Mantas Malcius – Šiuo metu atostogauja

Paskutiniu metu šiek tiek seku naujienas ir diskusijas apie kraujo donorystę ir vis pastebiu, kad prie kiekvieno tokio įrašo beveik visada galima išvysti tuos pačius komentarus:

• Baik žaist su donorystėm, nes hepatitą pasigausi.
• Jei algos būtų kaip vakarų Europoj, tai duotumėm neatlygintinai.
• Kam duot neatlygintinai, kai jie sau iš to paskui pelnus kraunasi?
• Negi gaila valdžiai tų 40 Lt?
• O kodėl tu (neatlygintinai) duodi kraują?

Galimybė užsikrėsti tam tikromis ligomis

Baikit, žmonės, nebe sovietų laikai, kai visi tie kraujo paėmimai ir supylimai buvo vykdomi neaiškiomis sąlygomis ir neaiškaus sterilumo reikmenimis. Dabar juk viskas daroma su vienkartiniais įrankiais, nelabai įsivaizduoju, kaip, duodant kraują, būtų galima užsikrėsti per kraują plintančiomis ligomis. Savo akimis matau, kaip darbuotojos visokias adatas išplešia iš sandariai uždarytų pakuočių. Dėl šito man nė menkiausia abejonė nekyla.

Visos tos ligos yra lygiai toks pat mitas, kaip ir „pripratimas per dažnai duodant kraujo“. Paskui iš nosies kraujas bėga, jei ilgą laiką neduodi… Ar kaip ten ta pasaka skamba? Nesu medikas, net biologijos nuo 11 klasės buvau atsisakęs, bet vis tiek nelabai galiu suprasti, kaip organizmas galėtų prisigamint daugiau kraujo, nei jam reikia ir pradėt jį per nosį pumpuot. Čia šiaip nesąmonė ir dėl to, kad tas kraujo tūris berods per parą ar dvi atsistato, o vėliau tik visokie eritrocitai po truputį atsigamina. Tai kodėl kraujas pro nosį turėtų bėgt po kelių mėnesių, jei buvęs tūris atsistato jau už dienos? Tai kaip tik visokių trombocitų iš pradžių sumažėja, didesnė tikimybė nukraujuot.

Mažiau krapštykit nosį ir jokie kraujai iš jos nebėgs. O jei nepadeda, tai nueikit pas šeimos daktarus, nes gali būt rimtų ligų požymis.

Žinokit, yra ir daugiau visokių smagių perliukų apie donorystę, galit pasiskaityt Kraujo Centro puslapyje.

Atlygintina ir neatlygintina donorystė

Įstojom į Europos Sąjungą, vis lyginamės su Vakarų Europa. Ne išimtis ir Kraujo donorystė: Vakarų Europa parodoma kaip Neatlygintinos kraujo donorystės pavyzdys. Lietuviai nebūtų lietuviai, jei dėl to nepradėtų skųstis. Pasirodo, jie mielai duotų kraujo neatlygintinai, jei gyventų taip gerai kaip Vakarų Europoj, nes Lietuvoj jau tokia nežmoniškai bloga situacija, kad kraujo donorystė yra labai svarbus pajamų šaltinis. Taip, vienas kitas litas visiems praverčia, bet ar čia ta vieta, kur turėtų būti generuojamos žmonių pajamos? Galų gale, koks tas geresnis vakarų europiečio gyvenimas? Kokios nors Zimbabvės gyventojas irgi pasakytų, kad mielu noru duotų kraujo neatlygintinai, jei gyventų taip gerai kaip lietuviai. Visi šitie paverkšlenimai atrodo kvailai, gyvenimas Lietuvoje toli gražu dar nėra jau toks blogas, žmonės iš bado masiškai nemiršta. Nesvarbu kiek toks mielas lietuvis pinigų turi, vis tiek ras geriau gyvenantį ir lyginsis su juo. Internetui ir kompiuteriui pinigų pakanka, o štai be tų 40 Lt jau išgyventi niekaip nebeįmanoma.

Pelnas iš mūsų kraujo. Neduokim neatlygintinai, nes Kraujo Centro vadai iš mūsų aukų sau pinigus kraunasi. O visų pirma tai, koks skirtumas, ar atlygintinai, ar ne. Įtariu, kad tie 40 Lt lyginant su realia puslitrio kraujo kaina yra niekiniai. Tada reiktų būti ne prieš neatlygintiną donorystę, bet prieš absoliučiai visą donorystę. Nes maža ką, gal jie tikrai tuos pelnus kraunasi? Ką, mes durni? Neduokim kraujo, tegu bankrutuoja! Čia panašiai kaip, nebalsuosiu už nieką, nes jie visi vagys. Paskutinis sakinys gal ne į temą, bet užtat apie valdžią. Žinot, tie pelnai iš mūsų kraujo gal ir nebūtinai yra mitas, bet man visiškai vienodai, ką jie su mano krauju daro. Aš savo padariau, o kaip ten kas toliau – čia jau jų sąžinės reikalas. O kadangi visi viršinykai ir kiti valdžios žmonės vaidina baisius krikščionis katalikus, tai visi degs pragare, taip jiems ir reikia, ane? Čia juk tinkamas atpildas tiems „žulikams“?

Kodėl kraujo donorystė turėtų būti apmokama?

Nežinau, ar jūs pastebėjot, bet pastaruoju metu Lietuvoje mokama donorystė jau beveik išnaikinta. Dėl to kyla baisiai didelis nepasitenkinimas, dėl kurio šitas įrašas ir atsirado. Neseniai į Rokiškį buvo atvažiavę Panevėžio kraujininkai ir vykdė neatlygintinos donorystės akciją. Koks skandalas kilo, kad niekas nepriėmė mokamų donorų… Pasirodo, kalti ne tie potencialūs donorai, kurie ne iki galo perskaitė informaciją, o valdžia, nes jiems gaila tų varganų 40 Lt. Prasidėjo visokie aiškinimai, kad trūko informacijos. Taip ir nesupratau, kaip žmonės gavo informaciją apie donorystę, bet nepastebėjo žodžio „neatlygintina“. Ir visgi kur čia problema? Žmonės atvyko duot kraujo, niekas gi jų neišvarė, išskėstom rankom priėmė. Ko jie susirinko: duot kraujo ar pinigų pasiimt? Atsimenu, prieš pora mėnesių moteriškės tame pačiame Rokiškyje baisiai putojosi, kad neatlygintini donorai priimami be eilės, nes čia, matai, pasityčiojimas iš žmonių.

Taip, dėl visko kalta yra valdžia. Bet visgi, jūs man paaiškinkit, kodėl Kraujo Centras turėtų jums mokėt už jūsų kraują? Kodėl? O gal jam to mokamo kraujo visiškai nereikia? Kodėl jis turėtų pirkt tai, ko jam nereikia. Taip išeina, valdžia yra kalta dėl to, kad neperka to, ko jai nereikia. Geras argumentas, ane? Man irgi patinka tokia nemirtinga logika. Žinot, mieli skaitytojai, jūs esat nežmoniškai kalti dėl to, kad nenorit šoninėj juostoj pirkt reklamos ploto už 200 lt/mėn, kaip jum ne gėda? Čia ne į temą, bet vis tiek apie pinigus. O dabar pažiūrim, ar galima nors kiek logikos rast tame, kad mokamo kraujo Centrui nereikia. Neatlygintinos donorystės skatinimas duoda savo vaisių, vis skleidžiamos naujienos, kad tokių donorų dalis nuolat didėja. Gal neatlygintino kraujo kiekiai jau (beveik) patenkina jo poreikį? Įsivaizduokit, kad jūs atstovaujat Kraujo Centrą: ar pirktumėt tai, ką galit gaut nemokamai, ar pirktumėt tai, ko jau turit pakankamai?

O dabar paimkim tokį pavyzdį: turgaus diena, vienas šalia kito stovi du prekeiviai su dešromis, pas abu lygiai tokios pačios dešros. Abu turi 4 rūšių dešrų (kraujo grupės, ar 8, nesvarbu), tų rūšių kiekiai pas abu irgi labai panašūs. Realiai niekuo jie nesiskiria. Pas abu visos dešros po 40 Lt/kg (40 Lt už kraują). Staiga vieną dieną vienam žmogeliui pasimaišė protelis, ir sugalvojo jis dalint savo dešras nemokamai (neatlygintinas donoras). Kitas prekeivis (mokomas donoras) tik pavadino jį durnium ir daugiau nieko nedarė. Į turgų pradėjo rinktis gerų rūkytų dešrų ištroškę žmonės (Kraujo Centras), visi turėjo savo pamėgtą dešros rūšį ir į kitas net nežiūrėdavo. Aišku, pirkėjai nieko negalvodami greit laimingi pasičiupo nemokamas dešras. Pas tą kvaištelėjusį žmogelį vos keli kilogramai teliko. Bet taip jau atsitiko, kad vienos rūšies dešrų nuolat būna mažiau nei kitų (retosios kraujo grupės). Paaiškėjo, kad beveik visų pirkėjų poreikius patenkino pirmasis prekeivis. O štai tos retosios rūšies dešrų pritrūko. Bet žmonės negalėjo be dešros gyvent, tai nepagailėjo pinigėlių ir nusipirko iš antrojo. Tiesą sakant, antrasis prekeivis taip ir liko su beveik visomis dešromis, nes nupirko iš jo tik keletą retųjų dešrų kilogramų. Pagal anksčiau įvardytą logiką jis kartu su atlygintinais donorais dabar gali išversta gerkle rėkt, kokia valdžia ir visa aplinka blogi, kodėl iš jų neperka dešrų/kraujo po 40 Lt. Tai bjaurybės, negi jiems gaila tų 40 Lt už dešrą, kurios jiems nebereikia? Tokie dalykai ne iš piršto laužti, kas retkarčiais nueina į Kraujo Centrą, ne kartą išvydo ant durų prikabintą lapelį: šiandien priimami tik neatlygintini visų grupių donorai ir IV (ar kokia ten retesnė) grupės mokami donorai, t.y. tų, kurių kraujo stygius jaučiamas.

Pažiūrėkim į tai iš elementarios ekonomikos pusės: yra laisva rinka, joje yra krūva pardavėjų (kraujo donorų) ir vienas pirkėjas (Kraujo Centras). Kitaip sakant, matom akivaizdžią monopsoniją – rinkoje tik vienas pirkėjas, kuris turi galimybę šiek tiek veikti visą rinką, nes neturi konkurentų. Kadangi pirkėjas vienas, tai ir sąlygos jo. Pardavėjas (donoras) tik gali gali priimti jo siūlomas sąlygas arba ne. Niekas juk neliepia jums atiduoti savo kraują nemokamai. Jei nepatinka sąlygos, turėkitės tą savo kraują ir neverkit, kad niekas jo neperka už jūsų prašomą kainą. Arba eikit ieškot kito pirkėjo, gal rasit kokią juodąją kraujo rinką…

Kodėl žmonės yra kraujo donorai?

Manęs vis kas nors paklausia, kodėl duodu kraują neatlygintinai, arba šiaip kodėl jį iš viso duodu. Kas juokingiausia, tai neturiu aiškaus atsakymo į šitą klausimą.

Pradėjau nuo to, kad man padarė įtaką Sodonio ir dar kažkieno įrašai apie donorystę, prieš 2-3 metus tinklaraščiuose buvo trumpam užėjusi kažkokia donorystės banga. Ji ir padarė man įtaką, kurios dabar negaliu atsikratyt.

Dabar pagalvokim, kodėl aš galėčiau duot tą (nemokamą) kraują:

• Gaunu šokolado. Gero šokolado. Man puslitris kraujo į plytą šokolado yra tinkami mainai, todėl ir mainau. Ir net nežliumbiu, kad per mažai šokolado duoda.
• Paskutinius pora kartų dar davė ir šiaip po smagią dovanėlę. Visai miela.
• Po 15 kartų duoda dviratį berods, visai nebloga paskata.
• Po 40 kartų priklauso valstybinė pensija. Gaila, kad iki to laiko Sodra bus subankrutavusi.
• Bent jau minimaliai patikrina sveikatą, žinau, kad tikrai neturiu problemų dėl kraujo.
• Turiu ką parašyt į retai papildomą tinklaraštį.
• Gaunu karmos taškų, nes esu socialiai atsakingas ir propaguoju donorystę.
• Tikiuosi, kad šie įrašai užverbuos ir daugiau žmonių, kurie taps kraujo donorais. Kaip tapau ir pats. Neabejoju, kad toks įrašas tinklaraštyje padaro didesnę įtaką už valstybinio lygio socialines reklamas. Word of Mouth.
• Dar galima pridėt tą „Gelbsti gyvybę“, bet čia man tikrai ne pirmoj vietoj. Niekingas aš žmogus.
• Kadangi valdžia parduoda kraują į užsienį, skatinu ekonomiką ir Lietuvos eksportą!
• Tie galimi 40 Lt nėra jau tokia didelė suma, kad sugundytų. Man maloniau priduot nemokamai.
• Realiai didžiausia paskata yra tai, kad bandau pasivyt Negerovę pagal donacijų skaičių. Bet jis vis nepasiduoda.

(animals.nationalgeographic.com nuotrauka)

Mūsų Lietuvėlė turi truputį skolų. Palyginus su BVP, gal netgi daugiau nei truputį. 2007 metais skolos siekė 17 procentų BVP. Aišku, skolos dar ne pasaulio pabaiga. Galima jas kada nors gyvenime grąžint. Vienintelė problema, kad tos skolos tebedidėja. Jeigu neklystu, buvo numatomas biudžeto deficitas, viršijantis ES nurodytas ribas. Valdžia nieko geresnio už padidintus mokesčius nebesugalvojo. Nors daug ką apkrovė dideliais mokesčiais, ypač dėl panaikintų PVM lengvatų, bet dar lieka nemažai vietų, kur prireikus būtų galima gauti papildomų pajamų. Daug kas keikia šį sprendimą (niekas gi nenorim didesnių mokesčių), bet nebebuvo iš ko rinktis. Gal kada nors gyvenime dar padėkosim Kubiliui (nors gal ir ne).

Gerai, iš tikrųjų ne apie tai turėjo būti šitas įrašas. Tikriausiai daugelis iš jūsų skaitė, kad kažkoks vokietis sugalvojo susimedžiot į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktą Lūšį, ir dar ne šiaip lūšį, o jauniklį. Vargšą mažą kačiuką

Jį patį reikia sušaudyti už tokius darbelius. O ir šiaip medžioklę reikia uždrausti. Taip taip, čia tik mano, gyvūnų mylėtojo, nuomonė ir svajonės. Bet, kas mane labiausiai piktina, tai juokinga bauda, kurią jis gavo: 20000 Lt. Čia net lietuviui tokia bauda atrodo juokinga, o ką jau kalbėti apie vokietį.

Gal iš viso pradėkim dėt skelbimus į užsienio spaudą:

• Nykstančių gyvūnų medžioklė Lietuvoje. Kaina tik nuo 20000 Lt.
• Nušauk dvi lūšis ir trečią galėsi nušauti nemokamai.
• Dėmesio. Tik šį mėnesį, lūšies ir jos jauniklių medžioklė tik 40000 Lt. Paskubėkite, liko tik 80 lūšių.

Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Bet pripažinkim, baudos Lietuvoje tikrai juokingos. Aš suprantu, kad nedaug visokių brakonierių ir panašių veikėjų pagauna ir mažai iš jų baudų gauna, bet pakelti mokesčius tikrai galima, vis vienas kitas papildomas litas į valstybės biudžetą.

Kadangi jau pradėjau kalbėti apie per mažas baudas, norėčiau dar atkreipti dėmesį ir į mokesčius už automobilius. Vos tik apie juos pranešta, iš karto kilo didžiulis nepasitenkinimas. Bet vyriausybei čia eilinis mokestis, stengiasi žmonės lopyt biudžeto skyles. Aišku, gal kiek logiškiau būtų visą tą mokestį užkraut kaip akcizą, bet čia jau jų pačių sprendimas, nieko nepakeisim. Taigi uždėjom mokestį už automobilį, užkėlėm akcizą, bet kažkaip nesigirdi, kad didintumėm baudas už kelių eismo taisyklių pažeidimus.

Retkarčiais pažiūriu Rokiškio rajoninio laikraščio skyrelį „Gėdos stulpas“. Ir ką aš ten matau? Ką tik išsilaikęs teises, 1,5 promilės girtumo, bauda 1000 Lt. Girti sukėlę avarijas vairuotojai gauna iki 5000 Lt. Bet juk vis tiek juokingi dydžiai.

Galim irgi įdėt skelbimus, tikrai atsirastų norinčių užsieniečių:

• Pasiskraidymas miesto gatvėmis, turint tris promiles. Tik 2000 Lt.
• Įvažiavimas į kitą automobilį. Tik 1500 Lt.

Ir dar kur nors pakabinkim socialinį stendą su užrašu: Nebepaeini? – Vairuok! Kelionės kaina tik 3000 Lt.

Vėlgi juokas jau nebeima.

Pabaigai du sakiniai ir išvados:

• Keliant mokesčius, visi tam prieštarauja
• Keliant baudas, niekas net žodžio neištaria.

Tai kodėl mes negalim padidint tų prakeiktų baudų? Žmonių, darančių niekšybes gal ir nesumažės, bet bent jau susimokės daugiau. Vis vienas kitas papildomas litas į biudžetą.

Kadangi prispyrė reikalas, tai teko per savaitgalį perskaityt dvi knygas (paskutinį kartą knygą perskaičiau gal prieš kokius 5 metus).

Viena iš jų – Janet C. Lowe „Kalba Vorenas Bafetas“.

Šioje knygoje pateikta gana daug šio garsaus investuotojo minčių, kurios man labai patiko. Taigi nutariau jomis pasidalinti su visais.

• Daryti pinigus kur kas lengviau, nei juos leisti.
• Aš niekuomet nebandau peršokti per kartelę, kuri yra septynių pėdų aukštyje. Pirma apsidairau aplinkui, ieškau tinkamos kartelės vienos pėdos aukštyje, tada per ją peržengiu.
• Jeigu norite greičiau nuplaukti šimtą metrų, plaukite srovės kryptimi.
• Reikia 20 metų, kad žmonės pradėtų tave gerbti. Pakanka penkių minučių, kad tos garbės netektum. Jeigu apie tai susimąstysi, tai pradėsi gyventi kitaip.
• Kai verslas pradeda nebesisekti, mes paskleidžiame gandą, esą mūsų ledinukai žadina lytinius jausmus. Tai labai efektyvu… aišku, gandai, ne ledinukai.
• Aš visada žinojau, kad būtinai tapsiu turtingu žmogumi. Nepamenu, kad būčiau tuo abejojęs.
• Kur kas labiau mėgaujuosi pačiu procesu nei pajamomis, nors priimu ir jas.
• Prieš priimdamas žmogų į darbą, ieškau trijų jo savybių: dorumo, intelekto ir energijos. Jeigu kandidatas nepasižymi pirmąją savybe, tai dvi kitos bus pražūtingos. Rimtai apie tai pagalvokite – tai tiesa. Jeigu į darbą priimate žmogų, neturintį šios pirmosios savybės, vadinasi, norite, kad jūsų bendradarbių būryje būtų kurčias ir tingus žmogus.
• Neverta gerai daryti to, ko neverta daryti išvis.
• Jeigu jums tikrai viskas pavyko iš pat pirmo karto, liaukitės bandyti.
• Kadangi esu verslininkas, tobulėju kaip investuotojas, o būdamas investuotojas, aš tobulėju ir kaip verslininkas.
• Jeigu principai gali senti, vadinasi, tai jau nebe principai.
• Dėl tam tikrų priežasčių žmonės dėmesį kreipia į akcijų kainų kritimą, jie nesistengia analizuoti tikrosios situacijos… kvaila ir beprasmiška pirkti akcijas vien todėl, kad jų kaina kyla.
• Kaina yra tai, ką jūs sumokate. Vertė yra tai, ką gaunate.
• Dauguma žmonių susidomi akcijomis tada, kai jomis jau yra susidomėjusi minia. O iš tikrųjų reikia veikti tada, kai niekas kitas to nedaro. Juk neįmanoma suklestėti perkant tai, kas populiaru.
• Rizikuojate tada, kai nežinote, ką darote.
• Niekada neklauskite kirpėjo, ar jums reikia kirptis.
• Prognozės paprastai daug daugiau pasako apie patį prognozuotoją negu apie ateitį.
• Volstritas – vienintelė pasaulio vieta, kur žmonės atvažiuoja su rolsroisais, kad gautų patarimų iš tų, kurie pasiekia šią vietą su metro.
• Investicijos turi būti racionalios; jeigu nesugebate suprasti investicijos, nedarykite jos.
• Viskas, kas negali tęstis amžinai, kada nors baigiasi.
• Savo kapitalą turite įdėti į tokį verslą, kurį valdyti gali ir kvailys, kadangi kada nors prie vairo iš tiesų atsiras kvailys.
• Diversifikacija – tai apsauga nuo aplaidumo. Ji praktiškai nieko nereiškia tiems žmonėms, kurie žino, ką daro.
• Kai konkrečių akcijų kaina padvigubėja, parduokite jas. Jeigu ji nepadvigubėja, akcijų nepirkite.