Žymų Archyvai: Ignė Kazlauskaitė

Kraujo donorystė #18

Taip taip, man šita kraujo-davimo-filija tebesitęsia. Aš kaip aš, bet va vis ir kitus į šitą vergovę įtraukiu. Praėjusį kartą su manimi ėjusi Ignė jau irgi pajautė priklausomybę, azartas užvaldė. Ne gana to, savo noru į kraujadavių sektą užsinorėjo ir mūsų draugė Lina. Taip vakar vakare po šešių trise ir nužingsniavome į Kraujo centrą (turėjo dar vienas žmogus prisijungti, bet niekada juk nepavyksta mums iki galo planų įgyvendinti).

Kraujo centre buvom paskutiniai dienos svečiai. Gripo epidemija baigėsi, mokamų nebepriima tikriausiai, tai normalu, kad žmonių srautas apmažėjęs. Išsitikrinom hemoglobinus, nė vieno neišvarė. Šiaip aš galvojau, kad mano mėsos negaunantis skrandis nebus dar hemoglobino atauginęs, nes aną kartą vos minimalų 135 sukrapščiau. O va pasirodo, kad atsigavo net iki 143, kas mane gerokai nustebino. Nustebino ne ką mažiau nei Ignę, kuri turėjo gerokai mažiau už mane. Gaila, kad neišsiaiškinom, kiek jo turėjo Lina, nes dabar neaišku, kas laimėjo tradicinį hemoglobino karą. Na, bent jau nepralaimėjau.

Įžengiau gi į gydytojų kambarėlį. O ten ne koks senukas, o nematyta jauna simpatiška daktarytė, rezidentė gal. Likau maloniai pamalonintas. Iš tos laimės net širdis vos nesustojo, nes aparatas rodė varganus 67 (ar 73, nebeatsimenu), nors paprastai į tą kabinetą įėjus, man pulsas virš 90 sukyla. Spaudimas minimaliai pakilęs, bet ten smulkmė. Liepiau dar svorį iki 76kg pamažint, nes va pavyko numest šiek tiek žieminių taukų per pastaruosius du mėnesius.

Ir nuėjom gi į smagiausią etapą: dovanų pasirinkimą. O čia užklupo nemaloni dilema: tarp praktiškų dalykų buvo puodelių ir marškinėlių. Kadangi tokių puodelių dar neturėjau, tai pasirinkau vieną iš jų. Greit seselės Ignę pirmą pasikvietė, kol mes su Lina toliau gėrėm arbatą su daug cukraus. Šiaip tai mes su cukrum arbatos negeriam, bet čia gi cukrus nemokamas! Greit ir mane išsikvietė. Begulint patogiose kėdėse, paaiškėjo, kad Ignei reikia skėčio, o aš galiu jį imt (tik nuo 10-os donorystės), tai suveikėm jai skėtį iš manęs, o man puodelį iš jos. Šiaip gražus skėtis, bet aš šitų daiktų gyvenime nesu naudojęs, tai man nelabai reikalingas. Negaila. Tuo tarpu Ignę kėdėje pakeitė Lina. Jau norėjau pradėti gąsdinimo seansą, bet mano kraujo maišelio svarstyklės eilinį kartą pradėjo žviegt, nes kraujas nustojo bėgt, liepė seselė užsičiaupt, o tai visas kraujas į liežuvį subėgęs. Tai dar ne gana to pradėjo tą adatą venoje visaip sukiot (ne pats maloniausias jausmas), o paskui kokias 10min dar laikė tą ranką prispaudus, sakė, nepaleis, kol neprivarvinsiu. Šiaip taip išsiurbė iki paskutinio kraujo lašo. Visada išsiurbia.

Taip ir pajudėjome atgal, link Antakalnio poliklinikos. O čia paaiškėjo, kad visiems autobusai pravažiavo ir ilgai reiktų laukt. Nusprendėm paeiti šiek tiek pėsčiomis, tada perėjome Žirmūnus, pasiekėme Kalvarijų gatvę. Išsiskirstėm. Kadangi pusė kelio nueita, tai pabaigiau pėdinti iki savo Fabijoniškių, kaip senais gerais laikais. Vis tiek Karta Wilenska buvo tuščia, negi pirksiu bilietą iš vairuotojo.

Susirinktos dovanos matomos nuotraukoj:

  • Puodelis su žaliu užrašu „Dovanoji kraujo – pasirašai už gyvenimą!“. Kalbininkai ten tikriausiai retai lankosi. Išbandžiau puodelį šiandien, nepatinka man tos tradicinės užlenktos ąselės: sukišus tris pirštus, apatinis liečiasi prie įkaitusio puodelio. Šitas keliaus į mano Kraujo centro puodelių kolekciją. Toliau naudosiu tą seną gerą stiklinį peršviečiamą.
  • Šokoladas su 70% kakavos. Naujas įpakavimas, bet gale užrašas tas pats „Pagal Rūtos užsakymą pagaminta Vokietijoje“. Keliaus prie kitų šokoladų, tradiciškai suvalgysiu vasarą.
  • Kažkokio geležies papildo 5ml bandinys, įsegtas į skrajutę. Na tai dėkui, kad davėt. Bet bendrai apie papildus ir jų pirkėjus aš savo nuomonę turiu trumpą: durnių ieškotojai ir durniai. Kam tą šlamštą pirkt, jei galima nusipirkt porą kilogramų burokų, kelias kopūsto galvas, obuolių, morkų… ir gaut tą patį efektą (o tikriausiai ir geresnį) kelis kartus pigiau. Gert papildus vietoj normalios mitybos, tai čia tas pats kaip, kad Poška siurbiasi riebalus vietoj to, kad eitų į sporto klubą. Va. O ta proga ką tik išbandžiau tą papildą Iron Vital F: obuolių sultys kažkokios. Ir tikriausiai ne už obuolių sulčių kainą. Bet šiaip visai skanu.

Tiek žinių, gerbiamieji. Dar du kartai ir Andriukaitis tikriausiai pasikvies, kad duotų kažkokį popierėlį. Nedaug liko.

Kraujo donorystė #17

Nauja Kraujo centro marškinėlių siunta, L dydis, bet realiai kažkas tarp S ir M.

Vėl pora mėnesių praėjo, vėl pradėjome organizuotis išvyką į Kraujo centrą. Atidėliojom daugiau nei savaitei, kad pavyktų penkiese nueiti, bet atsitiko taip, kad du piliečiai apsirgo (taip taip, Justina trečią kartą iš eilės nusimuliavo), o dar vienas negalėjo dėl asmeninių priežasčių. Likome dviese su mano labai puikia, nuostabia, gražia, šmaikščia ir senokai bematyta drauge Igne, kuri vakar nepabūgo su manimi per miškus į Kraujo centrą eiti ir pirmą kartą kraują priduoti.

Aplinkui gripai ir kiti susirgimai, karantinas. Donorų išbalansavimas. Kraujo centras turi kiek padidėjusį donorų poreikį, todėl priima visus norinčius (normaliomis sąlygomis mokamus labai ribotai priimdavo). O dėl to Centre radome gausybę žmonių, ko jau seniai neteko regėti. Ir personalas visiškai nematytas, toks jausmas, kad visi išmesti iš darbo ir priimti nauji. Suirzę kažkokie, kai kurie piktoki. Anksčiau nieko panašaus nebūdavo.

Pasinaudojom savo neapmokamų donorų statusu ir lindom visur be eilės. Ignė mane visiškai be gailesčio sutriuškino hemoglobino kare – 135 prieš 148 (ar 146?). Pas gydytoją pirmą kartą gyvenime gavau velnių dėl pakilusio spaudimo, stebuklai kažkokie, nėra buvę, čia gal dėl artėjančio susitikimo su Vėsaite.

Taip ir patekome į linksmesnę vietą – kraujo pridavimo patalpas. Čia juk galima pasirinkti dovaną. Pagaliau užvežė kažko naujo. Turime naują marškinėlių siuntą! Yra raudonų, baltų ir juodų. Tradiciškai gerokai užmažinti, todėl reikia imti bent jau vienu dydžiu didesnius. Naujas dizainas, nauji užrašai, su tokiais beveik ir į lauką ne gėda išeiti (nes anksčiau gauti tikrai baisoki buvo). Dar buvo USB atmintinių ir skėčių (skėtį galima imti vieną kartą ir tik nuo dešimto pridavimo, neėmiau, nenaudoju). Pasiėmėm abu po marškinėlius. Ir šokoladas, žinoma. Per klaidą(?) man davė du.

Išgėrėm arbatos su daug nemokamo cukraus. Labai daug. Ignė dar sakė, kad negeria arbatos su cukrumi, bet nesiginčydama gėrė, nes sakiau, kad reikia. Sugulėm į kraujo nuleidimo kėdes, mėginau Ignę drąsinti, kad dabar skaudės, kai kiaurai veną prabes, ir klausinėjau, ar dar nealpsta, bet ji linksma gulėjo ir nesileido bauginama. Visiškai neįdomu šitaip. Va… Eilinį kartą mano kraujas į pabaigą praktiškai nustojo bėgti, aparatai pradėjo cypti, o seselė visaip ranką maigyti, kad išsunktų paskutinius kraujo lašus. Jai šiaip taip pavyko. Kadangi niekur neskubėjom, dar pasėdėjom, pagėrėm nemokamos arbatos su nemokamu cukrumi ir pakalbėjom.

Išeinant Ignei į glėbį nualpo viena arbatos negėrusi ir po kraujo nuleidimo norėjusi išskubėti mergina. Čia Ignė ir suprato, kad Kraujo centre manęs klausyti yra geras pasirinkimas, nes pamatė, kaip gali baigtis.

Grįžome tais pačiais miškų takeliais link visuomeninio transporto. Klausinėjau, ar Ignė dar nealpsta, bet greit apsiraminau, nes pačiam kraujo nuolydis davė į galvą, kaip bokalą alaus išgėrus. Pigus svaiginimosi būdas, jei ką domina!

Taip ir patraukėme į skirtingas puses, nes turėjau šeštą valandą pasirodyti vienoje iš B. Vėsaitės ministerijų.