau dar plojęs. O dabar neploju, nes populiarumas jau kurį laiką išbrauktas iš šio tinklaraščio tikslų. Bet vis tiek labai smagu, kai lieki įvertintas. Šiais metais kažkaip sekasi su žiniasklaida, aš – į „Naująją komunikaciją“, o katė KacKac į „Valstiečių laikraščio“ portalą. O metai dar tik įpusėjo.

Kalbant apie šį tinklaraščio aprašymą, tai sveikinu redaktorių su idėja niekur nerašyti mano pavardės, nes taip pavyko išvengti klaidų. Šaunu, kad ir pats tinklaraščio rašymo stilius buvo gerai suprastas, tai pavyksta tikrai ne kiekvienam. Perskaičiau linksmai ir supratau, kad nelabai randu, kur galėčiau prisikabint.

Grįžtant prie paties žurnalo, reikia pripažint, kad čia tikriausiai geriausias pasirinkimas, jei perkatės kokius nors kompiuterių tematikos žurnalus. Solidus produktas, o ne kokie nors triukai kaip su triukais aprašyti triukus su triukus išdarinėjančia Windows operacine sistema, kuriais garsėja kitas žurnalas – CBL. Visgi aš pats žurnalų senokai neskaitau, nes tą patį susirandu internete, be to, mane labiau domina tam tikros siauresnės sritys, apie kurias žurnalai nelabai rašo.

Panašūs įrašai:

1. Naujoji atsiskaitymo tvarka bankų kortelėmis ir RFID
2. Analizuokime savo RSS skaitiklį
3. Šiaurės rytų Lietuvos kaimas: 2009 05 23
4. Kraujo donorystė #5

Nuotrauka pavogta iš Login Facebook puslapio. Autorius afoto.eu

Visiškai netikėtai, susiklosčius milijonams nepalankių aplinkybių, taip jau atsitiko, kad ir šiemet sudalyvavau Login, nors to visiškai neplanavau. Visų pirma, tai jau seniai žinojau, kad bilieto nepirksiu, nes už tą konferenciją išmest 50Lt būtų nesąmonė. Buvo maža tikimybė, kad vėl pasiūlys tapti ambasadoriumi ir duos bilietą, bet jie kasmet vis labiau spjauna į tinklaraštininkus ir šiemet liepė patiems maldauti ambasadoriaus statuso. Nusprendžiau, kad dėl tokio renginio žemintis neverta. Vėliau liko tik tikimybės kur nors laimėti bilietą: konkursuose arba ambasadorių konkursėliuose (pastarųjų šiemet neliko, gal kitąmet ir ambasadorių neliks?). Taip jau atsitiko, kad kažkokiam konkurse tą bilietą laimėjau. Visgi jau seniai buvau pasižadėjęs atiduoti bilietą Justinai, jei kartais gaučiau. Taip jau atsitiko, kad ji eiti negalėjo, nors ir norėjo, skirtingai nei aš. Vėliau dar galvojau, ar iš viso eiti, bet vis tik nusprendžiau apsilankyti. Kaip aname įraše minėjau, dėl dviejų priežasčių: susirinkti nemokamų daiktų ir „susitikti Rabinovičių ar bent jau Selską“.

Paaukojau vieną litą ir nuvažiavau link Litexpo. Reikėjo dar vieną stotelę pėsčiom paeit, tai susitikau kažkokį senuką, kuris bandė iš manęs iškvosti, kodėl čia kainos tokios didelės, o jaunimas taip eina. Sakau, laimėjau bilietą, tikrai nebūčiau pirkęs. Taip ir išsiskirstėm. Labai šaunu, kad pasirinktas Litexpo. Visų pirma dėl to, kad prie įėjimo jokie apsauginiai nesigraibalioja ir pinigų rūbinėj neprašo. O dar ir kavos dykai duoda (nors šiaip aš jos ir negeriu).

Taigi užduotis nr.1 įvykdyta. Daiktai susirinkti:

• Medžiaginis maišelis. Būtų visai nieko, bet nei Login, nei juolab niekam tikusios ESET produkcijos aš reklamuot su juo eidamas nesiruošiu.
• 3D(?) akiniai. Bandžiau namie, tik akis gadina.
• Login laikraštis. Gerai, kad programa buvo, o tai nežinojau, kokie ten pranešimai vyks, nes gi visiškai neplanavau eit.
• Pakabukas ant kaklo, kad Login dalyvis.
• Pora kažkokių Login atviručių(?)
• laikas.lt žurnaliukas, nieko doro berods
• Versus žurnalas už 7,90Lt. Permečiau akimis, berods gana neblogas. Reiks paskaityt.
• 15min skrajutė
• Kažkoks ale Login sąsiuvinis užrašams
• Mamareklama skrajutė, tiksliau dvi
• Hostex 90% nuolaida svetainės talpinimui. Imkit kodą, kam reikia: yrw9sh5
• Kažkokia ESET licencija 6mėn, penkiems įrenginiams. Jeigu kas nors ryšis patikėti savo saugumą tokiai netikusiai programinei įrangai, tai imkit kodą: LT70-8254px4n
• Dar kažkokia ESET reklaminė šiukšlė
• Zebra wi-fi 5Lt kuponas parai. Kodą pasilaikysiu sau.
• Omintelio šiukšlė
• Windows reklama-programa
• Bilietų pasaulio suyrantis vienkartinis tušinukas, visai smagiai atrodo.
• 0.5l Vichy mineralinio (visai nieko)

Pernai berods geresnės dovanos buvo, šįkart skysčiau, daug šiukšlių. Truputį paklaidžiojus, paaiškėjo, kur yra salės (susigaudyt visgi lengviau negu Siemense pernai).

Kaip ir kiekvienais metais, organizatoriai tebelaipioja ant to paties grėblio: viena didelė salė ir kelios degtukinės, į kurias niekas netelpa. Be to, ta didžioji salė silpnai atskirta nuo viso kito ploto, tai triukšmas per gerai ateina.

Žiūrim, ką žiūrim pirmąją dieną:

• Už patogumo ribų: emocinio dizaino menas Aral Balkan, Naklab. Atėjau pavėlavęs ir nagrinėjau programą, tai praklausiau, bet žmonėms patiko, kiek girdėjau.
• Individualios skaitmeninės komunikacijos galimybės Rytis Laurinavičius, Soundest, Vadovas. Degtukinė salė, vienas nualpęs žmogus. O pranešimas man visai patiko.
• Įkalinti tinkle: ką priklausomybė nuo interneto daro mūsų sveikatai, ekonomikai vei visuomenei? Milo Yiannopoulos, The Daily Telegraph, technologijų kolumnistas. Čia kartais ne tas, kur apie porno ir nesveiką maistą visą valandą šnekėjo? Praklausiau, nieko neatsimenu.
• Elektroninės parduotuvės atidarymas sunkmečiu Saulius Jonaitis, MAXIMA LT, UAB Rinkodaros ir pardavimų departamento direktorius. Ok, ok, nebuvo kur eit realiai. Berods truko 18min, visiška nesąmonė, be didelių pastangų.
• The Pirate Bay istorija ir intelektinės nuosavybės teisių vizija Peter Sunde, The Pirate Bay, Flattr.com. Oooo, kažkas gelbėja visiškai niekam tikusią dieną. Ne veltui visi taip laukė pranešimo. Dedam pliusą.
• Kaip Lietuvai patekti į Interneto greitkelį? Euroblogo diskusija, Ilja Laurs, Domas Mituzas, Dr. Kastytis Gečas, Jurgita Žemaitytė. Nepykit, galuje ant fotelio sėdėjau, nelabai girdėjau. Praklausiau.
• Interneto ribojimas ir tinklo neutralumas Darius Didžgalvis, TEO Tinklo technologijų tarnybos vadovas. Protingas žmogus su talentu išsivartyti iš nepatogių klausimų. Smagiai. Patiko.
• Autorių teisių ateitis Andrius Iškauskas, AAA Baltic Service Company – Law Firm. Ir trečias pranešimas apie autorines teises, irgi labai geras.

Nuo pat ryto susitikau Mindaugą Voldemarą, netgi mane atpažino, kietai. Manau, galima įskaityt vietoj taip ir nesutikto Rabinovičiaus. Vėliau vėl užtikau Paulių su paskui jį besivalkiojančiu vienu bjauriausių Lietuvos trolių, buržujiniu kleckiniu Mykoliuku. Vėliau netgi Pocių pasigavau, beigi Džiugą su Pečiūra, Benamį, Povilą ir daug kitos liaudies. Pagaliau per 3 Blogr.lt veiklos metus išvydau ir tą bjaurų Selsko veidą (kaži, neatims iš manęs admino teisių už šitą sakinį?).Paskui kažkas suorganizavo pasisėdėjimą „Būsi trečias“, kur buvo gal beveik 20 žmonių (Pečiūra berods buvo susirašęs visus, tai gal pasidalins sąrašu, nes tikrai visų neatsimenu). Gaila, kad Iškauskas užsiėmęs buvo, tai neprisijungė. Būčiau mielai užvartojęs normalesnį kiekį alaus, bet 7Lt/0,5l nelabai skatino gert. Pargrįžau namo pėstute, sutaupiau vieną litą (mūhua).

Antra diena

• Kaip muziejai ir galerijos bendraus su savo auditorija ateityje? Marc Sands, Tate Modern, skaitmeninės komunikacijos vadovas. Užėjau prisėst ir pasižiūrėt šios dienos programą, nežinau, ką jis ten šnekėjo.
• Faktai, kurių tikriausiai dar nežinojote apie „Facebooką” Lietuvoje Arnoldas Rogoznyj, Publicum Media, Projektų Vadovas. Šiaip žadėjau neit į jokius pranešimus apie soc. tinklus (nes nu užkniso jau seniai). Šiuo atveju nebuvo iš ko rinktis, o ir iš Arnoldo kažko tikėjausi. Deja, teko visiškai nusivilt, nes atšnekėjo „iš reikalo“.
• WEB 3.0? Kada nustosime apie jį kalbėti ir pradėsime naudoti? Ben Hammersley, WIRED UK. Apie šitą visi labai kalbėjo iš anksto, bet nulis sveikų.
• Kokios įtakos įmonės reputacijai gali turėti darbuotojų įpročiai ir noras laisvai reikšti mintis internete? Publicum diskusija, Artūras Jonkus, Živilė Valeišienė, Dainius Blynas. Pavadinimas skambėjo įdomiai, bet čia net diskusija nepavadinsi. Irgi iš reikalo susodinti šneka, ir didžiąją laiko dalį nelabai į temą.
• Kas yra Prezi ir kaip sukurti tikrai gerą prezentaciją? Adam Somlai-Fischer, Prezi.com, vyriausiasis dizaineris. Nieko nesupratau, bet tas projektas, tai gana smagus.
• Žinios, kūryba, ateitis ir …kosmosas ?! Vladas Lašas, Verslininkas, dėstytojas, inovacijų entuziastas. Tikrai kažkas apie kosmosus. Be to, anglų kalba nėra pakankamai rišli, tai sunkoka klausyt.
• Ką daryti, kad internetas taptų dar geresnis? Christian Heilmann, „Mozilla“ programavimo technologijų evangelistas. Kai jau atrodė, kad visa diena bus visiška š*do krūva, Heilmanas padarė nuostabų pranešimą apie HTML5. Išgelbėjo visą dieną.
• LOGIN 2011 uždarymas. Pora sakinių, galėjot kažką rimtesnio skelt.

Į Loftą nebėjau, apie eilinį kartą nesąmoningus apdovanojimus delfyje paskaičiau, užtat tradiciškai pėstute namo iš Litexpo į Didlaukį, pusantros valandos. Vėl litą sutaupiau (mūhua).

Apibendrinimas: pati konferencija buvo šlamštas, kaip ir eidamas tikėjausi, tai nebenustebino. Užtat susitikiau nemažai liaudies, tai galima vertint teigiamai.

Gal ir kitais metais susitiksim, jei vėl kaip nors bilietą gausiu, nes mokėt tai tikrai nė lito neplanuoju. Pasvajokit.

PAPILDYMAS: Login savanoriai pernelyg nesidžiaugia sąlygomis

Panašūs įrašai:

1. Login 2010: Apibendrinimas
2. Vasaros atostogos 2011: JAV
3. Kraujo donorystė #10

Praėjo keturi mėnesiai, kuriuos man liepė Žolyno gatvėj nesirodyt. Dar savaitė praėjo, kad mes su didžiai gerbiama ir gerai žinoma Lietuvos fotografe Justina susiderintume apsilankymo laiką. Per tuos mėnesius sudalyvavau kažkokiam Facebook konkurse apie donorystės mitus ir laimėjau „mažą dovanėlę“, kuri visgi buvo ne tokia jau ir maža, nes susidarė iš knygos (tema tokia gana aktuali donorams), naujojo pavyzdžio puodelio, to daikto, kurį duoda maigyt siurbiant kraują (labai smagus dalykas, turėsiu ką per paskaitas veikt) ir labai kokybiškai atrodančio tušinuko (iš trijų turimų šitas labiausiai patinka).

Jei jau kalbam nuo pradžių, tai dabar yra pavasaris. Kadangi dabar yra pavasaris ir šilta, tai aš vaikštau be striukės. Ir man visiškai vienodai, kad visas aplinkinis pasaulis mane durnium laiko. Iš savo gyvenimo praktikos esu susikūręs hipotezę, kad tokiu oru geriau eit be striukės, nes nesuprakaituoji. Neperkaisti – neperpučia – nesusergi. Suvaikščiojęs pirmyn atgal per miestą, jaučiuosi pakankamai gerai ir sirgt neplanuoju. Taigi neaiškinkit. Jeigu jums šalta, nereiškia, kad man šalta.

Taigi pirmą kartą pavyko suorganizuot apsilankymą Kraujo centre nebe vienam. Centre tradiciškai žmonių nėra, hemoglobinas juokingai nukritęs iki pačios minimaliausios leistino ribos(?) – 135 kažko kažkur, kas mane kiek nustebino. Užtat pulsas kiek pasitaisęs ir jau beveik į normas įtilpo. Vėl užtaikiau ant tos pačios daktarės, kuri stengiasi manimi nusikratyt (hihi), tai dabar visam gyvenimui užrašė, kad galiu nueit tik du kartus per metus (jums kraujo nereikia, tai aš galiu į Santariškes paeit, nors to daryt neplanuoju bent jau artimiausiais metais). Viskas, baigėsi lenktynės su Negerove, teks jį paleist (nors gal ir jį užblokuos kada).

Sausainių Centras vis dar neįperka, bet apsirūpinęs naujomis dovanomis. Visokie bilietai į kiną, pakabukai, CD dėklai (kas nors dar kompaktus tebenaudoja?), senieji gerieji maišeliai ir naujieji gerieji berods patogūs puodeliai (čiupau, kol dar yra, nes juos visada išgraibsto). Ir, žinoma, standartiniai hematogenai.

Seselė eilinį kartą venos atkapstyt negalėjo ir skundėsi, kad adata storesnė už mano venas, bet visgi sėkmingai pradūrė. Gal tiek trumpai.

Grįždamas namo, paneigiau savo ilgai teisinga laikytą hipotezę, kad nuo hemoglobino lygio priklauso pavargimas dėl fizinio krūvio einant namo. Šį kartą jaučiausi geriau nei visada (gal kiek padėjo vėl pradėta lankyti MRU sporto salė).

Dar apdiskutavom seną gerą hipotezę „kas skaudžiau: kraujo ėmimas iš piršto, ar storesnės adatos bedimas į veną“. Visgi nutarėm, kad bedimas į pirštą yra baisiausia visos procedūros dalis.

Be to, sugalvojau naują kraujo donorystės mitą: dažnai duodant kraują, kraujo čiulpai nusilpsta ir nebepagamina reikiamo kiekio hemoglobino. Imkit šitą mitą kaip už tikrą ir visiems papasakokit, nes gi patys suprantat, kad kraujo davimas yra baisulingai kenksmingas sveikatai. Hihi.

Kita kraujo donorystė numatoma kažkada rugsėjo arba spalio mėnesį. Jei kas labai nori prisijungti, tai duokit žinią.

p.s. Justina, imk puodelį.

p.p.s. Ak, tiesa. Rytoj prasideda Login 2011. Bilietą kažkokiam konkurse laimėjau. Tikėjausi Justinai atiduot, bet, kad neima. Dabar dar svarstau, ar verta ten eit, nes po pernykščio apsilankymo likau baisulingai nusivylęs. Žmonės, viena Mariaus Laurinaičio paskaita įdomesnė už visą tą jūsų išpūstą konferenciją, į kurią niekas bilietų neperka net paskelbus akciją ir padalijus bilietus po trisdešim kelis litus. Gal visgi reiks išsiruošt, bent jau tuos visus nemokamus daiktus susirinksiu, kuriuos duoda įeinant (mūhua). Toliau ten gal nieko naudingo nebus, nebent ką iš blogosferos žvaigždūnų sutikčiau: Rabinovičių ar bent jau Selską.

Panašūs įrašai:

1. Kraujo donorystė #9
2. Kraujo donorystė #6
3. Kraujo donorystė #1
4. Kraujo donorystė #7
5. Kraujo donorystė #8
6. Kraujo donorystė #4
7. Kraujo donorystė #2
8. Kraujo donorystė #11
9. Kraujo donorystė #3
10. Kraujo donorystė #5

Tikriausiai jau spėjot užgirsti, kad šiandien prasidėjo 2011 metų visuotinis gyventojų ir būstų elektroninis surašymas. Eilinį kartą valdžios projektus gyventojų bandymai prisijungti užklupo netikėtai ir, nelietuviškai sakant, užddosino. Pusę dienos man neatidarė nei surašymui skirto esurasymas.lt, nei pačio Statistikos departamento puslapio (kitiems veikė, gal tiesiog aš ne laiku bandžiau jungtis).

Malonu, kad ne visi el. surašymui skirti pinigai buvo praplauti ir kad el. surašymas veikia ne tik su IE, bet ir su normaliomis naršyklėmis. Prisijungimas per banką irgi be problemų praėjo. Pati sistema irgi pakenčiamai veikia, tik labai jau įkyriai, nes kažką tikrina po kiekvieno paspaudimo (gal užtektų tikrinimo tik kiekviename žingsnyje?). Aišku, dėl didelio žmonių srauto tas kiekvieno punkto tikrinimas trunka įkyriai ilgai, ir man tikrai atsibodo žaist, kol 4 žmones supildžiau. Ypač, kai per tą laiką mažiausiai penkis kartus pasitiko malonus užrašas „An internal server error occurred. Please try again later.“, kurį bent jau galėjo į lietuvių kalbą išverst (ar negalima?). Dar gerai, kad po F5 įvesti duomenys niekur per daug neišsilakstydavo.

Pati anketa gan maloniai sudaryta ir pakankamai patogi, dalį duomenų pati išsitraukė iš visokių duomenų bazių, mažiau darbo buvo. Visgi keli dalykai užkliuvo:

• Visų pirma nesąmoningi atvirkštiniai giminystės ryšiai. Reikia sukt galvą, kaip čia pažymėt. Dėl to ir Vidmantas nelabai patenkintas buvo.
• Mielieji, tikriausiai Smetonienei anketos nedavėt patikrinti, prieš viešindami.
  7. Kur Jūs gyvenote vieni metai iki surašymo (2010 m. kovo 1 d.)
  Zuikučiai, „Metai“ yra dauginis skaitvardis, taigi vartotina forma yra „vieneri metai“. Ir iš viso man šito sakinio struktūra labai keistai skamba, gal geriau „vienerius metus iki surašymo“? Klaidų neieškojau, tai daugiau nepastebėjau, gal ir nebuvo.
• Kai pildžiau senelės anketą, kilo klausimas, kodėl ji nedirba: ar dėl to, kad pensininkė, ar dėl to, kad invalidė, nes abiejų rinktis neleidžia.
• Ar ne per mažai klausimų, nejaugi niekam neįdomios visokios lytinės orientacijos, atlyginimai iš darbinės veiklos ir pan.?

Ir galų gale svarbiausias visos anketos klausimas, nr. 16.

Valdas liepė žymėt nė vienai (ateizmą), Buržujus irgi agitavo tą patį daryt. Na, iš tikrųjų esu praktiškai ateistas, bet su kažkokiais tikrojo lietuviško tikėjimo likučiais. Nors iš to senojo baltų tikėjimo maži trupiniai telikę (o gal ir jų nebėra), bet tai juk netrukdo save prie jų priskirt. Ech, koks skirtumas, svarbu nesižymėt kataliku, kad tie nesantaikos kurstytojai iš valstybės biudžeto už mane pinigų negautų.

O ir šiaip, save gerbiantis tikras lietuvis čia gali tik du variantus pasirinkt:

• Nė vienai (jei jis – netikintis lietuvis)
• Baltų tikėjimas (jei jis – tikintis lietuvis)

O visi kiti variantai tolygūs pažymėjimui, kad žmogus garbina kažkokius svetimų šalių dievus. Susimąstykit, nes baltų žemėse tvarką prižiūri baltų dievai: nežinau, ką dievas Pykuolis po jūsų mirties pagalvos už svetimdievystę.

Panašių įrašų nėra

Nuotrauka pasiskolinta iš Financial Post.

Kaip jau visi žinote, nuo šių metų pradžios (o realiai tai jau nuo gruodžio) visos krautuvės susistatė naujus kasos aparatus atsiskaitantiems kortelėmis. Berods jiem kažkas iš aukščiau paliepė.

Aš, kaip praktiškas žmogus, gruodžio mėnesį apsilankęs parduotuvėje, kurioje renkasi praktiški žmonės ir nepasigėdijęs į krepšelį įsidėt prekių su „N“ ženklu, prie kasos pastebėjau šitą stebuklą. Klausiam pardavėjos, ar jau per šitą viskas veikia, gaunam teigiamą atsakymą. Grūdam savo kortelę – ogi nė velnio. Pardavėja išduoda paslaptį, kad naujieji Lietuvos krautuvių stebuklai priima visas Lietuvos bankų korteles, išskyrus Parex, nes nu kažkas neveikia dar, kaip turėtų. Pardavėja akivaizdžiai pati išsigandus naujovių ir nelabai ką supranta, bet nieko. Ima kortelę mano, pati dar pabando įkišt, neveikia, nors sulaužyk. Nieko keisto, kad neveikia, kai kortelė ne visiškai lietuviška. Bet pasirodo, kad tame aparate yra įmontuotas ir senas geras magneto perbraukimo mechanizmas nenumatytiems atvejams, kuris puikiausiai veikia. Pardavėja net nežino, ar čia dar reikia pasirašinėt, ar ne, bet dėl visa ko paduoda tušinuką.

Kitas artimiausias praktiško žmogaus apsilankymas praktiškoje parduotuvėje, kuri šį kartą stovi Rokiškyje (tiksliau Parokiškės kaime). Prieš pat Saulėgrįžos šventę, aparatai irgi jau sustatyti, bet net neįjungti.

Ir dar vienas praktiško žmogaus apsilankymas krautuvėje, vėl Vilniuje.
- Tai gal jau veikia normaliai?
-Ne.
-Tai kada veiks?
-Gal kovo mėnesį jau ir veiks. Tiesiog visada braukit per magnetą.
-OK

Parašo net nebeprašo.

Šiandienis apsilankymas nepraktiškame Mandarine. Nors tas akcinis alus tikriausiai nebūtų buvęs pigesnis Norfoj. Biržų kaimiškas nefiltruotas, visai patiko. Tiesa, ne apie alų aš čia rašiau. Ten jaunimas irgi nelabai įvaldęs techniką, bet bent jau parašo paprašė.

O dabar esmė. Pardavėjai ir anksčiau pernelyg saugumu nesirūpino, dabar jie net į kortelę nepažiūri, o dauguma ir parašo nebeprašo. Vadovybė pernelyg nesistengė viską aiškindama ir apsiribojo tik naująja sistema, kurioje viskas pastatoma ant PIN kodo. O senoji perbraukimo technologija buvo prilyginta naujajai, neatsižvelgiant į saugumo kriterijų skirtumus.

Naująja technologija, įstatant kortelę ir įvedant PIN kodą, užtikrinama tikrai pakankama apsauga. Tuo tarpu, perbraukiant per magnetą ir suvedant 4 skaičius nuo kortelės (ne PIN), galima atsiskaitinėt bet kieno kortele ir bet kam. Nors ir baltu plastiku, jei tik turi nusirašęs ir tuos keturis skaičius. Pardavėjai net vizualiai kortelės neapžiūri.

Nežinau, kaip reikalai judės į priekį, bet šiuo metu iš silpnos apsaugos pereita prie apverktinos.

Sprendžiant iš reakcijos Tinklaraštininkų Skype kanale, maždaug 90% perskaičiusių jau planuoja rašyt komentarą ir išaiškint durnam šito tinklaraščio autoriui, kas yra PIN kodas, ir kad jis nėra užrašytas ant kortelės. Taigi aiškinu dar kartą. Yra prie kasų aparatas, juo galima atsiskaityt dviem būdais:

• Naujuoju. Įstatote kortelę ir įvedate PIN kodą, kurį žinote tik jūs ir jūsų katinas. Beje, laukiant eilėje galima sau ramiai spoksot, kokius kas numerius veda (esu beveik įsitikinęs, kad mūsų dėstytojas Marius Laurinaitis taip ir daro, bei pasakos antrakursiams per paskaitas). Jeigu šalia matote Marių Laurinaitį, būtinai sukraukite visus pirštus ant to aparato skaičiukų, kad net žvitri dėstytojo akis nesugaudytų, kurį spaudžiat. Aišku, dėstytojas iš jūsų kortelių nevogs, bet saugumas niekam nepakenks.
• Senuoju. Aparato dešinėje pusėje yra magnetinės juostelės skaitytuvas (per jį anksčiau braukdavo kasininkės pačiame kasos aparate). Atstatot kortelės magnetą į vidinę aparato pusę ir neskubėdami perbraukiat. Tada jūsų paprašo suvest keturis skaičius (bet tai nėra PIN, juk kasininkės jūsų anksčiau skaičių neprašydavo?). Tas kodas yra užrašytas ant pačios kortelės. Paprastai jį sudaro 16 skaičių, bet gali būti ir kitokių variantų, pvz., pas mane yra tik keturi skaičiai. Kiek jų bebūtų, vedam paskutinius keturis. Ir viskas. Absoliučiai jokių apsaugos priemonių, net vizualinių, net parašo, nieko. Prekinkitės, kol kortelės savininkas užblokuos kortelę… Uoj, šito aš nesakiau…

Aišku, pagal visokius ES reikalavimus tuoj iš apyvartos dings kortelės su magneto juostomis ir liks tik lustas (kuriam jau ruošiama bekontaktė pamaina), bet mes gi gyvenam šiandien. Šitoj vietoj yra didelė saugumo skylė, neaišku, kada bus atkreiptas tinkamas dėmesys.

Panašūs įrašai:

1. Naujoji atsiskaitymo tvarka bankų kortelėmis ir RFID

– Taip.

– Negalima.

– Negalima?

– Taip, negalima.

– Bet juk parašyta, kad galima.

– Kas, kad parašyta. Negalima.

Štai šitaip prasidėjo pokalbis su daktare nužingsniavus į Kraujo Centrą, kuriame šiandien priėmė tik neatlygintinus donorus be išimčių, taigi ir žmonių nebuvo, o visas personalas (bent 10 žmonių) suėjęs į registratūrą ir šnekasi. Pastaruoju metu daro išvykas į aukštąsias mokyklas, tai nieko keisto, kad stygiaus nejaučia.

Kaip visada pirma išmatavo hemoglobiną, kuris dėl neaiškių priežasčių neatsistato ir stovi ties 146 kažko kažkur riba.

Po to pakliuvau pas daktarę. Kaip matot iš įrašo pradžios, galvojau, kad tuoj reiks eit namo nieko nepešus. Visgi kokius 5 kertus išmatavo spaudimą su pulsu (kuris vis dar nenormaliai didelis, bet numuštas gudobelių arbata) ir išleido kraujo priduot, su sąlyga, kad po procedūros dar užeisiu.

O pridavime tas pats per tą patį, Lipton arbata, o sausainių vis dar nerasta. Dovanos donorams vis dar nepapildytos, tai vėl paėmiau maišelį, kuriam pagal dydį visiškai netinka ilgos rankenos.

Pora stiklinių arbatėlės ir pas daktarę. Žiūrim, kad ir pulsas grįžęs į normos ribas.

Beje, nesiseka man su šita juodaplauke daktare, vėl donoro knygelėj gavau įrašą, kad nesirodyčiau 4 mėnesius. Atseit organizmui reikia pailsėt ir taip toliau ir panašiai. Iš tikrųjų tai man vienodai tas organizmas, jo problemos, tegu gamina eritrocitus.

Kalba žmonės, kad šuo kariamas pripranta, bet mano organizmas vis dar neįpranta suvaikščiot 8km pirmyn, priduot kraują ir grįžt 8km atgal. Vėl užsilenkė ties Baltupiais, kai reikėjo eit įkalne. Nieko, aš jį dar išdresiruosiu vaikščiot…

Tiek žinių šiandien. 2010 metų donorystės atkarpa įvykdyta sėkmingai – Negerovė niekur negalėjo pabėgt. Užtat kitais metais tikriausiai nebepavyks maksimumo įvykdyt.

p.s. Mielas kraujo centre, jeigu jūs muistysitės ir neimsit mano kraujo, tai išsiimsiu donoro kortelę ir pradėsiu vaikščiot į Santariškes, ten netgi perpus arčiau. Turėkit omeny.

p.p.s. Kažkas yra klausęs, kiek užtrunka pats kraujo pridavimo procesas. Šį kartą prieš laikrodį paguldė, tai pažiūrėjau: išlašinau normą per maždaug 9 minutes.

p.p.p.s. Kita donorystė planuojama apie kovo vidurį. Jei kas norės kompaniją palaikyt, informuokit.

Panašūs įrašai:

1. Kraujo donorystė #4
2. Kraujo donorystė #2
3. Kraujo donorystė #6
4. Kraujo donorystė #3
5. Kraujo donorystė #7
6. Kraujo donorystė #1
7. Kraujo donorystė #11
8. Kraujo donorystė #8
9. Kraujo donorystė #5
10. Kraujo donorystė #10

Kraujo centras kraujo stygiaus per daug nejaučia, nes priima tik retųjų grupių mokamus donorus. Gal dėl to nei vieno donoro ir nesutikau. Darbuotojos irgi sėdiniuoja neturėdamos darbo.

Registratūroj davė nebe vieną, o dvi anketas pildyt. Naujojoj reikia pasirašyt, kad, jei kas tau blogo atsitiks, tai tu pats kaltas. Ar tai kažkas panašaus.

Tiesa, primenu, kad jau priimami ir donorai, gyvenę kempinligės šalyse, nes tas punktas anketoj išbrauktas.

Hemoglobinas pakritęs berods iki 146 kažko/kažkur. Nieko, su lietuvišku maistu atstatysim. Pulsas eilinį kartą viršija normas, bet šį kartą ne taip baisiai.

Sausainių vis dar neturi, dovanų irgi nieko nelikę beveik, paėmiau užrašų knygelę (paskui paaiškėjo, kad ten įvairių dydžių lipnūs lapeliai). Ir standartiškai Hematogenas (šokoladas labiau priimtina).

Grįžt planavau autobusu (nelabai rekomenduotina žingsniuot tolimus atstumus), bet 50 autobuso greitu laiku nebuvo, o man reikėjo į paskaitą nusigaut, tai teko žingsniuot, pavyko nupėdint atgal per maždaug 70 minučių, idealiai laiku. Bet po paskaitos pasijautė šioks toks silpnumas. Tikrai nerekomenduoju kopijuot mano veiksmų.

Be to, nuo šiol vejamės nebe tik Negerovę, bet ir Žilviną, bet jis jau per daug nutolęs: 37 kartai kol kas neįkandamas rezultatas. Gal kas nors daugiau norit palenktyniaut? Prašom surašyt, kiek kartų jau prisidavėt.

Panašūs įrašai:

1. Kraujo donorystė #6
2. Kraujo donorystė #7
3. Kraujo donorystė #1
4. Kraujo donorystė #11
5. Kraujo donorystė #9
6. Kraujo donorystė #10
7. Kraujo donorystė #2
8. Kraujo donorystė #4
9. Kraujo donorystė #3
10. Kraujo donorystė #5

Ką gi, gerbiamieji, baigėsi vasara, baigėsi atostogos. Atidarom naują mokslo metų sezoną, kuris berods bus vienas sunkesnių, atidarom ir naują bloginimo sezoną. Nepamirškit atidaryt ir naujo kraujo donorystės sezono.

Jei jau kalbam apie tinklaraštį, tai tikriausiai pastebėjot, kad per vasarą matėt mano komentarus savo tinklaraščiuose kaip savo ausis be veidrodžio. Tai reiškia, kad tinklaraščių neskaičiau, ir dabar Google Reader šviečia užrašas 1000+ (reiks kažkaip permest antraštes akimis bei stipriai apmažint prenumeratų kiekį). Neskaičiau ir komentarų, o jų per vasarą susikaupė apie 140. Vakar šiaip ne taip surašiau visiems atsakymus.

Jei jau kalbam apie atostogas, tai iš nuotraukos tikriausiai supratot, kad Lietuvoj šito veikėjo nėra. Jei neklystu, kažkas panašaus yra Belgijoje. Bet tik panašaus. Iš tikrųjų čia yra niekam nežinomas fontanėlis Islandijoje, net ir ten buvę tikriausiai jo nematė. Su sąlyga, kad brolis Islandijoj gyveno, tai ir aš patraukiau poros kronų užsidirbt. Po krizės darbo vietų apmažėjo, bet vis dar įmanoma šį tą susirasti, nors ir nebelabai lengvai. Truputį nemokamus „Fréttablaðið“ laikraščius panešiojau (visada jie laukia išskėstomis rankomis, bet kapeikas moka), truputį „Castello“ picas pakavau, vėliau pavyko gaut darbą 8 valandoms keturių žvaigždučių skylėj „Grand Hotel Reykjavik“. Planavau pagerint savo skurdžius anglų kalbos sugebėjimus, bet mažai ten tos kalbos man prireikė, nes viešbutuke dirba beveik vien lenkės, su kuriom teko tobulint rusų kalbos žinias (kas galėjo pagalvot, kad kada nors gyvenime man prireiks rusų kalbos, ir dar Islandijoj). O šiaip visi islandai be problemų angliškai šneka (kai kurie senukai nacionalistai, apsimeta, kad nešneka, bet puikiai supranta). Ir šneka labai aiškiai, kad net aš viską suprantu. Ko nepasakyčiau apie anglus, teko dirbt su pora Londono gyventojų, reikia baisiai gerai įsiklausyt, kad iššifruočiau tą akcentą. Grįžtant prie viešbučio, maitina dukart per dieną, valgomo maisto ruošt nelabai sugeba, bet kentėt galima. Alga po 50% kronos nuvertėjimo nestebuklinga, bet Lietuvoj tiek neuždirbsi. Be to, dabar krona vėl pradėjo kilt po truputį. Picerijoj gaudavom po picą kiekvieną darbo dieną, ką jau ką, bet picas jie moka skanias gamint. Taigi maisto per daug pirkt net ir nebereikėjo.

Kainos lietuviškai kišenei vis dar didokos, bet pagal jų uždarbius tai situacija daaaaug geresnė nei Lietuvoj. Maisto produktų kokybė nepriekaištinga, beveik viską vietoj gamina, tai net pigiausias dešreles iš mėsos gamina (keisti ane?) ir netgi glutamato niekur nepastebėjau. Kalbos apie stojimą į ES jau rimsta, berods referendumą darys, bet jis pasmerktas žlugt.

Tingiu labai plėstis, tai gal dar pora trumpų minčių ir pakaks:

• Kaip Vilniuje gyvena tik rusai, taip Reikjavike gyvena tik lenkai. 2008 metų duomenimis Islandijoje buvo 3% šios tautybės asmenų, bet gatve eidamas nepasakytum, kad tik 3. Įtariu, kad dabar jau daugiau. Lietuviai yra antroji pagal dydį imigrantų armija.
• Praktiškai kiekviena šeima turi po džipą.
• Yra itin daug eismo žiedų, o prie daugelio perėjų yra nepiktybiniai gulintys pareigūnai (per daug eismo nestabdo, bet greit nepavažiuosi).
• Pėstieji kaip šventos karvės. Jei jau eini link perėjos, visada stoja. Visada praleidžia ir sukdami į šalutinį kelią.  Truputį įpratau, tai pirmą dieną Vilniuj studentai vos nenutrenkė į aikštutę sukdami.
• Gana puikiai išvystytas miesto transporto tinklas, yra kelios didesnės stotelės, į kurias susirenka visi pro ten važiuojantys autobusai, yra galimybė persėst į kitą. Mėnesinis kainuoja panašiai kaip Lietuvoj, bet yra ir 3mėn bilietai, taigi jau ten gaunasi pigiau. Yra ir 9mėn bilietai, bet ten berods studentams ir mokiniams. Vienkartiniai bilietai kainuoja apie 6Lt, bet galioja 1 valandą (keičiant autobusą). Na ir žinoma, įlipimas pro priekines duris ir sustojimas paspaudus mygtuką. Užtat autobusus vairuoja jie ne ką saugiau nei Lietuvoj, stovėt nelabai saugu, nes pasitaiko ir kirtimų per stabdžius, o ir greičiai neblogi.
• Biržely naktimis yra šviesu. Kiek keistas jausmas, bet man netrukdė. Eina kalbos, kad kai kas negali užmigt.
• Temperatūra daugiau +19 nepakilo. Man pats tas.
• Itin daug bažnyčių.
• Miestų itin daug neturi, tai Reikjavike keli mikrorajonai net laikomi atskirais miestais su savivaldos teisėmis (jei aš gerai supratau).
• Gamta skurdoka, kalnai, uolos, bet yra ir pievų. Sakė, kad turi netgi vieną mišką kitoj šalies pusėj. Ūkininkai masiškai augina avis, yra nemažai arklių ir šiek tiek karvių.
• Žmonės nebijo statyt degalinę po daugiaaukščiu gyvenamuoju namu.

Visko neišpasakosiu, ką atsiminiau, tą surašiau. Aišku, norit nuotraukų:

Namo su keltu grįžom, tai dar porai valandų išleido Farerų salose:

Panašūs įrašai:

1. Tinklaraštinės atostogos #2010
2. Login 2010: Apibendrinimas
3. Mirta: ~1996-2010

Kaip ir pernai oficialiai išeinu atostogų. Kraujo donorystės sezoną užbaigiau, sesiją užbaigiau, tinklaraščio rašymo sezoną irgi užbaigiu. Tai reiškia, kad iki rugsėjo (o gal ir truputį ilgiau) neplanuoju rašyti jokių įrašų, neplanuoju skaityti ir atrašyti į būsimus komentarus, netgi neplanuoju atsiliepti kontaktų skiltyje nurodytais kontaktais. Manau, kad visai sveika retkarčiais atsiriboti nuo kasdienių užsiėmimų, kad paskui neprasidėtų visokios blogodepresijos ir panašios nesąmonės. Siūlau ir jums kažką panašaus pasidaryti, tai tikrai padeda.

Aišku, jūsų nepamiršau, tradiciškai sukaupiau keletą įrašų, tiesa, šiemet jų tik penki, bet ką padarysi. Jei neatsiras kokių nors techninių kliūčių, tinklaraštis juos paskelbs automatiškai. Tiesą sakant, šitas įrašas jau irgi paskelbtas automatiškai.

O dabar išjungiam kompiuterį ir einam… kur nors einam… kas po Kauną su valtele pasiirstyt, kas į mišką grybaut, kas kur šalia katės KacKac prigult… Tik duokit nors kiek ir kompiuteriui pailsėt, visgi atostogos.

Panašūs įrašai:

1. Vasaros atostogos 2011: JAV
2. Atostogų pabaiga #2010
3. Login 2010: Apibendrinimas
4. Mirta: ~1996-2010
5. Paminėjimas žurnale „Naujoji komunikacija“
6. Kraujo donorystė #4
7. Kraujo donorystė #10
8. Kraujo donorystė #8
9. WordPress 3.2 sulietuvinimas
10. WordPress 3.1 sulietuvinimas

O Kraujo centre jaučiasi, kad prasidėjo vasara: vėl priima visus mokamus donorus, bet žmonių tik vienas kitas, jokių eilių.

Hemoglobinas mano dėl neaiškių priežasčių apmažėjęs, šį kartą tik 150 kažko/kažkur, bet čia vis tiek žymiai daugiau negu reikia. Pulsas eilinį kartą šiandien stipriai pakilęs, bet vėl užtaikiau ant tos draugiškos juodaplaukės daktarės, kuri dėl to per daug nesuka galvos. Supranta gi, kad man čia truputį nuo nervų jis užšokęs, daug aiškint nereikia.

Na ką, keliaujam į kraujo siurbimo vietą, eilinį kartą sausainių nėra. Įtariu, kad po tų plazmos pardavinėjimo skandalų, truputį užsilenkė pajamos, tai dabar tenka taupyt. Ką padarysi, gerai, kad bent cukrui ir arbatai dar užtenka. Dovanų pasirinkimas irgi stipriai mažėja, tai pasičiupau šįkart maišelį, vis nauda šiokia tokia. Kaip kažkas sakė, šokolado irgi jau pora mėnesių nebėra, šįkart tik Hematogeno gavau.

Nuleidus kraują, seselė kažkodėl sugalvojo, kad man silpna, tai dar liepė geras 10 minučių gulėt, žmonių nėra, laiko turiu, tai kodėl gi ne. Paskui dar pora kartų vėl paklausė, ar tikrai gerai jaučiuosi.

Tai tiek, baigiam šių mokslo metų donorystės sezoną ir darom atostogas iki rudens (pasidžiauk, Negerove, kol gali).

Ak, tiesa, girdėjau, kaip darbuotojos šnekėjo, kad dviračių nebėra, tai kažkaip stipriai nuslopino mano norą juos šelpt krauju. Jei Negerovė nebėgtų tolyn, tai rimtai pagalvočiau apie šito dalyko retinimą. Ypač, kai šokolado nebėra.

Ir užbaigiant įrašą pora sakinių būsimiems komentarams:

• Jeigu neduodat kraujo tik todėl, kad jį parduoda, turėkit omeny, kad galit duot tik eritrocitus ir/ar trombocitus, jų tikrai niekur neišveža. Toks kraujo davimas aferezės būdu berods trunka apie 2 valandas, bet galėsit būt ramūs.
• Jeigu vis tik norit duot kraujo, bet jums širdį skauda, kad Kraujo centras parduos jo plazmą, duokit jį Santariškių kraujo Centre, jie ten berods viską vietoj sunaudoja. Ten pat galėsit dar ir užpildyt anketą dėl anoniminės kraujo čiulpų donorystės, ką aš prieš pora mėnesių irgi padariau (gaunu karmos taškų už tai?).

Panašūs įrašai:

1. Kraujo donorystė #2
2. Kraujo donorystė #6
3. Kraujo donorystė #11
4. Kraujo donorystė #4
5. Kraujo donorystė #8
6. Kraujo donorystė #9
7. Kraujo donorystė #1
8. Kraujo donorystė #3
9. Kraujo donorystė #10
10. Kraujo donorystė #5

2004-08-20 – Mirta su antruoju ir trečiuoju Mirčiukais

2006-04-09 – Mirta su ketvirtuoju Mirčiuku

2006-10-15 – Mirta su penktuoju Mirčiuku

2008-04-13 – Mirta demonstruoja pelių gaudymo techniką

2009-04-11 – Pabraidymas sušilus orams

2009-05-23 – Poilsis

2009-06-27 – Šieno išvežimo proceso priežiūra

2009-10-31 – Tolerancija

2010-01-24 – Šaltą žiemos dieną

2010-03-13 – Pakeliui į mišką

Šiandien paaiškėjo, kad tęsinio niekada nebebus

Panašūs įrašai:

1. Šiaurės rytų Lietuvos kaimas: 2009 06
2. Šiaurės rytų Lietuvos kaimas: 2009 05 23
3. Braškių užpiltinė
4. Tinklaraštinės atostogos #2010
5. Atostogų pabaiga #2010
6. Login 2010: Apibendrinimas
7. Vasaros atostogos 2011: JAV
8. Geriausi mano matyti filmai

Kaip jau minėjau, vakar diena prasidėjo kraujo donoryste, po kurios truputį apsilpusia sveikata vos spėjau nepavėlavęs nusigaut iki Siemens arenos.

Čia dar truputį reikia nusikelt į praeitį ir pastebėt, kad prieš kokią savaitę sapnavau, kad jau po Login nusigaunu į Havaną ir iš karto susitinku Paulių. Spėkit, kas vakar buvo pirmas žmogus, kurį išvydau įėjęs į Omnitel salę? Nors šiaip čia nieko stebėtino, nebe pirmą kartą man taip.

Dabar reikia pažiūrėt, ką ten gero pamačiau:

• Walter De Brouwer, „One Laptop per Child Europe“. Sunkiai man su tomis užsienio kalbomis sekasi, bet dedu šitam žmogui didelį pliusą, kad aiškiai šnekėjo ir net aš viską supratau. Pašnekėjo, kad vaikam reikia duot kompiuterių, išmaniųjų telefonų, leist žaist žaidimus ir t.t. Įskaitom šitą pranešimą. Visai smagus ir įdomus.
• Alex Hunter, marketingo konsultantas. Nors užmuškit, bet visiškai išplaukė iš galvos, apie ką šnekėjo. Bet man atrodo, kad irgi visai neblogas pranešimas buvo.
• Andy McLoughlin, Huddle.net įkūrėjas. Greitakalbe pašnekėjo. Bet manęs kažkaip per daug nesudomino, nes pusę pranešimo buvau atsijungęs ir šiaip apie kažką galvojau.
• Metų interneto apdovanojimai. Nieko labai doro, per daug Facebook.
• Tomas Ramanauskas, agentūros „Love“ vadovas ir bendrakūrėjas. Čia teko persikelt į BMW salę, kuri aiškiai buvo per maža ir šiaip visos kėdės viename lygyje, per galvas nesimato vaizdo. O pranešimas buvo labai geras.
• Paulius Rymeikis, „Nomoshiti“ vadovas. Teko rinktis, ar Rymeikis, ar Ilja Laurs. Įtariu, kad pasirinkau gerai, nes Rymeikio pranešimas apie Olšauską ir dar apie kažką buvo tikrai geras.
• Darius Bagdžiūnas, „Gaumina“ vadovas. Ėjau, nes girdėjau gerų atsiliepimų. Irgi nenuvylė. Įskaitom.
• Diskusija „Tradicinė žiniasklaida naujoje interneto eroje“. Gera diskusija, patiko.
• Sture Udd, „UpCode Ltd.“ vadovas. Tema apie 2D kodus turėjo būti įdomi, bet pranešimas man pasirodė kažkoks silpnas. Prasnaudžiau beveik visą. Mūsų dėstytojas Marius Laurinaitis žymiai geriau pavarytų tokia tema, nors jis visomis temomis gerai varo. Pakvieskit jį kitais metais. Nerealus žmogus.
• Toliau ėjau ieškot ZipFM salės, kur turėjo vykti Mini BarCamp, interneto idėjų sesija. Aš tikiu, kad organizatoriai labai gailisi nedavę Omnitel salės. Link ZipFM kursavo didžiulis žmonių srautas, vieni link ten, o kiti atgal, nes tilpt neįmanoma.
• Dainius Liulys, „Pigu.lt“ vadovas. Teko BarCamp keisti į šį pranešimą. Čia kažkokia reklamėlė ėjo. Pastovėjau, paklausiau, per daug nesudomino.
• Artūras Olšauskas, „Media House“. Olšauskas parengė gerą pranešimą apie Rymeikį ir dar kažką. Tikrai nenuvylė.
• „IGNITE“ trumpų pranešimų sesija. Bent šiokia tokia paguoda, kad nepralindau į BarCamp. Visai nieko. Bet kam šovė į galvą daryt BarCamp ir Ignite tuo pačiu metu? Aš tikiu, kad jūs gailitės.

Ir viskas, namo. Užvalgiau, priguliau pasnaust. Į Havaną taip ir nebenuėjau. Neprisiverčiau keltis (žinot, kaip būna kėlimasis į pirmą paskaitą, tai čia tas pats).

Tiesa, gavom ir tą legendinį 15min maišelį su visokiu turtu, net neperžiūrėjau gerai, kas ten yra, tai dabar galima:

• Krūva reklamų. Gaila medžių.
• Žurnalas Valstybė (7 Lt). Reiks pavartyt
• Žurnalas Kelias (7,49 Lt). Irgi pažiūrėsim
• Login užrašų knygelė
• 50% nuolaida skins.lt
• Skardinė +Batery+. Neragavau dar, nes būtų buvus pražūtis mano širdžiai. Ir taip vakar pulsas buvo sukilęs.
• Pieštukas iš gelbekitvaikus.lt

Apibendrinimas. Net nežinau, ką čia labai pasakyt. Nebuvo kažkas stebuklingo, bet šiaip visai patiko. Ypač, kai organizatoriai padovanoja bilietą.

Velnias, per ilgas įrašas. Atsiprašau.

Panašūs įrašai:

1. Login 2011 apibendrinimas
2. Tinklaraštinės atostogos #2010
3. Atostogų pabaiga #2010
4. Mirta: ~1996-2010

Su sąlyga, kad nuo 10:00 Login’as, tai 8:00 jau pajudėjau link Kraujo centro. Ha ha, na ir kvailys, radau kada kraują nusileist. O ten pasirodo, kad šiandien priimami ne tik neatlygintini, bet ir atlygintini donorai (kaip supratau iš visų elgesio, taip jau retai būna). Bet tų mokamų tik po kelias dešimtis priima. Užtat kas pora minučių po skambutį su klausimu, ar galima mokamai prisiduot. Taigi žmonių ne taip jau ir mažai buvo, bet gerai, kad pėsčiom ėjau, o ne autobusu, tai spėjau kaip tik laiku, už kelių minučių tuntai žmonių pasipylė. Matosi, kad kai kurie ne iš gero gyvenimo tą kraują duoda, jei suprantat, ką noriu pasakyt.

O šiaip neturiu aš čia ką pasakyt, eilinį kartą va sau pasirašau įrašą, kad žinočiau, kada paskutinį kartą pridaviau kraują. Hemoglobinas tvarkingas kaip visada – 155 kažko kažkur. Pulsas eilinį kartą užšokęs viršun, bet nieko, šiaip ne taip praleido.

Kraujo nusiurbimas irgi be problemų. Tik va tikėjausi, kad tik šokoladą duos, bet vėl liepė rinktis dovanėlę. Užmačiau kietą tušinuką, kurio anksčiau nebuvo, tai ir pagriebiau. Nu bet pripažinkit, tušinukas tikrai kietas, raudonai rašo. Atrodo žymiai kiečiau už tą, kurį davė pirmą kartą.

Išgėriau pora arbatos (sausainių vis dar nėra) ir paskubom namo. Greit viską susirinkau ir kaip tik ant 10:00 stovėjau eilutėj prie Siemens arenos įėjimo. Apie Loginą gal kada vėliau brūkštelsiu, o gal ir nebrūkštelsiu, bus matyt. Dabar galvoju, ar eit į Havaną, nes po kraujo nusisiurbimo kažkaip sveikatos lygis sumažėjo. Tikriausiai tingėsiu eit.

Panašūs įrašai:

1. Kraujo donorystė #7
2. Kraujo donorystė #9
3. Kraujo donorystė #4
4. Kraujo donorystė #3
5. Kraujo donorystė #10
6. Kraujo donorystė #8
7. Kraujo donorystė #11
8. Kraujo donorystė #2
9. Kraujo donorystė #1
10. Kraujo donorystė #5

Ir vėl aš jums RSS skaitykles pašiukšlinsiu nieko vertais įrašais, bet čia jau jūsų problemos, kad skaitot mano rašliavas.

Su sąlyga, kad nuo ketvirto karto praėjo gerokai daugiau laiko, nei reikia, o Rasa (11 kartų) ir Vilhelmas (irgi jau tikriausiai 11 kartų) nuo manęs bėga tolyn, tai ir aš atidariau 2010 metų donorystės sezoną. Šiandien kaip tik laisvesnė diena po vakarykščio egzamino, tai ir nupėdinau. Žmonių praktiškai nėra (su manim gal kokie 4 prasilenkė), nors nėra ko stebėtis, kai ant durų kaba užrašas, jog šiandien priimami tik nemokami ir tų retųjų grupių mokami donorai. Man tik geriau, eilėse nereikėjo laukt.

Davė šįkart dar vieną papildomą anketą, kurios esmė buvo „Ar mes gražiai su jumis bendraujam“. Užpildžiau, negi sunku. Beje, galiu paneigt, kad per sesiją studentai nusilpsta, nei velnio, hemoglobino virš 150 (berods 153 ar 154). Pulsas berods buvo pasiekęs kosmines aukštumas, bet dar nematyta gydytoja praleido be jokių didesnių priekaištų, tik liepė truputį luktelėt prieš priduodant kraują, kad širdis apsiramintų.

Duodant kraują, dar atėjo krūva mokinių, ekskursija kažkokia, tai dar gavau papildomą mandagumo dozę.

Kadangi prisidaviau penktą kartą, tai leido išsirinkt dovanėlę, nieko ten labai doro nėra, pakabukai, užrašų knygelės, medžiaginis maišelis ir pan., tai pasičiupau puodelį. Ir standartiškai davė šokoladą. Geras šokoladas, su broliu prieš savaitę vieną pernykštį sužiaumojom, net jis priekaištų neturėjo.

Panašūs įrašai:

1. Kraujo donorystė #6
2. Kraujo donorystė #4
3. Kraujo donorystė #3
4. Kraujo donorystė #7
5. Kraujo donorystė #2
6. Kraujo donorystė #9
7. Kraujo donorystė #8
8. Kraujo donorystė #1
9. Kraujo donorystė #10
10. Kraujo donorystė #11

Tai tas vyriškis ir buvo vienintelis atėjęs, kol aš ten buvau. Gal dėl to, kad ant durų kaba „Šiandien tik neatlygintini ir visi 0 grupės (berods) donorai“. Bet man nuo to tik geriau, nereikėjo eilėse stovėt. Visgi vėliau į anglų paskaitą nebespėjau – bent jau bus pasiteisinimas.

Ką čia dar parašius, nieko įdomaus šįkart nenutiko. Hemoglobino truputį sumažėjo iki 151, bet čia vis tiek stipriai daugiau nei pakankamai. Pulsas net nustebino, vos 97, čia stipriai daugiau nei turėtų būt, bet leistina norma. Gal ta gudobelių arbata rimtai padeda?

O Kraujo centre krizė tebesitęsia, kaip ir aną kartą, taip ir šį sausainiams pinigų vis dar neužtenka. Gerai, kad bent arbatos su cukrum dar sugeba užpirkt. Dovanų vėl davė šokoladą, tiesą sakant, jau pradeda atsibost, trečią kartą tas pats. Dabar turiu tris šokoladus, reiks pradėt valgyt. Tiesa, šįkart net negavau jų visai gražaus popierinio maišelio, negi rimtai pinigų nebeturi net jiems? Nors čia gal kokie rėmėjai gamindavo juos, net nežinau.

Tai tiek trumpai šįkart. Žinau, kad jums neįdomu, bet man čia labai patogu pasižymėt, kada paskutinį kartą buvau.

Jeigu kas iš Vilniaus norėtų priduot kraują, bet prisibijo vieni eit, tai už poros mėnesių galiu palydėt iki Centro.

Panašūs įrašai:

1. Kraujo donorystė #7
2. Kraujo donorystė #5
3. Kraujo donorystė #2
4. Kraujo donorystė #9
5. Kraujo donorystė #6
6. Kraujo donorystė #10
7. Kraujo donorystė #11
8. Kraujo donorystė #1
9. Kraujo donorystė #3
10. Kraujo donorystė #8

Kadangi tinklaraščio viršuje parašyta, jog čia „asmeninis tinklaraštis“ tai leisiu sau pakalbėt apie gyvenimą, nors gal kam nors iš jūsų tai ir nelabai patinka. Bet ką padarysi, šitame tinklaraštyje siautėja monopolinė valdžia, ir niekas jos kol kas nekontroliuoja, teks pakentėt. Hmm, rašau rašau, bet nieko neparašau, gal reikia eit prie reikalo, kada vėliau dar pratęsim rašymą apie nieką.

Vakar pusbrolis važiavo į Vilnių, tai ir aš su juo kartu nuvažiavau, nes reikėjo pasiimt pažymą iš MRU su semestro vidurkiu. Šiandien iš ankstyvo ryto, vos išaušus (maždaug apie 11h) nuvažiavau į MRU ir gavau ne pažymą, o špygą. Nuo senų laikų tas pažymas rašydavo kokias 3–4 dienas, tai būčiau palaukęs, betgi šį kartą metodininkė pareiškė, kad visa valdžia atostogauja, ir neaišku, kada tos pažymos bus (o be dekano ar prodekanio parašų mums pažymų neduoda – visiška nesąmonė, čia dar vienas akmuo į MRU šiltnamį). Tai teko grįžt namo su sugadinta nuotaika.

Na, kad nebūtų atvažiavimas visiškai veltui, galvoju, reikia kraują priduot. Apsižiūrėjau temperatūrą – tvarkoj, apsižiūrėjau pulsą – eilinį kartą viršija ribas net ramybės būsenoj, taip ir išėjau į Centrą su abejone, ims kraują, ar varys lauk.

Nuėjau, radau tuntus žmonių (o dar sako, kad jiems kraujo trūksta). Kiek pastebėjau, gal beveik kas antras duoda kraują už pinigus, sunkūs laikai atėjo. Eilėj velniai žino kiek prastovėjau, nes išėjau apie 15h, o grįžau 17:20h (atmeskim dar kelią pirmyn atgal po kokias 10min). Anksčiau kažkaip neatkreipdavau dėmesio, bet Kraujo Centre dirba daug gražių seselių (o gal studentės praktiką atlieka?), na bet kokiu atveju yra į ką paspoksot (:

Paėmė gi man iš piršto kraują, ir iš karto puoliau žiūrėt, kokie skaičiukai prie hemoglobino rašomi, bijojau, kad neišvarytų dėl per mažo. Bet Šiaurės rytų Lietuvos kaimo braškių naikinimas stambiais kiekias davė savo rezultatų, hemoglobino kiekis nuo anksčiau buvusio 140 kažko/kažkur užšoko iki 157 kažko/kažkur. Šiaip braškės geležies nedaug turi, bet kai kiaurą dieną jas kemši, tai vis tiek susikaupia pakankamai.

Toliau ėjau pas daktarę, šį kartą pakliuvo miela moteriškė tamsiais plaukais. Pirmą kartą pas ją pakliuvau. Labai jai nepatiko mano pulsas, pradėjo visko klausinėt, nelabai norėjo mane praleist, bet truputį pazyziau ir susitarėm. Teko tik sutikt su jos sąlygom, kad iki lapkričio negrįšiu ir kad gersiu gudobelių arbatą (čia dėl pulso). Na aš jau toks žmogus, kad savo pažadų stengiuosi laikytis, teks eit kada vaistinėn arbatos užsipirkt. Dar kažkodėl liepė imt arbatą, o ne antpilą, nors man tas antras variantas geriau skamba (:

Na ir trečias žingsnis – kraujo pridavimas, ten jau galima ramiai eit, nes nebeišvarys. Aplink buvo susirinkę nemažai linksmos kompanijos, kurie piktinosi, kad nebėra sausainių. Ir suprato kodėl – krizė gi. Tada nuleido kraują, dar davė velnių, kad kairės rankos venos niekam tikusios (esą per plonos), bandžiau aiškint, kad ir dešinės ne ką geresnės, bet ji geriau žinojo.

Po visko jaučiausi įtartinai gerai (gal dėl aukšto hemoglobino), tai ilgai nelaukęs, pėdinau namo su maišeliu ir šokoladu. Ilgokai užsibuvau, o reikėjo skubėt į 18:10 autobusą, greit susirinkau daiktus ir 17:30 iš Antakalnio pajudėjau į stotį su mintim „spėsiu ar ne“. Ir visgi spėjau, nubėgau nuo troleibusų stotelės į stotį ir netgi per anksti, dar buvo likusios 4 minutės.

Na ir važiavau atgal į Rokiškį garsiuoju maršrutu „Vilnius–Utena–Jūžintai–Laibgaliai–Rokiškis“. Kuo jis toks garsus? Ogi tuo, kad tarpmiestinis autobusas iš Vilniaus važiuoja žvyrkeliais, o žvyrkelių būklė tokia nuostabi, jog kartais tenka stabdyti važiuojant 20 km/h (čia visiškai rimtai). Jei kada važiuosit į Rokiškį, tai būtinai rinkitės 18:10 maršrutą, pamatysit gražių vaizdų kaimuose ir bus atrakcija pasikratant keletoje kilometrų žvyrkelių, važiuojant 5–20 km/h greičiu.

Panašūs įrašai:

1. Kraujo donorystė #6
2. Kraujo donorystė #4
3. Kraujo donorystė #2
4. Kraujo donorystė #7
5. Kraujo donorystė #9
6. Kraujo donorystė #1
7. Kraujo donorystė #10
8. Kraujo donorystė #8
9. Kraujo donorystė #5
10. Kraujo donorystė #11

Taigi pažiūrim, kas naujesnio šiaurės rytų Lietuvos kaime.

Lepšis

Neįprastai anksti prie namų pradėjo augt lepšiai. Šitas gražuolis sugalvojo įsitaisyti prie pat nupjautos vyšnios kelmo. Keistas pasirinkimas.

Mirta

Tokiu karštu ir drėgnu oru buvau priverstas iš sodo išvežt apdžiūvusią žolę (žmonės ją dar vadina šienu, mieli miestiečiai). Tuo tarpu aplinkui susirinkę gyviai iš manęs tyčiojosi išsidrėbę ant žemės ir iškišę liežuvius.

Katė ant šieno

Tas liežuvių kaišiojimas dar nieko. Šita gražuolė sugalvojo man patrukdyti ir prigulė karutyje (žmonės tą daiktą vadina „tačka“, bet kalbininkams ši svetimybė nelabai patinka). Beje, ką tik atėjo į galvą genialus patarimas kelių ereliams: reikia sakyt ne „mano tačke“, o „mano karutis“.

Teoriškai – obelis, praktiškai – be obuolių

O štai kas atsitinka, kai tėvas prisikaito per daug knygų apie sodininkystę. Žodis „obelis“ čia net nelabai tinka, gal geriau „plytmedis“? Ir iš viso, kam aš tą šieną iš sodo vežiau, jei obuolių nė velnio nėra.

Laukinės braškės

Vidury šiaurės rytų Lietuvos pievos radom pakankamo dydžio laukinių braškių plotą. Anksčiau buvom tokį radę kitoj vietoj, bet savininkai išarė, kai prasidėjo visos tos ES paramos. Iš šito plotelio jau apie 6 litrus ir prisirinkau, bet čia tik pradžia. Yra pilna ir žemuogių, bet tingiu aš jas rinkt, braškių greičiau prisivalgyt galiu.

Laukinė braškė

Čia truputį iš arčiau. Toje pievoje gal nelabai matomos braškės.

Taigi mielieji, kol jūs iš visokių neaiškių prekeivių perkat visiškai neaiškios kilmės, neaiškiom trąšom tręštas ir po visokiom agroplėvelėm užaugintas braškes, šiaurės rytų Lietuvos kaimo gyventojai (su manim priešaky) kemša vidury pievos raustančias, nežmoniškai saldžias laukines braškes (tiesą sakant, nežinau, ar jos tikrai laukinės, bet faktas, kad užsiveisė savaime).

Mano braškės

O čia tos pačios laukinės braškutės, tik jau mano arčiau prie namų atgabentos. Grįždamas iš pievos čia nufotografavau, raudonų gal nebelabai pamatysit, aktyviai naikinu. Kitą savaitę jau mama tikriausiai uogienes žiemai virs. Nelabai čia joms patinka to medžio, akmenų krūvos ir serbentų krūmų kaimynystė, bet ką padarysi, sunku man buvo vietą surast, kad niekam netrukdytų.

Katė, kurios vardas Kac Kac

Kol mes su Mirta po laukus klaidžiojom, katė sugalvojo pasnausti. Nieko čia įdomaus, šiaip juokingai atrodo.

Panašūs įrašai:

1. Šiaurės rytų Lietuvos kaimas: 2009 05 23
2. Žvejybos ypatumai šiaurės rytų Lietuvos kaime
3. Braškių užpiltinė
4. Mirta: ~1996-2010
5. Vasaros atostogos 2011: JAV
6. Kraujo donorystė #3
7. Paminėjimas žurnale „Naujoji komunikacija“
8. Tinklaraštinės atostogos #2010
9. O gal bedidindami mokesčius pakelkim ir baudas?