Mantas Malcius – Šiuo metu atostogauja

Kažkaip labai jau greitai prabėgo antras semestras, lyginant su pirmuoju. O ir sesija greit praėjo, gal dėl to, kad truko 15 dienų. Aną semestrą drebėjau dėl matematikos, šįsyk bijojau tik dėl filosofijos, bet apie viską atskirai prie kiekvieno dalyko.

Taigi apie viską iš eilės:

Anglų kalba

Vėlgi judam toliau pagal savo galimybes, išmokstam pakankamai, nors dėstytoja D. Užpalienė per daug mūsų ir nekankina. Trumpai tariant, anglų kalbos mokymu esu patenkintas. Įskaitą gavom vėlgi viską atsiskaitę bei pristatę prezentaciją apie bankus. Kitą semestrą laukia egzaminas, bus man nekas (:

Filosofija

Šį semestrą čia buvo vienintelis egzaminas iš serijos „kad tik išlaikyčiau“. Per egzaminą išsitraukiau lengvus klausimus apie Seneką ir Platoną, pirmojo nelabai ką žinojau, antrąjį buvom skaitę semestro pradžioj, bet kiek primiršau. Su sąlyga, kad kažkokie geri žmonės, kurie anksčiau mokėsi filosofiją pas dėstytoją J. Morkūnienę, paskolino mums savo konspektus, tai ir išlaikiau. Gal tik kokie 5 žmonės iš grupės neišlaikė. Būtų šis skaičius gal didesnis, jei kas trečias nebūtų rašęs su paruoštukėm. Ką čia pasakius apie pačią filosofiją. Kažką ten anksčiau paisčiau, kai buvau psichologiškai „atsijungęs“ po filosofijos egzamino. Dabar gi galiu tik pakartoti, jog pats filosofijos mokslas man patiko, tik gal kartais mokymasis užėmė per daug laiko, nes jo pradėdavo trūkti kitiems dalykams (kiaurą dieną gi nesimokysiu – nuo proto nušoksiu). Dėstytoja iš pradžių pasirodė gana keisto charakterio, bet vėliau įpratom ir pradėjo patikt.

Makroekonomika

Pradėkim nuo paskaitų. Dėstytojas L. Šadžius nesuinteresuotas, kad mes ką nors išmoktumėm.  Įsivaizduokit: prasideda paskaita, ateina dėstytojas su krūva lapų ir pradeda diktuoti, o mes visą paskaitą rašom „dailyraštį“. Ar kas nors taip įsivaizduoja paskaitas universitete? Kita vertus, makroekonomikai buvo skirta juokingai mažai laiko, tiek tikrai neužtenka kiek rimčiau ją išnagrinėti, bet juk galima nors kiek pasistengti, o ne ateiti, atšnekėti savo ir išeiti… Per egzaminą dėstytojas visiems surašė po 5 balus iš 5, tai niekas per daug pretenzijų neturėjo.

Per seminarus susitikdavome su dėstytoja D. Jurevičiene. Per dalį seminarų darbas vyko kiek rimčiau, bet vis tiek nemažai laiko iššvaistėme, kažkaip net nepasijautė, kaip praėjo visi seminarai. Na, bet kokiu atveju man, kaip ekonomiką studijuojančiam žmogui, norėtųsi daugiau dėstytojų pastangų tiek per seminarus, tiek per paskaitas (ypač per paskaitas).

Tikimybių teorija ir matematinė statistika

Paskaitas vedė dėstytojas A. Domarkas, pasirodė kaip labai draugiškas žmogus. Kaip vienas bendrakursis sakė „geras, per daug geras“. Nelabai suprantu, kaip gali žmogus dėstyt kažką, kai auditorijoj 99 proc. žmonių garsiai šneka, 0,5 proc. žaidžia Quake Live (girdisi per visą auditoriją), kiti užsiėmę savais reikalais, o likę bent 5 žmonės jo klauso. Kai jau visi labai garsiai pradeda šnekėt, su šypsena paprašo, kad būtų truputėlį tyliau. Jau rimtai gėda man dėl tokių „studentų“ ir gaila per daug draugiškų dėstytojų, visgi universitetas, o jausmas kaip kokių rėkaujančių penktokėlių klasėj, kam iš viso eit į tą paskaitą, jei tik trukdai kitiems, lankomumo vis tiek nežymi. O kalbant apie patį dėstymą, sunku man jį vertint, bet skųstis negaliu. Tiesa, dar pamiršau paminėti, jog dėstytojas kiekvieną paskaitą reklamuoja Maximą (:

Per seminarus vėl dirbom su O. Lavcel. Kažkaip pasirodė, jog darbo kokybė suprastėjo, lyginant su pirmu semestru, daug ką darėm „prabėgomis“, buvo ir tokių situacijų prieš koliokviumus „sprendėm tokius uždavinius? Ne? Tai užsirašykit formulę“. Vis dėlto negaliu sakyti, jog išmokė mus prastai, viskas gana minimaliai, bet to užteko, kad susirinkčiau egzaminui 4 balus iš 5. Tiesa, kai sužinojau, kaip mokomos kai kurios kitos ekonomistų grupės, tai mes tikrai „pjovėm grybą“.

Kaip pastebėjot, per seminarus turėjau susirinkęs 4 iš 5, o galutinis pažymys – 5. Čia buvo truputį netikėta staigmena.

Informatika

Reikėjo pasirinkti vieną dalyką iš keturių: Informatikos, Psichologijos, Etikos ir Retorikos. Paskaičiau studijų programas ir pasiėmiau Informatiką, tikėdamasis prisiminti senus dalykus ir išmokti šiek tiek naujų. Pasirodo, jog tai buvo tik svajonės.

Pradėkim nuo tragiškiausio dalyko – paskaitų. Visų pirma, nesuprantu, kaip dėstytojai R. Naujikienei iš viso leidžia mokyti kitus informatiką. Taip, ji moka naudotis Exeliu. Taip, ji moka nukopijuoti informaciją iš Vikipedijos ir susikelti į skaidres. Taip, ji kažką mintinai išmokusi ir bando mums per paskaitas monotoniškai šnekėti (taip, „labai įdomu klausytis“).  Susidariau kažką anksčiau išmokusios, nesidominčios dabarties naujovėms ir absoliučiai nesugebančios dėstyti (sudominti)dėstytojos įvaizdį. Ir kaip gali kitokį susidaryti:

• R. Naujikienė: Kokia operacinė sistema mūsų klasėse dar naudojama be Windows?
• M. Malcius: Baltix
• R. Naujikienė: (keistu žvilgsniu) kokia?
• M. Malcius: Baltix – Linux versija.
• R. Naujikienė: Taip, Linux…

• R. Naujikienė (informatikos dėstytoja!): gal eisim į kompiuterių klases, nenoriu laukti, kol čia viską pajungs (kompiuterį, mikrofoną ir pan.)

O jau minėjau siaubingai netaisyklingą tartį?

Toliau – seminarai. Teoriškai juos turėjo vesti dėstytojas M. Okulič–Kazarinas, bet ten jie su dekanu viską suderinę, nusprendė, kad seminarų nebus, o vietoje jų namie darysim tokius projektėlius (tiesą sakant, tie projektai – nesąmonė, bet beveik visi iš egzamino gavom po 10). Tiesa, vieną paskaitą vedė būtent šis dėstytojas. Žmogus ne tik išmano savo mokomą dalyką, bet ir domisi naujovėmis bei sugeba gana įdomiai pasakoti. Nors man nieko naujo per paskaitą nepasakė, bet vis tiek buvo įdomu paklausyt.

Verslo etika ir ideologija

Iš keturių dalykų reikėjo pasirinkti du: Verslo etika ir ideologija, Verslo komunikacija, Teisės teorija, Socialinių tyrimų metodologija.

Tiesą sakant čia berods buvo vienintelis dalykas, kurio programos rasti nepavyko, tai teko rinktis aklai pagal jau pažįstamą dėstytoją – R. Jasinavičių. Ir vėl savo pasirinkimu nenusivyliau. Aiškiai matėsi, jog dėstytojas ateina ne šiaip pakalbėti, o apšviesti mūsų tamsias galvas. Kalba įdomiai, retkarčiais pajuokaudamas, pakritikuodamas politikus, pateikdamas faktų iš savo patirties. O ir šiaip malonus, paprastas žmogus. Ai, neįdomu net aprašinėt, kai nėra, ką blogo pasakyt (:

Ir vėl buvom priversti šiek tiek padirbėti: teko perskaityti bent dvi knygas, sukurti „išsisklaidantį debesį“ bei „loginę pasekmių šaką“ ir juos išspręsti bei parašyti Verslumo gebėjimų ugdymo planą (kuris praktiškai ir nulėmė egzamino pažymį). Jei kas planuoja mokytis šį dalyką, rekomenduoju pirmą semestrą pasirinkti „Asmeninius finansus“, bus lengviau rašyt verslumo planą.

Ak, taip. Vos neužmiršau įkelti vienos mielos nuotraukos. Geras dėstytojas ir dar mylintis gyvūnus – idealu.

Rimvydas Jasinavičius

Verslo komunikacija

Galvojau, ką rinktis: Verslo komunikaciją ar Teisės teoriją. Bet bandos jausmas nugalėjo, ir pasiėmiau pirmąją. Turėjom linksmą (gal netgi šiek tiek per linksmą, visgi – dėstytoja), draugišką ir tinklaraščius skaitančią(!) dėstytoją V. Višnevską. Per seminarus pristatėm po vieną pranešimą bei pasirinktinai kurį nors: a) dar vieną pranešimą b) pranešimą spaudai ir reklamos analizę c)kitos grupės rašė koliokviumą. Paskaitose beveik nesilankiau (kas kaltas, kad po šios paskaitos man filosofijos seminaras – reikėjo ruoštis), bet nieko labai įdomaus vis tiek nepastebėjau, beveik sausa teorija. Egzaminui irgi iškalėm sausą teoriją ir dabar jau vargiai ką beatsiminčiau, nelabai matau prasmės. Gal geriau reikėjo imt Teisę?..

Fizinis rengimas

Galima nueit pasportuot ir neužsirašius, bet aš gi per didelis tinginys, tai galiu sportuot tik oficialiai pasirinkęs dalyką, kitaip neprisiversčiau nueit. Šį semestrą berods reikėjo pasportuot 24 valandas. Kadangi vidury dienos pilna žmonių ir sportuot nelabai įmanoma, tai eidavau antradieniais nuo 8:00 (nu gerai, realiai nuo 8:30, vis tiek prižiūrėtoja tik 9:00 ateina… ot būtų juoko, jei kas susitraumuotų tuo metu, kai jos nėra). Jei sveikatos užtekdavo, sportuodavau dvi valandas, kitu atveju – ateidavau kitą dieną. Kitam semestrui nebepasirinkau fizinio rengimo, gal sugebėsiu šiaip nueit retkarčiais? Ber kur tau…

Rokiškio rajono savivaldybės stipendijos

Ta proga primenu, jog Rokiškio rajono savivaldybė kartu su AB Rokiškio sūris visiems rajono abiturientams, kurie įstojo į Lietuvos aukštąsias mokyklas ir kurių šeimos pajamos yra mažos (šeimos pajamos neviršija  dviejų valstybės remiamų dydžių 1 šeimos nariui per mėnesį), o 12 klasės metinių pažymių vidurkis ne mažesnis nei 8 (I kurse 7,5, II kurse 8, po antro kurso galima pasirašyti naują sutartį, bet ten jau ir sąlygos kitos). Stipendijos dydis buvo 1500 Lt semestrui, bet dabar sklinda gandai, kad sumažino iki 1000 Lt, tiksliai nežinau.

Jei reikia stipendijos, susisiekit su auklėtoja(u) ar mokyklos vadovybe (kuri teoriškai turėjo jus informuoti), jie gal daugiau informacijos pateiks. Čia praėjusių metų sąlygos, galėjo dabar kas nors pasikeisti.

Papildoma informacija teikiama Švietimo skyriuje tel.: 31270, 8 614 99 307.

el. p.:  r.elmoniene@post.rokiskis.lt

Post Scriptum

Man atrodo, kad aš ilgai negyvensiu šitaip rašydamas. Visų pirma – dedu nuorodas į dėstytojų puslapius, kurie sukurti su WordPress, taigi prisijungę jie mato nuorodas į šiuos straipsnius (viena dėstytoja prisipažino, kad šitaip mane surado). O ir šiaip kai kurios dėstytojos įtartinai į mane žiūri, matyt, laukia šitos ataskaitos… Juokauju,  dar ne toks paranojikas esu.

Bet šiaip būtų nemalonu, jei ateityje tektų dar mokytis pas kurį(ią) nors  iš blogosios pusės aprašytą dėstytoją, skaičiusį(ią) šias mano ataskaitas. Aišku, jei žmogus moka priimti kritiką, tai nieko, bet…

Friedrich Nietzsche

Po šios dienos filosofijos egzamino nieko kito tikriausiai jau nebesugebėčiau parašyti. Taigi iš anksto perspėju žmones, kurie šį tinklaraštį skaito vien dėl kompiuterinių patarimų: jų šiame įraše nebus.

Tiesą sakant, jaučiuosi kiek nuvargęs po keturių dienų filosofijos mokymosi, taigi per daug negudraudamas rašysiu apie viską, kas berašant šaus į galvą.

Taigi pirmiausiai norėčiau pakalbėt apie šitą blogą, mintys jau kurį laiką kaupėsi mano galvoje, atėjo laukas joms pasirodyti. Nors gal net ne nuo blogo reiktų pradėt. Daugeliui, pažiūrėjus į tinklaraščio įrašus, tikriausiai pasirodys keista, jei pasakysiu, kad internetu naudojuosi vos pustrečių metų. Taip, prieš pustrečių metų apie „Vertingų įrašų“ skyrelyje esančią informaciją žinojau lygiai nulį. Iš dalies reiktų džiaugtis, kad, pradėjęs naudotis internetu, nepakliuvau į one.lt ir nepradėjau degraduoti. Vietoje to gana greitai aptikau „Computer Bild Lietuva“ forumą bei ten, kokį pusmetį panervinęs vietinius su savo kvailais klausimais, įgavau pakankamai kompiuterinių žinių bei jau retkarčiais sugebėjau patarti kitiems. Taip pat tuometinė forumo valdžia (moderatoriai) gana greit išmokė įsijungti ir lietuviškas raides (gaila, kad dabar forumo vadovybei jau nusispjaut į lietuvių kalbą). Prie to prisidėjo ir nk.lt puslapyje užtiktas nežinau.lt bei nuo ten prasidėjęs domėjimasis blogosfera. Taigi po truputį tapau nuolatinis CBL lankytojas, vėliau ir moderatorius, bet tai nesvarbu. Kadangi didžioji forumo klausimų dalis nuolat kartodavosi, nutariau viską surašyti į vieną vietą, kad kiekvieną kartą nereiktų aiškinti iš naujo. Aišku, nieko geresnio už blogą nesugalvojau. Jei kas nuo pat pradžių seka šį blogą, tikriausiai žino, kad pradžioje buvo vien tik kompiuterinės tematikos įrašai. Neapsiribojau CBL, retkarčiais užsukdavau ir į kompiuterijos forumą. Kiek trumpiau užsibuvau ir kitur. Bet, laikui bėgant, pamažu pasitraukiau iš forumų, iš dalies dėl laiko stokos, iš dalies dėl to, kad jie man pradėjo atsibosti. Nemažai iš jų gavau, bet jaučiuosi ne ką mažiau ir atidavęs. Skolingas nelieku.

Ta proga, kad jau užsiminiau apie blogus, tai galima ir apie juos keletą žodžių parašyt. Taigi pradžia buvo tie kompiuteriniai įrašai, vėliau po truputį atsirado ir kitokių temų. Visgi kol kas didžioji įrašų dalis priklauso kompiuterijos kategorijai. Bet ši tema nėra amžina, vieną dieną tie įrašai tikrai pasibaigs, galbūt netgi labai greitai. Kadangi, kaip Salomėja sako, lendant visur, kur įmanoma, blogo skaitytojų susikaupė gal netgi daugiau nei šis blogas vertas, pradėjau šiek tiek žiūrėti, ką rašau, ir nešiukšlinti trumpais beprasmiais nusišnekėjimais. Kuriam laikui pašalines nesąmones nukėliau į senuoju adresu atgaivintą settle.blogas.lt. Bet vieną dieną pagalvojau, kam to reikia? O ir pažiūrėjus į tuos įrašus, ne taip jau tragiškai jie atrodo. Susimąsčiau, kodėl aš jų čia negalėčiau rašyt. Ir iš viso, kilo klausimas, kam aš čia rašau: sau ar skaitytojams? Atsakymo nežinau, tikriausiai teisingi abu variantai. Nežinau, dėl ko tie 200 žmonių skaito šį blogą, ar tik dėl IT įrašų, ar dėl visų, bet žinau, kad visiems neįtiksiu. Kaip jau sakiau, IT įrašai tikriausiai pasibaigs, o į jų vietą kol kas planuoju įkelti įvairius pamąstymus, kurie dabar nugula kitame bloge. Tikriausiai skaitytojų ratas kuriam laikui sumažės, bet nesiruošiu dėl to panikuoti. Nuo šiol čia bus „asmeninis tinklaraštis“, kaip ir parašyta viršuje. Nors kol kas negarantuoju, kad viskas bus taip, kaip sakau, bet mano mintys dabar būtent tokios. Ar visa tai išsipildys, paaiškės po vasaros, kai pats viską dar apmąstysiu. Nemėgstu iš karto sprendimų priimt, nes po to dažnai suprantu, kad nesąmonę padariau.

Reikia kaip nors atsikratyti tos IT’išniko etiketės. Jau pradeda atsibosti, kai grupiokai, uždavę kokį klausimą IT tematika, iš manęs sulaukia atsakymo „nežinau; nemoku“ ir žiūri tokiu žvilgsniu su mintimi, maždaug „tu gi kompiuterastas, neapsimesk, kad nežinai, tu privalai žinoti“ (na, gal ne taip žiauri ta situacija yra). O ir šiaip pradeda atsibost, kai čia skaitytojų auditorija (pagal komentarus sprendžiant), beveik vien rimtuoliai, ištroškę IT naujienų. Tik parašyk kokią nors nesąmonę apie Verbų sekmadienį ar Visos Nokijos niekam tikusios, iš karto kaip maitvanagiai supuola rėkaut, ką tu čia kalbi nesąmones ir pan. Pats gi suprantu, kad tas Sekmadienis nėra jau toks absoliutus blogis ir kad nėra tos Nokia tokios jau tragiškos, kaip aš jas pavaizdavau. Pajuokauji žmogus ir tiek, o paskui lauki maitvanagių atakos (čia turėtų būt šypsenėlė, bet nuo sausio prisižadėjau sau stengtis jų į įrašus nebedėti). Čia juk blogas, o ne koks naujienų portalas, leiskit ir man kartais papjaut grybą, nežiūrėkit į viską šimtaprocentiniu rimtu žvilgsniu.

Jei jau paminėjau žodį „mąstymas“, tai ir apie jį jau galvoje ilgokai sukasi krūva minčių. Mano mąstymas vis dar tebesikeičia, iš lėto, po truputį, negadinamas jokių one.lt ir panašių nesąmonių, bet veikiamas teigiamos blogų, universiteto ir pan. įtakos. Pvz., tai, kad dabar gerbiu ir propaguoju taisyklingą lietuvių kalbą, iš dalies yra ir blogosferos nuopelnas. Tikriausiai nebūčiau tapęs kraujo donoru, jei nebūčiau bloguose prisiskaitęs apie kolegų donorystes. Pavyzdžių galima rasti ir daugiau, tiesiog dabar į galvą tokių neateina, o galvoti aš tingiu. Visa blogosfera daro įtaką mano mąstymui bei jo vystymuisi, šito jūs man nenuneigsit, net ir labai norėdami. Prie to mąstymo gal reiktų paminėti ir kritikos nevengiančius kolegas. Niekada nepykstu, kai žmogus man sako tiesą, kad ir kaip ji man nemaloni atrodytų. Vien jau dėl to gerbiu Salomėją, kuri man ne vieną kartą sakė „nusišneki“. Kai dabar pagalvoju, taigi tikrai durnų komentarų buvau prirašęs, bet tada dar to nesuvokiau, o dabar suvokiu, mąstymas juda į priekį. Tokie spyriai į užpakalį visada duoda teigiamų rezultatų, gal ne iš karto, gal po mėnesio, gal po pusmečio, bet duoda. Prie žmonių, nesibaiminančių kritikuoti, gal dar galėčiau paminėti bananoidą ir Buržujų, kitų dabar taip staigiai neatsiminsiu, gal per mažai stengėtės. Taigi siūlyčiau niekada nebijoti šiame bloge ar kur kitur man sakyti tai, ką galvojat, visada laukiama kritika, o ne tik „oj koks čia geras įrašas“. Kaip jau sakiau, niekada nepykstu ant žmonių už tiesą. Geriau jau atviras piktas pasisakymas, nei slapstymasis po kauke „kad tik jis nesupyktų už mano nuomonę“.

Kalbant apie mąstymo progresą, negalima užmiršti ir šiandien laikyto filosofijos egzamino. Neaišku, kaip ten man sekėsi, gal kaip nors išlaikysiu. Taigi nuo pat pradžių gal reiktų pradėti. Semestro pradžioje į filosofiją žiūrėjau gana skeptiškai, beveik kaip į laiko švaistymą, nors vis tik galvojau, kad tai negali būti visiškas laiko švaistymas, nes šitas mokslas nuo senų laikų labai vertinamas. Iš pradžių kiek nugąsdino gana keisto charakterio dėstytoja J. Morkūnienė. Žinoma, kaip ir visų specialybių atstovai pašaliniam žmogui tokio specialisto charakteris pasirodo kiek neįprastas. Per seminarus atsiminiau, ką reiškia žodis „drebėti“. Tikriausiai gerą pusę pirmųjų seminarų pradrebėjau, kad tik „neduok, Logose, nepakviestų atsakinėt“ (paskutinį kartą taip buvo gal kokioj 8 klasėj, kai pas mokytoją L. Kvedaravičienę prasidėjo chemija). Bet laikui bėgant, įtampa išnyko ir dėstytoja man netgi pradėjo patikti. Semestro pradžioje Filosofiją keikiau ne vien dėl įtampos per seminarus, bet ir dėl to, kad reikdavo per savaitę perskaityt apie 150–200 psl. teksto, mokykloj aš per metus tiek neperskaitydavau, tai truputį sunkoka buvo. Na, vėliau skaitymo apimtys sumažėjo iki maždaug 50–100 psl., tai čia jau atrodė visiškai nedaug. Apibendrinant visą filosofijos paskaitų semestrą, galiu pasakyt, kad man visai patiko. Patiko ne vien dėl to, kad nagrinėjant Sokratą (berods), teko skaityt kaip jis su savo bendraminčiais prisigeria vyno ir kalba kaip vienas kitą myli, ne vien dėl dar vienos įstrigusios minties „geri politikai privalo mylėti berniukus“ (ar kažkaip panašiai), be šitų linksmų skaitalų buvo ir žymiai daugiau rimtų ir žymiai svarbesnių dalykų, kurių kartais jau ir nebesuprasdavau. Pvz., absoliučiai nesupratau I. Kanto veikalų, vos vos pradėjau kažką suvokti tik vakar besikartodamas egzaminui. Šiaip labiausiai patiko Sokratas, Aristotelis ir, žinoma, visi, kurie nors kiek bandė „įkąsti“ įsigalėjusiai ir su niekuo nesiskaitančiai bažnytėlei bei jų dievui. Aišku, čia jau gerbiamas Friedrich Nietzsche yra nepralenkiamas. Galvoju, reiks kada perskaityt tą jo „Štai taip Zaratustra kalbėjo“. Universitete peržvelgiau keletą skyrelių – patiko.
Tiksliai negaliu įvardinti, kuo filosofijos mokslas mano mąstymą pakeitė, bet tikrai jaučiu, kad mąstymo progresą tikrai pagreitino.

Keistas čia toks įrašas, gal netgi nelabai tinkamas skelbti. Bet, kadangi nemažai laiko sugaišau rašydamas, tai trinti nesirengiu. Paskelbsiu. Gal paskui ir gailėsiuosi tai padaręs, bet dabar manęs tai nė kiek nejaudina.

Sesijos rezultatus žinojau jau prieš dvi savaites, bet trūko vienos įskaitos, laukiau, kol ji atsiras. Taip ji dar ir neatsirado, bet nebėra kur tempti belaukiant, reikia apžvelgt pirmą semestrą Finansų Ekonomikoje.

• Anglų kalba (privalomas). Prastokas iš manęs anglų kalbos žinovas (59 iš valstybinio), tai sunku gyvent ir universitete. Dėstytoja D. Užpalienė per daug nespaudžia, tai pagal galimybes ir krutu į priekį. Įskaita gauta tiesiog atsiskaičius visus semestro darbus. Laukia dar du semestrai anglų kalbos.
• Finansinių idėjų raida (privalomas). Dėstė labai maloni dėstytoja I. Mačerinskienė. Paskaitos buvo gana nuobodžios, teorijos skaitymas, o ir dėstytojai nelabai pavyko manęs sudomint šiuo dalyku. Visai kas kita buvo per seminarus, kiekvienas turėjom pasirinkta tema sukurti pranešimą bei jį pristatyti. Prasikeikiau viską bedarydamas, bet negaliu nuneigti, kad buvo labai įdomu.
• Fizinis rengimas (laisvai pasirenkamas). Vadinu šitą dalyką „kreditai už dyka“. Nueini per pusmetį 22 kartus pasirinktu laiku į treniruoklių salę, pasportuoji ir turi įskaitą. Šiaip labai patogu, yra kuo užpildyt kai kuriuos langus.
• Įvadas į studijas (privalomas). Čia buvo semestro pradžioje kelios paskaitos susipažinimui su studijų tarka universitete. Reikėjo visur išklausyt ir gaut parašus.
• Matematinė analizė ir tiesinė algebra (privalomas). Žiaurus dalykas, nors ir esu neblogas matematikas, bet aukštoji matematika jau nebe man. Nors realiai, tai šiaip ne taip prasisukau. Dėstytojas A. Kaučikas dėstydamas labai blaškėsi, buvo sunku ką nors suprast. Bet per seminarus likusias spragas puikiai pašalino dėstytoja O. Lavcel. Prieš eidamas į egzaminą, galvojau: kad tik kaip nors penkis gaučiau. Išėjęs iš egzamino galvojau tą patį, tas septynetas buvo visiškai netikėtas.
• Mikroekonomika (privalomas). Dėstytojas I. Panovas buvo nerealus. Aš vis dar stebiuosi, kaip žmogus beveik visą paskaitą belaidydamas juokelius sugeba puikiai viską išmokyt (labai panaši situacija mokykloje buvo su chemijos mokytoja Laima Kvedaravičiene, kuriai aš ilgai nervus gadinau). Per seminarus su dėstytoju V. Azbainiu sprendėm uždavinius. Tiesą sakant, mes vieni sprendėm, nes dėstytojas labai įdėmiai savo telefone (SE smartfone, nebeatsimenu kokiame) kažką skaitydavo, kalba žmonės, kad akcijų kursus sekė.
• Specialybės kalba (privaloma). Dėstytoja V. Rudaitienė nebuvo itin malonaus charakterio, o ir balsas gana skardus, bet nieko, nebuvo taip jau blogai. Specialybės kalba universitete vadinama lietuvių kalba (kirčiavimas, leksikos ir visa kita). O man visai patiko kursas, tiesą sakant, nors buvau užkietėjęs realas, lietuvių kalba man patiko (kol lietuvių kalba nevirto literatūra, šito tai aš nekenčiau). Tai va, prisiminiau senus gerus laikus, kai lietuvių kalba man dar patiko. O ir dėstytojos darbo metodai buvo neblogi, tikrai puikiai viską išmokė (na gal paskutinėms temoms pritrūko šiek tiek laiko).
• Asmeniniai finansai (laisvai pasirenkamas). Taip, tas pats, kurio nėra suvestinėje. Tiesą sakant, vienintelis semestro dalykas iš kurio tikrai buvo naudos gyvenimui (jei kas stojat į MRU – siūlau pasiimt šį dalyką, pravers). Asmeniniai finansai a.k.a „Kaip uždirbti milijoną“. Taigi turėjom labai šaunų dėstytoją, R. Jasinavičių. Kas gali geriau išaiškinti, kaip uždirbti milijoną, nei verslininkas. Gavome svarbius pagrindus pinigų investavimui. Įskaitą gauti vėlgi nebuvo itin sunku, tereikėjo perskaityti dvi knygas bei parašyti šiokį tokį „Finansinį tikslą ir planą“, nes be aiškaus tikslo ir plano sunku tikėtis sėkmės ateityje.

Tai tiek apie pirmąjį semestrą. Prasidėjo antrasis, universitete chaosas dėl alternatyviai pasirenkamų dalykų, knygų eilinį kartą nė velnio nėra, bet nieko, jau įpratau nepanikuot dėl to. Aišku tik viena, šis semestras bus nepalyginamai sunkesnis už pirmąjį. Tai tiek apie mokslus, laukite kito semestro ataskaitos.

Norint išlaikyti matematikos egzaminą, reikia neblogai mokėti matematiką.
Norint išlaikyti istorijos egzaminą, reikia neblogai mokėti istoriją.
Norint išlaikyti anglų kalbos egzaminą, reikia neblogai mokėti anglų kalbą.
….
Tai kodėl tada, norint išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą, neužtenka mokėti lietuvių kalbos?

p.s. Gal kas gali man paaiškint, ką NEC šiuo metu vadina „lietuvių kalba“? Nes aš jau tikriausiai nebesuprantu.