Nacionalinis diktantas #2013

Po prieš dvejus metus pirmą kartą rašyto Nacionalinio diktanto ir patirto visiško apsijuokimo šiemet su kraujadave Justina vėl nutarėme bandyti laimę, nes nieko daugiau prikalbinti taip ir nepavyko. Nepaisant to, kad viena mokykla man yra kitapus gatvės, Justina privertė grūstis į Vilniaus savivaldybę, nes gyvename skirtinguose miesto galuose.

Šiandien iš ryto suskubau važiuoti į savivaldybę. Sutartu laiku Justinos neradau, dar palaukiau apačioje, kiek galėjau. Visiškai nesupratau, kas per velnias, kad iš dviejose pusėse esančių įėjimų atrakintos tik vienerios durys iš šešių. O viena moteriškė sakosi bebaigianti pavargti lakstydama tai į vieną, tai į kitą pusę ir rodydama, pro kurias duris eiti. Kas trukdė atrakinti visas duris ar bent jau priklijuoti rodykles/užrašus – nežinia. O Justina vis tik nepasirodė. Tik grįžęs namo radau Gmaile, kad neatvyks. Eilinį kartą sugebėjo apsirgti paskutinę sekundę. Kitaip sakant, Justina yra įtraukiama į juodąjį sąrašą, kuriame esantys žmonės netenka prie jų derinamo laiko ir vietos privilegijos.

Likus kelioms minutėms iki vienuolikos, patraukiau į antrą aukštą, kur jau sėdėjo tuntai žmonių. Aišku, stalai užimti. Likę tik kėdės su atlenkiamais klibančiais suoliukais. Pamažu pradėjau keiktis, kodėl vis tik ėjau į savivaldybę, o ne į mokyklą.

Be didelių įžangų Marijus Žiedas pradėjo skaityti, o vėliau ir greitakalbe diktuoti. Diktavimas bent jau man pasirodė tragiškas. Pradžioje sunkiai gaudžiausi, kur sakinys, o kur sakinio dalis iki skyrybos ženklo. Tempas irgi galėjo būti kiek lėtesnis. Nesakau, kad nespėjau, bet juk nedega. Gerai dar, kad vėliau nepuolė rinkti lapų, leido patiems pasiskaityti ir klaidas neskubant pataisyti.

Pats diktanto tekstas buvo gana nesunkus, gyvenime negirdėtų žodžių šįkart neprikrovė. Bet vis tiek mažiausiai vieną gramatinę klaidą jau turiu. Žinoma, bus dar bent viena ar dvi rašybos klaidos, plius nesuvokiami skyrybos klystkeliai, ir apie antrą turą vėl galima beveik nebesvajoti. Eilinį kartą susimauta lygioje vietoje.

Jeigu vėl nesugalvos padaryti metų pertraukos, bandysim laimę kitąmet. Juk visai smagu.

 

PAPILDYMAS. Sulaukėme diktanto teksto:

Vytautas V. Landsbergis

Mielas Mykolai.

Turbūt pas jus ten, Airijoje, jau želia žolynai ir sprogsta pumpurai. O Lietuvoj sniegą drebia lyg iš gausybės rago, niūrus šiaurys šiaušiasi, piktžodžiauja. Klausi, ką veikiu. Ryte pamokos, popiet taisau mokinių darbus, skaitau. Šiuosyk ant mano stalo Justino Marcinkevičiaus knyga, nutariau jos ištraukėlę nusiųsti ir tau:

„Žinau, kur baigiasi ateitis: ten, kur prasideda abejingumas tautos istorijai, kultūrai, kalbai. Čia nukrenta skrendantis paukštis, čia išdžiūsta tekanti upė. Žmogus čia žiūri tik į savo kėdę ir į savo pilvą. Jis net nežino, kad paukštis jau nukrito, kad upė jau išdžiūvo. Jam ramu ir gera. Taip, kaip gera mašinai ar kompiuteriui.“

Paskaitinėjęs kėblinu iki piliakalnio. Ten rymodamas bandau įsivaizduoti, kas šiose apylinkėse vyko senų senovėj. Ką ten stypsodamas patiriu, sugrįžęs užrašau. Šįvakar prikeverzojau štai ką:

„Pilėnai nemiega, patykomis ruošiasi mūšiui. Kas rąstigalius ridena, kas dervą verda, kas atokiau prisėdęs paskubom užkandžiauja. Prakaitas žliaugia vyrų kaktomis, kuomet į statų pylimą tenka tempti naščius su teliūškuojančiais dervos kibirais… Arba spėriai užsiropšt į kuorą, po pažastimi pastvėrus apystambį akmenį. Įskaudintiems kariūnams rankos tiesiog nižte nyžta, akys degte dega noru atkeršyti kryžeiviams, pernai nusiaubusiems jų gyvenvietę. Tąsyk iš kaimo teliko nuodegos, svilėsiai ir trūnėsiai.

Vyrai puikiai prisimena, nuo ko viskas prasidėjo. Prieš porąmet atsitrenkė saldžiabalsis misionierius, vardu Jeronimas. Jis bastėsi po apylinkes, slapčia medžiodamas žalčius. Paskui juos degino, kankino. Vėliau, išgriovęs aukurą, iškirtęs ąžuolus šventus, nusidangino Žemaitijos link. Tuosyk būrys nusiminusių moterų nuvyko pas Vytautą Didįjį ir pasiskundė, jog dievams atimta būstinė, kur pasimeldę žmonės gaudavę lietų ir gerą orą. Sujaudintas karalius įsakęs Jeronimui kuo skubiausiai dingti iš šio krašto.“

Šįkart tiek… Mokykis, anūkėli, sportuok, skaityk knygas, kad užaugęs ir tu galėtum tėvynės gynėjas būti.

Senelis

3 komentarai

  1. Rokas

    O aš sugedau visai. Neprisiverčiau sėst ir nuvažiuot iki diktanto. Viską suverčiau ant kelią valiusių darbininkų, kurie užvertė išvažiavimą ir ryte būtų tekę važiuot valyt, bet iš tiesų tai pats aptingau ir nenuvykau. Įdomu, kiek žmonių susirinkę buvo mano savivaldybėje…
    Gal kitiems metams tingulį pavyks išvaryt. Ir šiaip, žadu vis daugiau renginių sudalyvaut, pasižmonėt, taip sakant, bet vis tingisi, vis darbų yra, o nei vieno taip ir nepavyksta užbaigt laiku.

  2. Lina

    Rašiau diktantą. Tai darau kasmet pati sau viena.
    Turiu ir specialų visų rašytų nacionalinių diktantų sąsiuvinį.
    Man tai patinka. Nors klaidų padarau, tačiau esu pati sau sąžininga ir viską išsitaisau raudonu ar kitokios nei rašiau spalvos rašikliu. O klaidos dažniausiai būna skyrybos. :):(

  3. Aldona

    Šaunuolis, Mantai, kad rašei. Ir nieko, manau, nesusimovei. Paprasčiausiai pasitikrinai save. O diktavimas tikrai buvo neidealus. Bet M. Žiedas pirmą kartą diktavo, kitąkart pasitaisys…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *