Pirmosios šių metų uogos jau raudonos

Braškės ir žemuogės

Pirmosios 2014 metų braškės ir žemuogės iš mano daržo

Pagaliau mano skrandį pasiekė naminės braškės. Čia jums ne žiemą iš PAR motulės Maximos atvežamos popieriaus skonio uogos su braškių kvapu, netgi ne skoniu mažai nusileidžiančios ispaniškos ir netgi ne lenkiškos, kurias grindinio žmonės jau prilygina normalioms braškėms. Čia yra motulės gamtos dovana už pernai jai paskirtus kelis savaitgalius su kastuvu ir grėbliu rankose, todėl jau vien dėl to keleriopai skanesnės. Žemuogės ir braškės dar spėjo nusifotografuoti, o laukines braškes sukimšau pirmu taikymu. Štai tos laukuose (ir namuose) augančios mažos braškės yra kažkas tokio, kad jų saldumo net neverta lyginti su parduotuvinėmis veislėmis.

Kaip žemės kirmėlė noriu grindinio vaikams priminti, kad šitas raudonas gėris ne Maximos lentynose auga. Tam reikia šiek tiek pastangų.

Iš pradžių, prižiūrint darbų vadovei, su kastuvu ir grėbliu įdirbama žemė:

Įdirbama žemė

Tada reikia iš laukų arba kaimynų prisinešti žemuogių, įprastų ar laukinių braškių sodinukų/ūsų, sukaišioti į žemę ir truputį palaistyti. Taip pat reikia suvokti, kad visą tą laiką valdžia lips jums ant kupros:

Katė ant nugaros

Šie augalai labai nereiklūs, taigi praktiškai visi puikiai prigyja, net jei sodinsite ūsus su vos išsikalusiomis šaknimis:

Pasodintos braškės

Jei kažką kreivai padarai, tai darbų vadovė visada viską palygina ir sutvarko:

Katė lygina lauką

Dar truputį piktžolių ravėjimo rudenį ir pavasarį ir pasimato pirmieji žiedai:

Braškės žydi

O tada lieka tik nusiskinti ir skonio receptoriais pajausti, ką reiškia savo rankomis užsiaugintos uogos:

Daug užsimezgusių braškių