Mantas Malcius – Šiuo metu atostogauja

Sveiki gyvi, mieli peralkę grupiokai ir visi kiti nepavalgę skaitytojai. Vėl aš jus paerzinsiu.

Su sąlyga, kad šeimyna man užvežė stipriai daugiau bulvių nei prašiau, tai tenka dabar jas didesniais tempais naikint. Tai ta proga sugalvojau pabandyt Žemaitblynių išsikept. Susiradau kažkokį receptą ir pirmyn.

Apsižiūrim, ko reikia:

• 1 kg bulvių
• miltų
• kiaušinis
• svogūnas
• gabalas apyriebės mėsos ar faršo
• druska, juodieji pipirai ir pan.

Visų pirma išsiverdam bulves, dėl neaiškių priežasčių jas reikia virt su lupenomis (čia gal kokį krakmolą saugo, ar ką?). Baigus virti bulves, jas paliekam, kad atauštų, o tuo tarpu išsiverdam apyriebės mėsos gabalą. Kadangi neturiu mėsmalės, tai viriau faršo gabalą, nuo cepelinų virimo užsilikusį.

Ataušusias bulves nusilupam ir sumaigom, sumalam ar dar velniai žino kaip sutrinam. Išsiplakam kiaušinį ir užpilam ant tos bulvių masės. Dar užpilam keturis šaukštus miltų, druskos ir viską rankomis ar kuo kitu išminkom. Tik labai jau prie rankų ta košė limpa.

Tada reikia susimalt mėsą, jei ne faršą verdam. Sumetam į ją supjaustytą svogūną, negailėdami užpilam maltų juodpipirių, druskos. Išmaišom.

Lieka gerai apsimiltuot rankas ir, į tą bulvių tešlą grūdant mėsą, suformuot kažką panašaus į blynus. Eilinį kartą man su proporcijom sunkiai sekėsi, tai blynai per pusę keptuvės. Galiausiai dar gerai apvoliojam juos miltuose.

Imam keptuvę, pakaitinam riebalų ir ant itin mažos ugnies pakepam iš abiejų pusių. Pirmą pusę bekepdamas, buvau primiršęs sumažint ugnį, tai dėl neaiškių priežasčių ji truputį pajuodavo.

Ir viskas. Pavyko netgi geriau nei tikėjausi. Nors ir visiška košė (miltų, matyt, per mažai), bet skanu. Tik sunkiai virškina.

Va, prisėdau vėl jūsų paerzint. Kiaulių gripas išguldė nemažai kiaulių (mane irgi šią savaitę bandė paguldyt, bet po pusantros dienos pasidavė). Su sąlyga, kad krautuvėse neuždrausta pardavinėti užsikrėtusių kiaulių gripu kiaulių mėsos, stipriai padidėjo jos pasiūla ir dėl kiauliagripofobijos sumažėjo paklausa. Tai gerbiamiems ekonomistams ir kitiems logiškai mąstantiems žmonėms pasako, kad kiaulienos kaina nukrito. Taigi buvau vakar Norfos krautuvėj ir užsipirkau kiaulgrypinės kiaulės kepenų po 3,99 Lt/kg. Prašiau puskilogramio, bet atrėžė gerokai didesnį gabalą, nieko tiks ir 700g. Jeigu namie kačių turit, tai dar joms po puskilogramį paimkit vietoj visų tų antrarūšių „kiteketų“, „viskių“ ir panašių nesąmonių.

Tai dabar pažiūrim, ko čia gali prireikt:

• 700 g kepenų
• ne mažiau 4 morkų
• 1-2 svogūnų
• truputį sviesto
• poros saujų miltų
• kiaušinio
• keleto bulvių
• raugintų kopūstų
• druskos
• dar druskos
• negailėkit druskos

Kadangi perkam kepenis Norfoj, tai puikiai žinom, kad labai didelės kokybės tikėtis nebūtina, labai tikėtina, kad bus su pradėjusios gesti mėsos kvapu. Bet nieko tokio, viskas gerai, įmerkiam į vandenį ir kvapas dingsta. Lieka tik tas labai specifinis kepenų kvapas. Tai va, sumerkiam tas kepenis į vandenį, kas kiek laiko pakeitinėjam vandenį. Paskui pasiimam kokį didelį piktą ir aštrų peilį bei išnaikinam didžiausias kraujagysles (ar kas ten tokios) bei apsmulkinam į mažesnius gabalus. Vėl apipilam vandeniu ir paliekam nakčiai.

Ryte pamatom, kad naktį buvo atėjusi kiaulių fėja ir pradangino dalį mūsų kepenų, nes iš tų 700g mažai beliko. Išpilam vandenį ir negailėdami pripilam druskos. Pripylėt? Tai dabar dar tiek pat įpilkit, gal užteks. Dar kokių juodpipirių maltų užpilkit, kvapieji irgi nekenks, prisipilkit visko pagal skonį. Ir paliekam bent pusvalandžiui, kad susigertų.

Imam kiaušinį, išplakam, į kitą lėkštę prisipilam miltų. Keptuvėj pasikaitinam riebalų (aliejaus, taukų, lajaus, sviesto ar dar kokio velnio). Na ir žinot gi, kepenys > plaktas kiaušinis > miltai > keptuvė. Nežinau, kiek ten laiko man kepė, bet maždaug pajausit. Kai po kambarį pradės sklist nebe smirdančių kepenų, o kvepiančių kepenų kvapas, tai ir bus iškepę. Tik neperkepkit.

Tai va, dabar galim arba valgyt, arba tušint.

Antruoju atveju įmetam į puodą gabalėlį sviesto, su burokine tarka apsmulkinam morkas (iš kurių paskui mažai kas lieka), peiliu apkapojam svogūną, smulkiais gabalėliais supjaustom mūsų kepenis. Viską sumetam į puodą. Dar užberiam truputį druskos ir užpilam šiek tiek vandens. Ir ant mažos ugnies paverdam, vis pažiūrėdami, ar vandens yra ir stipriai nepridegė. Vėlgi, nežinau, kiek laiko čia užtruko. O kol šitas turtas šildosi, nusiskutam ir išsiverdam bulvių. Košė geriau būtų, bet tingėjau daryt. Ir nubėkit krautuvėn raugintų kopūstų nusipirkt, jei neturit. Kaip visi žinom, normaliai raugintų kopūstų nelabai nusipirksi, tai imam maišelį su kuo daugiau skysčio. Tai reiškia (berods), kad jie teberūgsta. O tai reiškia, kad bus geriau išrūgę ir kietesni.

Ir berods viskas. Truputį per mažai morkų, bet šiaip skanu.

Ai, dėl tos įžangos su kiaulių gripu sergančiomis kiaulėmis, tai aš pajuokavau. Nors čia protingi žmonės lankosi, tai ir patys supras.

Ta proga dar galima paburbėt apie kiaulgrypį. Nuo pat pradžios jis mane nervina, tiksliau nervina tie nemąstantys ir panikuojantys žmonės. Ant kiekvieno kampo girdim, koks baisus tas kiaulgrypis ir kaip jo reikia saugotis. Nors, kaip skaičiau kažkuriame tinklaraštyje, mirtingumas nuo jo perpus mažesnis nei nuo paprasto gripo. O ir tas mirtingumas juokingai mažas. Gal geriau susirūpinkit kokiom svarbesnėm ligom, vėžiai, tuberkuliozės, cukriniai diabetai, kiaulgripofobijos ir pan., nuo kurių nuolat pasaulyje miršta velniai žino kiek kartų daugiau žmonių nei nuo šito vargano gripelio. Kaip jau sakiau, ir aš buvau kažkuo truputį apsirgęs, bet nepradėjau saujom vaistų gert ir kitaip farmacininkams pelno kraut (nors čia nieko blogo, ekonomiką žmonės gal truputį išjudins). Pamenat tą posakį, kad gydoma sloga praeina per 7 dienas, o negydoma – per savaitę? Tai va, gydomas gripas praeina irgi per savaitę, o negydomas per 2-3 dienas. Kuo mažiau organizmą alinsit visokiom chemijom (jau nekalbu apie daktarų visur kišamus antibiotikus), tuo greičiau atsigausit (medikai, gal turit savo nuomonę, bet aš vis tiek pasilaikysiu savąją). Vėlgi kažkokiam tinklarašty skaičiau, kad daktarai net nesiūlo numušinėt mažesnės nei 38,5 C temperatūros. Ir tai visiškai logiška. Pirkitės jūs tas visokias kaukes, skiepykitės, melskitės ar dar velniai žino ką darykit, niekur nepasislėpsit nuo to vargano gripelio, jei organizmas sugalvos, kad nėra pakankamai stiprus, kad jam atsispirtų. Ir tada jau galėsit skųstis, kad čia jus farmacininkai apkrėtė, toks likimas, ar dievas nubaudė, čia priklausomai nuo to, kas jums labiau patinka. Kokia baisi tragedija, pasirgsit kelias dienas ir vėl sveiki. Žinot, eikit velniop su savo gripofobijom, tikrai kvailai atrodot.

Buvo suplanuota šį savaitgalį važiuot namo, bet paskutinę akimirką planai pasikeitė, ir aš likau be cepelinų, kuriuos būčiau gavęs Rokišky (kaip ir kiekvieną kartą, kai grįžtu).

Ta proga šiandien pabandžiau kompensuoti šitą netektį.

Atsidariau Google paiešką, susiradau tris cepelinų receptus (1, 2, 3), nusigrūdau iki Norfos (žmonės kalba, kad ten pigiau. Paaiškėjo, kad žmonės teisybę kalba), nusipirkau kažkokio akcijinio faršo už nepilnus 10 Lt/kg, dar visokio mažai reikalingo šlamšto ir grįžau.

Dar kartą apžiūrėjau tuos receptus, pabandžiau prisiminti kaip tą gėrį mama gamindavo, ir susirinkau ko gali prireikt:

• 7 bulvės
• 250g akcijinio kiaulienos faršo
• Svogūnas
• Kiaušinis
• Kvietiniai miltai
• Juodieji malti pipirai, druska

Pora bulvių išverdam, kitas sutarkuojam ir nusunkiam. Sunkos neišpilam, o palaukiam kelias minutes, kad krakmolas nusistovėtų. Tada sumaigom virtas bulves, sumaišom su sutarkuotom, sukrečiam krakmolą, įberiam druskos, įdėjau dar ir šaukštą miltų. Viską gerai išmaišom ir paliekam ramybėj.

Tada imam faršą, įberiam druskos ir pipirų, susmulkinam svogūną, suplakam kiaušinį ir viską išmaišom. Gaunam kažką panašaus į tai:

Jau dabar matom, kad aš faršo per daug prisidariau, bet ką padarysi. O dabar iš šitos nesąmonės suformuojam kažką panašaus į cepelinus:

Iš šito turto gavom keturis cepelinus, o faršo dar keturiems liko (nieko, bus kitam kartui). Prisipilam į puodą vandens, užvirinam, pasūdom ir sumetam šituos vargšus, po pusvalandžio turim štai tokį gėrį:

Dabar jau galit seilint varvę.

Negaliu pasakyt, kad skonis idealus, iki mamos cepelinų dar toli toli, bet lyginant su kur kitur ragautais, tai visai neblogai pavyko. Tikėjausi, kad bus blogiau.

Patarimai sau kitam kartui:

• Daugiau virtų bulvių
• Nedėt miltų
• Negailėt druskos tešloj
• Negailėt druskos farše
• Negailėt pipirų farše

Kaip jau neseniai minėjau, mane labai erzina blogeriai (na, gal daugiau blogerės), kurie prideda kokio nors seniai mano nevalgyto gėrio nuotraukų į savo blogus. Tai tenka ir pačiam bandyt pasidaryt, geriau būtų, jei mama padarytų, bet kad toli ji.

Taigi šįkart buvau užerzintas mieliniais blynais. Labai šaunu, kad pašonėj būna ir receptas su visais paaiškinimais įdėtas, nereikia po Google klaidžiot.

Taigi mums reiks:

• 1,5 stiklinės miltų (aš supyliau mažiausiai 3 stiklines, kažką apsiskaičiavau tikriausiai)
• 2 stiklinių pieno (na, gal truputį daugiau įpyliau)
• 2 kiaušinių
• 20g mielių (sunku man jas buvo nuo 100g atskirt, tai atsitiko taip, jog įdėjau apie 25g)
• 2 šaukštai sviesto (ne paprasčiau būtų rašyt gramais?)
• razinų (ėmiau geltonąsias, nes tamsiosios Maximoje nekaip atrodė)
• druskos, cukraus, riebalų

Pradžiai pakaitinam vandens ir negailėdami įdedam saują razinų (nepakenks ir daugiau).

O toliau bandžiau viską daryt pagal kolegos aprašymą:

Įsipilam 1 stiklinę pieno, sudedam tuos 20g mielių, arbatinį šaukštelį cukraus ir tikriausiai kiek daugiau nei šaukštelį miltų (nes man jo neužteko). Ir visą šitą turtą išmaišę padedam į šiltą vietą (idealiai tinka koks nors dubuo su šiltu vandeniu), tik nesugalvokit ant ugnies kaitint, nes iščirškinsit tuos grybukus. Ir nepalikit viso šito ilgam be priežiūros, nes kyla viskas gana sparčiai:

Aš čia buvau pradžiai lėkštėje užmaišęs, bet gal geriau iš karto viską į didesnės talpos indą dėkit.

Kai jau šiek tiek pakilo, supilam likusią stiklinę pieno, suberiam miltus, įmetam kelis trupinius druskos (aš dėjau maždaug pusę arbatinio šaukštelio). Tada reikia atskirt kiaušinių trynius ir juos į bendrą masę sumest (man priimtiniau būtų viską vienoj vietoj suplakt, bet teko daryt pagal aprašymą). Visą šitą turtą gerai išmaišom, suplakam kiaušinių baltymus bei išlydom sviestą bei juos irgi supilam į bendrą indą bei išmaišom.

Dabar pažiūrėkit, kad nebūtų per skysta tešla (kad būtų galima šaukštu pakabint) ir pagal poreikį dar pripilam miltų. Taip pat nepagailėkit kokių 3-4 šaukštelių cukraus. Vėl viską gerai išmaišom ir dedam į šiltą vietą.

Per kokią valandą turėtų neblogai iškilt, bet pamaišius tešlos lieka dvigubai mažiau.

Dabar pasiimam išbrinkusias razinas (beje, Maximos kasininkė atidavė man geltonąsias razinas už dvigubai mažesnę tamsiųjų kainą, ačiū jai) bei sumetam į bendrą masę. Kadangi mielės surijo visą cukrų, tai prieš kepimą nepatingim įpilt dar bent 2-3 šaukštelius cukraus.

Negailėdami pripilam aliejaus (tinka ir taukai) į keptuvę, nes šitie blynai riebalus žvėriškai siurbia. Pakaitinam ir kepam:

Ir po viso šito turim štai ką:

Skanūs jie ir šilti, bet man labiau patikdavo atšalę (seniai mama bekepė šito gėrio), tai palaukiam kelias valandas.

Tada atsidarom serbentų uogienės stiklainį ir valgom. Deja, mano atveju, paaiškėjo, jog atsivežiau ne serbentų, o mėlynių uogienės, bet vis tiek labai skanu. Štai, seilinkit varvę: