Nacionalinis diktantas #2017

Malčius rašo nacionalinį diktantą

Dar vieni metai praėjo, parašėm dar vieną Nacionalinį diktantą. Labai jaučiasi, kad kasmet mano gramatikos sugebėjimai vis labiau šlubuoja. Jei po mokyklos baigimo jie buvo beveik nepriekaištingi, tai dabar rašybos tikrinimo programos jau už mane pasidarė gudresnės.

Organizatoriai šiemet padarė protu nesuvokiamą sprendimą ir nukėlė diktanto rašymą iš įprasto šeštadienio į penktadienį. Toks įspūdis, kad piktybiškai bandoma mažinti dalyvių skaičių. Toli gražu ne visi norintys darbo metu turi galimybę jį rašyti. Iš pradžių galvojau nedalyvauti, paskui nusprendžiau eiti į Vilniaus savivaldybę, bet galiausiai diktanto rašymą darbe suorganizavo kolegės. Tiesa, sena magnetola prastą garsą skleidė, o vietoj jos paleista transliacija internetu nepasitikėjau, tad pasileidau per telefoną FM bangų radiją ir rašiau su ausinėm. Labai geras sprendimas, labai gerai, aiškiai girdisi. O ir aplinka dėmesio neblaško.

Diktavimo tempas (kaip ir pernai) labai geras, spėt galima ir dar laiko lieka. Tekstas irgi gražus sukurtas. Žodžių nebevartojamų neprikrauta, kaip anksčiau mėgdavo. Skyryba, žinoma, yra neįveikiama kalbininkų tvirtovė su išimčių gynybiniais bokštais, tad apie ją atskirai kalbėti neverta.

Prezidentė siūlo skaidrinti paramą gaunančių organizacijų veiklą

Prieš daugiau nei savaitę, po Lietuvos geležinkelių paramos skirstymo skandalų, Prezidentė pasirašė dekretą su siūlymu griežtinti ne pelno sektoriaus atskaitomybę. Tiksliau ją įvesti, nes dabar atskaitomybė yra beveik nulinė. Iki 2016-ųjų metų šiame sektoriuje buvo visiška anarchija – buvo privaloma tik Registrų centrui teikti metines veiklos ataskaitas. Bet jų nepateikus, jokių sankcijų nebuvo, tai beveik niekas ir neteikė. Kitaip sakant, kauliji pinigų ir darai su jais ką nori, nes gali už tai neatsiskaityti. Nuo 2016-ųjų atsirado prievolė Registrų centrui teikti ne tik veiklos ataskaitas, bet ir metinę finansinę atskaitomybę. O kas atsitinka jų nepateikus? Teisingai, nieko. Tai lygiai taip pat aktyviai organizacijos jas šiemet ir pateikė. Tiesa, ATPK 1722 lyg numato baudą vadovams nuo 289 iki 2896 €, bet neteko girdėti, kad kas būtų nubaustas.

Kodėl mane šitas klausimas domina? Jau kurį laiką kapstausi po tai, kas vyksta ne pelno sektoriuje. Anksčiau savanoriavau vienoje gyvūnų prieglaudoje. Taip, sename gerame VšĮ Beglobis, kurio vadovai savanorius psichais vadina, savanorėms snukius daužo, o paprašius veiklos ataskaitų – parodo duris ir pakeičia jų spynas. Nuostabus nepelno sektoriaus pavyzdys. Arba štai imkim kitą gyvūnų globos pažibą – VšĮ „Penka koja“, kuri jau kelerius metus skęsta teismų maratonuose (ir galo dar nesimato), gauna per metus 120’000+ eurų paramos, teismo minima kaip švaistanti neadekvačias pinigų sumas advokatams, o skaitant teismų nutartis, susidaro įspūdis, kad ir vidaus dokumentus klastoja, ir teismams išsijuosę meluoja, ir ko tik nedaro. Ir pabandykit jūs iš tokių organizacijų privalomas viešinti veiklos ataskaitas išsireikalauti. Be šansų. Bandžiau įvairiais būdais. Vieni meluoja, kiti ignoruoja, o įvairios institucijos atsisako įsikišti. Ir čia tik du pavyzdžiai. Tokių apstu.

Ką siūlo Prezidentė? Beveik 100% tai, kas jau kurį laiką sukosi mano galvoje. Ne, ne bausti už privalomų duomenų nepateikimą, o tiesiog užsukti paramos kranelį. Laiku nepateikei ataskaitų – ate ate, paramos gavėjo statuse, o kartu ir ate ate, šešiaženkle suma iš 2% GPM paramos. Siūloma keisti visus susijusius įstatymus – Viešųjų įstaigų, Asociacijų, Labdaros ir paramos fondų. Juose siūloma įtvirtinti ir suvienodinti prievolę kasmet teikti Registrų centrui veiklos ataskaitas ir metinę finansinę atskaitomybę. Be to, detaliai nurodyti, kiek ir kokios paramos gauta iš konkrečių juridinių asmenų. O kad organizacijos neignoruotų prievolės kiekvienam norinčiam leisti susipažinti su jų veiklos ataskaita – pataisyti ir Civilinį kodeksą, nurodant, kad Registrų centras privalo visiems norintiems leisti susipažinti su veiklos ataskaitomis neatlygintinai (šiuo metu už jas reikia susimokėti).

6. Juridinių asmenų registro tvarkytojas savo iniciatyva panaikina Juridinių asmenų registre įregistruoto paramos gavėjo statusą,:
1) jeigu paramos gavėjas praėjus 60 kalendorinių dienų nuo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.66 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino nepateikė juridinių asmenų registrui metinio pranešimo (konsoliduoto metinio pranešimo) ar veiklos ataskaitos

Jei Seimas pritars Prezidentės siūlomiems įstatymų projektams, naujoji tvarka įsigalios jau 2018-01-01. Atsižvelgiant į pastarojo meto su parama susijusius skandalus ir į tai, kad pataisas siūlo pati Prezidentė, labai tikėtina, kad Seimas nesudvejos. Tai būtų dar vienas nemažas žingsnis skaidrinant skandaluose skęstantį „ne pelno“ sektorių. Geri pasiūlymai ir sumanus jų užtikrinimo kelias. Tiesa, neaišku, kaip bus užtikrinama, kad veiklos ataskaitose būtų paskelbta visa privaloma informacija, gal bus kokios Registrų centro paruoštos formos su kontrole, o ne tiesiog PDFo įkėlimas į sistemą.

Seimo rinkimai #2016

Seimo rinkimai 2016_opt

Vilniaus savivaldybėj kažkokia organizacinė sumaištis, eilė apie 30-40 minučių, geriau eikit į Vilniaus rajono savivaldybę, sakė, kad ten eilių nėra. Na, arba sekmadienį balsuokit. Mano užpakalis vis dar registruotas Rokiškyje, tai visada iš anksto balsuoju.

Be eilės dar ir kažkokie pakeitimai balsuojant iš anksto, reikia nebe Rinkėjo kortelės, o Balsavimo lakšto. Geriau jį iš anksto atsispausdint.

Dar kažkokių ženklų priklijuota, kad filmuot ir fotografuot negalima, bet netyčia uždėjau biuletenį ant jų ir nepamačiau. Net tie kambarėliai kai kurie be užuolaidų. Gal ir gerai.

Šįkart kažkaip buvo neįprastai sunku išsirinkt už ką balsuot, nors atmetus komuniagas, populistus, dolerio gailinčius beraščius ir visiškus melagius šunžudžius, kaip visada, lieka dvi partijos: Liberalų Sąjūdis ir Tėvynės Sąjunga. Visada už liberalus balsuodavau, bet šįkart pas juos Remigijaus Šimašiaus nėra, o ir tas sportininkų sąrašas kažkaip stipriai nublanko prieš Šimonytės, Landsbergio ir Kubiliaus trejetuką.

Labai gaila tik, kad visai gera konservatorių partija yra suteršta religinio talibaninio krikščionių demokratų sparno. Ta dalis žmonių daro gėdą. Tikiuosi, kad anksčiau ar vėliau jie atsiskirs arba bus galutinai praryti, nes dabar yra akivaizdus stabdis, tempiantis į praeitį. Tiesa, šiemet Landsbergis su komanda juos jau truputį nukenksmino, tikėkimės, kad toliau bus judama ta pačia linkme.

Vienmandatėj irgi realiai du pasirinkimai tik buvo: nepriklausomas ligoninės vadovas Raimundas MARTINĖLIS ir liberalas Linas JUOZĖNAS. Iš pradžių galvojau balsuot už pirmąjį, bet net po individualios žinutės nesulaukiau apie jo nuostatas nei sakinio, o ir tos neaiškios sąsajos su šunžudžių partija atbaidė. Galiausiai pasirinkau jauną fiziką, apie kurį irgi jokios informacijos rast neįmanoma, bet bent jau Liberalų sąjūdžiui priklauso ir pagal tai kažką spręst galima.

#2 Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai

  • 1 Gabrielius LANDSBERGIS – Seku ilgai jo pasisakymus Facebooke, debatuose. Gudrus vaikis. Ir su geru humoro jausmu. Visas į senelį. Tokio nesigėdyčiau matyt premjero poste. Be to, labai įdomu, ką sugriaus, ar pavyks perspjaut senelį. Manau, nepelnytai nuvertinamas kaip senelio statytinis, paveldėtojas ir pan.
  • 3 Andrius KUBILIUS – Kubylius yra Kubylius, žmogus, kurio nepelnytai visi nekenčia.
  • 4 Ingrida ŠIMONYTĖ – Tobula (tikėkimės) būsima Finansų arba Sveikatos apsaugos ministrė. Su geru humoro jausmu ir protinga.
  • 18 Žygimantas PAVILIONIS – Nelabai ką žinau apie žmogų, bet CV gana įspūdingas, ir atsiliepimai tik geri. O ir Andriulis tik gerai atsiliepia. Andriulio žodis daug lemia.
  • 36 Mykolas MAJAUSKAS – šitą žmogų ekonomikos mokė kengūros. Jau vien tai daug ką reiškia. Bet iš esmės, tai vietą mano sąraše gavo už tai, kad bene vienintelis drįso eit prieš partijos talibaną ir apsireiškė LGBT eitynėse. Už drąsą.

Žmonės, eikit balsuot*. Aš nebenoriu dar ketverius metus matyti ir – dar blogiau – girdėti Butkevičiaus. Man gėda, kad jis premjeras. Tiesa, ne tiek gėda, kiek dėl daugumos ministrų, bet vis tiek gėda. Aš nenoriu daugiau matyti ir girdėti sunkiai tarptautinį žodį sugebančios ištarti Graužinienės, visiškos beraštės Švietimo ministrės Pitrėnienės (manau, dėl šitos labiausiai gėda) ir iš esmės visų kitų, išskiriant gal tik Liną Linkevičių.

* Jei planuojat balsuot už šunžudžių ir akivaizdžių melagių partiją „Tvarka ir Teisingumas“, nusikalstamą susivienijimą „Darbo partija“ ar ant Lietuvos dėjusią „Lenkų rinkimų akciją“ – eikit geriau prasmingiau praleiskit laiką, rinkimų apylinkėse eilės didelės, gali prasidėt protinė krizė pusvalandį Upytės negurkštelėjus.

Irulu U4 Mini – Telefonas už 36 EUR

Irulu U4 Mini

Mano senas geras neužmušamas Sony Ericsson Xperia Mini vos po 5 metų tarnavimo po truputį pradėjo prašytis į užtarnautą poilsį – visgi šiais laikais dirbti su 512 RAM ir 320 MB vidinės atminties darosi vis sunkiau. Jeigu atnaujinimą iš Android 2.3 į 4.0 šitas tvirtas aparatas dar atlaikė, tai visokie Google Play Services su atnaujinimais, suryjančiais visus resursus, kokius tik randa (kaip kokie Windowsai), pasidarė nebepakeliama našta. Tiesą sakant, net tą Google Play Services ištrynus (o tas virusas paskui neprašytas vėl susiinstaliuoja!), telefonas pusę minutės vargdavo, kol kokią Endomondo programą atidarydavo.

Pradėjau žiūrėti, kokių čia šiais laikais protingo dydžio išmaniųjų telefonų galima rasti. Aišku, nieko panašaus į tą tobulo dydžio 3″ Xperia Mini šiais laikais nebegamina. O gamyklos, prisidengdamos žodžiu „Mini“, štampuoja visokius 5″ sniego valymo buldozerius. Plytos. Panašu, kad likę du variantai, ieškant išmaniojo: perki plytą arba perki kelių metų senumo aparatą.

Bet vėliau dar nutariau pažiūrėti, ką siūlo Aliexpress. Pasileidau paiešką – kad ekranas neviršytų 4″, Androidas bent jau 4.4 ir nors 1GB RAM. Ir vienintelis reikalavimus atitiko Irulu U4 Mini. Dar kaip tyčia akcija buvo po 36,69 EUR, tai nutariau pažiūrėti, ką galima gauti už tokią juokingą kainą:

  • Ekranas: 4″ – 800*480 – prastas matymo kampas ir spalvų atkūrimas.
  • Matmenys: 120×62.8×9.8mm – pakenčiamo dydžio, bet vis tiek plyta, senąjį Xperia Mini galima tvirtai saujoj sugniaužt, o šitas jau kiek per platus. Dviračiu važiuodamas, iš kuprinės šoninės kišenės traukiu toli gražu nebe taip drąsiai.
  • Android™ 5.1 Lollipop – apynaujė versija.
  • MTK6735M, 1.0GHz Quad Core – Keturi branduoliai, telefonas tikrai skraido, net programų priinstaliavus. Visokie Endomondai ir kitos riebios programos per nepilną sekundę atsidaro, o per antrą sekundę GPSą pasigauna.
  • RAM: 1 GB – užtektinai.
  • ROM: 8 GB – iš jų pusė sistemai ir pusė vartotojui, daugiau negu reikia, net microSD kortos nedėjau.
  • Kamera su blykste: 5.0MP – nuotraukos labai neįspūdingos, bet iš bėdos naudot galima.
  • 4G FDD LTE: Band 1(2100) – su Tele2 Pildyk pavyko ištraukti iki 20 Mb/s greitį, kas yra labai neblogai. Puikiausiai galima naudoti kaip 4G modemą ir jungti prie kompiuterio per USB ar WiFi.
  • Support GPS and AGPS – Labai greit pasigauna poziciją, veikia tiksliai, kol kas jokių nusiskundimų.
  • 1600mAh baterija – nieko įspūdingo, gana lėtai kraunasi. Bet parai užtenka, kai baigsiu su juo žaist ir maigyt viską, tai gal ir ilgiau išlaikys,
  • Na ir standartiniai pigūs priedai: ausinės ir įkroviklis.

Jei ne prastas ekranas ir vargana kamera, būtų visai geras telefonas. O kai kaina tokia, tai netgi labai geras. Mielai sumokėčiau ir daugiau, jei tik būtų iš ko rinktis 3-4″ kategorijoj. Mano poreikiai nedideli, bet pasirinkimas praktiškai nulinis. Arba aš pražiūrėjau kažką vertą dėmesio.

WordPress 4.6 sulietuvinimas

WordPress 4.6 bus išleistas už kelių dienų, taigi jau galite siųstis ir testuotis mano WP 4.6 sulietuvinimą, kas jį naudojat, nes frazės nebesikeis.

Kaip ir praėjusį kartą sulietuvinau tik patį WordPress, o temų ir įskiepių sulietuvinimo failus atnaujinau, bet neišverčiau, nes nebeturiu tam nei laiko, nei motyvacijos. Tiesą sakant, pavargau ir nuo paties WordPress vertimo (tai darau nuo 2009 metų, kai nuo nulio išverčiau WordPress 2.8 versiją), tad nesupykit, jei po kitos ar dar kitos WordPress versijos išleidimo naujo įrašo mano tinklaraštyje nebeišvysit.

Sulietuvinimo instrukcija: atnaujinate WordPress versiją, įskiepius, temas – viską. Ir tik tada į serverį sukeliate naujus mano vertimo failus. Atsidarote administravimo sąsają ir apačioje turite matyti frazę „Išvertė Mantas Malcius“. Jeigu jos nėra, reiškia, naudojate sulietuvinimą iš WordPress repozitorijų, už jo kokybę aš neatsakau. Detalesnę instrukciją rasite sulietuvinimo archyve esančiame informaciniame faile.

Vertimo failų nuoroda: https://sites.google.com/site/mantasmalcius/Home/WP-4.6.zip

Paremti vertėją per PayPal

Kraujo donorystės #31-35

Išorinė baterija - Powerbank - Kraujo centras

Išorinė baterija – Powerbank – Kraujo centras

Kraujo donorystė #31-Fail

2015-10-16. Kaip ir tikėjausi, hemoglobinas nebuvo atsistatęs, taigi su 130 mg/l buvau praspirtas mėnesiui pailsėti. Tuo tarpu Justina (taip, mistiškoji Justina šįkart dalyvavo) su dar mažesniu hemoglobinu normas atitiko, dėl ko mes visi pagrįstai pradėjom svarstyti, kad man reikia keisti lytį. Deja, su Kraujo centro personalu taip ir neišsiaiškinom, ar teisiškai tai padėtų, taigi minties atsisakėme. Be Justinos susiėjime dalyvavo ir Rimas su drauge, ir Justinas, kuris laimėjo hemoglobino karą.

Kraujo donorystė #31

2015-11-16. Praėjo mėnuo, bet nebelabai liko su kuo eiti, taigi nusliuogiau į Kraujo centrą vienas per pietus. Tuščia buvo, su kelione pirmyn/atgal stebėtinai sutilpau į valandą. Kažkokie magiški reiškiniai per mėnesį įvyko, nes hemoglobinas užkilo iki 153 mg/l. Niekas negalėjo patikėti, ypač aš pats. Šventinis laikotarpis dar neprasidėjęs, taigi dovanų lentyna tuščia, davė šokoladą ir bilietą į kiną. Pasisiūliau išmainyti pastarąjį į antrą šokoladą, bet nesutiko. Visgi po poros minučių sako „na, tu čia daug kartų davęs, tai nusipelnai antro šokolado“. Nusisekė.

Kraujo donorystė #32

2016-01-16. Neįprasta diena donorystei – šeštadienis. Su Eriku popiet išsiruošiame į VCUP. Randame baisų vaizdą – kraujo centre tuntai žmonių, personalas vos spėja suktis. Nėra sausainių! Įsivaizduojat? Sausainių nėra! Na, nieko, einam tikrintis hemoglobinų, Malčius laimi hemoglobino karą su 151. Įsivaizduojat? Antrą kartą iš eilės virš 150. Ne veltui mėsą į kopūstus iškeičiau. Ir tegu man niekas smegenų daugiau nepudrina, kad reikia karves valgyt ir papildus gert, jei nori gerą kraują turėt. Aplinkui milijonai žmonių klausinėja personalo, kaip anketas pildyt – aiškiai dauguma pirmą kartą atėję – šaunuoliai. Sėdam į kraujo siurbimo ložę vienu metu, bandom lenktyniaut, bet čia visiškos lygiosios. Na nieko, bent jau hemoglobinas mano didesnis. Judam prie dovanų lentynos – nieko gero, tik balti marškinėliai. Bet mano, kaip įgudusio donoro, akys užmatė atskirtai užslėptus skėčius. Nepaprašysi – negausi. Nenorėjo duot, bet kai pamatė donacijų skaičių, visgi nusileido. Išsinešėm po skėtį, jis bent iš dalies kompensavo tai, kad negavom sausainių ir šokolado. Gal savaitgaliais geriau nebeisim.

Kraujo donorystė #33

2016-03-17. Norinčių per daug neatsirado, taigi nusliuogėme dviese su Justinu. Žmonių beveik nėra, iš atminties supildau anketą, Justinas atsineša jau užpildytą, einam tikrintis svarbiausio dalyko – hemoglobino. Malčius trečią kartą iš eilės rodo stebėtinus rezultatus – 151. Justinui net kinkos sudreba ir atvirai pripažįsta bijąs, kad gali pralaimėti. Visgi vėliau lengvai atsiduso – lygiosios. Nepaisant to, savo rezultatu liko nepatenkintas. O Malčius jau baigia įsitikinti, kad jo kopūstų dieta iš tikrųjų labai teigiamai veikia hemoglobiną… Sausainių nėra ir, kaip supratau, nebebus. Akivaizdus ženklas, kad artėja nauja ekonomikos krizė! Dovanų lentynose vėlgi nieko gero, Nomedos puodeliai, pakabukai ir knygos. Malčius beraštis, tai knygų atsisako, pasiima puodelį taip baigdamas rinkti antrą servizą.

Kraujo donorystė #34

2016-05-17. Kraujo centre stebėtinai daug žmonių. Senokai tiek nematėm. Su Justina ir Justinu pradėjom registruotis, paaiškėjo, kad anketų pildyt nebereiks, nes prieš eidami užpildėm jas internete – atspausdino jau užpildytas – tobula, seniai taip reikėjo. Tiesa, pasitenkinimą greit sudrumstė nevykęs Justino hemoglobino rezultatas, pirmąkart išdiskvalifikavęs jį mėnesiui. Žmogus teisinosi, kad čia viskas dėl jo pasivaikščiojimų pajūriu, bet nieko negalėjo pakeisti, tik gėdingai nuleisti akis ir išgirsti skaudžią žinią – grįžk ne anksčiau nei po mėnesio. Nieko, Justinai, pirmą kartą „išbanintam“ būna sunkiausia – įprasi. O su Justina toliau stumdėmės eilėse ir be problemų išvarvinom kraujus… Pakilusį nuo kėdės įspėjo, kad išbalau, o ir pats pajaučiau, kad pirmą kartą darosi silpnoka, prisėdau pagurkšnot arbatos. O sausainių vis dar nebuvo. Badmetis tęsiasi. Dovanų lentyna irgi neblizgėjo – kino bilietai, pakabukai, knygos, puodeliai. Bet mums, kaip etatiniams kraujadaviams, ištraukė po skėtį. Dar pridėjo po sulčių pakelį ir šokoladą. Išmainiau su Justina savo sultis į jos šokoladą… Liko sulaukti kiek užsivėlinusio Rimo – niekšas sugadino dieną, nes laimėjo prieš mane hemoglobino karą varganais dviem hemoglobinais (147 vs 149). Tiek nedaug trūko! Kaip Justinas sakė, nelemta man laimėt, nelemta. Nieko, Rimui bent jau skėčių nebebuvo likę! Bet aš nenusileisiu! Kada nors vis tiek laimėsiu. Mano kopūstų dieta užtikrintai pasiteisino ir palaiko stabilų hemoglobino lygį, kokio jokios mėsos neišlaikydavo. Aš jus dar įveiksiu! Kada nors.

Kraujo donorystė #35

2015-07-19. Vasara, pagaliau visi išsivažinėję, jokių eilių nėra. Tiesa, truputį sunervino, kad šįkart nepavyko užsiregistruoti donorystei iš anksto ir teko pildyt anketą vietoj – tiesiog Kraujo centro programėlė išmaniesiems tokia kreiva, kad nulūžta man bandant prisijungti, o WEB sąsaja dar kreivesnė ir taipogi nebeleidžia registruotis. Donorai etatiniai: aš, buožė Justinas ir Rimas su drauge. Justinas pasirodė kažkoks išsipuošęs su kostiumais, bandė seselėm visaip raumenis rodyt ir vaizduot solidų jaunikį, bet nesudomino nei seselių, nei net gydytojo. Ir dar kabinėjos, kad mano telefonas senas ir apps’o nepavelka, nu bet kad nesenas, dar tik penkerius metus suskaičiavom… Mano hemoglobinas kažkoks pakritęs, bet ir Justinas su 145 po 3 mėnesių nesužibėjo, nieko keisto, kad Rimas su 147 vėl laimėjo. Ir vėl laimėjo per 2 hemoglobinus! Čia jau įtartina!.. O Kraujo centras pagaliau užpirko sausainių, lėkštutė penkiskart mažesnė nei anksčiau, bet užpirko! Šaunuoliai. Kol laukėm Rimo ir juos krimtom, pradėjom analizuot, kodėl mane beveik pavedė ilgai veikusi kopūstų dieta. Justinas laikėsi nuomonės, kad organizmas įprato, kaip įpranta prie antibiotikų kokių nors. Bet man kažkaip neįtikinamai skamba. Anksčiau kilogramais kimšdavau riešutus ir džiovintas slyvas, gal čia jų sumažėjimas savo padarė? Reiks bandyt grįžt į ankstesnį racioną, gal vėl hemoglobinas atsigaus… Ak, tiesa, Kraujo centras užsivežė išorinių baterijų. Nieko įspūdingo, 2600mAh talpos, bet vis šis tas, mano senoliui su 1200mAh talpos baterija užteks ir tokio.

Jei atsirado norinčių jungtis prie mūsų grupelės ir ateityje eiti į Kraujo centrą (Vilniaus VCUP) kartu, rašykit komentaruose (būtinai nurodykit teisingą el. pašto adresą). O kitas įrašas – jei viskas bus gerai – vėl po nepilnų metų.

Katė prieš Jorkšyrą

Katė KacKac kieme

Draugės pradėjo iš manęs šaipytis, kad aš savo katę KacKac tris kartus per dieną daugiabučio kieme vedžioju. Neva kaimynai iš manęs juokiasi ir aš apskritai esu podurnis (dėl pastarojo fakto, tai aš niekad ir nesiginčijau). Na, kaimynai nesijuokia (bent jau į akis), vaikai pažaidžia (tik nežinau, kiek tie žaidimai 16 metų katei įdomūs), paglosto.

Visgi po kurio laiko pradėjau galvot, kad gal tikrai, iš šono žiūrint, kiek kvailai atrodau su kate, bet tą pačią akimirką pro mane praėjo vienas vyriškis, vesdamasis Jorkšyrą, ir aš supratau, kad būna ir blogiau.

Jūs jau sakykit ką norit, bet aš su kate KacKac kieme tikrai solidžiau atrodau nei tie orumo likučius praradę vyrai su jorkais.

WordPress 4.5 sulietuvinimas

Mieli piliečiai, jei norite atsidėkoti už WordPress sulietuvinimą, galite tai padaryti ir skirdami GMP 2% paramą benamiams gyvūnams, kad merginos turėtų už ką juos gydyt, sterilizuot ir t.t. Kadangi viešoji įstaiga registruota mano vardu, tai aš jums užtikrinu, kad tie pinigai tikrai nueina gyvūnams, o ne į kažkieno kišenes, kas labai dažna gyvūnų globos įstaigose.
Įstaigos kodas: 303410406
Finansinė ataskaita: https://goo.gl/ZfK6P3
Veiklos ataskaita: http://kaimograndine.lt/zyma/veiklos-ataskaita/
Daugiau informacijos: http://kaimograndine.lt/gpm-2-proc-parama-benamiams-gyvunams/


Kadangi pora žmonių vis dar naudoja mano originalų vertimą, tai išverčiau ir WordPress 4.5 versiją. Kaip ir praėjusį kartą sulietuvinau tik patį WordPress, o temų ir įskiepių sulietuvinimo failus atnaujinau, bet neišverčiau (jų vertimas užimdavo pernelyg daug laiko) – jei juos naudojate, atsisiųskite PoEdit programą ir išsiverskite patys.

Sulietuvinimo instrukcija: atnaujinate WordPress versiją, įskiepius, temas – viską. Ir tik tada į serverį sukeliate mano vertimo failus. Atsidarote administravimo sąsają ir apačioje turite matyti frazę „Išvertė Mantas Malcius“. Jeigu jos nėra, reiškia, naudojate sulietuvinimą iš WordPress repozitorijų, už jo kokybę aš neatsakau. Detalesnę instrukciją rasite sulietuvinimo archyve esančiame informaciniame faile.

Vertimo failų nuoroda:

https://sites.google.com/site/mantasmalcius/Home/WP-4.5.zip?attredirects=0&d=1

Daugiau informacijos:

http://codex.wordpress.org/Version_4.5

https://wordpress.org/news/2016/04/coleman/

Paremti vertėją per PayPal

Paryžius

DSC_2815 DSC_2830 DSC_2851 DSC_2860 DSC_2865

Paryžius – išgirtasis miestas, iš kurio tikėjausi daugiau. Deja, jau važiuojant iš oro uosto, šiukšlėmis nusėtos pakelės lūkesčių kartelę kiek nuleido. O pats Paryžius – na, kartą apeiti galima, bet šiaip nieko įspūdingo. Skulptūrų ir bokštų prisistatę ant kiekvieno kampo – neva, kultūringi labai. O vidury centro šiukšlės mėtosi ir baisu šaligatviu praeiti, nes šunų išmatų, matyt, nelabai kas renka. Aš jau nekalbu apie nenormalų rūkančiųjų kiekį ir jų kultūrą mėtyt nuorūkas kur papuola ir kaip papuola. Vieną vakarą, kai didelio vėjo nebuvo, eidamas link Triumfo arkos, gatvėje net dust ir kosėt nuo dūmų pradėjau kaip koks džiovininkas. Gerai, kad tik savaitę buvau, nes kitaip ir sveikatą susigadint galima.

Elgetos – irgi kažkokia norma, visas centras nusėtas išmaldos kaulytojais, nė kiek neatsiliekančiais nuo Aušros vartų grupelės, Paryžiuje amputuotomis kojomis irgi visokie veikėjai šliaužioja.

Nustebino mopedų, motociklų ir dviračių galybė. Jie, matyt, populiarūs dėl manevringumo ir galimybės parkuotis kur papuola. Infrastruktūra neįspūdinga, bet geresnė nei pas mus. Na, Paryžiuje bent jau yra dviračių takų, ko mes Vilniuje neturim. O ir šiaip dviratės transporto priemonės skraido chaotiškai, lenkia kitus kaip papuola, važiuoja viduriu automobilių juostos (ir niekas nepypina!!!) ar net apskritai prieš eismą važiuoja, jei laisva juosta. Vis negaliu atsistebėti, kad neužsimuša masiškai. Vienintelis dalykas ko visi važiuojantys laikosi – šviesoforai, ir jų nenormaliai daug.

Pėstieji – kaip įprasta vakaruose – šventos karvės. Eina kaip nori ir kur nori. Bet ko norėti, kai ties kiekvienu išvažiavimu iš kiemo stovi šviesoforas. Jei tau dega žalia – drąsiai eini. Jei tau dega raudona – pasižiūri ir eini. Jei tau dega raudona ir kažkas atvažiuoja – tave praleidžia. Apipypina tik visiškus savižudžius, lendančius po ratais likus keliems metrams iki atlekiančio automobilio. Ėjimas per raudoną visiškai normalus ir toleruojamas dalykas, žmonės net prie policininkų drąsiai eina ir galvos nesuka.

Kainos. Į kainas geriau nežiūrėt, kad infarktas neištiktų. Per žinias kaip tik viešbuty klausiau, kaip vietinė žurnalistė skelbė brangiausias pasaulio sostines. Paryžius – penktoje vietoje. O ji sako: „Na taip, brangus, bet gražus“. Dėl antro teiginio aš dar pasiginčyčiau.

Aplankyti kartą buvo įdomu. Bet toli gražu ne svajonių miestas. Gyventi tikrai nenorėčiau.

Nacionalinis diktantas #2016

Po mokyklos baigimo, rašybos žinios kasmet vis labiau mąžta ir net pats išsigąstu, kai nemokamos rašybos tikrinimo programėlės vis dažniau pabraukia mano suminkytą tekstą. Anksčiau taip nebūdavo. Bet tai – ne pasiteisinimas praleisti Nacionalinį diktantą, tai būtų tas pat, kaip praleisti apsilankymą Kraujo centre. Todėl su patyrusiais kraujadaviais Justinu ir Justina susitarėm sudalyvauti ir šįsyk. Tiesa, pastaroji eilinį kartą paskutinę akimirką „susirgo“ ir neatvyko, bet to juk ir tikėjomės.

Kaskart diktantą rašome vis kitoje vietoje, šįkart išsirinkome Antakalnio gimnaziją, beje, vos nesuklydome, nedaug trūko, kad nueitume į kitą Antakalnio mokyklą, bet visgi likus kelioms minutėms jau buvome mokyklos suole. Atgijo seni prisiminimai. Visai neblogai toje mokykloje buvo. Gal tik tada jos nevertinome.

Apie prisiminimus buvo pasakojama ir diktanto tekste, beje, labai gražiai parašytame, su keliais gyvenime nevartojamais žodžiais, bet pakankamai nesunkaus. Žinoma, klaidų lygiose vietose privelti eilinį kartą pavyko, bet eidami juk ir nebesitikėjome pakliūti į antrą etapą, atėjome sudalyvauti ir linksmai praleisti laiką, kad ir kaip banaliai tai skamba.

Net ir užvėrę mokyklos duris, nejučiomis grįžome į prisiminimus, dar visai nesenus laikus, kai mūsų rankose atsidūrė pirmieji mobilieji telefonai, pirmieji spalvoti telefonai, pirmosios kameros telefonuose. Laikus, kai nuotraukas iš telefono į kompiuterį buvo įprasta perkelti IrDa jungtimi, ji buvo įprasta ir žaidimams tarp telefonų mokykloje apsikeisti. Dešimtmečiu jaunesni už mus jau tikriausiai nesuprastų, kam diedukai laiko suglaudę du telefonus ir nekruta. Neatsimintų tikriausiai nė lanksčiųjų kompiuterių diskelių ar kasečių. Technologijos greit juda į priekį. Nieko nebestebina ir Diktanto herojų pokalbis apie po pasaulį išsibarsčiusius vaikus, iš kurių „toliausiai“ gyvena gretimame kambaryje į virtualų pasaulį persikėlęs jaunėlis. Su juo susisiekti sunkiau nei su Azijoje ar Amerikoje gyvenančiais ir kitokio gyvenimo ieškančiais jo broliais.

Ačiū organizatoriams. Būtinai atlėksiu ir kitais metais. Jei tik gyvas būsiu.

 

Danutė Kalinauskaitė

Sugrįžimas

Berniukas ir mergaitė, nučiuožę ant užpakalių nuo kalno, per melsvėjantį sniegą pasileido prie upės. Jie tik trumpam atsiguls ant ledo, šaltuko nusvilintas ausis priglaus paklausyti, kas ten, gelmėje – žuvų ir laumių plaukų pasaulyje. Dar pabėgės už upės į mišką, vasarą taip masinantį neįžengiamybe: džiunglės, kuriose, galąsdami tomahaukus, tyko indėnai, spęsdamos spąstus raizgosi lianos, o kur dar tankiausiai suaugę šaltekšniai ir ožekšniai… Tarp braškančių eglių jau ėmė temti, o jie sustirę, peralkę. Kurgi upė, į kurią pusę namai? Į visas puses – kamienai, šabakštynai, kranklių riksmas… Nusigalavę, susiglaudę, su prišalusiomis prie skruostų ašaromis, jie sutūpė po egle pasitikti likimo – artėjančių vilkų akių žiburėlių. Staiga šakos prasiskleidė, apakino žibintuvėlių šviesa, o prišokęs šuo aplaižė veidus. „Stebuklas, kad mes juos radom“, – išgirdo tamsoje.

Po daugelio metų jie, vyras ir moteris, vaikščiojo tomis pačiomis vaikystės vietomis. Augdamas išaugi ne tik batus, drabužius ir knygas. Ir – dangų, po kuriuo čiuožinėdavai, džiungles, kuriose pasiklysdavai. Jų pačių vaikai, trys sūnūs, jau klajoja kas kur, svetur, ir negrįžta. Vyriausiasis – Amerikoje, sako, norįs uždirbti visus pasaulio pinigus, na, ne visus, tik tuos, už kuriuos nupirkęs motinai sabalų kailinius patiestų ant purvynės, ir ji galėtų ją pereiti nesusitepdama batų… Jaunesnysis Azijoje sėdi ant bambuko demblio, žvelgia į lotoso žiedą, į mėnulį, į vėją ir trokšta kaip tik – nuo pinigų išgyti. Išsigydyti ir nuo įsipareigojimų, prisirišimo prie tėvynės, net savęs. Tai – absoliuti laisvė… Jų jauniausias sūnus, laimei, namuose, bet jis dieną naktį skendi virtualybėje, jie beveik nesikalba, ir atrodo, kad jis net toliau už anuodu, gyvenančius Rytuose ir Vakaruose – dviejose to paties obuolio pusėse. Sakoma, Lietuva baigianti išsivaikščioti? Tėvai norėtų, kad vaikai sugrįžtų. Taip pat ir tas, kuris namuose, ypač tas, nes vieną dieną jis dings anapus ekrano, ir šiapus jiems liks tik jo batai ir akiniai. Žmonės taip išnyksta…

Sugrįžimas… Kas tai? Tai kaip ir prieš daugybę metų saulėje dylą varvekliai. Danguje skylantis ir šukėmis pažyrantis milžiniškas vaiskaus stiklo indas šviesai per žiemą laikyti. Ir tas pavasarinis vasario pabaigos kvapas, rodos, jis toks kaip visur, ir vis dėlto šito čia nesupainiotum su jokiu kitur. Naminis.