Šiaurės rytų Lietuvos kaimas: 2009 05 23
Buvau savaitgaly grįžęs namo maisto parsivežt, su sąlyga, kad kai kurios maisto dalys deklaravo savo gyvenamąją vietą kaime, tai apsilankiau ir ten. Ta proga išbandžiau brolio (savo) niekam tikusią Nokia N95 ir padariau kelias nuotraukas su automatiniu režimu (fotografai jau tikriausiai kreivai į mane žiūri). Na nepykit, žmonės, nebuvo ir nebus iš manęs fotografo, bet pabandyti juk galima:
Karkvabaliai ant kaštono šakelės
Visų pirma, pastebėtas įtartinai didelis karkvabalių (bent jau mūsuosna juos taip vadina) kiekis. Mama, pažiūrėjusi į aukščiau esančią nuotrauką, prisiminė, jog tiek daug jų nematė nuo „rusų laikų“.
Žydinti kriaušė
Pats matau, kad tragiškai nufotografavau, galit ir nebesakyt. Čia viena geresnių mūsų kriaušių, kuri kiekvienais metais priaugina krūvas didelių kriaušių, bet dėl kažkokių ligų jos gana greitai pūna, todėl stengiamės jas kuo greičiau sudorot.
Geltonai žydinčios braškės
Čia mano iš vidurio pievos atgabentos ir užveistos laukinės braškės. Šiais metais kiek apleistos, pienių nemažai priaugo. O šiaip labai geros braškės, praktiškai nereikalauja priežiūros, tik nereikia leist, kad piktžolių daug priaugtų, kol braškės dar mažos. O paskui jau jos savo ūsų visur tirštai prileidžia, ir jokios piktžolės nebeprasikala, išskyrus varpį (čia piktžolė tokia, neprisigalvokit nesąmonių), kuris jas per per kelerius metus pribaigia. Todėl šitos braškaitės mėgsta itin skurdžią ir sausą žemę, kur niekas kitas praktiškai nebeauga. Braškės užauga gana mažos, bet labai saldžios ir skanios. O dėl didelio daigų kiekio kvadratiniame metre, pačių uogų būna palyginus tikrai nemažai. Aišku, nepalikau jų likimo valiai, pasėdėjau kelias valandas ir pranaikinau piktžoles, kiek spėjau.
Baltai žydinčios braškės
Tarp gausybės geltonų žiedų buvo galima rasti ir keletą baltų. Žiūrėsim po sesijos, kaip ten jiems seksis be manęs gyventi.
Mirta
Viena iš pikčiausių kaimo gyventojų – Mirta. Žinot, kai kaime iš viso gal kokie 4 šunys, tai tenka ir jai būt vienai pikčiausių. Buvau jos jau labai pasiilgęs, kaip nepasiilgsi, kai su ja praleidi kokį trečdalį savo gyvenimėlio. Niekas nežino, kiek jai dabar metų, bet mąstant, kad ji pas mus apsigyveno man dar neinant į mokyklą, tai maždaug 13–14. Jūs gal nelabai patikėsit, bet ji kiek unikali – valgo praktiškai viską: neskaitant tradicinio maisto, neignoruoja ir gyvų karosų, pirmoje nuotraukoje matytų karkvabalių, pačios pasigautų pelių (žiurkių ir kurmių nevalgo) ir kitokių gėrybių. Ir ne, badu mes jos nemarinam, maisto yra pakankamai.
Katė, kurios vardas Kac Kac
O čia mūsų lepūnėlė tinginėlė, kuri retkarčiais net vieną kitą pelę pagauna ir visada atneša parodyt. Nuotraukoj ji nuo Mirtai priklausančio kaulo vagia mėsą. Šiuo metu jos tikriausiai viena į kitą žiūri, nes abiems aišku, kam priklausys kaulas, kai aš nueisiu kiek toliau.
Pas mus jau tokia tradicija, visų kačių ir katinų vardai buvo ir yra Kac Kac, lengviau pasišaukt visus. Šitai gražuolei jau 9 metukai, gerai atsimenu.
Paskutiniai komentarai