Temos Archyvai: Gyvenimas

Kraujo donorystė #27

DSC_0993DSC_0995

Toliau judam link trisdešimties. Šįkart kolegos kraujadaviai paliko mane ant ledo ir teko per pietus vienam eit į VCUP. Jei negirdėjot, tai Kraujo centras praktiškai perkėlė savo darbą į šitą krautuvę, veikia kasdien iki 19h, net ir savaitgaliais. Labai šaunus sprendimas – protinga vadovė.

Viduje pirmą kartą neįprasta, patalpa gana ankšta, bet jauki. Iš esmės tai VCUP punktas žymiai lenkia Žolyno g., nes čia jau krizė pasibaigusi, yra sausainių! Labai smagus ir paslaugus personalas, dalis matytų veidų iš Žolyno g.

Kadangi ėjau vienas, tai ir hemoglobino karą pagaliau laimėjau pralaimėjęs tik sau. Hehe. 141. Augt pradėjo net kas 2 mėnesius einant, gerai išdresiruotas organizmas, ir štai ką reiškia beveik kasdien raudonuosius burokėlius valgyt.

Dovanų lentynoje nieko labai doro. Liepė rinktis tarp marškinėlių ir kino bilietų. Aišku, aš juk praktiškas žmogus – bilietų niekad neimu. Visgi apmaudu, kad ant nugaros vėl sugrąžintas kvailas užrašas, su kuriuo gėda į gatvę išeit. Duoti niekam nekainuoja. Nu baikit, žmonės, šitas nesąmones. Negi iš pirmo bandymo nesusipratot, kad idėja bloga… Papildomai dar nedidelis pakelis obuolių sulčių, šokoladas ir gan kokybiškai atrodantis metalinis tušinukas. Visai sąžiningas rinkinys. Grįšim.

Kitas apsilankymas numatomas apie kovo 20-21 d.

Kraujo donorystė #26

Kraujo centro atšvaitas

Pamažu judam link 30. Šįkart iš tikrųjų galvojau, kad būsiu išvarytas už per mažą hemoglobiną, bet matuoklis nudžiugino – visi 139. Aišku, hemoglobino karo laimėti galimybių net nebuvo, nes standartiškai jį laimėjo mėlynkraujė buožė – Justinas, nors su juo bandė varžytis dar trys piliečiai teisininkai. Visgi visi sėkmingai normas atitikom ir kraują pridavėm.

Tiesa, su Justinu labai nusivylėm negavę žadėtų trijų sūrelių, apie kuriuos Rokiškio pienas vos prieš kelias dienas garsiai paskelbė. Labai jau greit pasibaigė. Vietoje jų – nedidelė pakuotė obuolių sulčių ir tradicinis šokoladas. Dovanų lentynoje nieko gero nelikę, pasiėmiau antrą atšvaitą, nes puodelių sankaupos jau ir taip didelės.

Kita išvyka numatoma sausio 19 d., norintys jungtis, rašykit komentarą žemiau esančioje formoje, būsit informuoti. Pažadam linksmą ir nenuobodų vakarą.

Kraujo donorystė #25

Kraujo centro atšvaitas

Nedidelis jubiliejus – 25. Bet gana nuobodus, nes norinčių eiti kartu neatsirado: vieni neseniai buvo, kiti – bronchitais serga (taip, ji ir vėl serga). Paliko niekšeliai mane vieną, jau seniai taip nebuvo.

Nuo praėjusio karto dariau eksperimentą ir beveik kasdien valgiau jautienas visokias. Neva mėsa padeda atstatyti hemoglobiną. Ir tik dar kartą įsitikinau – nė velnio, jokių nors minimalių hemoglobino augimo greitėjimo požymių nerasta. Apskritai – hemoglobino matuoklis parodė 130 ir jau buvau besistojąs eiti ir vėl išgirsti, kad esu blokuojamas mėnesiui, bet antruoju mėginimu per stebuklą pavyko išgauti net 136. Neblogos paklaidos? Tie aparatai pieno riebumą matuoja.

Žmonių kraujo centre gana nemažai, studentija tikriausiai uždirbinėja pinigus. O Centro kolektyvas vėl visiškai naujas, niekad nematyto jaunimo pilna, daktarytė sakė, kad tik nuo kovo mėn. dirba, tai nieko labai keisto, kad nemačiau dar.

Dovanų lentynoje eilinį kartą nieko naujo. Tik visai gražūs atšvaitai atsirado, tai pačiupau vieną vietoj milijoninio puodelio. Venos išsipūtusios, kraujas upeliais per kelias minutes ištekėjo, taip jau seniai nebuvo, ne veltui darbe 5 puodelius arbatos susiverčiau.

Tiek žinių, jei norite po dviejų mėnesių jungtis prie kompanijos – brūkštelkit komentarą.

Beje, +Indrė Ramanavičienė rugsėjo 30 d. 9-12 val. kviečia nusileisti kraujo Muitinės departamente (A. Jakšto g. 1). Susikontaktuokite, jei planuojate artimiausiu metu eiti.

Pirmos ir paskutinės minioje žiūrėtos krepšinio varžybos

Pakvietė vakar draugai prie Baltojo tilto krepšinio varžybų pažiūrėt. Sako, kažkoks čempionatas vyksta. Buvau susiplanavęs valandėlę dviračiu paminti, bet teko planus atidėt ir prisijungt prie kompanijos.

Nuvažiavom, nusistebėjau, kiek daug kvailių laukia eilėj į kažkokią statybininkų tvora aptvertą laukymę. Teko prisijungti prie minios ir pastovėti kartu. Stalai užimti, prisėdom ant žolės, šilta, švaru – ne problema.

Prasidėjo varžybos. Nebesidomiu šitais dalykais jau kelerius metus, bet lietuvių veidai ir pavardės visos lyg ir matytos. Galgi ir visai įdomu bus.

Žmonės vis dar renkasi, spaudžiasi vis arčiau vieni kitų, aplink prisėda gal pirmakursio jaunimėlio. Pamažu pradedu suprasti, kad sėdžiu neprasisklaidančiame cigarečių dūmų debesyje. Man tai viena bjauriausių smarvių. Jei ne daiktai, palikti draugo automobilyje, tikriausiai būčiau juos palikęs ir išėjęs po pirmų poros minučių. Maždaug trečią rungtynių minutę jau pradedu svajoti apie artėjančią rungtynių pabaigą, nutrauksiančią mano kančias, ir apatiškai žiūriu į ekrane rodomus kažkokį apvalų daiktą besivaikančius ir į žemę betrankančius žmogeliukus, taip pat ir į aplinkui cigaretėms be perstojo kažką čiulpiančius jaunuolius.

Visi vis labiau šūkauja pagal tai, kaip tie ekrano žmogeliukai mėto kamuolį. Draugai apkaltina apatiška reakcija.

Prisimenu prieš porą metų pas Užkalnį skaitytą nuostabų įrašą „Sportas, kenksminga besmegenių avių paguoda“.

Tuo tarpu netoliese sėdėjusi porelė, matyt, pirmakursių sugalvoja įsitaisyti maždaug prieš pusmetrį nuo mūsų tuo galvomis gerokai pridengdami ekraną. Na, kam rūpi, ten juk tik kažkokias varžybas rodo. Blogiau, kad varžybos yra puiki proga viešumoje pasidemonstruoti savo jau net mėnesį trunkančią meilę bučiuojantis. Na, šitie bent jau nerūkė.

Už mūsų įsitaisiusi sportiniais kostiumais pasidabinusių jaunuolių grupelė tikriausiai neapsisprendė, kurią komandą palaikyti, nes rėkavo kažkokius rusiškus žodžius nepriklausomai nuo to, kuri komanda kamuolį į žemę daužė. Rėkavimas proporcingai augo didėjant išgerto alaus kiekiui padaugintam iš surūkytų cigarečių skaičiaus.

Varžybos į pabaigą, kamuolio mušinėtojai iš kito žemės galo vejasi, įtampa aplinkui auga, jaučiu, kad rūkytojai vis tik nusprendė manęs nebekankinti ir paduoti mirtinos koncentracijos dūmų kamuolį.

Varžybų rezultatas persveriamas. Nevalingai prisimenu, ką tokią akimirką pasakytų mano prisiekusi entuziastė mama: „Aišku, kad pralaimės… O Sabonis žaidžia?“. Visgi mamos prognozės ne ką tikslesnės už meteorologų – laimim.

Už dešimt metrų kaukėtas žmogėnas kažkokius degančius daiktus žongliruoja. Gražu. Bet po akimirkos vienas iš jų jau praskrenda šalia mūsų, o aš ranka gesinu pradedančią degti vieno draugo striukę. Apsauga šaunuolį supakuoja, nieko netikėto – girtas, rūkantis rusakalbis. Bent ne agresyvus. Teisinasi, kad jis netyčia, kad į žmones nesitaikė ir nebando suprast, kad sukėlė kitiems pavojų. Siūlosi užglaistyti problemą be pareiškimų policijai, bet nenori patikėti, kad užvakar pirkta striukė galėjo kainuoti 350Lt. Važiuojam į policiją, o ten verda linksmas gyvenimas, nors žmonių ir nedaug. Vargšelis uždarytas, atsakys už pasirodymą viešoj vietoj neblaiviam, chuliganizmą ir dar turės malonumą atlyginti teisininkui už sugadintą striukę.

Šioje vietoje norisi tik pacituoti jau minėtą įrašą:

Kita fanų spektro pusė jau nebejuokinga. Ultraradikalius fanus reikia tiesiog nuodyti dujomis. Tai yra pavojingi visuomenei besmegeniai, savo egzistavimu tik teršiantys aplinką, ir jų netektis tik palengvins likusiųjų gyvenimą. Neabejoju, kad metodiškai dujomis nuodijant ištisus stadionų sektorius visame pasaulyje, per penketą metų galima pasiekti neblogų socialinių rezultatų –  nusikalstamumo, apsigimimų, protinės negalios, chuliganizmo atvejų sumažėjimo.

O aš vis dar negaliu suprasti, apie kokias simpatijas sportui gali kalbėti tie mano matyti sirgaliai, kurių rankose net kamuoliui vietos neatsirastų, nes jos užimtos alumi ir cigaretėmis. Čia juk šimtaprocentiniai sporto antonimai, kuriems širdis nusprogtų 100m nubėgus.

Nekvieskit, mielieji, manęs daugiau niekas į tokius renginius. Aš geriau palaikysiu krepšininkus ir kitus sportininkus mindamas dviratį palei Nerį nusidriekusiais dviračių takais.

Kraujo donorystė #24

Kraujo donorystė 22

Trys mėnesiai nuo praėjusio karto. Ilga pauzė susidarė, bet ne dėl mano norų: prieš mėnesį buvom keturiese nuėję su Birute, Justinu ir Žilvinu, bet mus su Birute praspyrė mėnesiui už per mažą hemoglobiną. Apie šitą mūsų baisią gėdą jau Justinas rašė, tai nesiplėsiu.

Šįkart turėjom vėl eiti keturiese, bet standartiškai pora žmonių atkrito, likome tik aš ir Justina (taip, ta pati mano dažnai minima mitinė būtybė), kuri visą kelią aimanavo ir dejavo, kad jai per karšta, tuo paneigdama faktą, kad aš esu labiausiai šilumos netoleruojantis lietuvis. Registratūroje – kur nebuvo nė gyvos dvasios – dar derybų keliu išsiaiškinom, kad didžiausia leistina oro temperatūra neturėtų viršyti 20C.

Į piršto badymo kambarėlį užėjome kartu, aš Justinai už nuolatinį nėjimą į Kraujo centrą irgi draugiškai palinkėjau turėti per mažą hemoglobiną, ką ji savo didžiulei ir nepakeliamai gėdai ir apturėjo. Gavo priverstinę mėnesio pertrauką, kaltino mane raganavimu, šarlatanavimu ir bjaurumu. Bet visgi palydėjo mane į kraujo nuleidimo kambarį, kur iš nepakeliamos gėdos ir sielvarto ryte rijo mano tradiciškai atneštus Gaidelio sausainius, kuriuos gamintojai vadina tešlainiais. Dar tuo pačiu skundėsi, kad yra pernelyg stora, o man nesinorėjo meluoti taigi tik pritariamai linksėjau ir kišau į burną dar porą sausainių – sako, kad nuo saldumynų nuotaika gerėja, be to, cukrus ir miltai puikiai padeda priauginti svorį, nors šito Justinai ir šiaip netrūksta.

Bebaigiant kraujo nuleidimo procedūrą, Justina pagrasino išsikviesti savo vyriškį, nes neva aš iš jos tyčiojausi. Šis atvažiavo mūsų paimti ir Justinos nelaimei, tylomis tik pritarė iš mano burnos besiveržiantiems komplimentams. Tikriausiai žmogus iš gailesčio pats nieko neprasitardavo. Deja, tiesa Justinos neguodė, taigi tepasakė, kad eis į parduotuvę prisipirkti daug riebaus majonezo ir visą vakarą jį kramsnos… Taip ir išsiskyrėme.

Kitas kartas po 2 mėnesių. Galbūt mitinė būtybė – Justina – vėl apsireikš storos moters pavidalu. Registruokitės, nepraleiskit puikios progos ją išvysti.

Pirmosios šių metų uogos jau raudonos

Braškės ir žemuogės

Pirmosios 2014 metų braškės ir žemuogės iš mano daržo

Pagaliau mano skrandį pasiekė naminės braškės. Čia jums ne žiemą iš PAR motulės Maximos atvežamos popieriaus skonio uogos su braškių kvapu, netgi ne skoniu mažai nusileidžiančios ispaniškos ir netgi ne lenkiškos, kurias grindinio žmonės jau prilygina normalioms braškėms. Čia yra motulės gamtos dovana už pernai jai paskirtus kelis savaitgalius su kastuvu ir grėbliu rankose, todėl jau vien dėl to keleriopai skanesnės. Žemuogės ir braškės dar spėjo nusifotografuoti, o laukines braškes sukimšau pirmu taikymu. Štai tos laukuose (ir namuose) augančios mažos braškės yra kažkas tokio, kad jų saldumo net neverta lyginti su parduotuvinėmis veislėmis.

Kaip žemės kirmėlė noriu grindinio vaikams priminti, kad šitas raudonas gėris ne Maximos lentynose auga. Tam reikia šiek tiek pastangų.

Iš pradžių, prižiūrint darbų vadovei, su kastuvu ir grėbliu įdirbama žemė:

Įdirbama žemė

Tada reikia iš laukų arba kaimynų prisinešti žemuogių, įprastų ar laukinių braškių sodinukų/ūsų, sukaišioti į žemę ir truputį palaistyti. Taip pat reikia suvokti, kad visą tą laiką valdžia lips jums ant kupros:

Katė ant nugaros

Šie augalai labai nereiklūs, taigi praktiškai visi puikiai prigyja, net jei sodinsite ūsus su vos išsikalusiomis šaknimis:

Pasodintos braškės

Jei kažką kreivai padarai, tai darbų vadovė visada viską palygina ir sutvarko:

Katė lygina lauką

Dar truputį piktžolių ravėjimo rudenį ir pavasarį ir pasimato pirmieji žiedai:

Braškės žydi

O tada lieka tik nusiskinti ir skonio receptoriais pajausti, ką reiškia savo rankomis užsiaugintos uogos:

Daug užsimezgusių braškių

Kraujo donorystė #23

Kraujo donorystė 22

Toliau judam valstybinės pensijos link. Šįkart planavome būti net šešiese, bet paskutinę minutę trys žmonės vis tik negalėjo atvykti, taigi sudalyvavome kraujo nuleidime su Justinu ir Lina. Su jais šiandien miškeliu besikalbėdami nužingsniavome į Kraujo centrą. O jame radome visišką tuštumą, nė vieno donoro. Jau seniai taip nebuvo.

Išsimatavome hemoglobinus, Justinas eilinį kartą laimėjo normas viršydamas. Ligonis! Dar užrietęs nosį ir besidžiaugdamas savo tobulumu, pasiūlė varžytis kraujo nuleidimo greičio konkurse, nes žino, kad maniškis labai lėta varva. Bet bent jau čia jį įveikė Lina, kuri užtruko berods nepilnas 6 minutes. Taigi šito narcizo ego buvo kiek prisuktas.

Kadangi kolegos donorais pirmą kartą tapo jau po krizės, tai atgaivinau senąją atmosferą atnešdamas sausainių „Gaidelis“, kurių Kraujo centras jau seniai nebeduoda. Bet va tebeduoda šokoladus ir puodelius, tai dar vieną prigriebiau.

Šįkart nieko įdomesnio neįvyko, nes Justino mergina skaito šitą tinklaraštį ir jam gerai velnių nudavė už ankstesnius išsidirbinėjimus, tai šįkart sėdėjo akis nuleidęs ir vos žodį pratarė, kad tik ko blogo neprirašyčiau. Nors ir Lina pašonėj buvo, ir kraują nuleidžianti seselė – jauna, simpatiška.

Tiek šįkart. Jei kas norite kitą kartą prisijungti, brūkštelkit komentarą, bus susisiekta. Planuojama donorystės data – ne anksčiau kaip birželio 18 d.

Nacionalinis diktantas #2014

Nacionalinis diktantas 2014

Trečią kartą susiruošiau pažaisti žaidimą „Ant kiek esi lietuvis“. Šįkart esminis skirtumas buvo tas, kad pagrindinis nelaimių pranašas, persekiojęs mane ankstesniais metais, Justina, užsiėmusi TEDx renginiu, taigi dalyvauti atsisakė. O tai reiškė, kad man nebereikėjo per ją po visokius Vilniaus užkampius ir savivaldybes lakstyti, o galėjau ramiai nueiti į šalia esančią Kulviečio mokyklą.

Šiemet registracija kažkokia įdomi buvo, vis užsukdavau į diktantas.lt, bet ten taip ir neatsirado jokios nuorodos „Registruokis“ ar kokio aiškesnio paaiškinimo, kur tai padaryti. Taip vos nepražiopsojau, kad registracija baigiama likus kelioms dienoms iki diktanto. Šiaip taip susiradau anketą Vilniaus savivaldybės puslapyje ir spėjau užsiregistruoti paskutinę dieną.

Kulviečio mokykloje per kelias klases rašėm, tai nė nežinau, kiek žmonių susirinko. Manau, apie 20-30, iš jų nemaža dalis buvo mokiniai.

Diktavo vėl tas pats M. Žiedas. Galvojau, kad vėl bus neįmanoma spėti rašyti, bet šįkart tempas buvo gana normalus, skųstis negalima. O ir pats G. Radvilavičiūtės tekstas pasirodė įtartinai lengvas: pagaliau jokių antikvarinių, seniai kalboje nebevartojamų sunkios rašybos žodžių. Dėl gramatikos beveik ramu, už pastraipų neskyrimą pirmame ture berods nebaudžia. Na, skyryba lieka, kurios iš esmės mokėti neįmanoma. Taigi pirmą kartą iš trijų bandymų yra šansų prasimušti į gramatikos nacių suvažiavimą – antrąjį turą. Bėda tik, kad tekstas lengvas buvo ne tik man, bet ir visiems kitiems. Na, pažiūrėsim.

Kaip bebūtų, smagus renginys. Man tokie patinka. Bent kartą per metus atsiranda proga paimti į rankas Kraujo centro tušinukų kolekciją ir ja pasinaudoti.

PAPILDYMAS #1

2014 m. nacionalinio diktanto I turo garso įrašas »»

2014 m. nacionalinio diktanto I turo tekstas:

Giedra Radvilavičiūtė
Skrydis

Kai lėktuvas atplyšta nuo tako, užplūsta dvilypis jausmas. Knieti žvilgterti į debesis iš Dievo pusės, bet kartu imu ilgėtis paliktųjų namuose ir aplink. Dingteli, kad Lietuvoje esu visa, o svetur būna tik mano dalys: gestai, žingsniai, žodžiai. Juos svetima kalba tariu stingstančiu liežuviu. Pro apskritą langelį matau kandies dydžio lėktuvą, tolstantį kita kryptimi, turbūt ne į Austriją.

Kai kitą dieną Vienos bibliotekoje pamačiau vyšnines vertėjo kelnes ir geltonąjį jo šalį, besivelkantį prieky traukiamo lagamino, pilno išverstų knygų, supratau, kad kruopščiai planuotas literatūros vakaras neįvyks. Ir aš, ir visą laiką tylįs kitas rašytojas nedrįsom skaityti savo kūrinių vokiškai. Nuogąstavom be pagrindo. Juk net hegzametru apie būrus rašęs Donelaitis yra prabilęs vokiškai, čekiškai, ispaniškai, net armėniškai. Vis dėlto neįsivaizduoju, kaip, pavyzdžiui, reikėtų išversti žemaitiškai nuo vaikystės pažįstamą sakinį: „Ratas ant ašies braškėdamas sukosi sunkiai.“ Vertėjas, suvokdamas mūsų išgąstį, metė aukštyn eurą. Jei iškristų skaičius, turėčiau išdrįsti skaityti aš, o jei pasirodytų ženklas, tai pradėtų rašytojas. Švystelėta iki lubų moneta žemyn nenukrito. Metėm antrąją, bet nesugrįžo ir toji. Tada, spragteldamas pats, vertėjo lagaminas prasižiojo ir iš jo stryktelėjo dvylika ilgaausių triušių užsagstytomis raudono aksomo liemenėmis. Didžiausias iš jų, matyt, lagamino lyderis, net neišvyniojęs popierėlio, triauškė šokoladinį mocartą. Sumišęs vertėjas netikėtai ryžtingai užtraukė ariją iš Vagnerio operos „Dievų žūtis“. Žiūrovai pakilo, plojimais pritardami, tačiau mes trys žinojom, kad po tokio cirko austrai mūsų čia nebekvies.

Skrisdama lėktuvu atgal mąsčiau, ko man trūksta, kad pasijusčiau kalėdiškai laiminga. Aišku, kad savo žemės ir ne mažiau stulbinamų jos stebuklų. Sąnariai, Austrijoj virtę šokoladiniais, Vilniuje vėl pasidaro iš molio. Baisiausias peršalimo ligas čia galima išsigydyti čiobreliais, liepžiedžiais ir avietėm. Daugybė žmonių be atlygio kasmet čia sėda rašyti diktanto, neišsigąsta ilgųjų balsių terorizmo, įvardžiuotinių būdvardžių spąstų ir kablelių liūties. O Kaune yra baseinas, kurį galingais yriais vis pamatuoja greičiausia planetos plaukikė. Argi ne keista? Juk pasirinkdama didžiųjų šalių vandenis, iki gyvenimo pabaigos šokoladinio mocarto ji galėtų atsikąsti kasdien.

Kraujo donorystė #22

Kraujo donorystė 22

Šiek tiek ilgesnė pertrauka, pustrečio mėnesio, bet teko ją padaryti, nes vis dar buvau įsibedęs į 5 kartų per metus limitą, teko laukti. Tradiciškai žiemą visi tinginiai serga, tai vėl nieko prisikviesti nepavyko, išskyrus Justiną. Net pagyriau (ką aš labai retai darau), kad juo visada galima pasitikėti. Kraujo centre žmonių standartiškai vos keli, tiesa, 18h kiek padaugėjo, subėgo visi po darbo papildomai uždarbiauti (sako, kad tik trečdalis donorų kraują dalija nemokamai). Merginų aplinkui nebuvo, tai Justinas prieš kitus gėdos nedarė, neišsidirbinėjo ir anketų nefotografavo. T.y., elgėsi kaip normalus žmogus, už ką jam galima padėkoti.

Hemoglobinai pas abu geri. Tiksliau pas Justiną kažkoks nenormaliai aukštas ir visas ribas gerokai viršijantis, tai turėjo jį diskvalifikuot, bet nediskvalifikavo, tai vėl jis hemoglobino karą laimėjo. Dopingistas kažkoks.

Hemoglobiną pasimatavę laukėme kurį laiką gydytojos, kuri kažkur buvo prapuolusi geras penkias minutes, o gal ir daugiau. Jau buvome bepradedą skųstis, bet ji pasirodė. Abu be didesnių priekaištų praleido.

Dovanų lentynoje vėl atsirado raudonų marškinėlių, taip pat tebėra senųjų ir turim partiją naujųjų puodelių. Pasiėmiau naują eksponatą į savo kolekciją. Gyriau labai logotipą, pagaliau kažką žmoniško nupiešė, nes ta homofobiška lašiukų porelė jau seniai visiems atsibodusi.

Eilinį kartą keiksnojo mano venas ir lėtai bėgantį kraują. O bėgo jis tikrai lėtai. Trys žmonės spėjo per tą laiką pasikeisti, kol aš šiaip taip išvarvinau savąją normą. Bet buvo gi ir privalumų, seselė gal kokias 20min masažavo man ranką. O Justinas tik žiūrėjo ir pavydėjo. Nieko, kai turės didesnę donorystės patirtį – pats irgi jau mokės išnaudoti visas galimybes.

Kai iš manęs visgi baigė siurbti paskutinę gyvastį, Justinas tik piktdžiugiškai juokėsi matydamas, kad mėginsiu ir apytuščio indelio piltis cukrų į arbatą. O kad būtumėt matę jo išpūstas akis ir nustebimą, kai savo genialumo dėka įsipyliau cukraus atsukęs tą indelį. Jis sumišęs nutilo ir žvelgė į mane su didžia pagarba.

Vėliau keliavome tamsiu miško takeliu link Antakalnio poliklinikos ir skaičiavimų metodu įrodėm, kad duoti kraują atlygintinai – neapsimoka. Paskaičiuokim. Už vieną donaciją gaunate 40Lt; už 40 donacijų gaunate 40×40=1600Lt. Tuo tarpu už 40 nemokamų donacijų gaunate (jei išgyvenate iki pensinio amžiaus) 400Lt dydžio valstybinę antro laipsnio pensiją. O dabar padalinkim: 1600/400=4mėn. Taigi tą pačią sumą atgaunate jau per pirmus 4 pensijos mėnesius. Susimąstykit.

Kita donorystė numatoma balandžio viduryje. Komentarų formoje galite registruotis, jei norite prisijungti.