Prezidentė siūlo skaidrinti paramą gaunančių organizacijų veiklą

Prieš daugiau nei savaitę, po Lietuvos geležinkelių paramos skirstymo skandalų, Prezidentė pasirašė dekretą su siūlymu griežtinti ne pelno sektoriaus atskaitomybę. Tiksliau ją įvesti, nes dabar atskaitomybė yra beveik nulinė. Iki 2016-ųjų metų šiame sektoriuje buvo visiška anarchija – buvo privaloma tik Registrų centrui teikti metines veiklos ataskaitas. Bet jų nepateikus, jokių sankcijų nebuvo, tai beveik niekas ir neteikė. Kitaip sakant, kauliji pinigų ir darai su jais ką nori, nes gali už tai neatsiskaityti. Nuo 2016-ųjų atsirado prievolė Registrų centrui teikti ne tik veiklos ataskaitas, bet ir metinę finansinę atskaitomybę. O kas atsitinka jų nepateikus? Teisingai, nieko. Tai lygiai taip pat aktyviai organizacijos jas šiemet ir pateikė. Tiesa, ATPK 1722 lyg numato baudą vadovams nuo 289 iki 2896 €, bet neteko girdėti, kad kas būtų nubaustas.

Kodėl mane šitas klausimas domina? Jau kurį laiką kapstausi po tai, kas vyksta ne pelno sektoriuje. Anksčiau savanoriavau vienoje gyvūnų prieglaudoje. Taip, sename gerame VšĮ Beglobis, kurio vadovai savanorius psichais vadina, savanorėms snukius daužo, o paprašius veiklos ataskaitų – parodo duris ir pakeičia jų spynas. Nuostabus nepelno sektoriaus pavyzdys. Arba štai imkim kitą gyvūnų globos pažibą – VšĮ „Penka koja“, kuri jau kelerius metus skęsta teismų maratonuose (ir galo dar nesimato), gauna per metus 120’000+ eurų paramos, teismo minima kaip švaistanti neadekvačias pinigų sumas advokatams, o skaitant teismų nutartis, susidaro įspūdis, kad ir vidaus dokumentus klastoja, ir teismams išsijuosę meluoja, ir ko tik nedaro. Ir pabandykit jūs iš tokių organizacijų privalomas viešinti veiklos ataskaitas išsireikalauti. Be šansų. Bandžiau įvairiais būdais. Vieni meluoja, kiti ignoruoja, o įvairios institucijos atsisako įsikišti. Ir čia tik du pavyzdžiai. Tokių apstu.

Ką siūlo Prezidentė? Beveik 100% tai, kas jau kurį laiką sukosi mano galvoje. Ne, ne bausti už privalomų duomenų nepateikimą, o tiesiog užsukti paramos kranelį. Laiku nepateikei ataskaitų – ate ate, paramos gavėjo statuse, o kartu ir ate ate, šešiaženkle suma iš 2% GPM paramos. Siūloma keisti visus susijusius įstatymus – Viešųjų įstaigų, Asociacijų, Labdaros ir paramos fondų. Juose siūloma įtvirtinti ir suvienodinti prievolę kasmet teikti Registrų centrui veiklos ataskaitas ir metinę finansinę atskaitomybę. Be to, detaliai nurodyti, kiek ir kokios paramos gauta iš konkrečių juridinių asmenų. O kad organizacijos neignoruotų prievolės kiekvienam norinčiam leisti susipažinti su jų veiklos ataskaita – pataisyti ir Civilinį kodeksą, nurodant, kad Registrų centras privalo visiems norintiems leisti susipažinti su veiklos ataskaitomis neatlygintinai (šiuo metu už jas reikia susimokėti).

6. Juridinių asmenų registro tvarkytojas savo iniciatyva panaikina Juridinių asmenų registre įregistruoto paramos gavėjo statusą,:
1) jeigu paramos gavėjas praėjus 60 kalendorinių dienų nuo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.66 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino nepateikė juridinių asmenų registrui metinio pranešimo (konsoliduoto metinio pranešimo) ar veiklos ataskaitos

Jei Seimas pritars Prezidentės siūlomiems įstatymų projektams, naujoji tvarka įsigalios jau 2018-01-01. Atsižvelgiant į pastarojo meto su parama susijusius skandalus ir į tai, kad pataisas siūlo pati Prezidentė, labai tikėtina, kad Seimas nesudvejos. Tai būtų dar vienas nemažas žingsnis skaidrinant skandaluose skęstantį „ne pelno“ sektorių. Geri pasiūlymai ir sumanus jų užtikrinimo kelias. Tiesa, neaišku, kaip bus užtikrinama, kad veiklos ataskaitose būtų paskelbta visa privaloma informacija, gal bus kokios Registrų centro paruoštos formos su kontrole, o ne tiesiog PDFo įkėlimas į sistemą.

Seimo rinkimai #2016

Seimo rinkimai 2016_opt

Vilniaus savivaldybėj kažkokia organizacinė sumaištis, eilė apie 30-40 minučių, geriau eikit į Vilniaus rajono savivaldybę, sakė, kad ten eilių nėra. Na, arba sekmadienį balsuokit. Mano užpakalis vis dar registruotas Rokiškyje, tai visada iš anksto balsuoju.

Be eilės dar ir kažkokie pakeitimai balsuojant iš anksto, reikia nebe Rinkėjo kortelės, o Balsavimo lakšto. Geriau jį iš anksto atsispausdint.

Dar kažkokių ženklų priklijuota, kad filmuot ir fotografuot negalima, bet netyčia uždėjau biuletenį ant jų ir nepamačiau. Net tie kambarėliai kai kurie be užuolaidų. Gal ir gerai.

Šįkart kažkaip buvo neįprastai sunku išsirinkt už ką balsuot, nors atmetus komuniagas, populistus, dolerio gailinčius beraščius ir visiškus melagius šunžudžius, kaip visada, lieka dvi partijos: Liberalų Sąjūdis ir Tėvynės Sąjunga. Visada už liberalus balsuodavau, bet šįkart pas juos Remigijaus Šimašiaus nėra, o ir tas sportininkų sąrašas kažkaip stipriai nublanko prieš Šimonytės, Landsbergio ir Kubiliaus trejetuką.

Labai gaila tik, kad visai gera konservatorių partija yra suteršta religinio talibaninio krikščionių demokratų sparno. Ta dalis žmonių daro gėdą. Tikiuosi, kad anksčiau ar vėliau jie atsiskirs arba bus galutinai praryti, nes dabar yra akivaizdus stabdis, tempiantis į praeitį. Tiesa, šiemet Landsbergis su komanda juos jau truputį nukenksmino, tikėkimės, kad toliau bus judama ta pačia linkme.

Vienmandatėj irgi realiai du pasirinkimai tik buvo: nepriklausomas ligoninės vadovas Raimundas MARTINĖLIS ir liberalas Linas JUOZĖNAS. Iš pradžių galvojau balsuot už pirmąjį, bet net po individualios žinutės nesulaukiau apie jo nuostatas nei sakinio, o ir tos neaiškios sąsajos su šunžudžių partija atbaidė. Galiausiai pasirinkau jauną fiziką, apie kurį irgi jokios informacijos rast neįmanoma, bet bent jau Liberalų sąjūdžiui priklauso ir pagal tai kažką spręst galima.

#2 Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai

  • 1 Gabrielius LANDSBERGIS – Seku ilgai jo pasisakymus Facebooke, debatuose. Gudrus vaikis. Ir su geru humoro jausmu. Visas į senelį. Tokio nesigėdyčiau matyt premjero poste. Be to, labai įdomu, ką sugriaus, ar pavyks perspjaut senelį. Manau, nepelnytai nuvertinamas kaip senelio statytinis, paveldėtojas ir pan.
  • 3 Andrius KUBILIUS – Kubylius yra Kubylius, žmogus, kurio nepelnytai visi nekenčia.
  • 4 Ingrida ŠIMONYTĖ – Tobula (tikėkimės) būsima Finansų arba Sveikatos apsaugos ministrė. Su geru humoro jausmu ir protinga.
  • 18 Žygimantas PAVILIONIS – Nelabai ką žinau apie žmogų, bet CV gana įspūdingas, ir atsiliepimai tik geri. O ir Andriulis tik gerai atsiliepia. Andriulio žodis daug lemia.
  • 36 Mykolas MAJAUSKAS – šitą žmogų ekonomikos mokė kengūros. Jau vien tai daug ką reiškia. Bet iš esmės, tai vietą mano sąraše gavo už tai, kad bene vienintelis drįso eit prieš partijos talibaną ir apsireiškė LGBT eitynėse. Už drąsą.

Žmonės, eikit balsuot*. Aš nebenoriu dar ketverius metus matyti ir – dar blogiau – girdėti Butkevičiaus. Man gėda, kad jis premjeras. Tiesa, ne tiek gėda, kiek dėl daugumos ministrų, bet vis tiek gėda. Aš nenoriu daugiau matyti ir girdėti sunkiai tarptautinį žodį sugebančios ištarti Graužinienės, visiškos beraštės Švietimo ministrės Pitrėnienės (manau, dėl šitos labiausiai gėda) ir iš esmės visų kitų, išskiriant gal tik Liną Linkevičių.

* Jei planuojat balsuot už šunžudžių ir akivaizdžių melagių partiją „Tvarka ir Teisingumas“, nusikalstamą susivienijimą „Darbo partija“ ar ant Lietuvos dėjusią „Lenkų rinkimų akciją“ – eikit geriau prasmingiau praleiskit laiką, rinkimų apylinkėse eilės didelės, gali prasidėt protinė krizė pusvalandį Upytės negurkštelėjus.

Irulu U4 Mini – Telefonas už 36 EUR

Irulu U4 Mini

Mano senas geras neužmušamas Sony Ericsson Xperia Mini vos po 5 metų tarnavimo po truputį pradėjo prašytis į užtarnautą poilsį – visgi šiais laikais dirbti su 512 RAM ir 320 MB vidinės atminties darosi vis sunkiau. Jeigu atnaujinimą iš Android 2.3 į 4.0 šitas tvirtas aparatas dar atlaikė, tai visokie Google Play Services su atnaujinimais, suryjančiais visus resursus, kokius tik randa (kaip kokie Windowsai), pasidarė nebepakeliama našta. Tiesą sakant, net tą Google Play Services ištrynus (o tas virusas paskui neprašytas vėl susiinstaliuoja!), telefonas pusę minutės vargdavo, kol kokią Endomondo programą atidarydavo.

Pradėjau žiūrėti, kokių čia šiais laikais protingo dydžio išmaniųjų telefonų galima rasti. Aišku, nieko panašaus į tą tobulo dydžio 3″ Xperia Mini šiais laikais nebegamina. O gamyklos, prisidengdamos žodžiu „Mini“, štampuoja visokius 5″ sniego valymo buldozerius. Plytos. Panašu, kad likę du variantai, ieškant išmaniojo: perki plytą arba perki kelių metų senumo aparatą.

Bet vėliau dar nutariau pažiūrėti, ką siūlo Aliexpress. Pasileidau paiešką – kad ekranas neviršytų 4″, Androidas bent jau 4.4 ir nors 1GB RAM. Ir vienintelis reikalavimus atitiko Irulu U4 Mini. Dar kaip tyčia akcija buvo po 36,69 EUR, tai nutariau pažiūrėti, ką galima gauti už tokią juokingą kainą:

  • Ekranas: 4″ – 800*480 – prastas matymo kampas ir spalvų atkūrimas.
  • Matmenys: 120×62.8×9.8mm – pakenčiamo dydžio, bet vis tiek plyta, senąjį Xperia Mini galima tvirtai saujoj sugniaužt, o šitas jau kiek per platus. Dviračiu važiuodamas, iš kuprinės šoninės kišenės traukiu toli gražu nebe taip drąsiai.
  • Android™ 5.1 Lollipop – apynaujė versija.
  • MTK6735M, 1.0GHz Quad Core – Keturi branduoliai, telefonas tikrai skraido, net programų priinstaliavus. Visokie Endomondai ir kitos riebios programos per nepilną sekundę atsidaro, o per antrą sekundę GPSą pasigauna.
  • RAM: 1 GB – užtektinai.
  • ROM: 8 GB – iš jų pusė sistemai ir pusė vartotojui, daugiau negu reikia, net microSD kortos nedėjau.
  • Kamera su blykste: 5.0MP – nuotraukos labai neįspūdingos, bet iš bėdos naudot galima.
  • 4G FDD LTE: Band 1(2100) – su Tele2 Pildyk pavyko ištraukti iki 20 Mb/s greitį, kas yra labai neblogai. Puikiausiai galima naudoti kaip 4G modemą ir jungti prie kompiuterio per USB ar WiFi.
  • Support GPS and AGPS – Labai greit pasigauna poziciją, veikia tiksliai, kol kas jokių nusiskundimų.
  • 1600mAh baterija – nieko įspūdingo, gana lėtai kraunasi. Bet parai užtenka, kai baigsiu su juo žaist ir maigyt viską, tai gal ir ilgiau išlaikys,
  • Na ir standartiniai pigūs priedai: ausinės ir įkroviklis.

Jei ne prastas ekranas ir vargana kamera, būtų visai geras telefonas. O kai kaina tokia, tai netgi labai geras. Mielai sumokėčiau ir daugiau, jei tik būtų iš ko rinktis 3-4″ kategorijoj. Mano poreikiai nedideli, bet pasirinkimas praktiškai nulinis. Arba aš pražiūrėjau kažką vertą dėmesio.

WordPress 4.6 sulietuvinimas

WordPress 4.6 bus išleistas už kelių dienų, taigi jau galite siųstis ir testuotis mano WP 4.6 sulietuvinimą, kas jį naudojat, nes frazės nebesikeis.

Kaip ir praėjusį kartą sulietuvinau tik patį WordPress, o temų ir įskiepių sulietuvinimo failus atnaujinau, bet neišverčiau, nes nebeturiu tam nei laiko, nei motyvacijos. Tiesą sakant, pavargau ir nuo paties WordPress vertimo (tai darau nuo 2009 metų, kai nuo nulio išverčiau WordPress 2.8 versiją), tad nesupykit, jei po kitos ar dar kitos WordPress versijos išleidimo naujo įrašo mano tinklaraštyje nebeišvysit.

Sulietuvinimo instrukcija: atnaujinate WordPress versiją, įskiepius, temas – viską. Ir tik tada į serverį sukeliate naujus mano vertimo failus. Atsidarote administravimo sąsają ir apačioje turite matyti frazę „Išvertė Mantas Malcius“. Jeigu jos nėra, reiškia, naudojate sulietuvinimą iš WordPress repozitorijų, už jo kokybę aš neatsakau. Detalesnę instrukciją rasite sulietuvinimo archyve esančiame informaciniame faile.

Vertimo failų nuoroda: https://sites.google.com/site/mantasmalcius/Home/WP-4.6.zip

Paremti vertėją per PayPal

Kraujo donorystės #31-35

Išorinė baterija - Powerbank - Kraujo centras

Išorinė baterija – Powerbank – Kraujo centras

Kraujo donorystė #31-Fail

2015-10-16. Kaip ir tikėjausi, hemoglobinas nebuvo atsistatęs, taigi su 130 mg/l buvau praspirtas mėnesiui pailsėti. Tuo tarpu Justina (taip, mistiškoji Justina šįkart dalyvavo) su dar mažesniu hemoglobinu normas atitiko, dėl ko mes visi pagrįstai pradėjom svarstyti, kad man reikia keisti lytį. Deja, su Kraujo centro personalu taip ir neišsiaiškinom, ar teisiškai tai padėtų, taigi minties atsisakėme. Be Justinos susiėjime dalyvavo ir Rimas su drauge, ir Justinas, kuris laimėjo hemoglobino karą.

Kraujo donorystė #31

2015-11-16. Praėjo mėnuo, bet nebelabai liko su kuo eiti, taigi nusliuogiau į Kraujo centrą vienas per pietus. Tuščia buvo, su kelione pirmyn/atgal stebėtinai sutilpau į valandą. Kažkokie magiški reiškiniai per mėnesį įvyko, nes hemoglobinas užkilo iki 153 mg/l. Niekas negalėjo patikėti, ypač aš pats. Šventinis laikotarpis dar neprasidėjęs, taigi dovanų lentyna tuščia, davė šokoladą ir bilietą į kiną. Pasisiūliau išmainyti pastarąjį į antrą šokoladą, bet nesutiko. Visgi po poros minučių sako „na, tu čia daug kartų davęs, tai nusipelnai antro šokolado“. Nusisekė.

Kraujo donorystė #32

2016-01-16. Neįprasta diena donorystei – šeštadienis. Su Eriku popiet išsiruošiame į VCUP. Randame baisų vaizdą – kraujo centre tuntai žmonių, personalas vos spėja suktis. Nėra sausainių! Įsivaizduojat? Sausainių nėra! Na, nieko, einam tikrintis hemoglobinų, Malčius laimi hemoglobino karą su 151. Įsivaizduojat? Antrą kartą iš eilės virš 150. Ne veltui mėsą į kopūstus iškeičiau. Ir tegu man niekas smegenų daugiau nepudrina, kad reikia karves valgyt ir papildus gert, jei nori gerą kraują turėt. Aplinkui milijonai žmonių klausinėja personalo, kaip anketas pildyt – aiškiai dauguma pirmą kartą atėję – šaunuoliai. Sėdam į kraujo siurbimo ložę vienu metu, bandom lenktyniaut, bet čia visiškos lygiosios. Na nieko, bent jau hemoglobinas mano didesnis. Judam prie dovanų lentynos – nieko gero, tik balti marškinėliai. Bet mano, kaip įgudusio donoro, akys užmatė atskirtai užslėptus skėčius. Nepaprašysi – negausi. Nenorėjo duot, bet kai pamatė donacijų skaičių, visgi nusileido. Išsinešėm po skėtį, jis bent iš dalies kompensavo tai, kad negavom sausainių ir šokolado. Gal savaitgaliais geriau nebeisim.

Kraujo donorystė #33

2016-03-17. Norinčių per daug neatsirado, taigi nusliuogėme dviese su Justinu. Žmonių beveik nėra, iš atminties supildau anketą, Justinas atsineša jau užpildytą, einam tikrintis svarbiausio dalyko – hemoglobino. Malčius trečią kartą iš eilės rodo stebėtinus rezultatus – 151. Justinui net kinkos sudreba ir atvirai pripažįsta bijąs, kad gali pralaimėti. Visgi vėliau lengvai atsiduso – lygiosios. Nepaisant to, savo rezultatu liko nepatenkintas. O Malčius jau baigia įsitikinti, kad jo kopūstų dieta iš tikrųjų labai teigiamai veikia hemoglobiną… Sausainių nėra ir, kaip supratau, nebebus. Akivaizdus ženklas, kad artėja nauja ekonomikos krizė! Dovanų lentynose vėlgi nieko gero, Nomedos puodeliai, pakabukai ir knygos. Malčius beraštis, tai knygų atsisako, pasiima puodelį taip baigdamas rinkti antrą servizą.

Kraujo donorystė #34

2016-05-17. Kraujo centre stebėtinai daug žmonių. Senokai tiek nematėm. Su Justina ir Justinu pradėjom registruotis, paaiškėjo, kad anketų pildyt nebereiks, nes prieš eidami užpildėm jas internete – atspausdino jau užpildytas – tobula, seniai taip reikėjo. Tiesa, pasitenkinimą greit sudrumstė nevykęs Justino hemoglobino rezultatas, pirmąkart išdiskvalifikavęs jį mėnesiui. Žmogus teisinosi, kad čia viskas dėl jo pasivaikščiojimų pajūriu, bet nieko negalėjo pakeisti, tik gėdingai nuleisti akis ir išgirsti skaudžią žinią – grįžk ne anksčiau nei po mėnesio. Nieko, Justinai, pirmą kartą „išbanintam“ būna sunkiausia – įprasi. O su Justina toliau stumdėmės eilėse ir be problemų išvarvinom kraujus… Pakilusį nuo kėdės įspėjo, kad išbalau, o ir pats pajaučiau, kad pirmą kartą darosi silpnoka, prisėdau pagurkšnot arbatos. O sausainių vis dar nebuvo. Badmetis tęsiasi. Dovanų lentyna irgi neblizgėjo – kino bilietai, pakabukai, knygos, puodeliai. Bet mums, kaip etatiniams kraujadaviams, ištraukė po skėtį. Dar pridėjo po sulčių pakelį ir šokoladą. Išmainiau su Justina savo sultis į jos šokoladą… Liko sulaukti kiek užsivėlinusio Rimo – niekšas sugadino dieną, nes laimėjo prieš mane hemoglobino karą varganais dviem hemoglobinais (147 vs 149). Tiek nedaug trūko! Kaip Justinas sakė, nelemta man laimėt, nelemta. Nieko, Rimui bent jau skėčių nebebuvo likę! Bet aš nenusileisiu! Kada nors vis tiek laimėsiu. Mano kopūstų dieta užtikrintai pasiteisino ir palaiko stabilų hemoglobino lygį, kokio jokios mėsos neišlaikydavo. Aš jus dar įveiksiu! Kada nors.

Kraujo donorystė #35

2015-07-19. Vasara, pagaliau visi išsivažinėję, jokių eilių nėra. Tiesa, truputį sunervino, kad šįkart nepavyko užsiregistruoti donorystei iš anksto ir teko pildyt anketą vietoj – tiesiog Kraujo centro programėlė išmaniesiems tokia kreiva, kad nulūžta man bandant prisijungti, o WEB sąsaja dar kreivesnė ir taipogi nebeleidžia registruotis. Donorai etatiniai: aš, buožė Justinas ir Rimas su drauge. Justinas pasirodė kažkoks išsipuošęs su kostiumais, bandė seselėm visaip raumenis rodyt ir vaizduot solidų jaunikį, bet nesudomino nei seselių, nei net gydytojo. Ir dar kabinėjos, kad mano telefonas senas ir apps’o nepavelka, nu bet kad nesenas, dar tik penkerius metus suskaičiavom… Mano hemoglobinas kažkoks pakritęs, bet ir Justinas su 145 po 3 mėnesių nesužibėjo, nieko keisto, kad Rimas su 147 vėl laimėjo. Ir vėl laimėjo per 2 hemoglobinus! Čia jau įtartina!.. O Kraujo centras pagaliau užpirko sausainių, lėkštutė penkiskart mažesnė nei anksčiau, bet užpirko! Šaunuoliai. Kol laukėm Rimo ir juos krimtom, pradėjom analizuot, kodėl mane beveik pavedė ilgai veikusi kopūstų dieta. Justinas laikėsi nuomonės, kad organizmas įprato, kaip įpranta prie antibiotikų kokių nors. Bet man kažkaip neįtikinamai skamba. Anksčiau kilogramais kimšdavau riešutus ir džiovintas slyvas, gal čia jų sumažėjimas savo padarė? Reiks bandyt grįžt į ankstesnį racioną, gal vėl hemoglobinas atsigaus… Ak, tiesa, Kraujo centras užsivežė išorinių baterijų. Nieko įspūdingo, 2600mAh talpos, bet vis šis tas, mano senoliui su 1200mAh talpos baterija užteks ir tokio.

Jei atsirado norinčių jungtis prie mūsų grupelės ir ateityje eiti į Kraujo centrą (Vilniaus VCUP) kartu, rašykit komentaruose (būtinai nurodykit teisingą el. pašto adresą). O kitas įrašas – jei viskas bus gerai – vėl po nepilnų metų.

Katė prieš Jorkšyrą

Katė KacKac kieme

Draugės pradėjo iš manęs šaipytis, kad aš savo katę KacKac tris kartus per dieną daugiabučio kieme vedžioju. Neva kaimynai iš manęs juokiasi ir aš apskritai esu podurnis (dėl pastarojo fakto, tai aš niekad ir nesiginčijau). Na, kaimynai nesijuokia (bent jau į akis), vaikai pažaidžia (tik nežinau, kiek tie žaidimai 16 metų katei įdomūs), paglosto.

Visgi po kurio laiko pradėjau galvot, kad gal tikrai, iš šono žiūrint, kiek kvailai atrodau su kate, bet tą pačią akimirką pro mane praėjo vienas vyriškis, vesdamasis Jorkšyrą, ir aš supratau, kad būna ir blogiau.

Jūs jau sakykit ką norit, bet aš su kate KacKac kieme tikrai solidžiau atrodau nei tie orumo likučius praradę vyrai su jorkais.

WordPress 4.5 sulietuvinimas

Mieli piliečiai, jei norite atsidėkoti už WordPress sulietuvinimą, galite tai padaryti ir skirdami GMP 2% paramą benamiams gyvūnams, kad merginos turėtų už ką juos gydyt, sterilizuot ir t.t. Kadangi viešoji įstaiga registruota mano vardu, tai aš jums užtikrinu, kad tie pinigai tikrai nueina gyvūnams, o ne į kažkieno kišenes, kas labai dažna gyvūnų globos įstaigose.
Įstaigos kodas: 303410406
Finansinė ataskaita: https://goo.gl/ZfK6P3
Veiklos ataskaita: http://kaimograndine.lt/zyma/veiklos-ataskaita/
Daugiau informacijos: http://kaimograndine.lt/gpm-2-proc-parama-benamiams-gyvunams/


Kadangi pora žmonių vis dar naudoja mano originalų vertimą, tai išverčiau ir WordPress 4.5 versiją. Kaip ir praėjusį kartą sulietuvinau tik patį WordPress, o temų ir įskiepių sulietuvinimo failus atnaujinau, bet neišverčiau (jų vertimas užimdavo pernelyg daug laiko) – jei juos naudojate, atsisiųskite PoEdit programą ir išsiverskite patys.

Sulietuvinimo instrukcija: atnaujinate WordPress versiją, įskiepius, temas – viską. Ir tik tada į serverį sukeliate mano vertimo failus. Atsidarote administravimo sąsają ir apačioje turite matyti frazę „Išvertė Mantas Malcius“. Jeigu jos nėra, reiškia, naudojate sulietuvinimą iš WordPress repozitorijų, už jo kokybę aš neatsakau. Detalesnę instrukciją rasite sulietuvinimo archyve esančiame informaciniame faile.

Vertimo failų nuoroda:

https://sites.google.com/site/mantasmalcius/Home/WP-4.5.zip?attredirects=0&d=1

Daugiau informacijos:

http://codex.wordpress.org/Version_4.5

https://wordpress.org/news/2016/04/coleman/

Paremti vertėją per PayPal

Paryžius

DSC_2815 DSC_2830 DSC_2851 DSC_2860 DSC_2865

Paryžius – išgirtasis miestas, iš kurio tikėjausi daugiau. Deja, jau važiuojant iš oro uosto, šiukšlėmis nusėtos pakelės lūkesčių kartelę kiek nuleido. O pats Paryžius – na, kartą apeiti galima, bet šiaip nieko įspūdingo. Skulptūrų ir bokštų prisistatę ant kiekvieno kampo – neva, kultūringi labai. O vidury centro šiukšlės mėtosi ir baisu šaligatviu praeiti, nes šunų išmatų, matyt, nelabai kas renka. Aš jau nekalbu apie nenormalų rūkančiųjų kiekį ir jų kultūrą mėtyt nuorūkas kur papuola ir kaip papuola. Vieną vakarą, kai didelio vėjo nebuvo, eidamas link Triumfo arkos, gatvėje net dust ir kosėt nuo dūmų pradėjau kaip koks džiovininkas. Gerai, kad tik savaitę buvau, nes kitaip ir sveikatą susigadint galima.

Elgetos – irgi kažkokia norma, visas centras nusėtas išmaldos kaulytojais, nė kiek neatsiliekančiais nuo Aušros vartų grupelės, Paryžiuje amputuotomis kojomis irgi visokie veikėjai šliaužioja.

Nustebino mopedų, motociklų ir dviračių galybė. Jie, matyt, populiarūs dėl manevringumo ir galimybės parkuotis kur papuola. Infrastruktūra neįspūdinga, bet geresnė nei pas mus. Na, Paryžiuje bent jau yra dviračių takų, ko mes Vilniuje neturim. O ir šiaip dviratės transporto priemonės skraido chaotiškai, lenkia kitus kaip papuola, važiuoja viduriu automobilių juostos (ir niekas nepypina!!!) ar net apskritai prieš eismą važiuoja, jei laisva juosta. Vis negaliu atsistebėti, kad neužsimuša masiškai. Vienintelis dalykas ko visi važiuojantys laikosi – šviesoforai, ir jų nenormaliai daug.

Pėstieji – kaip įprasta vakaruose – šventos karvės. Eina kaip nori ir kur nori. Bet ko norėti, kai ties kiekvienu išvažiavimu iš kiemo stovi šviesoforas. Jei tau dega žalia – drąsiai eini. Jei tau dega raudona – pasižiūri ir eini. Jei tau dega raudona ir kažkas atvažiuoja – tave praleidžia. Apipypina tik visiškus savižudžius, lendančius po ratais likus keliems metrams iki atlekiančio automobilio. Ėjimas per raudoną visiškai normalus ir toleruojamas dalykas, žmonės net prie policininkų drąsiai eina ir galvos nesuka.

Kainos. Į kainas geriau nežiūrėt, kad infarktas neištiktų. Per žinias kaip tik viešbuty klausiau, kaip vietinė žurnalistė skelbė brangiausias pasaulio sostines. Paryžius – penktoje vietoje. O ji sako: „Na taip, brangus, bet gražus“. Dėl antro teiginio aš dar pasiginčyčiau.

Aplankyti kartą buvo įdomu. Bet toli gražu ne svajonių miestas. Gyventi tikrai nenorėčiau.

Nacionalinis diktantas #2016

Po mokyklos baigimo, rašybos žinios kasmet vis labiau mąžta ir net pats išsigąstu, kai nemokamos rašybos tikrinimo programėlės vis dažniau pabraukia mano suminkytą tekstą. Anksčiau taip nebūdavo. Bet tai – ne pasiteisinimas praleisti Nacionalinį diktantą, tai būtų tas pat, kaip praleisti apsilankymą Kraujo centre. Todėl su patyrusiais kraujadaviais Justinu ir Justina susitarėm sudalyvauti ir šįsyk. Tiesa, pastaroji eilinį kartą paskutinę akimirką „susirgo“ ir neatvyko, bet to juk ir tikėjomės.

Kaskart diktantą rašome vis kitoje vietoje, šįkart išsirinkome Antakalnio gimnaziją, beje, vos nesuklydome, nedaug trūko, kad nueitume į kitą Antakalnio mokyklą, bet visgi likus kelioms minutėms jau buvome mokyklos suole. Atgijo seni prisiminimai. Visai neblogai toje mokykloje buvo. Gal tik tada jos nevertinome.

Apie prisiminimus buvo pasakojama ir diktanto tekste, beje, labai gražiai parašytame, su keliais gyvenime nevartojamais žodžiais, bet pakankamai nesunkaus. Žinoma, klaidų lygiose vietose privelti eilinį kartą pavyko, bet eidami juk ir nebesitikėjome pakliūti į antrą etapą, atėjome sudalyvauti ir linksmai praleisti laiką, kad ir kaip banaliai tai skamba.

Net ir užvėrę mokyklos duris, nejučiomis grįžome į prisiminimus, dar visai nesenus laikus, kai mūsų rankose atsidūrė pirmieji mobilieji telefonai, pirmieji spalvoti telefonai, pirmosios kameros telefonuose. Laikus, kai nuotraukas iš telefono į kompiuterį buvo įprasta perkelti IrDa jungtimi, ji buvo įprasta ir žaidimams tarp telefonų mokykloje apsikeisti. Dešimtmečiu jaunesni už mus jau tikriausiai nesuprastų, kam diedukai laiko suglaudę du telefonus ir nekruta. Neatsimintų tikriausiai nė lanksčiųjų kompiuterių diskelių ar kasečių. Technologijos greit juda į priekį. Nieko nebestebina ir Diktanto herojų pokalbis apie po pasaulį išsibarsčiusius vaikus, iš kurių „toliausiai“ gyvena gretimame kambaryje į virtualų pasaulį persikėlęs jaunėlis. Su juo susisiekti sunkiau nei su Azijoje ar Amerikoje gyvenančiais ir kitokio gyvenimo ieškančiais jo broliais.

Ačiū organizatoriams. Būtinai atlėksiu ir kitais metais. Jei tik gyvas būsiu.

 

Danutė Kalinauskaitė

Sugrįžimas

Berniukas ir mergaitė, nučiuožę ant užpakalių nuo kalno, per melsvėjantį sniegą pasileido prie upės. Jie tik trumpam atsiguls ant ledo, šaltuko nusvilintas ausis priglaus paklausyti, kas ten, gelmėje – žuvų ir laumių plaukų pasaulyje. Dar pabėgės už upės į mišką, vasarą taip masinantį neįžengiamybe: džiunglės, kuriose, galąsdami tomahaukus, tyko indėnai, spęsdamos spąstus raizgosi lianos, o kur dar tankiausiai suaugę šaltekšniai ir ožekšniai… Tarp braškančių eglių jau ėmė temti, o jie sustirę, peralkę. Kurgi upė, į kurią pusę namai? Į visas puses – kamienai, šabakštynai, kranklių riksmas… Nusigalavę, susiglaudę, su prišalusiomis prie skruostų ašaromis, jie sutūpė po egle pasitikti likimo – artėjančių vilkų akių žiburėlių. Staiga šakos prasiskleidė, apakino žibintuvėlių šviesa, o prišokęs šuo aplaižė veidus. „Stebuklas, kad mes juos radom“, – išgirdo tamsoje.

Po daugelio metų jie, vyras ir moteris, vaikščiojo tomis pačiomis vaikystės vietomis. Augdamas išaugi ne tik batus, drabužius ir knygas. Ir – dangų, po kuriuo čiuožinėdavai, džiungles, kuriose pasiklysdavai. Jų pačių vaikai, trys sūnūs, jau klajoja kas kur, svetur, ir negrįžta. Vyriausiasis – Amerikoje, sako, norįs uždirbti visus pasaulio pinigus, na, ne visus, tik tuos, už kuriuos nupirkęs motinai sabalų kailinius patiestų ant purvynės, ir ji galėtų ją pereiti nesusitepdama batų… Jaunesnysis Azijoje sėdi ant bambuko demblio, žvelgia į lotoso žiedą, į mėnulį, į vėją ir trokšta kaip tik – nuo pinigų išgyti. Išsigydyti ir nuo įsipareigojimų, prisirišimo prie tėvynės, net savęs. Tai – absoliuti laisvė… Jų jauniausias sūnus, laimei, namuose, bet jis dieną naktį skendi virtualybėje, jie beveik nesikalba, ir atrodo, kad jis net toliau už anuodu, gyvenančius Rytuose ir Vakaruose – dviejose to paties obuolio pusėse. Sakoma, Lietuva baigianti išsivaikščioti? Tėvai norėtų, kad vaikai sugrįžtų. Taip pat ir tas, kuris namuose, ypač tas, nes vieną dieną jis dings anapus ekrano, ir šiapus jiems liks tik jo batai ir akiniai. Žmonės taip išnyksta…

Sugrįžimas… Kas tai? Tai kaip ir prieš daugybę metų saulėje dylą varvekliai. Danguje skylantis ir šukėmis pažyrantis milžiniškas vaiskaus stiklo indas šviesai per žiemą laikyti. Ir tas pavasarinis vasario pabaigos kvapas, rodos, jis toks kaip visur, ir vis dėlto šito čia nesupainiotum su jokiu kitur. Naminis.

VšĮ Beglobis. Arba nešvarus gyvūnų globos verslas

VšĮ „Beglobis“ – Finansinių ataskaitų piktybiškai neteikianti įmonė, įtraukta į VĮ „Registrų centras“ juodąjį sąrašą

Trigalvis slibinas. Arba lygiagrečiai veikiančios įstaigos.

Pradedant kalbėti apie Naujosios Vilnios prieglaudą ir mano savanorystę joje, reikia grįžti į praeitį ir sudėlioti galus, nes šią organizaciją identifikuoja trys pavadinimai:

1) Gyvybės vagonėliai – Juridinio statuso neturintis simbolinis pavadinimas, kuris skambėjo gražiai, bet realiai vaizdavo siaubingomis sąlygomis, ankštuose narveliuose, dažnai be dienos šviesos ir gryno oro besikankinusius „išgelbėtus“ šunis. Iš ankstesnių savanorių teko išgirsti, kad keli gyvūnai buvo net mirtinai uždusę dėl deguonies trūkumo. Laimei, iki šiol bent jau niekas nesudegė, nes vagonėlių šildymo sistema avarinės būklės, kai kurie šildytuvai net lydytis pradėję. Panašūs „gyvybės vagonėliai“ buvo ir Stalino laikais, tik kad juose panašiomis sąlygomis laikė ne gyvūnus, o žmones.

2) Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyrius (sutrumpintai vadinamas LGGD arba LGGDVS) – Asociacija, nuo kurios viskas ir prasidėjo. Iš pradžių pradėjo veiklą Grindos teritorijoje Fabijoniškėse ir braškėdama, su nuolatiniais tarpusavio pykčiais visgi pilnu pajėgumu gyvavo iki 2013 metų, kai grupelė savanorių bandė pakeisti prieglaudos vadovę. Prasidėjo metus trukusi teisminė kova dėl valdžios ir pinigų.

3) VšĮ Beglobis. Viešoji įstaiga, įkurta draskymosi teismuose metu, 2013 metų pabaigoje. Įkūrimo tikslas, kaip aš supratau – permesti visus prieglaudos turtus iš Asociacijos į naują įstaigą, nes vadovavimas LGGDVS buvo pakibęs ant plauko. Tai padaryti nebuvo sunku, nes pagrindinę informacijos sklaidos priemonę – Facebook puslapį – administravo vadovė su jai lojaliais žmonėmis, o interneto domeną www.beglobis.lt pavyko apgaulės būdu atimti iš kitos prieglaudos steigėjos, kuri niekad į konfliktus nesiveldavo.

Iš esmės šioje vietoje LGGDVS pradeda nykti, iš jos išsiurbinėjamos lėšos, kurios kaupiamos jau viešosios įstaigos sąskaitose. Nors vadovė Danutė Navickienė, grubiai pažeisdama įstatymus, slepia šį faktą, bet tai yra vieša paslaptis.

Vienintelis dalykas, ką dar turi LGGDVS – žemės sklypas Naujojoje Vilnioje, Skydo 44A ir kasmet vis dar įbyrančiais keliais tūkstančiais GPM 2% paramos.

Teismai. Arba kuri pusė labiau neteisi.

Įdomus faktas – prieglaudoje savanoriauti pradėjau tuo metu, kai joje prasidėjo suirutė. Visi į mane nepatikliai žiūrėjo, nes niekas nesuprato, kurios besipjaunančiųjų pusės žmogus aš esu. Tikriausiai ir iki dabar dar daug kam šis klausimas kirba. O realybė labai paprasta – buvau eilinis žmogus, nepažinojęs nė vieno kito prieglaudos savanorio. Tuo metu mane buvo užklupę labai nemalonūs asmeniniai nepasisekimai, turėjau daug laisvo laiko, taigi atėjau pailsėti ir pabėgioti su šunimis po parką.

Grįžkim prie teismų. Kaip minėjau, tuo metu prasidėjo draskymasis dėl valdžios ir solidžių šešiaženklių sumų banko sąskaitose (taip, prieglaudos neskursta). Pjautynės truko apie metus, įvairių instancijų teismai kaitaliojo prieglaudos vadovę keletą kartų, taigi klestėjo anarchija. Vėliau paaiškėjo, kad grubių teisinių pažeidimų buvo padariusi tiek prieglaudos vadovė, tiek grupelė merginų, bandžiusių ją nuversti ir suorganizavusių abejotiną visuotinį susirinkimą. Pats susirinkimas buvo labai netinkamai suorganizuotas, todėl jau nuo pirmų akimirkų buvo aišku, kad teismus laimės senoji vadovė Danutė Navickienė. Tiesa, teismuose išryškėjo ir įdomių niuansų – vadovė pradėjo ginčyti savo pačios išduotų LGGDVS narių pažymėjimų teisėtumą (nes išdavinėjo juos pažeisdama Asociacijų įstatymą ir LGGDVS steigimo dokumentus).

Taip pat teko kalbėti su viena iš savanorių, kuri pasakojo, jog vadovė savavališkai grąžino nario įnašą (banko pavedimo paskirtyje prirašydama, kad nario įnašas neteisėtas, nors sunku įsivaizduoti, kaip jis toks apskritai gali būti) ir išbraukė iš narių sąrašo (kurio oficialaus net ir nebuvo sudaryto, kaip teisme paaiškėjo), o tai dar vienas grubus Asociacijų įstatymo ir Asociacijos įstatų pažeidimas. Aš tokius veiksmus linkęs vadinti asociacijos narių sąrašo klastojimu. Juo prieglaudos vadovė Danutė Navickienė siekė kuo labiau sumažinti jai priešiškų LGGDVS narių skaičių, kad šie vėliau negalėtų dar kartą bandyti suorganizuoti visuotinio narių susirinkimo ir šįkart vadovę pakeisti teisėtu būdu.

Galiausiai apeliacinis teismas pripažino, kad susirinkimas suorganizuotas pažeidžiant tvarką ir jį anuliavo, valdžią ir pinigėlius išsaugojo senoji vadovė. Tiesa, įdomus niuansas – po dviejų mėnesių jau ji pati suorganizavo identišką ir, mano nuomone, akivaizdžiai neteisėtą LGGDVS susirinkimą, į kurį nekvietė visų narių, įskaitant mažiausiai vieną steigėją. Keista ir gaila, kad jos pačios į teismą nė vienas narys jau nepadavė. Nesuprantu žmonių, kurie ką nors pradeda, bet pusiaukelėje atsitraukia.

Teisė. Arba lygūs ir lygesni.

Tiek viešosios įstaigos, tiek asociacijos (draugijos) turi vieną bjaurų dalyką – organizacijos kasmet privalo viešinti savo metines ataskaitas. Taip, tai labai aiškiai nurodo ir Viešųjų įstaigų įstatymas, ir Asociacijų įstatymas. Iš šių ataskaitų galima pamatyti, kiek organizacija turi pinigų, kiek patyrė išlaidų, gavo pajamų, kokio turto turi. Natūralu, kad savo pinigus arba fizines jėgas aukojantys žmonės nori pamatyti, kodėl milžiniškos pinigų sumos gyvūnų nepasiekia. Toks buvau ir aš, pamažu pradėjau prašyti ataskaitų, pamažu pasidariau dideliu priešu, buvau išvadintas durniumi ir psichiniu ligoniu. Ataskaitų gražiuoju iškrapštyti nepavyko, po daug laiko teko kreiptis į policiją, į VMI, į Registrų centrą. Bet kol kas nieko nepešiau. Beglobio vadovė Danutė Navickienė prieš įstatymus lygi tik tada, kai jie jai naudingi.

Pagarba savanoriams. Arba „eik greičiau arba vėl į galvą gausi“.

Apie požiūrį į savanorius šioje organizacijoje galima rašyti kelių tomų romanus, nes kiekvienas kiek ilgiau užsibuvęs savanoris tikrai ras ką pasakyti. Iš šono žiūrint, viskas lyg gražu, bendraujama normaliu tonu ir solidžiai. Kol neįsivažiuoji arba kol nepradedi klausinėti nepatogių klausimų. Rėkimas, grasinimai ir nuolatiniai priekaištai yra savanorių kasdienybė. Tiesa, ne visada, galioja paprasta išimtis: jei su kažkuo prasideda didžiuliai nesutarimai, visi kiti laikinai pasidaro geriausi draugai. Draugas buvau ir aš, kai vadovai pradėjo rietis dėl pinigų teismuose. O tik teismai pasibaigė, pakilau iš antros vietos į pirmą nepageidaujamųjų sąraše, nes pradėjau per daug kapstytis po melą, įstatymų pažeidinėjimą ir nuolat nesueinančius galus įvairiose istorijose. Iš karto manęs (ir ne tik manęs) buvo pareikalauta padėti raktus ant stalo ir čiuožti lauk. Argumentai? Aiškių argumentų nebuvo. Tiesiog, dink iš prieglaudos! Nesvarbu, kad tu bent po tris kartus per savaitę valai priterštus šunų narvus ir iki išnaktų jais rūpiniesi. Ne! Tu reikalauji įstatymų laikymosi ir atskaitomybės, todėl čiuožk iš čia, tokie savanoriai mums nereikalingi. O kaipgi gyvūnai, kuriais rūpinaisi? Vadovų nuomone, tų gyvūnų likimas – ne jais besirūpinusių savanorių reikalas. Reiktų gal apibrėžti, ką vadiname prieglaudos vadovais: Danutė Navickienė – oficiali LGGDVS ir VšĮ Beglobis vadovė – ir jos dešinioji ranka – Skirmantas Ramoška – faktinis prieglaudos vadovas – valdovas. Greta jų yra dar kelios moteriškės „dėl skaičiaus“, kurios tik į susirinkimus suvažiuoja, palinksi galvomis ir konstatuoja, kad „blogieji“ savanoriai nieko nedirba ir netgi yra kalti dėl prieglaudos gyvūnų ligų. Jeigu oficiali vadovė dar šiek tiek prognozuojama ir sukalbama (neskaitant rėkimo ant savanorių ir vadinimo jų psichiniais ligoniais), tai antrajam normalu yra ir gražiuoju gyvūnų nepaliekančioms savanorėms grasinti susidorojimais arba tiesiog prieiti ir labai pavojingai iš kaktos trenkti į galvą.

Bet ko norėti iš žmogaus, kurį sutikus Vilniaus centre, vietoj elementaraus „labas“, išgirsti „eik greičiau, nes vėl į galvą gausi“? Ir taip su valstybės  piliečiais elgiasi Žemės ūkio ministerijos Valstybės tarnautojas, kurio reputacija privalo būti nepriekaištinga.

Tiesą sakant, po Skirmanto Ramoškos išpuolių, 2015 m. pavasarį iš prieglaudos pasišalino didelė dalis savanorių. Vieni bijo neprognozuojamo vadovų elgesio ir galimo smurto, kiti tiesiog galutinai nusivylė bet kokia įstaigos perspektyva. Dalis žmonių iš šios veiklos pasitraukė visiškai, kiti išsivaikščiojo po kitas Vilniaus prieglaudas – SOS Gyvūnus, Lesę, Tautmilės prieglaudą. Kažkodėl visi kiti šių žmonių pagalbą gyvūnams priima išskėstomis rankomis.

Gyvūnams nėra pinigų. Arba penkių nulių zona.

Šiame skyrelyje taip pat būtų galima ištisą knygų seriją sukurti. Vargana prieglaudėlė, kurioje savanoriai neturi kur persirengti, o šunys laikomi narveliuose, kuriuose sunku apsisukti, jaunikliai gyvena šildomuose vagonėliuose, kuriuose žiemą užšąla vanduo. Niekam nėra pinigų. Kiekvieno pasiligojusio gyvūno atveju skalambijama pagalbos varpais – paaukokite pinigų, arba negalėsime jam padėti. Pinigų trūksta ne tik gyvūnų maistui, sveikatai, narvams, būtiniausioms priemonėms, net kraikui, ką jau kalbėti apie mintis oficialiai įdarbinti nors vieną žmogų… Taip visuomenei buvo pristatoma vargana N. Vilnios prieglauda iki pat 2015 metų. Iki metų, kai draskymosi teismuose metu nutekėjo detalūs banko sąskaitų išrašai, jie dalinai paviešinti interneto portaluose. Visai neseniai pasiekė jie ir mane (bent dalis jų), ir paaiškėjo tai, ką daugelis numanė jau seniai.

Vienoje sąskaitoje daugiau nei 240 000 Lt, kitoje, kaip suprantu, mažiausiai 165 000 Lt, nežinia, kiek kitose, neaišku, kur dingsta per PayPal sistemą gautos lėšos, nes pinigų pervedimo iš šios sistemos į prieglaudos sąskaitas nėra.

Vadovė teismų metu persivedinėja solidžias pinigų sumas į savo sąskaitas banke, vėliau kandidatuoja į Vilniaus tarybą ir netyčiomis paviešina labai įdomiai atrodančią pajamų ir turto deklaraciją, kuri pradeda kelti dar daugiau abejonių. Savanorių klausimai apie šiuos faktus ignoruojami arba pateikinėjami vis kitokie atsakymai, kol galai nebesueina tiek, kad reikia būti visišku kvailiu, jog patikėtum. Bet apie viską po truputį.

Pinigai kaupiami žemei pirkti. Toks kurį laiką buvo vadovės paaiškinimas, kodėl visuomenei meluojama apie pinigų stygių, o gyvūnai kankinami miniatiūriniuose narveliuose, savo išmatų smarvėje, kai kurie beveik nemato dienos šviesos, o savanoriai daužosi galvas ir plėšosi rūbus į siaubingai „įrengtus“ vagonėlius, kuriuose bando ir persirengti, nes tam skirtos vietos tiesiog nėra. Tai atsakymas ir į klausimą, kodėl nuolat gailima lėšų gyvūnų gydymui, stacionarams, specialiam maistui. Kodėl nėra vandens, kodėl gyvūnų pagirdymas, kai vandenį reikia nešti iš šulinio, esančio už kelių šimtų metrų, yra savanorių sąžinės reikalas, o ne vadovų atsakomybė. Prieglaudos gyvūnai be reikalo miršta. Tokia jau ta žemės kaina.

Tiesą sakant, gyvūnų gyvenimo sąlygas prieglaudoje patys vadinome koncentracijos stovykla, bet skirdavome jiems beveik visą laisvą laiką po darbų ar mokslų, kad jie nors kiek prasilakstytų ir nesijaustų kaip kaliniai. Tokia buvo realybė iki pat 2015 metų. Nors gyvūnai formaliai buvo turtingi, realiai gyveno labai neįspūdingai, o ne vienas N. Vilnios gyventojas yra savanoriams leptelėjęs: „pažiūrėk į šitą betvarkę tiek metų – plauna pinigus“. Neatsirado pinigų nei bent vienam darbuotojui įdarbinti, nors pažadų ir pasiteisinimų buvo daug (kalbu apie legalų įdarbinimą, o ne mokėjimus grynais, nuslepiant mokesčius), nei kitaip jų gyvenimo kokybę pagerinti. Galiausiai teismų maratono metu 2014 m. pasiekta tokia situacija, kad (nežinau, ar su VMVT įsikišimu, ar be jo) net pačios sanitarinės tarnybos (Grindos) darbuotojai pradėjo nebeduoti mums šunų į prieglaudą. Neoficiali priežastis – gyvūnų laikymo sąlygos prieglaudoje buvo tokios blogos, kad Grindos darbuotojams tiesiog buvo gaila atiduoti jų prižiūrimus šunis.

Benamių gyvūnų sterilizacija – veikla, kuri geriausiai sprendžia benamių gyvūnų problemą. Visos organizacijos skelbiasi, kad šia veikla užsiima. Visgi aplink prieglaudą ir apskritai N. Vilnioje daugėja benamių kačių, o žmonės, atėję prašyti pagalbos dėl jų sterilizacijos, sulaukia aiškaus atsakymo – pinigų nėra. Dauguma dar ir apšaukiami.

Mes gyvename tik iš žmonių gerumo. Toks skurstančios, mažiausiai trečdalį milijono litų turėjusios prieglaudos šūkis. Tiesa, nutylima apie gautas solidžias sumas iš Vilniaus savivaldybės administracijos. Apie tai iki sąskaitų išrašų nutekėjimo nežinojo nė seniausi savanoriai. Tik kyla klausimas, kodėl lėšos skirtos šiai įstaigai, kodėl jų tikriausiai negavo kitos tą pačią veiklą vykdančios organizacijos, kurios realiai naudoja lėšas benamių gyvūnų problemoms spręsti. Ir neaišku, ar kažkas kam nors nenubyrėjo. Visgi lėšų suteikimas šiai organizacijai be jokių aiškių įsipareigojimų, kai tai pačiai funkcijai atlikti yra skiriamos lėšos Grindai, kelia įvairių klausimų.

Pinigų pervedimai į vadovės sąskaitas. Išrašuose aiškiai matyti, kad teismų metu vadovė persivedinėjo solidžias sumas į savo banko sąskaitas, panašu, kad didesnių sumų nepavyko persivesti tik dėl to, kad ją ribojo banko nustatyti pervedimų limitai. Oficiali pozicija – kita besibylinėjanti pusė pergalės atveju neapmokės sąskaitų, todėl šie pinigai skirti prieglaudos veiklai užtikrinti. Pozicija gal ir nebloga. Bėda, kad po kurio laiko jau išgirdau kitą poziciją, pagal kurią supratau, kad pinigai visgi tam panaudoti nebuvo. Vėliau dar bandžiau klausinėti, ar pinigai bus grąžinti gyvūnams, ar buvo panaudoti pagal paskirtį. Tradiciškai, ignoravimas ir komentarų trynimas internete. Šį įvykį būtų galima apibrėžti kaip beprocentę paskolą vadovui. Tai griežtai draudžia Asociacijų įstatymo 16 straipsnis. Visgi lieka neaišku, kaip tie pinigai buvo panaudoti. Blogiausia, kad gyvūnų globos srityje plaukioja tiek neaiškių neapskaitytų pinigų ir yra tiek elementarių pinigų nusukinėjimo būdų, kad jokia VMI čia nieko nesuras net ir labai norėdama. Tiesa, neužmirškime kito susijusio įdomaus fakto. Prieglaudos vadovė kandidatavo į Vilniaus tarybą ir neapgalvotai paviešino savo pajamų ir turto deklaraciją, kurioje matomos vidutinės pajamos ir gana solidžios piniginės santaupos.

Gyvūnų gelbėjimas. Arba šioje prieglaudoje n(eb)ėra vietos senukams.

Vėl grįžkime prie prieglaudos ištakų. Organizacija kūrėsi su labai aiškiu tikslu – gelbėti gyvūnus iš sanitarinės tarnybos „Grindos“, nes jie dėl vietų stygiaus seniau gyvūnus masiškai migdydavo. Ir pati veikla per keletą metų tikrai davė šaunių rezultatų – gyvūnų migdymas sumažėjo iki minimumo (apskritai, Grinda, kaip sanitarinė tarnyba, šiuo metu labai neblogai atrodo ir dirba tikrai produktyviau ir efektyviau nei daugelis prieglaudų). Bet tokia veikla turėjo ir savų niuansų, dažnai tarp globojamų gyvūnų atsidurdavo seni ir ligoti, kurių niekas nepaimdavo ir jie prieglaudoje pragyvendavo iki pat gyvenimo galo, o į jų vietą visą tą laiką negalėjo būti paimti nauji. Tai labai nepatiko prieglaudos vadovybei. Katės dar nebūtų problema, nes jos dažniausiai gelbėjamos tiesiog išmetant į Vilniaus gatves (paprastai sterilizuotos, pagal PSP programą), bet šunų šitaip gelbėti nebuvo galima. Visgi vadovams šunys niekad nerūpėjo, jais pasirūpindavo savanorių grupelė, todėl reformų niekas nesiėmė.

Bet laikas reformoms atėjo po didžiojo atsikratymo nepatogiais savanoriais 2015 m. pavasarį. Gyvūnų skaičius prieglaudoje sumažėjo tikriausiai perpus – iš maždaug 30 šunų pamažu liko mažiau nei pusė (seni pamažu mirė, buvo migdomi, jaunesni išdovanoti). Žinoma, kai savanorių beveik neliko, o apie žmonių įdarbinimą ilgą laiką buvo tik žadama ir atidėliojama, normalu, kad ir gyvūnų skaičius sumažėjo. Pagalba sanitarinėje tarnyboje mirčiai į akis žvelgiantiems šunims galutinai užsibaigė ir liko tik rašliavose, laimei, juos ėmėsi gelbėti kita prieglauda – SOS Gyvūnai. Apskritai, gyvūnai, kuriems labiausiai reikėjo pagalbos – jaunikliai, vyresni ir ligoti po didžiojo savanorių išvarymo į N. Vilnios prieglaudą praktiškai nebepatenka, jiems vietos VšĮ „Beglobio“ vadovų širdyse ir prieglaudoje nėra. Jie daug serga, jais reikia daugiau rūpintis, jie sunkiai padovanojami, sulėtėja išgelbėtų gyvūnų skaitliukas. Kitaip sakant – tokių gyvūnų VšĮ Beglobio vadovams gelbėti tiesiog neapsimoka.

Kačių gelbėjimas. Arba Vilniaus gatvės – naujieji jūsų namai.

Katės, skirtingai nei šunys, prieglaudos vadovams šiek tiek rūpi (nors ir dėl to dar galima ginčytis prisižiūrėjus įdomių dalykų prieglaudoje), todėl ir dėmesys joms skiriamas didesnis. Jos vis dar traukiamos iš Grindos ir dovanojamos, tiesa ne visos. Likusios gelbėjamos minėtu paprastuoju būdu – išmetamos į Vilniaus gatves. Tai nebūtų didelė bėda, jei visos jos būtų sterilizuotos ir jei visos jos būtų sugrąžinamos ten, iš kur buvo paimtos, o ne nutrenkiamos bet kur į nepažįstamą vietą. Tiesa, kartais „išgelbėti“ kates taip skubama, kad jos nesulaukia nė keturiolikos dienų karantino. Teko susidurti su atveju, kai į Grindą pakliuvo berods naminė katė (o gal katinas), ją perėmė/išgelbėjo VšĮ Beglobio vadovai ir kažkur išmetė. Katės savininkai (o gal tiesiog globėjai) per kelias dienas išsiaiškino, kad anoji pakliuvo į Grindą, ten nuvykus paaiškėjo, kad augintinė perduota Beglobio vadovams, kurie pagal tvarką turėjo keturkoję karantinuoti ir laukti, kol (galbūt) atsiras jos šeimininkai. Deja, pastarieji, atvykę į Naująją Vilnią, katės neberado. Ji jau buvo išmesta kažkur berods prie prieglaudos (t.y., išgelbėta) ir išlėkusi savais keliais. Žmonėms teliko trypčioti vietoje, braukti ašaras ir tikėtis, kad katė grįš. Aišku, negrįžo. Žmonės žadėjo kreiptis į VMVT. Kuo tai baigėsi, deja, nežinau. Gaila, kad jų kontaktų nepasiėmiau, nes gali būti, kad istoriją atpasakojau ne visiškai tiksliai.

Mus visi myli. Arba sovietinė cenzūra.

VšĮ Beglobis (kaip ir daugybė kitų „nuostabių“ organizacijų) gali pasidžiaugti tuo, kad Facebook tinkle, interneto puslapyje ir kituose valdomuose informacijos šaltiniuose sulaukia tik teigiamų atsiliepimų. Juk neigiamų atsakymų nė vienas nematėme? Nuostabi, nepriekaištinga organizacija. Tiesiog siekiamybė!

Tiesa, reikia atkreipti mažytę smulkmeną – interneto svetainėje beglobis.com komentavimo galimybė apskritai išjungta, o Facebook tinkle dieną naktį vargsta gyvūnų labui atsidavę savanoriai, kurie, negailėdami jėgų, stropiai trina neigiamus atsiliepimus, neutralias nuomones, nepatogius klausimus, baksnojimus į įstatymus, pinigų panaudojimo ir kitų ataskaitų prašymą. Švelnesni komentarai tik ištrinami, o įkyresnių autoriai dar ir profilaktiškai užblokuojami, kad tiesos daugiau neieškotų. Ir nesvarbu, ar eilinis žmogus esi, ar savanoris – prieš cenzūros filtrą lygūs visi.

Tiesa, yra būdas cenzūros filtrą išjungti. Bet tai mokama galimybė. Reikia pervesti bent triženklę sumą pinigų ir komentare tai paminėti. Tokiu atveju gausite VIP statusą ir vietoj užblokavimo galite tikėtis pagarbaus atsakymo. Bet jauskite ribas – per jautrus klausimas apie finansinę atskaitomybę jums taip pat gali baigtis blokavimu. VšĮ „Beglobis“ netoleruoja klausimų apie gautus pinigus ir jų panaudojimą.

Plutas. Arba nusikratymas nebepelningais gyvūnais.

Daug gyvūnų turi išskirtinių istorijų, bet prieš Pluto istoriją visos kitos beveik nublanksta. Plutas – eilinis nemažo ūgio rudas šuo, kuris būtų sau ramiai iki šiol gyvenęs niekam nežinomas. Bėda ta, kad jis buvo aklas ir kažkaip pačiame 2014 m. gale atsidūrė judrioje Vilniaus gatvėje, ir buvo sunkiai sužalotas – sumaitota priekinė letena ir sužeista galinė. Tokius gyvūnus labai mėgsta dauguma gyvūnų globos organizacijų, o ypač Beglobis, nes, gerai paskalambijus varpais, galima prisirinkti gražaus pinigėlio, kurio nemažą dalį žmonės perduoda grynais (taip, senais gerais grynais niekur neapskaitomais ir nežinia kaip panaudojamais pinigais). Plutas greit pakliuvo į veterinarijos kliniką ir po dienos ar dviejų buvo operuotas, iš pradžių galvota apie kojos amputaciją, bet doc. Valdas Vaitkus dviejų operacijų metu kojos kaulą iš skeveldrų šauniai sulipdė, nors stebuklų nežadėjo. Tuo tarpu piniginė parama plaukė visu pajėgumu, sklandė net kalbos, kad prieglaudos vadovė vis užeina susirinkti jam grynais paliktų pinigų į veterinarijos kliniką, bet pas stacionare sveikstantį šunį nei užeina, nei pasidomi. Na, Plutą bent jau mes, savanoriai, lankėme. Bėda ta, kad Kalėdos buvo ant nosies ir jį reikėjo šventiniu laikotarpiu pasiimti į N. Vilnios prieglaudą. Bėda dar ir ta, kad tokios būklės šuniui laikyti prieglaudoje nebuvo nė vieno tinkamo kampo, išskyrus vieno – šviežiai Holiday Inn viešbučio suremontuoto (ačiū jiems) administracinio pastato. Bet čia prasidėjo rietenos su prieglaudos valdžia, nes anie nenorėjo to kampelio jam duoti, liepė grūsti į „gyvybės vagonėlius“, kur statūs laiptai ir šaltis. Įdomu, ką pasakytų Holiday Inn atstovai, jei sužinotų, kad jų gyvūnų prieglaudai suremontuotame namelyje neatsiranda vietos sunkiai sužeistam šuniui? Visgi po pykčių šiltas kampas buvo iškovotas, nors saugumo jame ir nebuvo, šunis paspardančios sargės kaimynystė šviežiai išoperuotam šuniui nebuvo geriausias sprendimas, bet nebuvo kur dėtis. Šventės baigėsi, o problemos ne – prieglaudos valdžia nebenorėjo leisti Pluto vežti atgal į klinikos stacionarą, nors jam dar reikėjo specialios priežiūros ir ilgo gydymo. Juk stacionaras pinigus kainuoja! Nesvarbu, kad klinika pusvelčiui prieglaudų gyvūnus stacionare laiko, o žmonės priaukojo keleriopai daugiau pinigų nei kainavo jo operacija ir pooperacinis gydymas kartu sudėjus. Neapsikentę Beglobio vadovų gobšumu, mes, savanoriai, vis tiek išvežėme Plutą laikyti stacionare ir su klinika susitarėme, kad apmokėsime viską savo juodai dienai surinktais pinigais. Valdžia buvo labai nepatenkinta. Kartą pabandė nebaigtą gydyti šunį iš klinikos atsiimti, bet klinika atsisakė jį atiduoti, nes situaciją žinojo. Bet tai pavyko padaryti antru mėginimu, kai klinikoje dirbo kiti darbuotojai, jiems gerokai primelavus, pavyko Plutą išsivežti. Tiksliau ne išsivežti, o nusikratyti. Mat laiko jau buvo praėję nemažai, pinigai už jo nelaimę iš naivių žmonių nebelabai plaukė. Taigi šuo tiesiu taikymu prieglaudos vadovų išvežtas… išvežtas į kitą prieglaudą net nepaaiškinus, kad gydymas nebaigtas ir jam reikia specialios priežiūros. Gal reiktų sakyti ne išvežtas, o tiesiog nutrenktas ir paliktas, nes Beglobio vadovai per metus taip ir nepasidomėjo, kaip jų buvusiam „globotiniui“ sekasi. Tuo tarpu kiti klinikos darbuotojai greit pasigedo savo mylimo ligonio ir pradėjo aiškintis, kur šis atsidūręs, nes reikėjo tęsti gydymą. Išsiaiškinę situaciją, paprašė grąžinti šunį atgal ir net pasisiūlė savo lėšomis tęsti jo gydymą. Plutas grįžo, pasveiko ir jau kurį laiką laimingas laksto kitoje prieglaudoje, kur jis mylimas ir nespardomas, o ir koja stebuklingai gerai sugijo, laksto visomis keturiomis.

2015-ųjų metų pokyčiai I. Arba tai, ko prisižiūri savanoriai

Šioje dalyje bus šiek tiek pasikartojimų, bet kitaip sunku sudėlioti visus įvykius, tad pakentėkite.

Kaip jau minėjau, užsukau į N. Vilnios prieglaudą dar 2013 m. vasarą, nieko neįtardamas, kad joje prasidėjęs visas smagumas ir teismų maratonas, kuriame buvo pešamasi dėl prieglaudos pinigų, valdymo ir asmeninių ambicijų. Greitai įsitraukiau į savanorių komandą, iš smalsumo pradėjau per daug aiškintis ir jau po gero mėnesio savanorystės buvau išvadintas durniumi ir patekau į vidutinio lygio kenkėjų sąrašą. Na, bet teismai yra teismai, jų metu reikia draugų, todėl prasivardžiavimai greitai aprimo – buvau naudingas. Kadangi ten praleisdavau labai daug laiko, tai per metus prisižiūrėjau ir visokių įdomių dalykėlių – nuo vadovų rėkimų ant savanorių, ant pagalbos prašančių žmonių ar net kokį kačiuką radusių vaikų iškoliojimų – nes na, kam čia tempiat į prieglaudą tuos gyvūnus. Dar mačiau ir kaip vadovė su grasinimais išvarinėjo moteriškę, kuriai pati per televizijas buvo prisižadėjusi, kad anoji galės prieglaudos teritorijoje gyventi, kiek tik norės. Mačiau visokios antisanitarijos, pradedant išmatomis prasmirdusius koncentracinius „gyvybės vagonėlius“, baigiant pačios vadovės kartu išleistais pasilakstyti ir pasiuostyti maru sergančiais kačiukais kartu su sveikaisiais. Žinoma, nereikia pamiršti ir retų vadovų pasilinksminimų, plačiai atveriant prieglaudos vartus ir paleidžiant lakstančius šunis – lai savanoriai gaudo, oi kaip smagu būdavo, ar ne? Smagiau tikriausiai būdavo tik, kai šunims vandens pritrūkdavo ar maisto, nes jais pasirūpinti juk savanorių reikalas, ne vadovų. O smagiausias vadovų darbas būdavo pirštais pabaksnot į šunų išmatas ir liept savanoriams jas surinkti. Dauguma klausydavo, bijodavo, kad aprėks. Kantrūs žmonės tie savanoriai. Bet kantrybė pasibaigė, kai iki tol prie šunų net neprieidavę ir nepasidomėdavę vadovai pradėjo už pinigus šunis priiminėti, nors visą laiką iki tol buvome įpratę juos imti iš Grindos pagal eiliškumą, nuo seniausiai užsibuvusio. Pradėjau reikalauti metinių ataskaitų, jas pateikti įpareigoja Viešųjų įstaigų ir Asociacijų įstatymai. Aišku, nieko negavau, buvau tyliai įtrauktas į pagrindinių priešų sąrašus, bet teismai nebuvo pasibaigę, todėl buvau vis dar reikalingas. Pamažu įsivaizduojamą užrašą „gyvūnų prieglauda“ keitė užrašas „pinigų prieglauda“. Buvo aišku, kad ką nors pasiremontuoti prieglaudoje galima tik savo iniciatyva ir prieglaudos banko sąskaitos nepasiekiančiais pinigais – anieji labai sunkiai rasdavo kelią iki gyvūnų. Mano iniciatyva įkūrėm atskirą projektėlį, vėliau ir formalią viešąją įstaigą įsteigėm – tikėjomės sukrapštyti pinigų bent vienam šunų voljerui prieglaudoje, nes nebegalėjom žiūrėti, kaip jie kankinasi nepritaikytuose statybininkų „gyvybės vagonėliuose“.

2015-ųjų metų pokyčiai II. Arba sunkus atsikratymas nepatogiais savanoriais

2014-ųjų pabaigoje pasibaigė teismai, iš prieglaudos tyliai pasitraukė vadovę bandę pakeisti savanoriai. Bet priešų sąrašas juk ilgas. Kad būtų galima ramiai gyventi ir skaičiuoti gyvūnams skirtus pinigus, reikia nusikratyti neaklais savanoriais su manimi priešakyje. Pradžiai man atsiunčiamas raštas su reikalavimais nebeieškoti prieglaudos gyvūnams naujų šeimininkų ir neberinkti lėšų prieglaudos remontui. Raštas iš pažiūros atrodo solidžiai, bet atidžiau paskaičius, akivaizdu, kad rašytas teisiškai ir gramatiškai neišprususio žmogaus, jame pilna rašybos klaidų ir teisininkams nebūdingo tuščiažodžiavimo nepateikiant nė vieno argumento. Primityvus bandymas pagąsdinti, iš kurio aš tik tyliai pakrizenau, bet keli teisininkai vėliau sakė, kad juokėsi balsu. Kadangi šitaip paprastai nusikratyti manimi ir likusiais savanoriais nepavyksta, organizuojamas mini susirinkimas, jame keliems savanoriams liepiama padėti raktus ir dingti iš prieglaudos, gyvūnų, kuriais rūpinotės, likimas – ne jų reikalas. Tiesiog dinkit iš prieglaudos, nes…todėl kad… hm., nes dinkit! Viena šunis vedžiojusi moteriškė vadovams kažką pasakė, kad jie peržengia ribas savo elgesiu ir be priežasties savanorius išvarinėja, tai išplėšė šunį iš rankų, iškoliojo ir išvarė grasindami policija (jei gerai supratau iš vėlesnio jos pasakojimo, policijai iš tikrųjų skambino). Taip pavyko viena savanore nusikratyti, bet dar keli likom ir nesirengėm šunų palikti, nes žinojom, kad be mūsų jais nelabai yra kam pasirūpinti, o vadovams tie šunys niekad įdomūs ir nebuvo. Supyko prieglaudos valdžia, prigrasino susidoroti, pakeisti spynas. Ir iš tikrųjų – spynas labai greitai pakeitė, kad savanoriai negalėtų ateiti gyvūnais pasirūpinti. Raktai atiteko tik keliems likusiems savanoriams, kurie tyliai klauso nurodymų ir nelandžioja, kur nereikia. O mums kas – toliau ėjom šunimis rūpintis, pavedžiodavom, kai valdžios nebūdavo. Tik vieną kartą 2015-ųjų vasario gale atsitiko taip, kad grįžtant pavedžiojus šunis, atvažiavo į prieglaudą ir vadovai. Greit pripuolė iš mūsų grubiai šunų atiminėti, vieną seną kalytę praktiškai į orą pakėlė už pavadžio, vos nepasmaugė. Kad maža nepasirodytų, vadovės Danutės Navickienės dešinioji ranka Skirmantas Ramoška dar užvožė į galvą ilgametei savanorei – jei gražiuoju nedingsta iš prieglaudos, reikia jėga išgrūsti ir įbauginti. Buvo iškviesta policija, prie kurios smurtautojas pasikeikęs, pradėjo kurti labai neįtikinamas istorijas apie netyčinius paslydimus ir iš esmės teisinosi, kad moteris mušti galima, nes jos jau nebe savanorės (bent taip aš supratau skaitydamas jo pasiaiškinimą policijai). Po šio įvykio dėl nusivylimo ir savo saugumo iš prieglaudos pasitraukė dauguma likusių savanorių. Užduotis įvykdyta – savanoriai iš prieglaudos išvaryti.

2015-ųjų metų pokyčiai III. Arba išvaryti, bet nedingę.

Taigi prieglaudą dėl savo pačių saugumo palikome, bet joje liko mūsų prižiūrėti gyvūnai, kuriais nelabai liko kam pasirūpinti, nes iš nedidelio būrelio savanorių liko tik keli žmonės, o patiems vadovams tie gyvūnai rūpi… na rūpi tiek, kad tikrai buvo dėl ko nerimauti. Liko neįgyvendinti ir planai paremontuoti prieglaudą ir pastatyti voljerų šunims. Visgi rankų nenuleidome ir pamėginome paprastuoju būdu priversti pačią vadovę pagerinti gyvūnų laikymo sąlygas. Būdas labai paprastas – patys savo rankomis padaryti nieko nebegalėjome, todėl pagalbos paprašėme VMVT. Prieglaudoje dėl tragiškų gyvūnų laikymo sąlygų buvo pažeidžiami beveik visi gyvūnų laikymo reikalavimai, todėl liko tik tikėtis, kad ši institucija nenusimuilins, kaip mėgsta padaryt didžioji dalis valdžios įstaigų. Ir reikia pripažinti, kad Vilniaus VMVT tikrai dirba – labai greitai sureagavo. Žiniasklaidoje pasirodė įvairūs pranešimai apie esamą situaciją, o prieglaudoje pagaliau pradėjo dygti nauji voljerai – tai ko savanoriai metų metus nepajėgė išprašyti, nes „pinigų nebuvo“, „teismai vyko“ ir t.t. Labai taikliai pasisakė viena VMVT darbuotoja: „<..>Net ir žinodami savo pareigas, jie nesirūpina suteikti gyvūnams tinkamas laikymo sąlygas, o, prisidengdami gyvūnų globa, siekia užsitikrinti paramos gavėjų statusą ir rinkti paaukotas lėšas“.

2015-ųjų metų pokyčiai IV. Arba kodėl gyvūnų nepasiekia jiems skirti pinigai.

O iš tikrųjų, kodėl gyvūnai taip ilgai gyveno koncentracijos stovyklos sąlygomis, nors banko sąskaitose ir PayPal sistemoje jiems sukaupta suma galėjo viršyti net 0,5 mln litų? Kas vyko prieglaudoje iki man ateinant, kad dėl pinigų reikėjo net teismuose išsidraskyti? O ataskaitų pradėję prašyti savanoriai buvo išvaryti iš prieglaudos, nevengiant net fizinio ir psichologinio smurto? Ką tokio parodytų finansinės ataskaitos, kad jos slepiamos grubiai pažeidžiant įstatymus ir nebijant solidžių baudų? Nežinau atsakymo, bet labai noriu išsiaiškinti.

Nuo ko pradedame? Ogi atsidarome įstaigų veiklą reglamentuojančius įstatymus. Štai Asociacijų įstatymo 10 str. aiškiai nurodo, kad asociacija privalo kasmet parengti metinę veiklos ataskaitą ir sudaryti sąlygas su ja susipažinti visiems norintiems. Lygiai tą patį nurodo ir Viešųjų įstaigų įstatymo 12 str., o Administracinių nusižengimų kodekso 223^2 str. labai aiškiai nurodo – ataskaitų nepateikimas užtraukia 200-3000 EUR baudą. Bet kuri sąžiningai veikianti organizacija, pamačiusi šią informaciją, po gražaus prašymo ataskaitą tikrai pateiktų, bet bandymas šiuo klausimu dar kartą belstis į vadovės Danutės Navickienės el. pašto duris vėl lieka neišgirstas. Visi komentarai su klausimais viešojoje erdvėje trinami, interneto svetainėje beglobis.com apskritai išjungiama galimybė komentuoti. Esu išvadinamas jau ne tik durniumi, bet ir psichiniu ligoniu. Nors ką kalbėti apie mane, prieglaudos administracinė būklė slepiama net nuo kitų prieglaudos steigėjų (asociacijos narių), nors Asociacijų įstatymo 13 str. įpareigoja jiems pateikti informaciją apie visą veiklą ir leisti susipažinti su dokumentais. Bet juk atsimenate – įstatymai prieglaudos vadovams negalioja.

Beje, kalbant apie pinigus, gal pastebėjote 2015 m. pavasarį Facebook socialiniame tinkle reklamas, prašančias pervesti GPM paramą VšĮ Beglobiui? Mokamas reklamas. Kitaip sakant, kam skirti pinigus gyvūnams, jei galima juos skirti reklamai ir susirinkti dar daugiau pinigų! Nes pinigų niekad per daug nebus! Primena verslą. Gal ne veltui Beglobio vadovai kitas gyvūnų globos organizacijas vadina ne kolegomis, o konkurentais?

2015-ųjų metų pokyčiai V. Arba kaip užčiaupti per daug besikapstantį (buvusį) savanorį.

Grasinamieji raštai nepadėjo, paslaugūs siūlymai „dar kartą duoti į galvą“ irgi nepadėjo, įvairūs įžeidinėjimai irgi nepadėjo. Tad kaip galiausiai užčiaupti visomis įmanomomis priemonėmis veiklos ataskaitas bandantį iškrapštyti savanorį? Beglobio vadovai pabandė rimtesnį gąsdinimo būdą, kreipėsi į policiją. Tiesa, jokios rimtos priežasties nesugalvojo, tad teko pritempinėti, kad mano reikalavimai pateikti metines ataskaitas ir atsiprašyti savanorės, kuriai trenkė į galvą, juos įžeidė. Su policijos pareigūne gražiai pasišnekėjome telefonu, bet taip ir neišsiaiškinau, nei ką įžeidžiau, nei kokiais veiksmais įžeidžiau, nei kokiais faktais remiantis esu kaltinamas. Dar parašiau jai el. laišką, bet taip ir nebeatrašė. Bandymas tokiu pagąsdinimu mane užčiaupti buvo neblogas, bet vėlgi jokių apčiuopiamų rezultatų nedavė, užtat su draugais vėl linksmai pasijuokėm iš šio pabandymo. Neilgtrukus sulaukiau ir skambučio iš VMI (Beglobio vadovai buvo grasinę užtampyt po visokias institucijas, tai nenustebau). Jei gerai supratau, skundui priežastį irgi teko ilgai galvoti, galiausiai pasiskųsta dėl to, kad aš dar savanoriaudamas rinkau lėšas prieglaudos gyvūnams ir jas jiems panaudojau, ir dar detalią ataskaitą viešai žmonėms pateikiau. VMI atstovė kalbėjo taip, kad supratau, jog skambina tik iš formalumo, nes gavo skundą. Aiškiai matė, kad nėra prie ko kabintis. Šis bandymas užčiaupti buvo gerokai silpnesnis nei policijos atveju, bet vis tiek pralinksmino. Po jo bandymai užčiaupti buvo aprimę, bet galiausiai driokstelėjo vienas labai vykęs ir taiklus bandymas. VšĮ Beglobio valdžia pamėgino mane užčiaupti skambindama į vieną iš mano darboviečių ir kartodama istorijas apie menamus įžeidinėjimus ir kurdama kitus įdomius pasakojimus. Skundėsi mano viršininkei, kad pas ją dirba blogas Malčius, kuris reikalauja iš jos ataskaitų ir taip labai baisiai ją įžeidžia. Žodžiu, labai blogas nepavyzdingas darbuotojas, praktiškai – hakeris, kuris gali visokių blogų dalykų pridaryti ir – suprask – tokio jau geriau darbe nelaikyk. Tiesa, istorijų įdomių tiek prikūrė, kad viršininkei pasakojimuose net galai nesuėjo. Šitas bandymas mane užčiaupti man labiausiai patiko ir draugų tarpe daugiausiai juoko sukėlė, skiriam pirmąją vietą. Vienas draugas teisininkas rekomendavo už šituos šmeižtus ir bandymus pridaryti nemalonumų darbe į teismą paduoti, bet atsisakiau: už humorą į teismus padavinėti nieko niekad nesirengiu.

2015-ųjų metų pokyčiai VI. Arba kaip atrodo prieglauda po atsikratymo savanoriais.

Po vadovų fizinio ir psichologinio smurto prieš senuosius savanorius pastarųjų prieglaudoje sumažėjo bene per pusę, o gal ir daugiau. Liko tik paklusnūs ir daug neklausinėjantys. Gerokai apmažėjo ir gyvūnų, nes nelabai liko kam jais rūpintis. Su jaunais šunimis dirbti liko viena labai atsidavusi moteris, bet nelabai kam liko rūpintis senaisiais šunimis – buvau prieš keletą mėnesių sutikęs juos vedžiojamus – pasirodė vėl sulaukėję nuo bendravimo trūkumo, o juk prieš mūsų išvarymą jau buvome juos visai neblogai socializavę. Kadangi pavyko nusikratyti absoliučiai visais senaisiais su šunimis dirbusiais savanoriais, pagaliau atsirado galimybė įgyvendinti seną troškimą ir nustoti gelbėti šunis iš sanitarinės tarnybos. Ten dauguma šunų seni, ligoti, praktiškai nepadovanojami, tokių gelbėjimas buvo prieglaudos steigimo tikslas. Bet iš tokių šunų nei „išgelbėtų gyvūnų“ skaičius sparčiai auga, nei reklamos galima pasidaryti, nei pinigų prisirinkti, atvirkščiai: tokie šunys – vienas nuostolis, juos reikia gydyti, reikia daugiau priežiūros. Todėl migdyti pasmerktų gyvūnų gelbėjimas liko tik gražiais žodžiais prieglaudos prisistatyme, realiai Grindos šunims (ir apskritai vyresniems gyvūnams) prieglaudos durys apskritai užsidarė. Nuo šiol į prieglaudą priimami tik gražūs, sveiki ir mieli, t.y., tie, kuriems pagalbos reikia mažiausiai. Apskritai, teko girdėti (tiksliau – šnekėjau su įvykio liudininke) neseną nutikimą, kai žmonėms iš N. Vilnios prieigų dingo šuo, jie greit išsiaiškino, kad augintinis atsidūrė N. Vilnios prieglaudoje, ir atvažiavo pasiimti, bet išgirdo kažką panašaus į „neatiduosiu, čia mano prieglauda, ką noriu, tą darau“ (tokiais atvejais žmonėms siūlau tiesiog kviesti policiją ir rašyti pareiškimą, nesigadinkite nervų bandydami susikalbėti su VšĮ Beglobis vadovais). Toks jausmas, kad tie jauni gražūs šunys iš apylinkių vos ne vagiami ir tempiami į prieglaudą. Tiesa, vėliau ne vienas, nutaikęs progą, iš prieglaudos pabėga ir tikriausiai grįžta namo – N. Vilnia apkabinėta iš prieglaudos pabėgusių šunų skelbimais. Bet yra ir gerų ženklų – po VMVT baudos už gyvūnų nepriežiūrą, pagerėjo jų laikymo sąlygos, šiaip ne taip per vargus pastatyti keli nauji voljeriukai. Net prieglaudos vadovai pradėjo šunimis rūpintis (o ką daryti, kai savanorius išvarė), tenka ir patiems padirbėti, ne tik pirštais baksnoti kaip anksčiau. Dėl sukilusio triukšmo apie tai, kas vyksta prieglaudoje, vadovai tikriausiai pagarbiau elgiasi ir su likusiais savanoriais – sena gera taktika – kol yra didesnių priešų, mažesni priešai yra draugai. Gal netgi sargė nustojo šunis spardyti? Kas žino, visko pasitaiko.

Įvairūs teismai. Arba įdomybės kitose gyvūnų globos organizacijose

Jei N. Vilnioje pats savanoriavau ir mačiau visko daugiau nei norėčiau, tai apie kitas gyvūnų globos organizacijas sunkiau kalbėti. nes žiniasklaidos informacija kartais sunku pasikliauti. Užtat šiek tiek įdomybių galima rasti teismų sprendimuose.

Štai yra įdomus tekstas apie didžiausią Lietuvoje Kauno VšĮ Penkta koja, kurios steigėjai teismuose ginčijasi panašiai, kaip ir N. Vilnios liaudis – nesutarimai dėl steigėjų (všį dalininkų) sąrašo, slepiamos metinės ataskaitos ir kita dalininkams privaloma pateikti informacija ir pan., bet ten, kaip suprantu, taškas dar nepadėtas, nes apeliacinis teismas nusiuntė bylą nagrinėti atgal į pirmos instancijos teismą. VšĮ Penkta koja, panašu, yra labiausiai teismuose paskendusi gyvūnų globos organizacija. Ji kartu yra ir daugiausiai gyvūnams skirtų pinigų advokatų paslaugoms iššvaisčiusi organizacija. Dešimtys tūkstančių eurų, mielieji, dešimtys tūkstančių eurų. Ir net teisėjai pastebėjo, kad lėšos švaistomos neadekvačiomis sumomis.

Dar gana įdomiai draskosi ir Klaipėda, ten teismuose vyksta pinigų dalybos tarp VšĮ Gyvūnų globos namų „Penkios pėdutės“ ir nuo jų atskilusių VšĮ „Linksmosios pėdutės“.

Taip pat, gal reiktų nepamiršti ir vienos pirmųjų Lietuvos gyvūnų globos organizacijų „Pifas“, kurios valdžia užtampė po teismus dvi dėl vidinių nesutarimų atsiskyrusias gyvūnų globos organizacijas dėl to, kad šios įregistravo juridinius asmenis, kurių pavadinimuose kartojosi žodis „Pifas“. Kaip mėgsta sakyti VšĮ Beglobio vadovai – „konkurencinė kova“. Tiek pavyko rasti teismų sprendimų duomenų bazėse, gal dar ką nors pražiūrėjau. Bet jau ir keturių bylinėjimosi procesų vien gyvūnų globėjų tarpe – gerokai per daug. Tokie dalykai stipriai smukdo pasitikėjimą, bet užsimerkti ir apsimesti, kad nieko nevyksta, irgi negalima.

Pabaiga. Arba moralų sąrašas.

Venkite paramos grynaisiais pinigais tiek gyvūnų globos organizacijoms, tiek bet kuriai kitai pelno nesiekiančiai įstaigai, nes jų panaudojimo pagal paskirtį sukontroliuoti neįmanoma. Aukų dėžutes irgi pamirškite.

Jei nusprendėte patys nuvykti į kliniką ir apmokėti sužaloto gyvūno gydymą – reikalaukite čekio ir pasiimkite jį sau. Jokių bankinių pavedimų tiesiai į klinikos banko sąskaitą – tai tas pats kaip organizacijos vadovui duoti pinigus grynais, nes klinika organizacijai vis tiek išrašys sąskaitą faktūrą, o organizacijos vadovas galės tuos pinigus išsigryninti iš organizacijos sąskaitos ir įsidėti sau į kišenę.

Venkite PayPal ir panašios paramos teikimo būdų, VMI iki jų neprisikas ir panaudojimo sąžiningumo nepatikrins. Saugiausias finansinės paramos būdas – pavedimas į Lietuvoje registruoto banko sąskaitą.

Iš asociacijų, draugijų, viešųjų įstaigų ir bet kokių kitų pinigų prašytojų reikalauti veiklos ataskaitų, įstatymai įpareigoja šias ataskaitas pateikti kiekvienam norinčiam. Jei įstaiga išsisukinėja – akivaizdu, kad kažką negero slepia. Jei nedrąsu reikalauti ataskaitos, bent pasidomėkite, kiek lėšų reiks konkrečiai problemai spręsti ir kiek jų jau surinkta. Jei tokius komentarus trins, kaip trina VšĮ Beglobio vadovai – patys suprasite, kad kažkas blogai.

Kol vienos gyvūnų globos organizacijos išsijuosę darbuojasi, plečiasi, statosi naujas patalpas ir bendradarbiauja tarpusavyje, kitos tik stagnuoja, imituoja veiklą ir skaičiuoja gyvūnams skirtus pinigus. Būkite budrūs.

Papildomiems pasiskaitymams