Archyvas

Kategorijos ‘Pamąstymai’ archyvas

Verbų sekmadienis – smurto propagavimas

2009-04-05 Mantas Komentarų: 28

verba

Ne aš plaku, verba plaka

Ką tik supratau, kad čia tik dar viena šventė, skatinanti smurtą šeimoje (ir ne tik). Vieną kartą verba, kitą kartą diržo sagtis, dar kitą – kumštis…

Kaip jums toks posakis: Ne aš spardau, kojos spardo? Gal sukurkim naują šventę „Kojų sekmadienį“, arba dar geriau – „Beisbolo lazdų sekmadienį“?

Gal tų verbų tiesiogiai ir nesuprantame kaip smurto, bet visi tokie dalykai bet kokiu atveju „sugula“ į pasąmonę.

Berašydamas supratau ir dar vieną dalyką. Šis posakis skatina meluoti, versti neabejotiną savo kaltę ant kitų. Paskui dar stebisi žmonės, kodėl aplinkui tik melagiai, apgavikai ir mušeikos.

O iš pažiūros tokia graži šventė…

Pedro Angosto. Esu ateistas, materialistas ir antiklerikalas

2009-03-13 Mantas Komentarų: 33

Svečio įrašo autorius: Valdas


Žmonės religijas išgalvojo tik tam, kad galėtų eksploatuoti kitus. Atėjo laikas padėti jas į istorijos skrynią. Religija ir laisvė yra nesuderinamos.

Nejaučiu jokio nepatogumo, prisipažindamas, kad esu ateistas, materialistas ir antiklerikalas. Ateistas esu ne dėl nusivylimo, bet dėl įsitikinimų. Niekada nieko nesitikėjau iš mito, niekada netikėjau stebuklais, net tokiais linksmais ir juokingais kaip tas, kurį, sako, padarė Jėzus iš Galilėjos visų džiaugsmui vestuvėse vandenį pavertęs vynu, nors Šventoji Dvasia apie tai nieko ir nežinojusi. O kad jis ir jo mokiniai būtų užsiėmę tik šituo: vertę vandenį vynu, kulkas – bučiniais, ambicijas – solidarumu bent jau pasakose, kalbose ar pamoksluose. Netikiu Dievu ir manau, kad žmonėms apskritai nereikalingas Dievas, išskyrus išsigandusiuosius, palūžusiuosius, kurie nieko nesitiki iš šio gyvenimo ir tuos, kurie kenčia nelaimę po nelaimės ir viskuo nusivylę atsiduoda į dangaus rankas, tikėdamiesi paguodos ar geresnio gyvenimo po mirties. Aš juos gerbiu, suprantu ir myliu. Niekas negimsta aklas savo noru.

Tačiau esu įsitikinęs, kad Dievui ir jo draugams reikia žmonių, nuo pat pradžios, kai tik Žodis virto kūnu, ir netgi gerokai anksčiau, kai dar nuogas žmogus žiūrėjo į tekančią saulę ir artėjančią naktį, kai stebėjo siautėjančias audras ir viesulus, iš krantų išsiliejusias upes, riaumojančius ugnikalnius, potvynius keičiančias sausras, tuomet pats stipriausiasis iš jų – ne išmintingiausias ir ne pats geriausias ar geresnis – žmogaus baimę fizikos dėsniams pakeitė pasakų, įnoringai žadančių bausmes ir atlygį, baime. Ne, netikiu Dievu. Man nė per nago juodymą nerūpi jo egzistavimas, neegzistavimas ar beprasmybė, jo visagalybė, jo gerumas ir pyktis, jo pragaras ir rojus, jo skaisčiosios mergelės ir šventieji, jo bažnyčios, jo pamokslautojai, jo skystas, eterinis, kietasis, dujinis, antropomorfinis ar mineralinis būvis. Nerūpi tai, ką, sako, jis pasakęs Mozei, Abraomui, Mahometui ar monsinjorui Escrivai de Balaguer* iki jam užlipant ant altoriaus ar jo vardu pavadinant gatvę Saragosoje. Jei žmonės – nedaugelis tų, kurie jį nulipdė iš molio – nebūtų to norėję, Dievas nebūtų gimęs, nebūtų buvę nei karų, nei kryžiaus žygių, nei duoklės rinkėjų, nei dešimtinių, nei tretininkų, nei užkariavimų, nei krikščionių, nei katalikų, nei presbiterionų, nei taoistų, nei budistų, nei musulmonų, nei judėjų, nei inkvizicijos, nei talibų, nei Ispanijos Šventojo karo, nei pinigų garbintojų, nei kruvinųjų gudarių**, nei įvairaus plauko kankintojų, nei Kristaus legionierių, nei Opus Dei, nei juos pagimdžiusios motinos.

Visa tai – sukurta žmogaus, pikto žmogaus, tiesiog sugedusio žmogaus; jis toks pat kaip ir tas, remiantis ir neleidžiantis pajudinti sistemos, kuri grindžiama žmogaus eksploatacija, kaip tas, su šypsena veide sėjantis mirtį planetoje, tas, kuris naikina gamtą žinodamas, kad ji jam nepriklauso; kuris kuria iliuzijas, kad užmigdytų tuos, kurie jau seniai užliūliuoti begalės pasakų, kad nebeturi jėgų nei žiovauti ir malonumą bei palaimą mato amžinajame nesuvokiamų, nesibaigiančių ir neapčiuopiamų miražų sapne.

Ką Dievo idėja duoda gyvoms būtybėms, mąstančioms ir ne mąstančioms, racionalioms ir neracionalioms? Ką joms suteikė dar, be baimės, vergystės, eksploatavimo, karo, mirties, naikinimo, neapykantos, nesutaikomumo, smurto, ugnies, fundamentalaus melo, mentalinės kastracijos, valdžios ir pavaldinių, laukinio destruktyvaus kapitalizmo, aklumo ir nuolankumo? Nieko, visiškai nieko. Kai žmogus sugalvojo Dievą, jis galvojo ne apie gėrį artimam, o apie tai, kaip jį pavergti, priversti tarnauti, taip prigąsdinti, kad neišdrįstų atsisakyti, nepaklusti, maištauti. Žmonės vergai, amžiams baimės iškastruoti žmonės, apakinti dieviškos išmonės ir vedini tų, kurie vienoje rankoje nešė Dievą, kitoje – kalaviją, statė neįprastas piramides, vietoje gyvenamųjų namų, begalėje atimtų laukų, kuriuos dirbo nuolankūs tarnai. pristatė milžiniškų šventyklų, kad baimė prieš antgamtiškumą, nežinomybę, neaiškumą būtų dar didesnė; jie užgrobė valstybes, sukūrė imperijas, atėmė žemes ir požemį, švaistėsi kalavijais ir kuokomis, patrankomis ir raketomis, kad apgintų privilegijas tų, kurie guli palaidoti po altoriais; kovojo prieš liberalizmą, prieš demokratiją, prieš socializmą, prieš žmogaus emancipaciją, prieš laisvę, prieš teisingumą, prieš lygybę, prieš brolybę, prieš Protą.

Ne, Dievo nėra, bet jis buvo ir yra labai naudingas „geriems žmonėms“, kurie nedvejojo ir nedvejoja smeigdami tūkstančius durklų į artimo ir viso pasaulio nugarą, kad išsaugotų savo turtą, kad visi žinotų kaip viskas buvo, yra ir bus. Dievo nėra, bet iš jo vardo ir jo vardan gyvena tūkstančiai varnų, juodų ir įvairiaspalvių, varnų su tįstančiomis sruogomis, su tonzūromis, su turbanais, plikų, elegantiškų varnų Armani kostiumu, varnų, kurie pasisavino gyvybę ir mirtį, kurie žaidžia su liga, kurie dalina pyragą, sau palikdami didžiausiąją dalį. Todėl, ir dėl daugelio kitų dalykų, kurių nenoriu vardinti, esu materialistas. Manau, kad joks žmogus negali būti menkesnis už kitą, kad bet kuris žmogus turi galėti patenkinti savo poreikius nevergaudamas, o atlikdamas orų, apibrėžtą, saugų ir jo asmenybę atitinkantį darbą galėtų gyventi laisvas, lavinti savo intelektinę, jutiminę ir emocinę esmę, auklėti vaikus diegdamas humanistinę pasaulėžiūrą, solidarumą, meilę gamtai, panieką eksploatatoriams, spekuliantams ir maitvanagiams. Manau, kad gyvenimas – tai ne pamišėlių, bėgančių į niekur, lenktynės, kad esame čia ne tam, kad vienas su kitu varžytumėmės kitų sąskaita, bet tam, kad džiaugtumėmės grožiu ir palengvintumėme skausmą, savąjį ir svetimą, kad tolyn pasiųstumėme šventraščius ir jų įžūlius žiaurius grasinimus; aš tikiu žemiškuoju teisingumu, teisingu privalomu turtų padalijimu, kuris visiems, tamsiaodžiams ir baltiems, juodiems ir geltoniems, arijams ir čigonams, įgaliems ir neįgaliems, kvailiems ir apsukriems, gražiems ir bjauriems – ką atsinešame gimdami neturi jokios vertės – leis tapti laimingiems ir negeisti daugiau, nei leidžia padorumas ir geras auklėjimas; manau, kad gėlių nereikia skinti, bet gėrėtis jomis, o jei jos skinamos, tegul ta graži puokštė būna skirta ne mirusiems, o gyviesiems; ne šventiesiems – už lopinėlį žemės ar dangaus, o draugui ar nepažįstamam praeiviui. Galiausiai esu materialistas, nes tvirtai tikiu, taip kaip visiškai aklas tikintysis, kad būtent čia, po šia saule, žvaigždėmis ir debesimis, šalia jūrų ir kalnų, apsuptas medžių ir knibždančių gyvūnų žmogus turi namus, tai – vieninteliai namai, namai kurių pamatus jis dar tik paklojo ir kurie jam nepriklauso, todėl turi kruopščiai rūpintis, kad paliktų dar gražesnius namus tiems, kas gyvens po jo. Nieko nevertos maldos, nepadeda pamokslai nei pamokantys pavyzdžiai, mums šaukia pati žemė, alkstantys ir skurstantys žmonės, į mūsų sąžinę kreipiasi varguoliai, atstumtieji, tie, kurie niekada nesimėgavo žolės kvapu ar gėlių grožiu. Būtent čia, šioje žemėje, kuria vaikštau, kuria mes vaikštome, galime sukurti rojų, tik turime imtis darbo, visiems laikams atsisakę mito ir tų, kurie jį išgalvojo ir perša, kad viskas būtų kaip buvę, kaip Dievas liepia.

Todėl pabaigoje, kantrūs skaitytojai, pasakysiu, kad esu antiklerikalas, nes, kaip sakė jau pamirštas Atahualpa Yupanki***, Dievas yra kapitalistas, kuris mėgsta prabangą ir valgo už vieno stalo su turtingaisiais, kaip ir jo mokiniai, pamokslautojai ir pasekėjai. Bažnyčios, kad ir kokios jos bebūtų, visada buvo išvien su galingaisiais, prieš laisvę, visada prieš mažiausią pažangos ženklą, prieš žmonių valią, prieš jų suverenitetą, prieš jų laimę, palaikydama eksploatatorius, genocidus ir tironus; kadangi dvasininkai tam išgalvotam Dievui paliko anapusinį pasaulį ir, žinoma, nutarė kad šis pasaulis yra jų karalystė, kad būtent šis pasaulis priklauso išskirtinei jų kompetencijai. Kaskart, kai išgirstu dvasininką įsiterpiant į eilinių žmonių reikalus ar kišant nosį į pasaulietinės valdžios dalykus, stengiantis blokuoti įstatymus, kurių nori žmonės, kad jų gyvenimas būtų geresnis ar galėtų oriai jį užbaigti, pagalvoju, kad mes ne kažin kiek nutolome nuo Atapuerkos žmogaus, kad evoliucionavome mažai, labai mažai. Jei būtų kitaip, klerikalų kasta jau seniai būtų išnykusi dėl savo pačios naštos, jos patetiškos ir žiaurios istorijos naštos.

*Josemaria Escriva de Balaguer – organizacijos Opus Dei įkūrėjas.
**gudari (baskų k.) – karys, kareivis.
***Atahualpa Yupanki (Héctor Roberto Chavero Aramburo) (1908–1992) – Argentinos dainininkas, gitaristas, rašytojas.

Kategorijos: Pamąstymai Žymos: , ,

Važiavimo maršrutiniais autobusais ir troleibusais taisyklės

2009-02-03 Mantas Komentarų: 15

Šiandien važiavau iš MRU namo ir troleibuse kaip tik prie pat akių pasimaišė važiavimo taisyklės, tai ėmiau ir paskaičiau. Aš berods laikausi jų, bet vežėjas nelabai.

Vairuotojai turi būti rūpestingi, atidūs ir paslaugūs, skelbti stotelių pavadinimus, informuoti apie mokėjimo už važiavimą tvarką, laikytis grafiko, pranešti apie maršruto pakeitimą, taip pat vežėjo pavedimu tikrinti keleivių bilietus arba dokumentus, patvirtinančius asmens teisę į transporto lengvatą. Vairuotojų apranga turi būti tvarkinga ir švari. Vairuotojams draudžiama rūkyti autobuse ar troleibuse, garsiai leisti muziką. Keleiviui paprašius, vairuotojas privalo sumažinti garsą arba išjungti automagnetolą.

Vietiniams gyventojams stotelių pavadinimų skelbimas gal ir ne toks svarbus, bet tokiems veikėjams kaip aš – labai praverčia. Dieną dar nieko, galima pro langą pažiūrėt prie kokios stotelės artėji, bet sutemus kartais sudėtingiau. Kažkada tiesiog pasiėmiau telefoną, atsidariau jų internetinį puslapį ir skaičiavau stoteles, kada man išlipt, o ką daugiau daryt, kai pirmą kartą kur nors važiuoji? Šiaip, kiek man tenka važiuot, manau, kad stoteles skelbia vos daugiau nei pusė autobusų/troleibusų. Galėtų labiau pasistengt. Bet labiausiai nervina, kai stoteles skelbia, bet klaidingai, lengva pravažiuot reikiamą stotelę, nors pačiam kol kas taip dar nenutiko.

Grafiko laikymasis gal būtų ne pro šalį, nors pats jam priekaištų nelabai turiu. Mano 50 autobusas visada važiuoja laiku. Šiaip dar turėčiau pagirti 49 autobusą, kurio grafikas man paprastai netinka, bet jis pagal grafiką niekad nevažiuoja, tai kartais labai nudžiugina, kai pamatau atvažiuojantį.

Vairuotojų apranga turi būti tvarkinga? O koks man skirtumas, aš gi ne į jį pažiūrėt atėjau, o nuvažiuot kur nors. O ir šiaip kartais linksma pamatyt vairuotoją, važiuojantį su šlepetėmis.

Kažkaip trūksta taisyklėse punkto, kuriame būtų parašyta: Vairuotojas nekalba mobiliuoju telefonu. Nors realiai tai man negaila, tegu sau kalba žmogus, jei jam reikia.

Vairuotojas keleiviams parduoda bilietus tik autobusui arba troleibusui sustojus stotelėse.

Užmiršo paminėt: ir važiuojant

Keleivis, pažymėjęs papildomą vienkartinį bilietą, gali vežti bagažą, užimantį ne daugiau kaip vieną papildomą keleivio vietą.

Įdomu, tos močiutės važiuojančios į Bajorų sodus su 50 autobusu perka bilietą savo vežimėliams? Abejoju.


Dar nuo savęs norėčiau pridėti:

  • Bent jau man, kai ėjau į vairavimo kursus, instruktorius minėjo savokas „tolydus greitėjimas“ ir „tolydus stabdymas“ (ar kažkaip panašiai), įdomu, ar gerbiamos troleibusų vairuotojos (dauguma) yra girdėjusios, kad važiuoti galima ir be staigių greičio pokyčių?
  • Dar norėčiau palinkėti 45 vairuotojams nekirsti ant stabdžių taip dažnai, nes man griuvinėti ne itin patinka. Kažkas berods buvo nosį neseniai susilaužęs po vieno tokio nutikimo. Va, žiūrėkit, net taisyklėse parašyta:

Vežėjas privalo užtikrinti autobusų ir troleibusų keleivių saugumą ir transporto priemonių švarą.

  • Ir dar norėčiau primint 45 autobuso vairuotojams, kad leistinas maksimalus greitis mieste yra 50 km/h. O ir šiaip, važiuojant troleibusu, ne itin malonu žiūrėt, kai autobusas pralekia kaip pro stovintį. Jeigu taip nelakstytumėt, gal nereiktų taip dažnai ir ant stabdžių kirsti.

O gal bedidindami mokesčius pakelkim ir baudas?

2009-01-12 Mantas Komentarų: 33

(animals.nationalgeographic.com nuotrauka)

Mūsų Lietuvėlė turi truputį skolų. Palyginus su BVP, gal netgi daugiau nei truputį. 2007 metais skolos siekė 17 procentų BVP. Aišku, skolos dar ne pasaulio pabaiga. Galima jas kada nors gyvenime grąžint. Vienintelė problema, kad tos skolos tebedidėja. Jeigu neklystu, buvo numatomas biudžeto deficitas, viršijantis ES nurodytas ribas. Valdžia nieko geresnio už padidintus mokesčius nebesugalvojo. Nors daug ką apkrovė dideliais mokesčiais, ypač dėl panaikintų PVM lengvatų, bet dar lieka nemažai vietų, kur prireikus būtų galima gauti papildomų pajamų. Daug kas keikia šį sprendimą (niekas gi nenorim didesnių mokesčių), bet nebebuvo iš ko rinktis. Gal kada nors gyvenime dar padėkosim Kubiliui (nors gal ir ne).

Gerai, iš tikrųjų ne apie tai turėjo būti šitas įrašas. Tikriausiai daugelis iš jūsų skaitė, kad kažkoks vokietis sugalvojo susimedžiot į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktą Lūšį, ir dar ne šiaip lūšį, o jauniklį. Vargšą mažą kačiuką

Jį patį reikia sušaudyti už tokius darbelius. O ir šiaip medžioklę reikia uždrausti. Taip taip, čia tik mano, gyvūnų mylėtojo, nuomonė ir svajonės. Bet, kas mane labiausiai piktina, tai juokinga bauda, kurią jis gavo: 20000 Lt. Čia net lietuviui tokia bauda atrodo juokinga, o ką jau kalbėti apie vokietį.

Gal iš viso pradėkim dėt skelbimus į užsienio spaudą:

  • Nykstančių gyvūnų medžioklė Lietuvoje. Kaina tik nuo 20000 Lt.
  • Nušauk dvi lūšis ir trečią galėsi nušauti nemokamai.
  • Dėmesio. Tik šį mėnesį, lūšies ir jos jauniklių medžioklė tik 40000 Lt. Paskubėkite, liko tik 80 lūšių.

Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Bet pripažinkim, baudos Lietuvoje tikrai juokingos. Aš suprantu, kad nedaug visokių brakonierių ir panašių veikėjų pagauna ir mažai iš jų baudų gauna, bet pakelti mokesčius tikrai galima, vis vienas kitas papildomas litas į valstybės biudžetą.

Kadangi jau pradėjau kalbėti apie per mažas baudas, norėčiau dar atkreipti dėmesį ir į mokesčius už automobilius. Vos tik apie juos pranešta, iš karto kilo didžiulis nepasitenkinimas. Bet vyriausybei čia eilinis mokestis, stengiasi žmonės lopyt biudžeto skyles. Aišku, gal kiek logiškiau būtų visą tą mokestį užkraut kaip akcizą, bet čia jau jų pačių sprendimas, nieko nepakeisim. Taigi uždėjom mokestį už automobilį, užkėlėm akcizą, bet kažkaip nesigirdi, kad didintumėm baudas už kelių eismo taisyklių pažeidimus.

Retkarčiais pažiūriu Rokiškio rajoninio laikraščio skyrelį „Gėdos stulpas“. Ir ką aš ten matau? Ką tik išsilaikęs teises, 1,5 promilės girtumo, bauda 1000 Lt. Girti sukėlę avarijas vairuotojai gauna iki 5000 Lt. Bet juk vis tiek juokingi dydžiai.

Galim irgi įdėt skelbimus, tikrai atsirastų norinčių užsieniečių:

  • Pasiskraidymas miesto gatvėmis, turint tris promiles. Tik 2000 Lt.
  • Įvažiavimas į kitą automobilį. Tik 1500 Lt.

Ir dar kur nors pakabinkim socialinį stendą su užrašu: Nebepaeini? – Vairuok! Kelionės kaina tik 3000 Lt.

Vėlgi juokas jau nebeima.

Pabaigai du sakiniai ir išvados:

  • Keliant mokesčius, visi tam prieštarauja
  • Keliant baudas, niekas net žodžio neištaria.

Tai kodėl mes negalim padidint tų prakeiktų baudų? Žmonių, darančių niekšybes gal ir nesumažės, bet bent jau susimokės daugiau. Vis vienas kitas papildomas litas į biudžetą.

Greitas kreditas
Aš remiu Blogr.lt