Kurį laiką iš šalies stebiu diskusijas apie siūlymą naikinti draudimą dviratininkams kirsti važiuojamąją dalį pėsčiųjų perėja. Vienoje barikadų pusėje dviratininkai su sveiko proto argumentais, siūlymais ir kvietimais tartis, kitoje pusėje Susisiekimo ministerija su užsiciklinusiais specialistais–kalbininkais, kartojančiais tą patį per tą patį ir nebandančiais girdėti kitos pusės. Skaitant ar klausant jų pasisakymų, jaučiuosi kaip skaitydamas delfio komentarą, kuriame parašyta, kad važiuojamoji dalis skirta automobiliams važiuoti ir nėra čia ko pėstiesiems tikėtis pirmumo einant per perėją.
Kiekviename Susisiekimo ministerijos pasisakyme vis akcentuojama, kad Kelių eismo konvencija nenumato galimybės važiuojant dviračiu kirsti pėsčiųjų perėją. Permečiau akimis tą konvenciją, neradau jokio punkto, kuriame tokia situacija būtų aprašyta. Neparašyta joje ir kad galima dramblį vestis per perėją, bet ar tai reiškia, kad jį vestis draudžiama? Vargu.
Kitas specialistų–kalbininkų argumentas: „pėsčiųjų perėja yra išskirtinai pėstiesiems numatytas kelio elementas, kuriame eismo dalyviai kerta važiuojamąją kelio dalį eidami“. Panašu, kad pažiūrėta į pėsčiųjų perėjos apibrėžimą Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme, bet užsimerkta prieš punktu aukščiau esantį paties pėsčiojo apibrėžimą, kuris sako, kad pėsčiasis yra „asmuo, esantis kelyje ne transporto priemonėje, taip pat važiuojantis neįgaliųjų vežimėliu, riedučiais, riedlente, paspirtuku, vedantis dviratį, mopedą, motociklą, traukiantis (stumiantis) rogutes, vaikišką ar kitokį vežimėlį. Pėsčiuoju nelaikomas kelyje dirbantis asmuo“. Kitaip sakant, pėsčiasis neprivalo eiti, pėsčiuoju laikomas ir jam prilyginamas važiuojantysis asmuo. Sujunkime šiuos du punktus ir gaukime akivaizdų dalyką: pėsčiųjų perėja važiuojamąją dalį galima kirsti važiuojant vežimėliu, riedučiais, riedlente ar paspirtuku. Jeigu kyla noras ginčytis, galite paskaityti teismų praktiką, pvz., bylą 1A-137-149/2017, kurioje teismas gana aiškiai pasisako, kad Kelių eismo taisyklės nedraudžia per pėsčiųjų perėją važiuoti paspirtuku. Su tuo dabar ir gyvenkit, mieli Susisiekimo ministerijos kalbininkai.
Gerai, baikime kalbininkų reikalus ir pereikime prie saugaus eismo ir Mariaus siūlymo keisti KET 64.9 punktą, be išimčių draudžiantį dviratininkams kirsti važiuojamąją dalį važiuojant pėsčiųjų perėjomis. Siūlyta daryti išimtį ir leisti teisėtai per perėją važiuojant dviračiu, kai jo vairuotojas išpildo tris esmines sąlygas: prieš perėją pilnai sustoja, įsitikina, kad ją kirsti yra saugu (t.y., automobilių nėra arba jiems nebus trukdoma, arba jie patys geranoriškai sustoja praleisti dviratininką) ir perėja juda pėsčiojo greičiu. Kitaip sakant, siūlyta iš esmės prilyginti pėsčiųjų perėjas dviračių pervažoms ir leisti dviratininkams jomis kirsti važiuojamąją dalį neturint pirmenybės, t.y., dviratininkas turi žemiausią prioritetą, jis visais atvejais atsakingas už tai, kad saugiai kirstų važiuojamąją dalį. Visais avarijų atvejais kaltas liktų dviratininkas. Niekas čia nekalba apie pažeidėjus, kurie perėja staigiai iššoka automobilių vairuotojams prieš akis, jie ir toliau išliktų pažeidėjai, juos reikia gaudyti, įspėjinėti ir bausti, jei kitaip nesupranta. Kalbame, ar protinga būtų leisti dviratininkui teisėtai kirsti važiuojamąją dalį vidury dienos, esant puikiam matomumui į abi puses, važiuojant dviračiu, kai gatvėje daugiau nėra nei gyvos dvasios. Susisiekimo ministerijos specialistai-kalbininkai sako, kad nukentėtų saugumas. Sveikas protas sako, kad saugumas nenukentėtų. Pats ministras pirmininkas Saulius Skvernelis per Vyriausybės posėdį (nuo 19 min) labai protingai pasisakė.
Konfliktinės situacijos. Nėra konfliktinių situacijų. Įvyko avarija – kaltas dviratininkas, byla baigta. Niekas niekad neprašė dviratininkui suteikti pirmumą. Matai, kad didelis eismas, kad prastas matomumas – būk malonus, nulipk nuo dviračio ir persivaryk. Beje, kiekvienas sveiko proto dviratininkas pats supranta, kad menkiausios avarijos atveju, pats skris per vairą ir pačiam skaudės kaulus, tad yra linkęs gerokai labiau saugotis nei būdamas už automobilio vairo. Neskaitant smulkių susidūrimų, pats esu kartą stipriai nutrenktas (ne perėjoj, ne dėl mano kaltės), tad puikiai suprantu ką rašau.
Dėl siūlymo prie pėsčiųjų perėjų įrenginėti dviračių pervažas. Pirmas dalykas – visiškai nesuprantu, kaip papeckiojimas dažais padarys kelio kirtimą saugesnį. Antras dalykas – argumentuojama, kad tai labai paprasta ir savivaldybėms beveik nieko nekainuos. Svajokite toliau. Pamėginkite Vilniaus savivaldybės paprašyti nupiešti bent vieną dviračių pervažą šalia perėjos. Aš, kaip ir kiti bandžiusieji, žinome, kuo tai baigiasi. Padažyti nepakaks, nes pervažos niekas neįrenginės perėjos plotyje, infrastruktūrą reiks dvigubai praplėsti, nuleidinėti kelio bortus ir pan., visa tai kainuoja, o perėjų galybė. Vietoje leidimo dviratininkams kultūringai pervažiuoti perėja, Susisiekimo ministerija siūlo savivaldybėms įrenginėti naują infrastruktūrą, kuri nė kiek nepadidintų saugumo, bet padidintų išlaidas. Kažkodėl Susisiekimo ministerija pervažų įrenginėjimo išlaidų kompensuoti nesisiūlo. Tad nesvajokime, kad tų pervažų padaugės, nes net jau esančiose pervažose Vilniaus miesto savivaldybės neįmanoma išmaldauti, kad nuleistų bortus esamuose magistraliniuose dviračių takuose.
Mano supratimu, draudimai turi atsirasti išskirtinai tik tada, kai jie turi aiškią paskirtį. Jei galima atsisakyti draudimo niekam nepakenkiant, nekeliant pavojaus sau ar kitiems, niekam netrukdant ir nekeliant kitokių neigiamų pasekmių, tokio draudimo turi būti atsisakyta. Kitaip sakant, jei kažkam galima pagerinti sąlygas nepabloginant sąlygų likusiems, tai kodėl to nepadaryti? Šiuo atveju draudimas tuščioje gatvėje dviračiu pervažiuoti į kitą kelio pusę atlieka kažkokią butaforinę funkciją. Visai adekvatu būtų uždrausti kairinius posūkius.
Ar mane šis klausimas liečia? Taip, minimaliai liečia. Kasdien į darbą važiuoju dviračiu ir vieną kartą per dieną grubiai pažeidžiu KET, nes grįždamas iš darbo apytuštėje gatvelėje pravažiuoju per perėją nenulipęs, jei matau, kad iš abiejų pusių nėra nei gyvos dvasios, kuriai sutrukdyčiau. Aišku, galėčiau nepažeidinėti KET ir siauroje gatvėje maltis važiuojamojoje dalyje, bet sveikas protas sako, kad visiems eismo dalyviams bus saugiau ir patogiau, jei išliksiu pažeidėjas. Laimei, Lietuva juda link vakarų ir vis labiau laikosi sveiko proto, o ne Susisiekimo ministerijos specialistų-kalbininkų, kurie prikelti vidury nakties šauktų, kad draudžiama viskas, kas neparašyta, kad leidžiama. Gal sulauksime tokių dienų, kai ir labiausiai pažeidžiamas ir niekam kitam pavojaus nekeliantis eismo dalyvis – pėsčiasis – galės Vilniaus centre, tuščioje vienpusio eismo gatvelėje pereiti į kitą pusę, degant raudonam šviesoforo signalui. O šalia stovintis policijos pareigūnas su šypsena palydės jį akimis kaip kokiame Paryžiuje, o ne puls rašyti baudų turistams, trindamas rankomis ir besidžiaugdamas, kokį pavojingą niekam netrukdantį ir niekam pavojaus nekeliantį pažeidėją ką tik sugavo. Laimei, sveiko proto mūsuose vis daugiau, o specialistų-kalbininkų įtakos vis mažiau. Gal visgi sulauksime.
O Susisiekimo ministerijos specialistams-kalbininkams palieku atvirą klausimą: kodėl riedučiais per pėsčiųjų perėją važiuoti galima ir „saugu“, o tokiu pačiu greičiu važiuoti dviračiu yra „nesaugu“ ir draudžiama? Arba dar paprasčiau paklausiu, kodėl su el. paspirtuku (prilyginamu motoriniam dviračiui) iš lėto prariedėti per pėsčiųjų perėją prieš tai sustojus, yra „nesaugu“ ir draudžiama, o išėmus jo bateriją (t.y., pavertus jį paprastu paspirtuku, prilyginamu pėsčiajam) lygiai taip pat prariedėti per pėsčiųjų perėją yra „saugu“ ir galima?
Dar vienas siūlymas specialistams-kalbininkams: pakeiskime KET ir vietoje sąvokos „pėsčiųjų perėja“ parašykime „važiuojamosios dalies kirtimo vieta“. Gal bus „saugiau“ ją kirsti važiuojant dviračiu?
Pabūti kalbininku paprasta. Vadovautis sveiku protu sunkiau. Bet įmanoma.