Nacionalinis diktantas #2014

Nacionalinis diktantas 2014

Trečią kartą susiruošiau pažaisti žaidimą „Ant kiek esi lietuvis“. Šįkart esminis skirtumas buvo tas, kad pagrindinis nelaimių pranašas, persekiojęs mane ankstesniais metais, Justina, užsiėmusi TEDx renginiu, taigi dalyvauti atsisakė. O tai reiškė, kad man nebereikėjo per ją po visokius Vilniaus užkampius ir savivaldybes lakstyti, o galėjau ramiai nueiti į šalia esančią Kulviečio mokyklą.

Šiemet registracija kažkokia įdomi buvo, vis užsukdavau į diktantas.lt, bet ten taip ir neatsirado jokios nuorodos „Registruokis“ ar kokio aiškesnio paaiškinimo, kur tai padaryti. Taip vos nepražiopsojau, kad registracija baigiama likus kelioms dienoms iki diktanto. Šiaip taip susiradau anketą Vilniaus savivaldybės puslapyje ir spėjau užsiregistruoti paskutinę dieną.

Kulviečio mokykloje per kelias klases rašėm, tai nė nežinau, kiek žmonių susirinko. Manau, apie 20-30, iš jų nemaža dalis buvo mokiniai.

Diktavo vėl tas pats M. Žiedas. Galvojau, kad vėl bus neįmanoma spėti rašyti, bet šįkart tempas buvo gana normalus, skųstis negalima. O ir pats G. Radvilavičiūtės tekstas pasirodė įtartinai lengvas: pagaliau jokių antikvarinių, seniai kalboje nebevartojamų sunkios rašybos žodžių. Dėl gramatikos beveik ramu, už pastraipų neskyrimą pirmame ture berods nebaudžia. Na, skyryba lieka, kurios iš esmės mokėti neįmanoma. Taigi pirmą kartą iš trijų bandymų yra šansų prasimušti į gramatikos nacių suvažiavimą – antrąjį turą. Bėda tik, kad tekstas lengvas buvo ne tik man, bet ir visiems kitiems. Na, pažiūrėsim.

Kaip bebūtų, smagus renginys. Man tokie patinka. Bent kartą per metus atsiranda proga paimti į rankas Kraujo centro tušinukų kolekciją ir ja pasinaudoti.

PAPILDYMAS #1

2014 m. nacionalinio diktanto I turo garso įrašas »»

2014 m. nacionalinio diktanto I turo tekstas:

Giedra Radvilavičiūtė
Skrydis

Kai lėktuvas atplyšta nuo tako, užplūsta dvilypis jausmas. Knieti žvilgterti į debesis iš Dievo pusės, bet kartu imu ilgėtis paliktųjų namuose ir aplink. Dingteli, kad Lietuvoje esu visa, o svetur būna tik mano dalys: gestai, žingsniai, žodžiai. Juos svetima kalba tariu stingstančiu liežuviu. Pro apskritą langelį matau kandies dydžio lėktuvą, tolstantį kita kryptimi, turbūt ne į Austriją.

Kai kitą dieną Vienos bibliotekoje pamačiau vyšnines vertėjo kelnes ir geltonąjį jo šalį, besivelkantį prieky traukiamo lagamino, pilno išverstų knygų, supratau, kad kruopščiai planuotas literatūros vakaras neįvyks. Ir aš, ir visą laiką tylįs kitas rašytojas nedrįsom skaityti savo kūrinių vokiškai. Nuogąstavom be pagrindo. Juk net hegzametru apie būrus rašęs Donelaitis yra prabilęs vokiškai, čekiškai, ispaniškai, net armėniškai. Vis dėlto neįsivaizduoju, kaip, pavyzdžiui, reikėtų išversti žemaitiškai nuo vaikystės pažįstamą sakinį: „Ratas ant ašies braškėdamas sukosi sunkiai.“ Vertėjas, suvokdamas mūsų išgąstį, metė aukštyn eurą. Jei iškristų skaičius, turėčiau išdrįsti skaityti aš, o jei pasirodytų ženklas, tai pradėtų rašytojas. Švystelėta iki lubų moneta žemyn nenukrito. Metėm antrąją, bet nesugrįžo ir toji. Tada, spragteldamas pats, vertėjo lagaminas prasižiojo ir iš jo stryktelėjo dvylika ilgaausių triušių užsagstytomis raudono aksomo liemenėmis. Didžiausias iš jų, matyt, lagamino lyderis, net neišvyniojęs popierėlio, triauškė šokoladinį mocartą. Sumišęs vertėjas netikėtai ryžtingai užtraukė ariją iš Vagnerio operos „Dievų žūtis“. Žiūrovai pakilo, plojimais pritardami, tačiau mes trys žinojom, kad po tokio cirko austrai mūsų čia nebekvies.

Skrisdama lėktuvu atgal mąsčiau, ko man trūksta, kad pasijusčiau kalėdiškai laiminga. Aišku, kad savo žemės ir ne mažiau stulbinamų jos stebuklų. Sąnariai, Austrijoj virtę šokoladiniais, Vilniuje vėl pasidaro iš molio. Baisiausias peršalimo ligas čia galima išsigydyti čiobreliais, liepžiedžiais ir avietėm. Daugybė žmonių be atlygio kasmet čia sėda rašyti diktanto, neišsigąsta ilgųjų balsių terorizmo, įvardžiuotinių būdvardžių spąstų ir kablelių liūties. O Kaune yra baseinas, kurį galingais yriais vis pamatuoja greičiausia planetos plaukikė. Argi ne keista? Juk pasirinkdama didžiųjų šalių vandenis, iki gyvenimo pabaigos šokoladinio mocarto ji galėtų atsikąsti kasdien.