Kaip ir visa Lietuvos blogosfera, taip ir šitas Lietuvos dievų pamirštas tinklaraštis šiek tiek apmiręs. Tiesa, nieko čia keisto, manasis tinklaraštis nuolat bangavo: kartais po įrašą per mėnesį, kartais po tris per dieną. Niekada nerašiau iš reikalo, niekada ir nesirengiu to pradėti, taigi nenustebkit, jei ateis toks periodas, kai neišvysit nieko naujo keletą mėnesių. Visgi, kol šitas tinklaraštis dar visiškai neužsilenkė, nusprendžiau pagyvinti viską trumpais pamąstymais, nes jaučiu, kad mano durnoj galvoj retkarčiais įsižiebia ir viena kita netgi ne visai durna mintis. Bus proga grįžti prie tikrosios „web log“ reikšmės – interneto dienoraštis.

Su sąlyga, kad per paskaitas mes su vienu kurso draugu (kalbininkai, sugalvokit kokį protingesnį „kursioko“ atitikmenį) beveik visas dėstytojų mintis interpretuojame iš kačiukų pozicijos beigi esam Cat Blog fanai, tai pasistengsiu prie kiekvieno tokio tipo įrašo pridėti ir nuotrauką su kokiu nors kačiukų giminės padaru. Tikriausiai visada čia bus katė KacKac, bet ne tame esmė.

1. Nežinau, ko šiais laikais moko per informatikos pamokas, bet akivaizdu, jog reiktų skubiai keisti mokymo programą ir didžiausią dėmesį skirti lietuviškos abėcėlės įsijungimui klaviatūroje bei rašymui lietuviškomis raidėmis. Taip pat labai rekomenduoju pasinaudoti puikiu kai kurių mokyklų sprendimu ir neklijuoti lietuviškų raidžių ant skaičių, kad paskui nebūtų aiškinimų, kaip „rašyčiau lietuviškomis raidėmis, bet nėra sužymėta“. Gal ir pavarų automobilyje negalit perjungt nepažiūrėję į sužymėtus skaičiukus?
2. Jei jau pradėjom apie lietuvių kalbą, tai reikia kažką skubiai daryti ir su ja. Nežinau, kas prieš 2-3 metus sugalvojo keisti lietuvių kalbos egzaminų tvarką ir nustumti bet kokią gramatiką ir taisyklingą rašybą į paskutinę vietą, bet aš jau įsivaizduoju, kokia beraštė jaunoji karta auga. O kitaip juk ir būti negali, kai visas dėmesys skiriamas krūvos neįdomių knygų ir eilėraščių analizei. Nuo dešimtos klasės tam, ką aš laikau „lietuvių kalba“ nebeskiriama visiškai jokio dėmesio, tiesiog nelieka laiko. Net ir anksčiau įgyti įgūdžiai netobulinami pamažu nyksta. Taip, lietuvių kalba be proto sudėtinga, visų taisyklių eilinis žmogus gyvenime neišmoks, bet… Bet ką sakyti, kai nemaža dalis abiturientų, begalė studentų ir beveik visi kiti rašyti lietuviškai moka blogiau nei pagal programą tai turėtų mokėti penktokas. Taip, brolis ir daug kitų man tuoj pradės aiškint, kaip reikia lietuvių kalboje naikint nosines, supaprastint skyrybą ir visa kita. Ir kas gi iš to? Neteksim gerai išsilaikiusios senos kalbos, dėl taisyklių pasikeitimo sukelsim sumaištį, reiks perrašyt visus vadovėlius ir pan., o visi ir toliau rašys „kaip pakliūna“.
3. Gerai, taip jau atsitiko, kad šį kartą dėmesys sutelktas lietuvių kalbai, tai dar grįžtu prie informatikos: gal tikrai laikas peržiūrėti programą ir vietoj visokių programavimų paskaliu išmokyti ko nors praktiško?  Pavyzdžiui, kaip į kompiuterį įdiegti gramatines klaidas taisančią programinę įrangą? Jei jau Švietimo ministerija ir NEC nusprendė, jog mokykloje nebereikia mokyti taisyklingos rašybos, tai bent jau suteikite žinių, kaip į šį darbą įkinkyti kompiuterį.
4. Gerai, užteks apie tas kalbas, pats ne ką raštingesnis už kitus esu, tai man gal labiau vertėtų patylėti šiuo klausimu. Geriau pereikim prie linksmesnių aktualijų: homoseksualai, Kedys ir kedofilai, Islandijos ugnikalnis ir Kubilius su į gerklę įsikibusiais socdemais. Berods nieko nepamiršau.
   1. Homoseksualai. Visi čia daug prirašė apie homoseksualų pasivaikščiojimus ir intelektinių mažumų išsidirbinėjimus kitapus tvoros, tai nelabai yra ką pridurt, be to, nemanau, kad mano durna galva jau pakankamai subrendusi diskutuoti šita tema. Trumpai tariant, visiškai palaikau visus žmonių veiksmus už savo teises, gaila, kad aplinkui vis dar per daug budulių, kurie (nepriklausomai nuo renginio) siekia prisigert, padaužyt ir pridaužyt viską ir visus aplinkui esančius. Beje, visi čia labai sielojosi, kad „žemesnės nei jų klasės žmonių“ eitynėms buvo išleista 300.000 Lt (ar 200.000, koks skirtumas). Kai pirmą kartą šitą sumą išgirdau, man irgi nelabai patiko, bet kai pagalvoji, tai kas čia tokio. Žmonės pasinaudojo savo Konstitucine teise taikiai pasivaikščioti, o valstybė įsipareigojusi apsaugoti savo mokesčius mokančius piliečius. Nematau čia jokių problemų. Be to, pažiūrim į skaičius. Tarkim, kad išleista 300.000 Lt, o ten dalyvavo apie 700 žmonių (sakė bus mažiau, bet vėliau gi padidino skaičių), tai iš jų dirbančių lietuvių buvo kokie 300. Tarkim, kad visi gauna vidutinį 1600 Lt atlyginimą į rankas, tai kas mėnesį valstybei sumoka po beveik 500 Lt. 300*500=150.000. Tai per pora mėnesių viską valstybei ir sugrąžins. Tai biudžeto grobstytojai, ane? Ką čia žliumbiat dėl kelių šimtų tūkstančių, tai geriau pasidomėkit, kam išleidžiamos žymiai rimtesnės pinigų sumos, pvz., kasmetinės milijoninės išmokos religinėms organizacijoms. Ten tai jau tikrai kažkoks paradoksas: nuo valstybės atskirtoms, mokesčių nemokančioms, Konstitucijos negerbiančioms ir neapykantą kurstančioms organizacijoms švaistomi milijonai. Kažkas gerų lobistų turi. Užteks tam kartui apie homoseksualus, kada nors šita tema pasižadu sukurti normalų įrašą, kai tik pajausiu, kad mano smegeninė tam pribrendusi.
   2. Kedys ir kedofilai. Iš šeimos nelaimės žmonės cirką pasidarė. Taigi net durnam aišku, kad joks Kedys jokio Furmanavičiaus ar ko kito nenukalė. Kažkam tik reikėjo juos abu užčiaupt. Be to, reikia pripažint, kad viso to organizatorius ir jo pagalbininkai yra visiškai intelekto nesužaloti asmenys, nes taip durnai viso siužeto nepagamintų net darželinukas. O dar kai per panoramą girdžiu, kaip kažkoks tyrėjas ramiu veidu bando aiškint, kad nėra pagrindo manyt, jog kažkas norėjo užlenkt Kedį, tai nesusilaikau nenusijuokęs – negi jis pats tiki tuo, ką sako. Paskutiniu metu nelabai domiuosi, nes jau atsibodo, tai nežinau, kaip ten su ta Kedžio dukra ir jos grąžinimu motinai. Įtariu, kad vis tik grybo pjovimas ir ta motina tikrai nelabai kuo dėta. Realiai, tai reiktų leist pačiam vaikui pasirinkt, pas ką nori gyvent.
   3. Islandijos ugnikalnis su kietu pavadinimu, jau baigiu jį išmokt, kažkas panašaus į Aijafiatlajokat. Kad ir kaip ten bebūtų, islandai pasidarė pramogą dėl jo tarimo. Jau vien dėl to negalima supaprastint mūsų kalbos, gal ir mes kada nors dėl kokių nors priežasčių galėsim pasimėgaut vietovardžių tarimu. Šiaip nelabai turiu ką apie jį pasakyt. Islandijos dievai, matyt, supyko ant skolų reikalaujančių anglų ir nusiuntė dovanėlę, kad apsiramintų.
   4. Na ir Kubilius. Pridirbo tas žmogus klaidų, beveik pribaigė bet kokį smulkesnį verslą, susuko galvas su neaiškiais mokesčiais ir dar neaiškesniais jų skaičiavimais, bet aš vis dar jį palaikau. Gal dėl to, kad nieko tinkamesnio nematau. Pasiklausau kartais po panoramos politikų debatų, matau, kad Socialdemokratai ir Viktoro partija neturi normalių atstovų, palaikyčiau gal daugiau liberalus, bet ten kažkaip nesimato lyderių. Tai ir neturiu nieko prieš konservatorius, nors ir nepatinka man, kad jie su krikdemais susijungę. Vis dėlto, Kubilius visai neblogai atsilaikė. Gaila, kad pagerėjus ekonominei situacijai, vėl tikriausiai valdžią paims socialdemokratai ir toliau kraus dovanėles konservatoriams iki kito nuosmukio. Net bjauru klausyt, kai jie aiškina, kokie jie buvo ir bus geri ir koks blogas yra Kubilius.
5. Ir paskutinė dalis, įžanga tam įrašui, kuriam ruošiuosi daugiau nei metus, bet taipogi nesijaučiu pakankamai pribrendęs. Ir tai yra ne kas kita, o religija. Kuo daugiau apie ją pamąstau, tuo labiau nemėgstu. Nekalbu apie visas religijas, kalbu tik apie keletą. Tikiuosi, kad tas įrašas kada nors rudenį vis tik išvys dienos šviesą, nes atėjo laikas, atsibodo man tylėti. Žinot, kai giminėj beveik visi gana stipriai religingi, tai stengiesi daugiau patylėt, kad dėl tokių niekų neprasidėtų beprasmiai ginčai ir visokie pykčiai. Be to, mama vis kartoja: nerašyk tu apie Dievą ir religiją, nes paskui darbo nesusirasi ir t.t., ir pan. Bet dabar kai pagalvoju: jei darbdavys renkasi darbuotoją ne pagal jo sugebėjimus ir asmenines savybes, o pagal religiją, tai toks čia malonumas dirbti neperspektyvioje ir, tikėtina, greit subankrutuosiančioje įmonėje…
6. Ryšium su tuo, kad Eurovizija ką tik įvyko, tai papildau šitą savo prieš gerą mėnesį rašytą įrašą. Trumpai tariant, tai šiemet Eurovizija buvo dar labiau apgailėtina nei visada. Atsimenu, užpernai buvo Jeronimas Milius su savo Eurovizijai per geru gabalu, pernai buvo pora normalių dainų (be konkurencijos Estija ir dar Islandija). Šiemet gi, neskaitant vyruko iš Belgijos, nebuvo nieko. Gerai, laimėjo Vokietija, paguoda, kad bent jau daina visai nebloga, palyginus su pastarųjų metų laimėtojais. InCulto? Nors iš lietuvių man žymiai labiau patiko Eden ir Agama, bet prieš InCulto dainą irgi nieko neturiu. Kiek nustebau, kai į finalą nepateko.

Panašūs įrašai:

1. Pamąstymai apie viską ir apie nieką

Paskutiniu metu šiek tiek seku naujienas ir diskusijas apie kraujo donorystę ir vis pastebiu, kad prie kiekvieno tokio įrašo beveik visada galima išvysti tuos pačius komentarus:

• Baik žaist su donorystėm, nes hepatitą pasigausi.
• Jei algos būtų kaip vakarų Europoj, tai duotumėm neatlygintinai.
• Kam duot neatlygintinai, kai jie sau iš to paskui pelnus kraunasi?
• Negi gaila valdžiai tų 40 Lt?
• O kodėl tu (neatlygintinai) duodi kraują?

Galimybė užsikrėsti tam tikromis ligomis

Baikit, žmonės, nebe sovietų laikai, kai visi tie kraujo paėmimai ir supylimai buvo vykdomi neaiškiomis sąlygomis ir neaiškaus sterilumo reikmenimis. Dabar juk viskas daroma su vienkartiniais įrankiais, nelabai įsivaizduoju, kaip, duodant kraują, būtų galima užsikrėsti per kraują plintančiomis ligomis. Savo akimis matau, kaip darbuotojos visokias adatas išplešia iš sandariai uždarytų pakuočių. Dėl šito man nė menkiausia abejonė nekyla.

Visos tos ligos yra lygiai toks pat mitas, kaip ir „pripratimas per dažnai duodant kraujo“. Paskui iš nosies kraujas bėga, jei ilgą laiką neduodi… Ar kaip ten ta pasaka skamba? Nesu medikas, net biologijos nuo 11 klasės buvau atsisakęs, bet vis tiek nelabai galiu suprasti, kaip organizmas galėtų prisigamint daugiau kraujo, nei jam reikia ir pradėt jį per nosį pumpuot. Čia šiaip nesąmonė ir dėl to, kad tas kraujo tūris berods per parą ar dvi atsistato, o vėliau tik visokie eritrocitai po truputį atsigamina. Tai kodėl kraujas pro nosį turėtų bėgt po kelių mėnesių, jei buvęs tūris atsistato jau už dienos? Tai kaip tik visokių trombocitų iš pradžių sumažėja, didesnė tikimybė nukraujuot.

Mažiau krapštykit nosį ir jokie kraujai iš jos nebėgs. O jei nepadeda, tai nueikit pas šeimos daktarus, nes gali būt rimtų ligų požymis.

Žinokit, yra ir daugiau visokių smagių perliukų apie donorystę, galit pasiskaityt Kraujo Centro puslapyje.

Atlygintina ir neatlygintina donorystė

Įstojom į Europos Sąjungą, vis lyginamės su Vakarų Europa. Ne išimtis ir Kraujo donorystė: Vakarų Europa parodoma kaip Neatlygintinos kraujo donorystės pavyzdys. Lietuviai nebūtų lietuviai, jei dėl to nepradėtų skųstis. Pasirodo, jie mielai duotų kraujo neatlygintinai, jei gyventų taip gerai kaip Vakarų Europoj, nes Lietuvoj jau tokia nežmoniškai bloga situacija, kad kraujo donorystė yra labai svarbus pajamų šaltinis. Taip, vienas kitas litas visiems praverčia, bet ar čia ta vieta, kur turėtų būti generuojamos žmonių pajamos? Galų gale, koks tas geresnis vakarų europiečio gyvenimas? Kokios nors Zimbabvės gyventojas irgi pasakytų, kad mielu noru duotų kraujo neatlygintinai, jei gyventų taip gerai kaip lietuviai. Visi šitie paverkšlenimai atrodo kvailai, gyvenimas Lietuvoje toli gražu dar nėra jau toks blogas, žmonės iš bado masiškai nemiršta. Nesvarbu kiek toks mielas lietuvis pinigų turi, vis tiek ras geriau gyvenantį ir lyginsis su juo. Internetui ir kompiuteriui pinigų pakanka, o štai be tų 40 Lt jau išgyventi niekaip nebeįmanoma.

Pelnas iš mūsų kraujo. Neduokim neatlygintinai, nes Kraujo Centro vadai iš mūsų aukų sau pinigus kraunasi. O visų pirma tai, koks skirtumas, ar atlygintinai, ar ne. Įtariu, kad tie 40 Lt lyginant su realia puslitrio kraujo kaina yra niekiniai. Tada reiktų būti ne prieš neatlygintiną donorystę, bet prieš absoliučiai visą donorystę. Nes maža ką, gal jie tikrai tuos pelnus kraunasi? Ką, mes durni? Neduokim kraujo, tegu bankrutuoja! Čia panašiai kaip, nebalsuosiu už nieką, nes jie visi vagys. Paskutinis sakinys gal ne į temą, bet užtat apie valdžią. Žinot, tie pelnai iš mūsų kraujo gal ir nebūtinai yra mitas, bet man visiškai vienodai, ką jie su mano krauju daro. Aš savo padariau, o kaip ten kas toliau – čia jau jų sąžinės reikalas. O kadangi visi viršinykai ir kiti valdžios žmonės vaidina baisius krikščionis katalikus, tai visi degs pragare, taip jiems ir reikia, ane? Čia juk tinkamas atpildas tiems „žulikams“?

Kodėl kraujo donorystė turėtų būti apmokama?

Nežinau, ar jūs pastebėjot, bet pastaruoju metu Lietuvoje mokama donorystė jau beveik išnaikinta. Dėl to kyla baisiai didelis nepasitenkinimas, dėl kurio šitas įrašas ir atsirado. Neseniai į Rokiškį buvo atvažiavę Panevėžio kraujininkai ir vykdė neatlygintinos donorystės akciją. Koks skandalas kilo, kad niekas nepriėmė mokamų donorų… Pasirodo, kalti ne tie potencialūs donorai, kurie ne iki galo perskaitė informaciją, o valdžia, nes jiems gaila tų varganų 40 Lt. Prasidėjo visokie aiškinimai, kad trūko informacijos. Taip ir nesupratau, kaip žmonės gavo informaciją apie donorystę, bet nepastebėjo žodžio „neatlygintina“. Ir visgi kur čia problema? Žmonės atvyko duot kraujo, niekas gi jų neišvarė, išskėstom rankom priėmė. Ko jie susirinko: duot kraujo ar pinigų pasiimt? Atsimenu, prieš pora mėnesių moteriškės tame pačiame Rokiškyje baisiai putojosi, kad neatlygintini donorai priimami be eilės, nes čia, matai, pasityčiojimas iš žmonių.

Taip, dėl visko kalta yra valdžia. Bet visgi, jūs man paaiškinkit, kodėl Kraujo Centras turėtų jums mokėt už jūsų kraują? Kodėl? O gal jam to mokamo kraujo visiškai nereikia? Kodėl jis turėtų pirkt tai, ko jam nereikia. Taip išeina, valdžia yra kalta dėl to, kad neperka to, ko jai nereikia. Geras argumentas, ane? Man irgi patinka tokia nemirtinga logika. Žinot, mieli skaitytojai, jūs esat nežmoniškai kalti dėl to, kad nenorit šoninėj juostoj pirkt reklamos ploto už 200 lt/mėn, kaip jum ne gėda? Čia ne į temą, bet vis tiek apie pinigus. O dabar pažiūrim, ar galima nors kiek logikos rast tame, kad mokamo kraujo Centrui nereikia. Neatlygintinos donorystės skatinimas duoda savo vaisių, vis skleidžiamos naujienos, kad tokių donorų dalis nuolat didėja. Gal neatlygintino kraujo kiekiai jau (beveik) patenkina jo poreikį? Įsivaizduokit, kad jūs atstovaujat Kraujo Centrą: ar pirktumėt tai, ką galit gaut nemokamai, ar pirktumėt tai, ko jau turit pakankamai?

O dabar paimkim tokį pavyzdį: turgaus diena, vienas šalia kito stovi du prekeiviai su dešromis, pas abu lygiai tokios pačios dešros. Abu turi 4 rūšių dešrų (kraujo grupės, ar 8, nesvarbu), tų rūšių kiekiai pas abu irgi labai panašūs. Realiai niekuo jie nesiskiria. Pas abu visos dešros po 40 Lt/kg (40 Lt už kraują). Staiga vieną dieną vienam žmogeliui pasimaišė protelis, ir sugalvojo jis dalint savo dešras nemokamai (neatlygintinas donoras). Kitas prekeivis (mokomas donoras) tik pavadino jį durnium ir daugiau nieko nedarė. Į turgų pradėjo rinktis gerų rūkytų dešrų ištroškę žmonės (Kraujo Centras), visi turėjo savo pamėgtą dešros rūšį ir į kitas net nežiūrėdavo. Aišku, pirkėjai nieko negalvodami greit laimingi pasičiupo nemokamas dešras. Pas tą kvaištelėjusį žmogelį vos keli kilogramai teliko. Bet taip jau atsitiko, kad vienos rūšies dešrų nuolat būna mažiau nei kitų (retosios kraujo grupės). Paaiškėjo, kad beveik visų pirkėjų poreikius patenkino pirmasis prekeivis. O štai tos retosios rūšies dešrų pritrūko. Bet žmonės negalėjo be dešros gyvent, tai nepagailėjo pinigėlių ir nusipirko iš antrojo. Tiesą sakant, antrasis prekeivis taip ir liko su beveik visomis dešromis, nes nupirko iš jo tik keletą retųjų dešrų kilogramų. Pagal anksčiau įvardytą logiką jis kartu su atlygintinais donorais dabar gali išversta gerkle rėkt, kokia valdžia ir visa aplinka blogi, kodėl iš jų neperka dešrų/kraujo po 40 Lt. Tai bjaurybės, negi jiems gaila tų 40 Lt už dešrą, kurios jiems nebereikia? Tokie dalykai ne iš piršto laužti, kas retkarčiais nueina į Kraujo Centrą, ne kartą išvydo ant durų prikabintą lapelį: šiandien priimami tik neatlygintini visų grupių donorai ir IV (ar kokia ten retesnė) grupės mokami donorai, t.y. tų, kurių kraujo stygius jaučiamas.

Pažiūrėkim į tai iš elementarios ekonomikos pusės: yra laisva rinka, joje yra krūva pardavėjų (kraujo donorų) ir vienas pirkėjas (Kraujo Centras). Kitaip sakant, matom akivaizdžią monopsoniją – rinkoje tik vienas pirkėjas, kuris turi galimybę šiek tiek veikti visą rinką, nes neturi konkurentų. Kadangi pirkėjas vienas, tai ir sąlygos jo. Pardavėjas (donoras) tik gali gali priimti jo siūlomas sąlygas arba ne. Niekas juk neliepia jums atiduoti savo kraują nemokamai. Jei nepatinka sąlygos, turėkitės tą savo kraują ir neverkit, kad niekas jo neperka už jūsų prašomą kainą. Arba eikit ieškot kito pirkėjo, gal rasit kokią juodąją kraujo rinką…

Kodėl žmonės yra kraujo donorai?

Manęs vis kas nors paklausia, kodėl duodu kraują neatlygintinai, arba šiaip kodėl jį iš viso duodu. Kas juokingiausia, tai neturiu aiškaus atsakymo į šitą klausimą.

Pradėjau nuo to, kad man padarė įtaką Sodonio ir dar kažkieno įrašai apie donorystę, prieš 2-3 metus tinklaraščiuose buvo trumpam užėjusi kažkokia donorystės banga. Ji ir padarė man įtaką, kurios dabar negaliu atsikratyt.

Dabar pagalvokim, kodėl aš galėčiau duot tą (nemokamą) kraują:

• Gaunu šokolado. Gero šokolado. Man puslitris kraujo į plytą šokolado yra tinkami mainai, todėl ir mainau. Ir net nežliumbiu, kad per mažai šokolado duoda.
• Paskutinius pora kartų dar davė ir šiaip po smagią dovanėlę. Visai miela.
• Po 15 kartų duoda dviratį berods, visai nebloga paskata.
• Po 40 kartų priklauso valstybinė pensija. Gaila, kad iki to laiko Sodra bus subankrutavusi.
• Bent jau minimaliai patikrina sveikatą, žinau, kad tikrai neturiu problemų dėl kraujo.
• Turiu ką parašyt į retai papildomą tinklaraštį.
• Gaunu karmos taškų, nes esu socialiai atsakingas ir propaguoju donorystę.
• Tikiuosi, kad šie įrašai užverbuos ir daugiau žmonių, kurie taps kraujo donorais. Kaip tapau ir pats. Neabejoju, kad toks įrašas tinklaraštyje padaro didesnę įtaką už valstybinio lygio socialines reklamas. Word of Mouth.
• Dar galima pridėt tą „Gelbsti gyvybę“, bet čia man tikrai ne pirmoj vietoj. Niekingas aš žmogus.
• Kadangi valdžia parduoda kraują į užsienį, skatinu ekonomiką ir Lietuvos eksportą!
• Tie galimi 40 Lt nėra jau tokia didelė suma, kad sugundytų. Man maloniau priduot nemokamai.
• Realiai didžiausia paskata yra tai, kad bandau pasivyt Negerovę pagal donacijų skaičių. Bet jis vis nepasiduoda.

Panašūs įrašai:

1. Kraujo donorystė #6
2. Kraujo donorystė #2
3. Kraujo donorystė #3
4. Kraujo donorystė #1
5. Kraujo donorystė #4

Tai dabar pažiūrim, ko čia gali prireikt:

• 700 g kepenų
• ne mažiau 4 morkų
• 1-2 svogūnų
• truputį sviesto
• poros saujų miltų
• kiaušinio
• keleto bulvių
• raugintų kopūstų
• druskos
• dar druskos
• negailėkit druskos

Kadangi perkam kepenis Norfoj, tai puikiai žinom, kad labai didelės kokybės tikėtis nebūtina, labai tikėtina, kad bus su pradėjusios gesti mėsos kvapu. Bet nieko tokio, viskas gerai, įmerkiam į vandenį ir kvapas dingsta. Lieka tik tas labai specifinis kepenų kvapas. Tai va, sumerkiam tas kepenis į vandenį, kas kiek laiko pakeitinėjam vandenį. Paskui pasiimam kokį didelį piktą ir aštrų peilį bei išnaikinam didžiausias kraujagysles (ar kas ten tokios) bei apsmulkinam į mažesnius gabalus. Vėl apipilam vandeniu ir paliekam nakčiai.

Ryte pamatom, kad naktį buvo atėjusi kiaulių fėja ir pradangino dalį mūsų kepenų, nes iš tų 700g mažai beliko. Išpilam vandenį ir negailėdami pripilam druskos. Pripylėt? Tai dabar dar tiek pat įpilkit, gal užteks. Dar kokių juodpipirių maltų užpilkit, kvapieji irgi nekenks, prisipilkit visko pagal skonį. Ir paliekam bent pusvalandžiui, kad susigertų.

Imam kiaušinį, išplakam, į kitą lėkštę prisipilam miltų. Keptuvėj pasikaitinam riebalų (aliejaus, taukų, lajaus, sviesto ar dar kokio velnio). Na ir žinot gi, kepenys > plaktas kiaušinis > miltai > keptuvė. Nežinau, kiek ten laiko man kepė, bet maždaug pajausit. Kai po kambarį pradės sklist nebe smirdančių kepenų, o kvepiančių kepenų kvapas, tai ir bus iškepę. Tik neperkepkit.

Tai va, dabar galim arba valgyt, arba tušint.

Antruoju atveju įmetam į puodą gabalėlį sviesto, su burokine tarka apsmulkinam morkas (iš kurių paskui mažai kas lieka), peiliu apkapojam svogūną, smulkiais gabalėliais supjaustom mūsų kepenis. Viską sumetam į puodą. Dar užberiam truputį druskos ir užpilam šiek tiek vandens. Ir ant mažos ugnies paverdam, vis pažiūrėdami, ar vandens yra ir stipriai nepridegė. Vėlgi, nežinau, kiek laiko čia užtruko. O kol šitas turtas šildosi, nusiskutam ir išsiverdam bulvių. Košė geriau būtų, bet tingėjau daryt. Ir nubėkit krautuvėn raugintų kopūstų nusipirkt, jei neturit. Kaip visi žinom, normaliai raugintų kopūstų nelabai nusipirksi, tai imam maišelį su kuo daugiau skysčio. Tai reiškia (berods), kad jie teberūgsta. O tai reiškia, kad bus geriau išrūgę ir kietesni.

Ir berods viskas. Truputį per mažai morkų, bet šiaip skanu.

Ai, dėl tos įžangos su kiaulių gripu sergančiomis kiaulėmis, tai aš pajuokavau. Nors čia protingi žmonės lankosi, tai ir patys supras.

Ta proga dar galima paburbėt apie kiaulgrypį. Nuo pat pradžios jis mane nervina, tiksliau nervina tie nemąstantys ir panikuojantys žmonės. Ant kiekvieno kampo girdim, koks baisus tas kiaulgrypis ir kaip jo reikia saugotis. Nors, kaip skaičiau kažkuriame tinklaraštyje, mirtingumas nuo jo perpus mažesnis nei nuo paprasto gripo. O ir tas mirtingumas juokingai mažas. Gal geriau susirūpinkit kokiom svarbesnėm ligom, vėžiai, tuberkuliozės, cukriniai diabetai, kiaulgripofobijos ir pan., nuo kurių nuolat pasaulyje miršta velniai žino kiek kartų daugiau žmonių nei nuo šito vargano gripelio. Kaip jau sakiau, ir aš buvau kažkuo truputį apsirgęs, bet nepradėjau saujom vaistų gert ir kitaip farmacininkams pelno kraut (nors čia nieko blogo, ekonomiką žmonės gal truputį išjudins). Pamenat tą posakį, kad gydoma sloga praeina per 7 dienas, o negydoma – per savaitę? Tai va, gydomas gripas praeina irgi per savaitę, o negydomas per 2-3 dienas. Kuo mažiau organizmą alinsit visokiom chemijom (jau nekalbu apie daktarų visur kišamus antibiotikus), tuo greičiau atsigausit (medikai, gal turit savo nuomonę, bet aš vis tiek pasilaikysiu savąją). Vėlgi kažkokiam tinklarašty skaičiau, kad daktarai net nesiūlo numušinėt mažesnės nei 38,5 C temperatūros. Ir tai visiškai logiška. Pirkitės jūs tas visokias kaukes, skiepykitės, melskitės ar dar velniai žino ką darykit, niekur nepasislėpsit nuo to vargano gripelio, jei organizmas sugalvos, kad nėra pakankamai stiprus, kad jam atsispirtų. Ir tada jau galėsit skųstis, kad čia jus farmacininkai apkrėtė, toks likimas, ar dievas nubaudė, čia priklausomai nuo to, kas jums labiau patinka. Kokia baisi tragedija, pasirgsit kelias dienas ir vėl sveiki. Žinot, eikit velniop su savo gripofobijom, tikrai kvailai atrodot.

Panašių įrašų nėra

Svečio įrašo autorius: Valdas

Kadangi daug kas klausė dėl tikybos ir etikos pasirinkimo mokyklose, išsiaiškinau esamą situaciją.

Ištrauka iš Švietimo įstatymo 31 straipsnio:

1. Tikyba yra PASIRENKAMA dorinio ugdymo dalis. Dorinis ugdymas yra pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo dalis. Tėvų (globėjų, rūpintojų) pageidavimu tikybos dalykas gali būti įtrauktas į jų vaikų ikimokyklinį ugdymą. Gali būti vykdomas religinis neformalusis švietimas bei savišvieta.
2. Pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas vykdančios mokyklos MOKINYS, SULAUKĘS 14 METŲ, TURI TEISĘ RINKTIS vieną iš privalomojo dorinio ugdymo dalykų: tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos TIKYBĄ ARBA ETIKĄ.
3. JAUNESNIAM NEGU 14 METŲ MOKINIUI tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos TIKYBOS ARBA ETIKOS DALYKĄ PARENKA TĖVAI (globėjai, rūpintojai), valstybės globojamam mokiniui jo šeimoje ar giminėje išpažįstamos tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos tikybą arba etiką parenka mokykla.

Taigi čia viskas aišku: neturite 14 metų – prašote tėvų, kad šie parinktų jums etikos pamokas, jei jums jau 14 – prašymą rašote patys. Daugelis rašėte, kad esate priversti rinktis tikybą, nes teigiama, jog nėra pakankamo mokinių skaičiaus etikos klasėms sudaryti. Iš tikrųjų yra taip: Kaip man paaiškino Švietimo ir mokslo ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus specialistai, NIEKAS NEGALI VERSTI JŪSŲ LANKYTI TIKYBOS PAMOKŲ. Jei nedaug mokinių renkasi etiką, mokykla gali jungti kelių (netgi skirtingų) klasių mokinius ir jiems dėstyti jų pasirinktą dalyką. Net jeigu jūs vienintelis visoje klasėje ar netgi mokykloje renkatės etiką, mokykla privalo jums sudaryti sąlygas ją mokytis. Jei nėra jokių kitų galimybių, MOKYKLA PRIVALO JUMS SIŪLYTI ETIKOS MOKYTIS SAVARANKIŠKAI, o ne versti eiti į tikybos pamokas. Jūsų užduotis – tik parašyti prašymą. Atsiminkite, TAI – NE JŪSŲ, O MOKYKLOS PROBLEMA, kurią privalo išspręsti ji pati!

Sėkmės kremtant mokslus ir ginant savo įsitikinimus!

Panašių įrašų nėra

„Gimtasis Rokiškis“ – visiems rokiškėnams bei aplinkiniams gyventojams puikiai žinomas rajono laikraštis. Nuo senų laikų vietiniai (įskaitant ir mane) jį dar tebevadina „Spaliuku“. 4 ar 5 kartus per savaitę pasirodančio maždaug 4–8 puslapių (dabar gal jau ir daugiau) laikraščio egzempliorius jau senokai kainuoja daugiau nei 1 Lt. Prenumeratos kainos irgi ne ką mažiau kandžiojasi – 217,48 Lt metams. Nors nėra ko norėti, kai dirbama be konkurencijos. Tikriausiai visuose rajonuose panaši situacija.

Bet ne apie kainas čia norėjau parašyti. Kaip ir tikriausiai daugelio rajonų laikraščiai, taip ir mūsiškis turi savo interneto puslapį, kur kiekvienas gali susipažinti su rajono naujienomis ir aktualiomis diskusijomis. Aišku, redakcija bijo dėti pilnus straipsnius, todėl įdeda tik jų pradžią, o kaipgi – kitaip niekas nebepirktų spausdinto varianto.

Ilgą laiką interneto puslapis buvo prastokos išvaizdos bei nefunkcionalus. Kai prieš maždaug metus aš pradėjau jame lankytis, pasigedau RSS skaitymo galimybės, rašiau redakcijai e. laišką su klausimu, kada bus RSS funkcija – ignoravo, rašiau tokius pat klausimus komentaruose – ignoravo. Bet čia dar ne vienintelė funkcija, kurios itin trūko, labai primityvi komentavimo forma, kurioje neleidžiama net perkelt teksto į kitą eilutę. Aš jau nekalbu apie kiekvieno komentaro moderavimą (labai smagu diskutuoti, kai komentaras pasirodo po kokių 3 valandų). Trūkumų sąrašą galima tęsti ir tęsti. Niekas nesirūpina, kad skaitytojams būtų patogu.

Bet štai prieš kokius 2–3 mėnesius buvo garsiai paskelbta, kad netrukus išvysime naują interneto puslapio versiją, aš dar kartą komentaruose priminiau, kad nepamirštų RSS (koks gi naujienų puslapis be jos). Aišku, mano komentaras vėl buvo ignoruojamas.

Žinoma, sulaukėme naujosios puslapio versijos, kuri atrodė jau gana šiuolaikiškai. Visa bėda, kad funkcionalumas išliko toks pat tragiškas, be to, skaitytojai skundėsi begale puslapio klaidų (aš kažkaip jų nepastebėjau, gal todėl, kad po archyvus nelandžioju). Taigi visi likome nusivylę www.idea.lt darbu. Aš, vis dar tebesitikėdamas RSS, pradėjau naują diskusiją forumą atitinkančioje Tribūnos skiltyje. Šiaip ne taip, pavyko gauti pirmą atsakymą, kuriuo leido suprasti, jog RSS matysiu kaip savo ausis dar ne vienerius metus.

RSS lieka RSS. Mane labiausiai nervina administracijos požiūris į skaitytojus. Jau minėjau, kad moderuojamas kiekvienas komentaras. Aišku, taip stengiamasi išvengti įvairių „robotų pasisakymų“, įvairių rūšių tolerancijos stokos bei įžeidinėjimų. Bet vieną dieną paaiškėjo, jog komentarus moderuoja visiškai ne dėl to. Prie eilinio straipsnio parašiau eilinį savo komentarą, po kokio pusdienio vėl atidaręs tą įrašą randu komentarą, panašų į „Malciau, snargliau tu“ (neberandu to įrašo, negaliu tiksliai atkartot). Na aš toks jau žmogus, kuris nuo tokių žodžių neįsižeidžia, bet vis tiek nelabai suprantu, kaip gali pro moderuojamus komentarus praslysti tokios frazės? Atrašiau dar vieną komentarą, susidedantį iš dviejų dalių: pirmojoje klausimas „Administracija, kam reikalingas moderavimas, jei praleidžiate įžeidinėjimus?“, antrojoje kažkas „į temą“. Po moderacijos liko tik antroji dalis. Po pusdienio apmąstymų padariau tokią išvadą: arba jiems absoliučiai nusispjaut į skaitytojus, arba pati administracija ir išvadino mane snargliumi. Taigi paaiškėjo, jog moderacija skirta ne apsaugai nuo „blogų“ komentarų, o nuo administracijai nepatinkančių žodžių. Tikra žodžio laisvė… Ne mane vieną tildo, dar vienas kraštietis skundžiasi, kad dingo jo mintys, nepatikusios administracijai.

Taigi apibendrinimas, kodėl „Gimtasis Rokiškis“ negerbia savo lankytojų:

• Ignoruoja klausimus e. paštu bei komentaruose
• Neatsižvelgia į skaitytojų pasiūlymus
• Moderuoja visus komentarus, taip lėtindami galimas diskusijas
• Skatina netoleranciją, patvirtindami komentarus su įžeidinėjimais (o galbūt net ir patys įžeidinėja)
• Riboja žodžio laisvę
• Trina visas sau nepatinkančias skaitytojų mintis
• Redaguoja komentarus pagal savo užgaidas

Įrašo papildymas

Parašęs šį įrašą, neskubėjau jo skelbti. Tikėjausi išsiaiškinti, ar administracija tik praleidžia įžeidžiančius komentarus ar pati juos ir rašo. Žinote, kyla įtarimas, kai kokius tris kartus atsitinka tokia situacija: parašau komentarą, jis po kokių 2 valandų patvirtinamas ir iš karto po jo atsiranda kiek įžeidžiantis atsakymas. Ilgai laukti nereikėjo. Prie vieno įrašo ginčijomės, ar mažiems miestelių projektams, praktiškai neturintiems finansavimo, tiktų WordPress sistema. Viename savo komentare įkėliau keletą nuorodų į susijusius straipsnius, taip pat paminėjau ir blogofermas – kaip nemokamą alternatyvą, jei visiškai nėra pinigų, kaip pavyzdį daviau ir http://blogr.lt nuorodą bei keletą blogerių įrašų apie WordPress sistemos panaudojimą. Aišku, mano komentaras „pasiklydo“ kažkur moderavimo džiunglėse, bet bent jau gavau atsakymą:

malcius didysis protas. uzteks juokint zmones. kazkam maza tos tavo reklamuojamos blogafermos.

(Jeigu kas nesuprato, mano komentaras pasirodęs nebuvo, jį matė tik administracija, o atsakymą į šį komentarą gavau, taigi darau išvadą, jog pati administracija jį ir parašė. Žinoma, nieko įrodyti negaliu. Tiesiog prielaidos.)

Nepykit, bet save ir lankytojus nors kiek gerbianti administracija tikrai neturėtų rašyt tokio stiliaus komentarų.

Aišku, ne man vienam su tokiu administracijos elgesiu teko susidurti. Atsirado ir daugiau panašių nusiskundimų. Pats nesidomėjau, kas redakcijoje prižiūri internetinį puslapį, bet minėtoje nuorodoje žmonės spėja, jog už viską atsakingas „Gimtojo Rokiškio“ kompiuterininkas Kęstutis. Galų gale nesvarbu, kas ten viską prižiūri, faktas, kad darot gėdą laikraščiui. Tikiuosi, kad bent jau be vadovybės pritarimo.

Ir būkime realistai – jei ir toliau laikysitės tokios pozicijos lankytojų atžvilgiu, greit viskas gali pasikeisti. Ir visa tai jau prasidėjo, neseniai įkurtas puslapis rokiskyje.net. Galbūt jis, galbūt kas kitas, laikui bėgant, tams naująja rajono žmonių susitikimo vieta internete. Pasaulis nestovi vietoje, jeigu nenorite likti užmarštyje, turite ir patys nors šiek tiek keistis.

Ir dar vienas papildymas (2009 vasara)

Atėjo vasara, komentarai kartais patvirtinami po kokių 2–3 dienų. Norit pasakyti, jog tai normalu?

Ir dar kartą papildysiu, jei nesupyksit (2009 spalis)

Tiesą sakant, labai kvailai atrodo, kai administratorius savavališkai pradeda trydeliot tryneliot komentarus iš prasidėjusios diskusijos (net neabejoju, kad bent vienas iš komentarų priklauso administratoriui). Gerbiamasis, jei jau trinat, tai trinkit viską diskusijos šaką, nes dabar tikrai labai kvailai atrodo. (Jei kam labai įdomu, tai straipsnis buvo apie rokiškėnus, laimėjusius automobilius „Teleloto“, o aš parašiau, kad tokios naujienos rajono laikraštyje yra bevertės ir beprasmės).

Panašių įrašų nėra

Bet ne tame esmė. Pastaruoju metu mane, kaip ir daugelį kitų, nervindavo nuolatiniai reklaminiai pranešimai, daug kas iš blogerių irgi tuo skundėsi, kai kas net miegot ramiai negali. Tikriausiai visi žinom, kad jų „Informacinių ir reklaminių SMS žinučių paslaugą“ galima išjungt savitarnoje arba paskambinus nemokamu telefonu 1566. Ir lygiai taip pat žinome, jog išjungimas nė velnio nepadeda (čia turėtų būt šypsenėlė).

Ta proga, kad šiandien nuobodžiauju (egzaminas artimiausias poryt, tai negi mokysiuosi taip anksti), ir eilinė jų reklama man sutrukdė žiūrėt kažkurią Simpsonų seriją, nutariau nusiųst Omniteliui laiškelį:

Laba diena, jau ne vienerius metus naudojuosi išankstinio apmokėjimo kortelės Extra paslaugomis. Ilgą laiką neturėjau jokių nusiskundimų, kol neprasidėjo pastovūs reklaminių žinučių siuntinėjimai. „Omnitel savitarnoje“ išjungiau „Informacinių ir reklaminių SMS žinučių paslaugą“, laikinai reklamų nebegaudavau, bet po vienos kitos savaitės vėl ta pati situacija, nors „Informacinių ir reklaminių SMS žinučių paslauga“ kaip buvo išjungta taip ir liko išjungta.
Norėjau pasiteirauti, ar įmanoma kaip nors atsisakyti tų pranešimų, kad jų iš tikrųjų nebegaučiau?
Beje, kiek žinau, ne mane vieną nervina nepageidaujami pranešimai, daugelis pažįstamų Extra ir Ežio vartotojų taip pat nuolat skundžiasi.

Net nelabai tikėjausi gauti atsakymą (pvz., mūsų rajono laikraščio redakcija nesivargina ir į laiškus neatsako). Bet jau gana greitai gavau atsakymą su telefono numerio prašymu (gal norėjo patikrint, ar aš nesu žioplys, ir tikrai išjungiau tą reklamų paslaugą), atsakiau ir už kelių minučių gavau dar vieną laišką (jau iš kitos Omnitel darbuotojos):

Paslaugos „Extra“ vartotojams reklamines SMS žinutes (siunčiamas iš +370
698 99992) galima atjungti paskambinus numeriu 1566, pasirinkus 2-ąjį
punktą „Paslaugų valdymas“ ir 7-ąjį „Reklaminiai – informaciniai SMS“. Be
šių pranešimų gali būti siunčiami SMS, informuojantys apie OMNI ID teikimas
nuolaidas, jei pageidautumėte atsisakyti ir šių pranešimų, tuomet reikia
paskambinti nemokamu numeriu 1600 ir pasirinkus 3-ąjį punktą išjungti
paslaugą „E. nuolaida“. Visų žinučių siuntimas pilnai atjungiamas per 2
sav. laikotarpį.

Taigi paaiškėjo, kad Omnitel per dvi vietas siunčia reklamas, vienos atjungimą visur viešai rodo, o antrąjį ne taip paprasta surasti.

Taigi bandau skambinti tuo 1600 ir girdžiu: „jūsų sąskaitos galiojimas pasibaigęs, papildykite sąskaitą“. Na „laba diena“, jau net ir reklamų nebeleidžia išjungt, jei sąskaita kelias dienas išėjus iš galiojimo (dar tris mėnesius galiu gaut skambučius ir SMS). Tai teko per Swedbank nusiųst jiems tuos minimalius 5 Lt.

Paskambinau aš vėl tuo 1600, sumaigau ką reikia ir girdžiu kažką panašaus:

<…>Norėdami atsisakyti informacinių pranešimų ir nuolaidų<…>

Jei nenori reklamos, tai negausi ir nuolaidų. Dar gana keistai atrodo ir tas „viską mes jums atjungėme, bet dar dvi savaites siųsim reklamas“.

Taigi, prieš išjungdami šią paslaugą, įsitikinkit, kad nuolaidų jums neprireiks. Aš jau išjungiau, dabar žiūrėsim, ar tikrai dings reklamos, ar dar yra kokia nors trečia vieta, per kurią jas siunčia.

Ta proga dar norėčiau padėkoti Omnitel darbuotojoms už greitus ir informatyvius atsakymus.

Panašių įrašų nėra

Friedrich Nietzsche

Po šios dienos filosofijos egzamino nieko kito tikriausiai jau nebesugebėčiau parašyti. Taigi iš anksto perspėju žmones, kurie šį tinklaraštį skaito vien dėl kompiuterinių patarimų: jų šiame įraše nebus.

Tiesą sakant, jaučiuosi kiek nuvargęs po keturių dienų filosofijos mokymosi, taigi per daug negudraudamas rašysiu apie viską, kas berašant šaus į galvą.

Taigi pirmiausiai norėčiau pakalbėt apie šitą blogą, mintys jau kurį laiką kaupėsi mano galvoje, atėjo laukas joms pasirodyti. Nors gal net ne nuo blogo reiktų pradėt. Daugeliui, pažiūrėjus į tinklaraščio įrašus, tikriausiai pasirodys keista, jei pasakysiu, kad internetu naudojuosi vos pustrečių metų. Taip, prieš pustrečių metų apie „Vertingų įrašų“ skyrelyje esančią informaciją žinojau lygiai nulį. Iš dalies reiktų džiaugtis, kad, pradėjęs naudotis internetu, nepakliuvau į one.lt ir nepradėjau degraduoti. Vietoje to gana greitai aptikau „Computer Bild Lietuva“ forumą bei ten, kokį pusmetį panervinęs vietinius su savo kvailais klausimais, įgavau pakankamai kompiuterinių žinių bei jau retkarčiais sugebėjau patarti kitiems. Taip pat tuometinė forumo valdžia (moderatoriai) gana greit išmokė įsijungti ir lietuviškas raides (gaila, kad dabar forumo vadovybei jau nusispjaut į lietuvių kalbą). Prie to prisidėjo ir nk.lt puslapyje užtiktas nežinau.lt bei nuo ten prasidėjęs domėjimasis blogosfera. Taigi po truputį tapau nuolatinis CBL lankytojas, vėliau ir moderatorius, bet tai nesvarbu. Kadangi didžioji forumo klausimų dalis nuolat kartodavosi, nutariau viską surašyti į vieną vietą, kad kiekvieną kartą nereiktų aiškinti iš naujo. Aišku, nieko geresnio už blogą nesugalvojau. Jei kas nuo pat pradžių seka šį blogą, tikriausiai žino, kad pradžioje buvo vien tik kompiuterinės tematikos įrašai. Neapsiribojau CBL, retkarčiais užsukdavau ir į kompiuterijos forumą. Kiek trumpiau užsibuvau ir kitur. Bet, laikui bėgant, pamažu pasitraukiau iš forumų, iš dalies dėl laiko stokos, iš dalies dėl to, kad jie man pradėjo atsibosti. Nemažai iš jų gavau, bet jaučiuosi ne ką mažiau ir atidavęs. Skolingas nelieku.

Ta proga, kad jau užsiminiau apie blogus, tai galima ir apie juos keletą žodžių parašyt. Taigi pradžia buvo tie kompiuteriniai įrašai, vėliau po truputį atsirado ir kitokių temų. Visgi kol kas didžioji įrašų dalis priklauso kompiuterijos kategorijai. Bet ši tema nėra amžina, vieną dieną tie įrašai tikrai pasibaigs, galbūt netgi labai greitai. Kadangi, kaip Salomėja sako, lendant visur, kur įmanoma, blogo skaitytojų susikaupė gal netgi daugiau nei šis blogas vertas, pradėjau šiek tiek žiūrėti, ką rašau, ir nešiukšlinti trumpais beprasmiais nusišnekėjimais. Kuriam laikui pašalines nesąmones nukėliau į senuoju adresu atgaivintą settle.blogas.lt. Bet vieną dieną pagalvojau, kam to reikia? O ir pažiūrėjus į tuos įrašus, ne taip jau tragiškai jie atrodo. Susimąsčiau, kodėl aš jų čia negalėčiau rašyt. Ir iš viso, kilo klausimas, kam aš čia rašau: sau ar skaitytojams? Atsakymo nežinau, tikriausiai teisingi abu variantai. Nežinau, dėl ko tie 200 žmonių skaito šį blogą, ar tik dėl IT įrašų, ar dėl visų, bet žinau, kad visiems neįtiksiu. Kaip jau sakiau, IT įrašai tikriausiai pasibaigs, o į jų vietą kol kas planuoju įkelti įvairius pamąstymus, kurie dabar nugula kitame bloge. Tikriausiai skaitytojų ratas kuriam laikui sumažės, bet nesiruošiu dėl to panikuoti. Nuo šiol čia bus „asmeninis tinklaraštis“, kaip ir parašyta viršuje. Nors kol kas negarantuoju, kad viskas bus taip, kaip sakau, bet mano mintys dabar būtent tokios. Ar visa tai išsipildys, paaiškės po vasaros, kai pats viską dar apmąstysiu. Nemėgstu iš karto sprendimų priimt, nes po to dažnai suprantu, kad nesąmonę padariau.

Reikia kaip nors atsikratyti tos IT’išniko etiketės. Jau pradeda atsibosti, kai grupiokai, uždavę kokį klausimą IT tematika, iš manęs sulaukia atsakymo „nežinau; nemoku“ ir žiūri tokiu žvilgsniu su mintimi, maždaug „tu gi kompiuterastas, neapsimesk, kad nežinai, tu privalai žinoti“ (na, gal ne taip žiauri ta situacija yra). O ir šiaip pradeda atsibost, kai čia skaitytojų auditorija (pagal komentarus sprendžiant), beveik vien rimtuoliai, ištroškę IT naujienų. Tik parašyk kokią nors nesąmonę apie Verbų sekmadienį ar Visos Nokijos niekam tikusios, iš karto kaip maitvanagiai supuola rėkaut, ką tu čia kalbi nesąmones ir pan. Pats gi suprantu, kad tas Sekmadienis nėra jau toks absoliutus blogis ir kad nėra tos Nokia tokios jau tragiškos, kaip aš jas pavaizdavau. Pajuokauji žmogus ir tiek, o paskui lauki maitvanagių atakos (čia turėtų būt šypsenėlė, bet nuo sausio prisižadėjau sau stengtis jų į įrašus nebedėti). Čia juk blogas, o ne koks naujienų portalas, leiskit ir man kartais papjaut grybą, nežiūrėkit į viską šimtaprocentiniu rimtu žvilgsniu.

Jei jau paminėjau žodį „mąstymas“, tai ir apie jį jau galvoje ilgokai sukasi krūva minčių. Mano mąstymas vis dar tebesikeičia, iš lėto, po truputį, negadinamas jokių one.lt ir panašių nesąmonių, bet veikiamas teigiamos blogų, universiteto ir pan. įtakos. Pvz., tai, kad dabar gerbiu ir propaguoju taisyklingą lietuvių kalbą, iš dalies yra ir blogosferos nuopelnas. Tikriausiai nebūčiau tapęs kraujo donoru, jei nebūčiau bloguose prisiskaitęs apie kolegų donorystes. Pavyzdžių galima rasti ir daugiau, tiesiog dabar į galvą tokių neateina, o galvoti aš tingiu. Visa blogosfera daro įtaką mano mąstymui bei jo vystymuisi, šito jūs man nenuneigsit, net ir labai norėdami. Prie to mąstymo gal reiktų paminėti ir kritikos nevengiančius kolegas. Niekada nepykstu, kai žmogus man sako tiesą, kad ir kaip ji man nemaloni atrodytų. Vien jau dėl to gerbiu Salomėją, kuri man ne vieną kartą sakė „nusišneki“. Kai dabar pagalvoju, taigi tikrai durnų komentarų buvau prirašęs, bet tada dar to nesuvokiau, o dabar suvokiu, mąstymas juda į priekį. Tokie spyriai į užpakalį visada duoda teigiamų rezultatų, gal ne iš karto, gal po mėnesio, gal po pusmečio, bet duoda. Prie žmonių, nesibaiminančių kritikuoti, gal dar galėčiau paminėti bananoidą ir Buržujų, kitų dabar taip staigiai neatsiminsiu, gal per mažai stengėtės. Taigi siūlyčiau niekada nebijoti šiame bloge ar kur kitur man sakyti tai, ką galvojat, visada laukiama kritika, o ne tik „oj koks čia geras įrašas“. Kaip jau sakiau, niekada nepykstu ant žmonių už tiesą. Geriau jau atviras piktas pasisakymas, nei slapstymasis po kauke „kad tik jis nesupyktų už mano nuomonę“.

Kalbant apie mąstymo progresą, negalima užmiršti ir šiandien laikyto filosofijos egzamino. Neaišku, kaip ten man sekėsi, gal kaip nors išlaikysiu. Taigi nuo pat pradžių gal reiktų pradėti. Semestro pradžioje į filosofiją žiūrėjau gana skeptiškai, beveik kaip į laiko švaistymą, nors vis tik galvojau, kad tai negali būti visiškas laiko švaistymas, nes šitas mokslas nuo senų laikų labai vertinamas. Iš pradžių kiek nugąsdino gana keisto charakterio dėstytoja J. Morkūnienė. Žinoma, kaip ir visų specialybių atstovai pašaliniam žmogui tokio specialisto charakteris pasirodo kiek neįprastas. Per seminarus atsiminiau, ką reiškia žodis „drebėti“. Tikriausiai gerą pusę pirmųjų seminarų pradrebėjau, kad tik „neduok, Logose, nepakviestų atsakinėt“ (paskutinį kartą taip buvo gal kokioj 8 klasėj, kai pas mokytoją L. Kvedaravičienę prasidėjo chemija). Bet laikui bėgant, įtampa išnyko ir dėstytoja man netgi pradėjo patikti. Semestro pradžioje Filosofiją keikiau ne vien dėl įtampos per seminarus, bet ir dėl to, kad reikdavo per savaitę perskaityt apie 150–200 psl. teksto, mokykloj aš per metus tiek neperskaitydavau, tai truputį sunkoka buvo. Na, vėliau skaitymo apimtys sumažėjo iki maždaug 50–100 psl., tai čia jau atrodė visiškai nedaug. Apibendrinant visą filosofijos paskaitų semestrą, galiu pasakyt, kad man visai patiko. Patiko ne vien dėl to, kad nagrinėjant Sokratą (berods), teko skaityt kaip jis su savo bendraminčiais prisigeria vyno ir kalba kaip vienas kitą myli, ne vien dėl dar vienos įstrigusios minties „geri politikai privalo mylėti berniukus“ (ar kažkaip panašiai), be šitų linksmų skaitalų buvo ir žymiai daugiau rimtų ir žymiai svarbesnių dalykų, kurių kartais jau ir nebesuprasdavau. Pvz., absoliučiai nesupratau I. Kanto veikalų, vos vos pradėjau kažką suvokti tik vakar besikartodamas egzaminui. Šiaip labiausiai patiko Sokratas, Aristotelis ir, žinoma, visi, kurie nors kiek bandė „įkąsti“ įsigalėjusiai ir su niekuo nesiskaitančiai bažnytėlei bei jų dievui. Aišku, čia jau gerbiamas Friedrich Nietzsche yra nepralenkiamas. Galvoju, reiks kada perskaityt tą jo „Štai taip Zaratustra kalbėjo“. Universitete peržvelgiau keletą skyrelių – patiko.
Tiksliai negaliu įvardinti, kuo filosofijos mokslas mano mąstymą pakeitė, bet tikrai jaučiu, kad mąstymo progresą tikrai pagreitino.

Keistas čia toks įrašas, gal netgi nelabai tinkamas skelbti. Bet, kadangi nemažai laiko sugaišau rašydamas, tai trinti nesirengiu. Paskelbsiu. Gal paskui ir gailėsiuosi tai padaręs, bet dabar manęs tai nė kiek nejaudina.

Panašūs įrašai:

1. Pamąstymai apie viską ir apie nieką #2

Atsimenu, kaip prieš daug daug metų turėjau Nokia 3310 (o kas jos neturėjo?), geras gi buvo aparatas, praktiškai negendantis, dar ir dabar retkarčiais pamatau žmones, besinaudojančius šiomis legendomis. Mano akyse Nokia buvo kokybės autoritetas. Bet taip jau nutiko, kad po šio aparato ilgokai draugavau su kitokiais telefonais – Siemens ir Sony Ericsson.

Kaip ir visi kiti turėjau ir garsųjį Siemens CX65 – tuo metu tai atrodė nuostabus kainos ir funkcijų derinys, jo kokybe daug kas skundėsi (kaip ir kitais Siemens modeliais), bet pats jokių priekaištų neturėjau, jam jau kokie 5 metai, o vis dar veikia be gedimų, neskaitant truputį išklebusio manipuliatoriaus.

Prieš kelerius metus sparčiai pradėjo populiarėti Sony Ericsson modeliai – kaip dar vienas neblogas funkcijų ir kainos derinys. Ne vienas klasiokas juos turėjo. SE autoritetas mano akyse sparčiai kilo, kol ir pats vieną iš jų gavau, k800i su 3.2 mpx kamera ir 320×240 ekranu tuo metu atrodė gana įspūdingai. Gal jis storas, gal jis sunkus, bet laikydamas rankoje, bent jau jaučiu patvarumą ir nebijau, kad nukritęs ant žemės, subyrės į gabalus.

Kol aš vis labiau pradėjau gerbt SE, Nokia autoritetas sparčiai smuko. Kai koks nors draugas pasiskundžia, kad sugedo Nokia, pasišaipai ir tiek. Kai brolis sako, kad po maždaug pusmečio naudojimo nunešė savo Nokia N95 į taisyklą, nusijuoki ir tiek – ne velnio pirkai Nokia. Kai tas pats brolis nuneša tą pačią Nokia po dar vieno pusmečio į taisyklą, dar labiau pasišaipai, kam jis Nokia, o ne kokį Ericsson pirko. Žiūrėk – mano K800 puikiausiai tebeveikia. Kai pasiimu brolio N95 iš taisyklos, kur ji praleido lygiai 3 mėnesius, pasidžiaugiu, kad visai gi neblogas aparatas – GPS, Wireless, du garsiakalbiai, Symbian su visais savo privalumais, funkcijų gausa. Gal aš per anksti pradėjau lygint tas Nokia su žemėmis? Šių aparatų autoritetas vėl pradėjo kilt, jau galvojau N95 pradėti naudoti, kaip pagrindinį savo telefoną. Bet kur tau, po mėnesio naudojimo, belaikant rankose, išvysti žmogus juodą ekraną. Bandom pagrindinį vaistą, kuris visada suveikdavo Siemens telefonuose: išimam ir įdedam bateriją – nepadeda. Bandom kitą vaistą, čia juk Symbian, gal „softas nusibaigė“? Siunčiamės Nokia Software Updator ir atnaujinam (perrašom) – nepadeda. Darom išvadą, telefonas vėl keliaus keliems mėnesiams į taisyklą. Kitoj pusėj gatvės kaip tik yra mobilieji.com salonas, praktiškai nieko apie juos nesu girdėjęs, bet tingėjau ieškot kokių nors žinomų įmonių. Taigi nunešu telefoną ir per pusdienį pasiimu jau sutaisytą (tikrai nesitikėjau, kad tai gali trukt trumpiau nei mėnesį). Paklojau 80 Lt už ekrano pakeitimą (o ta Nokia iš viso dar tiek verta?). Pažadėjau vėl nešt šitą velnio aparatą pas juos, kai kitą kartą suges (t.y. po kokių dviejų mėnesių). Šiaip galvoju, gal reiktų palikt ją ramybėj? Vis tiek tik pinigų metimas į balą. Bet gaila – visgi funkcionali plyta.

Taip, genda ne tik Nokia, bet ir kiti telefonai. Skirtumas tik tas, kad Nokia gamintojai dar užsideda antkainį už tariamai geresnę kokybę, kurios aš nebepastebiu…

Taip, galbūt čia tik toks sutapimas, kad visiems aplinkui mane Nokia genda kaip pasiutusios, o kitų gamintojų telefonai tarnauja ne vienerius metus be jokių problemų…

Bet dabar spėkit, kas artimiausius 100 metų neplanuoja pirkt Nokia telefonų?

Panašių įrašų nėra

Ne aš plaku, verba plaka

Ką tik supratau, kad čia tik dar viena šventė, skatinanti smurtą šeimoje (ir ne tik). Vieną kartą verba, kitą kartą diržo sagtis, dar kitą – kumštis…

Kaip jums toks posakis: Ne aš spardau, kojos spardo? Gal sukurkim naują šventę „Kojų sekmadienį“, arba dar geriau – „Beisbolo lazdų sekmadienį“?

Gal tų verbų tiesiogiai ir nesuprantame kaip smurto, bet visi tokie dalykai bet kokiu atveju „sugula“ į pasąmonę.

Berašydamas supratau ir dar vieną dalyką. Šis posakis skatina meluoti, versti neabejotiną savo kaltę ant kitų. Paskui dar stebisi žmonės, kodėl aplinkui tik melagiai, apgavikai ir mušeikos.

O iš pažiūros tokia graži šventė…

Panašių įrašų nėra

Žmonės religijas išgalvojo tik tam, kad galėtų eksploatuoti kitus. Atėjo laikas padėti jas į istorijos skrynią. Religija ir laisvė yra nesuderinamos.

Nejaučiu jokio nepatogumo, prisipažindamas, kad esu ateistas, materialistas ir antiklerikalas. Ateistas esu ne dėl nusivylimo, bet dėl įsitikinimų. Niekada nieko nesitikėjau iš mito, niekada netikėjau stebuklais, net tokiais linksmais ir juokingais kaip tas, kurį, sako, padarė Jėzus iš Galilėjos visų džiaugsmui vestuvėse vandenį pavertęs vynu, nors Šventoji Dvasia apie tai nieko ir nežinojusi. O kad jis ir jo mokiniai būtų užsiėmę tik šituo: vertę vandenį vynu, kulkas – bučiniais, ambicijas – solidarumu bent jau pasakose, kalbose ar pamoksluose. Netikiu Dievu ir manau, kad žmonėms apskritai nereikalingas Dievas, išskyrus išsigandusiuosius, palūžusiuosius, kurie nieko nesitiki iš šio gyvenimo ir tuos, kurie kenčia nelaimę po nelaimės ir viskuo nusivylę atsiduoda į dangaus rankas, tikėdamiesi paguodos ar geresnio gyvenimo po mirties. Aš juos gerbiu, suprantu ir myliu. Niekas negimsta aklas savo noru.

Tačiau esu įsitikinęs, kad Dievui ir jo draugams reikia žmonių, nuo pat pradžios, kai tik Žodis virto kūnu, ir netgi gerokai anksčiau, kai dar nuogas žmogus žiūrėjo į tekančią saulę ir artėjančią naktį, kai stebėjo siautėjančias audras ir viesulus, iš krantų išsiliejusias upes, riaumojančius ugnikalnius, potvynius keičiančias sausras, tuomet pats stipriausiasis iš jų – ne išmintingiausias ir ne pats geriausias ar geresnis – žmogaus baimę fizikos dėsniams pakeitė pasakų, įnoringai žadančių bausmes ir atlygį, baime. Ne, netikiu Dievu. Man nė per nago juodymą nerūpi jo egzistavimas, neegzistavimas ar beprasmybė, jo visagalybė, jo gerumas ir pyktis, jo pragaras ir rojus, jo skaisčiosios mergelės ir šventieji, jo bažnyčios, jo pamokslautojai, jo skystas, eterinis, kietasis, dujinis, antropomorfinis ar mineralinis būvis. Nerūpi tai, ką, sako, jis pasakęs Mozei, Abraomui, Mahometui ar monsinjorui Escrivai de Balaguer* iki jam užlipant ant altoriaus ar jo vardu pavadinant gatvę Saragosoje. Jei žmonės – nedaugelis tų, kurie jį nulipdė iš molio – nebūtų to norėję, Dievas nebūtų gimęs, nebūtų buvę nei karų, nei kryžiaus žygių, nei duoklės rinkėjų, nei dešimtinių, nei tretininkų, nei užkariavimų, nei krikščionių, nei katalikų, nei presbiterionų, nei taoistų, nei budistų, nei musulmonų, nei judėjų, nei inkvizicijos, nei talibų, nei Ispanijos Šventojo karo, nei pinigų garbintojų, nei kruvinųjų gudarių**, nei įvairaus plauko kankintojų, nei Kristaus legionierių, nei Opus Dei, nei juos pagimdžiusios motinos.

Visa tai – sukurta žmogaus, pikto žmogaus, tiesiog sugedusio žmogaus; jis toks pat kaip ir tas, remiantis ir neleidžiantis pajudinti sistemos, kuri grindžiama žmogaus eksploatacija, kaip tas, su šypsena veide sėjantis mirtį planetoje, tas, kuris naikina gamtą žinodamas, kad ji jam nepriklauso; kuris kuria iliuzijas, kad užmigdytų tuos, kurie jau seniai užliūliuoti begalės pasakų, kad nebeturi jėgų nei žiovauti ir malonumą bei palaimą mato amžinajame nesuvokiamų, nesibaigiančių ir neapčiuopiamų miražų sapne.

Ką Dievo idėja duoda gyvoms būtybėms, mąstančioms ir ne mąstančioms, racionalioms ir neracionalioms? Ką joms suteikė dar, be baimės, vergystės, eksploatavimo, karo, mirties, naikinimo, neapykantos, nesutaikomumo, smurto, ugnies, fundamentalaus melo, mentalinės kastracijos, valdžios ir pavaldinių, laukinio destruktyvaus kapitalizmo, aklumo ir nuolankumo? Nieko, visiškai nieko. Kai žmogus sugalvojo Dievą, jis galvojo ne apie gėrį artimam, o apie tai, kaip jį pavergti, priversti tarnauti, taip prigąsdinti, kad neišdrįstų atsisakyti, nepaklusti, maištauti. Žmonės vergai, amžiams baimės iškastruoti žmonės, apakinti dieviškos išmonės ir vedini tų, kurie vienoje rankoje nešė Dievą, kitoje – kalaviją, statė neįprastas piramides, vietoje gyvenamųjų namų, begalėje atimtų laukų, kuriuos dirbo nuolankūs tarnai. pristatė milžiniškų šventyklų, kad baimė prieš antgamtiškumą, nežinomybę, neaiškumą būtų dar didesnė; jie užgrobė valstybes, sukūrė imperijas, atėmė žemes ir požemį, švaistėsi kalavijais ir kuokomis, patrankomis ir raketomis, kad apgintų privilegijas tų, kurie guli palaidoti po altoriais; kovojo prieš liberalizmą, prieš demokratiją, prieš socializmą, prieš žmogaus emancipaciją, prieš laisvę, prieš teisingumą, prieš lygybę, prieš brolybę, prieš Protą.

Ne, Dievo nėra, bet jis buvo ir yra labai naudingas „geriems žmonėms“, kurie nedvejojo ir nedvejoja smeigdami tūkstančius durklų į artimo ir viso pasaulio nugarą, kad išsaugotų savo turtą, kad visi žinotų kaip viskas buvo, yra ir bus. Dievo nėra, bet iš jo vardo ir jo vardan gyvena tūkstančiai varnų, juodų ir įvairiaspalvių, varnų su tįstančiomis sruogomis, su tonzūromis, su turbanais, plikų, elegantiškų varnų Armani kostiumu, varnų, kurie pasisavino gyvybę ir mirtį, kurie žaidžia su liga, kurie dalina pyragą, sau palikdami didžiausiąją dalį. Todėl, ir dėl daugelio kitų dalykų, kurių nenoriu vardinti, esu materialistas. Manau, kad joks žmogus negali būti menkesnis už kitą, kad bet kuris žmogus turi galėti patenkinti savo poreikius nevergaudamas, o atlikdamas orų, apibrėžtą, saugų ir jo asmenybę atitinkantį darbą galėtų gyventi laisvas, lavinti savo intelektinę, jutiminę ir emocinę esmę, auklėti vaikus diegdamas humanistinę pasaulėžiūrą, solidarumą, meilę gamtai, panieką eksploatatoriams, spekuliantams ir maitvanagiams. Manau, kad gyvenimas – tai ne pamišėlių, bėgančių į niekur, lenktynės, kad esame čia ne tam, kad vienas su kitu varžytumėmės kitų sąskaita, bet tam, kad džiaugtumėmės grožiu ir palengvintumėme skausmą, savąjį ir svetimą, kad tolyn pasiųstumėme šventraščius ir jų įžūlius žiaurius grasinimus; aš tikiu žemiškuoju teisingumu, teisingu privalomu turtų padalijimu, kuris visiems, tamsiaodžiams ir baltiems, juodiems ir geltoniems, arijams ir čigonams, įgaliems ir neįgaliems, kvailiems ir apsukriems, gražiems ir bjauriems – ką atsinešame gimdami neturi jokios vertės – leis tapti laimingiems ir negeisti daugiau, nei leidžia padorumas ir geras auklėjimas; manau, kad gėlių nereikia skinti, bet gėrėtis jomis, o jei jos skinamos, tegul ta graži puokštė būna skirta ne mirusiems, o gyviesiems; ne šventiesiems – už lopinėlį žemės ar dangaus, o draugui ar nepažįstamam praeiviui. Galiausiai esu materialistas, nes tvirtai tikiu, taip kaip visiškai aklas tikintysis, kad būtent čia, po šia saule, žvaigždėmis ir debesimis, šalia jūrų ir kalnų, apsuptas medžių ir knibždančių gyvūnų žmogus turi namus, tai – vieninteliai namai, namai kurių pamatus jis dar tik paklojo ir kurie jam nepriklauso, todėl turi kruopščiai rūpintis, kad paliktų dar gražesnius namus tiems, kas gyvens po jo. Nieko nevertos maldos, nepadeda pamokslai nei pamokantys pavyzdžiai, mums šaukia pati žemė, alkstantys ir skurstantys žmonės, į mūsų sąžinę kreipiasi varguoliai, atstumtieji, tie, kurie niekada nesimėgavo žolės kvapu ar gėlių grožiu. Būtent čia, šioje žemėje, kuria vaikštau, kuria mes vaikštome, galime sukurti rojų, tik turime imtis darbo, visiems laikams atsisakę mito ir tų, kurie jį išgalvojo ir perša, kad viskas būtų kaip buvę, kaip Dievas liepia.

Todėl pabaigoje, kantrūs skaitytojai, pasakysiu, kad esu antiklerikalas, nes, kaip sakė jau pamirštas Atahualpa Yupanki***, Dievas yra kapitalistas, kuris mėgsta prabangą ir valgo už vieno stalo su turtingaisiais, kaip ir jo mokiniai, pamokslautojai ir pasekėjai. Bažnyčios, kad ir kokios jos bebūtų, visada buvo išvien su galingaisiais, prieš laisvę, visada prieš mažiausią pažangos ženklą, prieš žmonių valią, prieš jų suverenitetą, prieš jų laimę, palaikydama eksploatatorius, genocidus ir tironus; kadangi dvasininkai tam išgalvotam Dievui paliko anapusinį pasaulį ir, žinoma, nutarė kad šis pasaulis yra jų karalystė, kad būtent šis pasaulis priklauso išskirtinei jų kompetencijai. Kaskart, kai išgirstu dvasininką įsiterpiant į eilinių žmonių reikalus ar kišant nosį į pasaulietinės valdžios dalykus, stengiantis blokuoti įstatymus, kurių nori žmonės, kad jų gyvenimas būtų geresnis ar galėtų oriai jį užbaigti, pagalvoju, kad mes ne kažin kiek nutolome nuo Atapuerkos žmogaus, kad evoliucionavome mažai, labai mažai. Jei būtų kitaip, klerikalų kasta jau seniai būtų išnykusi dėl savo pačios naštos, jos patetiškos ir žiaurios istorijos naštos.

Panašių įrašų nėra

Vairuotojai turi būti rūpestingi, atidūs ir paslaugūs, skelbti stotelių pavadinimus, informuoti apie mokėjimo už važiavimą tvarką, laikytis grafiko, pranešti apie maršruto pakeitimą, taip pat vežėjo pavedimu tikrinti keleivių bilietus arba dokumentus, patvirtinančius asmens teisę į transporto lengvatą. Vairuotojų apranga turi būti tvarkinga ir švari. Vairuotojams draudžiama rūkyti autobuse ar troleibuse, garsiai leisti muziką. Keleiviui paprašius, vairuotojas privalo sumažinti garsą arba išjungti automagnetolą.

Vietiniams gyventojams stotelių pavadinimų skelbimas gal ir ne toks svarbus, bet tokiems veikėjams kaip aš – labai praverčia. Dieną dar nieko, galima pro langą pažiūrėt prie kokios stotelės artėji, bet sutemus kartais sudėtingiau. Kažkada tiesiog pasiėmiau telefoną, atsidariau jų internetinį puslapį ir skaičiavau stoteles, kada man išlipt, o ką daugiau daryt, kai pirmą kartą kur nors važiuoji? Šiaip, kiek man tenka važiuot, manau, kad stoteles skelbia vos daugiau nei pusė autobusų/troleibusų. Galėtų labiau pasistengt. Bet labiausiai nervina, kai stoteles skelbia, bet klaidingai, lengva pravažiuot reikiamą stotelę, nors pačiam kol kas taip dar nenutiko.

Grafiko laikymasis gal būtų ne pro šalį, nors pats jam priekaištų nelabai turiu. Mano 50 autobusas visada važiuoja laiku. Šiaip dar turėčiau pagirti 49 autobusą, kurio grafikas man paprastai netinka, bet jis pagal grafiką niekad nevažiuoja, tai kartais labai nudžiugina, kai pamatau atvažiuojantį.

Vairuotojų apranga turi būti tvarkinga? O koks man skirtumas, aš gi ne į jį pažiūrėt atėjau, o nuvažiuot kur nors. O ir šiaip kartais linksma pamatyt vairuotoją, važiuojantį su šlepetėmis.

Kažkaip trūksta taisyklėse punkto, kuriame būtų parašyta: Vairuotojas nekalba mobiliuoju telefonu. Nors realiai tai man negaila, tegu sau kalba žmogus, jei jam reikia.

Vairuotojas keleiviams parduoda bilietus tik autobusui arba troleibusui sustojus stotelėse.

Užmiršo paminėt: ir važiuojant

Keleivis, pažymėjęs papildomą vienkartinį bilietą, gali vežti bagažą, užimantį ne daugiau kaip vieną papildomą keleivio vietą.

Įdomu, tos močiutės važiuojančios į Bajorų sodus su 50 autobusu perka bilietą savo vežimėliams? Abejoju.

• Bent jau man, kai ėjau į vairavimo kursus, instruktorius minėjo savokas „tolydus greitėjimas“ ir „tolydus stabdymas“ (ar kažkaip panašiai), įdomu, ar gerbiamos troleibusų vairuotojos (dauguma) yra girdėjusios, kad važiuoti galima ir be staigių greičio pokyčių?
• Dar norėčiau palinkėti 45 vairuotojams nekirsti ant stabdžių taip dažnai, nes man griuvinėti ne itin patinka. Kažkas berods buvo nosį neseniai susilaužęs po vieno tokio nutikimo. Va, žiūrėkit, net taisyklėse parašyta:

Vežėjas privalo užtikrinti autobusų ir troleibusų keleivių saugumą ir transporto priemonių švarą.

• Ir dar norėčiau primint 45 autobuso vairuotojams, kad leistinas maksimalus greitis mieste yra 50 km/h. O ir šiaip, važiuojant troleibusu, ne itin malonu žiūrėt, kai autobusas pralekia kaip pro stovintį. Jeigu taip nelakstytumėt, gal nereiktų taip dažnai ir ant stabdžių kirsti.

Panašių įrašų nėra

(animals.nationalgeographic.com nuotrauka)

Mūsų Lietuvėlė turi truputį skolų. Palyginus su BVP, gal netgi daugiau nei truputį. 2007 metais skolos siekė 17 procentų BVP. Aišku, skolos dar ne pasaulio pabaiga. Galima jas kada nors gyvenime grąžint. Vienintelė problema, kad tos skolos tebedidėja. Jeigu neklystu, buvo numatomas biudžeto deficitas, viršijantis ES nurodytas ribas. Valdžia nieko geresnio už padidintus mokesčius nebesugalvojo. Nors daug ką apkrovė dideliais mokesčiais, ypač dėl panaikintų PVM lengvatų, bet dar lieka nemažai vietų, kur prireikus būtų galima gauti papildomų pajamų. Daug kas keikia šį sprendimą (niekas gi nenorim didesnių mokesčių), bet nebebuvo iš ko rinktis. Gal kada nors gyvenime dar padėkosim Kubiliui (nors gal ir ne).

Gerai, iš tikrųjų ne apie tai turėjo būti šitas įrašas. Tikriausiai daugelis iš jūsų skaitė, kad kažkoks vokietis sugalvojo susimedžiot į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktą Lūšį, ir dar ne šiaip lūšį, o jauniklį. Vargšą mažą kačiuką

Jį patį reikia sušaudyti už tokius darbelius. O ir šiaip medžioklę reikia uždrausti. Taip taip, čia tik mano, gyvūnų mylėtojo, nuomonė ir svajonės. Bet, kas mane labiausiai piktina, tai juokinga bauda, kurią jis gavo: 20000 Lt. Čia net lietuviui tokia bauda atrodo juokinga, o ką jau kalbėti apie vokietį.

Gal iš viso pradėkim dėt skelbimus į užsienio spaudą:

• Nykstančių gyvūnų medžioklė Lietuvoje. Kaina tik nuo 20000 Lt.
• Nušauk dvi lūšis ir trečią galėsi nušauti nemokamai.
• Dėmesio. Tik šį mėnesį, lūšies ir jos jauniklių medžioklė tik 40000 Lt. Paskubėkite, liko tik 80 lūšių.

Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Bet pripažinkim, baudos Lietuvoje tikrai juokingos. Aš suprantu, kad nedaug visokių brakonierių ir panašių veikėjų pagauna ir mažai iš jų baudų gauna, bet pakelti mokesčius tikrai galima, vis vienas kitas papildomas litas į valstybės biudžetą.

Kadangi jau pradėjau kalbėti apie per mažas baudas, norėčiau dar atkreipti dėmesį ir į mokesčius už automobilius. Vos tik apie juos pranešta, iš karto kilo didžiulis nepasitenkinimas. Bet vyriausybei čia eilinis mokestis, stengiasi žmonės lopyt biudžeto skyles. Aišku, gal kiek logiškiau būtų visą tą mokestį užkraut kaip akcizą, bet čia jau jų pačių sprendimas, nieko nepakeisim. Taigi uždėjom mokestį už automobilį, užkėlėm akcizą, bet kažkaip nesigirdi, kad didintumėm baudas už kelių eismo taisyklių pažeidimus.

Retkarčiais pažiūriu Rokiškio rajoninio laikraščio skyrelį „Gėdos stulpas“. Ir ką aš ten matau? Ką tik išsilaikęs teises, 1,5 promilės girtumo, bauda 1000 Lt. Girti sukėlę avarijas vairuotojai gauna iki 5000 Lt. Bet juk vis tiek juokingi dydžiai.

Galim irgi įdėt skelbimus, tikrai atsirastų norinčių užsieniečių:

• Pasiskraidymas miesto gatvėmis, turint tris promiles. Tik 2000 Lt.
• Įvažiavimas į kitą automobilį. Tik 1500 Lt.

Ir dar kur nors pakabinkim socialinį stendą su užrašu: Nebepaeini? – Vairuok! Kelionės kaina tik 3000 Lt.

Vėlgi juokas jau nebeima.

Pabaigai du sakiniai ir išvados:

• Keliant mokesčius, visi tam prieštarauja
• Keliant baudas, niekas net žodžio neištaria.

Tai kodėl mes negalim padidint tų prakeiktų baudų? Žmonių, darančių niekšybes gal ir nesumažės, bet bent jau susimokės daugiau. Vis vienas kitas papildomas litas į biudžetą.

Panašių įrašų nėra

Aš per daug nesidomėjau visomis tomis religinėmis temomis, bet, kaip supratau, viena iš pagrindinių Jėzaus išgarsėjimo priežasčių buvo ta, kad jis gydė žmones. Bet, kad ir kaip tas sugebėjimas buvo vertingas žmonėms, jie vis tiek jį truputį nukryžiavo.

Tai va man čia jau senokai kilo klausimas, už ką realiai jį ten galėjo prikalt? (Tos pasakėlės, kurias pastoviai kiša apie visokius „Pilotus“ ir pan. man neįdomios).

Taigi per kelias apmąstymų savaites į galvą atėjo dvi galimos priežastys:

• Jėzui labai gerai sekėsi gydyti žmones, todėl visiems tai kėlė įtarimą. Žmonės paskelbė Jėzų eretiku (arba raganiumi) ir už tai nukryžiavo.
• Jėzui prastokai sekėsi gydyti žmones, daugelį iš jų jis nugydė. Žmonės neapsikentė ir nukryžiavo jį už daugybines žmogžudystes.

Pasitariau su klasioku, tai mums abiems logiškiausiai atrodo antras variantas

Panašių įrašų nėra

p.s. Gal kas gali man paaiškint, ką NEC šiuo metu vadina „lietuvių kalba“? Nes aš jau tikriausiai nebesuprantu.

Panašių įrašų nėra

Kaip jau pastebėjote, čia yra, galima sakyt, mano blogas, aš neįsipareigoju būti objektyvus, nors ir stengiuosi toks būti. Galutinį sprendimą, ar pasitikėti mano skleidžiama informacija, ar ne, turite priimti patys. Juolab, kad paprastai įdedu nuorodas į šaltinį, kuriame galite apie viską pasiskaityti plačiau.

Dabar grįžkime prie temos. Mane papiktino šiandieninė NOD32 reklama.
Pirmiausiai į GoogleReader atėjo įrašas iš elektronika.lt, vėliau – tas pats ir iš alfa.lt.

Pirmajame buvo nuoroda į šaltinį NOD Baltic, pagalvojau, kad elektronika eilinį kartą kopijuoja straipsnius net neskaitę, taigi nenuostabu, kad straipsnis iš nod puslapio liaupsina pastarąją programą.

Vėliau, kaip jau minėjau, gavau tą įrašą ir iš alfa.lt.
Autorė – Gabjota Alūzaitė – „VRP | Hill & Knowlton“ projektų vadovė. (pagal google )
O reklama pasirodo paskelbta ne tik šiose dviejose svetainėse, google jau rado tą patį ir pas verslo bangą, įtariu, kad bus ir daugiau puslapių, kuriuose skelbiamas tas įrašas.

Taigi kuo man užkliuvo šis straipsnis?

• Akivaizdžiai liaupsinama NOD32 antivirusinė. Kam priskirti įrašą prie technologijų temų, jei čia akivaizdi reklama? Galėjo pabaigoje bent jau prirašyti: parengta pagal NOD Baltic užsakymą.
• Testuose dalyvavo 16 antivirusinių, o straipsnyje paminėta tik berods 14. Spėkite, kurių trūksta? Trūksta vienos iš prastai pasirodžiusių (užmiršo gal, arba aš nematau jos) ir dar ko?
  Teisingai, Aviros. Palaukit, o kas testuose geriausiai pasirodė? Argi tik ne pastaroji? Kažkaip Gabjota „netyčia“ ją pamiršo ir straipsnyje nei karto nepaminėjo.
• Toliau pereikime prie prisikabinėjimo prie teksto:
  • „Iš kitų testuotų apsaugos priemonių šie įrankiai išsiskyrė itin gerais naujų virusų aptikimo rezultatais, mažu klaidingų pranešimų kiekiui ir sparčiu darbu“
    Kaip galėjo išsiskirt iš kitų geresniu gaudymu, jei Avira ją aplenkė 15 procentų? Tai galėjo rašyt, kad rezultatai buvo vieni geriausių arba, kad nod su dar viena antivirusine pasirodė geriausiai. Vis tik buvo galima išvengti Aviros paminėjimo
    O nod skenavimo greitis prilygintas tik vidutiniam.
  • „svarbu ir nepateikti vartotoją klaidinančių išvadų – nėra nieko blogiau nei potencialiu virusu įvardyti iš tiesų nekenksmingą programą ar bylą“
    Ė, žmonės, NOD32 padarė 7 klaidas. Gal reiktų paminėt, kad ji nėra idealiai atitinkanti šių reikalavimų. Na nieko, šitas dar tegu būna, negaliu per daug prisikabint.
  • „NOD32 Antivirus“ aptiko didžiąją dalį iš daugiau nei 11 tūkstančių nežinomų, programų virusų parašų bazėse neaprašytų, virusų ir kenkėjiškų programų.“
    Na 57 proc man labiau panašu į pusę, negu į didžiąją dalį, bet užskaitykim šitą, tebūnie.
  • „Daugelio populiarių apsaugos nuo virusų paketų rezultatus žymiai sumažino didelis klaidinančių pranešimų skaičius, kai kuriais atvejais siekęs net iki keturių šimtų.“
    Žmonės, arba jūs akli, arba lietuvių kalbos nemokat: tiek daug klaidų padarė tik viena antivirusinė – daugiskaita netinka.

Na gerai, reklama tai reklama, bet gi galėjot straipsnių pabaigoje taip ir parašyti, o ne kelti kaip technologijų naujienas į bendrą krūvą. Klaidinat žmones.

Man atrodo, kad prieš tai buvęs mano įrašas yra objektyvumo viršūnė lyginant su šiuo alfos „straipsniu apie technologijas“.

Artėdamas prie pabaigos, norėčiau grįžti prie pradžios, kurioje dievublogo autorius(ė) užsipuolė mane už nekokybišką informaciją apie testų rezultatus (nors realiai taip ir nesupratau, ką ji(s) norėjo pasakyt). Kodėl mane galima užsipulti bloge rašantį apie prastą informaciją, bet neužsipuolamas naujienų portalas, kuris remiasi tais pačiais šaltiniais?

Ir pabaigai klausimas NOD atstovams (jei čia kada užeitų):

• Ar gražu iš akių pašalint konkurentus, norint parodyt savo super duper galias? Gal žaiskime sąžiningai? Reklama tai reklama, bet kodėl nuslepiami esminiai faktai?

p.s. žiūrėkit, aš dabar paimsiu ir parašysiu tokį straipsnį:

Pagal naujausius av-comparatives testų rezultatus, geriausia antivirusine tapo VBA32, aplenkusi visas kitas geriausias antivirusines: „Symantec“, „Sophos“, „TrustPort“, „F-Secure“ bei „eScan“.

Ne durnai atrodo?
Iš esmės jūs parašėt lygiai tą patį.

Panašių įrašų nėra

Aišku, įskaitų potemės greitai pasklido internete, įskaitą laikiau tik 12h, tai ~3 valandų pasiruošimo užteko, dar ir klasiokai buvo užėję apžiūrėt potemių.

Buvau pasirinkęs „Šiuolaikinių visuomenės aktualijų“ temą. Šios dienos potemės buvo:

• Filosofas Donskis teigia, kad geriausias sporto bruožas yra tas, kad jis yra simbolinio karo pakaitalas.
• Internetiniai komentarai atskleidžia mūsų visuomenės privalumus ir trūkumus.
• Kaip pasaulį parodytas stiprios šalies įvaizdis paveiks pačia Lietuvą.
• Lietuvos jaunimas siekia ne diplomo – o tikro išsilavinimo.
• (ir dar kažkas apie žodį „ačiū“)

Aš kaip žmogus realas, peržvelgęs potemes, supratau, kad yra tik vienintelė kažko verta – Internetiniai komentarai.

Iš tikrųjų potemių sužinojimas anksčiau laiko nelabai ir padėjo, tokia tema be problemų būčiau pasiruošęs ir sąžiningai per duodamas 20 minučių.

Pasižymėjau keturias mintis (laisvė kūrybai, anonimiškumas, išdarkyta kalba, tolerancijos stoka) ir pirmyn atsakinėti.

Pakalbėjau apie tai, kad žmonės gali laisvai reikšti savo mintis rašydami anonimiškai. Aišku, reikėjo 5 minutes atkalbėti, tai teko kažką papilstyt, nes tų keturių minčių būtų neužtekę. Paminėjau, kad pastaruoju metu žmonės atskleidžia savo mintis ne vien komentaruose, bet ir tinklaraščiuose. O čia jau ir prasidėjo mano laisvas kalbėjimas (kas be ko nelabai „į temą“, bet mokytojai patiko). Išgyriau tinklaraščius, kad jų komentarų (taip pat ir skaitytojų mąstymo) lygis kiek aukštesnis nei „Delfi“ ar „Lietuvos ryto“ komentarų autorių. Aišku, buvau paprašytas pasakyti ką nors konkrečiau. Pirma mintis, atėjusi į galvą, buvo kolegų įrašas apie žydus. Neužmiršau ir ten komentavusios Viktorijos pasakojimo apie žydus, padėjusius žmonėms. Mokytoja, labai nustebo, kai pasakiau, jog toje temoje niekas nepradėjo įžeidinėti žydų. Tuo ir pasibaigė mano komentarų tema.

Matyt dar liko kokia minutė laiko, tai teko trumpai atsakyti į kitos potemės teiginį „Lietuvos jaunimas siekia ne diplomo – o tikro išsilavinimo“. Kiek netikėtas klausimas, bet nebuvo čia ko mąstyti – sutikau su teiginiu, ir dar pagrindžiau Džiugo ne kartą pasakyta nuomone, jog diplomas nėra svarbiausias dalykas ieškant darbo, svarbiausia – įgūdžiai.

Žmonės, skaitykit blogus, nes bet kada juose esanti informacija gali praversti

PAPILDYMAS (2009-04-15):

Kadangi čia visi labai ieško potemių, tai prašom ir 2009 metų lietuvių kalbos įskaitos potemės:

Pirmosios dienos (2009 04 15) potemės:

Žiniasklaida:
1. Ar nacionalinis transliuotojas (LRT) siūlo visuomenei kokybiškas, švieciamasias ir kultūriškas laidas? Argumentuoti.
2. Ar TV ir radijo viktorinos prusina visuomenę? Argumentuoti.
3. Lietuvos visuomenei stinga kokybiškos žiniasklaidos. Pagrįsti arba paneigti šį teiginį.
4. „Ne tik visuomenės informavimas, bet ir vertybių skleidimas (o prireikus ir kova už jas) yra tikrosios žurnalistikos misijos dalis“ (L.Donskis). Ar mūsų žiniasklaida atlieka šią misiją? Argumentuoti.
5. Lietuvos internetinė erdvė palengva virsta šiukšlynu. Kokiais būdais šią problemą galima spręsti?

Mokslas:
1. Šiuolaikiniai mokslininkai kuria įvairius žmonijos ateities scenarijus.
2. Lietuvą konkurencinga gali padaryti tik mokslo pažangos skatinimas. Pagrįsti arba paneigti.
3. Dirbtinis intelektas. Ką apie tai žinai arba manai.
4. Mokslas – ir kurianti ir griaunanti jega. Ką apie tai žinai, ką manai.
5. Mokslo pažanga lemia žmonių susvetimėjimą. Ką apie tai žinai, manai.

Asmuo ir valstybė:
1. Ar mokinių parlamento veikla – tik vaikų žaidimas? Argumentuokite.
2. Ar lengva kitataučiams žmonėms integruotis Lietuvoje. Argumentuokite.
3. Ar svarbu jauniems žmonėms dalyvauti pilietinese akcijose? Argumentuokite.
4. Filosofas L.Donskis teigė: „Laisvas ir nepriklausoms žmogus tikrai nėra mūsų laikų herojus“. Ką apie tai manote?
5. Lietuvos Konstitucijoje teigiama: „Žmogus turi turėti laisvę reikštis“. Kaip tavo nuomone tai įgyvendinama?

Menas:
1. Ar pasauliui įdomūs Lietuvos menininkai?
2. Ar gali jaunuoliai meninį skonį išugdyti vidurinėje mokykloje?
3. Daugelio dabartinių garsių menininkų kūrybos jų amžininkai nepripažino.
4. Meninė kūryba – vienas geriausių saviraiškos būdų.
5. Menas kuria miesto veidą.

Literatūra:
1. Kokius tris literatūros rašytojų kūrinius įtrauktumėte i skaitytinos literatūros sąrašą. Argumentuokite.
2. Dažnai sakoma, kad skaitydamas ieškai savęs. Argumentuokite, remdamiesi literatūrine patirtimi.
3. Skaitymo malonumas ir privaloma literatūra – ar tai suderinama? Argumentuokite.
4. Šiuolaikineje literatūroje neigiama moralė ir prasmės siekis. Pagrįskite ar paneikite.
5. Ar spektaklis gali prilygti literatūriniam kūriniui ar jį pranokti?

PAPILDYMAS 2009-04-16

Antrosios dienos (2009 04 16) potemės (patvirtintos ir tikros) :

ASMUO IR VALSTYBĖ
1. Ar mūsų valstybėje pakankamai rūpinamasi silpnųjų ir atstumtųjų integracija? Argumentuokite.
2. Ar šiuolaikinė mokykla ugdo Lietuvos valstybės pilietį? Argumentuokite.
3. Ar svarbu jaunam žmogui dalyvauti visuomeninių organizacijų veikloje? Argumentuokite.
4. Lietuvoje, anot filosofo Leonido Donskio, ypač stinga asmens drąsos ir orumo. Ką apie tai manote?
5. Jeigu Lietuvos Respublikos prezidentas, perfrazuodamas JAV prezidento Džono Kenedžio žodžius, pasakytų: „Neklausk, ką tau gali duoti Lietuva, klausk, ką tu gali duoti Lietuvai“, – ar pritartumėte tokiam požiūriui? Argumentuokite.

LITERATŪRA
1. Kokius tris užsienio rašytojų kūrinius (kūrybos rinkinius) įtrauktumėte į mokykloje skaitytinos literatūros sąrašą? Argumentuokite.
2. Jeigu jūs galėtumėte spręsti, kuriam Lietuvos rašytojui skirtumėte literatūrinę Nobelio premiją? Argumentuokite savo pasirinkimą.
3. „Retus suaugusiuosius, kurie man davė skaityti, vis dėlto užgožė knygos, tačiau išliko tie, kurie klausė, ką aš supratau“ (D. Pennac). Ar svarbu su kuo nors kalbėtis apie perskaitytas knygas? Argumentuokite.
4. Ar ekranizacija gali prilygti literatūros kūriniui ir net jį pranokti? Argumentuokite.
5. Ar populiariosios literatūros skaitymas rodo neišlavintą skaitytojo skonį? Argumentuokite.

MENAS
1. Masinis skonis ir menininko laisvė – ar tai suderinama? Argumentuokite.
2. Asmenybės ugdymas mokykloje be meno dalykų negali būti visavertis. Pagrįskite arba paneikite šią mintį.
3. Kuo šiuolaikiniam jaunimui gali būti patrauklus liaudies menas? Argumentuokite.
4. Moderniosios technologijos neabejotinai veikia ir meną. Ką apie tai žinote ir manote?
5. Koks menas, jūsų požiūriu, yra įtaigiausias. Argumentuokite.

MOKSLAS
1. Mokslas be moralės kelia grėsmę žmonėms. Pagrįskite arba paneikite šį teiginį.
2. Mokslas būtinas ne mokslininkams, o valstybei. Pagrįskite arba paneikite šį teiginį.
3. Kodėl mokslui svarbu tyrinėti praeitį? Argumentuokite.
4. Mokslas fantastiką gali paversti tikrove. Ką apie tai žinote ir manote?
5. Lietuvos mokslas turi kuo didžiuotis. Ką apie tai žinote ir manote?

ŽINIASKLAIDA
1. Ar tenkina jaunuolių poreikius dabartiniai periodiniai leidiniai? Argumentuokite.
2. Kuo naudingi intelektiniai televizijos ir radijo žaidimai visuomenei? Argumentuokite.
3. Interneto dienoraščiai („blogai“) – alternatyva tradicinei žiniasklaidai. Pagrįskite arba paneikite šį teiginį.
4. Dabartinė žiniasklaida dažnai pamina etinius ir pilietiškumo principus. Pagrįskite arba paneikite šį teiginį.
5. Ar nevertėtų į internetinę spaudos akciją „Neburnok“ įsijungti visai žiniasklaidai? Argumentuokite.

Panašūs įrašai:

1. Kompiuterinio raštingumo įskaita

Man ne kartą realiame gyvenime yra pasikartoję susapnuoti ir užmiršti sapnai. Tai paprastai būna trumpos, dažnai trumpesnės už minutę akimirkos, kurios atsikartoja idealiai tiksliai. Deja, dažniausiai tuos sapnus atsimenu labai neryškiai, bet jaučiu, kad taip tikrai buvo sapne.

Tokie keisti sapnų išsipildymai pasitaiko kokius tris keturis kartus per metus.
Šį įrašą rašau, nes ką tik per Google readerį perskaičiau jau „matytą“ naujieną – Nulaužta Gmail apsauga!
Kaip ten viskas baigsis nežinau, bet pranašauju, kad per artimiausią savaitę bus sutvarkyta.

Per visą gyvenimą buvo tik du kartai, kuriuos atsimenu idealiai tiksliai dar ir iki dabar:

• Pats pirmas sapno išsipildymas, kai pradinėje mokykloje mačiau darbuotojas, einančias iš sporto salės su visokiais valikliais. Šitai išsipildė berods pirmoje klasėje.
• Ir dar kartą prieš kokius du metu. Sėdžiu kaime, mama kažką valgyt daro, ir topt į galvą sapnas, kaip aš mamai kažką ne į temą pasakau. Galvoju na jau ne, šitaip tikrai nebus. Ir nei velnio, nesusivaldžiau ir pasakiau, ką buvau pasakęs sapne.

Ką čia dar pasakyt?
Pastaruoju metu tokie sapnai sparčiai retėja, matyt senstu

Be to, mano tėvui irgi tokios keistenybės atsitinka. Prieš kokius gerus 10-20 metų sapnavo, kaip jį atleidžia iš dabartinio darbo. Šefas prigavo girtą prie kažkokio pastato, kuris dar tik prieš kokius du metus buvo pastatytas, ir išmetė. Čia sapne taip buvo, bet nesistebėsiu, jei taip tikrai įvyks.

Ir esu kažkur vaikiškuose žurnaluose skaitęs apie tokius dalykus, taip, kad yra ir daugiau tokių žmonių.

Aha, temoj paminėtas žodis „aiškiaregiai“. Žinot, kad ir koks būčiau realistas, bet negaliu sakyt, kad jie visi totalūs apgavikai, kai pačiam tokie dalykai vyksta. Visgi kažkas šiam pasauly yra neįprasto.

O dabar galit mane degint už raganavimą kaip Papua – Naujojoje Gvinėjoje.

Panašių įrašų nėra