Kraujo donorystė #20

Pagaliau. Pirmas kraujo donorystės lygis pasiektas. Už 20-ą kartą netolimoje ateityje Sveikatos ministras turėtų išrašyti man Donoro žymūno pažymėjimą. Lauksiu naujienų.

Du mėnesiai, o kartu ir pati vasara gana greitai prabėgo, net nepastebėjau, kad vėl laikas keliauti į Kraujo centrą, kuris visiems (tik ne man) skambinėja ir prašo atvykti, nes studentija dar negrįžus, o tai reiškia kraujo stygių. Aišku, eilinį kartą su etatiniais kraujadaviais susisiekta, vieni serga (taip – Justina vėl pasiplovė), kiti išvažiavę, kiti neseniai buvę. Taip jau nutiko, kad pagaliau pavyko prisiderinti prie Justino iš ksi.lt, kuris jau anąkart norėjo, bet laikai neatitiko. Tradiciškai susitikome prie Antakalnio poliklinikos ir pajudėjome senais gerais miško takeliais į Kraujo centrą.

Nors atėjome apie 18h, žmonės keli tebuvo. Keista, visgi po darbo, kur visi mokami donorai? Pirmas smagumas buvo registratūroje, kai kompiuteris pradėjo mėtyt, kad aš čia per dažnai einu, bet sakė, kad nieko tokio. Antras smagumas buvo hemoglobino tikrinimo kambaryje, parodė minimumo nesiekiantį 130 mg/l dydį, galvojau, kad teks keliaut namo, bet antru bandymu parodė 136 mg/l, keista, kad taip stipriai skiriasi du matavimai. Aišku, hemoglobino karą laimėjo Justinas su 168 mg/l, bet aš jau laimingas buvau, kad namo nepasiuntė. Pas gydytoją irgi viskas normaliai, bet vėl kompiuteris kažką pradėjo mėtyt, kad per dažnai ateinu. Suvedė kažkokį kodą ir apėjo sistemą, tik liepė dabar 3 mėn nesirodyt, nes kitaip vėl sistema rėkaus. Kraujo davimo patalpoj seselės eilinį kartą buvo nepatenkintos, kad venos neišsprogsta. Sakė „va raumuo yra, o venų nesimato“, bet paskui glostė glostė ranką, kol šiaip taip paskutinius syvus ištekino. Šįkart antros rankos besti neprireikė.

Kadangi Justinos ar kitų merginų nebuvo, o aš ten nenervinęs ko nors susivaldyt negaliu, tai atkentėjo dvi ne vietoj ir ne laiku prigulusios merginos, kurios išgirdo mano pasakojimą apie tai, kaip kiaurai venas perbeda ar mėlynės per pusę rankos iššoka, jau nekalbant apie pasidomėjimą ar jau alpsta ir reikia gaudyt. Po kraujo nusiurbimo dar ramiai visi pakalbėjom, pasisiūlėm saugiai palydėt iki Antakalnio poliklinikos ir pagaudyt alpstančias, bet paslaugų atsisakė teigdamos, kad jos su mašina.

Taip ir išsiskirstėm, pasiėmiau dar vieną skėtį, nes aną Rokiškyje palikęs esu (labai geri skėčiai kas be ko, per neblogą liūtį bandžiau, jokių problemų). Taip pat, žinoma, tradiciškai davė seną gerą vokišką šokoladą su 70% kakavos.

Tiek žinių, gana ramiai šįkart viskas praėjo. Laukiu naujienų dėl pažymėjimo (iš kurio realiai jokios naudos), o norintys kitą kartą eiti kartu tradiciškai gali registruotis žemiau esančiuose komentaruose. Numatoma data: pati lapkričio pabaiga arba gruodžio pradžia.