Čia šiaip nesąmonė ir dėl to, kad tas kraujo tūris berods per parą ar dvi atsistato, o vėliau tik visokie eritrocitai po truputį atsigamina

„.

Nesate medikas, biologijos 11 klasėje nesimokėte, tai prieš vaidinant protingą ir visažinį, patarčiau pasiskaityti rimtos biologijos, medicinos ir psichologijos literatūrą: galbūt protelio ir nepadaugėtų, bet bent jau nerašytumėte nesąmonių.

Medikamentai? Hahahahamuhua… Kam naudinga, kad ligonis pasveiktų?
Laikas suvokti, kad sveikatos apsaugos sistema daro viską, kad žmonės kuo daugiau sirgtų, nes nuo to joms eina pinigai. O jeigu kas tikisi iš jų žmogiškumo, tie yra totalūs naivuoliai. O kraujo centrai priklauso tai pačiai sveikatos apsaugos sistemai.
Atsiprašau už galbūt tiesmukiškas replikas, bet, nu, manau, reikėtų atsimerkti.

Kas liečia vaistus, jei kam įdomu, turėjau tokią situaciją.
Rusų laikais nuo kvėpavimo takų ligų buvo labai veiksmingas rusiškas vaistas – Oksicilinas. Jau seniai jį uždraudė ir į jo vietą paleido vakarų Europos gaminamus keliskart brangesnius vaistus antibiotiko Amoksicilino pagrindu. Tai va, man išrašė tuos (nepamenu, ar dar Augmentin, ar jau Ospamox buvo), bet aš, kaip jau buvau bergždžiai juos naudojęs, gėriau atsivežtą Oksiciliną. Kai pasakiau gydytojai, ji net nekreipė dėmesio, kad nuo jų gerokai greičiau pasveikau. Aprėkė kažkas tokiom materijom kaip kokią teisę aš turėjau juos gert, jie gi rusiški, nurašyti, uždrausti ir panašiai. O kodėl uždrausti? Nes pigūs ir veiksmingi.

Na tai neduok tu to kraujo, juk nera privaloma. Mums jo negaila, tai mes ir duodam, ir jokiu problemu tame neieskom.

Aišku, visai kitas jausmas, kai reikia konkrečiam žmogui, žinai, kad būtent jam ir padėsi. Visgi galima pagalvot, kas būtų, jei dingtų neprašytina donorystė: didėja krūvis darbuotojams ieškant tai dienai reikiamų donorų, automatiškai sunkiau surinkt reikiamus kiekius kraujo, nenumatytiems atvejams gal atsargų pristigs (kaip apskaičiuot, kiek atsargų reiks, jei žmonės tik konkrečiam žmogui pasiryžę duot, tai tada ką daryt su nenumatytais atvejais, katastrofomis). Be to, iš kraujo gaminami medikamentai, dingus laisvai donorystei, kaip ir nebeliks kraujo tokiems dalykams. Ir t.t. Faktas, kad nuolat reikia kažkokio srauto kraujo, vieną panaudoja ligoniams tiesiogiai, kitą atsargai neplanuotoms operacijoms, iš nereikalingo pasigamina būtinų medikamentų.

Pats kraujo davimas ne tik suteikia kažkokių karmos taškų, kad čia tipo soc. atsakingas esi (smulkmė čia iš viso), ar kad gali tą sau nelabai reikalingą kraujo tyrimą dykai pasidaryt. Jis tiesiog šiaip smagus, yra proga su draugais susiorganizuot, susitikt, kartu nueit; su darbuotojais susipažint ir pan.
Realiai, duodamas kraują, aš gi nieko neprarandu, viskas atsistato greit. Prarandu gal tik kokias tris valandas, kurias prie kompo praleisčiau, ir gabalą sveikatos porai dienų. Viskas. Man tiek negaila. Jei kažkam to reikia – tegu tik ima.

Humoristinis inkstas jau kiek kita kalba, nors palyginimas gana taiklus ir šmaikštus. Jis neatsistatys, o sugaištas laikas bus gana ženklus, be to, operacijos aš neturiu noro apturėt. Tektų dar pagailėt jo ir prieš giminei atiduodant, jei prireiktų. Inkstas – jau nebe kraujas, kuris buvęs nebuvęs.

Be to, jei darbe ar aplinkui atsirastų daugiau norinčių duot kraujo, galima pasikviest, kad jie atvažiuotų patys pas jus.

O dėl dovanojimo/pardavimo, studentavimo laikais tai skaičiavau kol praeis pora menėsių, kad vėl priduot galima būtų o ką daryt, kai su litais bėda buvo.
Dabar net ir dovanočiau to kraujo. Adatų nebijau, tik problema kelionėj (gyvenu užmiesty) ir nelabai lanksčiu kraujo centru grafiku. Bent jau anksčiau pamenu, ne kartą teko į duris pabučiuot ir gryžt atgal, nes tai nuo 10, tai nuo 8 dirba. Nors… Gal dabar pasikeitė tas grafikas.

1. Jeigu neduodi kraujo vien dėl to, kad dalį jo parduoda – duok tik eritrocitus ir/ar trombocitus, nes jų nepardavinėja, o sunaudoja vietoj.

2. Jei vis dėlto nori duot kraują, bet tau trukdo, kad Kraujo centras jį pardavinėja – duok Santariškėse, jie su mielu noru sunaudos viską vietoje.