Tinklaraštininkus išsikvietė muitininkai. Parašė ilgą laišką, sako, „spalio 23 d. švenčiam Molekulės dieną, turim konfiskavę 620 litrų namų gamybos brendžio, atvažiuokit penktadienį į Vilniaus pakraštyje įsikūrusią Muitinės laboratoriją linksmai praleisti penktadienio popietės“. Tai mes lyg viską aiškiai supratom ir išsiruošėm į „ekskursiją“.
Prie įėjimo visus pasitiko ekskursijos organizatorė +Indrė Ramanavičienė ir pro milijonus durų nusivedė į savo valdas, kur mūsų jau laukė Laboratorijos direktorė. Čia visas smagumas ir baigėsi, nes paaiškėjo, kad brendis taip gerai denatūruotas, kad Muitinės laboratorija net neturi tinkamos įrangos, kad galėtų jį vėl paversti tinkamu naudoti. Ir dar ne gana to, mumi visus supakavo į baltus chalatus. Bet mes su Yndri, kai ną Rokiškią kylį, tai mūsų baltais chalatais nepagųzdinsi.
Susisodino gi mumi aplink stalą ir pradėjo teisintis, kaip čia gavosi su tuo žadėtu brendžiu (kurio kvietime neva niekas nežadėjo). Pasirodo, kad Muitinės laboratorijai laikas nuo laiko tenka aiškintis visokių alkoholių sudėtis, nes nuo sudėties priklauso ir mokesčiai. Yra toks baisus žodis – akcizas. Šituo mokesčiu apmokestinamas ir etilo alkoholis, bet ne visais atvejais: už brendyje esantį etilo alkoholį akcizą mokėt reikia, o už esantį langų plovikliuose – ne, nes kaina užkiltų tiek, kad langus tik visiški turčiai valytųsi. Tai va šitaip ir prisigalvojo muitininkai visokių denatūrizacijų – etilo alkoholio gadinimo būdų, kurių tikslas yra tiek visko primaišyt į alkoholį, kad net drūčiausias kaimo alkoholikas negalėtų gert langų ploviklio, ne gana to, tos priemaišos, pagal teisės aktus, privalo būt tokios bjaurios, kad joks chemijos studentas nesugebėtų jų išfiltruot už protingą kainą. Na, bet žmonės verslūs, bando tą techninį skystį visaip grynint, valyt, priemaišas skaidyt, kad būtų tinkamas bent iš bėdos vartot. O paskui jau už sąžiningą kainą kaimo bobulės iš po skverno pardavinėja, kol kas nepaskundžia.
Iš esmės visa Muitinės laboratorijos esmė yra medžiagų sudėties nustatymas, kad produktams būtų tinkamai priskirti kodai pagal kombinuotąją nomenklatūrą ir pagal tuos kodus sudėlioti tinkami mokesčių tarifai. Žinoma, visi visada stengiasi kuo mažiau mokesčių sumokėti, tai Muitinės laboratorija nėra labai mėgiama, bet, sako, pasitaiko atvejų, kai po tyrimų tenka ir grąžinti mokesčių permokas.
O kad viską tiksliai išaiškintų ir teismuose gėdos neprisidarytų, šitie muitininkai turi prisipirkę visokios kokybiškos įrangos už daug pinigų. Dalis įrangos mirtingiesiems nesuprantama, nes kompiuterio ekrane paišo kažkokias kreives, iš kurių specialistai, pagarinę actą, išburia medžiagų sudėtį. Aišku, turi jie ir suprantamesnių įrankių, pvz., mėgsta prisikonfiskuot iš maksimų visokių batų ir draskyt su peiliais, kad po mikroskopais pakištų ir pažiūrėtų, ar oda natūrali, ar plastmasinė.
Be acto garinimo agregatų dar matėm ir benzino virinimo kolbas. Sako, prisiveža iš Baltarusijos neekologiškų degalų su milijonais sieros ir bando Lietuvoj kaimo „degalinėse“ pardavinėt, kol kas neįskundžia. Pardavėjai teisinasi, kad iš Statoilo užsivežė, o Laboratorija, žiūrėk, jau ir kiša prieš akis lapą su tyrimo išvadomis – sieros koncentracija kelis tūkstančius kartų viršija normas ir tokie degalai Europos Sąjungos teritorijoje negali būti pardavinėjami. Taip va ir žlugdo smulkųjį verslą. Sierą iš degalų išvalyt tai brangu labai.
Dar matėm ir įdomų aparatą, kuris rūbų sudėtį tikrina (ir tų rūbų net sukarpyt nereikia). Tai leido visiems norintiems pasitikrint, ar jų šilkiniai apatiniai tikrai iš šilko padaryti. Kitaip sakant, turgaus prekeiviai laboratorijos darbuotojų veidus mintinai žino ir supranta, kad gerai nesibaigs, jei parduos ką su bloga etikete.
Daugiau skaitykitės ir nuotraukų ieškokit: