Žymų Archyvai: Avarija

Kaip Malčius merginą nuskynė

Vakar vakaras, po darbo truputį pavargusia galva rieda Malčius dviračiu namo. Niekur per daug neskuba, nes pilna visokių pėsčiųjų perėjų, automobilių ant dviračių juostų, o pėsčiųjų ant dviračių takų. Mašinos stovi kamštyje, tai daug problemų nekelia, prisiplojus prie krašto, pralįsti galima. Kelionę tęsiam atskiru dviračių taku. Šilta, sausa, kritulių nėra, matomumas geras. Smagu. Aišku, bukapročių bukaprotiškai suprojektuotame dviračių take standartiškai pilna medžių, reklaminių stendų ir pėsčiųjų. Reikia pripažinti, kad durnius Malčius pastoviai ieško problemų ir ne vietoj keverzojančius pėsčiuosius mėgsta pagąsdint pravažiuodamas visiškai pro šalį, kartais net kokiai moteriškei su chemine šukuosena bulvių maišą užkliudydamas. Na, bet visada šitą auklėjamąją priemonę naudoja tik iš anksto pasignalinęs ir įsitikinęs, kad tai saugu – užtenka vietos manevravimui, pėstieji eina nuspėjama trajektorija, o dviratis važiuoja santykinai lėtai. Ir, žinoma, visada pirmenybę suteikdamas neįgaliesiems, sunkiai paeinantiems pensininkams ir mažiems vaikams. Čia jau nelaužoma taisyklė net ir dviračiams skirtoje kelio dalyje.

Eina merginų būrelis, krašte vietos nedaug – skalambiju garsiniu signalu iš tolo, tikriausiai plepa tarpusavy ir negirdi. Auklėjamosios nuotaikos nėra, kaip nėra ir saugios erdvės manevrams, norisi tiesiog ramiai pravažiuoti siauru, bet pakankamu dviračių tako krašteliu. Greitis sumažėja, merginos toliau nereaguoja į skambutį, Malčius ramiai pravaž… ne, čia tik jo smegenys dar kurį laiką galvoja, kad sėkmingai pravažiavo, nes negali patikėti, kad jis, persivertęs per vairą, jau sėdi ant minkštos Lietuvos žemelės. Visgi viena sureagavo į skambutį paskutinę akimirką ir šoko po ratais. Štai taip Malčius merginą ir nuskynė… nuo dviračių tako.

Abu sveiki gyvi, su smulkiais sumušimais. Tik priekiniam ratui vėl nepasisekė. Tam pačiam, ant kurio prieš porą dienų „perėjoje“ užvažiavo dėdė su blizgančiu lizingo šedevru. Antra avarija vargšui buvo lemtinga, mirtinai susilankstė. Matyt, Malčius griūdamas savo svoriu sulankstė.

Dėl įvykio, aišku, kalta mergina. KET 48.5 pėstiesiems draudžia eiti dviračių takais, o logika draudžia šokti dviratininkams po ratais. Kaltas, aišku, ir pats Malčius, kad įvykio neišvengė nesustodamas ar nenušokdamas nuo dviračių tako ant pažliugusios žemės. Na, bet iki šiol niekas jam po ratais nebuvo užšokęs. Dabar žinos, kad ir taip būna. Bus abiems pamoka.

Šįkart bent jau susikalbėti pavyko. Mergina pati pripažino, kad kalta. Net nebandė aiškint, kad dviračių takas yra pėsčiųjų perėja, kaip ją būtų paprotinęs dėdė iš minėto automobilio. Kai žmogus nesiginčija, tai ir nepikta dėl įvykio. Visko pasitaiko gyvenime. Nuo tokių įdomybių tik linksmiau gyvent – monotoniją prasklaido.

Moralų sąrašas:

  1. Dviračių takų projektuotojams – projektuoti dviračių takus galva, o ne užpakaliu. Vilniuje nėra nė vieno dviračių tako, kuriuo būtų galima saugiai važiuoti. Vieni padaryti taip, kad jais neišvengiamai eina pėstieji, kituose pilna visokių stulpų, stotelių, stendų, vazonų, medžių (įskaitant kelmus), duobių ir pan. Net tame neblogame dviračių take palei Nerį pilna kuriozų, kur galvą nusisukt galima lygioj vietoj.
  2. Pėstiesiems – neiti dviračių takais (KET 48.5). Išgirdus garsinį signalą, geriau sustoti ir nekrutėti (žinau, kad pasąmonė liepia kitaip). Dviratininkas ar kitas eismo dalyvis tikrai jūsų išvengs ir ant galvos neužvažiuos. Jis pravažiuos būtent ta vieta, į kurią jūs norite pasitraukti išgirdę signalą.
  3. Dviratininkams:
    1. Nevažiuoti dviračių takais, jei šalia yra normalios kokybės važiuojamoji dalis. Taip, tą draudžia KET 57, bet tikimybė Vilniuje užsimušti važiuojant dviračių taku yra gerokai didesnė, nei būt sutraiškytam važiuojamojoje dalyje.
    2. Niekada nenaudoti garsinio signalo. KET 56 reikalauja jį turėti, bet neįpareigoja naudoti. Automobiliai jų negirdi, o pro pėsčiuosius saugiau pravažiuoti jo nenaudojant, vis tiek tik pasitraukia tik kas antras.

Čia ne pagrindinis kelias, čia – perėja

Važiuoja Malčius dviračiu ramiai į darbą, neskuba, kad galvos sau ar kam kitam nenusuktų, nusileidžia nuo kalniuko autobusų juosta (KET 181.1), gražus rytas, šilta, sausa, maloni rytinė mankšta. Autobusų juosta baigiasi, tvarkingai nulipa nuo dviračio, žiede persivaro dviratį per perėjas ir paskutinę atkarpėlę iki darbo palengva juda šaligatviu – tai jam leidžia KET 57.

Visai netoliese šilta žiema ir neapšalusiais stiklais džiaugiasi ir maždaug 35 metų savimi pasitikintis, puikiai KET išmanantis (bent jau jam taip atrodo) naujo blizgančio automobilio vairuotojas. Strykteli į savo lizingo šedevrą ir pajuda į darbą.

Staiga abiejų lempų šviesos romantiškai susilieja į vieną. Tiek pagrindiniu keliu (nors ir šaligatviu) lempomis ir liemenėmis (KET 56) apsikarsčiusio Malčiaus, tiek savimi pasitikinčio vyriškio. Pirmasis – ne kartą KET skaitęs ir žinantis savo pirmumą. Antrasis – jau senokai vairuotojo pažymėjimą pirkęs, bet per televizorių irgi puikiai KET išstudijavęs automobilio vairuotojas. Abu vienas kitą mato, prilėtina greitį, bet nė vienas pasiduoti neplanuoja. Kuris sustos pirmas – štai kur intriga.

Visgi durnumo užtenka abiems: tiek pasimetusiam dviratininkui Malčiui, kurį tokiais atvejais iki šiol visada vis tik praleisdavo, tiek ir kažkokio raudono trikampio (KET 203) apspigintam automobilio vairuotojui. Pastarasis užvažiuoja ant dviračio priekinio rato.

Pamažu atidaromas automobilio langas. Vairuotojas galvoja, kurį argumentą ištarti pirmą:
A) Tu ne transporto priemonė, tu – dviratis!
B) Dviračiu per perėjas važiuoti draudžiama!
C) Žiūrėk, kur važiuoji, ****, gai**!

Trečias variantas atkrenta, nes solidus dėdė taip nebekalba nuo to laiko, kai pardavė antrą golfą, pirmas irgi toks labai neapibrėžtas, tenka rinktis vienintelę žinomą KET taisyklę – dviračiu važiuoti per perėją draudžiama (KET 64.9)!

Dviratininkas Malčius sekundei suglumsta, net žvilgteli, kur čia koks stulpas su pėsčiųjų perėjos ženklu (KET 533-538) ar bent jau horizontaliai pažymėta perėja (1.13.x). Į klausimą, kur čia perėja, vairuotojas atsakyti negali, bet leidžia aiškiai susiprasti – visi kelių susikirtimai, išvažiavimai iš kiemų ir pan. yra pėsčiųjų perėjos! Bandymai aiškinti, kad žmogus išvažinėja iš kiemo, kur jam blizga šalutinio kelio trikampis ir nepraleidžia pagrindiniu keliu važiuojančio eismo dalyvio, vairuotojo ausų nepasiekia. Jis tvirtai žino – jokio čia pagrindinio kelio nėra, čia perėja!

Kadangi abu vadovavosi skirtingomis KET taisyklėmis, nė vienam savo tiesos išaiškinti nepavyko. Mažasis eismo dalyvis tik paprašė nuvažiuot jam nuo padangos, apsižiūrėjo ir nuvažiavo į darbą. Visgi teisybė yra: po dviejų minučių aiškinimosi dviratis „perėją“ kirto pirmas.