Temos Archyvai: Maistas

Pirmosios šių metų uogos jau raudonos

Braškės ir žemuogės

Pirmosios 2014 metų braškės ir žemuogės iš mano daržo

Pagaliau mano skrandį pasiekė naminės braškės. Čia jums ne žiemą iš PAR motulės Maximos atvežamos popieriaus skonio uogos su braškių kvapu, netgi ne skoniu mažai nusileidžiančios ispaniškos ir netgi ne lenkiškos, kurias grindinio žmonės jau prilygina normalioms braškėms. Čia yra motulės gamtos dovana už pernai jai paskirtus kelis savaitgalius su kastuvu ir grėbliu rankose, todėl jau vien dėl to keleriopai skanesnės. Žemuogės ir braškės dar spėjo nusifotografuoti, o laukines braškes sukimšau pirmu taikymu. Štai tos laukuose (ir namuose) augančios mažos braškės yra kažkas tokio, kad jų saldumo net neverta lyginti su parduotuvinėmis veislėmis.

Kaip žemės kirmėlė noriu grindinio vaikams priminti, kad šitas raudonas gėris ne Maximos lentynose auga. Tam reikia šiek tiek pastangų.

Iš pradžių, prižiūrint darbų vadovei, su kastuvu ir grėbliu įdirbama žemė:

Įdirbama žemė

Tada reikia iš laukų arba kaimynų prisinešti žemuogių, įprastų ar laukinių braškių sodinukų/ūsų, sukaišioti į žemę ir truputį palaistyti. Taip pat reikia suvokti, kad visą tą laiką valdžia lips jums ant kupros:

Katė ant nugaros

Šie augalai labai nereiklūs, taigi praktiškai visi puikiai prigyja, net jei sodinsite ūsus su vos išsikalusiomis šaknimis:

Pasodintos braškės

Jei kažką kreivai padarai, tai darbų vadovė visada viską palygina ir sutvarko:

Katė lygina lauką

Dar truputį piktžolių ravėjimo rudenį ir pavasarį ir pasimato pirmieji žiedai:

Braškės žydi

O tada lieka tik nusiskinti ir skonio receptoriais pajausti, ką reiškia savo rankomis užsiaugintos uogos:

Daug užsimezgusių braškių

Vegetarizmas ir kraujo kokybė

Taip jau labai įdomiai nutiko, kad lapkričio pabaigoje kambariokas išvažiavo į tam tikrų sektantų (vadinu juos mormonais-ajurvedininkais) stovyklą ir grįžęs pradėjo pasakot, kaip kelias dienas visiškai nieko nevalgė ir kaip dabar persivalgė nuo riekės duonos. Susinervinau. Sakau, jei jau tu gali kelias dienas be maisto, tai aš galiu savaitę be mėsos. Nepatikėjo. O kur patikėsi, kad 2-3 kartus per dieną mėsą kimšęs iš niekur nieko be jos savaitę išgyvens.

Pirmos dvi dienos kiek keistos buvo, organizmas kažkokias žinutes į smegenis siuntė dėl netinkamos mitybos. Bet maistas greit susidėliojo į savo vietas, svarbią vietą racione kaip mėsos pakaitalas atsikovojo košės, prasidėjo įvairių kruopų maišymas, ieškant skaniausio varianto. Kadangi šioje vietoje išlaidos maistui juokingai krito, teko skatinti ekonomiką perkant daugiau vaisių ir kiek daugiau daržovių (ypač morkų, gera lietuviška morka yra visiškas gėris, nereikia jokių imazalilu apipurkštų mandarinų), riešutų.

Mama pradėjo ruoštis laidotuvėms.

Savaitė praėjo. Kambariokas pamažu vėl pradėjo valgyt maistą. Jaučiau, kad visai neblogai tas vegetarizmas, tad nuspręsta pratęsti dar savaitei. Su kambarioku patvirtinome naują vertės matavimo vienetą – kruopų maišelį, kaip ekvivalentą imdami trijų grūdų dribsnius už 1.35 Lt.

Laidotuvėms pradėjo ruoštis visa giminė.

Antra savaitė baigėsi. Terminas nukeltas iki žiemos išeiginių (t.y., dar dviems savaitėms). Prisiminiau, kad dėl šių mitybos pokyčių gali nukentėti mano kraujo donorystės grafikas, nes visi puikiai žino istorijas apie silpną vegetarų kraują ir anemiją (mažakraujystę). Išsiaiškinta, kad hemoglobiną didina, t.y., geležies įsisavinimą gerina, su maistu vartojami citrusiniai vaisiai, blogina pieno produktai. Teko atsisakyti pieno vartojimo su košėmis, o vaisius ir šiaip valgiau su geležingu maistu.

Pirmos žiemos išeiginių dienos vakarą buvau bandomas įtikinti, kad silkės nėra mėsa. Aha – daržovės gal. Nemąstantys katalikai. Prisikala kvailysčių į galvą ir nė nebando pagalvoti. Netikėta, bet pavyko atsilaikyti ir per didįjį žiemos išeiginių savaitgalį. Dar paaiškėjo, kad brolis irgi jau kurį laiką eksperimentuoja su vegetarizmais. Vieningai pritarta, kad nuo kruopų svoris nemažėja.

Bet mamai šokas. Ruošiamasi abiejų laidotuvėms.

Mėsos valgymas atidėtas iki kitos kraujo donorystės, t.y., dar bent vienam mėnesiui, kuris greitai prabėgo. Praėjusią savaitę apsilankėme ir Kraujo centre. Su krauju viskas gerai, po ankstesnio kraujo nusileidimo hemoglobinas be didesnių problemų atsistatė: nors ir ne iki kažkokių aukštumų, bet žiemos laikotarpiu ir minimumas nėra blogai. Kiek skaičiau, geležies kiekio kitimas ir hemoglobino lygis nėra tas pats, todėl išvadų po dviejų mėnesių daryti gal nereiktų, bet faktas, kad gerą hemoglobiną palaikyti pavyko ir be kiaulės.

Eksperimentas kaip ir baigėsi. Galima grįžt prie mėsos. Bet kad jos kažkaip per daug ir nebesinori.

Šiek tiek apibendrinimų:

  • Atsisakius mėsos, apie 30% krito išlaidos maistui;
  • Taip pat automatiškai iš raciono iškrito keptas maistas;
  • Galiu drąsiai ginčytis su tais, kurie sako, kad Lietuvoje už minimumą išgyventi neįmanoma. Gyventi neįmanoma, bet išgyventi galima;
  • Energijos nei padaugėjo, nei sumažėjo. Toliau bėgioju ir šiaip sportuoju, nejaučiu skirtumo.
  • Nuo kruopų kūno masė nemažėja nė velnio, gal netgi kyla truputį;
  • Atrasta tobulos košės sudėtis: grikiai, kviečiai, miežiai, rugiai, ryžiai, žirniai (močiutės košė) + papildomai grikių + avižų dribsniai + razinos (ar kiti džiovinti vaisiai);
  • Maistą be mėsos žymiai greičiau galima pasigamint. O tai yra labai didelis pliusas.
  • Lieku pseudovegetaru: mėsaėdžiu, neperkančiu mėsos.

Braškių užpiltinė

Rinktinės šiaurės rytų Lietuvos kaimo braškės

Gražios braškės, sakykit ką norit. Būtų visai neblogai dabar vienas kitas kilogramas tokių…

Prieš tęsiant įrašą, prašyčiau visus nepilnamečius klaviatūroje susirasti mygtukus Alt ir F4 bei juos vienu metu paspausti, nes kitaip gali kilti problemų su tuo Nepilnamečių apsaugos nuo realaus gyvenimo įstatymu. Jeigu jau esat kiek senstelėję kaip ir aš, nieko papildomai daryti nereikia.

Kažkada vasaros pradžioje Žilvinas, vienas iš tinklaraščio skaitytojų, baisiausiai išgyrė uogų užpiltines ir pasiūlė man pasidaryti jų pačiam. Kadangi „braškių vis yra ir yra“, kaip pasakytų Valdas, tai jas ir panaudojau.

Gaminio receptas gana primityvus:

  • 1 kg cukraus
  • 0,5 l degtinės ar ko stipresnio
  • Ir virš litro šiaurės rytų Lietuvos kaimo braškių
  • Ir dar kelių stiklainių, kurių bendra talpa 3 litrai

Jeigu imam trilitrinį stiklainį, tai viską ir supilam, jei imam tris litrinius – viską apylygiai paskirstom.

Braškių užpiltinės gamybos procesas

Lieka tik kuo nors sandariai viską uždaryti. Internete prieš kelias dienas skaitinėjau, aptikau, kad žmonės palaiko dieną ant saulės, bet aš šito nedariau.

Dabar dar kelias dienas reikia retkarčiais pavartyti stiklainius, kad cukrus ištirptų.

Vartoti paruošta braškių užpiltinė

O po kelių mėnesių galima ir išbandyti. Mano atveju prastovėjo nepaliesti 8 mėnesius. Vakar su grupiokais ir grupiokėmis  (pagal kalbininkus būtų bendragrupiai ir bendragrupės, bet kažkaip nekyla ranka kažką panašaus rašyt) išbandėm. Neskaitant to, kad degtinės kvapas tebesijaučia stipriai, skonis gan neblogas, laipsnių stipriai nebesijaučia, tik gana saldus daiktas, tai ne visiems gali patikt. Apibendrinant galima sakyt, kad šitas pusiau savadarbis birzgalas yra gana nusisekęs ir vartotinas.

Čeburekai su mėsa

Sveiki gyvi, gerbiami, negerbiami ir visi kiti žmonės. Aš čia mažumėlę išsisėmęs esu, tai nieko nebeparašau, užtat va galiu jus dar kartą paerzint. Šįkart bandžiau čeburekų pasidaryt. Googlas visokio velnio apie juos man primėtė, pasirodo žmonės čeburekus net iš vaflių lakštų daro (aha, supermamos, kas gi daugiau). O toliau visi radiniai gana panašūs, tai čia jau tik reikėjo išsirinkt kefyras/vanduo ir soda/kepimo milteliai/nieko, toliau berods visur tas pats.

Taigi žiūrim ką turi tetulė Norfa.

  • Akcijinis jautienos faršas po berods 12 Lt/kg. Realiai prireikė kokių 400g. Tai čia gaunasi 5 Lt
  • Stiklinė kefyro (250ml). Tai imam visą litrą. 1,5 Lt
  • Kažkokie akcijiniai „Jubiliejiniai“ Kauno grūdų miltai. Apie 2,5 Lt/kg. Prireikė maždaug pusės. Tai tarkim 1 Lt
  • Akcijinė Norfos varškė po ~1Lt/pakeliui (200g). Tai jo vieno ir reikia. Ir, miela Norfa, būtų labai gražu iš jūsų pusės, jei iš to varškės pakelio išrūgos upeliais netekėtų. Aš jau net nebežinau, ar čia iš tos akcijos nors kiek sutaupau.
  • Pora kiaušinių. Radau šaldytuve. Bet spėju, kad krautuvėj kainuotų netoli 1 Lt
  • Svogūnas, česnakas, druska, juodieji ir kvapieji pipirai. Čia tarkim dar 1Lt
  • Ai, dar aliejaus geros stiklinės reikia, nes čeburekai mėgsta plaukiot. Jei kas nežinot, yra dabar Obeliuose vėl gaminamas aliejus, vadinasi „Tyras“. Čia praktiškai visose krautuvėse rasit.

Grubiai tariant, savikaina apie 10 Lt. Manau, kad visai pakenčiamai (trijų dienų pietūs MRU valgykloje).

O dabar imam kokį dubenį, gerai suplakam abu kiaušinius (vištos), tada įmerkiam tą varškę su išrūgom ir viską gražiai išmaišom iki vienalytės masės. Ant viršaus užpilam stiklinę kefyro. Dar galima bent žiupsnelį druskos užbert. Ir vėl viską gerai išmaišom. Dabar pilam miltus pamaišydami, dar pilam miltų, ir dar įpilam, kol tešla prie rankų nebelips (tai čia apie 0,5 kg). O dabar verčiam visą šitą turtą ant stalo ir rankomis pamaigom, ir negalim miltų, jei limpa prie stalo ar rankų. Turėjot gaut neblogą gabalą tešlos. Dabar teoriškai reiktų kočėlo, bet puikiausiai tiks ir litrinis stiklainis ar kitas plius minus apvalus objektas. Ir negalėdami iškočiojam į gana ploną blyną.  Pasiimam kokį platesnį puodelį ir išsimaigom apskritimus iš tešlos. Juos paskui dar puikiausiai rankomis galima pratampyt.

Dabar reikia mėsos. Manau, apie 400g būtų pats tas, nes man mažumėlę pritrūko. Taigi vėl tą faršą į kokį indą sukrečiam. Nusilupam vidutinio dydžio svogūną (jei kas mėgsta, galit ir didesnį) ir per daug nežaisdami apsmulkinam. Tada jau labai pagal skonį reikia česnako. Aš jam turiu išsivysčiusią priklausomybę, tai ėmiau 5 skilteles (daugiau tikrai nesiūlyčiau). Susmulkinam ir viską sumetam prie mėsos. Dabar pusę šaukštelio druskos, čia jau plius minus pagal skonį. Ir negailėdami užpilam maltų juodųjų pipirų, dar galima ir tų kvapiųjų papildomai.

Ir viskas, į paplotėlius kraunam mėsą ir užlenkiam, galit šakute, galit rankom, kaip jau patogiau. Aš tingėjau su šakute žaist.

Keptuvėn negalėdami įpilam gerą stiklinę aliejaus, pakaitinam ir kepam ant apymažės ugnies. Tik atsargiai kepkit, o tai labai greit galit sudegint. Na ir turim tą vaizdelį kaip viršuj nuotraukoj.

Apibendrinant galima sakyti, kad čeburekus iš pirmo karto pavyko padaryt be priekaištų. Juodpipiriai ir krūva česnako maloniai degina liežuvį.

Gerai, jūs galit čia seilint varvę, o aš einu krautuvėn alaus.

Žemaičių blynai

Zemaiciu_blynai

Sveiki gyvi, mieli peralkę grupiokai ir visi kiti nepavalgę skaitytojai. Vėl aš jus paerzinsiu.

Su sąlyga, kad šeimyna man užvežė stipriai daugiau bulvių nei prašiau, tai tenka dabar jas didesniais tempais naikint. Tai ta proga sugalvojau pabandyt Žemaitblynių išsikept. Susiradau kažkokį receptą ir pirmyn.

Apsižiūrim, ko reikia:

  • 1 kg bulvių
  • miltų
  • kiaušinis
  • svogūnas
  • gabalas apyriebės mėsos ar faršo
  • druska, juodieji pipirai ir pan.

Visų pirma išsiverdam bulves, dėl neaiškių priežasčių jas reikia virt su lupenomis (čia gal kokį krakmolą saugo, ar ką?). Baigus virti bulves, jas paliekam, kad atauštų, o tuo tarpu išsiverdam apyriebės mėsos gabalą. Kadangi neturiu mėsmalės, tai viriau faršo gabalą, nuo cepelinų virimo užsilikusį.

Ataušusias bulves nusilupam ir sumaigom, sumalam ar dar velniai žino kaip sutrinam. Išsiplakam kiaušinį ir užpilam ant tos bulvių masės. Dar užpilam keturis šaukštus miltų, druskos ir viską rankomis ar kuo kitu išminkom. Tik labai jau prie rankų ta košė limpa.

Tada reikia susimalt mėsą, jei ne faršą verdam. Sumetam į ją supjaustytą svogūną, negailėdami užpilam maltų juodpipirių, druskos. Išmaišom.

Lieka gerai apsimiltuot rankas ir, į tą bulvių tešlą grūdant mėsą, suformuot kažką panašaus į blynus. Eilinį kartą man su proporcijom sunkiai sekėsi, tai blynai per pusę keptuvės. Galiausiai dar gerai apvoliojam juos miltuose.

Imam keptuvę, pakaitinam riebalų ir ant itin mažos ugnies pakepam iš abiejų pusių. Pirmą pusę bekepdamas, buvau primiršęs sumažint ugnį, tai dėl neaiškių priežasčių ji truputį pajuodavo.

Ir viskas. Pavyko netgi geriau nei tikėjausi. Nors ir visiška košė (miltų, matyt, per mažai), bet skanu. Tik sunkiai virškina.

Cepelinai su mėsa

Buvo suplanuota šį savaitgalį važiuot namo, bet paskutinę akimirką planai pasikeitė, ir aš likau be cepelinų, kuriuos būčiau gavęs Rokišky (kaip ir kiekvieną kartą, kai grįžtu).

Ta proga šiandien pabandžiau kompensuoti šitą netektį.

Atsidariau Google paiešką, susiradau tris cepelinų receptus (1, 2, 3), nusigrūdau iki Norfos (žmonės kalba, kad ten pigiau. Paaiškėjo, kad žmonės teisybę kalba), nusipirkau kažkokio akcijinio faršo už nepilnus 10 Lt/kg, dar visokio mažai reikalingo šlamšto ir grįžau.

Dar kartą apžiūrėjau tuos receptus, pabandžiau prisiminti kaip tą gėrį mama gamindavo, ir susirinkau ko gali prireikt:

200910101241

  • 7 bulvės
  • 250g akcijinio kiaulienos faršo
  • Svogūnas
  • Kiaušinis
  • Kvietiniai miltai
  • Juodieji malti pipirai, druska

Pora bulvių išverdam, kitas sutarkuojam ir nusunkiam. Sunkos neišpilam, o palaukiam kelias minutes, kad krakmolas nusistovėtų. Tada sumaigom virtas bulves, sumaišom su sutarkuotom, sukrečiam krakmolą, įberiam druskos, įdėjau dar ir šaukštą miltų. Viską gerai išmaišom ir paliekam ramybėj.

Tada imam faršą, įberiam druskos ir pipirų, susmulkinam svogūną, suplakam kiaušinį ir viską išmaišom. Gaunam kažką panašaus į tai:

200910101251

Jau dabar matom, kad aš faršo per daug prisidariau, bet ką padarysi. O dabar iš šitos nesąmonės suformuojam kažką panašaus į cepelinus:

200910101261

Iš šito turto gavom keturis cepelinus, o faršo dar keturiems liko (nieko, bus kitam kartui). Prisipilam į puodą vandens, užvirinam, pasūdom ir sumetam šituos vargšus, po pusvalandžio turim štai tokį gėrį:

200910101281

Dabar jau galit seilint varvę.

Negaliu pasakyt, kad skonis idealus, iki mamos cepelinų dar toli toli, bet lyginant su kur kitur ragautais, tai visai neblogai pavyko. Tikėjausi, kad bus blogiau.

Patarimai sau kitam kartui:

  • Daugiau virtų bulvių
  • Nedėt miltų
  • Negailėt druskos tešloj
  • Negailėt druskos farše
  • Negailėt pipirų farše

Troškintos jautienos kepenys

Patiekalo sudėtis maždaug 4 žmonėms:

  • 600g jautienos kepenų
  • 800g (9 vidutinio dydžio) morkų
  • Malti juodieji pipirai
  • Sauja bet kokių miltų
  • Aliejus
  • Pagal skonį dar galima dėti druskos, svogūnų ir pan.

Esu gryno maisto mėgėjas, todėl gamindamas maistą, sudėtį paprastai išlaikau labai primityvią, beveik nenaudoju jokių prieskonių. Kodėl renkuosi būtent jautienos kepenis? Tikiu, kad galvijai suvalgo gerokai mažiau cheminių priedų nei kiaulės ar vištos. O kepenys, kaip bebūtų, yra šioks toks organizmo filtras, kuriame tikriausiai nusėda negeri dalykai, kurių aš suvalgyti nenoriu. Kepenų ir morkų santykis gali būti ir kitoks, gal netgi vertėtų įdėti daugiau morkų. Šio patiekalo praktiškai neįmanoma sugadinti, tereikia išsaugoti kepenis nesukietėjusias.

Niekada morkų neskutu, beprasmis vargas ir gerų medžiagų išmetimas, užtektų tiesiog jas gerai nusiplauti ir supjaustyti mažais kubeliais (arba sutarkuoti burokų tarka). Keptuvėje telieka užkaitinti šiek tiek aliejaus ir ant pakankamai didelės ugnies kepti, retkarčiais pamaišant. Kepti maždaug 10 minučių, niekad neskaičiuoju, tiesiog jos turi likti visiškai minkštos ir saldžios.

Kol morkos kepa, reikia susitvarkyti kepenis. Jei matote ant jų kokias nors plėves, galite nulupti, kad paskui būtų lengviau kramtyti. Kepenis reiktų supjaustyti vidutinio dydžio gabalėliais ir sumaišyti su pasirinktais prieskoniais. Patikėkite, druskos jums tikrai nereikia, nes kepenys turi savitą specifinį skonį, pajauskite jį negadindami druska. Be to, druska linkusi ištraukti drėgmę, o jūs tikrai nenorite kramtyti kempine virtusių kepenų. Geriau jau pabarstykite druskos prieš valgydami, jei kitaip negalite. Taip pat nerekomenduotina dėti ir jokių pieno produktų, nes šie trukdys įsisavinti kepenyse (ir bet kokiame kitame maiste) esančias vertingas medžiagas (tarkim, kraujui stiprinti būtiną geležį).

Iškepusias morkas su visu likusiu aliejaus ir jų sulčių mišiniu suverskite į puodą, kuriame jau turi virti ar bent kaisti nedidelis kiekis vandens. O į keptuvę laikas sudėti miltuose apvoliotus kepenų gabalėlius. Kepame ant pakankamai didelės liepsnos iš abiejų pusių po kelias minutes, kad minimaliai apskrustų (perkepsit – išsausės). Baigus kepti ir prabedus šakute, turėtų sunktis sultys iš vidaus.

Iškepusius kepenų gabalus reikia supjaustyti į smulkius gabalėlius ir suversti viską ant verdančių morkų. Vėlgi pavirti kelias minutes ant nemažos ugnies, kad išgaruotų beveik visas likęs vanduo. Viskas. Prieš jus pirmame paveikslėlyje pateiktas vaizdas su itin minkštų jautienos kepenų ir morkų deriniu, kurie vienas kitą papildo ir užtikriną gerą skonį net ir be papildomų prieskonių.

Mieliniai blynai

Kaip jau neseniai minėjau, mane labai erzina blogeriai (na, gal daugiau blogerės), kurie prideda kokio nors seniai mano nevalgyto gėrio nuotraukų į savo blogus. Tai tenka ir pačiam bandyt pasidaryt, geriau būtų, jei mama padarytų, bet kad toli ji.

Taigi šįkart buvau užerzintas mieliniais blynais. Labai šaunu, kad pašonėj būna ir receptas su visais paaiškinimais įdėtas, nereikia po Google klaidžiot.

Taigi mums reiks:

  • 1,5 stiklinės miltų (aš supyliau mažiausiai 3 stiklines, kažką apsiskaičiavau tikriausiai)
  • 2 stiklinių pieno (na, gal truputį daugiau įpyliau)
  • 2 kiaušinių
  • 20g mielių (sunku man jas buvo nuo 100g atskirt, tai atsitiko taip, jog įdėjau apie 25g)
  • 2 šaukštai sviesto (ne paprasčiau būtų rašyt gramais?)
  • razinų (ėmiau geltonąsias, nes tamsiosios Maximoje nekaip atrodė)
  • druskos, cukraus, riebalų

dsc00008

Pradžiai pakaitinam vandens ir negailėdami įdedam saują razinų (nepakenks ir daugiau).

O toliau bandžiau viską daryt pagal kolegos aprašymą:

Įsipilam 1 stiklinę pieno, sudedam tuos 20g mielių, arbatinį šaukštelį cukraus ir tikriausiai kiek daugiau nei šaukštelį miltų (nes man jo neužteko). Ir visą šitą turtą išmaišę padedam į šiltą vietą (idealiai tinka koks nors dubuo su šiltu vandeniu), tik nesugalvokit ant ugnies kaitint, nes iščirškinsit tuos grybukus. Ir nepalikit viso šito ilgam be priežiūros, nes kyla viskas gana sparčiai:

dsc00009

Aš čia buvau pradžiai lėkštėje užmaišęs, bet gal geriau iš karto viską į didesnės talpos indą dėkit.

Kai jau šiek tiek pakilo, supilam likusią stiklinę pieno, suberiam miltus, įmetam kelis trupinius druskos (aš dėjau maždaug pusę arbatinio šaukštelio). Tada reikia atskirt kiaušinių trynius ir juos į bendrą masę sumest (man priimtiniau būtų viską vienoj vietoj suplakt, bet teko daryt pagal aprašymą). Visą šitą turtą gerai išmaišom, suplakam kiaušinių baltymus bei išlydom sviestą bei juos irgi supilam į bendrą indą bei išmaišom.

Dabar pažiūrėkit, kad nebūtų per skysta tešla (kad būtų galima šaukštu pakabint) ir pagal poreikį dar pripilam miltų. Taip pat nepagailėkit kokių 3-4 šaukštelių cukraus. Vėl viską gerai išmaišom ir dedam į šiltą vietą.

Per kokią valandą turėtų neblogai iškilt, bet pamaišius tešlos lieka dvigubai mažiau.

dsc00010

Dabar pasiimam išbrinkusias razinas (beje, Maximos kasininkė atidavė man geltonąsias razinas už dvigubai mažesnę tamsiųjų kainą, ačiū jai) bei sumetam į bendrą masę. Kadangi mielės surijo visą cukrų, tai prieš kepimą nepatingim įpilt dar bent 2-3 šaukštelius cukraus.

Negailėdami pripilam aliejaus (tinka ir taukai) į keptuvę, nes šitie blynai riebalus žvėriškai siurbia. Pakaitinam ir kepam:

dsc00011

dsc00012

Ir po viso šito turim štai ką:

dsc00014

Skanūs jie ir šilti, bet man labiau patikdavo atšalę (seniai mama bekepė šito gėrio), tai palaukiam kelias valandas.

Tada atsidarom serbentų uogienės stiklainį ir valgom. Deja, mano atveju, paaiškėjo, jog atsivežiau ne serbentų, o mėlynių uogienės, bet vis tiek labai skanu. Štai, seilinkit varvę:

dsc00015

Grikių kotletai

Nebeatsimenu kas, bet kažkas iš blogerių kažkada mane užerzino, kai įdėjo šito gėrio nuotraukų. Prisiminiau, kaip mama prieš daug metų buvo vieną kartą iškepus šito skanėsto, tai vėl užsinorėjau. Kadangi aš Vilniuj, o mama Rokišky, tai teko keptis pačiam. Google padėjo surast grikių kotletų sudėtį:

  • 100g grikių kruopų
  • 1 morka
  • 1 svogūnas
  • 1 kiaušinis
  • 3 šaukštai krakmolo
  • Druskos, aliejaus, prieskonių
  • O toliau jau pagal kiekvieno išmanymą, nuo fermentinio sūrio iki faršo.

Aš, kaip vargšas studentas, nieko stebuklingo ten neprikroviau (kad nebūtų gaila išmest, jei ką). Šiaip kokios mėsytės būtų neblogai, bet baisu supykdyti forumo vegetarus (:

Taigi turim kažką panašaus į tai:

dsc00003

Imam 100g grikių (nedidelė stiklinė, mano manymu) ir, pasūdę vandenį, išverdam, geriausiai, kad vandens beverdant nebeliktų. Išvirus su šaukštu sumaigom kruopas, nuskutam ir smulkiai sutarkuojam morką bei svogūną (aišku, ne tokį didelį kaip nuotraukoj, nors čia jau pagal skonį). Tada dar supilam suplaktą kiaušinį bei tuos tris šaukštus krakmolo. Viską neblogai sumaišius tikriausiai pamatysit prastoką vaizdelį, panašų į šį:

dsc00004

Pažiūrėkit, ar šitoj masėj netrūksta druskos ar pan. Tada telieka tik pilt aliejų į keptuvę ir kept, po šio veiksmo matome jau kiek gražesnį vaizdą:

dsc00005

Skonis pakenčiamas, bet iki atmintyje išlikusių mamos kotletukų skonio dar toli. Gal, kad morka nelabai saldi pakliuvo, trūksta man cukraus šituose kotletuose, bet su braškių uogiene valgant, jau visai neblogai.

Papildymas: pastovėję per naktį ant stalo, iš ryto kotletukai pasidarė saldesni ir visiškai tinkami vartojimui be jokių uogienių ar kitų pagardinimų.