Kraujo donorystė #21

Su sąlyga, kad Andriukaitis asmeniškai sakė, jog dvidešimtas kartas yra tik pirmas laiptelis, tai supratau kaip įpareigojimą judėt į priekį. Šįkart keliavom į Kraujo centrą visiškai neplanuotai, susitarę vos prieš pusdienį, taigi ir buvome tik dviese, vėl su Justinu. Kuris rėžė sparną prie kiekvienos merginos ir darė man gėdą, kad su juo kartu atėjau.

Registratūroj apklausinėjo, ar patiko penktadienio renginys. Pasikartojau tik, kad viskas buvo neįspūdinga, bet maistas viską atpirko. Hemoglobinas normos ribose, bet seselės sakė, kad Justino didesnis. Sąmokslas kažkoks, neišdavė aiškaus skaičiaus. Na bet tarkim, kad jis laimėjo ir šįkart, nes to ir tikėjausi. Spaudimas tobulas, pulsas stebėtinai susinormalizavęs iki varganų 75. Tik vėl truputį velnių gavau, kad per dažnai lankausi, trūko kelių dienų iki termino. Na, bet čia smulkmena, praleido.

Labai patiko, kad juodą arbatą pakeitė vaisine. Visai kitas reikalas. Ir cukraus nemokamo tebėra, dar jei sausainių būtų… Dovanos ištuštėję, tai teko vėl puodelį pasiimti, nes nieko doro daugiau nelikę – per anksti atėjom, kalėdinės siuntos dar neatvyko. Kraujai visiems kažkaip sunkiai judėjo, seselės net stebėjosi, kad trys žmonės guli ir visiems aparatai cypia, kad normaliai kraujas nebėga. Bet išvarvėjo.

O tada ir prasidėjo. Justinas pradėjo iš merginų donorų anketas griebti ir asmeninius duomenis fotografuoti su savo išmaniuoju. Buržujus. Nenusiramino net drausminamas ir toliau man darė gėdą bandydamas mane kuriai nors įpiršti. Baisu bus kitą kartą su juo eiti.

Iki kito nemokamo maisto liko 9 kartai. O kitas apsilankymas kažkada vasario pirmoje pusėje, įsimušiau į metinį limitą, teks daryti pauzę.