Svečio įrašo autorius: Valdas
Žmonės religijas išgalvojo tik tam, kad galėtų eksploatuoti kitus. Atėjo laikas padėti jas į istorijos skrynią. Religija ir laisvė yra nesuderinamos.
Nejaučiu jokio nepatogumo, prisipažindamas, kad esu ateistas, materialistas ir antiklerikalas. Ateistas esu ne dėl nusivylimo, bet dėl įsitikinimų. Niekada nieko nesitikėjau iš mito, niekada netikėjau stebuklais, net tokiais linksmais ir juokingais kaip tas, kurį, sako, padarė Jėzus iš Galilėjos visų džiaugsmui vestuvėse vandenį pavertęs vynu, nors Šventoji Dvasia apie tai nieko ir nežinojusi. O kad jis ir jo mokiniai būtų užsiėmę tik šituo: vertę vandenį vynu, kulkas – bučiniais, ambicijas – solidarumu bent jau pasakose, kalbose ar pamoksluose. Netikiu Dievu ir manau, kad žmonėms apskritai nereikalingas Dievas, išskyrus išsigandusiuosius, palūžusiuosius, kurie nieko nesitiki iš šio gyvenimo ir tuos, kurie kenčia nelaimę po nelaimės ir viskuo nusivylę atsiduoda į dangaus rankas, tikėdamiesi paguodos ar geresnio gyvenimo po mirties. Aš juos gerbiu, suprantu ir myliu. Niekas negimsta aklas savo noru.
Tačiau esu įsitikinęs, kad Dievui ir jo draugams reikia žmonių, nuo pat pradžios, kai tik Žodis virto kūnu, ir netgi gerokai anksčiau, kai dar nuogas žmogus žiūrėjo į tekančią saulę ir artėjančią naktį, kai stebėjo siautėjančias audras ir viesulus, iš krantų išsiliejusias upes, riaumojančius ugnikalnius, potvynius keičiančias sausras, tuomet pats stipriausiasis iš jų – ne išmintingiausias ir ne pats geriausias ar geresnis – žmogaus baimę fizikos dėsniams pakeitė pasakų, įnoringai žadančių bausmes ir atlygį, baime. Ne, netikiu Dievu. Man nė per nago juodymą nerūpi jo egzistavimas, neegzistavimas ar beprasmybė, jo visagalybė, jo gerumas ir pyktis, jo pragaras ir rojus, jo skaisčiosios mergelės ir šventieji, jo bažnyčios, jo pamokslautojai, jo skystas, eterinis, kietasis, dujinis, antropomorfinis ar mineralinis būvis. Nerūpi tai, ką, sako, jis pasakęs Mozei, Abraomui, Mahometui ar monsinjorui Escrivai de Balaguer* iki jam užlipant ant altoriaus ar jo vardu pavadinant gatvę Saragosoje. Jei žmonės – nedaugelis tų, kurie jį nulipdė iš molio – nebūtų to norėję, Dievas nebūtų gimęs, nebūtų buvę nei karų, nei kryžiaus žygių, nei duoklės rinkėjų, nei dešimtinių, nei tretininkų, nei užkariavimų, nei krikščionių, nei katalikų, nei presbiterionų, nei taoistų, nei budistų, nei musulmonų, nei judėjų, nei inkvizicijos, nei talibų, nei Ispanijos Šventojo karo, nei pinigų garbintojų, nei kruvinųjų gudarių**, nei įvairaus plauko kankintojų, nei Kristaus legionierių, nei Opus Dei, nei juos pagimdžiusios motinos.
Visa tai – sukurta žmogaus, pikto žmogaus, tiesiog sugedusio žmogaus; jis toks pat kaip ir tas, remiantis ir neleidžiantis pajudinti sistemos, kuri grindžiama žmogaus eksploatacija, kaip tas, su šypsena veide sėjantis mirtį planetoje, tas, kuris naikina gamtą žinodamas, kad ji jam nepriklauso; kuris kuria iliuzijas, kad užmigdytų tuos, kurie jau seniai užliūliuoti begalės pasakų, kad nebeturi jėgų nei žiovauti ir malonumą bei palaimą mato amžinajame nesuvokiamų, nesibaigiančių ir neapčiuopiamų miražų sapne.
Ką Dievo idėja duoda gyvoms būtybėms, mąstančioms ir ne mąstančioms, racionalioms ir neracionalioms? Ką joms suteikė dar, be baimės, vergystės, eksploatavimo, karo, mirties, naikinimo, neapykantos, nesutaikomumo, smurto, ugnies, fundamentalaus melo, mentalinės kastracijos, valdžios ir pavaldinių, laukinio destruktyvaus kapitalizmo, aklumo ir nuolankumo? Nieko, visiškai nieko. Kai žmogus sugalvojo Dievą, jis galvojo ne apie gėrį artimam, o apie tai, kaip jį pavergti, priversti tarnauti, taip prigąsdinti, kad neišdrįstų atsisakyti, nepaklusti, maištauti. Žmonės vergai, amžiams baimės iškastruoti žmonės, apakinti dieviškos išmonės ir vedini tų, kurie vienoje rankoje nešė Dievą, kitoje – kalaviją, statė neįprastas piramides, vietoje gyvenamųjų namų, begalėje atimtų laukų, kuriuos dirbo nuolankūs tarnai. pristatė milžiniškų šventyklų, kad baimė prieš antgamtiškumą, nežinomybę, neaiškumą būtų dar didesnė; jie užgrobė valstybes, sukūrė imperijas, atėmė žemes ir požemį, švaistėsi kalavijais ir kuokomis, patrankomis ir raketomis, kad apgintų privilegijas tų, kurie guli palaidoti po altoriais; kovojo prieš liberalizmą, prieš demokratiją, prieš socializmą, prieš žmogaus emancipaciją, prieš laisvę, prieš teisingumą, prieš lygybę, prieš brolybę, prieš Protą.
Ne, Dievo nėra, bet jis buvo ir yra labai naudingas „geriems žmonėms“, kurie nedvejojo ir nedvejoja smeigdami tūkstančius durklų į artimo ir viso pasaulio nugarą, kad išsaugotų savo turtą, kad visi žinotų kaip viskas buvo, yra ir bus. Dievo nėra, bet iš jo vardo ir jo vardan gyvena tūkstančiai varnų, juodų ir įvairiaspalvių, varnų su tįstančiomis sruogomis, su tonzūromis, su turbanais, plikų, elegantiškų varnų Armani kostiumu, varnų, kurie pasisavino gyvybę ir mirtį, kurie žaidžia su liga, kurie dalina pyragą, sau palikdami didžiausiąją dalį. Todėl, ir dėl daugelio kitų dalykų, kurių nenoriu vardinti, esu materialistas. Manau, kad joks žmogus negali būti menkesnis už kitą, kad bet kuris žmogus turi galėti patenkinti savo poreikius nevergaudamas, o atlikdamas orų, apibrėžtą, saugų ir jo asmenybę atitinkantį darbą galėtų gyventi laisvas, lavinti savo intelektinę, jutiminę ir emocinę esmę, auklėti vaikus diegdamas humanistinę pasaulėžiūrą, solidarumą, meilę gamtai, panieką eksploatatoriams, spekuliantams ir maitvanagiams. Manau, kad gyvenimas – tai ne pamišėlių, bėgančių į niekur, lenktynės, kad esame čia ne tam, kad vienas su kitu varžytumėmės kitų sąskaita, bet tam, kad džiaugtumėmės grožiu ir palengvintumėme skausmą, savąjį ir svetimą, kad tolyn pasiųstumėme šventraščius ir jų įžūlius žiaurius grasinimus; aš tikiu žemiškuoju teisingumu, teisingu privalomu turtų padalijimu, kuris visiems, tamsiaodžiams ir baltiems, juodiems ir geltoniems, arijams ir čigonams, įgaliems ir neįgaliems, kvailiems ir apsukriems, gražiems ir bjauriems – ką atsinešame gimdami neturi jokios vertės – leis tapti laimingiems ir negeisti daugiau, nei leidžia padorumas ir geras auklėjimas; manau, kad gėlių nereikia skinti, bet gėrėtis jomis, o jei jos skinamos, tegul ta graži puokštė būna skirta ne mirusiems, o gyviesiems; ne šventiesiems – už lopinėlį žemės ar dangaus, o draugui ar nepažįstamam praeiviui. Galiausiai esu materialistas, nes tvirtai tikiu, taip kaip visiškai aklas tikintysis, kad būtent čia, po šia saule, žvaigždėmis ir debesimis, šalia jūrų ir kalnų, apsuptas medžių ir knibždančių gyvūnų žmogus turi namus, tai – vieninteliai namai, namai kurių pamatus jis dar tik paklojo ir kurie jam nepriklauso, todėl turi kruopščiai rūpintis, kad paliktų dar gražesnius namus tiems, kas gyvens po jo. Nieko nevertos maldos, nepadeda pamokslai nei pamokantys pavyzdžiai, mums šaukia pati žemė, alkstantys ir skurstantys žmonės, į mūsų sąžinę kreipiasi varguoliai, atstumtieji, tie, kurie niekada nesimėgavo žolės kvapu ar gėlių grožiu. Būtent čia, šioje žemėje, kuria vaikštau, kuria mes vaikštome, galime sukurti rojų, tik turime imtis darbo, visiems laikams atsisakę mito ir tų, kurie jį išgalvojo ir perša, kad viskas būtų kaip buvę, kaip Dievas liepia.
Todėl pabaigoje, kantrūs skaitytojai, pasakysiu, kad esu antiklerikalas, nes, kaip sakė jau pamirštas Atahualpa Yupanki***, Dievas yra kapitalistas, kuris mėgsta prabangą ir valgo už vieno stalo su turtingaisiais, kaip ir jo mokiniai, pamokslautojai ir pasekėjai. Bažnyčios, kad ir kokios jos bebūtų, visada buvo išvien su galingaisiais, prieš laisvę, visada prieš mažiausią pažangos ženklą, prieš žmonių valią, prieš jų suverenitetą, prieš jų laimę, palaikydama eksploatatorius, genocidus ir tironus; kadangi dvasininkai tam išgalvotam Dievui paliko anapusinį pasaulį ir, žinoma, nutarė kad šis pasaulis yra jų karalystė, kad būtent šis pasaulis priklauso išskirtinei jų kompetencijai. Kaskart, kai išgirstu dvasininką įsiterpiant į eilinių žmonių reikalus ar kišant nosį į pasaulietinės valdžios dalykus, stengiantis blokuoti įstatymus, kurių nori žmonės, kad jų gyvenimas būtų geresnis ar galėtų oriai jį užbaigti, pagalvoju, kad mes ne kažin kiek nutolome nuo Atapuerkos žmogaus, kad evoliucionavome mažai, labai mažai. Jei būtų kitaip, klerikalų kasta jau seniai būtų išnykusi dėl savo pačios naštos, jos patetiškos ir žiaurios istorijos naštos.
*Josemaria Escriva de Balaguer – organizacijos Opus Dei įkūrėjas.
**gudari (baskų k.) – karys, kareivis.
***Atahualpa Yupanki (Héctor Roberto Chavero Aramburo) (1908–1992) – Argentinos dainininkas, gitaristas, rašytojas.
Paskutiniai komentarai