Mantas Malcius – Šiuo metu atostogauja

Kaip ir visa Lietuvos blogosfera, taip ir šitas Lietuvos dievų pamirštas tinklaraštis šiek tiek apmiręs. Tiesa, nieko čia keisto, manasis tinklaraštis nuolat bangavo: kartais po įrašą per mėnesį, kartais po tris per dieną. Niekada nerašiau iš reikalo, niekada ir nesirengiu to pradėti, taigi nenustebkit, jei ateis toks periodas, kai neišvysit nieko naujo keletą mėnesių. Visgi, kol šitas tinklaraštis dar visiškai neužsilenkė, nusprendžiau pagyvinti viską trumpais pamąstymais, nes jaučiu, kad mano durnoj galvoj retkarčiais įsižiebia ir viena kita netgi ne visai durna mintis. Bus proga grįžti prie tikrosios „web log“ reikšmės – interneto dienoraštis.

Su sąlyga, kad per paskaitas mes su vienu kurso draugu (kalbininkai, sugalvokit kokį protingesnį „kursioko“ atitikmenį) beveik visas dėstytojų mintis interpretuojame iš kačiukų pozicijos beigi esam Cat Blog fanai, tai pasistengsiu prie kiekvieno tokio tipo įrašo pridėti ir nuotrauką su kokiu nors kačiukų giminės padaru. Tikriausiai visada čia bus katė KacKac, bet ne tame esmė.

1. Nežinau, ko šiais laikais moko per informatikos pamokas, bet akivaizdu, jog reiktų skubiai keisti mokymo programą ir didžiausią dėmesį skirti lietuviškos abėcėlės įsijungimui klaviatūroje bei rašymui lietuviškomis raidėmis. Taip pat labai rekomenduoju pasinaudoti puikiu kai kurių mokyklų sprendimu ir neklijuoti lietuviškų raidžių ant skaičių, kad paskui nebūtų aiškinimų, kaip „rašyčiau lietuviškomis raidėmis, bet nėra sužymėta“. Gal ir pavarų automobilyje negalit perjungt nepažiūrėję į sužymėtus skaičiukus?
2. Jei jau pradėjom apie lietuvių kalbą, tai reikia kažką skubiai daryti ir su ja. Nežinau, kas prieš 2-3 metus sugalvojo keisti lietuvių kalbos egzaminų tvarką ir nustumti bet kokią gramatiką ir taisyklingą rašybą į paskutinę vietą, bet aš jau įsivaizduoju, kokia beraštė jaunoji karta auga. O kitaip juk ir būti negali, kai visas dėmesys skiriamas krūvos neįdomių knygų ir eilėraščių analizei. Nuo dešimtos klasės tam, ką aš laikau „lietuvių kalba“ nebeskiriama visiškai jokio dėmesio, tiesiog nelieka laiko. Net ir anksčiau įgyti įgūdžiai netobulinami pamažu nyksta. Taip, lietuvių kalba be proto sudėtinga, visų taisyklių eilinis žmogus gyvenime neišmoks, bet… Bet ką sakyti, kai nemaža dalis abiturientų, begalė studentų ir beveik visi kiti rašyti lietuviškai moka blogiau nei pagal programą tai turėtų mokėti penktokas. Taip, brolis ir daug kitų man tuoj pradės aiškint, kaip reikia lietuvių kalboje naikint nosines, supaprastint skyrybą ir visa kita. Ir kas gi iš to? Neteksim gerai išsilaikiusios senos kalbos, dėl taisyklių pasikeitimo sukelsim sumaištį, reiks perrašyt visus vadovėlius ir pan., o visi ir toliau rašys „kaip pakliūna“.
3. Gerai, taip jau atsitiko, kad šį kartą dėmesys sutelktas lietuvių kalbai, tai dar grįžtu prie informatikos: gal tikrai laikas peržiūrėti programą ir vietoj visokių programavimų paskaliu išmokyti ko nors praktiško?  Pavyzdžiui, kaip į kompiuterį įdiegti gramatines klaidas taisančią programinę įrangą? Jei jau Švietimo ministerija ir NEC nusprendė, jog mokykloje nebereikia mokyti taisyklingos rašybos, tai bent jau suteikite žinių, kaip į šį darbą įkinkyti kompiuterį.
4. Gerai, užteks apie tas kalbas, pats ne ką raštingesnis už kitus esu, tai man gal labiau vertėtų patylėti šiuo klausimu. Geriau pereikim prie linksmesnių aktualijų: homoseksualai, Kedys ir kedofilai, Islandijos ugnikalnis ir Kubilius su į gerklę įsikibusiais socdemais. Berods nieko nepamiršau.
   1. Homoseksualai. Visi čia daug prirašė apie homoseksualų pasivaikščiojimus ir intelektinių mažumų išsidirbinėjimus kitapus tvoros, tai nelabai yra ką pridurt, be to, nemanau, kad mano durna galva jau pakankamai subrendusi diskutuoti šita tema. Trumpai tariant, visiškai palaikau visus žmonių veiksmus už savo teises, gaila, kad aplinkui vis dar per daug budulių, kurie (nepriklausomai nuo renginio) siekia prisigert, padaužyt ir pridaužyt viską ir visus aplinkui esančius. Beje, visi čia labai sielojosi, kad „žemesnės nei jų klasės žmonių“ eitynėms buvo išleista 300.000 Lt (ar 200.000, koks skirtumas). Kai pirmą kartą šitą sumą išgirdau, man irgi nelabai patiko, bet kai pagalvoji, tai kas čia tokio. Žmonės pasinaudojo savo Konstitucine teise taikiai pasivaikščioti, o valstybė įsipareigojusi apsaugoti savo mokesčius mokančius piliečius. Nematau čia jokių problemų. Be to, pažiūrim į skaičius. Tarkim, kad išleista 300.000 Lt, o ten dalyvavo apie 700 žmonių (sakė bus mažiau, bet vėliau gi padidino skaičių), tai iš jų dirbančių lietuvių buvo kokie 300. Tarkim, kad visi gauna vidutinį 1600 Lt atlyginimą į rankas, tai kas mėnesį valstybei sumoka po beveik 500 Lt. 300*500=150.000. Tai per pora mėnesių viską valstybei ir sugrąžins. Tai biudžeto grobstytojai, ane? Ką čia žliumbiat dėl kelių šimtų tūkstančių, tai geriau pasidomėkit, kam išleidžiamos žymiai rimtesnės pinigų sumos, pvz., kasmetinės milijoninės išmokos religinėms organizacijoms. Ten tai jau tikrai kažkoks paradoksas: nuo valstybės atskirtoms, mokesčių nemokančioms, Konstitucijos negerbiančioms ir neapykantą kurstančioms organizacijoms švaistomi milijonai. Kažkas gerų lobistų turi. Užteks tam kartui apie homoseksualus, kada nors šita tema pasižadu sukurti normalų įrašą, kai tik pajausiu, kad mano smegeninė tam pribrendusi.
   2. Kedys ir kedofilai. Iš šeimos nelaimės žmonės cirką pasidarė. Taigi net durnam aišku, kad joks Kedys jokio Furmanavičiaus ar ko kito nenukalė. Kažkam tik reikėjo juos abu užčiaupt. Be to, reikia pripažint, kad viso to organizatorius ir jo pagalbininkai yra visiškai intelekto nesužaloti asmenys, nes taip durnai viso siužeto nepagamintų net darželinukas. O dar kai per panoramą girdžiu, kaip kažkoks tyrėjas ramiu veidu bando aiškint, kad nėra pagrindo manyt, jog kažkas norėjo užlenkt Kedį, tai nesusilaikau nenusijuokęs – negi jis pats tiki tuo, ką sako. Paskutiniu metu nelabai domiuosi, nes jau atsibodo, tai nežinau, kaip ten su ta Kedžio dukra ir jos grąžinimu motinai. Įtariu, kad vis tik grybo pjovimas ir ta motina tikrai nelabai kuo dėta. Realiai, tai reiktų leist pačiam vaikui pasirinkt, pas ką nori gyvent.
   3. Islandijos ugnikalnis su kietu pavadinimu, jau baigiu jį išmokt, kažkas panašaus į Aijafiatlajokat. Kad ir kaip ten bebūtų, islandai pasidarė pramogą dėl jo tarimo. Jau vien dėl to negalima supaprastint mūsų kalbos, gal ir mes kada nors dėl kokių nors priežasčių galėsim pasimėgaut vietovardžių tarimu. Šiaip nelabai turiu ką apie jį pasakyt. Islandijos dievai, matyt, supyko ant skolų reikalaujančių anglų ir nusiuntė dovanėlę, kad apsiramintų.
   4. Na ir Kubilius. Pridirbo tas žmogus klaidų, beveik pribaigė bet kokį smulkesnį verslą, susuko galvas su neaiškiais mokesčiais ir dar neaiškesniais jų skaičiavimais, bet aš vis dar jį palaikau. Gal dėl to, kad nieko tinkamesnio nematau. Pasiklausau kartais po panoramos politikų debatų, matau, kad Socialdemokratai ir Viktoro partija neturi normalių atstovų, palaikyčiau gal daugiau liberalus, bet ten kažkaip nesimato lyderių. Tai ir neturiu nieko prieš konservatorius, nors ir nepatinka man, kad jie su krikdemais susijungę. Vis dėlto, Kubilius visai neblogai atsilaikė. Gaila, kad pagerėjus ekonominei situacijai, vėl tikriausiai valdžią paims socialdemokratai ir toliau kraus dovanėles konservatoriams iki kito nuosmukio. Net bjauru klausyt, kai jie aiškina, kokie jie buvo ir bus geri ir koks blogas yra Kubilius.
5. Ir paskutinė dalis, įžanga tam įrašui, kuriam ruošiuosi daugiau nei metus, bet taipogi nesijaučiu pakankamai pribrendęs. Ir tai yra ne kas kita, o religija. Kuo daugiau apie ją pamąstau, tuo labiau nemėgstu. Nekalbu apie visas religijas, kalbu tik apie keletą. Tikiuosi, kad tas įrašas kada nors rudenį vis tik išvys dienos šviesą, nes atėjo laikas, atsibodo man tylėti. Žinot, kai giminėj beveik visi gana stipriai religingi, tai stengiesi daugiau patylėt, kad dėl tokių niekų neprasidėtų beprasmiai ginčai ir visokie pykčiai. Be to, mama vis kartoja: nerašyk tu apie Dievą ir religiją, nes paskui darbo nesusirasi ir t.t., ir pan. Bet dabar kai pagalvoju: jei darbdavys renkasi darbuotoją ne pagal jo sugebėjimus ir asmenines savybes, o pagal religiją, tai toks čia malonumas dirbti neperspektyvioje ir, tikėtina, greit subankrutuosiančioje įmonėje…
6. Ryšium su tuo, kad Eurovizija ką tik įvyko, tai papildau šitą savo prieš gerą mėnesį rašytą įrašą. Trumpai tariant, tai šiemet Eurovizija buvo dar labiau apgailėtina nei visada. Atsimenu, užpernai buvo Jeronimas Milius su savo Eurovizijai per geru gabalu, pernai buvo pora normalių dainų (be konkurencijos Estija ir dar Islandija). Šiemet gi, neskaitant vyruko iš Belgijos, nebuvo nieko. Gerai, laimėjo Vokietija, paguoda, kad bent jau daina visai nebloga, palyginus su pastarųjų metų laimėtojais. InCulto? Nors iš lietuvių man žymiai labiau patiko Eden ir Agama, bet prieš InCulto dainą irgi nieko neturiu. Kiek nustebau, kai į finalą nepateko.

Paskutiniu metu šiek tiek seku naujienas ir diskusijas apie kraujo donorystę ir vis pastebiu, kad prie kiekvieno tokio įrašo beveik visada galima išvysti tuos pačius komentarus:

• Baik žaist su donorystėm, nes hepatitą pasigausi.
• Jei algos būtų kaip vakarų Europoj, tai duotumėm neatlygintinai.
• Kam duot neatlygintinai, kai jie sau iš to paskui pelnus kraunasi?
• Negi gaila valdžiai tų 40 Lt?
• O kodėl tu (neatlygintinai) duodi kraują?

Galimybė užsikrėsti tam tikromis ligomis

Baikit, žmonės, nebe sovietų laikai, kai visi tie kraujo paėmimai ir supylimai buvo vykdomi neaiškiomis sąlygomis ir neaiškaus sterilumo reikmenimis. Dabar juk viskas daroma su vienkartiniais įrankiais, nelabai įsivaizduoju, kaip, duodant kraują, būtų galima užsikrėsti per kraują plintančiomis ligomis. Savo akimis matau, kaip darbuotojos visokias adatas išplešia iš sandariai uždarytų pakuočių. Dėl šito man nė menkiausia abejonė nekyla.

Visos tos ligos yra lygiai toks pat mitas, kaip ir „pripratimas per dažnai duodant kraujo“. Paskui iš nosies kraujas bėga, jei ilgą laiką neduodi… Ar kaip ten ta pasaka skamba? Nesu medikas, net biologijos nuo 11 klasės buvau atsisakęs, bet vis tiek nelabai galiu suprasti, kaip organizmas galėtų prisigamint daugiau kraujo, nei jam reikia ir pradėt jį per nosį pumpuot. Čia šiaip nesąmonė ir dėl to, kad tas kraujo tūris berods per parą ar dvi atsistato, o vėliau tik visokie eritrocitai po truputį atsigamina. Tai kodėl kraujas pro nosį turėtų bėgt po kelių mėnesių, jei buvęs tūris atsistato jau už dienos? Tai kaip tik visokių trombocitų iš pradžių sumažėja, didesnė tikimybė nukraujuot.

Mažiau krapštykit nosį ir jokie kraujai iš jos nebėgs. O jei nepadeda, tai nueikit pas šeimos daktarus, nes gali būt rimtų ligų požymis.

Žinokit, yra ir daugiau visokių smagių perliukų apie donorystę, galit pasiskaityt Kraujo Centro puslapyje.

Atlygintina ir neatlygintina donorystė

Įstojom į Europos Sąjungą, vis lyginamės su Vakarų Europa. Ne išimtis ir Kraujo donorystė: Vakarų Europa parodoma kaip Neatlygintinos kraujo donorystės pavyzdys. Lietuviai nebūtų lietuviai, jei dėl to nepradėtų skųstis. Pasirodo, jie mielai duotų kraujo neatlygintinai, jei gyventų taip gerai kaip Vakarų Europoj, nes Lietuvoj jau tokia nežmoniškai bloga situacija, kad kraujo donorystė yra labai svarbus pajamų šaltinis. Taip, vienas kitas litas visiems praverčia, bet ar čia ta vieta, kur turėtų būti generuojamos žmonių pajamos? Galų gale, koks tas geresnis vakarų europiečio gyvenimas? Kokios nors Zimbabvės gyventojas irgi pasakytų, kad mielu noru duotų kraujo neatlygintinai, jei gyventų taip gerai kaip lietuviai. Visi šitie paverkšlenimai atrodo kvailai, gyvenimas Lietuvoje toli gražu dar nėra jau toks blogas, žmonės iš bado masiškai nemiršta. Nesvarbu kiek toks mielas lietuvis pinigų turi, vis tiek ras geriau gyvenantį ir lyginsis su juo. Internetui ir kompiuteriui pinigų pakanka, o štai be tų 40 Lt jau išgyventi niekaip nebeįmanoma.

Pelnas iš mūsų kraujo. Neduokim neatlygintinai, nes Kraujo Centro vadai iš mūsų aukų sau pinigus kraunasi. O visų pirma tai, koks skirtumas, ar atlygintinai, ar ne. Įtariu, kad tie 40 Lt lyginant su realia puslitrio kraujo kaina yra niekiniai. Tada reiktų būti ne prieš neatlygintiną donorystę, bet prieš absoliučiai visą donorystę. Nes maža ką, gal jie tikrai tuos pelnus kraunasi? Ką, mes durni? Neduokim kraujo, tegu bankrutuoja! Čia panašiai kaip, nebalsuosiu už nieką, nes jie visi vagys. Paskutinis sakinys gal ne į temą, bet užtat apie valdžią. Žinot, tie pelnai iš mūsų kraujo gal ir nebūtinai yra mitas, bet man visiškai vienodai, ką jie su mano krauju daro. Aš savo padariau, o kaip ten kas toliau – čia jau jų sąžinės reikalas. O kadangi visi viršinykai ir kiti valdžios žmonės vaidina baisius krikščionis katalikus, tai visi degs pragare, taip jiems ir reikia, ane? Čia juk tinkamas atpildas tiems „žulikams“?

Kodėl kraujo donorystė turėtų būti apmokama?

Nežinau, ar jūs pastebėjot, bet pastaruoju metu Lietuvoje mokama donorystė jau beveik išnaikinta. Dėl to kyla baisiai didelis nepasitenkinimas, dėl kurio šitas įrašas ir atsirado. Neseniai į Rokiškį buvo atvažiavę Panevėžio kraujininkai ir vykdė neatlygintinos donorystės akciją. Koks skandalas kilo, kad niekas nepriėmė mokamų donorų… Pasirodo, kalti ne tie potencialūs donorai, kurie ne iki galo perskaitė informaciją, o valdžia, nes jiems gaila tų varganų 40 Lt. Prasidėjo visokie aiškinimai, kad trūko informacijos. Taip ir nesupratau, kaip žmonės gavo informaciją apie donorystę, bet nepastebėjo žodžio „neatlygintina“. Ir visgi kur čia problema? Žmonės atvyko duot kraujo, niekas gi jų neišvarė, išskėstom rankom priėmė. Ko jie susirinko: duot kraujo ar pinigų pasiimt? Atsimenu, prieš pora mėnesių moteriškės tame pačiame Rokiškyje baisiai putojosi, kad neatlygintini donorai priimami be eilės, nes čia, matai, pasityčiojimas iš žmonių.

Taip, dėl visko kalta yra valdžia. Bet visgi, jūs man paaiškinkit, kodėl Kraujo Centras turėtų jums mokėt už jūsų kraują? Kodėl? O gal jam to mokamo kraujo visiškai nereikia? Kodėl jis turėtų pirkt tai, ko jam nereikia. Taip išeina, valdžia yra kalta dėl to, kad neperka to, ko jai nereikia. Geras argumentas, ane? Man irgi patinka tokia nemirtinga logika. Žinot, mieli skaitytojai, jūs esat nežmoniškai kalti dėl to, kad nenorit šoninėj juostoj pirkt reklamos ploto už 200 lt/mėn, kaip jum ne gėda? Čia ne į temą, bet vis tiek apie pinigus. O dabar pažiūrim, ar galima nors kiek logikos rast tame, kad mokamo kraujo Centrui nereikia. Neatlygintinos donorystės skatinimas duoda savo vaisių, vis skleidžiamos naujienos, kad tokių donorų dalis nuolat didėja. Gal neatlygintino kraujo kiekiai jau (beveik) patenkina jo poreikį? Įsivaizduokit, kad jūs atstovaujat Kraujo Centrą: ar pirktumėt tai, ką galit gaut nemokamai, ar pirktumėt tai, ko jau turit pakankamai?

O dabar paimkim tokį pavyzdį: turgaus diena, vienas šalia kito stovi du prekeiviai su dešromis, pas abu lygiai tokios pačios dešros. Abu turi 4 rūšių dešrų (kraujo grupės, ar 8, nesvarbu), tų rūšių kiekiai pas abu irgi labai panašūs. Realiai niekuo jie nesiskiria. Pas abu visos dešros po 40 Lt/kg (40 Lt už kraują). Staiga vieną dieną vienam žmogeliui pasimaišė protelis, ir sugalvojo jis dalint savo dešras nemokamai (neatlygintinas donoras). Kitas prekeivis (mokomas donoras) tik pavadino jį durnium ir daugiau nieko nedarė. Į turgų pradėjo rinktis gerų rūkytų dešrų ištroškę žmonės (Kraujo Centras), visi turėjo savo pamėgtą dešros rūšį ir į kitas net nežiūrėdavo. Aišku, pirkėjai nieko negalvodami greit laimingi pasičiupo nemokamas dešras. Pas tą kvaištelėjusį žmogelį vos keli kilogramai teliko. Bet taip jau atsitiko, kad vienos rūšies dešrų nuolat būna mažiau nei kitų (retosios kraujo grupės). Paaiškėjo, kad beveik visų pirkėjų poreikius patenkino pirmasis prekeivis. O štai tos retosios rūšies dešrų pritrūko. Bet žmonės negalėjo be dešros gyvent, tai nepagailėjo pinigėlių ir nusipirko iš antrojo. Tiesą sakant, antrasis prekeivis taip ir liko su beveik visomis dešromis, nes nupirko iš jo tik keletą retųjų dešrų kilogramų. Pagal anksčiau įvardytą logiką jis kartu su atlygintinais donorais dabar gali išversta gerkle rėkt, kokia valdžia ir visa aplinka blogi, kodėl iš jų neperka dešrų/kraujo po 40 Lt. Tai bjaurybės, negi jiems gaila tų 40 Lt už dešrą, kurios jiems nebereikia? Tokie dalykai ne iš piršto laužti, kas retkarčiais nueina į Kraujo Centrą, ne kartą išvydo ant durų prikabintą lapelį: šiandien priimami tik neatlygintini visų grupių donorai ir IV (ar kokia ten retesnė) grupės mokami donorai, t.y. tų, kurių kraujo stygius jaučiamas.

Pažiūrėkim į tai iš elementarios ekonomikos pusės: yra laisva rinka, joje yra krūva pardavėjų (kraujo donorų) ir vienas pirkėjas (Kraujo Centras). Kitaip sakant, matom akivaizdžią monopsoniją – rinkoje tik vienas pirkėjas, kuris turi galimybę šiek tiek veikti visą rinką, nes neturi konkurentų. Kadangi pirkėjas vienas, tai ir sąlygos jo. Pardavėjas (donoras) tik gali gali priimti jo siūlomas sąlygas arba ne. Niekas juk neliepia jums atiduoti savo kraują nemokamai. Jei nepatinka sąlygos, turėkitės tą savo kraują ir neverkit, kad niekas jo neperka už jūsų prašomą kainą. Arba eikit ieškot kito pirkėjo, gal rasit kokią juodąją kraujo rinką…

Kodėl žmonės yra kraujo donorai?

Manęs vis kas nors paklausia, kodėl duodu kraują neatlygintinai, arba šiaip kodėl jį iš viso duodu. Kas juokingiausia, tai neturiu aiškaus atsakymo į šitą klausimą.

Pradėjau nuo to, kad man padarė įtaką Sodonio ir dar kažkieno įrašai apie donorystę, prieš 2-3 metus tinklaraščiuose buvo trumpam užėjusi kažkokia donorystės banga. Ji ir padarė man įtaką, kurios dabar negaliu atsikratyt.

Dabar pagalvokim, kodėl aš galėčiau duot tą (nemokamą) kraują:

• Gaunu šokolado. Gero šokolado. Man puslitris kraujo į plytą šokolado yra tinkami mainai, todėl ir mainau. Ir net nežliumbiu, kad per mažai šokolado duoda.
• Paskutinius pora kartų dar davė ir šiaip po smagią dovanėlę. Visai miela.
• Po 15 kartų duoda dviratį berods, visai nebloga paskata.
• Po 40 kartų priklauso valstybinė pensija. Gaila, kad iki to laiko Sodra bus subankrutavusi.
• Bent jau minimaliai patikrina sveikatą, žinau, kad tikrai neturiu problemų dėl kraujo.
• Turiu ką parašyt į retai papildomą tinklaraštį.
• Gaunu karmos taškų, nes esu socialiai atsakingas ir propaguoju donorystę.
• Tikiuosi, kad šie įrašai užverbuos ir daugiau žmonių, kurie taps kraujo donorais. Kaip tapau ir pats. Neabejoju, kad toks įrašas tinklaraštyje padaro didesnę įtaką už valstybinio lygio socialines reklamas. Word of Mouth.
• Dar galima pridėt tą „Gelbsti gyvybę“, bet čia man tikrai ne pirmoj vietoj. Niekingas aš žmogus.
• Kadangi valdžia parduoda kraują į užsienį, skatinu ekonomiką ir Lietuvos eksportą!
• Tie galimi 40 Lt nėra jau tokia didelė suma, kad sugundytų. Man maloniau priduot nemokamai.
• Realiai didžiausia paskata yra tai, kad bandau pasivyt Negerovę pagal donacijų skaičių. Bet jis vis nepasiduoda.

Va, prisėdau vėl jūsų paerzint. Kiaulių gripas išguldė nemažai kiaulių (mane irgi šią savaitę bandė paguldyt, bet po pusantros dienos pasidavė). Su sąlyga, kad krautuvėse neuždrausta pardavinėti užsikrėtusių kiaulių gripu kiaulių mėsos, stipriai padidėjo jos pasiūla ir dėl kiauliagripofobijos sumažėjo paklausa. Tai gerbiamiems ekonomistams ir kitiems logiškai mąstantiems žmonėms pasako, kad kiaulienos kaina nukrito. Taigi buvau vakar Norfos krautuvėj ir užsipirkau kiaulgrypinės kiaulės kepenų po 3,99 Lt/kg. Prašiau puskilogramio, bet atrėžė gerokai didesnį gabalą, nieko tiks ir 700g. Jeigu namie kačių turit, tai dar joms po puskilogramį paimkit vietoj visų tų antrarūšių „kiteketų“, „viskių“ ir panašių nesąmonių.

Tai dabar pažiūrim, ko čia gali prireikt:

• 700 g kepenų
• ne mažiau 4 morkų
• 1-2 svogūnų
• truputį sviesto
• poros saujų miltų
• kiaušinio
• keleto bulvių
• raugintų kopūstų
• druskos
• dar druskos
• negailėkit druskos

Kadangi perkam kepenis Norfoj, tai puikiai žinom, kad labai didelės kokybės tikėtis nebūtina, labai tikėtina, kad bus su pradėjusios gesti mėsos kvapu. Bet nieko tokio, viskas gerai, įmerkiam į vandenį ir kvapas dingsta. Lieka tik tas labai specifinis kepenų kvapas. Tai va, sumerkiam tas kepenis į vandenį, kas kiek laiko pakeitinėjam vandenį. Paskui pasiimam kokį didelį piktą ir aštrų peilį bei išnaikinam didžiausias kraujagysles (ar kas ten tokios) bei apsmulkinam į mažesnius gabalus. Vėl apipilam vandeniu ir paliekam nakčiai.

Ryte pamatom, kad naktį buvo atėjusi kiaulių fėja ir pradangino dalį mūsų kepenų, nes iš tų 700g mažai beliko. Išpilam vandenį ir negailėdami pripilam druskos. Pripylėt? Tai dabar dar tiek pat įpilkit, gal užteks. Dar kokių juodpipirių maltų užpilkit, kvapieji irgi nekenks, prisipilkit visko pagal skonį. Ir paliekam bent pusvalandžiui, kad susigertų.

Imam kiaušinį, išplakam, į kitą lėkštę prisipilam miltų. Keptuvėj pasikaitinam riebalų (aliejaus, taukų, lajaus, sviesto ar dar kokio velnio). Na ir žinot gi, kepenys > plaktas kiaušinis > miltai > keptuvė. Nežinau, kiek ten laiko man kepė, bet maždaug pajausit. Kai po kambarį pradės sklist nebe smirdančių kepenų, o kvepiančių kepenų kvapas, tai ir bus iškepę. Tik neperkepkit.

Tai va, dabar galim arba valgyt, arba tušint.

Antruoju atveju įmetam į puodą gabalėlį sviesto, su burokine tarka apsmulkinam morkas (iš kurių paskui mažai kas lieka), peiliu apkapojam svogūną, smulkiais gabalėliais supjaustom mūsų kepenis. Viską sumetam į puodą. Dar užberiam truputį druskos ir užpilam šiek tiek vandens. Ir ant mažos ugnies paverdam, vis pažiūrėdami, ar vandens yra ir stipriai nepridegė. Vėlgi, nežinau, kiek laiko čia užtruko. O kol šitas turtas šildosi, nusiskutam ir išsiverdam bulvių. Košė geriau būtų, bet tingėjau daryt. Ir nubėkit krautuvėn raugintų kopūstų nusipirkt, jei neturit. Kaip visi žinom, normaliai raugintų kopūstų nelabai nusipirksi, tai imam maišelį su kuo daugiau skysčio. Tai reiškia (berods), kad jie teberūgsta. O tai reiškia, kad bus geriau išrūgę ir kietesni.

Ir berods viskas. Truputį per mažai morkų, bet šiaip skanu.

Ai, dėl tos įžangos su kiaulių gripu sergančiomis kiaulėmis, tai aš pajuokavau. Nors čia protingi žmonės lankosi, tai ir patys supras.

Ta proga dar galima paburbėt apie kiaulgrypį. Nuo pat pradžios jis mane nervina, tiksliau nervina tie nemąstantys ir panikuojantys žmonės. Ant kiekvieno kampo girdim, koks baisus tas kiaulgrypis ir kaip jo reikia saugotis. Nors, kaip skaičiau kažkuriame tinklaraštyje, mirtingumas nuo jo perpus mažesnis nei nuo paprasto gripo. O ir tas mirtingumas juokingai mažas. Gal geriau susirūpinkit kokiom svarbesnėm ligom, vėžiai, tuberkuliozės, cukriniai diabetai, kiaulgripofobijos ir pan., nuo kurių nuolat pasaulyje miršta velniai žino kiek kartų daugiau žmonių nei nuo šito vargano gripelio. Kaip jau sakiau, ir aš buvau kažkuo truputį apsirgęs, bet nepradėjau saujom vaistų gert ir kitaip farmacininkams pelno kraut (nors čia nieko blogo, ekonomiką žmonės gal truputį išjudins). Pamenat tą posakį, kad gydoma sloga praeina per 7 dienas, o negydoma – per savaitę? Tai va, gydomas gripas praeina irgi per savaitę, o negydomas per 2-3 dienas. Kuo mažiau organizmą alinsit visokiom chemijom (jau nekalbu apie daktarų visur kišamus antibiotikus), tuo greičiau atsigausit (medikai, gal turit savo nuomonę, bet aš vis tiek pasilaikysiu savąją). Vėlgi kažkokiam tinklarašty skaičiau, kad daktarai net nesiūlo numušinėt mažesnės nei 38,5 C temperatūros. Ir tai visiškai logiška. Pirkitės jūs tas visokias kaukes, skiepykitės, melskitės ar dar velniai žino ką darykit, niekur nepasislėpsit nuo to vargano gripelio, jei organizmas sugalvos, kad nėra pakankamai stiprus, kad jam atsispirtų. Ir tada jau galėsit skųstis, kad čia jus farmacininkai apkrėtė, toks likimas, ar dievas nubaudė, čia priklausomai nuo to, kas jums labiau patinka. Kokia baisi tragedija, pasirgsit kelias dienas ir vėl sveiki. Žinot, eikit velniop su savo gripofobijom, tikrai kvailai atrodot.

Svečio įrašo autorius: Valdas

Kadangi daug kas klausė dėl tikybos ir etikos pasirinkimo mokyklose, išsiaiškinau esamą situaciją.

Ištrauka iš Švietimo įstatymo 31 straipsnio:

1. Tikyba yra PASIRENKAMA dorinio ugdymo dalis. Dorinis ugdymas yra pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo dalis. Tėvų (globėjų, rūpintojų) pageidavimu tikybos dalykas gali būti įtrauktas į jų vaikų ikimokyklinį ugdymą. Gali būti vykdomas religinis neformalusis švietimas bei savišvieta.
2. Pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas vykdančios mokyklos MOKINYS, SULAUKĘS 14 METŲ, TURI TEISĘ RINKTIS vieną iš privalomojo dorinio ugdymo dalykų: tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos TIKYBĄ ARBA ETIKĄ.
3. JAUNESNIAM NEGU 14 METŲ MOKINIUI tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos TIKYBOS ARBA ETIKOS DALYKĄ PARENKA TĖVAI (globėjai, rūpintojai), valstybės globojamam mokiniui jo šeimoje ar giminėje išpažįstamos tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos tikybą arba etiką parenka mokykla.

Taigi čia viskas aišku: neturite 14 metų – prašote tėvų, kad šie parinktų jums etikos pamokas, jei jums jau 14 – prašymą rašote patys. Daugelis rašėte, kad esate priversti rinktis tikybą, nes teigiama, jog nėra pakankamo mokinių skaičiaus etikos klasėms sudaryti. Iš tikrųjų yra taip: Kaip man paaiškino Švietimo ir mokslo ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus specialistai, NIEKAS NEGALI VERSTI JŪSŲ LANKYTI TIKYBOS PAMOKŲ. Jei nedaug mokinių renkasi etiką, mokykla gali jungti kelių (netgi skirtingų) klasių mokinius ir jiems dėstyti jų pasirinktą dalyką. Net jeigu jūs vienintelis visoje klasėje ar netgi mokykloje renkatės etiką, mokykla privalo jums sudaryti sąlygas ją mokytis. Jei nėra jokių kitų galimybių, MOKYKLA PRIVALO JUMS SIŪLYTI ETIKOS MOKYTIS SAVARANKIŠKAI, o ne versti eiti į tikybos pamokas. Jūsų užduotis – tik parašyti prašymą. Atsiminkite, TAI – NE JŪSŲ, O MOKYKLOS PROBLEMA, kurią privalo išspręsti ji pati!

Sėkmės kremtant mokslus ir ginant savo įsitikinimus!