Paryžius

DSC_2815 DSC_2830 DSC_2851 DSC_2860 DSC_2865

Paryžius – išgirtasis miestas, iš kurio tikėjausi daugiau. Deja, jau važiuojant iš oro uosto, šiukšlėmis nusėtos pakelės lūkesčių kartelę kiek nuleido. O pats Paryžius – na, kartą apeiti galima, bet šiaip nieko įspūdingo. Skulptūrų ir bokštų prisistatę ant kiekvieno kampo – neva, kultūringi labai. O vidury centro šiukšlės mėtosi ir baisu šaligatviu praeiti, nes šunų išmatų, matyt, nelabai kas renka. Aš jau nekalbu apie nenormalų rūkančiųjų kiekį ir jų kultūrą mėtyt nuorūkas kur papuola ir kaip papuola. Vieną vakarą, kai didelio vėjo nebuvo, eidamas link Triumfo arkos, gatvėje net dust ir kosėt nuo dūmų pradėjau kaip koks džiovininkas. Gerai, kad tik savaitę buvau, nes kitaip ir sveikatą susigadint galima.

Elgetos – irgi kažkokia norma, visas centras nusėtas išmaldos kaulytojais, nė kiek neatsiliekančiais nuo Aušros vartų grupelės, Paryžiuje amputuotomis kojomis irgi visokie veikėjai šliaužioja.

Nustebino mopedų, motociklų ir dviračių galybė. Jie, matyt, populiarūs dėl manevringumo ir galimybės parkuotis kur papuola. Infrastruktūra neįspūdinga, bet geresnė nei pas mus. Na, Paryžiuje bent jau yra dviračių takų, ko mes Vilniuje neturim. O ir šiaip dviratės transporto priemonės skraido chaotiškai, lenkia kitus kaip papuola, važiuoja viduriu automobilių juostos (ir niekas nepypina!!!) ar net apskritai prieš eismą važiuoja, jei laisva juosta. Vis negaliu atsistebėti, kad neužsimuša masiškai. Vienintelis dalykas ko visi važiuojantys laikosi – šviesoforai, ir jų nenormaliai daug.

Pėstieji – kaip įprasta vakaruose – šventos karvės. Eina kaip nori ir kur nori. Bet ko norėti, kai ties kiekvienu išvažiavimu iš kiemo stovi šviesoforas. Jei tau dega žalia – drąsiai eini. Jei tau dega raudona – pasižiūri ir eini. Jei tau dega raudona ir kažkas atvažiuoja – tave praleidžia. Apipypina tik visiškus savižudžius, lendančius po ratais likus keliems metrams iki atlekiančio automobilio. Ėjimas per raudoną visiškai normalus ir toleruojamas dalykas, žmonės net prie policininkų drąsiai eina ir galvos nesuka.

Kainos. Į kainas geriau nežiūrėt, kad infarktas neištiktų. Per žinias kaip tik viešbuty klausiau, kaip vietinė žurnalistė skelbė brangiausias pasaulio sostines. Paryžius – penktoje vietoje. O ji sako: „Na taip, brangus, bet gražus“. Dėl antro teiginio aš dar pasiginčyčiau.

Aplankyti kartą buvo įdomu. Bet toli gražu ne svajonių miestas. Gyventi tikrai nenorėčiau.