Mantas Malcius – Šiuo metu atostogauja

Friedrich Nietzsche

Po šios dienos filosofijos egzamino nieko kito tikriausiai jau nebesugebėčiau parašyti. Taigi iš anksto perspėju žmones, kurie šį tinklaraštį skaito vien dėl kompiuterinių patarimų: jų šiame įraše nebus.

Tiesą sakant, jaučiuosi kiek nuvargęs po keturių dienų filosofijos mokymosi, taigi per daug negudraudamas rašysiu apie viską, kas berašant šaus į galvą.

Taigi pirmiausiai norėčiau pakalbėt apie šitą blogą, mintys jau kurį laiką kaupėsi mano galvoje, atėjo laukas joms pasirodyti. Nors gal net ne nuo blogo reiktų pradėt. Daugeliui, pažiūrėjus į tinklaraščio įrašus, tikriausiai pasirodys keista, jei pasakysiu, kad internetu naudojuosi vos pustrečių metų. Taip, prieš pustrečių metų apie „Vertingų įrašų“ skyrelyje esančią informaciją žinojau lygiai nulį. Iš dalies reiktų džiaugtis, kad, pradėjęs naudotis internetu, nepakliuvau į one.lt ir nepradėjau degraduoti. Vietoje to gana greitai aptikau „Computer Bild Lietuva“ forumą bei ten, kokį pusmetį panervinęs vietinius su savo kvailais klausimais, įgavau pakankamai kompiuterinių žinių bei jau retkarčiais sugebėjau patarti kitiems. Taip pat tuometinė forumo valdžia (moderatoriai) gana greit išmokė įsijungti ir lietuviškas raides (gaila, kad dabar forumo vadovybei jau nusispjaut į lietuvių kalbą). Prie to prisidėjo ir nk.lt puslapyje užtiktas nežinau.lt bei nuo ten prasidėjęs domėjimasis blogosfera. Taigi po truputį tapau nuolatinis CBL lankytojas, vėliau ir moderatorius, bet tai nesvarbu. Kadangi didžioji forumo klausimų dalis nuolat kartodavosi, nutariau viską surašyti į vieną vietą, kad kiekvieną kartą nereiktų aiškinti iš naujo. Aišku, nieko geresnio už blogą nesugalvojau. Jei kas nuo pat pradžių seka šį blogą, tikriausiai žino, kad pradžioje buvo vien tik kompiuterinės tematikos įrašai. Neapsiribojau CBL, retkarčiais užsukdavau ir į kompiuterijos forumą. Kiek trumpiau užsibuvau ir kitur. Bet, laikui bėgant, pamažu pasitraukiau iš forumų, iš dalies dėl laiko stokos, iš dalies dėl to, kad jie man pradėjo atsibosti. Nemažai iš jų gavau, bet jaučiuosi ne ką mažiau ir atidavęs. Skolingas nelieku.

Ta proga, kad jau užsiminiau apie blogus, tai galima ir apie juos keletą žodžių parašyt. Taigi pradžia buvo tie kompiuteriniai įrašai, vėliau po truputį atsirado ir kitokių temų. Visgi kol kas didžioji įrašų dalis priklauso kompiuterijos kategorijai. Bet ši tema nėra amžina, vieną dieną tie įrašai tikrai pasibaigs, galbūt netgi labai greitai. Kadangi, kaip Salomėja sako, lendant visur, kur įmanoma, blogo skaitytojų susikaupė gal netgi daugiau nei šis blogas vertas, pradėjau šiek tiek žiūrėti, ką rašau, ir nešiukšlinti trumpais beprasmiais nusišnekėjimais. Kuriam laikui pašalines nesąmones nukėliau į senuoju adresu atgaivintą settle.blogas.lt. Bet vieną dieną pagalvojau, kam to reikia? O ir pažiūrėjus į tuos įrašus, ne taip jau tragiškai jie atrodo. Susimąsčiau, kodėl aš jų čia negalėčiau rašyt. Ir iš viso, kilo klausimas, kam aš čia rašau: sau ar skaitytojams? Atsakymo nežinau, tikriausiai teisingi abu variantai. Nežinau, dėl ko tie 200 žmonių skaito šį blogą, ar tik dėl IT įrašų, ar dėl visų, bet žinau, kad visiems neįtiksiu. Kaip jau sakiau, IT įrašai tikriausiai pasibaigs, o į jų vietą kol kas planuoju įkelti įvairius pamąstymus, kurie dabar nugula kitame bloge. Tikriausiai skaitytojų ratas kuriam laikui sumažės, bet nesiruošiu dėl to panikuoti. Nuo šiol čia bus „asmeninis tinklaraštis“, kaip ir parašyta viršuje. Nors kol kas negarantuoju, kad viskas bus taip, kaip sakau, bet mano mintys dabar būtent tokios. Ar visa tai išsipildys, paaiškės po vasaros, kai pats viską dar apmąstysiu. Nemėgstu iš karto sprendimų priimt, nes po to dažnai suprantu, kad nesąmonę padariau.

Reikia kaip nors atsikratyti tos IT’išniko etiketės. Jau pradeda atsibosti, kai grupiokai, uždavę kokį klausimą IT tematika, iš manęs sulaukia atsakymo „nežinau; nemoku“ ir žiūri tokiu žvilgsniu su mintimi, maždaug „tu gi kompiuterastas, neapsimesk, kad nežinai, tu privalai žinoti“ (na, gal ne taip žiauri ta situacija yra). O ir šiaip pradeda atsibost, kai čia skaitytojų auditorija (pagal komentarus sprendžiant), beveik vien rimtuoliai, ištroškę IT naujienų. Tik parašyk kokią nors nesąmonę apie Verbų sekmadienį ar Visos Nokijos niekam tikusios, iš karto kaip maitvanagiai supuola rėkaut, ką tu čia kalbi nesąmones ir pan. Pats gi suprantu, kad tas Sekmadienis nėra jau toks absoliutus blogis ir kad nėra tos Nokia tokios jau tragiškos, kaip aš jas pavaizdavau. Pajuokauji žmogus ir tiek, o paskui lauki maitvanagių atakos (čia turėtų būt šypsenėlė, bet nuo sausio prisižadėjau sau stengtis jų į įrašus nebedėti). Čia juk blogas, o ne koks naujienų portalas, leiskit ir man kartais papjaut grybą, nežiūrėkit į viską šimtaprocentiniu rimtu žvilgsniu.

Jei jau paminėjau žodį „mąstymas“, tai ir apie jį jau galvoje ilgokai sukasi krūva minčių. Mano mąstymas vis dar tebesikeičia, iš lėto, po truputį, negadinamas jokių one.lt ir panašių nesąmonių, bet veikiamas teigiamos blogų, universiteto ir pan. įtakos. Pvz., tai, kad dabar gerbiu ir propaguoju taisyklingą lietuvių kalbą, iš dalies yra ir blogosferos nuopelnas. Tikriausiai nebūčiau tapęs kraujo donoru, jei nebūčiau bloguose prisiskaitęs apie kolegų donorystes. Pavyzdžių galima rasti ir daugiau, tiesiog dabar į galvą tokių neateina, o galvoti aš tingiu. Visa blogosfera daro įtaką mano mąstymui bei jo vystymuisi, šito jūs man nenuneigsit, net ir labai norėdami. Prie to mąstymo gal reiktų paminėti ir kritikos nevengiančius kolegas. Niekada nepykstu, kai žmogus man sako tiesą, kad ir kaip ji man nemaloni atrodytų. Vien jau dėl to gerbiu Salomėją, kuri man ne vieną kartą sakė „nusišneki“. Kai dabar pagalvoju, taigi tikrai durnų komentarų buvau prirašęs, bet tada dar to nesuvokiau, o dabar suvokiu, mąstymas juda į priekį. Tokie spyriai į užpakalį visada duoda teigiamų rezultatų, gal ne iš karto, gal po mėnesio, gal po pusmečio, bet duoda. Prie žmonių, nesibaiminančių kritikuoti, gal dar galėčiau paminėti bananoidą ir Buržujų, kitų dabar taip staigiai neatsiminsiu, gal per mažai stengėtės. Taigi siūlyčiau niekada nebijoti šiame bloge ar kur kitur man sakyti tai, ką galvojat, visada laukiama kritika, o ne tik „oj koks čia geras įrašas“. Kaip jau sakiau, niekada nepykstu ant žmonių už tiesą. Geriau jau atviras piktas pasisakymas, nei slapstymasis po kauke „kad tik jis nesupyktų už mano nuomonę“.

Kalbant apie mąstymo progresą, negalima užmiršti ir šiandien laikyto filosofijos egzamino. Neaišku, kaip ten man sekėsi, gal kaip nors išlaikysiu. Taigi nuo pat pradžių gal reiktų pradėti. Semestro pradžioje į filosofiją žiūrėjau gana skeptiškai, beveik kaip į laiko švaistymą, nors vis tik galvojau, kad tai negali būti visiškas laiko švaistymas, nes šitas mokslas nuo senų laikų labai vertinamas. Iš pradžių kiek nugąsdino gana keisto charakterio dėstytoja J. Morkūnienė. Žinoma, kaip ir visų specialybių atstovai pašaliniam žmogui tokio specialisto charakteris pasirodo kiek neįprastas. Per seminarus atsiminiau, ką reiškia žodis „drebėti“. Tikriausiai gerą pusę pirmųjų seminarų pradrebėjau, kad tik „neduok, Logose, nepakviestų atsakinėt“ (paskutinį kartą taip buvo gal kokioj 8 klasėj, kai pas mokytoją L. Kvedaravičienę prasidėjo chemija). Bet laikui bėgant, įtampa išnyko ir dėstytoja man netgi pradėjo patikti. Semestro pradžioje Filosofiją keikiau ne vien dėl įtampos per seminarus, bet ir dėl to, kad reikdavo per savaitę perskaityt apie 150–200 psl. teksto, mokykloj aš per metus tiek neperskaitydavau, tai truputį sunkoka buvo. Na, vėliau skaitymo apimtys sumažėjo iki maždaug 50–100 psl., tai čia jau atrodė visiškai nedaug. Apibendrinant visą filosofijos paskaitų semestrą, galiu pasakyt, kad man visai patiko. Patiko ne vien dėl to, kad nagrinėjant Sokratą (berods), teko skaityt kaip jis su savo bendraminčiais prisigeria vyno ir kalba kaip vienas kitą myli, ne vien dėl dar vienos įstrigusios minties „geri politikai privalo mylėti berniukus“ (ar kažkaip panašiai), be šitų linksmų skaitalų buvo ir žymiai daugiau rimtų ir žymiai svarbesnių dalykų, kurių kartais jau ir nebesuprasdavau. Pvz., absoliučiai nesupratau I. Kanto veikalų, vos vos pradėjau kažką suvokti tik vakar besikartodamas egzaminui. Šiaip labiausiai patiko Sokratas, Aristotelis ir, žinoma, visi, kurie nors kiek bandė „įkąsti“ įsigalėjusiai ir su niekuo nesiskaitančiai bažnytėlei bei jų dievui. Aišku, čia jau gerbiamas Friedrich Nietzsche yra nepralenkiamas. Galvoju, reiks kada perskaityt tą jo „Štai taip Zaratustra kalbėjo“. Universitete peržvelgiau keletą skyrelių – patiko.
Tiksliai negaliu įvardinti, kuo filosofijos mokslas mano mąstymą pakeitė, bet tikrai jaučiu, kad mąstymo progresą tikrai pagreitino.

Keistas čia toks įrašas, gal netgi nelabai tinkamas skelbti. Bet, kadangi nemažai laiko sugaišau rašydamas, tai trinti nesirengiu. Paskelbsiu. Gal paskui ir gailėsiuosi tai padaręs, bet dabar manęs tai nė kiek nejaudina.

Panašūs įrašai:

1. Pamąstymai apie viską ir apie nieką #2