Sveiki gyvi, gerbiami, negerbiami ir visi kiti žmonės. Aš čia mažumėlę išsisėmęs esu, tai nieko nebeparašau, užtat va galiu jus dar kartą paerzint. Šįkart bandžiau čeburekų pasidaryt. Googlas visokio velnio apie juos man primėtė, pasirodo žmonės čeburekus net iš vaflių lakštų daro (aha, supermamos, kas gi daugiau). O toliau visi radiniai gana panašūs, tai čia jau tik reikėjo išsirinkt kefyras/vanduo ir soda/kepimo milteliai/nieko, toliau berods visur tas pats.

Taigi žiūrim ką turi tetulė Norfa.

• Akcijinis jautienos faršas po berods 12 Lt/kg. Realiai prireikė kokių 400g. Tai čia gaunasi 5 Lt
• Stiklinė kefyro (250ml). Tai imam visą litrą. 1,5 Lt
• Kažkokie akcijiniai „Jubiliejiniai“ Kauno grūdų miltai. Apie 2,5 Lt/kg. Prireikė maždaug pusės. Tai tarkim 1 Lt
• Akcijinė Norfos varškė po ~1Lt/pakeliui (200g). Tai jo vieno ir reikia. Ir, miela Norfa, būtų labai gražu iš jūsų pusės, jei iš to varškės pakelio išrūgos upeliais netekėtų. Aš jau net nebežinau, ar čia iš tos akcijos nors kiek sutaupau.
• Pora kiaušinių. Radau šaldytuve. Bet spėju, kad krautuvėj kainuotų netoli 1 Lt
• Svogūnas, česnakas, druska, juodieji ir kvapieji pipirai. Čia tarkim dar 1Lt
• Ai, dar aliejaus geros stiklinės reikia, nes čeburekai mėgsta plaukiot. Jei kas nežinot, yra dabar Obeliuose vėl gaminamas aliejus, vadinasi „Tyras“. Čia praktiškai visose krautuvėse rasit.

Grubiai tariant, savikaina apie 10 Lt. Manau, kad visai pakenčiamai (trijų dienų pietūs MRU valgykloje).

O dabar imam kokį dubenį, gerai suplakam abu kiaušinius (vištos), tada įmerkiam tą varškę su išrūgom ir viską gražiai išmaišom iki vienalytės masės. Ant viršaus užpilam stiklinę kefyro. Dar galima bent žiupsnelį druskos užbert. Ir vėl viską gerai išmaišom. Dabar pilam miltus pamaišydami, dar pilam miltų, ir dar įpilam, kol tešla prie rankų nebelips (tai čia apie 0,5 kg). O dabar verčiam visą šitą turtą ant stalo ir rankomis pamaigom, ir negalim miltų, jei limpa prie stalo ar rankų. Turėjot gaut neblogą gabalą tešlos. Dabar teoriškai reiktų kočėlo, bet puikiausiai tiks ir litrinis stiklainis ar kitas plius minus apvalus objektas. Ir negalėdami iškočiojam į gana ploną blyną.  Pasiimam kokį platesnį puodelį ir išsimaigom apskritimus iš tešlos. Juos paskui dar puikiausiai rankomis galima pratampyt.

Dabar reikia mėsos. Manau, apie 400g būtų pats tas, nes man mažumėlę pritrūko. Taigi vėl tą faršą į kokį indą sukrečiam. Nusilupam vidutinio dydžio svogūną (jei kas mėgsta, galit ir didesnį) ir per daug nežaisdami apsmulkinam. Tada jau labai pagal skonį reikia česnako. Aš jam turiu išsivysčiusią priklausomybę, tai ėmiau 5 skilteles (daugiau tikrai nesiūlyčiau). Susmulkinam ir viską sumetam prie mėsos. Dabar pusę šaukštelio druskos, čia jau plius minus pagal skonį. Ir negailėdami užpilam maltų juodųjų pipirų, dar galima ir tų kvapiųjų papildomai.

Ir viskas, į paplotėlius kraunam mėsą ir užlenkiam, galit šakute, galit rankom, kaip jau patogiau. Aš tingėjau su šakute žaist.

Keptuvėn negalėdami įpilam gerą stiklinę aliejaus, pakaitinam ir kepam ant apymažės ugnies. Tik atsargiai kepkit, o tai labai greit galit sudegint. Na ir turim tą vaizdelį kaip viršuj nuotraukoj.

Apibendrinant galima sakyti, kad čeburekus iš pirmo karto pavyko padaryt be priekaištų. Juodpipiriai ir krūva česnako maloniai degina liežuvį.

Gerai, jūs galit čia seilint varvę, o aš einu krautuvėn alaus.

Buvo suplanuota šį savaitgalį važiuot namo, bet paskutinę akimirką planai pasikeitė, ir aš likau be cepelinų, kuriuos būčiau gavęs Rokišky (kaip ir kiekvieną kartą, kai grįžtu).

Ta proga šiandien pabandžiau kompensuoti šitą netektį.

Atsidariau Google paiešką, susiradau tris cepelinų receptus (1, 2, 3), nusigrūdau iki Norfos (žmonės kalba, kad ten pigiau. Paaiškėjo, kad žmonės teisybę kalba), nusipirkau kažkokio akcijinio faršo už nepilnus 10 Lt/kg, dar visokio mažai reikalingo šlamšto ir grįžau.

Dar kartą apžiūrėjau tuos receptus, pabandžiau prisiminti kaip tą gėrį mama gamindavo, ir susirinkau ko gali prireikt:

• 7 bulvės
• 250g akcijinio kiaulienos faršo
• Svogūnas
• Kiaušinis
• Kvietiniai miltai
• Juodieji malti pipirai, druska

Pora bulvių išverdam, kitas sutarkuojam ir nusunkiam. Sunkos neišpilam, o palaukiam kelias minutes, kad krakmolas nusistovėtų. Tada sumaigom virtas bulves, sumaišom su sutarkuotom, sukrečiam krakmolą, įberiam druskos, įdėjau dar ir šaukštą miltų. Viską gerai išmaišom ir paliekam ramybėj.

Tada imam faršą, įberiam druskos ir pipirų, susmulkinam svogūną, suplakam kiaušinį ir viską išmaišom. Gaunam kažką panašaus į tai:

Jau dabar matom, kad aš faršo per daug prisidariau, bet ką padarysi. O dabar iš šitos nesąmonės suformuojam kažką panašaus į cepelinus:

Iš šito turto gavom keturis cepelinus, o faršo dar keturiems liko (nieko, bus kitam kartui). Prisipilam į puodą vandens, užvirinam, pasūdom ir sumetam šituos vargšus, po pusvalandžio turim štai tokį gėrį:

Dabar jau galit seilint varvę.

Negaliu pasakyt, kad skonis idealus, iki mamos cepelinų dar toli toli, bet lyginant su kur kitur ragautais, tai visai neblogai pavyko. Tikėjausi, kad bus blogiau.

Patarimai sau kitam kartui:

• Daugiau virtų bulvių
• Nedėt miltų
• Negailėt druskos tešloj
• Negailėt druskos farše
• Negailėt pipirų farše

Patiekalo sudėtis maždaug 4 žmonėms:

• 600g jautienos kepenų
• 800g (9 vidutinio dydžio) morkų
• Malti juodieji pipirai
• Sauja bet kokių miltų
• Aliejus
• Pagal skonį dar galima dėti druskos, svogūnų ir pan.

Esu gryno maisto mėgėjas, todėl gamindamas maistą, sudėtį paprastai išlaikau labai primityvią, beveik nenaudoju jokių prieskonių. Kodėl renkuosi būtent jautienos kepenis? Tikiu, kad galvijai suvalgo gerokai mažiau cheminių priedų nei kiaulės ar vištos. O kepenys, kaip bebūtų, yra šioks toks organizmo filtras, kuriame tikriausiai nusėda negeri dalykai, kurių aš suvalgyti nenoriu. Kepenų ir morkų santykis gali būti ir kitoks, gal netgi vertėtų įdėti daugiau morkų. Šio patiekalo praktiškai neįmanoma sugadinti, tereikia išsaugoti kepenis nesukietėjusias.

Niekada morkų neskutu, beprasmis vargas ir gerų medžiagų išmetimas, užtektų tiesiog jas gerai nusiplauti ir supjaustyti mažais kubeliais (arba sutarkuoti burokų tarka). Keptuvėje telieka užkaitinti šiek tiek aliejaus ir ant pakankamai didelės ugnies kepti, retkarčiais pamaišant. Kepti maždaug 10 minučių, niekad neskaičiuoju, tiesiog jos turi likti visiškai minkštos ir saldžios.

Kol morkos kepa, reikia susitvarkyti kepenis. Jei matote ant jų kokias nors plėves, galite nulupti, kad paskui būtų lengviau kramtyti. Kepenis reiktų supjaustyti vidutinio dydžio gabalėliais ir sumaišyti su pasirinktais prieskoniais. Patikėkite, druskos jums tikrai nereikia, nes kepenys turi savitą specifinį skonį, pajauskite jį negadindami druska. Be to, druska linkusi ištraukti drėgmę, o jūs tikrai nenorite kramtyti kempine virtusių kepenų. Geriau jau pabarstykite druskos prieš valgydami, jei kitaip negalite. Taip pat nerekomenduotina dėti ir jokių pieno produktų, nes šie trukdys įsisavinti kepenyse (ir bet kokiame kitame maiste) esančias vertingas medžiagas (tarkim, kraujui stiprinti būtiną geležį).

Iškepusias morkas su visu likusiu aliejaus ir jų sulčių mišiniu suverskite į puodą, kuriame jau turi virti ar bent kaisti nedidelis kiekis vandens. O į keptuvę laikas sudėti miltuose apvoliotus kepenų gabalėlius. Kepame ant pakankamai didelės liepsnos iš abiejų pusių po kelias minutes, kad minimaliai apskrustų (perkepsit – išsausės). Baigus kepti ir prabedus šakute, turėtų sunktis sultys iš vidaus.

Iškepusius kepenų gabalus reikia supjaustyti į smulkius gabalėlius ir suversti viską ant verdančių morkų. Vėlgi pavirti kelias minutes ant nemažos ugnies, kad išgaruotų beveik visas likęs vanduo. Viskas. Prieš jus pirmame paveikslėlyje pateiktas vaizdas su itin minkštų jautienos kepenų ir morkų deriniu, kurie vienas kitą papildo ir užtikriną gerą skonį net ir be papildomų prieskonių.