Nacionalinis diktantas #2016

Po mokyklos baigimo, rašybos žinios kasmet vis labiau mąžta ir net pats išsigąstu, kai nemokamos rašybos tikrinimo programėlės vis dažniau pabraukia mano suminkytą tekstą. Anksčiau taip nebūdavo. Bet tai – ne pasiteisinimas praleisti Nacionalinį diktantą, tai būtų tas pat, kaip praleisti apsilankymą Kraujo centre. Todėl su patyrusiais kraujadaviais Justinu ir Justina susitarėm sudalyvauti ir šįsyk. Tiesa, pastaroji eilinį kartą paskutinę akimirką „susirgo“ ir neatvyko, bet to juk ir tikėjomės.

Kaskart diktantą rašome vis kitoje vietoje, šįkart išsirinkome Antakalnio gimnaziją, beje, vos nesuklydome, nedaug trūko, kad nueitume į kitą Antakalnio mokyklą, bet visgi likus kelioms minutėms jau buvome mokyklos suole. Atgijo seni prisiminimai. Visai neblogai toje mokykloje buvo. Gal tik tada jos nevertinome.

Apie prisiminimus buvo pasakojama ir diktanto tekste, beje, labai gražiai parašytame, su keliais gyvenime nevartojamais žodžiais, bet pakankamai nesunkaus. Žinoma, klaidų lygiose vietose privelti eilinį kartą pavyko, bet eidami juk ir nebesitikėjome pakliūti į antrą etapą, atėjome sudalyvauti ir linksmai praleisti laiką, kad ir kaip banaliai tai skamba.

Net ir užvėrę mokyklos duris, nejučiomis grįžome į prisiminimus, dar visai nesenus laikus, kai mūsų rankose atsidūrė pirmieji mobilieji telefonai, pirmieji spalvoti telefonai, pirmosios kameros telefonuose. Laikus, kai nuotraukas iš telefono į kompiuterį buvo įprasta perkelti IrDa jungtimi, ji buvo įprasta ir žaidimams tarp telefonų mokykloje apsikeisti. Dešimtmečiu jaunesni už mus jau tikriausiai nesuprastų, kam diedukai laiko suglaudę du telefonus ir nekruta. Neatsimintų tikriausiai nė lanksčiųjų kompiuterių diskelių ar kasečių. Technologijos greit juda į priekį. Nieko nebestebina ir Diktanto herojų pokalbis apie po pasaulį išsibarsčiusius vaikus, iš kurių „toliausiai“ gyvena gretimame kambaryje į virtualų pasaulį persikėlęs jaunėlis. Su juo susisiekti sunkiau nei su Azijoje ar Amerikoje gyvenančiais ir kitokio gyvenimo ieškančiais jo broliais.

Ačiū organizatoriams. Būtinai atlėksiu ir kitais metais. Jei tik gyvas būsiu.

 

Danutė Kalinauskaitė

Sugrįžimas

Berniukas ir mergaitė, nučiuožę ant užpakalių nuo kalno, per melsvėjantį sniegą pasileido prie upės. Jie tik trumpam atsiguls ant ledo, šaltuko nusvilintas ausis priglaus paklausyti, kas ten, gelmėje – žuvų ir laumių plaukų pasaulyje. Dar pabėgės už upės į mišką, vasarą taip masinantį neįžengiamybe: džiunglės, kuriose, galąsdami tomahaukus, tyko indėnai, spęsdamos spąstus raizgosi lianos, o kur dar tankiausiai suaugę šaltekšniai ir ožekšniai… Tarp braškančių eglių jau ėmė temti, o jie sustirę, peralkę. Kurgi upė, į kurią pusę namai? Į visas puses – kamienai, šabakštynai, kranklių riksmas… Nusigalavę, susiglaudę, su prišalusiomis prie skruostų ašaromis, jie sutūpė po egle pasitikti likimo – artėjančių vilkų akių žiburėlių. Staiga šakos prasiskleidė, apakino žibintuvėlių šviesa, o prišokęs šuo aplaižė veidus. „Stebuklas, kad mes juos radom“, – išgirdo tamsoje.

Po daugelio metų jie, vyras ir moteris, vaikščiojo tomis pačiomis vaikystės vietomis. Augdamas išaugi ne tik batus, drabužius ir knygas. Ir – dangų, po kuriuo čiuožinėdavai, džiungles, kuriose pasiklysdavai. Jų pačių vaikai, trys sūnūs, jau klajoja kas kur, svetur, ir negrįžta. Vyriausiasis – Amerikoje, sako, norįs uždirbti visus pasaulio pinigus, na, ne visus, tik tuos, už kuriuos nupirkęs motinai sabalų kailinius patiestų ant purvynės, ir ji galėtų ją pereiti nesusitepdama batų… Jaunesnysis Azijoje sėdi ant bambuko demblio, žvelgia į lotoso žiedą, į mėnulį, į vėją ir trokšta kaip tik – nuo pinigų išgyti. Išsigydyti ir nuo įsipareigojimų, prisirišimo prie tėvynės, net savęs. Tai – absoliuti laisvė… Jų jauniausias sūnus, laimei, namuose, bet jis dieną naktį skendi virtualybėje, jie beveik nesikalba, ir atrodo, kad jis net toliau už anuodu, gyvenančius Rytuose ir Vakaruose – dviejose to paties obuolio pusėse. Sakoma, Lietuva baigianti išsivaikščioti? Tėvai norėtų, kad vaikai sugrįžtų. Taip pat ir tas, kuris namuose, ypač tas, nes vieną dieną jis dings anapus ekrano, ir šiapus jiems liks tik jo batai ir akiniai. Žmonės taip išnyksta…

Sugrįžimas… Kas tai? Tai kaip ir prieš daugybę metų saulėje dylą varvekliai. Danguje skylantis ir šukėmis pažyrantis milžiniškas vaiskaus stiklo indas šviesai per žiemą laikyti. Ir tas pavasarinis vasario pabaigos kvapas, rodos, jis toks kaip visur, ir vis dėlto šito čia nesupainiotum su jokiu kitur. Naminis.

2 komentarai

  1. Ramas

    Paskutininis sakinys suponuoja, kad aplinkiniai turi kreiptis į tarnybas dėl psichinės ar fizinės būklės.

  2. Mantas Įrašo autorius(-ė)

    Ne, čia tik didelis atsargumas – negaliu besąlygiškai prisižadėti dalyvauti, nes įvairios priežastys gali tam užkirsti kelią.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *