Lietuvos užsienio prekybos pokyčių analizė

MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETAS

EKONOMIKOS IR FINANSŲ VALDYMO FAKULTETAS

VERSLO EKONOMIKOS KATEDRA

MANTAS MALCIUS

Lietuvos užsienio prekybos pokyčių analizė

Bakalauro baigiamasis darbas

Vadovas doc. dr. J. Vijeikis

Vilnius, 2012

MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETAS

EKONOMIKOS IR FINANSŲ VALDYMO FAKULTETAS

VERSLO EKONOMIKOS KATEDRA

Lietuvos užsienio prekybos pokyčių analizė

Finansų ekonomikos bakalauro baigiamasis darbas

Studijų programa 61204S109

Recenzentas

___________

2012 __ __

Vadovas

doc. dr. J. Vijeikis

2012 __ __

Atliko

FEbd8-03 gr. stud.

M. Malcius

2012 __ __

Vilnius, 2012

TURINYS

ĮVADAS 5

1. TEORINIAI UŽSIENIO PREKYBOS ASPEKTAI 7

1.1. Užsienio prekybos teorijos 7

1.2. Užsienio prekybos politikos formos 11

1.3. Užsienio prekybos liberalizavimas 14

1.4. Veiksniai, skatinantys verslą žengti į užsienio rinkas 15

1.5. Pirmos dalies apibendrinimas 17

2. LIETUVOS UŽSIENIO PREKYBOS STATISTIKA 18

2.1. Lietuvos užsienio prekybos tendencijos 18

2.2. Prekių importas į Lietuvą 20

2.3. Lietuviškos kilmės prekių dalis Lietuvos eksporte 21

2.4. Lietuviškų prekių eksporto struktūra ir tendencijos 22

2.5. Pagrindinės Lietuvos užsienio prekybos partnerės 25

2.6. Antros dalies apibendrinimas 26

3. LIETUVOS UŽSIENIO PREKYBOS PROBLEMŲ TYRIMAS 28

3.1. Lietuvos eksporto stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių analizė 28

3.2. Lietuvos užsienio prekybos tyrimas apribojimų metodu 30

3.2.1. Apribojimų teorijos metodika 30

3.2.2. Realiosios dabarties medis 31

3.2.3. Veiksnių, neleidžiančių išnaudoti Lietuvos eksporto potencialo, reikšmingumo tyrimas, vykdant apklausą 33

3.2.4. Pagrindinės dabartinės Lietuvos eksporto struktūros problemos 35

3.2.5. Pažangios ateities medis 39

3.3. Lietuvos teisės aktai ir veiksmai, skatinantys užsienio prekybą 43

3.3.1. Lietuvos Respublikos užsienio prekybos politikos metmenys 43

3.3.2. Specialiųjų garantijų dėl eksporto kredito draudimo įstatymas 44

3.3.3. Lietuvos Respublikos 2009–2013 metų eksporto plėtros strategija 44

3.4. Trečios dalies apibendrinimas 47

IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS 49

LITERATŪRA 51

PRIEDAS 56

LENTELĖS

1 lentelė. Lietuvos importo ir eksporto procentiniai pokyčiai, lyginant su ankstesniais metais 19

2 lentelė. Importo pagal pagrindines prekių grupes struktūra ir pokytis 20

3 lentelė. Eksporto pagal pagrindines prekių grupes struktūra ir pokytis 21

4 lentelė. Lietuviškos kilmės prekių dalies kitimas Lietuvos eksporte 21

5 lentelė. Lietuviškos kilmės prekių eksportas, tūkst. Lt 22

6 lentelė. Kasmetiniai eksportuojamos lietuviškos kilmės

produkcijos lyginamieji svoriai pagal sektorius, procentais 23

7 lentelė. Lietuviškos kilmės prekių eksporto procentiniai pokyčiai lyginant su ankstesniais metais 23

8 lentelė. Prekyba su pagrindinėmis Lietuvos užsienio prekybos partnerėmis (mln. Lt) 26

9 lentelė. Lietuvos kuro importas ir eksportas 35

10 lentelė. Lietuvos darbo jėga ir nedarbas 36

11 lentelė. Tiesioginės užsienio investicijos į Lietuvą 40

PAVEIKSLAI

1 pav. Lietuvos eksporto ir importo pokyčių tendencija 18

2 pav. Lietuvos užsienio prekybos Realiosios dabarties medis 32

3 pav. Lietuvos užsienio prekybos Pažangios ateities medis 38

ĮVADAS

Užsienio prekybą galima apibūdinti kaip prekių ir paslaugų judėjimą tarp skirtingų valstybių. Esminės dvi užsienio prekybos sudedamosios dalys yra importas (prekių ir paslaugų įėjimas į šalį) ir eksportas (prekių ir paslaugų išvežimas į kitas šalis). Visgi literatūroje ir visuomeniniame gyvenime labiausiai akcentuojamas eksportas, o importas nustumiamas į šalį. Tai galima apibūdinti tuo, kad importas yra šalies būtinybė, kurios vietinėje rinkoje trūksta arba vietiniai gamintojai nepajėgūs pasiūlyti už konkurencingą kainą. Tuo tarpu eksportas parodo šalies ekonominį potencialą ir sugebėjimą išnaudoti savo konkurencinius pranašumus prieš kitas šalis. Dėl šios priežasties šiame darbe esminis dėmesys skiriamas būtent eksporto problemoms, o ne importui.

Eksportas – tai prekių ir paslaugų, pagamintų vietinėje rinkoje, pardavimas užsienio šalims. Įmonės atžvilgiu eksportas gali būti tiesioginis arba netiesioginis. Šios eksporto formos skiriasi skirtingas funkcijas atliekančių tarpininkų panaudojimu. Eksportą įmonės dažniausiai renkasi pradinėje įsiskverbimo į rinką stadijoje, nes tai mažiausiai rizikingas įsiskverbimo į naują rinką būdas.

Žvelgiant platesniu, valstybiniu mastu, eksportas yra vienas iš svarbiausių šalies ekonominį gyvybingumą atspindinčių veiksnių. R. Rudzkis ir V. Kvedaras (2003) rašo, kad atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, vykusios reformos iš esmės pakeitė Lietuvos ūkinius santykius su kitomis valstybėmis. Prisijungta prie Pasaulio prekybos organizacijos (PPO), pasirašytos laisvosios prekybos sutartys su daugeliu valstybių, sudarytos sąlygos kapitalui laisvai judėti tiek į Lietuvą, tiek iš jos leidžia sakyti, jog Lietuva tapo atviros ekonomikos šalimi. O atvirose ir nedidelėse valstybėse ūkio augimui lemiamą reikšmę turi užsienio prekybos, ypač eksporto, plėtra. Tokios ypatingos svarbos priežastis pirmiausia yra ta, kad mažų valstybių ekonomikos paprastai neturi užtektinai gamtinių resursų, kad galėtų sukurti pakankamai platų prekių ir paslaugų asortimentą, kuris patenkintų vartojimo ir investicijų poreikius šalies viduje. Be to, vietinė rinka yra pernelyg maža, kad įmonės galėtų plėstis ir išnaudoti masto ekonomiją. Taigi, norint importuoti norimą produkciją, valstybė atitinkamai privalo sugebėti kitų šalių rinkoms pasiūlyti tam tikrų prekių ir paslaugų, už kurias būtų gaunamos pajamos ir taip padengiamas dėl importo atsiradęs prekybos balanso deficitas. Todėl mažose atviros ekonomikos šalyse eksportas yra laikomas svarbiausiu užsienio valiutos šaltiniu, ypač svarbiu tokiai šaliai kaip Lietuva, kuri dar gana neseniai patyrė perėjimą į rinkos ekonomiką ir į kurią yra importuojamos beveik visos reikalingos žaliavos ir investicinės prekės.

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir taip patekus Bendrąją rinką, išnyko prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimo suvaržymai. Žvelgiant iš kitos pusės, Lietuva neteko savarankiškumo imantis tam tikrų tarifinių ar netarifinių priemonių siekdama riboti užsienio prekybą ir taip saugoti savo rinką nuo konkurencingiau veikiančių užsienio verslo vienetų. Panašu, kad vis didėjanti pasaulinė ūkio globalizacija ir prekybos barjerų naikinimas nepalieka jokio kito kelio kaip tik didinti veiklos efektyvumą bei gerinti kuriamų prekių ir teikiamų paslaugų konkurencingumą.

Visgi atlaikyti užsienio šalių spaudimą pavyksta sunkiai: kasmet fiksuojamas eksportą viršijantis importo dydis. Valstybė įvairiomis priemonėmis bando prisidėti ir paremti verslo vienetus. Tačiau teigiamų rezultatų pasiekti nepavyksta: užsienio prekybos balanso deficitas kasmet ne tik nemažėja, o ir rodo augimo tendenciją. Kyla klausimas, kas dėl to iš tikrųjų kaltas ir ką tiek pats verslas, tiek valstybė daro ne taip. Darbe, pasinaudojant pastarųjų metų užsienio prekybos statistikos duomenų baze, pastarojo meto užsienio prekybos tyrimais, valstybės eksporto skatinimo priemonėmis ir pažangia Apribojimų teorijos metodika (angl. Theory of constraints), bus siekiama rasti kertinę užsienio prekybos galimybes stabdančią problemą ir išsiaiškinti, ar dabar taikomos eksporto skatinimo priemonės nėra tik laikinas lokalių simptomų silpninimas.

Darbo tikslas: Atlikus tyrimą, nustatyti kertines problemas, trukdančias įveikti užsienio prekybos balanso deficitą, ir nustatyti kertinius pokyčius, galinčius iš esmės pakeisti situaciją.

Darbo problema: Kokios esminės priežastys lemia kasmet fiksuojamą užsienio prekybos balanso deficitą?

Darbo uždaviniai:

  • Aprašyti pagrindines užsienio prekybos teorijas, prekybos apribojimus ir esamą užsienio prekybos situaciją.
  • Išanalizuoti Lietuvos užsienio prekybos statistikos duomenis, įvertinti importo ir eksporto struktūrą ir prekybos tendencijas.
  • Rasti kertinę esamo užsienio prekybos balanso deficito priežastį ir įvardyti kertinius sprendimus, kurie leistų situaciją pakeisti iš esmės.

1. TEORINIAI UŽSIENIO PREKYBOS ASPEKTAI

Dalia Bernatonytė (2011) savo vadovėlyje užsienio prekybą apibrėžia kaip tarp įvairių valstybių pardavėjų, pirkėjų ir tarpininkų vykstantį pirkimo ir pardavimo procesą. Išskiriami du pagrindiniai šio proceso bruožai. Visų pirma, jame turi dalyvauti ne mažiau kaip dvi valstybės, kadangi dėl to susiduriama su tarpvalstybiniais ryšiais, pati prekyba tampa reikšminga valstybių socialinės ir ekonominės politikos dalimi. Visų antra, dažniausiai valstybių verslo subjektai naudoja skirtingas valiutas, dėl to susiduriama su valiutų kursų svyravimo rizika.

1.1. Užsienio prekybos teorijos

Kodėl valstybės prekiauja tarpusavyje, kokią naudą iš to gauna ir kaip nauda tarp jų pasiskirsto? Panašius klausimus jau daugelį amžių užsiduoda įvairūs mokslininkai. Savo atsakymus turi įvairios tarptautinės prekybos teorijos:

Merkantilizmas.

Dalia Bernatonytė (2011) apibūdina merkantilizmą kaip statinį požiūrį į pasaulį. Jame yra ribotas turto kiekis, taigi vienai šaliai turtėjant, kita skursta. Anot merkantilistų, ekonominę sistemą sudarė gamyba, žemės ūkis ir kolonijos. Dėl pastarųjų prekiautojai buvo laikomi svarbiausia sėkmingo ekonomikos funkcionavimo dalimi. Tuo tarpu darbas – pagrindiniu gamybos veiksniu.

Ankstyvasis merkantilizmas XV a. buvo grindžiamas turto didinimu, o šis išmatuojamas vertybėmis, pvz., auksu. Buvo siekiama importą viršijančio eksporto (valstybė turi užsienyje kuo mažiau pirkti ir kuo daugiau parduoti), uždrausta pinigus išvežti iš šalies.

Vėlyvajame merkantilizme XVII a. – XVIII a. buvo akcentuojamas „aktyvus prekybos balansas“. Turtu laikytas prekių perteklius, nes šį užsienyje buvo galima paversti pinigais. Siekdamos savo tikslų, šalys apsunkindavo importą muitais ir remdavo prekių eksportą. Čia gyvenimą palengvindavo turimos kolonijos: iš jų prekės buvo importuojamos ir joms eksportuojamos šioms nepalankiomis sąlygomis. Kolonijose stabdyta gamybos plėtra, jos verčiamos nebrangiai eksportuoti žaliavas ir importuoti brangią gatavą produkciją.

Merkantilistų pažiūromis pagrįsta ekonominė politika paskatino valstybinę brangiųjų metalų naudojimo ir mainų kontrolę, stengtasi apriboti galimybę išvežti šiuos metalus į užsienį, buvo kontroliuojamos užsienio prekybą vykdžiusios kompanijos, joms nurodyta išlaikyti aktyvų prekybos balansą.

Dėl merkantilizmo dominavimo tarptautinę prekybą ėmė trikdyti kartais visiškai nereikalingi apribojimai. Dėl to susilaukta nemažai kritikos. Pvz., anglų ekonomistas Deividas Hiumas atkreipė dėmesį į tai, kad dėl kaupiamo turto padidėja pinigų pasiūla, o tai reiškia kainų ir darbo užmokesčio augimą, dėl to mažėja pelnas ir produkcijos konkurencingumas, brangsta eksportas, pinga importas, mokėjimų balansas linksta tapti pasyvus. O dėl to susidaro atvirkštinė situacija, atsiranda tam tikras ciklas. Mokslininkas teigė, kad neįmanoma nuolat išlaikyti teigiamo užsienio prekybos balanso.

Merkantilizmo teorija buvo skirta metropolijoms praturtėti, todėl nepalankus prekybos reguliavimas sukėlė nepasitenkinimą kolonijose, kurios neretai pradėjo priešintis.

Pagrindiniai merkantilizmo nuopelnai tarptautinės prekybos teorijai:

  • Pirmiau už kitus atskleista užsienio prekybos reikšmė valstybių ekonomikai ir jos vystymuisi.
  • Sukurti protekcionistinės užsienio prekybos pagrindai
  • Nustatytas valstybės vaidmuo užsienio prekyboje
  • Pateiktas ir apibūdintas užsienio prekybos balanso terminas

Vis dėlto reikia atkreipti dėmesį į tai, kad merkantilistinis požiūris buvo gerokai per ribotas, nesuprasta, kad praturtėjimui nebūtinas kitų nuskurdinimas ir kad galima ne tik perskirstyti turtus, bet ir juos padidinti.

Absoliučiojo pranašumo teorija.

Pranas Žukauskas (2006) absoliučiu pranašumu vadina vienos šalies sugebėjimą pagaminti daugiau produkcijos už kitą su tokiomis pačiomis sąnaudomis. Dalia Bernatonytė (2011) rašo, kad šalys stengiasi gaminti tai, kas efektyvu. Šalys specializuojasi gaminti tą produktą, kurį gamindamos įgyja absoliutų pranašumą. Absoliutaus pranašumo teorijos kūrėjas – dar vienas merkantilizmo kritikas – Adamas Smitas. Jis nustūmė turto kaupimo prioritetą į šalį ir teigė, kad realų šalies turtą sudaro jos piliečiams prieinamos prekės ir paslaugos. O pats šalies turtas yra ne aukso kiekis, o sugebėjimas gaminti galutinius produktus ir teikti paslaugas. Taigi ir pagrindinis tikslas yra ne aukso kaupimas, o gamybos vystymas darbo pasidalijimo ir kooperacijos pagrindu. Tam būtina merkantilistams nepriimtina visiška ekonominė laisvė. A. Smitas teigė, kad užsienio rinkoje valstybei naudinga ne tik eksportuoti, bet ir importuoti. Nesant prekybos apribojimų, kiekviena šalis imsis koncentruotis į sritis, kuriose turi konkurencinį pranašumą, be to, ji atsisakys nerentabilių gamybos šakų. Dėl specializacijos turėtų padidėti darbo našumas (darbuotojų specializacija, darbo metodų ištobulinimas). Dėl specializacijos šalis sugebės pagaminti daugiau produkcijos, kurią galės išmainyti į daugiau importuojamų gaminių negu būtų pajėgusi pasigaminti pati.

Galima išskirti dvi pranašumų rūšis: natūralųjį (dėl klimato, turimų gamtinių išteklių ir pan.) ir įgytąjį (susijusį su technologijų vystymusi).

Lyginamojo pranašumo teorija.

Pranas Žukauskas (2006) apibūdina lyginamąjį pranašumą kaip situaciją, kai absoliutaus pranašumo nė vieno iš dviejų produktų gamyboje neturinti šalis yra laikoma turinčia pranašumą, jei abiejų produktų absoliutūs gamybos pranašumai skiriasi. Šios teorijos atstovas – D. Rikardas, kuris tęsė A. Smito pradėtus darbus ir papildė jo mokymą. Dalia Bernatonytė (2010) pastebi, kad D. Rikardas, atsižvelgdamas į tarptautinių ekonominių santykių specifiką, sukūrė modelį, kuriuo parodė, kad naudingai tarptautinei tarpusavio prekybai netrukdoma nesilaikant anksčiau minėto A. Smito principo. Lyginamojo pranašumo dėsnis teigia, kad šalys specializuojasi į tokių prekių gamybą ir eksportą, kurias gali pagaminti santykinai mažesnėmis išlaidomis negu kitos šalys. Šalys patirs naudą sutelkdamos savo resursus į efektyviausias gamybos sritis. Nagrinėjant lyginamojo pranašumo teoriją, naudojama prekės alternatyviųjų kaštų sąvoka. Ji reiškia vienokių prekių kiekį, kurio gamybos atsisakoma, kad būtų pagamintas papildomas kitokių prekių vienetas. Pagal šią sąvoką lyginamojo pranašumo teorija palygina darbo sąnaudomis išreikštas dviejų prekių rinkos kainas vidaus rinkoje. Taigi alternatyviuosius kaštus galima apibrėžti kaip vienam prekės vienetui pagaminti išnaudotą darbo laiką, išreikštą kitos prekės vienetui pagaminti sunaudotu laiku.

Lyginamojo pranašumo teorija pirmoji pateikė visuminės paklausos ir visuminės pasiūlos balansą. Taip pat ji pirmoji parodė, kad prekės vertė nustatoma ne jai pagaminti reikalingu darbo kiekiu, o būtent paklausos ir pasiūlos santykiu ne tik vietinėje, bet ir užsienio rinkoje. Be to, ši teorija galutinai atmetė seną įsitikinimą, kad viena šalis gauna naudą tik kitai susidūrus su nuostoliais. Taip pat ši teorija pasisakė prieš merkantilizmui būdingus griežtus apribojimus ir teigė, kad šalių patiriama nauda priklauso nuo užsienio prekybos apribojimų mažinimo, t. y., turėtų būti atsisakyta dirbtinių prekių judėjimo apribojimų.

Hekšerio – Ochlino teorema

Švedų ekonomikos specialistai Hekšeris ir Ochlinas sukūrė jų garbei pavadintą teoremą, kuri sako, kad šalys eksportuoja tas prekes, kurių gamybai turi daugiausiai išteklių, o importuoja atvirkščiai: prekes, kurių gamybai turi mažiau vietinių išteklių. Pranas Žukauskas (2006) tokį klasikinės teorijos vystymąsi grindžia pokyčiais gamyboje: A. Smito ir D. Rikardo laikais liūto dalį gamybos kaštuose sudarydavo darbo jėgos sąnaudos. Dėl to jų vystytos teorijos rėmėsi tik produktui pagaminti reikalingo darbo laiko sąnaudomis. Dabar visiems savaime suprantama, kad darbo jėgos kaina toli gražu nėra vienintelis esminis gamybos kaštus nulemiantis kriterijus. Žinoma, kiekvienoje šalyje skiriasi ir skirtingų veiksnių (pvz., darbo jėgos, žaliavų, energijos ir kt.) kaštų reikšmė.

Pagal mokslininkų teoriją, dėl nevienodos gamybos veiksnių pasiūlos, šalyse skiriasi gamybos kaštai. Pvz., trečiosiose šalyse darbo jėga yra ženkliai pigesnė nei išsivysčiusiose, taigi besivystančios šalys turi akivaizdų konkurencinį pranašumą gamindamos produkciją, kuriai būtina žmonių darbo jėga. Jos turi aiškią priežastį specializuotis į tokias sritis. Tuo tarpu pažengusiose valstybėse žymiai geriau išplėtota infrastruktūra, turimi kapitalo resursai, taigi jos turi konkurencinį pranašumą gamindamos tas prekes, kurioms reikia žymiai daugiau kapitalo resursų ir mažiau žmonių darbo jėgos. Kadangi dvi ekonomiškai skirtingos šalys specializuosis į skirtingas sritis, jos galės sėkmingai mainytis pagaminta produkcija tarpusavyje ir abi gaus naudos, nes importuotos prekės bus gerokai pigesnės nei būtų pagamintos panaudojus vietinėje rinkoje brangius (mažos pasiūlos) resursus.

Visgi realybėje susiduriama su šią teoriją iškraipančiais veiksniais, pvz., darbo jėgos konkurencingumą apriboja valstybių įvedami minimalių atlyginimų dydžiai, o pagamintos produkcijos eksportą ar importą trukdo tam tikri prekybos apribojimai (pvz., muitai ar minimalios arba maksimalios kainos nustatymai). Taip pat teorijoje neatkreiptas pakankamas dėmesys šalių technologiniam išsivystymui, nes dėl jo skirtumo pažangesnė šalis gali sugebėti pagaminti pigesnę produkciją net ir turėdama mažesnę produktams reikalingų veiksnių pasiūlą. Be to, būtina atkreipti dėmesį į tarptautinę prekybą vykdančias šalis skiriantį atstumą: prekių transportavimas gali sudaryti reikšmingą jų kainos dalį.

Leontjevo paradoksas.

Minėtą Hekšerio ir Ochlino teoriją toliau vystė ir tam tikrą nelogiškumą aiškinosi V. Leontjevas. Kaip rašo Pranas Žukauskas (2006), šis Harvardo universiteto profesorius aiškinosi atvejus, kai iš JAV buvo eksportuojami produktai, kuriems reikalinga palyginti daug žmonių darbo jėgos, nors juos turėtų būti pigiau gaminti ne tokiose išsivysčiusiose šalyse. Be to, ta pati JAV taip pat importuoja nemažai gamybai aukštų technologijų reikalaujančių produktų. Tokie, pagal Hekšerio ir Ochlino teoriją, nelogiški veiksmai ir pavadinti Leontjevo paradoksu.

Leontjevas atkreipė dėmesį, kad ankstesnieji mokslininkai neišskyrė, jog gamybos veiksniai nėra homogeniški, tie patys veiksniai išsiskiria rūšimis ir skirtingomis savybėmis. Pvz., galima atkreipti dėmesį į ne kartą minėtus žmogiškuosius darbo išteklius. Tai, kad viena šalis jų turi gerokai daugiau, negarantuoja jai pranašumo, nes produkcijai gaminti gali būti būtini aukštos kvalifikacijos specialistai, kurių daugiau turi santykinai mažiau gyventojų turinti šalis. Dar vienas Leontjevo paradokso pavyzdys – identiškos produkcijos gamyba skirtingais metodais, pvz., pažangesnes technologijas turinti valstybė gali išauginti daugiau javų turėdama mažiau dirbamos žemės plotų už kitą, jei panaudos geresnę žemės ūkio techniką, trąšas ar netgi išves naujas javų veisles. Akivaizdu, kad kai kuriose srityse, kur prieš keletą amžių pranašumą įgaudavo daugiau darbo jėgos, dirbamos žemės, išteklių turinti valstybė, dabar pranašumą gali įgauti technologiškai pažangesnė šalis.

1.2. Užsienio prekybos politikos formos

Kaip išsiskyrė klasikinių ir neoklasikinių teorijų atstovų požiūriai į prekybos apribojimus, taip ir dabar pasaulyje sutinkama įvairų nuomonių: yra pasisakančiųjų tiek už laisvąją prekybą, tiek ir už tam tikrus prekybos apribojimus. Kiekvieno požiūrio atstovai turi savų svarių argumentų:

Laisvoji prekyba.

Dalia Bernatonytė (2011) tokią prekybos formą apibūdina kaip situaciją, kai visos valstybės naudojasi tarptautinio teritorinio gamybos specializavimo teikiamais privalumais be jokių muitų ar kitokių prekybos suvaržymų. Laisvosios prekybos esmę sudaro kiekvienos šalies gamybos koncentravimas į tas sritis, kurios jai patogiausios lyginant su kitomis šalimis. Geriausiai viską optimizuoja laisva tarptautinė konkurencija, taigi reikia pasirūpinti, kad ji nebūtų ribojama.

Galima išskirti bent keturias priežastis, dėl kurių laisvoji prekyba teikia naudą tarptautiniu mastu:

  • Dėl padidėjusio produkto gamintojų skaičiaus, padidėja ir konkurencija. Dėl to silpnėja arba iš viso prarandama vietinių monopolijų įtaka. Padidėjusi konkurencija skatina inovacijas, nes norintys rinkoje išlikti gamintojai yra priversti taikyti technikos naujoves, pereiti prie kaštus mažinančių technologijų, gerinti kokybę ir pan.
  • Vartotojai gauna didesnę panašių produktų pasirinkimo laisvę, nes padidėja prekių asortimentas. Be to, į rinką atkeliauja produktai, kurie vietoje nebuvo gaminami, nes jų gamyba būtų buvusi per brangi. Taip pat galima pastebėti, kad dėl laisvos prekybos šalys įgauna galimybę apsirūpinti žaliavomis, technika ir pan., ir pačios pradėti gaminti naujus gaminius.
  • Dėl besiplečiančių rinkų ir išaugusios paklausos, efektyvėja gamyba, nes susidaro sąlygos geriau išnaudoti masto ekonomijos teikiamus privalumus. Dėl padidėjusio efektyvumo ir galimybės laisvai prekiauti užsienyje atsiranda galimybė plėstis tarptautinei rinkai. Be to, dėl pasireiškiančios masto ekonomijos ir sumažėjusių kaštų, pinga prekių gamyba, taigi susidaro sąlygos prekės kainai kristi. Dėl to laimi pirkėjai.
  • Grįžtant prie lyginamojo pranašumo teorijos principų, galima teigti, jog laisvoji prekyba leidžia žymiai efektyviau paskirstyti įvairių šalių turimus išteklius ir užtikrinti, kad jos gaus didžiausią galimą naudą (t. y., gaunama nauda padidės viso pasaulio mastu).

Protekcionizmas.

Dalia Bernatonytė (2011) apibūdina protekcionizmą, kaip tam tikrą valstybės ekonominę politiką, kuria norima apsaugoti vietinę ekonomiką nuo kitų valstybių konkurencijos. Tai galima padaryti įvairiais būdais, pvz., nustatant muitus, subsidijuojant vietinį verslą, apribojant laisvą prekių judėjimą.

Protekcionizmo šalininkai remiasi prielaida, kad dėl skirtingo atskirų šalių ekonominio potencialo ir konkurencingumo, laisvas prekių judėjimas gali būti žalingas mažiau išsivysčiusioms šalims, t. y., neribojamas užsienio konkurentų produkcijos atėjimas į rinką gali stabdyti vietinės ekonomikos augimą. Pagrindiniai protekcionizmo šalininkų argumentai:

  • Vietinės gamybos apsauga ir skatinimas. Apsaugomi šalies gamintojai, mažinamas nedarbas, didinamos biudžeto pajamos. Visgi reikia atkreipti dėmesį, kad kitos šalies prekėms įvedus muitą, ji gali į tai atsakyti taip pat įvesdama specialųjį muitą, taip abi šalys praranda potencialią naudą, mažėja abiejų ekonominis efektyvumas.
  • Naujų šakų apsauga. Argumentuojama, kad gamintojų apsauga yra tik laikina, nes žengiama į naują šaką, o vėliau apsaugos bus galima atsisakyti, nes ji bus konkurencinga pasaulio mastu. Visgi neaišku, kurios naujos šakos ateityje pasiteisins, taip pat būtų galima naudoti alternatyvią muitams tiesioginę valstybės paramą subsidijomis, mažesniais mokesčiais ir pan.
  • Valstybės biudžeto pildymas. Muitų mokesčiai – vienas iš būdų papildyti šalies biudžetą. Visgi, jei tai tampa pagrindiniu tikslu ir jei muitai praranda esminę tarptautinės prekybos reguliavimo funkciją, tai tampa žalingu veiksniu.

Apsaugant pasaulio mastu nekonkurencingas sritis, atsiranda galimybė vietinėje rinkoje vystytis tam tikroms gamybos sritims, ypač tai aktualu į industrializaciją žengiančioms agrarinėms šalims, nes jos būtų visiškai nepajėgios gaminti produkciją pasaulinio lygio kaštais. Kadangi vietinė rinka apsaugoma nuo užsienio konkurencijos, susidaro galimybės mažėti nedarbui. Visgi ilguoju laikotarpiu protekcionizmas veda link ekonominės stagnacijos, nes vietos gamintojai nemato prasmės tobulėti, nesusidurdami su konkurencija. Be to, protekcionizmas (kaip ir kiti laisvos prekybos iškraipymai) neleidžia optimaliai išnaudoti tarptautinės specializacijos naudos.

Dempingas.

Dempingas – dar vienas laisvosios prekybos iškraipymo atvejis, iš dalies panašus į prieš tai aprašytą protekcionizmą. Tiesa, šiuo atveju ne ribojamas importas, o skatinamas eksportas. Skatinimas pasireiškia užsienyje parduodant prekes mažesnėmis nei vidaus rinkoje kainomis, kurios paprastai net nesiekia gamybos išlaidų.

Populiariausi dempingo taikymo atvejai:

  • Šalies rinkoje monopolijos galią išnaudojantis gamintojas gali maksimizuoti pelną didindamas savo rinką užsienyje ir pateikdamas savo prekes konkurencingomis (mažesnėmis) kainomis.
  • Tikslas įsigalėti. Gamintojas siekia užgrobti užsienio rinką nukonkuruodamas vietinius konkurentus. Vykdoma nepelninga arba nuostolinga prekyba, siekiant, kad konkurentai subankrutuotų. Po jų pasitraukimo kainos dažnai pakyla ir viršija prieš tai buvusias, nes konkurencija dažnai sumažėja iki oligopolijos ar monopolijos. Tokia dempingo rūšis dar vadinama grobuonišku dempingu.
  • Tikslas plėstis. Į kitas rinkas plečiamasi tikintis didesnės paklausos, dėl kurios gaminant būtų galima pasiekti masto ekonomiją.
  • Perteklinių atsargų atsikratymas. Įmonė gali išparduoti susikaupusį produkcijos perteklių, dėl to tenka mažinti kainas.

Kaip ir protekcionizmas, dempingo taikymas paprastai nelieka nepastebėtas kitų šalių, imamasi įvairių antidempingo priemonių, pvz., įvedami nauji arba papildomi muitai, tokiu atveju dėl dempingo nukenčia eksportuotojas (kompensacinių muitų dėl subsidijų atveju – eksportuotojo valstybė), nes sumažina kainas, bet negauna laukto rezultato, tuo tarpu importuojanti valstybė atitinkamu dydžiu papildo savo biudžetą nenuskriausdama savo gyventojų, nes kainos išlieka tokios pačios.

Laisvosios prekybos šalininkai skatina netrukdyti prekybos dempinginėmis kainomis, nes dėl jų laimi vartotojai. Visgi reiktų atsižvelgti į ilgalaikes dempingo pasekmes ir į tokius pasiūlymus žiūrėti atsargiai.

Embargas

Embargas – draudimas iš vienos šalies į kitą įvežti arba išvežti bet kurios rūšies prekes. Dažnai embargas pasireiškia kaip politinės sankcijos nerimą dėl tarptautinio saugumo keliančioms, nedemokratiškoms ir pan. šalims. Tokių apribojimų pavyzdžius galima išvysti pažvelgus į Europos Sąjungos užsienio politiką atspindinčią Lietuvos Respublikos integruoto muitų tarifo (LITAR) duomenų bazę, kurioje galima pamatyti, kad akivaizdžiai ribojama prekyba su neramumą pastaruoju metu keliančiais Šiaurės Korėja ir Iranu. Kita embargo taikymo sritis – sveikatos apsauga, dėl kurios šalys gali riboti medikamentų, gyvūnų ir augalų, chemijos pramonės ir kt. produktų įvežimą. Trečioji sritis – moralės ir tradicijų apsauga, kai dėl jų skirtumų viena šalis atsisako įsileisti kitos šalies produkcijos.

1.3. Užsienio prekybos liberalizavimas

Nors tarptautinę prekybą vis dar riboja tam tikri laisvės apribojimai, šalys supranta, kad liberalizavusios prekybą, kiekviena patirtų naudą, todėl tam tikros jų grupės visame pasaulyje pasirašo preferencinės prekybos susitarimus, pašalinančius įvairias kliūtis. Dalia Bernatonytė (2011) preferencinius prekybos susitarimus apibūdina kaip susitarimus tarp riboto šalių skaičiaus siekiant gauti naudos iš tarpusavyje vykdomos prekybos.

Laisvoji prekybos zona.

Laisvoji prekybos zona – žemiausia ekonominės integracijos pakopa. Prekiaujant tarp zonos narių, panaikinami muitai ir kiti apribojimai. Tačiau nėra vieningos prekybos politikos su trečiosiomis šalimis, t. y., kiekviena valstybė savarankiškai nustato prekybos apribojimus.

Laisvosios prekybos zonų pavyzdžiai: Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutartis (NAFTA), Pietryčių Azijos valstybių asociacija (ASEAN), Europos laisvosios prekybos asociacija (ELPA).

Muitų sąjunga.

Europos Sąjunga imasi veiksmų, kad būtų palengvinta prekyba tarp jos narių ir pašalinti bet kokie barjerai. Tai padaryti leidžia bendra muitų sąjunga. D. Povilauskienė (2006) įvardija muitų sąjungą, kaip kertinį ES bendrosios rinkos elementą, kuriuo remiantis panaikinami visi muito mokesčiai prekybai tarp ES šalių. Esminiai muitų sąjungos bruožai – bendra muitų teritorija, vieninga užsienio prekybos ir muitų politika, kuri pasireiškia taikant bendrą muitų tarifą.

ES šalių muitinės įgyvendina Bendrijos politiką daugelyje užsienio prekybos šakų. Muitinės ir jos įgyvendinami teisės aktai turi padėti tarptautinei prekybai, kontroliuoti prekybą nesudarant papildomų problemų ir dėl kontrolės nemažinant Europos verslo konkurencingumo. Muitinių darbą tendencingai sunkina spartėjanti užsienio prekyba ir auganti jos apimtis, dėl kurių susidaro palankesnės sąlygos pažeidimams ir tarptautiniam nusikalstamumui. Muitinės veikla taip pat yra labai svarbi įgyvendinant Bendrijos politiką aplinkos apsaugos, antidempingo, vartotojų apsaugos, kultūrinių vertybių ir žemės ūkio klausimais.

Lietuvai tapus Bendrijos Muitų sąjungos nare, buvo panaikinti visi tarpusavio muitai ir kiti prekybos apribojimai, o prekybai su trečiosiomis šalimis įsigaliojo vieninga Sąjungos politika. Išnyko krovinių tikrinimai kertant narių sienas (neskaitant atsitiktinių muitinės mobiliųjų grupių patikrinimų, kuriais siekiama užkirsti kelią narkotinėms ir kitoms pavojingoms medžiagoms), sustabdyta pasienių veterinarijos postų veikla.

Pasaulio prekybos organizacija.

Dalia Bernatonytė (2011) apibūdina Pasaulio prekybos organizaciją (toliau – PPO) kaip pačią stambiausią, apimančią 95% tarptautinės prekybos, organizaciją. Taigi, skirtingai nei laisvųjų ekonominių zonų ar muitų sąjungų atveju, PPO atsakinga už prekybos liberalizavimą beveik viso pasaulio mastu.

PPO ištakos – 1947-iais metais įsigaliojęs Bendrasis susitarimas dėl muitų ir prekybos (GATT), kuriuo siekta suderinti įvairių šalių pozicijas, atsisakyti muitų ir kitų užsienio prekybos apribojimų, pašalinti galimybes diskriminuoti atskiras šalis, įvesti palankiausią prekybos režimą.

1995-iais metais GATT pagrindu įkurta pati PPO. Ši organizacija grindžia savo veiklą prekybos be diskriminacijos, autarkijos panaikinimo, skaidrumo, prognozuotumo, pastovumo, prekybos laisvės, muitų apribojimų, kvotų ir dempingo draudimo, muitų tarifų tarpusavio derinimo, apsaugos nuo kritinio importo, kompensacijos dėl muitų didinimo, laisvo paslaugų teikimo principais.

Pagrindinės PPO funkcijos: Kontroliuojamų susitarimų įgyvendinimas ir valdymas, diskusijų rengimas derybų klausimais, konfliktų sprendimas, nacionalinės prekybos politikos priežiūra, vientisos pasaulinės ekonomikos kūrimas.

Kaip rašo Algirdas Miškinis (2008), Lietuva su PPO dėl stojimo pradėjo derėtis 1994-iais metais. Derybų procesas skatino panaikinti prekybą ribojančias ir užsienio gamintojų produktus diskriminuojančias priemones, taip pat Lietuva įsipareigojo mažinti muitų apsaugos lygį ir vidaus paramą ir taip pagreitinti stabilios ir atviros verslo aplinkos kūrimą. 2001-ųjų metų Lietuvos įstojimas į PPO davė dvejopų rezultatų. Žvelgiant iš neigiamos pusės, vietiniam verslui padidėjo konkurencija, nes buvo netekta dalies būdų su ja kovoti. Be to, į rinką pateko daugiau pigesnių ir dažnai prastesnės kokybės prekių, bet dėl kainų ir pasirinkimo laisvės laimėjo vartotojai. Visgi teigiami rezultatai yra žymiai reikšmingesni: narystė šioje organizacijoje Lietuvai suteikė patikimumą ir stabilumą, dėl to labiau užtikrintai pasijautė investuotojai ir kiti užsienio partneriai. Žinoma, atsivėrė geresnės galimybės eksportui, nė viena PPO narė negali diskriminuoti mūsų šalies specifinėmis sąlygomis. Be to, PPO leidžia kovoti su dempingu, įvesti pagrįstus antidempingo ir kompensacinius muitus ir taip protekcionistinėmis priemonėmis kovoti su nesąžininga konkurencija.

1.4. Veiksniai, skatinantys verslą žengti į užsienio rinkas

Dalia Bernatonytė (2011) išskiria tris pagrindines užsienio prekybos ekonomines prielaidas: skirtingos gamybos sąlygos (gamintojai specializuojami išnaudodami savo pranašumą dėl skirtingų klimato, gamtos, apsirūpinimo ištekliais ir kt. sąlygų), skirtingi gamybos našumo lygiai (gamintojai specializuojasi į tas sritis, kur turi darbo jėgos, transportavimo technologijų, gamybos išlaidų pranašumą), skonių, polinkių ir prioritetų įvairovė (dėl šių priežasčių užsienio prekyba būtų vykdoma net ir niekam neturint geresnių gamybos sąlygų).

Vijeikis ir Vijeikienė (2003) savo knygoje kiek plačiau nagrinėja, kas verslo subjektus skatina vykdyti užsienio prekybą. Jie teigia, kad sprendimą plėsti savo veiklą į užsienio rinkas lemia ne koks nors vienas veiksnys, o jų visuma. Autoriai išskiria dvi veiksnių grupes:

  • Proaktyvūs motyvai (paties verslo subjekto siekis daryti strateginius pokyčius):
    • Pelno pranašumas – tikriausiai aktualiausias motyvas įmonėms. Visų pirma, taip padidėja potencialių pirkėjų kiekis (didesni pardavimai), visų antra, dėl konkurencinio pranašumo galima išgauti aukštesnę pelno maržą iš pardavimo vieneto. Visgi žengimas į tarptautinę rinką reikalauja nemažų investicijų, taigi pelningumas pirmaisiais metais ženkliai neišauga.
    • Technologinis pranašumas – taip pat vienas iš esminių motyvų, nes technologinį pranašumą turinti įmonė gali tikėtis savo unikalia technologija nukonkuruoti vietinių gamintojų produkciją. Visgi šis pranašumas ilgai netrunka, nes konkurentai sugeba pagerinti savo technologijas ir pasivyti naująjį konkurentą.
    • Išskirtinė informacija – išskirtinės žinios apie užsienio rinką, jos vartotojus ir gamintojus, gautos atlikus apklausas ar iš kitų patikimų šaltinių. Tai leidžia eksportuotojui pagrįstai tikėtis sėkmės naujojoje rinkoje.
    • Vadovybės raginimai – eksportuotojo vadovų asmeninė motyvacija žengti į tarptautinę rinką.
    • Mokesčių lengvatos – valstybės gali įvairiais būdais remti savo eksportuotojus padėdamos įsitvirtinti užsienio rinkose. Tai gali pasireikšti tiek tam tikrų mokesčių sumažinimais, tiek valstybės skiriamomis eksporto subsidijomis. Tiesa, tokių valstybės veiksmų galimybes gerokai apriboja įvairūs tarptautiniai susitarimai, narystės organizacijose, pvz., Pasaulio prekybos organizacijoje.
    • Masto ekonomija – į užsienio rinkas išsiplėtęs eksportas padidina produkcijos poreikį, taigi įmonė gali padidinti gamybos apimtį taip atpigindama produkcijos vieneto gamybą.
  • Reaktyvūs motyvai (pokyčius lemia poreikis prisitaikyti):
    • Konkurentų spaudimas – konkurentams plečiantis į užsienio rinkas ir taip įgyjant masto ekonomiją, gamintojas gali būti priverstas daryti tą patį norėdamas išlikti.
    • Perprodukcija – jei dėl nenumatytų priežasčių gamintojas sukuria daugiau produkcijos, nei vietinė rinka yra pasirengusi pirkti konkrečiu laikotarpiu, siekdamas atsikratyti pertekliaus ir atlaisvinti atsargose įšaldytas lėšas, jis gali priimti sprendimą šį perteklių eksportuoti.Dažnai tokiu atveju pelnas nėra pagrindinis motyvas, nes tenka sumažinti kainas, kad šios tiktų užsienio pirkėjams. Paprastai šis motyvas nėra ilgalaikis, eksportas nutraukiamas atsikračius pertekliaus ir/ar vietiniams pirkėjams vėl parodžius didesnį norą pirkti gaminius.
    • Mažėjantys vidaus pardavimai – priklausomai nuo produkto gyvavimo ciklo stadijos, vidaus rinkoje gali būti pastebima tolygiai mažėjanti paklausa. Įmonė, užuot sumažinusi ar visiškai nutraukusi gamybą, gali pradėti ieškoti rinkų, kuriose ta pati prekė yra vis dar paklausi, ir ten nukreipti savo gaminius.
    • Prisotinta vidaus rinka – į pastarąjį labai panašus motyvas. Vietinėje rinkoje nebematoma perspektyvų, todėl vienintelė išeitis išlaikyti ar net padidinti pardavimus – plėtimasis į užsienio rinkas.
    • Pertekliniai pajėgumai – dar vienas su masto ekonomija susijęs eksportą skatinantis motyvas. Įmonė suinteresuota maksimaliai išnaudoti savo turimus resursus, nes taip sumažėja vienam produkcijos vienetui tenkantys pastovieji kaštai.
    • Arti esantys vartotojai – ypač aktualus netoli valstybių sienų esantiems gamintojams, nes užsienio rinka yra taip pat arti, kaip ir vietinė. Taigi daugelis gamintojų tokios užsienio prekybos nė nebelaiko eksportu.

1.5. Pirmos dalies apibendrinimas

Jau daug metų kalbama apie laisvos užsienio prekybos naudą visoms pusėms, tai akivaizdžiai matoma ir iš pagrindinių užsienio prekybos teorijų. Visgi iki šių dienų pasaulyje tebėra išlikę įvairūs užsienio prekybos apribojimai. Bet akivaizdžiai matoma tendencija šiems apribojimams mažinti ir užsienio prekybos stabilumui užtikrinti. Šiuo tikslu pasirašomos įvairios tarptautinės prekybos sutartys, didžiausia iš jų – PPO, apimanti didžiąją dalį pasaulio šalių. Be to, įvairiuose pasaulio regionuose formuojasi laisvą tarpusavio prekybą užtikrinančios šalių grupės. Ne išimtis ir Lietuva, kuri priklauso ir PPO, ir ES Muitų sąjungai, kuri užtikrina visiškai laisvą prekybą tarp savo narių, užsienio prekybos stabilumą ir bendrą užsienio prekybos politiką.

2. LIETUVOS UŽSIENIO PREKYBOS STATISTIKA

Kaip jau minėta darbo pradžioje – atvirose ir nedidelėse valstybėse ūkio augimui lemiamą reikšmę turi užsienio prekybos plėtra. Be abejo, Lietuva yra viena iš tokių valstybių, ne veltui nuolat akcentuojama, kad eksportas yra esminė Lietuvos bendrojo vidaus produkto varomoji jėga. Visų pirma, Lietuvos rinka yra per maža, kad vietiniai gamintojai galėtų išgyventi vien tik iš turimos vidaus paklausos, visų antra, Lietuvos vartojimas po ekonomikos nuosmukio auga ne taip greitai kaip užsienio prekybos partnerių. Akivaizdų eksporto ir BVP pokyčių sąryšį galima pamatyti pažvelgus į Statistikos departamento duomenis ir juos palyginus, šių elementų koreliacija 2004-2011-iais siekia net 0,87. Be to, matoma ryški eksporto ir BVP santykio augimo tendencija. Pvz., 2004-iais šis santykis nesiekė 41%, o 2011-iais jau viršijo 65% ribą, o per šiuos 8-ius metus šiek tiek sumažėjo tik kilus problemoms naftos perdirbimo gamykloje ir prasidėjus ekonomikos nuosmukiui.

Šioje dalyje įvairiais pjūviais bus nagrinėjama Lietuvos užsienio prekyba, jos struktūra, ieškoma tendencijų, silpnųjų ir stipriųjų vietų.

2.1. Lietuvos užsienio prekybos tendencijos

1 pav. Lietuvos eksporto ir importo pokyčių tendencija

1 lentelė. Lietuvos importo ir eksporto procentiniai pokyčiai, lyginant su ankstesniais metais

Pažvelgus į pastarojo laikotarpio Lietuvos eksporto ir importo duomenis (1 pav., 1 lentelė), matomas akivaizdus įstojimo į Europos Sąjungą poveikis užsienio prekybos mastams: nuo 2004-ųjų metų pastebimas gana ženklus ir stabilus tiek eksporto, tiek importo augimas. Deja, aiškiai matoma ir tai, kad iki 2008-ųjų metų vis labiau augo atotrūkis tarp importo ir eksporto, t.y., didėjo prekybos balanso deficitas. Galima daryti prielaidą, kad Lietuva, patekusi į laisvą ES ekonominę erdvę ir netekusi galimybės vykdyti laisvą užsienio prekybos politiką (taigi ir praradusi galimybę individualiai saugoti savo gamintojus panaudodama tarifinius ir netarifinius reguliavimo būdus), 2004-2008-iais metais nesugebėjo atsispirti konkurencingesnėms ES senbuvių ir kitų valstybių ekonomikoms, t.y., nepajėgė augančio importo kompensuoti tolygiai didėjančiu eksportu. Žinoma, negalima neatkreipti dėmesio į patį faktą, kad įstojimas į ES ženkliai padidino eksporto augimo tempus.

Visgi situaciją stipriai pakeitė ekonomikos nuosmukis. Iš 1 pav. matoma, kad 2009-ųjų metinis prekybos balanso deficitas buvo mažiausias per visą dešimtmetį. Kitaip sakant, importas susitraukė žymiai labiau negu eksportas. Galima preziumuoti, kad Lietuvoje vartojimas susitraukė žymiai labiau negu vidutinėje ES narėje ar kitoje Lietuvos užsienio prekybos partnerėje, taigi importo poreikis sumažėjo labiau už eksporto poreikį. Be to, negalima pamiršti ir to, kad Lietuvos ekonomika žymiai labiau paremta žemės ūkio ir naftos gaminių produkcija, taigi jos eksportas santykinai mažiau elastingas ekonomikos pokyčiams, nes daug didesnę eksporto dalį sudaro kasdieninio vartojimo prekės, kurių vartojimą sunku ženkliau sumažinti net ir labai norint.

Jau galima stebėti ir pokrizinį užsienio prekybos atsigavimą. 2009-iais metais ženkliai smukę eksporto ir importo dydžiai pastaraisiais metais tolygiai auga ir, 2011-ųjų metų duomenimis, jau gerokai viršijo 2008-uosius metus. Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad kol kas negalima įžvelgti ženklaus prieškrizinį laikotarpį kankinusio prekybos balanso deficito augimo. Galima daryti prielaidą, kad tai lemia lėčiau už prekybos partneres atsigaunantis Lietuvos vartojimas.

2.2. Prekių importas į Lietuvą

2 lentelė. Importo pagal pagrindines prekių grupes struktūra ir pokytis

Liūto dalį Lietuvos importe sudaro mineralinio kuro sektorius, kuris 2011-iais metais apėmė daugiau nei trečdalį viso Lietuvos importo (žr. 2 lentelę). Tai nesunkiai galima paaiškinti tuo, kad Lietuva sau priklausančioje teritorijoje turi ir išgauna tik labai nedidelę dalį reikiamų mineralinių išteklių. Taip yra ir dėl to, kad mineralinių išteklių reikia ne tik eiliniams vartotojams: didžiųjų Lietuvos gamyklų veiklai būtini didžiuliai naftos ir dujų kiekiai, be to, dujas degina šiluminės elektrinės, šaltuoju laikotarpiu padidėja resursų poreikis patalpų šildymui ir pan.

Antrąją vietą pagal importo apimtis užima automobiliai ir kitos transporto priemonės. Tai galima paaiškinti tiek tuo, kad pati Lietuva nepatenka į transporto priemonių gamintojų žemėlapį, tiek tuo, kad mūsų šalis dažnai tėra laikina stotelė, per kurią transporto priemonės iš vakarų valstybių juda rytų šalių link.

Trečiąją ir ketvirtąją vietą užima įvairios mašinos, įrengimai, kompiuteriai, televizoriai ir pan. produktai. Tenka pripažinti, kad šiose srityse Lietuva taip pat nėra lyderė ir pasigamina tik mažą dalį, kurios reikia vietinei rinkai.

Likusios produktų grupės užima gana nedidelę dalį bendrame Lietuvos importe.

2.3. Lietuviškos kilmės prekių dalis Lietuvos eksporte

3 lentelė. Eksporto pagal pagrindines prekių grupes struktūra ir pokytis

4 lentelė. Lietuviškos kilmės prekių dalies kitimas Lietuvos eksporte

Statistikos departamentas šalia eksporto statistikos kasmet pateikia ir lietuviškos kilmės prekių dalį jame. Pvz., 2011-iais metais ši dalis siekė mažiau nei du trečdalius viso Lietuvos eksporto (3 ir 4 lentelės). Tai reiškia, kad likusį trečdalį apima kitose šalyse kilusių prekių pereksportavimas.

Žvelgiant į Lietuvos eksporto struktūrą, pastebėtina, kad mažiausią vietinės kilmės prekių dalį – 11,3% – sudaro antžeminės transporto priemonės. Tai galima paaiškinti tuo, kad Lietuva jau kurį laiką yra viena iš tų tarpinių stočių, kurioje perperkami panaudoti automobiliai iš vakarų ir pervežami į Azijos šalis. Be to, pati Lietuvos transporto priemonių pramonė nėra pakankamai pažengusi, kad sudarytų didesnę dalį viso sektoriaus eksporto. Taip pat išsiskiria branduolinių reaktorių, katilų, mašinų ir mechaninių įrenginių ir jų dalių skiltis, kur lietuviškos kilmės eksportas sudaro tik penktadalį visos produkcijos. Na, ir paskutinis 50% neperžengęs sektorius buvo elektronika, kur lietuviška produkcija sudarė 38%. Lietuviškiausiais eksporto sektoriais galima įvardyti AB „ORLEN Lietuva“ veikiamą mineralinio kuro sektorių, „Lifosos“ ir „Achemos“ įtaką jaučiantį trąšų sektorių, „Vilniaus baldų“ ir kitų baldų gamintojų vystomą baldų sektorių ir nuo seno stiprias tradicines Lietuvos medienos ir maisto sritis.

Žvelgiant į lietuviškos kilmės produkcijos dalies eksporte kitimą pagal metus (4 lentelė), matoma akivaizdi mažėjimo tendencija. Iš to galima spręsti, jog prekyba Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, darosi vis globalesnė, prekės vis daugiau keliauja tarp šalių, kol pasiekia galutinį vartotoją. Tai taipogi galima susieti ir su 1 pav. pateiktu Lietuvos importo ir eksporto grafiku, kuriame matomą importo ir eksporto mastų augimą galima iš dalies paaiškinti reeksportuojamų prekių dalies didėjimu visame eksporte. Tas pats reeksporto santykinis didėjimas iš dalies paaiškina ir anksčiau minėtą faktą, kad pastaraisiais metais nebeišryškėja anksčiau matytas ženklus užsienio prekybos balanso deficito augimas, nes reeksportas tuo pačiu metu vienodai padidina ir importą, ir eksportą. Iš kitos pusės žvelgiant, galima įtarti, kad Lietuvos gamintojai nesusidoroja su konkurencija, nes kitokiu atveju didėtų lietuviškų prekių dalis eksporte, o ne daugėtų pereksportuojamų prekių.

2.4. Lietuviškų prekių eksporto struktūra ir tendencijos

5 lentelė. Lietuviškos kilmės prekių eksportas, tūkst. Lt

Ankstesniame skyriuje buvo nagrinėjama lietuviškų prekių dalis visame eksporte, tuo tarpu šiame skirsnyje žvelgiama į lietuviškos kilmės prekių eksporto sektorių pokyčius skirtingais metais ir skirtingais pjūviais (5, 6 ir 7 lentelės).

6 lentelė. Kasmetiniai eksportuojamos lietuviškos kilmės produkcijos lyginamieji svoriai pagal sektorius, procentais

7 lentelė. Lietuviškos kilmės prekių eksporto procentiniai pokyčiai lyginant su ankstesniais metais

Maisto pramonė. Žemės ūkio veikla Lietuvoje turi tvirtus pagrindus nuo gilios senovės, taigi nenuostabu, kad žemės ūkio produkcijos auginimas ir perdirbimas iki šių dienų išliko kaip svarbi Lietuvos ekonomikos dalis. Maisto sektorių galima įvardyti kaip vieną iš stabiliausių Lietuvos eksporto sektorių, 2005-2008-iais metais jo kasmetinis augimas stipriai svyravo: nuo 13% iki beveik 40%, bet per 2009-ųjų metų eksporto kritimą, vietinė maisto pramonė išsilaikė geriausiai ir smuko tik 4,8%, tai galima nesunkiai paaiškinti tuo, kad maistas yra būtinoji prekė, kurios vartojimas ženkliai svyruoti negali. Dėl itin mažo kritimo nestebina ir tai, kad pastaruosius dvejus metus lietuviško maisto eksporto augimas yra dvigubai mažesnis už bendrą lietuviškų prekių eksporto augimą. Maisto gamintojai yra antra pagal dydį lietuviškų prekių eksportuotojų grupė, kurios lyginamoji dalis pastaraisiais metais ženkliai nesikeitė, o naujausia 2011-ųjų metų statistika rodo, kad ji sudarė apie 17% viso lietuviškų prekių eksporto.

Mineraliniai produktai. Tai eksporto požiūriu stambiausias lietuviškos produkcijos eksporto sektorius, kuris jau ne vienerius metus sudaro apie trečdalį viso lietuviškos kilmės prekių eksporto. Galima sakyti, kad viso sektoriaus veikla priklauso nuo vienintelės Lietuvoje veikiančios naftos perdirbimo bendrovės „ORLEN Lietuva“ veiklos. Dėl tokio susikoncentravimo į vieną įmonę neišvengiama ženklių sektoriaus eksporto augimo svyravimų. Pvz., 2006-iais metais bendrovėje įvykusi avarija ir užsitęsęs remontas gerokai pablogino 2006-2007-ųjų metų rezultatus, kai buvo užfiksuotas eksporto kritimas trečdaliu, o dalis visame lietuviškos kilmės eksporte krito iki 20% nesiekiančios ribos 2007-iais. Žinoma, po tokio smukimo nestebina ir 2008-iais pasireiškęs statistinis 137% kilimas. O jau kitais metais vėl pasireiškęs gana ženklus, už viso lietuviško eksporto kritimą didesnis smukimas. Vėlgi, nieko keisto, kad po jo sulaukta ženklaus dvejus metus besitęsiančio augimo. Apskritai, atmetus įmonės gedimus ir lyginant sektoriaus eksportą su bendru lietuviškos kilmės eksportu, galima įžvelgti ne pirmo būtinumo produktams būdingą didesnę kasmetinių pokyčių svyravimo amplitudę, t. y., didesnis nei vidutinis augimas arba didesnis nei vidutinis kritimas.

Chemijos pramonė. Nuo „Achemos“ ir „Lifosos“ gamyklų ženkliai priklausanti chemijos pramonė pamažu didina savo lyginamąją dalį lietuviškame eksporte iki 10%. Kaip ir naftos produktai, chemijos gaminių eksporto mastai pasižymi didele kasmetinių pokyčių amplitude ir susikoncentravimu į dvi įmones, o tai lemia sektoriaus nepastovumą, kurį puikiai parodo didžiausias iš visų smukimas 2009-iais, siekęs net 46%. Sektoriaus rezultatai stipriai priklauso nuo nesklandumų, gedimų šiose įmonėse ir žaliavų kainų. Pavyzdžiui, į aplinkinius metus žiūrint, neįprastą 2006-ųjų stagnaciją „Achema“ iš dalies paaiškina dėl amoniako stygiaus pasireiškusiu gamybos sutrikdymu (AB „Achema“ pranešimas spaudai, 2007). Be to, įmonei dėl kylančių dujų kainų kartais tenka stabdyti savo amoniako cechą.

Tekstilė ir avalynė. Nors šis sektorius Lietuvoje stiprus nuo seno, bet pastarojo dešimtmečio tendencijos nežada nieko gero. Gana staigiai krinta šio sektoriaus lyginamoji dalis visame lietuviškų prekių eksporte (per septynerius metus sumažėjo tris kartus), be to, pastaruoju metu net ir absoliutieji eksporto dydžiai dažniau krinta negu kyla, ypač skaudžiai eksportas krito ekonomikos nuosmukio metais, o pastaruosius dvejus metus atsigauna gana nežymiai. Dėl to nekeista, kad lyginant 2004-ius ir 2011-ius metus, matomas šio sektoriaus eksporto susitraukimas net 0,5 mlrd. Lt. Skirtingai negu naftos produktų ir trąšų gamybos sektorių atžvilgiu, tekstilės ir avalynės sektorius nėra taip susikoncentravęs ir priklausomas nuo konkrečių įmonių rezultatų. Taigi tokį tendencingą smukimą galima paaiškinti sunkiai atlaikoma Azijos šalių konkurencija, kur ta pati produkcija gali būti pagaminama gerokai pigiau negu Lietuvoje.

Optikos, medicinos ir kita aukštųjų technologijų produkcija. Spaudoje kartas nuo karto išgirstama apie lietuvių pasiekimus medicinos, fizikos ir panašiose srityse, visgi šis sektorius niekaip neužsiima rimtesnės pozicijos Lietuvos ekonomikoje, nors jį galima įvaryti kaip perspektyvią ateities sritį, kuri turi potencialą augti. Kol kas šis sektorius stabiliai užima kiek daugiau nei 1%, taigi auga panašiais tempais kaip ir bendras lietuviškų prekių eksportas. Be to, šis sektorius buvo antras tarp mažiausiai nukentėjusių per ekonomikos nuosmukį.

Kiti sektoriai. Gana stabiliai atrodo medienos pramonė, kuri kasmet atlieka apie 6% viso lietuviško eksporto. Savo eksporto indėlį nuolat didina nuo 2006-ųjų metų pradėjęs augti plastiko ir kaučiuko sektorius. Tuo tarpu užsienio konkurencijos nebeatlaiko įvairių mašinų ir įrenginių sektorius, kuris rodo stabilų reikšmės lietuviškos kilmės gaminių eksportui mažėjimą, čia galima prisiminti ir visiems gerai žinomą AB „Ekranas“ bankrotą. Likę nepaminėti sektoriai pastaraisiais metais ženklesnių eksporto mastų pokyčių neparodo ir laikosi gana stabiliai.

2.5. Pagrindinės Lietuvos užsienio prekybos partnerės

Pasinaudojus Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, sudaryta 8 lentelė, atspindinti pagrindines Lietuvos užsienio prekybos partneres ir jų grupes. Į ją įtrauktos valstybės, su kuriomis importas ir/ar eksportas siekia bent 1 mlrd. Lt.

Prekyba su Europos Sąjungos šalimis apima apie 60% viso Lietuvos importo ir eksporto. Visgi importuojama daugiau negu eksportuojama, todėl kasmet susidaro užsienio prekybos balanso deficitas, pastaraisiais metais svyruojantis tarp 0,5 ir 1,5 mlrd. Lt. Geriausiai eksportuotojams sekasi dirbant su Latvijos, Vokietijos, Lenkijos, Estijos, Olandijos rinkomis. Į Lietuvą daugiausiai įveža tie patys vokiečiai, lenkai ir latviai. Geriausias prekybos balansas su Latvija (beveik 2 mlrd. Lt), blogiausias – su Lenkija (-2,27 mlrd. Lt).

Kita valstybių grupė – NVS šalys, į kurias Lietuva eksportuoja apie 30% ir importuoja apie 35% visos produkcijos. Čia išsiskiria Rusija, kuri iš Lietuvos importuoja daugiau nei pusę ir eksportuoja beveik visą NVS dalį. Rusijos eksportas į Lietuvą daugiau nei dvigubai viršija importą, todėl susidaro didelis – 14,1 mlrd. Lt – užsienio prekybos balanso deficitas.

Iš NVS ir ES nepriklausančių šalių galima išskirti Norvegiją, JAV ir Kiniją. Visgi prekybos mastai su jomis yra santykinai nedideli. Keisčiausiai atrodo tik pusantro milijardo litų siekiantis Kinijos eksportas į Lietuvą.

8 lentelė. Prekyba su pagrindinėmis Lietuvos užsienio prekybos partnerėmis (mln. Lt)

2.6. Antros dalies apibendrinimas

Lietuvoje kasmet fiksuojamas užsienio prekybos balanso deficitas. Pvz., 1999-iais metais importas beveik dvigubai viršijo eksportą. Visgi absoliutusis dydis nebuvo toks baisus: užsienio prekybos balanso deficitas nesiekė 10 mlrd. Lt (beje, panašus dydis užfiksuotas ir po daugiau nei dešimtmečio – 2010-2011-iais). Iki įstojimo į ES Lietuvos prekyba augo, bet labai pamažu, o ženklus ir staigus augimas prasidėjo būtent 2004-iais ir tęsėsi iki 2008-ųjų. Visgi visus nuopelnus dėl pagyvėjusios prekybos skirti ES stojimo sutarčiai negalima, nes lygiagrečiai staigiai augo ir prekyba su NVS ir kitomis trečiosiomis valstybėmis.

Iš statistinių duomenų aiškiai matoma, kad Lietuvai sunkiai sekėsi konkuruoti laisvoje ES prekybos erdvėje. 2004-2005-iais metais Lietuvos prekybos balanso deficitas su ES šalimis siekė apie 4 mlrd. Lt. O per 2006-2008-ius pasiekė ir 2007-iais net gerokai viršijo 10 mlrd. Lt. Tik 2009-2011-iais šis dydis tapo patenkinamas ir dėl gerokai susitraukusio vidaus vartojimo nebeviršija 2 mlrd. Lt.

Taip pat būtina atkreipti dėmesį į Lietuvos priklausomybę nuo mineralinių išteklių sektoriaus, kuris sudaro apie trečdalį importo ir eksporto. Tai akivaizdi grėsmė Lietuvos užsienio prekybai: ne tik dėl koncentracijos į sektorių, bet ir dėl to, kad visa šaka iš esmės sukoncentruota į vieną įmonę, t. y., įmonei susidūrus su problemomis, skaudžiai kenčia visa užsienio prekyba ir tai stipriai atsiliepia užsienio prekybos balanso deficitui. Kartą tai jau įvyko: 2007-iais dėl gedimų naftos perdirbimo įmonėje buvo ženkliai pakoreguota visa užsienio prekyba, o absoliutusis užsienio prekybos deficitas pasiekė neregėtas aukštumas. Tuo tarpu 2008-ųjų užsienio prekyba vis dar rodė augimą, prie to vėl ženkliai prisidėjo atsigavusi naftos gaminių pramonė, o absoliutūs importo ir eksporto dydžiai toliau rodė augimą, nors beveik visi kiti sektoriai 2008-iais jau stagnavo arba pradėjo kristi.

Grįžtant prie besitęsiančio užsienio prekybos augimo, be jo priklausomybės nuo gamtinių išteklių kainų ir pasaulinio kainų kilimo, būtina atkreipti dėmesį ir į mažai kitur pastebimą lietuviškos kilmės gaminių dalį visame Lietuvos eksporte, t. y., reeksportą, kuris ženkliai padidina tiek importo, tiek eksporto rodiklius.

Žvelgiant į lietuviškos kilmės eksportą pagal sektorius, akivaizdu, kad su konkurencija nebesusitvarko tekstilininkai, jų eksportas vis dar auga, bet sektoriaus dalis bendrame Lietuvos eksporte rodo stabilų kritimą. Tokia pati tendencija matoma ir mašinų ir įrengimų sektoriuje.

3. LIETUVOS UŽSIENIO PREKYBOS PROBLEMŲ TYRIMAS

Atsižvelgiant į antrojoje dalyje nagrinėtus Lietuvos užsienio prekybos statistikos pokyčius, esamą būklę ir tendencijas, taip pat remiantis Lietuvos Respublikos 2009-2013 metų eksporto plėtros strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių planu, G. Mačio, J. Vijeikio, V. Jundzilaitės, R. Jasinavičiaus ir kt. straipsniais, apribojimų teorijos metodu atliekamas Lietuvos užsienio prekybos tyrimas, kuriuo siekiama nustatyti, kokios yra pagrindinės prekybos su užsienio valstybėmis kliūtys ir kokių pokyčių reiktų norint situaciją pagerinti. Siekiant įvertinti eksportą ribojančių veiksnių reikšmingumą, apklausiant eksportuojančias Lietuvos įmones, atliekamas kiekybinis tyrimas. Tyrimas užbaigiamas eksportą skatinančių Lietuvos atliktų, atliekamų ir planuojamų atlikti veiksmų apžvalga.

3.1. Lietuvos eksporto stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių analizė

Prieš pradedant tirti Lietuvos užsienio prekybą apribojimų teorijos metodais, galima pažvelgti į Lietuvos Respublikos 2009-2013 metų eksporto plėtros strategijai parengtą stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių analizę, kuri atlikta siekiant tikslingai vykdyti Lietuvos verslo rėmimą:

Stiprybės:

  • Palanki geografinė padėtis tiek siekiant išlaikyti dabartines pozicijas, tiek norint plėsti savo eksportą į naujas rinkas
  • Turtingas istorinis ir kultūrinis paveldas, graži gamta, tinkamos sąlygos turizmui plėtoti
  • Pakankamai išplėtota infrastruktūra automobiliams, jūros kelių transportui.
  • Pažangi ir išplėtota ryšių sistema
  • Kvalifikuoti ir darbštūs žmonės, kuriems nesvetima nei rytų, nei vakarų kultūra. Be to, daugelis gyventojų moka bent vieną užsienio kalbą.
  • Po įstojimo į ES dar labiau atsivėrusi ekonomika ir laisvas išteklių judėjimas.
  • Į eksportą orientuota šalies ekonomika.
  • Išvystytas mokslo įstaigų tinklas, pajėgus parengti reikiamus specialistus.
  • Geras valstybės institucijų įdirbis eksporto rėmimo srityje. Užsienyje sukurtas tinklas, atstovaujantis ekonominiams interesams.
  • ES parama įmonių konkurencingumui didinti.
  • Ryžtingi valstybės veiksmai kovojant su nuosmukiu. Parengtas Krizės įveikimo planas. Užtikrintas stabilus lito kursas. Sudarytos sąlygos pasinaudoti laikinomis ES taikomomis priemonėmis krizei įveikti.

Silpnybės

  • Mažas darbo našumas, produktyvumas, kooperacijos ir klasterizacijos stoka
  • Nepakankamas geležinkelio ir daugiarūšio transporto infrastruktūros išvystymas.
  • Verslui skirtų inovacijų stoka, maža žiniomis grindžiamo verslo dalis ekonomikoje, pernelyg į transportą sukoncentruotas paslaugų eksportas.
  • Nelankstus darbo santykių reguliavimas, didelis proto ir darbo jėgos nutekėjimas į užsienį.
  • Socialinio ir politinio dialogo trūkumas ekonomikos nuosmukio laikotarpiu.
  • Nepakankamas informacijos susisteminimas, silpnas ekonominių interesų atstovavimas užsienyje.
  • Valstybėje vykdomos struktūrinės reformos gali pareikalauti papildomo laiko ir lėšų. Ženklesnis teigiamas eksporto plėtros rezultatas gali pasireikšti su užlaikinimu.

Galimybės

  • Ekonomikos augimas besivystančiose šalyse, logistikos, transporto, statybų ir informacinių technologijų sektorių plėtra Vidurinės Azijos, Užkaukazės, Rytų šalyse, augantis bendradarbiavimas su Šiaurės Europos šalimis suteikia galimybę tapti Baltijos jūros regiono paslaugų centru.
  • Mažesnės gamybos ir paslaugų sąnaudos leidžia išlaikyti konkurencinį pranašumą, lyginant su Skandinavijos šalimis.
  • Didėjantis aukštą perkamąją galią turinčių šalių (Užkaukazė, Izraelis, Balkanai…) aktyvumas pasaulio ekonomikoje ir susidomėjimas Europos ekonomikos galimybėmis.
  • Populiarėjantis gamtos ir ekologinis turizmas, sveikatinimo paslaugų paklausa
  • Sąjungoje taikomos laikinos ekonomikos skatinimo priemonės.

Grėsmės

  • Nepakankamas šalies tarptautinis pripažinimas
  • Gana trumpas laikinųjų eksporto skatinimo priemonių galiojimas
  • Padidėjusi kreditų rizika Rusijoje ir NVS šalyse
  • Elektros pabrangimas po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo, išlaidų padidėjimas ir dėl to atsirandantis konkurencingumo sumažėjimas.
  • Krizės globalumas situaciją labiau apsunkina negu ankstesni regioniniai ekonomikos nuosmukiai.
  • Didėjant darbo sąnaudoms, ilgajame laikotarpyje sumažės konkurencinis pranašumas dėl žemų kainų.

3.2. Lietuvos užsienio prekybos tyrimas apribojimų metodu

3.2.1. Apribojimų teorijos metodika

Apribojimų teoriją (angl. Theory of Constraints, sutr. – TOC) XX a. pabaigoje sukūrė Eli Goldrattas (Shams-ur Rahman, 1998). Apribojimų teorijos koncepciją gali apibūdinti du teiginiai:

  • Kiekviena sistema privalo turėti nors vieną apribojimą. Jei ši taisyklė negaliotų, tada reali pelno siekianti sistema gautų neriboto dydžio pelną (ar pasiektų kitą neribotą norimą rezultatą). Taigi apribojimą galima įvardyti kaip bet ką, kas neleidžia sistemai pasiekti geresnio rezultato nei jis gaunamas esamomis sąlygomis.
  • Kadangi egzistuoja apribojimai, reiškia, yra ir galimybė tobulinti sistemą. Apribojimų teorija žvelgia į apribojimus ne kaip į negatyvų veiksnį, o kaip į galimybę tobulėti, t. y., kiekvienas įveiktas apribojimas padidina bendrą sistemos našumą.

Apribojimų teorija susideda iš dviejų esminių komponentų: filosofijos ir mąstymo procesų.

Filosofija. TOC darbo principas – koncentravimasis į tęstinį procesų tobulinimą. Tai galima apibūdinti penkių žingsnių schema:

  • Sistemos apribojimų identifikavimas. Apribojimai gali būti fiziniai (žaliavos, įrengimai, žmogiškasis faktorius, paklausos lygis) arba valdymo. Paprastai antrųjų apribojimų būna gerokai daugiau, tai gali būti organizacijos politika, procedūros, taisyklės, metodai ir pan. Siekiant nustatyti šiuos apribojimus ir jų reikšmingumą organizacijos tikslui, braižomas realiosios dabarties medis.
  • Sprendimas, kaip išnaudoti sistemos apribojimus. Jei jie fiziniai – siekiama ribojantį veiksnį padaryti kuo efektyvesnį. Tuo tarpu valdymo apribojimai privalo būti iš viso eliminuojami ir pakeičiami taip, kad būtų didinamas sistemos pralaidumas.
  • Likusios sistemos dalies pritaikymas prie ribojančių veiksnių. Tai reiškia, kad sistemos neribojantys veiksniai neturi likti nuošalyje. Kiekvienas komponentas turi būti priderinamas taip, kad leistų maksimaliai efektyviai išnaudoti ribojantį komponentą. Esminis dėmesys ribojantiems veiksniams skiriamas dėl to, kad nuo jų pralaidumo priklauso visos sistemos našumas. Sistemos neribojantys elementai turi atliekamų resursų, bet būtina pastebėti, kad neribojantys elementai, atlikdami savo pagrindinę užduotį pilnu pajėgumu, sistemos pralaidumo nedidina, o tik pradeda kaupti nereikalingas atsargas.
  • Sistemos apribojimų iškėlimas. Jei esami apribojimai sistemoje tebėra labiausiai kritiniai, kruopštus darbas su jais padidins našumą. Padidinus ribojančių elementų našumą, geriau išnaudojamas kitų elementų potencialas, padidėja visos sistemos pralaidumas. Galų gale sistemoje atsiranda naujas jos pralaidumą ribojantis elementas.
  • Veiksmų kartojimas. Jei kuriame nors žingsnyje apribojimas įveiktas, reikia grįžti į pradžią ir pradėti iš naujo. Kadangi grįžtama prie pirmo žingsnio, patenkama į tam tikrą TOC ciklą, t. y., taip TOC paverčiamas nenutrūkstamu procesu. Tiesa, viską reikia daryti apdairiai ir neleisti inercijai tapti apribojimu. Kitaip sakant, vieną kartą surastas sprendimas visą laiką, esant skirtingoms situacijoms, netiks.

Mąstymo procesai. Minėti penki žingsniai greitai ir ženkliai padidina sistemos našumą, visgi galų gale prieinama prie to, kad apribojimai persikelia iš sistemos vidaus į jos išorę (pvz., nepakankama paklausa). Tokius apribojimus sunkiau nustatyti ir įvertinti. Goldrattas spręsti tokiems apribojimams pasitelkė sveiką protą, intuityvų žinojimą ir logiką. Kovodami su šiais apribojimais vadybininkai turi priimti tris sprendimus (nuspręsti, ką keisti, į ką keisti ir kaip keisti). Visų pirma reikia surasti esmines problemas (t. y., ką keisti), tam panaudojamas realiosios dabarties medis. Sprendžiant antrąjį klausimą, pasinaudojama išsisklaidančio debesies ir būsimosios realybės medžiu. Ieškant sprendimo, kaip įvykdyti pokytį, pasinaudojama prielaidų diagrama, kad būtų surandamos galimos kliūtys, trukdančios atlikti pakeitimą.

Jasinavičius ir kt. (2008) TOC įvardija kaip konstruktyvaus mąstymo procesų metodiką, kurią taikant galima išspręsti net pačias sudėtingiausias problemas. Apribojimų teorija žvelgia į visas sistemas kaip į gyvus organizmus, kuriuose visos dalys privalo veikti harmoningai ne tik tam, kad išgyventų, bet ir galėtų siekti užsibrėžtų tikslų.

Jau minėtus mąstymo procesus autoriai apibūdina kaip efektyviai besikeičiančios sistemos pagrindą. Tokia sistema nuolat tobulėja užuot patekusi į užburtą ratą, kuriame kovojama tik su simptomais, o ne problemas sukeliančiomis priežastimis, kuriame siekiama išgyventi artimiausiu laikotarpiu, o ne žvelgiama į ateitį, kuriame tikimasi, kad nuo problemų išgelbės besikeičianti aplinka, o ne stengiamasi tobulėti savarankiškai. Taikant apribojimų teoriją, problemos sprendžiamos ne bandymų, klaidų ir atrankos būdais, o panaudojant loginio mąstymo schemas. Taip atsiranda galimybė kryptingai ir efektyviai koreguoti mąstymo procesus ir rasti teisingus sprendimus.

3.2.2. Realiosios dabarties medis

Statistiniai Lietuvos užsienio prekybos duomenys parodė, kad viena iš esminių problemų yra kasmetinis Lietuvos užsienio prekybos balanso deficitas. Taip pat nerimą kelia per didelis tiek eksporto, tiek importo susikoncentravimas į vieną sektorių, mažą lyginamąjį svorį turintis ir menkai augantis aukštųjų technologijų sektoriaus eksportas ir kita. TOC teigia, kad problemos vienos su kitomis yra susijusios, jas sieja priežasčių ir pasekmių ryšiai. Reikia juos nustatyti, norint susidaryti

2 pav. Lietuvos užsienio prekybos Realiosios dabarties medis

aiškesnį esamos situacijos vaizdą ir taip surasti optimaliausius sprendimus. Todėl nagrinėjant įvairių sistemų veiklą, sudaroma grafinė-loginė schema – realios dabarties medis (RDM) (2 pav.).

3.2.3. Veiksnių, neleidžiančių išnaudoti Lietuvos eksporto potencialo, reikšmingumo tyrimas, vykdant apklausą

Siekiant nustatyti, kokie veiksniai esamuoju metu labiausiai trukdo prekių eksportą vykdantiems Lietuvos gamintojams ir taip iš dalies papildyti RDM informaciją veiksnių reikšmingumu, atlikta kiekybinė apklausa. Kadangi tikėtina, jog veiksnių reikšmingumas ženkliai skirsis, priklausomai nuo užsienio prekybos partnerių ir gaminamos produkcijos sektoriaus, apklausoje šie veiksniai atskirti. Be to, apklausiant įmonių atstovus, padaryta dirbtinė diferenciacija, t. y., stengtasi apklausti panašų skaičių įmonių iš kiekvieno sektoriaus. Taip pat, esant galimybėms, kreiptasi būtent į eksporto vadybininkus, eksporto vadovus, jų kontaktų neradus – pardavimo vadybininkus. Taip siekta užtikrinti, kad apklausą užpildytų būtent tie, kurie įmonėje yra atsakingi už eksportą ir esamą situaciją žino geriausiai.

Apklausos metu pavyko sulaukti 64 atsakymų. Apklausos rezultatai pateikiami priede.

Apklausos pagrindą sudarė veiksnių reikšmingumo vertinimas penkių balų sistemoje, įmonių atstovams pateikta 11 tokių veiksnių ir palikta galimybė įrašyti papildomus:

  • Sunku gauti finansavimą įmonės veiklai palaikyti ir/ar plėsti. Šis veiksnys apibūdintas kaip vidutinę reikšmę turintis, sunku įžvelgti priklausomybę nuo gaminamos produkcijos sektoriaus.
  • Trūksta kvalifikuotos darbo jėgos. Ši problema kankina daugelį įmonių ir yra viena iš kertinių plėtrą stabdančių problemų. Dėl jos kenčia ne tik pačių aukščiausių technologijų atstovai, bet ir paprastesnių prekių gamintojai, pvz., vaikiškų baldų gamintojai, tekstilininkai ir pan.
  • Santykinai dideli muitai ir/ar kitos užsienio prekybos ribojimo priemonės neleidžia išnaudoti konkurencinio pranašumo eksportuojant į trečiąsias šalis (pvz., Ukrainą, Rusiją, Kazachstaną, JAV). Šiuo klausimu siekta išsiaiškinti, ar įmonės mano, jog prekybos liberalizavimas pasaulyje leistų joms padidinti savo eksportą ir ar svarbu tai, kad pagrindinės prekybos partnerės įstotų bent jau į PPO. Žinoma, akivaizdžiai išsiskyrė rezultatai priklausomai nuo užsienio partnerių: į ES, ELPA šalis eksportuojantys verslo vienetai teigia, kad užsienio prekybos apribojimas su trečiosiomis valstybėmis joms neaktualus, tuo tarpu prekiaujantys su Rusija, Baltarusija šį veiksnį įvardija kaip vieną esminių, neleidžiančių išnaudoti savo konkurencinio pranašumo.
  • Trečiųjų šalių (ypač Rusijos) užsienio prekybos politikos nepastovumas didina riziką plėsti veiklą į šias rinkas. Šis klausimas labai panašus į ankstesnį, bet juo siekta nustatyti, ar eksportuoti galinčios įmonės vengia investuoti ir plėsti savo eksportą į trečiąsias šalis dėl jų užsienio politikos nestabilumo. Taip pat vėlgi – kiek eksportuotojams svarbus pagrindinės užsienio prekybos partnerės – Rusijos – įstojimas į PPO. Rezultatai labai panašūs į ankstesnio klausimo, visgi šis daugeliu atvejų įvardijamas kaip šiek tiek mažiau svarbus.
  • Eksportas į potencialias rinkas yra per rizikingas (dėl politinės ar ekonominės padėties, dėl padidėjusios partnerių nemokumo rizikos ir pan. Daugelis eksportuotojų visiškai pasitiki ir yra patenkinti savo užsienio partnerių valstybių vidaus situacija, neženklų nerimą kelia tik Baltarusijos ir jos verslo vienetų patikimumas.
  • Trūksta informacijos apie potencialias eksporto rinkas. Daugelis įmonių įvardija šį veiksnį kaip vidutiniškai svarbų. Tai reiškia, kad įmonės būtų pajėgios didinti eksportą, jei netrūktų informacijos apie jų gaminamos produkcijos poreikį užsienyje.
  • Įmonė nėra pajėgi į užsienio rinkas pateikti produkciją už konkurencingą kainą. Didžioji dalis eksportuotojų susiduria su konkurencijos problema (ji dažniausiai įvardijama kaip vidutiniškai svarbi), t. y., dalį paklausos užpildo pigesnę produkciją galintys pasiūlyti konkurentai.
  • Įmonė gali pateikti prekes už konkurencingą kainą, bet dėl informacijos stygiaus prekė yra mažai paklausi užsienio pirkėjų tarpe. Kitaip sakant, ar lietuviškų prekių vardas pakankamai žinomas ir paklausus užsienyje. Daugelis įmonių nurodo, kad žinomumo trūkumas užsienyje nėra svarbus.
  • Tokios prekės, kurias gamina įmonė, daugelyje užsienio rinkų yra nepaklausios. Kitaip sakant, ar įmonės gaminama produkcija yra specifinė ir būtent dėl to nepaklausi įvairiose šalyse. Veiksnys dažniausiai įvertintas kaip visiškai nesvarbus, tik skaldos, metalo gaminių, tekstilės gamintojai įvardino jį kaip turintį nedidelę reikšmę.
  • Trūksta kooperacijos su kitomis įmonėmis (pvz., be partnerių sunku įgyvendinti norimus su eksportu susijusius projektus). Daugelio įmonių atstovai įvertino šį veiksnį kaip labiau nei vidutiniškai svarbų. Tai reiškia, kad įmonės supranta kooperacijos svarbą ir tai, kad jungdamiesi į klasterius, galėtų geriau išnaudoti savo galimybes.
  • Įmonei tenka atsisakyti pasiūlymų, nes nebūna pajėgi tiekti produkciją pageidaujamu kiekiu ir dažnumu. Šiuo klausimu siekta nustatyti, ar įmonės yra pajėgios tenkinti potencialių partnerių užsakymus ir išnaudoti tiekimo grandinės pranašumą (t. y., konkuruoti net ir neturint kainos ir prekės ženklo žinomumo pranašumų). Ši problema aktualiausia metalo produktus gaminančioms įmonėms. Aukštųjų technologijų atstovai taip pat dažnai nėra pajėgūs patenkinti paklausos.

3.2.4. Pagrindinės dabartinės Lietuvos eksporto struktūros problemos

Pagrindinis Lietuvos užsienio prekybos trūkumas yra nuolatinis prekybos balanso deficitas. Tai galima pamatyti ir sudarytame realiosios dabarties medyje. Bandant paaiškinti kasmetinį užsienio prekybos balanso deficitą, J. Vijeikis ir G. Mačys (2010) išskiria kelias pagrindines to priežastis:

  • Priklausomybė nuo gamtinių išteklių importo (9 lentelė). Istorinė Lietuvos praeitis Sovietų Sąjungos sudėtyje vis dar laiko valstybę pririštą prie ilgametės užsienio prekybos partnerės – Rusijos, kuri nuo senų laikų išliko pagrindinė gamtinių išteklių tiekėja. Kaip galima pastebėti Statistikos departamento duomenyse, mineraliniai produktai užima labai stambią importo ir eksporto srautų dalį, pvz., 2011-iais metais neperdirbto kuro importuota už 22,7 mlrd. Lt., ir tai yra net dvigubai daugiau nei prieš dvejus metus. Suprantama, žvelgiant į šį šuolį, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad kuro kainos yra linkusios nuolat augti, ne gana to, 2011-ųjų pabaigoje dolerio kursas euro (o kartu ir lito) atžvilgiu buvo pakilęs iki seniai neregėtų aukštumų. Tuo tarpu eksportuota kiek daugiau nei 17 mlrd. Lt vertės perdirbto kuro. Taigi pastebėtina, kad didžiulė dalis Lietuvos eksporto yra stipriai priklausoma nuo gamtinių resursų, kurių didžiąją dalį teikia Rusija. Be to, Rusijos siūloma kaina dėl konkurencijos stokos yra pakankamai didelė, dėl to nesudaromos geresnės galimybės eksportuoti produkciją už konkurencingesnę kainą.

9 lentelė. Lietuvos kuro importas ir eksportas

  • Atgyvenusi, trečiosioms pasaulio šalims priskirtina eksporto struktūra. Tokia eksporto struktūra taip pat gana ženkliai paveikta tos pačios ilgos priklausomybės Sovietų Sąjungai ir pakankamai trumpo nepriklausomos valstybės egzistavimo, per kurį dar nepavyko prisitaikyti prie naujųjų tendencijų.
  • Nepakankamai išnaudojamas santykinai pigios darbo jėgos konkurencinis pranašumas. Lyginant su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, Lietuva gali pasigirti pakankamai pigia darbo jėga. Visgi tai suteikia pranašumą tik trumpajame laikotarpyje, nes darbo jėgos kaina nedaro įtakos (nedidina) produktyvumo. Be to, Lietuvai tapus Laisvosios ES ekonominės zonos nare ir išnykus visiems barjerams, kurie trukdė darbo jėgos judėjimą, darbo jėgos kaštai pamažu turėtų supanašėti visose ES valstybėse narėse. Kylant darbo jėgos kainai, neišvengiamai kils ir Lietuvoje gaminamos produkcijos kaina, taigi mūsų šaliai šiuo atžvilgiu gresia tapti mažiau konkurencingai žmonių darbo jėga pagrįstos mažos pridėtinės vertės produkcijos eksporto srityje.
  • Nepakankamas Lietuvos, kaip valstybės, žinomumas pasaulyje. Nieko keista, kad tik prieš dvi dešimtis metų Nepriklausomybę atgavusi ir pasaulio mastu gana nedidelė valstybė yra prastai žinoma užsienyje, neturime pasaulyje ar bent jau Europos Sąjungoje gerai žinomų prekių ženklų. Be to, Lietuva dažnai tebeįvardijama kaip eilinė posovietinė šalis, o tai taip pat nepadidina jos reputacijos pasaulyje.
  • Nepakankamas informacijos apie užsienio rinkas kiekis. Tam visų pirma yra būtinas nenutrūkstamas ir nepasenęs informacijos srautas apie esamas ir potencialias eksporto rinkas. Deja, Lietuvoje nėra vienos tokios tvirtai veikiančios institucijos, kuri galėtų suteikti panašią informaciją vietiniams gamintojams, potencialiems ir esamiems eksportuotojams.
  • Ekonomikos nuosmukis. Nors giliausią duobę buvome pasiekę jau prieš kelerius metus, bet pasekmės vis dar jaučiamos. Europos Sąjungoje Lietuva buvo viena iš tų valstybių, kurioms ekonomikos nuosmukis smogė labiausiai. Taigi ir jo įtaka visai Lietuvos užsienio prekybai daugeliu atvejų buvo ženklesnė nei kitoms šalims. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, ženkliai sumažėjo gamybiniai ir komerciniai pajėgumai. Kadangi pastaroji ekonomikos krizė paveikė visą pasaulį, Lietuvai buvo smogtas žymiai didesnis smūgis nei per ankstesnes lokalias krizes (pvz., krizę Rusijoje), kai buvo galimybė perorientuoti savo eksportą į gretimas vakarų valstybes, kurių ekonomikos toliau augo. Dabar gi ne tik staigiai ir ženkliai krito vartojimas šalies viduje, bet ir sumažėjo paklausa visame pasaulyje. Be to, bankams sugriežtinus paskolų išdavimą ir Vyriausybei staiga pakeitus mokesčių sistemą, nemaža dalis Lietuvos verslo susidūrė su rimtomis mokumo ir likvidumo problemomis. Ne gana to, dėl įmonių bankrotų ir išlaidų mažinimo darbo neteko daugybė Lietuvos gyventojų, dauguma likusiųjų turėjo tenkintis ženkliai apkarpytu darbo užmokesčiu. Tai dar labiau paskatino kvalifikuotos darbo jėgos emigravimą. Pagal Statistikos departamento duomenis, bedarbių skaičius Lietuvoje pakilo nuo 69 tūkst. 2007-iais metais iki 291,1 tūkst. 2010-iais metais. Tuo tarpu kiek netikėtai pradėjo augti pačios darbo jėgos skaičius, kuris vėl pradėjo mažėti tik 2010-iais pagerėjus ekonomikos sąlygoms Europoje (10 lentelė).

10 lentelė. Lietuvos darbo jėga ir nedarbas

Tokį darbo jėgos padidėjimą nuosmukio periodu galima paaiškinti tuo, kad į Tėvynę grįžo užsienyje darbo netekusi nekvalifikuota grandis. Visgi, kaip jau minėta, nepalankios sąlygos paskatino kvalifikuotos darbuotojų grandies, kurios poreikis užsienyje išliko ir sunkiuoju periodu, emigraciją. Taip netekta ir iki šiol netenkama darbo jėgos, galinčios kurti aukštos pridėtinės vertės produkciją.

Apibendrinant Lietuvos užsienio prekybos trūkumus, galima išskirti informacijos stoką tiek apie eksporto galimybes, tiek apie lietuvišką produkciją užsienyje, didelę priklausomybę nuo importuojamų žaliavų iš Rytų, mažą eksporto struktūros diferenciaciją ir priklausomybę nuo to paties importo. Taip pat matoma akivaizdi grėsmė dėl pigios darbo jėgos Lietuvoje konkurencinio pranašumo mažėjimo, be to, nieko gero perspektyvai nežada ir emigruojanti kvalifikuota darbo jėga. Apribojimų teorija teigia, kad sukeliamas nepageidaujamas pasekmes paprastai sukelia viena-dvi kertinės problemos, todėl būtina į priežasčių-pasekmių ryšius žvelgti kuo giliau ir surasti esminę dėl visko kaltą problemą. Akivaizdu, kad užsienio prekybą lemia du elementai: valstybinis ir privatus sektorius. Mažesnę reikšmę dėl esamos padėties galima priskirti valstybiniam sektoriui dėl tam tikrų jo veiksmų ar neveikimo (pvz., sudaromų nepakankamai palankių sąlygų verslo kūrimui, o susikūrusioms įmonėms – nesuteikiant pradinės pagalbos pradedant vykdyti eksportą). Visgi valstybinės paramos trūkumo negalima įvardyti kaip esminės verslo gyvybingumo problemos, taigi tenka pripažinti, kad dėl esamos padėties esminių problemų reikia ieškoti Lietuvos verslo sistemoje. Visų pirma, tenka įžvelgti faktą, kad Lietuvos įmonės mažai linkusios bendradarbiauti tarpusavyje ir taip įgyvendinti visiems galinčius padėti projektus (vietoje to dažnai atsisukama į valstybę, kuri kaltinama per maža parama eksporto skatinimui ir per mažu finansavimu projektų vykdymui). Dėl bendradarbiavimo stokos labiausiai kenčia verslo gyvybingumo simbolis – smulkus ir vidutinis verslas, kurio pavienis atstovas nėra pajėgus įgyvendinti rimtesnių projektų, žengti į užsienio rinką, be to, smulkesnis darinys yra žymiai labiau pažeidžiamas. Akivaizdu, kad Lietuvoje nepakankama verslo kooperacija ir klasterizacija. Tenka pripažinti, kad kertinė viso to problema yra gerokai giliau ir slepiasi nepakankamoje ir menkai skleidžiamoje verslo kultūroje. T.y., norint pasiekti esminį lūžį, reikia nukreipti dėmesį į suvokimo apie verslą ugdymą ir požiūrio į verslininką tobulinimą. Būtina pastebėti, kad veiksmai, nukreipti į šią kertinę problemą, duotų rezultatą su gana dideliu užlaikinimu. Dėl to jie taip sunkiai skinasi kelią ir yra nepopuliarūs, o juos užgožia resursų sutelkimas į mažiau gilias problemas (simptomus), kurių sprendimas duoda rezultatą žymiai greičiau, bet kertinės problemos nepaveikia, todėl jų taikymas duoda tik laikiną rezultatą, o ne ilgalaikį, kurio yra siekiama.

3 pav. Lietuvos užsienio prekybos Pažangios ateities medis

3.2.5. Pažangios ateities medis

Atsižvelgiant į sudarytą realiosios dabarties medį, nustatytas esmines problemas ir įmonių apklausos rezultatus, sudarytas Pažangios ateities medis (3 pav.), kuriame atvaizduojami esminiai pokyčiai, kurie iš esmės paveiktų kertines Realiosios dabarties medžio problemas ir sukeltų tokią efektų grandinę, kuri galų gale paveiktų esminę nepageidaujamą Lietuvos užsienio prekybos pasekmę, t. y., užsienio prekybos balanso deficitą.

Kaip jau anksčiau minėta, bene pagrindinis būdas, leidžiantis mažinti užsienio prekybos balanso deficitą, yra šalies eksporto skatinimas. Štai kokius esminius eksporto skatinimo būdus savo straipsnyje išskyrė G. Mačys ir J. Vijeikis (2010):

  • Verslo aplinkos tobulinimas.
    • Eksporto rinkos vystymas. Lietuva geografine prasme yra gana geroje strateginėje vietoje, o tai jai suteikia puikias galimybes ne tik išlaikyti jau esamas eksporto rinkas, bet ir toliau plėstis. Kadangi Lietuvai ekonomikos nuosmukis padarė žymiai didesnę įtaką nei daugeliui jos partnerių, ji turi puikias galimybes pasinaudoti sparčiau atsigaunančiomis jų ekonomikomis ir išplėsti savo eksporto rinką. Ryšium su tuo, kad vartojimas mūsų šalies viduje atsigauna ne taip greitai, yra potencialas dar labiau sumažinti užsienio prekybos deficitą ar netgi jį panaikinti (visgi reikia atkreipti dėmesį, kad sumažėjimą lemia ne esminiai pokyčiai, o tik paklausos svyravimas, todėl šis pasiekimas gali būti laikinas). Taip pat galima pastebėti, kad Lietuva turi gana neblogai išvystytą jūrų uostą, o tai suteikia puikias perspektyvas prekybai su kitomis jūrinėmis valstybėmis, ypač su netolimais Baltijos krantais. Be to, nereiktų užmiršti ir kol kas nepopuliarių, bet aukštą perkamąją galią turinčių ar greitai besivystančių regionų, tokių kaip JAV, Arabų šalys, Izraelis ir pan.
    • Užsienio rinkų nagrinėjimas. Būtina nuolatos tirti dabartines ir potencialias eksporto rinkas, atsižvelgiant į jų realią situaciją ir ateities perspektyvas. Lietuvos verslo sektoriui ženkliai padėtų tam tikras informacijos centras, kuris vienoje vietoje pateiktų struktūrišką naudingą informaciją. Kadangi tokio centro kol kas nėra, pavieniams vienetams tokios informacijos rinkimas yra per brangus, reikalauja daug laiko ir pastangų. Nors tokio centro rengimo ir palaikymo tikimasi iš valstybės, verslas, jei tik jis būtų labiau linkęs bendradarbiauti, yra pajėgus padėti pats sau ir su tam tikra valstybės pagalba susikurti tokį centrą.
    • Lietuvos žinomumo didinimas. Teigiamam Lietuvos žinomumui įtaką darantys veiksniai padidintų mūsų šalies patrauklumą užsienio rinkoms ir pagerintų mūsų gamintojų konkurencingumą. Kadangi visas informacinis srautas nuolatos vis labiau persikelia į skaitmeninę erdvę, Lietuvai praverstų turėti interneto tinklalapį, kurioje pateiktų nuolat atnaujinamą ir dėmesį atkreipiantį informacinį srautą apie konkurencingus Lietuvos gaminius, verslo galimybes, transportavimo paslaugas ir pan. Žinoma, žinomumo didinimas negali apsiriboti tik skaitmeniniu pasauliu, negalima užmiršti tokių informacijos sklaidos šaltinių, kaip įvairios publikacijos. Lietuva savo, kaip valstybės, prekinį ženklą privalo stiprinti ir įvairiuose tarptautiniuose forumuose ir, be abejo, tiesiogiai kontaktuojant tiek su užsienio šalių verslo, tiek su valstybės atstovais. Žinoma, būtina ir pačių Lietuvos eksportuotojų iniciatyva aktyviai dalyvaujant tarptautiniuose seminaruose, konferencijose ir kituose su eksporto vystymu susijusiuose renginiuose.
    • Lietuvos pristatymas užsienyje. Kadangi dažnai didelę įtaką turi politiniai sprendimai, itin svarbus yra Lietuvos diplomatinis indėlis gerinant tarptautinį bendradarbiavimą ir kuriant palankias sąlygas verslui.
    • Tiesioginių užsienio investicijų pritraukimas. Į Lietuvą pritraukiamų užsienio investicijų ir technologijų dėka, mūsų šalies sukuriamų produktų konkurencingumas auga. Tai verslą padaro mažiau pažeidžiamą, jam lengviau išlikti esant sunkiai ekonominei situacijai (tai akivaizdžiai matoma Lietuvos statistikos departamento duomenyse, pagal kuriuos nuosmukio metu aukštųjų technologijų produkcijos eksportas buvo vienas iš stabiliausių). Taip pat tokios investicijos pagerina sąlygas naujiems verslams įsilieti į rinką ir prisidėti prie eksporto skatinimo. Pagal Statistikos departamento duomenis (11 lentelė), tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje kasmet augo, ypač po įstojimo į Europos Sąjungą. Visgi per ekonomikos nuosmukį nemaža dalis investicijų išplaukė iš šalies (požymis, kad užsienio investuotojams trūksta pasitikėjimo Lietuvos ūkiu esant sunkesnėms sąlygoms). Nors per kelerius metus buvęs lygis pasiektas ir pralenktas, augimas gerokai sumažėjęs, pasaulis vis dar atsargiai žiūri į Lietuvos augimo galimybes ir perspektyvą.11 lentelė. Tiesioginės užsienio investicijos į Lietuvą

      V. Kvainauskaitė (2003) išskiria tokias tiesioginių užsienio investicijų priežasčių grupės:

      • Rinkos veiksniai
      • Prekybos barjerai
      • Kaštų veiksniai
      • Investicinis klimatas
      • Bendri veiksniai
    • Verslo rizikos mažinimas. Kaip žinoma, vienas iš plačiai naudojamų rizikos valdymo būdų yra draudimas. Valstybei dalyvaujant, verslo klimatą būtų galima pagerinti toliau vystant eksporto kredito draudimo sistemą. Kylant vartotojo nemokumo rizikai, valstybė galėtų įsikišti ir padėti ją atlaikyti. Žinoma, eksporto riziką sumažintų ir jau ne kartą minėta naujų eksporto rinkų paieška ir jos sukeliama didesnė diversifikacija. Tolygiau paskirsčius eksportą, taip pat būtų geriau apsisaugoma ir nuo ekonominių svyravimų įtakos.
    • Verslo grupių kūrimo skatinimas. Į klasterius susijungę verslo vienetai tampa mažiau pažeidžiami ir pajėgesni vykdyti didesnius projektus. Vienas iš pagrindinių valstybės tikslų turėtų būti įmonių bendradarbiavimo skatinimas.
    • Elektroninis verslas. Verslo perkėlimas į elektroninę erdvę leidžia ženkliai sumažinti arba net visiškai atsisakyti transportavimo, logistikos ir kitų kaštų. Elektroninio verslo koncepcija Lietuvoje nuolatos vystosi, bet į el. erdvę verslas vis dar keliasi nepakankamai sparčiai. Vis dėlto maksimalus įmanomas verslo persikėlimas į el. erdvę yra neišvengiama ateitis, nes taip ne tik sumažinamos piniginės išlaidos, bet ir taupomas laikas, didinamas produktyvumas ir konkurencingumas. Be to, elektronizuotas verslas paskatins intelektinio kapitalo vystymąsi ir panaudojimą taip padidindamas sukuriamą pridėtinę vertę.
    • Verslo sąlygų gerinimas. Finansinės problemos yra itin reikšmingas veiksnys pirmaisiais verslo gyvavimo metais. Kol verslo vienetas įsitvirtins rinkoje, jo gyvavimas bus itin stipriai priklausomas nuo valstybės mokesčių politikos ir ypač – nuo kreditorių ir jų siūlomų sąlygų. Taigi valstybė turėtų būti suinteresuota, kad verslas (ypač smulkus ir vidutinis) gautų kreditus kuo geresnėmis sąlygomis.
  • Eksporto struktūros tobulinimas. Kaip jau pastebėta, Lietuvos eksportas vis dar pernelyg stipriai orientuotas į mažą pridėtinę vertę sukuriančius produktus. Būtina siekti, kad mažos pridėtinės vertės produkcijos dalis bendrame Lietuvos eksporte natūraliai sumažėtų, t. y., skatinti didesnę pridėtinę vertę kuriančių produktų kūrimą, pvz., ypatingą dėmesį skirti tokioms šakoms, kaip inžinerija, biotechnologijos, medicinos paslaugos, informacinės ir komunikacinės technologijos, mechatronika, lazerių ir nanotechnologijų pramonė. Pastaraisiais metais galima išgirsti, kad aukštosios Lietuvos technologijos yra labai pažangios, o įmonės sugeba savo produktais nurungti netgi daugybę metų gyvuojančias pasaulinio masto korporacijas. Bet tokie atvejai tebėra pavieniai, todėl per mažai prisideda prie įtakos bendriems sukuriamos produkcijos mastams. Visgi reikia pasidžiaugti, kad judama teigiama linkme.
    • Intelektinio kapitalo įsisavinimas ir panaudojimas. Kaip jau ne kartą girdėta, vienas iš Lietuvos konkurencinių pranašumų yra pakankamai maža darbo jėgos kaina. Visgi, esant visiškai laisvam kapitalo ir darbo jėgos judėjimui tarp ES narių, reikia numanyti, kad pamažu šis pranašumas ilgajame laikotarpyje išnyks (tai jau šiuo metu jaučiama kai kuriuose pramonės sektoriuose). Kol taip atsitiks, būtina kuo labiau persiorientuoti iš pigia darbo jėga ir gamtiniais ištekliais paremtos gamybos į tą, kuri būtų paremta intelektiniu kapitalu ir žiniomis.
    • Investicijos į tyrimus ir vystymąsi. Perėjimas prie intelektiniu kapitalu paremtos produkcijos yra neatsiejamas nuo būtinybės paskirti nemažai finansinių išteklių tyrimams ir vystymuisi, nes, skirtingai nuo senojo gamybos profilio, paremto konservatyvumu ir lėtais pokyčiais, naujasis intelektinis produktas reikalauja nuolatinių inovacijų.
    • Įmonės motyvuotumas mokyti darbuotojus. Didžiajai daliai verslo profesionalų trūksta vadybos sugebėjimų planuojant, organizuojant ir parduodant (tiesiogiai matomas sąryšis su realiosios dabarties medyje nustatyta kertine problema – silpna verslumo kultūra). Taigi būtina nuolat vykdyti apmokymus tiek žemesniajai darbuotojų grandžiai, tiek ir vadovams, kad šie galėtų susieti teorines ir praktines žinias. Esama darbo jėga nereiktų apsiriboti, supratimą apie verslumą būtina skleisti nuo mažų dienų.
  • Eksporto infrastruktūros vystymas. Atsižvelgiant į eksporto svarbą, reikia daugiau su juo susijusių institucijų, pvz., jau anksčiau minėtas eksportui skirtinas informacijos centras.
  • Importo mažinimas ar ribojimas. Jį galima apibūdinti kaip dažnai nuošalyje liekantį užsienio prekybos balanso deficito mažinimo būdą. Visgi nuošalyje jis lieka ne veltui. Iki 2004-ųjų metų Lietuva turėjo didesnes laisves riboti importą tiek tarifiniais, tiek netarifiniais būdais. Po įstojimo į ES ir patekus į bendrą ekonominę zoną, ES teritorijoje teko tokios galimybės atsisakyti. Be to, ir prekiaujant su trečiosiomis šalimis, savarankiškumo praktiškai neliko dėl bendrosios užsienio prekybos politikos. Visgi šalies importą iš dalies suvaldyti įmanoma, pvz., pereinant prie alternatyviosios energetikos ir taip pamažu atsikratant priklausomybės nuo didžiulio gamtinių išteklių importo. Tačiau alternatyviais būdais išgaunama energija vis dar pernelyg brangi, lyginant su tradicine, ir iš esmės gyvuoja tik dėl ženklios ES pagalbos ja užsiimančiam verslui. Žinoma, reikia nepamiršti ir lietuviškos produkcijos vartojimo skatinimo vidaus rinkoje, dažnai sunku atskirti vietinės gamybos prekę nuo importuotos (trūksta lengvai atpažįstamo simbolio ant pakuočių), be to, Lietuvos gyventojai dažnai linkę pasirinkti importuotą gaminį, jei jis pasižymi mažesne kaina.

Apibendrinant užsienio prekybos skatinimo priemones, reiktų išskirti dvejopus veiksnius: lokalius ir esminius. Lokaliais sprendimais rūpinamasi ir dabar, valstybė kuria įvairius eksportuotojams padedančius projektus (pvz., Versli Lietuva), kuriuose pateikiama verslui aktuali informacija, teikiamos konsultacijos, be to, prisidedama prie eksporto kredito draudimo, vietiniai gamintojai atstovaujami užsienyje ir pan. Tačiau klimatas verslo pradžiai vis dar nėra itin palankus. Be to, kertinei problemai – verslumo kultūros šalyje vystymui – pakankamas dėmesys neskiriamas, o tai reiškia, kad neformuojama verslių ir bendradarbiaujančių žmonių bazė, kuri ilgajame laikotarpyje galėtų situaciją pakeisti iš esmės.

3.3. Lietuvos teisės aktai ir veiksmai, skatinantys užsienio prekybą

3.3.1. Lietuvos Respublikos užsienio prekybos politikos metmenys

2007-ųjų metų pradžioje patvirtinti Užsienio prekybos politikos metmenys apžvelgia tuo metu buvusią užsienio prekybos situaciją ir pateikia ilgalaikę Lietuvos užsienio prekybos politikos strategiją.

Prekių eksporto į trečiąsias valstybes ir prekių išvežimo į Europos Sąjungos valstybes nares plėtros ir skatinimo esmė – išlaikyti esamus prekių eksporto į trečiąsias valstybes, taip pat ir prekių išvežimo į Europos Sąjungą augimo tempus. Prekių eksporto į trečiąsias valstybes ir prekių išvežimo į Europos Sąjungą plėtra – vienas svarbiausių ekonomikos augimo veiksnių, turintis esminį poveikį bendrai Lietuvos ūkio raidai, naujų darbo vietų kūrimui ir socialiniam stabilumui.

Lietuvos Respublikos užsienio prekybos metmenyse pabrėžiami tokie veiksniai:

  • Dėl geografinio artumo, rinkų žinojimo ir pan. Lietuvos eksportui yra aktualiausios kaimyninės Rytų šalių rinkos, t. y. didžiausias dėmesys trečiųjų šalių rinkose visų pirma turi būti sutelktas į netolimas kaimynines valstybes, t. y. Rusiją, Ukrainą, kitas NVS šalis.
  • Galimos prekybos politikos priemonės turi būti panaudojamos eksporto augimui ir išoriniam ūkio konkurencingumui didinti ir Lietuvos ekonominei gerovei kelti.
  • Valstybė turi aktyviai atstovauti Lietuvos interesams potencialių eksporto partnerių stojimo į PPO procese. Siekti, kad Rusija, Kazachstanas ir kitos šalys kuo greičiau įstotų į PPO, remiantis objektyviais kriterijais. Metmenyse pabrėžiama, kad politiniai procesai NVS šalyse dažnai yra sunkiai nuspėjami ir gali turėti esminės neigiamos įtakos prekybos sąlygoms. Todėl tarptautinėmis sutartimis būtina užtikrinti pastovius ir saugius ekonominius santykius.

Kaip pagrindiniai metmenų tikslai įvardijami: eksporto augimas, išorinio konkurencingumo didinimas, Lietuvos gerovės kėlimas, santykių su partneriais stiprinimas, dvišalių santykių neapibrėžtumo mažinimas, tarpusavio prekybos liberalizavimas, tarptautinės prekybos harmoningumo siekimas.

Užsibrėžti uždaviniai: Subalansuotas ir nevienašališkas Europos Sąjungos rinkos atvėrimas, žaliavų importo liberalizavimas, kova su rinką iškraipančiomis užsienio prekybos priemonėmis, trečiųjų šalių muitų tarifų mažinimas ir paslaugų ir viešųjų pirkimų rinkos atvėrimas trečiosioms šalims, NVS šalių rinkų atvėrimas, regioninio bendradarbiavimo stiprinimas, darbo ir gamtosaugos standartų taikymas trečiosiose šalyse, viešųjų interesų užtikrinimas, intelektinės apsaugos užtikrinimas, tarptautinių prekybos taisyklių tobulinimas.

3.3.2. Specialiųjų garantijų dėl eksporto kredito draudimo įstatymas

Realiosios dabarties medyje matoma, kad eksporto rizika yra vienas iš tų veiksnių, kurie riboja eksporto potencialą esamuoju metu. Viena iš populiariausių rizikos valdymo priemonių – draudimas. Prekinio kredito draudimo rėmimo politika gana populiari visoje Sąjungoje, tai puiki paskata vystyti eksportą sumažinant finansinę grėsmę, atsirandančią dėl partnerio nemokumo. Ši rėmimo politika šalies eksportuotojams buvo itin svarbi ekonomikos nuosmukio metu, kai ženkliai padidėjo rizika bendradarbiauti su užsienio partneriais dėl jų taip pat patiriamų finansinių sunkumų.

Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos verslui reikšminga parama būtų efektyviai veikianti eksporto kredito draudimo sistema, nes eksporto augimas yra viena iš pagrindinių ekonomikos plėtros krypčių nedidelėse valstybėse, priima laikinus eksporto kredito draudimo įstatymus, naujausias iš jų priimtas 2011-ųjų metų birželį ir galioja nuo 2011-ųjų rugpjūčio iki 2012-ųjų metų pabaigos.

Įstatymo paskirtis – eksporto kredito draudimo sutartis su draudimo bendrovėmis sudariusiems draudėjams teikiamų valstybės specialiųjų garantijų teikimo reglamentavimas. Remiantis šiuo įstatymu, valstybė įsikiša ir įsipareigoja atlyginti dalį draudėjo nuostolių dėl pirkėjo įsipareigojimų nevykdymo tais atvejais, kai draudimo bendrovė neprisiima tam tikros dalies eksporto kredito draudimo rizikos. Tam tikrais eksporto draudimo atvejais valstybė gali apmokėti dalį pirkėjo skolos, jei šis neįvykdo savo įsipareigojimų laiku.

Įstatyme nustatyta ir apsauga nuo galimo piktnaudžiavimo, t. y., draudėjas privalo prisiimti ne mažiau kaip 20% pirkėjo skolos rizikos.

3.3.3. Lietuvos Respublikos 2009–2013 metų eksporto plėtros strategija

Bendrosios nuostatos:

  • 2009–2013 metų eksporto plėtros strategija (toliau – Strategija) – Lietuvos konkurencingų prekių gamybos, paslaugų teikimo ir jų pardavimo ne Lietuvos rinkoje plėtros vizija, tikslas, uždaviniai, kuriuos turi įgyvendinti Lietuvos valstybės institucijos ir kiti atsakingi vykdytojai. Lietuvos konkurencingų prekių gamybos, paslaugų teikimo ir jų pardavimo ne Lietuvos rinkoje plėtra – tai Lietuvos pramonės ir paslaugų įmonių veiklos gerinimas, praktikoje patikrintų ir pasiteisinusių bei naujų eksporto skatinimo priemonių įgyvendinimas, eksportuotojams palankios teisinės aplinkos kūrimas ir administracinės naštos mažinimas siekiant darnios Lietuvos pramonės plėtros ir konkurencingumo tarptautiniu mastu didinimo.
  • Strategijos įgyvendinimo laikotarpis – 2009–2013 metai. Atsižvelgiant į tai, kad Strategiją parengti numatyta Penkioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos programoje, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52 (Žin., 2008, Nr. 146-5870), bei Ekonomikos skatinimo plane ir ji bus pradėta įgyvendinti pasaulinės finansų krizės ir ekonomikos nuosmukio sąlygomis, Strategijoje ne tik keliami eksporto srities vidutinio laikotarpio tikslai, bet ir numatomos skubios pagalbos priemonės Lietuvos ekonomikai skatinti

Lietuvos Vyriausybė patvirtino penkmečio (2009-2013 metai) planus, kuriuose suplanavo eksporto skatinimą ir tam reikalingas preliminarias dotacijas, kurios bus skiriamos iš valstybės biudžeto, Europos Sąjungos ir privačių lėšų.

Visos planuojamos dotacijos suplanuotos pagal išsikeltus tris pagrindinius uždavinius:

  • Sušvelninti ekonomikos nuosmukio poveikį eksportuojančioms įmonėms
  • Plėsti galimybes rasti naujų prekybos partnerių, aktyviau skverbtis į naujas rinkas
  • Sukurti lietuviškos kilmės prekių ir paslaugų eksportui palankią aplinką

Ekonomikos nuosmukio poveikio sušvelninimas eksportuojančioms įmonėms:

  • Iš dalies kompensuoti eksportų kreditų draudimą (2,55 mln. Lt)
  • Pasinaudoti Komisijos komunikatu – Bendrijos laikinąja valstybės pagalbos priemonių sistema, siekiant padidinti galimybes gauti finansavimą dabartinės finansų ir ekonomikos krizės sąlygomis (OL 2009 C 16, p. 1) ir sudaryti galimybę didelėms prekes ir paslaugas eksportuojančioms įmonėms gauti paskolas su uždarosios akcinės bendrovės „Investicijų ir verslo garantijos“ garantija kredito įstaigoms (kredito limitas – iki 100 mln. litų). Tik 2009-2010 metams.
  • Siekiant išsaugoti eksporto rinkas ekonomikos nuosmukio laikotarpiu įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybės specialiųjų garantijų dėl eksporto kredito draudimo įstatymui, įgyvendinti jo nuostatas. Tik 2009-2010 metams (vėliau priemonės taikymas pratęstas nauju įstatymu).
  • Valstybės ir ES struktūrinių fondų lėšomis skatinti eksportuojančių įmonių konkurencingumo didinimą ir įmonių pasirengimą eksportuoti (100 mln. Lt)
  • Įgyvendinti ES taikomas pardavimų skatinimo ir vartotojų informavimo priemones, pagal kurias Lietuvos ūkio subjektams būtų teikiama ES parama (12,204 mln. Lt)

Galimybių plėtimas ieškant naujų prekybos partnerių ir skverbiantis į naujas rinkas

  • Vykdant aktyvesnę diplomatinę politiką, gerinti Lietuvos verslo galimybes užsienyje
  • Didinti bendradarbiavimą tarp verslo ir valdžios institucijų ir taip tobulinti atstovavimo ekonominiams interesams koordinavimą
  • Kasmet verslui ir valdžios sektoriui rengti seminarus eksporto tematika
  • Su verslo atstovais organizuoti forumus su kylančios ekonomikos šalimis (0,24 mln. Lt)
  • Informacijos apie Lietuvos ūkio subjektus platinimas užsienyje (0,632 mln. Lt)
  • Remti šalies verslui reikalingų informacijos duomenų bazių įsigijimą (0,232 mln. Lt)
  • Remti ūkio subjektų dalyvavimą užsienio renginiuose (10,275 mln. Lt)
  • Dengti dalį išlaidų Lietuvos verslą pristatantiems leidiniams (1,681 mln. Lt)
  • Tobulinti ekonominį atstovavimą užsienyje
  • Kurti lietuvių išeivių tinklą (0,72 mln. Lt)
  • Pertvarkyti ekonominio atstovavimo užsienyje modelį (0,03 mln. Lt)
  • Išplėsti ekonominį atstovavimą užsienyje pritraukiant privataus sektoriaus partnerius (1,56 mln. Lt)
  • Kasmet rengti verslo ir atstovų užsienyje susitikimus (0,46 mln. Lt)
  • Veiksmingiau išnaudoti aukštų šalies diplomatų galimybes susitikimuose užsienyje
  • Rinkti informaciją apie Lietuvos atstovams tinkamus viešuosius pasiūlymus užsienio šalyse (0,36 mln. Lt)
  • Sudaryti sąlygas šalies įmonėms dalyvauti NATO viešuosiuose pirkimuose.

Palankios Lietuvos prekėms ir paslaugoms aplinkos kūrimas

  • VšĮ „Eksportuojančioji Lietuva“ steigimas ir vystymas (9,75 mln. Lt)
  • Parengti ir įgyvendinti pasirengimo stoti į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją deryboms veiksmų planą
  • Tapti tarptautinio transporto koridoriaus TRACECA komisijos stebėtojais, aktyviai dalyvauti jos veikloje, susijusioje su alternatyviu transporto maršrutu Europa–Kaukazas–Azija kroviniams iš Azijos į Europą gabenti; pratęsti konteinerinio traukinio „Vikingas“ maršrutą iki Turkijos
  • Rengti Rytų–Vakarų transporto koridoriaus (EWTC) projekto partnerių aukšto lygio konsultacijas, kaip toliau plėtoti projektą, ir siekti, kad jį įgyvendinant dalyvautų Danijos, Švedijos ir Vokietijos partneriai, taip pat į jį būtų įtrauktos Rytų kaimyninės šalys (Baltarusija, Rusija, Kazachstanas ir kt.)
  • Panaudojant Europos žuvininkystės fondo lėšas, skatinti žuvų ir jų produktų rinkų plėtrą ir vartojimą (5 mln. Lt)
  • Organizuoti išskirtinės kokybės ir tautinio paveldo produkcijos populiarinimą (1,21 mln. Lt)
  • Parengti Lietuvos kultūros ir meno sklaidos užsienio valstybėse koncepcijos projektą
  • Plėsti eksportą iš dalies finansuojant šalies kultūros ir meno kūrinių ir produkcijos populiarinimą užsienyje (0,226 mln. Lt)
  • Vystyti el. projektus (litfood.lt, maistokokybe.lt, katalogą „Virtualioji mugė“ ir kt.)
  • Nuolat analizuoti žemės ūkio ir maisto produktų užsienio prekybos pokyčius ir galimas perspektyvas (0,31 mln. Lt)
  • Vystyti įmonių – ypač mažų ir vidutinių – mokymo ir konsultavimo paslaugas (0,3 mln. Lt)
  • Skatinti įmones dalyvauti tarptautiniuose seminaruose ir panašiuose renginiuose, iš dalies kompensuoti išlaidas (1,74 mln. Lt)
  • Stiprinti sertifikavimo įstaigų, bandymų ir kalibravimo laboratorijų, kontrolės įstaigų techninę bazę, kelti darbuotojų kvalifikaciją (5,11 mln. Lt)
  • Iš dalies padengti eksportuojamų į trečiąsias šalis ir išvežamų į ES prekių atitikties nustatytiems reikalavimams įvertinimo užsienyje išlaidas (1,104 mln. Lt)
  • Organizuoti geriausių eksportuotojų konkursus, prisidėti padengiant išlaidas (0,23 mln. Lt)
  • Analizuoti prekybos su trečiosiomis šalimis pokyčių galimą įtaką
  • Teikti informaciją asocijuotoms pramonės ir verslo organizacijoms apie ES ir trečiųjų šalių priimtus sprendimus dėl prekybos apsaugos (antidempingo, kompensacinių, protekcinių) priemonių taikymo
  • Sukurti specializuotą tarptautinės prekybos elektroninio mokymo programą (0,29 mln. Lt)
  • Organizuoti praktinius mokymus naujiems turizmo paslaugų eksportuotojams (0,315 mln. Lt)
  • Parengti ir įgyvendinti eksportuotojų mokymo programą (2,5 mln. Lt)
  • Organizuoti mokymus, kaip dalyvauti užsienio šalių viešuosiuose pirkimuose (1,67 mln. Lt)
  • Skatinti šalies įmonių ir jų prekės ženklų pristatymą užsienyje (0,15 mln. Lt)

3.4. Trečios dalies apibendrinimas

Importas kasmet viršija eksportą, todėl Lietuva nuolat susiduria su užsienio prekybos balanso deficitu. Importą galima įvardyti kaip šalies būtinybę, todėl sunku surasti būdų jam kontroliuoti. Tuo tarpu eksportas parodo vietinių gamintojų potencialą ir konkurencingumo lygį. Kadangi eksportas neviršija importo, akivaizdu, kad jis susiduria su problemomis. Šioje dalyje siekta nustatyti esmines eksporto augimo kliūtis, įvertinti jų reikšmingumą atliekant eksportuotojų apklausą ir rasti problemų sprendimus. Esmine kliūtimi įvardyta nepakankama ir menkai skleidžiama verslumo kultūra, o iš jos kyla visos nepageidaujamos pasekmės (kooperacijos stoka, inovacijų trūkumas ir kvalifikuotų darbuotojų emigracija, lėtas aukštą pridėtinę vertę turinčios produkcijos eksporto augimas, informacijos apie užsienio rinkas stygius ir pan.), kurios galų gale priveda prie užsienio prekybos balanso deficito (2 pav.). Visgi kova su esmine problema yra ilgalaikė ir duotų rezultatų santykinai vėlai, todėl nėra populiari. Labiau linkstama resursus sutelkti į ne tokias gilias problemas, nes taip rezultatas pasiekiamas daug greičiau, bet problemų ištakos nepaliečiamos. Kitaip sakant, valstybė (kaip, beje, ir visa ES) įvairiomis programomis remia verslą dotacijomis užuot sutelkusi pastangas į verslumo kultūros ugdymą, kad ilguoju laikotarpiu verslas sugebėtų vystytis, bendradarbiauti ir būti konkurencingas be finansinės paramos. Toks verslas turės būti pagrįstas ir konkuruoti mokslu ir technologijomis, nes masinio vartojimo prekių konkurencingumas dėl vis dar gana mažos darbo jėgos kainos galų gale išnyks, tai jau ir dabar matoma tekstilės pramonėje, kuri nuosekliai praranda pozicijas bendrame Lietuvos eksporte. Tuo tarpu iš atliktos apklausos matyti, kad aukštųjų technologijų atstovams tai negresia, nes šie nurodo, jog beveik vienintelis jų veiklą ribojantis veiksnys – tinkamos kvalifikacijos darbuotojų stygius.

Be to, kad sudarytų sąlygas verslui natūraliai augti, valstybei tenka užduotis ne tik skleisti verslumą, bet ir sudaryti palankias sąlygas verslo pradžiai, taip pat atstovauti Lietuvos gamintojus sprendžiant ES užsienio prekybos klausimus, siekti pagrindinių užsienio prekybos partnerių įstojimo į PPO, užsienio prekybos su trečiosiomis valstybėmis liberalizavimo, taip pat prisidėti prie verslo pastangų ieškant, kaupiant ir dalinantis informacija apie užsienio rinkas, skatinti verslo kūrimą ir žengimą į užsienio rinką, toliau vykdyti reformas švietimo srityje ir siekti, kad būtų paruošiama esamuoju metu reikalingi kvalifikuotos darbo jėgos kiekiai ir pan. Kitaip sakant, pagrindinis valstybės uždavinys yra tai, kad visuomenė suprastų apie verslą, žinotų jo reikšmę, asmenys būtų linkę patys tokią veiklą pradėti, kad verslo pradžiai būtų sudarytas tinkamas klimatas tiek jo reguliavimo prasme, tiek paruošiant reikiamą kiekį reikiamos kvalifikacijos darbo jėgos ir kad ilgajame laikotarpyje Lietuvoje veikiantys verslo vienetai būtų vis konkurencingesni ir jiems reiktų vis mažiau valstybės paramos.

IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS

Pirmoje darbo dalyje užsienio prekyba analizuota teoriniu aspektu, įvertintas santykis tarp mokslininkų idėjų ir realios padėties pasaulyje ir Lietuvoje. Įvertinus šią dalį, darytinos tokios išvados:

  • Po merkantilizmo pabaigos pasaulio mokslininkų tarpe akcentuojama laisvos prekybos nauda visoms šalims. T.y., vienos šalies gaunama nauda kitai šaliai nereiškia praradimų.
  • Mokslininkų požiūris ir reali padėtis pasaulyje sutampa. Nors daugelis šalių (ypač mažai išsivysčiusios) vis dar linkusios riboti prekybą tarifiniais ir netarifiniais apribojimais, prekyba pasaulyje darosi vis liberalesnė. Galima išskirti GATT susitarimą, PPO organizaciją, regionines laisvos prekybos sutartis ir pan.
  • Lietuvos užsienio prekyba – ne išimtis. Tiek įstojimas į PPO, tiek patekimas į bendrą muitų sąjungą tampant ES nare didino Lietuvos ekonomikos atvirumą, stabilumą, o kartu – ir pasitikėjimą užsienio partnerių tarpe.

Antrojoje darbo dalyje analizuota Lietuvos užsienio prekybos statistika. Nustatyta:

  • Lietuvos verslo subjektai ir jų gaminama produkcija nėra tokie konkurencingi kaip pagrindinių užsienio prekybos partnerių atstovai: kasmet fiksuojamas užsienio prekybos balanso deficitas.
  • Lietuvos užsienio prekyba pasižymi silpna ir labai pažeidžiama struktūra. Ypač nerimą kelia importo ir eksporto susikoncentravimas į mineralinių produktų sektorių, o šio susikoncentravimas į vieną įmonę. Panaši situacija ir chemijos pramonėje. Dėl šių priežasčių didžiąją eksporto dalį sudaro gamtiniais ištekliais ir/ar maža pridėtine verte pagrįsta produkcija.
  • Žiniomis ir aukštosiomis technologijomis pagrįstos produkcijos lyginamoji dalis bendrame Lietuvos eksporte vis dar nerodo augimo ir sudaro tik kiek daugiau nei 1%.
  • Užsienio konkurencijos akivaizdžiai neatlaiko tekstilės ir mašinų ir įrenginių sektorius: nors absoliutieji jų eksporto dydžiai auga, bet augimas yra mažesnis už bendrą eksporto augimą, o tai lemia, kad jų lyginamoji dalis bendrame lietuviškų gaminių eksporte tolygiai mažėja.
  • Lietuva puikiai išnaudoja atsivėrusią ES rinką ir palankią geografinę padėtį vykdydama reeksportą, kurio lyginamoji dalis stabiliai auga ir 2011-iais jau sudarė 34%. Reeksportas – vienas iš veiksnių, didinančių ir importo, ir eksporto absoliučiuosius dydžius.

Trečiojoje darbo dalyje panaudoti statistikos analizės rezultatai, eksporto plėtrai skirtų teisės aktų informacija, kitų autorių tyrimų medžiaga. Apribojimų teorijos metodika sudarytas Lietuvos užsienio prekybos Realiosios dabarties medis, kuriame atvaizduojamos problemos ir priežasčių – pasekmių ryšiai. Veiksnių reikšmingumui nustatyti atlikta kiekybinė Lietuvos eksportuotojų apklausa. Galiausiai sudarytas Pažangios ateities medis, kuriame atvaizduojamas problemų sprendimų kelias. Iš šios dalies darbo rezultatų darytinos išvados:

  • Importo augimą reguliuoti sudėtinga (ypač, kol alternatyvioji energetika dar nėra pažengusi pakankamai, kad galėtų be pagalbos konkuruoti su tradicine), todėl vienintelis realus užsienio prekybos balanso deficito mažinimo būdas – eksporto skatinimas.
  • Galima išskirti kelias eksporto problemas keliančių veiksnių grupes: informacijos trūkumas, nenoras bendradarbiauti tarp verslo vienetų, darbo jėga ir gamtiniais ištekliais paremtas eksporto pagrindas, valstybinio sektoriaus netobulumai verslo ir eksporto atžvilgiu ir menka verslumo kultūra šalyje. Pastarosios dvi problemos darbe įvardytos kaip kertinės.
  • Iš atliktos eksportuotojų apklausos matyti, kad dažniausios problemos yra sunkiai gaunamas finansavimas ir kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas. Su trečiosiomis šalimis prekiaujančios įmonės nurodo ir prekybos apribojimų svarbą, o Baltarusijos partnerės šiek tiek nerimauja dėl šios politinės ir ekonominės situacijos. Dalis įmonių pripažįsta, kad joms trūksta bendradarbiavimo norint įvykdyti tam tikrus eksporto plėtros projektus.
  • Valstybė savo ir ES lėšomis vykdo eksporto plėtros programas. Visgi pastebėtina, kad didžioji dalis veiksmų nukreipta į ne į kertines problemas, o į jų simptomus, todėl sprendimai duoda lokalius ir laikinus rezultatus, o ne keičia situaciją iš esmės.

Remiantis Pažangios realybės medžiu, reikia kovoti su nustatytomis kertinėmis problemomis:

  • Palaikyti PPO, ES plėtrą, preferencinių prekybos susitarimų pasirašymą.
  • Plėsti pradedančio verslo ir eksporto plėtros programas, suteikiant valstybės garantijas, prisidedant prie eksporto kredito draudimo, laikinai sumažinant ar iš viso atleidžiant nuo mokesčių, mažinant administracinę naštą ir kt. sudarant palankų klimatą verslui kurtis ir plėstis.
  • Investuoti į visuomenės švietimą verslo požiūriu. Norint tikėtis realių permainų, požiūrio į verslą keitimas yra neišvengiamas. Tam būtina esminė švietimo sistemos pertvarka, kurios tikslas sukurti ir įdiegti švietimo verslumo ugdymo sistemą, kuri apimtų visas mokymo pakopas: nuo ikimokyklinio, pradinio, pagrindinio, vidurinio iki aukštojo mokslo. Visose pakopose turi būti supažindinama ir mokoma verslumo pagrindų, sudarytos atitinkamos programos, skiriama pakankamai valandų verslumui ugdyti, o viskas grindžiama praktiniais pavyzdžiais. Žinoma, tik mokslo įstaigomis apsiriboti negalima, supratimas apie verslo ir verslo vienetų bendradarbiavimo naudą, atsakingą verslą turi būti skleidžiamas ir likusiai visuomenės daliai, pradedant darbininkais ir baigiant įmonių vadovais.

LITERATŪRA

1. Bernatonytė D. Tarptautinės ekonomikos modeliai. – KTU leidykla Technologija, 2010. – 340 p. – ISBN 978-9955-25-878-0

2. Bernatonytė D. Tarptautinė prekyba. – KTU leidykla Technologija, 2011. – 480 p. – ISBN 978-6090-20-151-0

3. Kvainauskaitė V. Tarptautinių ekonominių santykių pagrindai. – KTU leidykla Technologija, 2003. – 107 p. – ISBN 9955-09-453-2

4. Miškinis A. Tarptautinė prekybos politika. – Vilniaus Universitetas, 2008. – 189 p. – ISBN 978-9955-33-350-0

5. Povilauskienė D. Teisė ir muitinės veikla. – MRU, 2006. – 196 p. – ISBN 9955-19-038-8

6. Vijeikis J., Vijeikienė B. Tarptautinis marketingas. – Vilnius: Vilspa, 2003. – 265 p. – ISBN 9986-14-082-X

7. Žukauskas P. Kompanijų veiklos internacionalizacija: teorija ir praktika. – Vytauto Didžiojo universitetas, 2006. – 336 p. – ISBN: 9955-12-096-7

8. Jasinavičius R. ir kt. Efektyviai smulkiojo ir vidutinio verslo veiklai Lietuvoje taikomų šakninių apribojimų nustatymas ir jų įveikimo strategija: taikomasis mokslinis tyrimas, 2008 – http://www.ukmin.lt/uploads/documents/imported/lt/svv/doc/Saknines%20problemos/Saknines%20problemos.pdf [žiūrėta 2012-04-02]

9. Jundzilaitė V., Vijeikis J. Lietuvos užsienio prekybos tyrimas taikant apribojimų teoriją. TILTAI, 2011, 4. – ISSN 1392-3137

10. Rudzkis R., Kvedaras V. Lietuvos eksporto tendencijos ir ekonometriniai modeliai. Pinigų studijos 2003-4

11. Rahman S. Theory of constraints: A review of the philosophy and its applications“, International Journal of Operations & Production Management, Vol. 18 Iss: 4, pp. 336 – 355, 1998

12. Lietuvos Respublikos valstybės specialiųjų garantijų dėl eksporto kredito draudimo įstatymas. 2011 m. birželio 22 d. Nr. XI-1499

13. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos 2009-2013 metų eksporto plėtros strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių plano patvirtinimo. 2009 m. lapkričio 11 d. Nr. 1494

14. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro įsakymas Dėl Lietuvos Respublikos užsienio prekybos politikos metmenų patvirtinimo. 2007 m. vasario 1 d. Nr. V-11

15. Statistikos departamentas // M6050301: Eksportas ir importas. Požymiai: metai // http://db1.stat.gov.lt/statbank/SelectVarVal/Define.asp?Maintable=M6050301&PLanguage=0 [žiūrėta 2012-03-12]

16. Statistikos departamentas // M6050303: Eksportas ir importas. Požymiai: Makroekonomikos kategorijų klasifikatorius // http://db1.stat.gov.lt/statbank/SelectVarVal/Define.asp?Maintable=M6050303&PLanguage=0 [žiūrėta 2012-03-05]

17. Statistikos departamentas // M3030905: Darbo jėga, užimtumas ir nedarbas. Požymiai: amžius, lytis // http://db1.stat.gov.lt/statbank/default.asp?w=1280 [žiūrėta 2012-03-06]

18. Statistikos departamentas // M6050315: Lietuviškos kilmės prekių eksportas. Požymiai: Kombinuotoji nomenklatūra (skyriai), metai // http://db1.stat.gov.lt/statbank/SelectVarVal/Define.asp?Maintable=M6050315&PLanguage=0 [žiūrėta 2012-03-06]

19. Statistikos departamentas // M2010201: Bendrasis vidaus produktas (BVP). Požymiai, metai // http://db1.stat.gov.lt/statbank/default.asp?w=1280 [žiūrėta 2012-05-12]

20. Statistikos departamentas // Pranešimas spaudai: Užsienio prekyba 2009 m. // http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=7813 [žiūrėta 2012-03-06]

21. Statistikos departamentas // Pranešimas spaudai: Užsienio prekyba 2010 m. // http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=9013 [žiūrėta 2012-03-06]

22. Statistikos departamentas // Pranešimas spaudai: Užsienio prekyba 2011 m. // http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=10097 [žiūrėta 2012-03-06]

23. Statistikos departamentas // Importas ir eksportas pagal valstybes ir metus // http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1122 [žiūrėta 2012-03-12]

24. AB „Achema“ pranešimas spaudai // http://www.achema.lt/index.php?mact=News,cntnt01,detail,0&cntnt01articleid=35 [žiūrėta 2012-03-08]

ANOTACIJA

Malcius M. Lietuvos užsienio prekybos pokyčių analizė / Finansų ekonomikos bakalauro baigiamasis darbas. Vadovas doc. dr. J. Vijeikis. – Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, Ekonomikos ir finansų valdymo fakultetas, 2012. – 51 p.

Bakalauro baigiamajame darbe išanalizuoti ir įvertinti Lietuvos užsienio prekybos pokyčiai, struktūra, pagrindinės problemos ir pateikti pasiūlymai, kaip jas išspręsti. Pirmoje dalyje teoriniu požiūriu apžvelgiamas užsienio prekybos vystymasis ir dabartinė situacija tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje. Antrojoje dalyje analizuojami Lietuvos užsienio prekybos statistiniai duomenys, struktūra, analizuojami pokyčiai, ieškoma silpnųjų vietų. Trečiojoje dalyje pasinaudojama statistikos analize, kitais moksliniais straipsniais ir tyrimais, priimtais teisės aktais ir sudaromas Lietuvos užsienio prekybos Realiosios dabarties medis, kuriame atsispindi priežasčių-pasekmių ryšiai tarp esminių problemų ir turimų pasekmių. Galiausiai sudaromas Pažangios ateities medis, kurio pagrindu teikiami pasiūlymai esamai padėčiai pakeisti.

Pagrindiniai žodžiai: Lietuvos užsienio prekyba, Eksportas, Importas, Apribojimų teorija

ANNOTATION

Malcius M. Analysis of Lithuanian international trade changes / Bachelor’s Work in Financial Economics. Supervisor doc. dr. J. Vijeikis. – Vilnius: Faculty of Economics and Finance Management, Mykolas Romeris University, 2012. – 51 p.

Lithuanian international trade changes were analyzed, core trade problems found and suggestions given in this Bachelor Work. Overlook of International trade science development and current situation in the world were discussed in the first part. Lithuanian international trade statistics, structure, changes, and weaknesses were analyzed in the second part. In the last part statistics, other researches, and legal documents were used to make the Current reality tree of Lithuanian international trade which shows core problems and subsequences. And finally, Future reality tree was made to show the way of dealing with current problems.

Key Words: Lithuanian international trade, Export, Import, Theory of Constrains

SANTRAUKA

Malcius M. Lietuvos užsienio prekybos pokyčių analizė / Finansų ekonomikos bakalauro baigiamasis darbas. Vadovas doc. dr. J. Vijeikis. – Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, Ekonomikos ir finansų valdymo fakultetas, 2012. – 51 p.

Finansų ekonomikos bakalauro baigiamojo darbo tema yra aktuali dėl nuolat besikeičiančių sąlygų užsienio prekyboje, kurios dalis yra ir Lietuva. Užsienio prekybos partnerės sudaro preferencinius prekybos susitarimus, į ES priimamos naujos narės, pilnėja PPO gretos ir pan. Kiekvienas toks pasikeitimas daugiau ar mažiau keičia Lietuvos užsienio prekybą, vietiniams verslo subjektams būtina nuolat taikytis prie naujų tendencijų, jei nori išlikti. Nuolat liberalėjanti užsienio prekyba verčia didinti konkurencingumą, visgi Lietuvos eksportuotojams tai daryti sekasi sunkiai, kasmet fiksuojamas užsienio prekybos balanso deficitas. Darbe užsibrėžta išanalizuoti Lietuvos užsienio prekybos statistiką, remiantis ja, kitais tyrimais ir teisės aktais, rasti esmines problemas, trukdančias vietiniams verslo vienetams plėsti eksportą ir taip panaikinti užsienio prekybos balanso deficitą ir pateikti kertinius problemų sprendimo būdus.

Darbas pradėtas užsienio prekybos teorijų vystymusi ir šiandienine tiek Lietuvos, tiek jai artimų užsienio partnerių situacija, aptartos stojimo į PPO ir ES teigiamos ir neigiamos pasekmės, remiantis Lietuvos autorių knygomis ir straipsniais. Antrojoje dalyje pereita prie Lietuvos užsienio prekybos statistikos analizės, peržiūrėta struktūra, pagrindinės prekybos partnerės, tendencijos, nustatytos silpnosios vietos. Trečiojoje dalyje panaudoti antrosios dalies rezultatai, teisinių dokumentų, kitų autorių tyrimų medžiaga ir pagal apribojimų teoriją sudarytas užsienio prekybos Realiosios dabarties medis, kuriame nurodytų veiksnių reikšmingumas įvertintas atliekant kiekybinę eksportuotojų apklausą. Nustačius kertines problemas, pateiktos rekomendacijos joms spręsti.

Galiausiai prieita prie išvados, kad užsienio prekybos balanso deficitą sumažinti ir eksporto struktūrą sustiprinti galima tik į problemas žvelgiant žymiai giliau nei šiuo metu valstybės atliekami veiksmai. Esminių pokyčių galima sulaukti tik sutelkus resursus į verslios visuomenės kūrimą, plečiant visuomenės suvokimą apie verslą ir jo (ypač SVV) teikiamą naudą visų gerbūviui. Šalia suvokimo būtina sutelkti dėmesį į palankaus klimato verslo pradžiai sukūrimą, administracinės naštos mažinimą ir skatinti pradedantį verslą trumpalaike pagalba (teikiant garantijas, lengvatas, dotacijas ir pan.). Versli visuomenė, stipri verslo bazė ir palankus verslo klimatas palaipsniui išspręs kitas Realiosios dabarties medyje (2 pav.) matomas problemų grupes: informacijos trūkumą, silpną eksporto struktūrą, mažą pridėtinės vertės produkcijos lyginamąją dalį visame eksporte ir pan., o tai galų gale pasireikš mažėjančiu užsienio prekybos balanso deficitu.

SUMMARY

Malcius M. Analysis of Lithuanian international trade changes / Bachelor’s Work in Financial Economics. Supervisor doc. dr. J. Vijeikis. – Vilnius: Faculty of Economics and Finance Management, Mykolas Romeris University, 2012. – 51 p.

Topic of this Bachelor’s work is relevant because international trade keeps changing every second. International trade partners make preferential agreements, more and more countries join EU, WTO unifies trade between almost every country in the world. Every such change affects Lithuania, too. Every lithuanian business subject has to make changes and improve its effectiveness if it wants to survive in such conditions. Unfortunately, lithuanian exporters are not good enough because our import exceeds export every year. It means we have a permanent foreign trade deficit. Few tasks were made in the beginning of this work. Thirst one was to explore the development of international trade science and nowadays situation. Second one was to analyze lithuanian trade statistics. And the last one was to find problems of lithuanian foreign trade and make suggestions how to deal with them.

In the beginning science of international trade was analyzed including nowadays situation. Also positive and negative consequences of WTO and EU membership were discussed. Statistics analysis (including structure, tendencies, weaknesses, and most important partners) was made in the second part. And the last part task was to use results of statistics analysis, legal documents, and other researches to define all the problems of lithuanian international trade including core problems. Later Future reality tree (3rd pic.) was made to make suggestions how to deal with these problems.

Finally conclusions were made. It was found that the only way to deal with problems is actions concentration to core problems: wrong understanding of business in society, low addiction and bad conditions to start business. Government has to concentrate to these problems. Thirst of all education about advantages given by business has to be improved. Secondly, information how to start business has to be spread. Thirdly, conditions to start and develop business have to be improved. And lastly, government has to keep improving its contribution by providing guarantees, concessions, and subsidies for business and export beginners. Well educated society, good conditions and strong business sector will gradually deal with all other not core problems like it was shown in the Future reality tree (3rd pic.). And it will finally result lithuanian foreign trade deficit decreasing and becoming surplus.

PRIEDAS

22 komentarai

  1. Ramas_is_iPad

    Man atrodo pilkokas, šabloniškas… Keista, bet visi LT studentų darbai panašūs, nes pagal tą pačią metodiką parašyti arba nurašyti. Mano irgi panašus buvo 🙂

  2. Mantas Įrašo autorius(-ė)

    Reikalavimai visiems tie patys, tai ir gaunasi panašu ir nyku, kai didžiąją dalį darbo per jėgą ir pagal metodinius nurodymus gimdyt reikia.

  3. Patarimas

    Lenteles ir paveikslus turbūt kūrėte ne pats, tad turėtų būti nurodytas šaltinis. Jo nenurodant ir dedant kaip savo kūrybos vaisių tai vadinama plagijatu 🙂
    Pasiskaitykite BBD rengimo tvarkos 15 psl.

  4. Mantas Įrašo autorius(-ė)

    Esu skaitęs tą reikalavimų dalį, mačiau. Didžioji dalis lentelių yra sudarytos mano, panaudojant Statistikos departamento duomenis. Yra gal kelios lentelės, kurios iš ten pat paimtos ir nemodifikuotos.
    Pirmas paveikslas sugeneruotas Statistikos departamento sistemos mano prašymu, tai vargu, ar galima kopija pavadint, nes jo Departamente tiesiog nėra. Likę du paveikslai braižyti mano paties.

  5. Gintaras

    O kur tekste bent viena išnaša į literatūrą?

    Beje, kas recenzuoja?

  6. Patarimas

    Pacituoju jums :
    „Jeigu paveikslas yra papildytas,
    tuomet reikia rašyti „adaptuota pagal“, pvz., Šaltinis: adaptuota pagal
    Ivaškevičiūtė, 2006, p. 25“, o jeigu paveikslas sudarytas pagal mokslinėje literatūroje pateiktą tekstą, tuomet būtina rašyti „sudaryta pa-16
    gal“, pvz., Šaltinis: sudaryta pagal Hempel, Simonson ir Coleman,
    1994. Šaltinis rašomas po paveikslu 10 šrifto dydžiu“
    Tai kaip suprantu Jūs pats duomenų nerinkote, nesisteminote- tad ir reikia nurodyti ,kad „adaptuota pagal“ , arba „sudaryta pagal“ 🙂

  7. Mantas Įrašo autorius(-ė)

    Gintarai, jie lyg ir mums neleidžia išnašų daryt, nors mums jos ir patinka. Pagal reikalavimus, išnaša rašome tekste formatu (M. Malcius, 2012).
    Nežinau, kas recenzuoja, reiktų į katedrą nueiti ir susižinoti. Bet pačios recenzijos tikriausiai dar nėra, tai nėra kur skubėt. Po gynimo galėsiu parašyti.

    Patarėjau, dėkui už pastabas. Paveikslai yra vienetiniai ir nekopijuoti / neadaptuoti. Kaip sakiau, tik pirmas paveikslas yra sugeneruotas pagal StatGov duomenis.
    Lentelės visos paremtos StatGov duomenimis ir tai aiškiai kontekste nurodoma. Dalis lentelių yra su skaičiuokle padarytos taip, kad StatGov duomenų nei vieno skaičiaus nelikę. Visgi sutinku, kad derėjo prirašyti „sudaryta pagal“, dėl formalumo. Nors niekas neslepiama ir akivaizdžiai parodyta, iš kur paimta, t.y., nuslėpti šaltinių tikrai nebandoma.

  8. Mantas Įrašo autorius(-ė)

    Labai nekaip lyginant su pažįstamais, bet apsigyniau, gavau 7. Tiesa, gynimas sukėlė nemažai klausimų, apie kuriuos bus vėliau parašyta kitame įraše.

    Tiesa, žadėjau parašyti recenzentę. Tai buvo Jolita Ramanauskienė, kuri yra šaunuolė, nes aprecenzavo visą katedrą viena. Ir parašė labai kokybiškas recenzijas, skirtingai nei kai kurie veikėjai kitose katedrose, kurie nė darbų tikriausiai nepaskaito.

  9. Patarimas

    O kodėl, tu manai, gavai tik 7. Neatsakyta buvo į komisijos pateiktus klausimus, ar dar kokios kitos priežastys lėmė? Nors 7 juk visai neblogai, tad sveikinu baigus studijas 🙂

  10. Gintaras

    Nagi, laukiam tų klausimų, kuriuos sukėlė gynimas. Nors jau numanau kas tai bus 🙂

    Sveikinu ir aš, 7 visai neblogai 🙂

  11. Mantas Įrašo autorius(-ė)

    Matot, šiaip tas septynetas yra visai normaliai, bet kai žinau, kad daugelis gavo 8-10, tai vis tiek apmaudu būt didesniu nevykėliu nei 90% kurso. Dar juokingiau gaunasi, kai už tave daugiau gauna žmonės, kuriems šiek tiek padedi rašant savuosius darbus.

    Daugiau ne dėl neatsakytų klausimų viskas buvo, o dėl darbo formalumų ir komisijos požiūrio, kad darbas yra niekam tikęs. Šiaip pats atsakinėjimas į klausimus labai priminė šitą video: http://www.youtube.com/watch?v=ZBG-Y6c_ORU

  12. Gintaras

    Tai vadinasi komisija manė, kad tavo darbas niekam tikęs ir prikibo prie formalumų? O kokioj katedroj gyneisi?

  13. Mantas Įrašo autorius(-ė)

    Verslo ekonomikos katedra.
    Žinai, man subjektyviai ieškot kaltų gal nelabai dera. Gal man tik atrodo, kad per gynimą buvo nesąmonių, o jų iš tikrųjų nė velnio nebuvo.

    Šiaip iš hipotezių srities, ką aš žadėjau vėliau parašyt, galiu ir dabar. Be manęs buvo ir daugiau labiau už kitus suvartytų besiginančių. Įdomumą kelia tik tai, kad visi mes turėjome tą patį vadovą, be to, dar per gynimo pertrauką nutekėjo nepatvirtinta informacija, kad mūsų vadovo ir katedros santykiai pastaruoju metu neblizga, nors pats vadovas tai vėliau neigė. Manau, supranti, kur suku. Bet kaip ir sakiau, visiška hipotezė, kurios patikrint negaliu. Dėl to ir kaltų šitoj vietoj ieškot neverta.
    Būtų darbas be formalių priekaištų, tada dar būtų galima dėl teisybės pasiaiškint. O dabar kaip vienas žmogus sakė: neigiamo nerašė, bet numušė balą kiek galėjo.

  14. Patarimas

    Aš irgi esu studijavusi MRU tą pačią specialybę :), tad apibendrinant galiu pasakyti,kad tikrai vertas pagarbos yra matematikas Kaučikas. Niekas „nepraslydo“ nieko nemokėdamas. Aišku tai sukėlė visų pasipiktinimus ( tų kurie atėjo gauti diplomo, o ne mokytis), bet šis žmogus turintis principus, jei visi tokie būtų tai ir universitetus išties baigtų tik tie kas to verti.
    Aišku buvo ir keletas kitų principingų dėstytojų, bet jų mažuma 🙂

  15. Gintaras

    Va būtent – A. Kaučikas yra vienas iš nedaugelio MRU dėstytojų, savo dėstymo metodais, asmeninėmis savybėmis ir principais užsitarnavęs mano pagarbą. Gaila, kad ne visi supranta, jog įstojus į universitetą reikia mokytis, o ne plaukti pasroviui. Tačiau kuduokajuojančių vištelių visuomet būdavo daugiau, tad jos bandė Kaučiką skųsti dekanate. Laimei, nieko nesigavo 🙂

    Kas leičia Vijeikį, mums per marketingo paskaitas jis pasiūlė pirkti knygas, kurių nebuvo bibliotekoje. Sutikome. Deja, pamačius žadėtąsias knygas atėmė žadą – seni, suplyšę, gerokai sudėvėti ir apipiešti vadovėliai, akivaizdžiai nurašyti kokioje nors bibliotekoje buvo prastumti studentams, už juos mokant tokią kainą, lyg jie būtų ką tik iš spaustuvės 🙂 Maža to, visiems perkantiems buvo liepta užsirašyti į sąrašą, o kai ant stalo dėjome pinigėlius, Vijeikis mums pareiškė, kad iš tų pinigų jam dar teks sumokėti PVM. Net būdami naujokai ekonomikoje suvokėmė, jog tai tėra skiedalai ir noras pasipildyti kišenes 🙂 Nors, žinoma, tikimybė, kad PVM jis visgi sumokėjo, visada išlieka 🙂

  16. Mantas Įrašo autorius(-ė)

    Vyti,
    Komentuot man sunku, nes duomenų Statistikos departamente normalių rast neįmanoma. Jei prekių užsienio prekybos statistika labai įvairiapusė (kas nagrinėta ir mano darbe), tai paslaugų importo/eksporto normalių duomenų aš nerandu.
    Na, yra minimaliai informacijos tarp nacionalinių sąskaitų, bet ir tai pačiam viską su skaičiuokle reikia dėliotis ir skaičiuotis.
    Tai gaunam, ką ir sako (2009-2012) užsienio prekybos balansas:
    -1614,183// -1890,522// -2967,294// 814,232

    Tik štai įdomus dalykas, kad visas pliusas lyg paremtas paslaugų eksportu, nes prekių prekybos balansas, kaip buvo galima tikėtis, minuse taip ir tebėra. Tiesa, smagu matyti, kad eksporto augimas tolygus, o importo augimas kiek kritęs, t.y., truputį ir šioje vietoje į gerąją pusę, minusas mažėja (2009-2012):
    -4579023,2// -6913911// -9235402// -6922952,1
    Man iš tikrųjų nepatiko, kad per krizę susitraukęs prekių prekybos deficitas kasmet vėl buvo pradėjęs augti, bet 2012 šitai maloniai nustebino.

    Tai va, turim situaciją, kad prekių užsienio prekyba turėjo 7 mlrd. Lt minuso. Reiškia, paslaugų prekyba buvo apie 7,8 mlrd pliuse.

    Aš dar per daug nesigilinau į įvairius užsienio prekybos pjūvius (o tikriausiai nepakenks), bet autorius čia akcentuoja mašinų išvežimą ir grūdų derlių. Jei čia tikrai buvo esminis dalykas, tai pasiekimas vienadienis ir kitais metais vėl sėdėsim minuse.

    Man šiuo metu iš tikrųjų įdomiausia, kas slepiasi po ta paslaugų prekyba, nes normalios jos struktūros Departamente aš nerandu. Jei ten vien ant pervežimo paslaugų viskas pastatyta, tai stabilumo nesimato. Vėl koks ekonomikos smuktelėjimas ir paslaugų sektorius kris į dugną.

    Jei prisiruošiu, gal kitą savaitgalį rimčiau prisėsiu ir pažiūrėsiu, kas čia įdomaus įvyko prekyboje per 2012 metus. Nepažadu, kad įrašas bus, bet pasistengsiu neaptingti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *