Temos Archyvai: Gyvenimas

Muitinės laboratorija

MPU_0991_opt

Nuotraukos autorius: Mantas Puida

Tinklaraštininkus išsikvietė muitininkai. Parašė ilgą laišką, sako, „spalio 23 d. švenčiam Molekulės dieną, turim konfiskavę 620 litrų namų gamybos brendžio, atvažiuokit penktadienį į Vilniaus pakraštyje įsikūrusią Muitinės laboratoriją linksmai praleisti penktadienio popietės“. Tai mes lyg viską aiškiai supratom ir išsiruošėm į „ekskursiją“.

Prie įėjimo visus pasitiko ekskursijos organizatorė +Indrė Ramanavičienė ir pro milijonus durų nusivedė į savo valdas, kur mūsų jau laukė Laboratorijos direktorė. Čia visas smagumas ir baigėsi, nes paaiškėjo, kad brendis taip gerai denatūruotas, kad Muitinės laboratorija net neturi tinkamos įrangos, kad galėtų jį vėl paversti tinkamu naudoti. Ir dar ne gana to, mumi visus supakavo į baltus chalatus. Bet mes su Yndri, kai ną Rokiškią kylį, tai mūsų baltais chalatais nepagųzdinsi.

Susisodino gi mumi aplink stalą ir pradėjo teisintis, kaip čia gavosi su tuo žadėtu brendžiu (kurio kvietime neva niekas nežadėjo). Pasirodo, kad Muitinės laboratorijai laikas nuo laiko tenka aiškintis visokių alkoholių sudėtis, nes nuo sudėties priklauso ir mokesčiai. Yra toks baisus žodis – akcizas. Šituo mokesčiu apmokestinamas ir etilo alkoholis, bet ne visais atvejais: už brendyje esantį etilo alkoholį akcizą mokėt reikia, o už esantį langų plovikliuose – ne, nes kaina užkiltų tiek, kad langus tik visiški turčiai valytųsi. Tai va šitaip ir prisigalvojo muitininkai visokių denatūrizacijų – etilo alkoholio gadinimo būdų, kurių tikslas yra tiek visko primaišyt į alkoholį, kad net drūčiausias kaimo alkoholikas negalėtų gert langų ploviklio, ne gana to, tos priemaišos, pagal teisės aktus, privalo būt tokios bjaurios, kad joks chemijos studentas nesugebėtų jų išfiltruot už protingą kainą. Na, bet žmonės verslūs, bando tą techninį skystį visaip grynint, valyt, priemaišas skaidyt, kad būtų tinkamas bent iš bėdos vartot. O paskui jau už sąžiningą kainą kaimo bobulės iš po skverno pardavinėja, kol kas nepaskundžia.

Iš esmės visa Muitinės laboratorijos esmė yra medžiagų sudėties nustatymas, kad produktams būtų tinkamai priskirti kodai pagal kombinuotąją nomenklatūrą ir pagal tuos kodus sudėlioti tinkami mokesčių tarifai. Žinoma, visi visada stengiasi kuo mažiau mokesčių sumokėti, tai Muitinės laboratorija nėra labai mėgiama, bet, sako, pasitaiko atvejų, kai po tyrimų tenka ir grąžinti mokesčių permokas.

O kad viską tiksliai išaiškintų ir teismuose gėdos neprisidarytų, šitie muitininkai turi prisipirkę visokios kokybiškos įrangos už daug pinigų. Dalis įrangos mirtingiesiems nesuprantama, nes kompiuterio ekrane paišo kažkokias kreives, iš kurių specialistai, pagarinę actą, išburia medžiagų sudėtį. Aišku, turi jie ir suprantamesnių įrankių, pvz., mėgsta prisikonfiskuot iš maksimų visokių batų ir draskyt su peiliais, kad po mikroskopais pakištų ir pažiūrėtų, ar oda natūrali, ar plastmasinė.

Be acto garinimo agregatų dar matėm ir benzino virinimo kolbas. Sako, prisiveža iš Baltarusijos neekologiškų degalų su milijonais sieros ir bando Lietuvoj kaimo „degalinėse“ pardavinėt, kol kas neįskundžia. Pardavėjai teisinasi, kad iš Statoilo užsivežė, o Laboratorija, žiūrėk, jau ir kiša prieš akis lapą su tyrimo išvadomis – sieros koncentracija kelis tūkstančius kartų viršija normas ir tokie degalai Europos Sąjungos teritorijoje negali būti pardavinėjami. Taip va ir žlugdo smulkųjį verslą. Sierą iš degalų išvalyt tai brangu labai.

Dar matėm ir įdomų aparatą, kuris rūbų sudėtį tikrina (ir tų rūbų net sukarpyt nereikia). Tai leido visiems norintiems pasitikrint, ar jų šilkiniai apatiniai tikrai iš šilko padaryti. Kitaip sakant, turgaus prekeiviai laboratorijos darbuotojų veidus mintinai žino ir supranta, kad gerai nesibaigs, jei parduos ką su bloga etikete.

Daugiau skaitykitės ir nuotraukų ieškokit:

Kamščiai grįžo. Durniai irgi.

Sveikinu visus su pagaliau pasibaigusiais karščiais ir prasidėjusiu kamščių sezonu gatvėse.

Važiuoju gi šiandien Ukmergės gatve darbelin iš Fabijoniškių į Centrą. Septinta ryto, pikas dar neprasidėjęs, Fabijoniškėse mašinų nedaug. Eilinis rytas. Tradiciškai dviračių taku iki Batų kalno, o ten jau kur nors prie šviesoforo į Autobusų, taksi, 4+, elektromobilių juostą stengiuosi pervažiuoti, nes ten saugiau ir lygiau nei važiuot dviračių taku, kuris veda į niekur.

Užsidega žalia, normaliose juostose kamštis beveik stovintis, autobusų juostoje už manęs irgi pilna mašinų. Važiuoju ne visai prisispaudęs prie dešinės, bet ir ne per vidurį. Pypsina. Dar dėl visa ko atsisuku, kad įsitikinčiau, kad prie šviesoforo neapsižiūrėjau. Tikrai ne – už vairo durnius. Nesuklydau. Vienas durnius, ne keturi. Nejučiom vairas pasisuka į kairę ir dviratis, kaip visavertė transporto priemonė, važiuoja geriausia juostos dalimi – viduriu. Rodau žmogėnui keturis pirštus… O, rikiuojasi į kairę… oi, ne, per durnas, visgi bando aplenkt apžergdamas juostas skiriančią liniją. Bet va dviratis netyčia dar kairiau pavažiuoja. Neužtenka vietos. Deja, prie poliklinikos juosta praplatėja ir nejučiomis pasitraukiu į dešinę. Visi praskrenda ir dar džiaugsmingai pasveikina mane papypsindami. Mielai tiems durniams užblokuočiau pravažiavimą visiškai ir ilgam, bet gaila autobusų, nes jiems reikia važiuot tiems durniams iš paskos ir jie vėluotų dar labiau.

Už Šeškinės poliklinikos vėl situacija panaši, vėl mane vienas kitas aplenkdamas sveikina papypsindamas, bet nebetrukdau važiuot. Sako – duok durniui kelią. Aplenkia ir nuvažiuoja iki Šeškinės tilto, ten juostų susiaurėjimas, todėl susidaro nedidelis durnių kamštis. Aplenkiu dabar jau juos aš. Važiuojant nuo kalno, kažkodėl visi durniai grįžta į normalias juostas – gal dėl to, kad apačioje autobusų juosta užsibaigia ties stotele, gal dėl to, kad juostų daugiau yra ir erdvės net jiems pakanka.

Bet dėl šitų ne savo juostomis važiuojančių durnių persirikiavimų eismas prie tilto taip užsikemša, kad ties Ukmergės-Geležinio vilko sankirta visiška tuštuma, net vasarą ten taip mažai mašinų nebūna. Tai sveikinu jus, durniai: kamščiai didžiąja dalimi susidaro dėl jūsų egzistavimo.

Manau, reiktų tokiems autobusų juostų durniams bent mėnesiui teises atiminėt – greit kamščių neliktų. Aš šiaip tolerantiškas gana žmogus, na bet durnių niekaip neprisiverčiu toleruot, nes per jus visi vėluoja. Laimei, važiavau ne autobusu, o dviračiu, nes kitaip keikčiau jus dar labiau.

Uaaaaaaaaahhhhhh!!!!

Kraujo donorystė #30

DSC_1997c

Padarėm pertrauką ir grįžom į trasą. Vasara donorus praretinusi, bet visgi pavyko šįkart nukeliauti trise – su Justinu ir Rimu, kuris vėliau laimėjo hemoglobino karą. Kraujo centre ramu, žmonių labai nedaug. Dovanų nelabai yra, teko rinktis tarp riešutų ir kino bilietų, na ir dar visokių smulkmenų pridėjo – šokoladą, sulčių, reklaminių žuvtaukių ir girgždantį tušinuką. Ramiai pasisėdėjom, registratorei milijonus klausimų uždavėm, išgirdom apie įdomius nutikimus dirbant Kraujo centre, prisikirtom sausainių su šokoladais ir javinukų.

Kadangi man trisdešimtas kartas, o Rimui dvidešimtas – lauksim pakvietimo papietauti iš panelės Šalaševičiūtės, nes laikas gauti atitinkamus popieriukus. Antras lygis pasiektas!

Taip pat, pranešu, kad dėl nuolatinių nusiskundimų planuoju mažinti įrašų srautą apie kraujo donorystes, bandysiu gal rašyti kas penktą kartą, t.y., apie kartą per metus.

Kitas kartas po daugiau nei 2 mėnesių. Jei norite kartu – rašykite komentarą arba el. laišką, įtrauksim į sąrašus.

Remigijus Šimašius pasikvietė į svečius

Blogeriai_pas_Mera_opt

Penktadienį būsimas Lietuvos prezidentas Remigijus Šimašius išsikvietė tinklaraštininkus ant kilimėlio pasikalbėti, o jei rimtai – draugiškai pasibūti ir pabendrauti. Zuokininkai iš karto puolė klykaut, kad čia kažkas kažką papirkinėja po skandalo su Air Lithuanica, na bet būkim realistai – tam Jakilaičio bandytame padaryti skandale tik jis pats ir apsijuokė, nes pabandė išpūsti gumos burbulą neturėdamas gumos.

Grįžtant prie Remigijaus, tai man jis ir jo požiūris į gyvenimą patinka nuo tų laikų, kai jis būdamas Teisingumo ministru aktyviai bendravo Google+ tinkle ir pradėjo rašyti savo tinklaraštį. Nuo to laiko palaikiau ir jo ėjimą į Seimą, ir į merus, o ateity, tikėkimės, ir į prezidentus. Iš esmės tai visame kame, ką jis daro, yra tik vienas blogas dalykas – po tapimo meru, jis pusiau pradingo iš Google+ tinklo ir ten naujienas pakopijuoja ne visas ir dažnai vėliau nei kitur, todėl esu priverstas vien dėl jo žinučių atsidarinėti tą siaubingai tragiškai veikiantį daiktą, vadinamą Feisbuku.

Pačioje savivaldybėje enterneto kandidatas Skirmantas Tumelis dar spėjo padaryti mums nedidelę ekskursiją po viršutinius dangoraižio aukštus, kur visi selfintis pradėjo, nes vaizdai visai gražūs atsiveria. Net labai gražūs.

Susitikimas prasidėjo nuo prisistatymo, prisipažinau, kad asmeninį tinklaraštį esu apleidęs ir rašau beveik vien apie kraujo nuleidimus Kraujo centre, kurie visiems atsibodę (reiks gal sumažint tą srautą ir jungti penkias donorystes į vieną įrašą, tai liktų po įrašą per metus). Dar rašau ir kitą pusiau tinklaraštį – kaimograndine.lt – apie nedidelę organizaciją, kurioje bandome finansiškai skaidriai rūpintis benamiais gyvūnais, nes toje srityje nešvarių dalykų jau prisižiūrėjau pakankamai, turiu omenyje visus cirkus, kurie vyksta N. Vilnios prieglaudoje po LGGD / VšĮ Beglobis stogu. Kalbant apie skaidrumą, tai man labai patinka, kad Remigijus Šimašius irgi į viešumą kelia viską, kas tik įmanoma. Kalbu apie labai šaunų Vilniaus atvirų duomenų projektą, prasidėjusį mažos vertės pirkimų sąrašo paskelbimu. Kuo daugiau atskaitomybės ir viešumo, tuo mažiau pagrindo abejonėms, apkalboms ir negeriems dalykams.

Žinoma, kalbėjom ir apie man aktualiausią dalyką – dviračių takus. Laukiu nesulaukiu, kol bus ištesėtas pažadas nutiesti magistralinius dviračių takus, nes kol kas dviračio taisymas yra brangesnis nei mėnesiniai autobusų bilietai. Žinoma, neužmiršom ir nuostabiųjų dviračių takų į autobusų stoteles (ir būtinai dar apšvietimo stulpą tarp kelkraščio ir stotelės, kad iš viso pravažiuot nebūtų įmanoma). Dar labai geri dviračių takai yra į medžius, į šiukšliadėžes, į gėlių vazonus, ir, žinoma, legendiniai dviračių takai, pasibaigiantys laiptais. Ir būtinai tokie dviračių takai, kur šaligatvių plytelės tokios išbyrėjusios, kad negali niekur galvos pasukt ir į ženklus pažiūrėt, nes tikrai nusivoši užkliuvęs už kurios nors plytelės. Todėl daugeliu atvejų saugiau yra važiuot automobilių keliais, nes būti pribaigtam išprotėjusio taksisto ar girto puspročio yra dešimt kartų mažesnė tikimybė, nei užsimušt važiuojant „dviračių takais“.

Dar kalbėta apie Žaliojo tilto žmogeliukus, kurie man neįdomūs per daug, bet jei jau yra nesaugūs, tai ir gerai, kad pradėjo nukėlinėti. Važiavau vakar pro šalį – kokia traukos vieta! Visi selfinasi ir fotkina kaip pasiutę. Dar Rokiškis skundėsi, kad nėra normalių autobusų bilietų (įdomu, kiek jis viešuoju transportu važinėja). Man asmeniškai ta bilietų sistema per daug netrukdo, neskantant pastoviai neveikiančių ir neįžiūrimų el. komposterių. Dar kalbėta ir apie protu nesuvokiamą naktinių autobusų nebuvimą, nes nuostoliai paleisti pagrindinius maršrutus bent po kartą per valandą tikrai nėra baisiai baisiai dideli. Ypač man buvo nesuprantama, kai lapkritį su lėktuvu parskridau prieš dvylika, o paskutinis 3G autobusas buvo prieš 15 min išvažiavęs, tai koks čia oro uosto autobusas, jei jis nesugeba išvažinėti bent iki 1-2 valandos. Čia gal Zuokas išjungė naktinį viešąjį transportą, kad jo asmeninis taksas galėtų užsidirbt?

Paramos akcija vėžiu sergantiems vaikams_opt

Dar į svečius buvo užsukusi ši mergina, kuri labai ryžtingai ėmėsi padėti vėžiu sergantiems vaikams, tad nusprendėm, kad reikia jai bent truputį padėti ir paskleisti informaciją. Esu prisižiūrėjęs visokių dalykų geranoriškuose projektuose, taigi tapau labai nepatiklus, bet klausant, kaip su užsidegimu kalba ši mergina, abejonių tikrai nekilo – padėti jai tikrai galima ir reikia.

Sąskaitos Nr. LT77 7300 0101 4079 5625
Paramos ir labdaros fondas „Mamų unija“
Įmonės kodas: 302288579
Swedbank AB
Banko kodas 73000
BIC – HABALT22

Taip pat galite palaikyti mus pavedimu iš užsienio per PAYPAL sistemą. El.paštas egle@mamuunija.lt

Daugiau galite pasiskaityti:

Kraujo donorystė #29

DSC_1636_opt

Kraujadavių gretos apmažėjusios, darosi vis sunkiau visiems susiderinti laiką, kas nors nenumatyto nutinka paskutinę minutę. Bet galų gale – nors tik dviese – bet vakar su Justinu tradiciškai vėl užsukom į VCUP Kraujo centrą. O ten neregėta tuštuma, sako, iki mūsų gal dešimt žmonių teatėjo. Vasara prasideda, studentija mokslais užsiėmus. Kraujo stinga.

Aišku, nuo to mums tik geriau, jokios eilės nėra. Išsimatavom hemoglobinus, Justinas vėl tradiciškai laimėjo. Gavom nuo daktarės priekaištų, kad reikia truputį mažint tempus. Dėl to preliminariai žodžiu ir susitarėm. Kraujas ramiai nuvarvėjo, be nuotykių.

Atėjo laikas rinktis dovanas – pasirodo, kad atsargos tuščios. Siūlė rinktis tarp kino bilietų ir masažo. Kadangi filmų nežiūriu, tai paėmiau masažą. Gyvenime neteko, išbandysim.

Sėdiniuojant ir ilsintis po kraujo nuleidimo beigi saikingai užkandžiaujant avižiniais sausainiais su šokoladu, dar išsiaiškinom, kad sausainių duoda tik VCUPe, nes čia priimami tik neatlygintini donorai. Tai nusprendėm, kad daugiau į Žolyno g. ir nebeisim.

Kitas kartas bus po ilgesnės pertraukos. Rugpjūčio viduryje, o gal netgi rugsėjį. Jei norit prisijungti – rašykit komentarą įvesdami gerą el. pašto adresą.

Kraujo donorystė #28

DSC_1415

Užtikrintai judam link 30! Jau pavyko pasiekti tokį lygį, kai registratūroje į veidą pažiūrėjusios seselės klausia „kada tiek spėjote?“, o gydytojos klausimas „jau tikriausiai nebepirmą kartą?“ sukelia šypseną. Šįkart VCUP padalinyje apsilankėme su Justinu – mano etatiniu kolega, kuris desperatiškai vejasi mano donacijų skaičių ir kiekvieną kartą verkia kamputyje, kai tik mano hemoglobino norma atitinka reikiamą, o donacijų sąraše prirašomas +1.

Į VCUP atėjome pačiu laiku, apie 17h, iškart po mūsų prigužėjo gausybė jaunimo, kiek supratom iš kalbų – MRU studentų. Bet mums aktualesnis buvo hemoglobino karas, kurį Justinas tradiciškai laimėjo triuškinančia persvara. Visgi jam nerimą turėjo sukelti jau antrą kartą stabiliai kylantys mano rodikliai.

Kraujo nuleidimai praėjo sklandžiai. Aišku, tradiciškai seselės mane sportininku išvadino dėl besislapstančių venų ir raumenų būklės, o aiškinimai, kad rimčiau nebesportuoju jau keletą metų – nebuvo labai įtikinami. Dar buvo prisakyta sėdėti ramiai, kad adata iš venos neišjudėtų, nes adatos pozicijos taisymas venoje yra labai jau bjaurus dalykas, taigi supratome vienas kitą. Pavyko išvarvinti reikiamą dozę neprisidarius bėdų.

Vėliau dar prisėdome pailsėti prie arbatos gėrimo staliuko – jausmas lyg kokioje kavinėje, labai jaukiai įrengta. Gavom arbatos ir javinukų su šokoladu. Pasivaišinom – skanūs. Tiesa, ilgai pabūti ir rimčiau užvalgyti negalėjom, nes kėdės tik kelios, teko užleisti jas po mūsų atėjusioms merginoms. Išjudėjom namo.

Dovanų lentynėlėje nieko labai įdomaus. Pasiėmiau nelabai vykusį termopuodelį į kolekciją, dar tušinuką įdėjo, sulčių pakelį, apyrankę ir hemoglobiną hematogeną. Šokoladas pasibaigė. Gerai, kad namie dar šešios plytelės stovi iš ankstesnių kraujo davimų.

Savivaldybių tarybų ir merų rinkimai Rokiškyje #2015

DSC_1200_opt

Smagu matyti, kad Liberalų Sąjūdis be gailesčio visus sumušė Vilniuje – tai tik parodo, kad intelektualioji visuomenės dalis tikrai migruoja ir užsilieka sostinėje. Deja, prisidėti prie Remigijaus Šimašiaus tapimo meru negalėjau, nes tebesu registruotas savo gimtajame Rokiškyje – bet juk ir ten liberalų yra.

Balsuoju visada gana panašiai – atmetu komunistus, o tada jau dažniausiai lieka tik dvi partijos – Konservatoriai ir Liberalų sąjūdis, kuris šįkart Rokiškyje jungėsi į koaliciją „Už laisvę augti“. Džiugu, kad pavyko prisidėti prie pagaliau išrinkto Irmanto Tarvydžio patekimo į tarybą. Joje dar bus Zenonas Akramavičius ir Vytautas Masiulis. Deja, daugumą Rokiškyje toliau turės socdemai, tvarkiečiai ir darbiečiai, bet to ir buvo galima tikėtis.

Meras Rokiškyje tikriausiai irgi bus socdemas Antanas Vagonis, nes antrajame ture mano antro balso už konservatorių Almantą Blažį tikriausiai neužteks. Taigi Rokiškyje nieko gero, bet bent jau sostinėje viskas tvarkoj.

Nacionalinis diktantas #2015

Darkart mūsų planeta Žemė apsisuko aplink neužgęstančią Saulę – darkart Pilietinės minties institutas suorganizavo savo smagųjį renginį – Nacionalinį diktantą, berods jau ketvirtąjį, kuriame dalyvavau.

Kol visokie tinginiai beigi beraščiai analfabetai ištysę drybsojo savo įdubusiose lovose, nuo sėdynės storumo įlinkusiose, mes su Justina Džastina Pelikšaite, apakinti spystančios saulės, tradiciškai sliuogėme per blizgantį ledą link vienos mokymo įstaigos, kur mūsų jau laukė sena magnetola, nors gerokai panaudota, bet vis dar gebanti skleisti retkarčiais trakštelintį lietuvišką žodį.

Neilgtrukus išgirdome ir jau gerai pažįstamą Marijaus Žiedo balsą – o tai reiškė, kad laikas pamiršti apie žėrinčią saulę ir pavasarišką orą lauke. Metas susikoncentruoti į fortepijonus, heroizmus, sangrąžos dalelytes ir netgi, pasirodo, seniai pamirštą tiesioginę kalbą ir jos skyrybą. Diktantas buvo apie transcendentinius kurmius ir skraidančius socialdemokratų, darbiečių, valdemarų, paksistų ir kitų komunistų lėktuvus, bombarduojančius ir kitaip alinančius mūsų žemelę, kurią vietinis Pranciškus taip drąsiai saugo nuo užsieniečių, besitaikančių užgrobti brangiausią mūsų turtą.

O Marijui Žiedui pagaliau tenka tik spustelti +1 mygtuką socialiniuose tinkluose. Šįkart padiktuota tikrai tobulai, niekur neskubant, dažnai pakartojant. Tiesa, keliose vietose neaiškiai išgirdome vieną kitą iš jo lūpų skriejantį laisvą žodį, bet čia gal ne jo, o antikvarinės magnetolos kaltė.

Diktantas nebuvo sunkus, bet mes jau esame realistai. Su tokiu kiekiu tiesioginės kalbos ir primirštos skyrybos nebelabai tikimės spėti į nuvažiuojantį finalinio etapo garvežį. Telieka tik kaip viežlybiems būrams nulenkti žilstančias galvas prieš tuos, kurie už mus raštingesni, ir padėkoti organizatoriams už smagų renginį. Susitiksime kitąmet!

 

Diktanto tekstas:

Laura Sintija Černiauskaitė

POKALBIS

– Klausyk, o kas čia taip ūžia? – prisimerkęs paklausė jaunėlis, apžlibusiomis akutėmis įsispitrindamas į dangų.

Dviejų naikintuvų šešėliai grėsmingai nuslydo Bernardinų sodo žole.

– Kokie neįprasti paukščiai… – nusistebėjo jaunėlis.

– Tai lėktuvai, brolyti. Karo lėktuvai, – atrėžė vyresnėlis.

– O kas tas karas? Ar koks atgrasus mėsėdis?

– Kaip čia pasakius. Karas turbūt būtų, jeigu aš įsigeisčiau tavo žemės, įsilaužčiau ir užimčiau tavo urvą, piktdžiugiškai suryčiau tavo šeimą, o tave priversčiau visą dieną medžioti man sliekus ir vabalus.

– Kokias čia nesąmones tauški, broli?

Tąkart į juos smigo pro debesį įspindusi saulė. Abu suvaitojo, užsidengė akis ir krito snukučiais į žemę. Dirvožemis buvo riebus ir skalsus, gardžiai kvepėjo. Iki valios jo prisiuostę, abu vienu sykiu ištraukė nosis ir sumirksėjo. Saulė šyptelėjo, prisidengusi debesies skiaute. Įsiręžęs klevas nuplikusiomis šakomis akėjo dangų. Nušepęs berželis barstė lapus tarsi aukso kąsnelius. Netrukus ir vėl pasigirdo pažįstamas ūžesys, medžiai sudžeržgė, nerimastingai sūkuriavo. Grįždami naikintuvai kėlė neįtikėtiną triukšmą. Ūmai sode kilo sąmyšis: prigužėjo vaikų, užvertę galvas jie mostagavo rankomis ir klykavo. Jų šūksniai skardeno po visą apylinkę, negalėjai suprasti, džiūgauja jie ar gąsdinasi. Akimirksnį naikintuvų gaudesys užgožė visus balsus, užtemdė saulę. Plūstelėjo siaubo banga, broliams dingtelėjo, kad prasideda karas.

– Vaje, kokia baisybė, net kailiukas šiaušiasi, – gūžėsi jaunėlis.

– Žinai ką, man jau įgriso. Lįskim atgal, – atsakė vyresnėlis.

Taip pasišnekučiavo du jauni, gyvenimo negandų dar neužgrūdinti kurmiai, saulėtą rudens popietę išlindę pasidairyti po Lietuvos žemę. Neilgtrukus jie atsiglėbesčiavo ir įsmuko kiekvienas į savo urvą. Su kiekvienu letenėlių grybšniu vis gilyn įsirausdami į žemės tamsą ir rimtį, abu jie patyliukais džiaugėsi kurmių taika ir tuo, kad dėl savo įgimtų savybių bet kada gali pasislėpti po žeme. Tuo tarpu lėktuvai skrido nuskrido, o vaikai, prisišūkavę iki soties, kaip paukščiai nutūpė karuselę, kuri taip primena mums daug sykių sumažintą Žemės rutulį.