Žymų Archyvai: Justina Pelikšaitė

Kraujo donorystės #31-35

Išorinė baterija - Powerbank - Kraujo centras

Išorinė baterija – Powerbank – Kraujo centras

Kraujo donorystė #31-Fail

2015-10-16. Kaip ir tikėjausi, hemoglobinas nebuvo atsistatęs, taigi su 130 mg/l buvau praspirtas mėnesiui pailsėti. Tuo tarpu Justina (taip, mistiškoji Justina šįkart dalyvavo) su dar mažesniu hemoglobinu normas atitiko, dėl ko mes visi pagrįstai pradėjom svarstyti, kad man reikia keisti lytį. Deja, su Kraujo centro personalu taip ir neišsiaiškinom, ar teisiškai tai padėtų, taigi minties atsisakėme. Be Justinos susiėjime dalyvavo ir Rimas su drauge, ir Justinas, kuris laimėjo hemoglobino karą.

Kraujo donorystė #31

2015-11-16. Praėjo mėnuo, bet nebelabai liko su kuo eiti, taigi nusliuogiau į Kraujo centrą vienas per pietus. Tuščia buvo, su kelione pirmyn/atgal stebėtinai sutilpau į valandą. Kažkokie magiški reiškiniai per mėnesį įvyko, nes hemoglobinas užkilo iki 153 mg/l. Niekas negalėjo patikėti, ypač aš pats. Šventinis laikotarpis dar neprasidėjęs, taigi dovanų lentyna tuščia, davė šokoladą ir bilietą į kiną. Pasisiūliau išmainyti pastarąjį į antrą šokoladą, bet nesutiko. Visgi po poros minučių sako „na, tu čia daug kartų davęs, tai nusipelnai antro šokolado“. Nusisekė.

Kraujo donorystė #32

2016-01-16. Neįprasta diena donorystei – šeštadienis. Su Eriku popiet išsiruošiame į VCUP. Randame baisų vaizdą – kraujo centre tuntai žmonių, personalas vos spėja suktis. Nėra sausainių! Įsivaizduojat? Sausainių nėra! Na, nieko, einam tikrintis hemoglobinų, Malčius laimi hemoglobino karą su 151. Įsivaizduojat? Antrą kartą iš eilės virš 150. Ne veltui mėsą į kopūstus iškeičiau. Ir tegu man niekas smegenų daugiau nepudrina, kad reikia karves valgyt ir papildus gert, jei nori gerą kraują turėt. Aplinkui milijonai žmonių klausinėja personalo, kaip anketas pildyt – aiškiai dauguma pirmą kartą atėję – šaunuoliai. Sėdam į kraujo siurbimo ložę vienu metu, bandom lenktyniaut, bet čia visiškos lygiosios. Na nieko, bent jau hemoglobinas mano didesnis. Judam prie dovanų lentynos – nieko gero, tik balti marškinėliai. Bet mano, kaip įgudusio donoro, akys užmatė atskirtai užslėptus skėčius. Nepaprašysi – negausi. Nenorėjo duot, bet kai pamatė donacijų skaičių, visgi nusileido. Išsinešėm po skėtį, jis bent iš dalies kompensavo tai, kad negavom sausainių ir šokolado. Gal savaitgaliais geriau nebeisim.

Kraujo donorystė #33

2016-03-17. Norinčių per daug neatsirado, taigi nusliuogėme dviese su Justinu. Žmonių beveik nėra, iš atminties supildau anketą, Justinas atsineša jau užpildytą, einam tikrintis svarbiausio dalyko – hemoglobino. Malčius trečią kartą iš eilės rodo stebėtinus rezultatus – 151. Justinui net kinkos sudreba ir atvirai pripažįsta bijąs, kad gali pralaimėti. Visgi vėliau lengvai atsiduso – lygiosios. Nepaisant to, savo rezultatu liko nepatenkintas. O Malčius jau baigia įsitikinti, kad jo kopūstų dieta iš tikrųjų labai teigiamai veikia hemoglobiną… Sausainių nėra ir, kaip supratau, nebebus. Akivaizdus ženklas, kad artėja nauja ekonomikos krizė! Dovanų lentynose vėlgi nieko gero, Nomedos puodeliai, pakabukai ir knygos. Malčius beraštis, tai knygų atsisako, pasiima puodelį taip baigdamas rinkti antrą servizą.

Kraujo donorystė #34

2016-05-17. Kraujo centre stebėtinai daug žmonių. Senokai tiek nematėm. Su Justina ir Justinu pradėjom registruotis, paaiškėjo, kad anketų pildyt nebereiks, nes prieš eidami užpildėm jas internete – atspausdino jau užpildytas – tobula, seniai taip reikėjo. Tiesa, pasitenkinimą greit sudrumstė nevykęs Justino hemoglobino rezultatas, pirmąkart išdiskvalifikavęs jį mėnesiui. Žmogus teisinosi, kad čia viskas dėl jo pasivaikščiojimų pajūriu, bet nieko negalėjo pakeisti, tik gėdingai nuleisti akis ir išgirsti skaudžią žinią – grįžk ne anksčiau nei po mėnesio. Nieko, Justinai, pirmą kartą „išbanintam“ būna sunkiausia – įprasi. O su Justina toliau stumdėmės eilėse ir be problemų išvarvinom kraujus… Pakilusį nuo kėdės įspėjo, kad išbalau, o ir pats pajaučiau, kad pirmą kartą darosi silpnoka, prisėdau pagurkšnot arbatos. O sausainių vis dar nebuvo. Badmetis tęsiasi. Dovanų lentyna irgi neblizgėjo – kino bilietai, pakabukai, knygos, puodeliai. Bet mums, kaip etatiniams kraujadaviams, ištraukė po skėtį. Dar pridėjo po sulčių pakelį ir šokoladą. Išmainiau su Justina savo sultis į jos šokoladą… Liko sulaukti kiek užsivėlinusio Rimo – niekšas sugadino dieną, nes laimėjo prieš mane hemoglobino karą varganais dviem hemoglobinais (147 vs 149). Tiek nedaug trūko! Kaip Justinas sakė, nelemta man laimėt, nelemta. Nieko, Rimui bent jau skėčių nebebuvo likę! Bet aš nenusileisiu! Kada nors vis tiek laimėsiu. Mano kopūstų dieta užtikrintai pasiteisino ir palaiko stabilų hemoglobino lygį, kokio jokios mėsos neišlaikydavo. Aš jus dar įveiksiu! Kada nors.

Kraujo donorystė #35

2015-07-19. Vasara, pagaliau visi išsivažinėję, jokių eilių nėra. Tiesa, truputį sunervino, kad šįkart nepavyko užsiregistruoti donorystei iš anksto ir teko pildyt anketą vietoj – tiesiog Kraujo centro programėlė išmaniesiems tokia kreiva, kad nulūžta man bandant prisijungti, o WEB sąsaja dar kreivesnė ir taipogi nebeleidžia registruotis. Donorai etatiniai: aš, buožė Justinas ir Rimas su drauge. Justinas pasirodė kažkoks išsipuošęs su kostiumais, bandė seselėm visaip raumenis rodyt ir vaizduot solidų jaunikį, bet nesudomino nei seselių, nei net gydytojo. Ir dar kabinėjos, kad mano telefonas senas ir apps’o nepavelka, nu bet kad nesenas, dar tik penkerius metus suskaičiavom… Mano hemoglobinas kažkoks pakritęs, bet ir Justinas su 145 po 3 mėnesių nesužibėjo, nieko keisto, kad Rimas su 147 vėl laimėjo. Ir vėl laimėjo per 2 hemoglobinus! Čia jau įtartina!.. O Kraujo centras pagaliau užpirko sausainių, lėkštutė penkiskart mažesnė nei anksčiau, bet užpirko! Šaunuoliai. Kol laukėm Rimo ir juos krimtom, pradėjom analizuot, kodėl mane beveik pavedė ilgai veikusi kopūstų dieta. Justinas laikėsi nuomonės, kad organizmas įprato, kaip įpranta prie antibiotikų kokių nors. Bet man kažkaip neįtikinamai skamba. Anksčiau kilogramais kimšdavau riešutus ir džiovintas slyvas, gal čia jų sumažėjimas savo padarė? Reiks bandyt grįžt į ankstesnį racioną, gal vėl hemoglobinas atsigaus… Ak, tiesa, Kraujo centras užsivežė išorinių baterijų. Nieko įspūdingo, 2600mAh talpos, bet vis šis tas, mano senoliui su 1200mAh talpos baterija užteks ir tokio.

Jei atsirado norinčių jungtis prie mūsų grupelės ir ateityje eiti į Kraujo centrą (Vilniaus VCUP) kartu, rašykit komentaruose (būtinai nurodykit teisingą el. pašto adresą). O kitas įrašas – jei viskas bus gerai – vėl po nepilnų metų.

Nacionalinis diktantas #2016

Po mokyklos baigimo, rašybos žinios kasmet vis labiau mąžta ir net pats išsigąstu, kai nemokamos rašybos tikrinimo programėlės vis dažniau pabraukia mano suminkytą tekstą. Anksčiau taip nebūdavo. Bet tai – ne pasiteisinimas praleisti Nacionalinį diktantą, tai būtų tas pat, kaip praleisti apsilankymą Kraujo centre. Todėl su patyrusiais kraujadaviais Justinu ir Justina susitarėm sudalyvauti ir šįsyk. Tiesa, pastaroji eilinį kartą paskutinę akimirką „susirgo“ ir neatvyko, bet to juk ir tikėjomės.

Kaskart diktantą rašome vis kitoje vietoje, šįkart išsirinkome Antakalnio gimnaziją, beje, vos nesuklydome, nedaug trūko, kad nueitume į kitą Antakalnio mokyklą, bet visgi likus kelioms minutėms jau buvome mokyklos suole. Atgijo seni prisiminimai. Visai neblogai toje mokykloje buvo. Gal tik tada jos nevertinome.

Apie prisiminimus buvo pasakojama ir diktanto tekste, beje, labai gražiai parašytame, su keliais gyvenime nevartojamais žodžiais, bet pakankamai nesunkaus. Žinoma, klaidų lygiose vietose privelti eilinį kartą pavyko, bet eidami juk ir nebesitikėjome pakliūti į antrą etapą, atėjome sudalyvauti ir linksmai praleisti laiką, kad ir kaip banaliai tai skamba.

Net ir užvėrę mokyklos duris, nejučiomis grįžome į prisiminimus, dar visai nesenus laikus, kai mūsų rankose atsidūrė pirmieji mobilieji telefonai, pirmieji spalvoti telefonai, pirmosios kameros telefonuose. Laikus, kai nuotraukas iš telefono į kompiuterį buvo įprasta perkelti IrDa jungtimi, ji buvo įprasta ir žaidimams tarp telefonų mokykloje apsikeisti. Dešimtmečiu jaunesni už mus jau tikriausiai nesuprastų, kam diedukai laiko suglaudę du telefonus ir nekruta. Neatsimintų tikriausiai nė lanksčiųjų kompiuterių diskelių ar kasečių. Technologijos greit juda į priekį. Nieko nebestebina ir Diktanto herojų pokalbis apie po pasaulį išsibarsčiusius vaikus, iš kurių „toliausiai“ gyvena gretimame kambaryje į virtualų pasaulį persikėlęs jaunėlis. Su juo susisiekti sunkiau nei su Azijoje ar Amerikoje gyvenančiais ir kitokio gyvenimo ieškančiais jo broliais.

Ačiū organizatoriams. Būtinai atlėksiu ir kitais metais. Jei tik gyvas būsiu.

 

Danutė Kalinauskaitė

Sugrįžimas

Berniukas ir mergaitė, nučiuožę ant užpakalių nuo kalno, per melsvėjantį sniegą pasileido prie upės. Jie tik trumpam atsiguls ant ledo, šaltuko nusvilintas ausis priglaus paklausyti, kas ten, gelmėje – žuvų ir laumių plaukų pasaulyje. Dar pabėgės už upės į mišką, vasarą taip masinantį neįžengiamybe: džiunglės, kuriose, galąsdami tomahaukus, tyko indėnai, spęsdamos spąstus raizgosi lianos, o kur dar tankiausiai suaugę šaltekšniai ir ožekšniai… Tarp braškančių eglių jau ėmė temti, o jie sustirę, peralkę. Kurgi upė, į kurią pusę namai? Į visas puses – kamienai, šabakštynai, kranklių riksmas… Nusigalavę, susiglaudę, su prišalusiomis prie skruostų ašaromis, jie sutūpė po egle pasitikti likimo – artėjančių vilkų akių žiburėlių. Staiga šakos prasiskleidė, apakino žibintuvėlių šviesa, o prišokęs šuo aplaižė veidus. „Stebuklas, kad mes juos radom“, – išgirdo tamsoje.

Po daugelio metų jie, vyras ir moteris, vaikščiojo tomis pačiomis vaikystės vietomis. Augdamas išaugi ne tik batus, drabužius ir knygas. Ir – dangų, po kuriuo čiuožinėdavai, džiungles, kuriose pasiklysdavai. Jų pačių vaikai, trys sūnūs, jau klajoja kas kur, svetur, ir negrįžta. Vyriausiasis – Amerikoje, sako, norįs uždirbti visus pasaulio pinigus, na, ne visus, tik tuos, už kuriuos nupirkęs motinai sabalų kailinius patiestų ant purvynės, ir ji galėtų ją pereiti nesusitepdama batų… Jaunesnysis Azijoje sėdi ant bambuko demblio, žvelgia į lotoso žiedą, į mėnulį, į vėją ir trokšta kaip tik – nuo pinigų išgyti. Išsigydyti ir nuo įsipareigojimų, prisirišimo prie tėvynės, net savęs. Tai – absoliuti laisvė… Jų jauniausias sūnus, laimei, namuose, bet jis dieną naktį skendi virtualybėje, jie beveik nesikalba, ir atrodo, kad jis net toliau už anuodu, gyvenančius Rytuose ir Vakaruose – dviejose to paties obuolio pusėse. Sakoma, Lietuva baigianti išsivaikščioti? Tėvai norėtų, kad vaikai sugrįžtų. Taip pat ir tas, kuris namuose, ypač tas, nes vieną dieną jis dings anapus ekrano, ir šiapus jiems liks tik jo batai ir akiniai. Žmonės taip išnyksta…

Sugrįžimas… Kas tai? Tai kaip ir prieš daugybę metų saulėje dylą varvekliai. Danguje skylantis ir šukėmis pažyrantis milžiniškas vaiskaus stiklo indas šviesai per žiemą laikyti. Ir tas pavasarinis vasario pabaigos kvapas, rodos, jis toks kaip visur, ir vis dėlto šito čia nesupainiotum su jokiu kitur. Naminis.

Nacionalinis diktantas #2015

Darkart mūsų planeta Žemė apsisuko aplink neužgęstančią Saulę – darkart Pilietinės minties institutas suorganizavo savo smagųjį renginį – Nacionalinį diktantą, berods jau ketvirtąjį, kuriame dalyvavau.

Kol visokie tinginiai beigi beraščiai analfabetai ištysę drybsojo savo įdubusiose lovose, nuo sėdynės storumo įlinkusiose, mes su Justina Džastina Pelikšaite, apakinti spystančios saulės, tradiciškai sliuogėme per blizgantį ledą link vienos mokymo įstaigos, kur mūsų jau laukė sena magnetola, nors gerokai panaudota, bet vis dar gebanti skleisti retkarčiais trakštelintį lietuvišką žodį.

Neilgtrukus išgirdome ir jau gerai pažįstamą Marijaus Žiedo balsą – o tai reiškė, kad laikas pamiršti apie žėrinčią saulę ir pavasarišką orą lauke. Metas susikoncentruoti į fortepijonus, heroizmus, sangrąžos dalelytes ir netgi, pasirodo, seniai pamirštą tiesioginę kalbą ir jos skyrybą. Diktantas buvo apie transcendentinius kurmius ir skraidančius socialdemokratų, darbiečių, valdemarų, paksistų ir kitų komunistų lėktuvus, bombarduojančius ir kitaip alinančius mūsų žemelę, kurią vietinis Pranciškus taip drąsiai saugo nuo užsieniečių, besitaikančių užgrobti brangiausią mūsų turtą.

O Marijui Žiedui pagaliau tenka tik spustelti +1 mygtuką socialiniuose tinkluose. Šįkart padiktuota tikrai tobulai, niekur neskubant, dažnai pakartojant. Tiesa, keliose vietose neaiškiai išgirdome vieną kitą iš jo lūpų skriejantį laisvą žodį, bet čia gal ne jo, o antikvarinės magnetolos kaltė.

Diktantas nebuvo sunkus, bet mes jau esame realistai. Su tokiu kiekiu tiesioginės kalbos ir primirštos skyrybos nebelabai tikimės spėti į nuvažiuojantį finalinio etapo garvežį. Telieka tik kaip viežlybiems būrams nulenkti žilstančias galvas prieš tuos, kurie už mus raštingesni, ir padėkoti organizatoriams už smagų renginį. Susitiksime kitąmet!

 

Diktanto tekstas:

Laura Sintija Černiauskaitė

POKALBIS

– Klausyk, o kas čia taip ūžia? – prisimerkęs paklausė jaunėlis, apžlibusiomis akutėmis įsispitrindamas į dangų.

Dviejų naikintuvų šešėliai grėsmingai nuslydo Bernardinų sodo žole.

– Kokie neįprasti paukščiai… – nusistebėjo jaunėlis.

– Tai lėktuvai, brolyti. Karo lėktuvai, – atrėžė vyresnėlis.

– O kas tas karas? Ar koks atgrasus mėsėdis?

– Kaip čia pasakius. Karas turbūt būtų, jeigu aš įsigeisčiau tavo žemės, įsilaužčiau ir užimčiau tavo urvą, piktdžiugiškai suryčiau tavo šeimą, o tave priversčiau visą dieną medžioti man sliekus ir vabalus.

– Kokias čia nesąmones tauški, broli?

Tąkart į juos smigo pro debesį įspindusi saulė. Abu suvaitojo, užsidengė akis ir krito snukučiais į žemę. Dirvožemis buvo riebus ir skalsus, gardžiai kvepėjo. Iki valios jo prisiuostę, abu vienu sykiu ištraukė nosis ir sumirksėjo. Saulė šyptelėjo, prisidengusi debesies skiaute. Įsiręžęs klevas nuplikusiomis šakomis akėjo dangų. Nušepęs berželis barstė lapus tarsi aukso kąsnelius. Netrukus ir vėl pasigirdo pažįstamas ūžesys, medžiai sudžeržgė, nerimastingai sūkuriavo. Grįždami naikintuvai kėlė neįtikėtiną triukšmą. Ūmai sode kilo sąmyšis: prigužėjo vaikų, užvertę galvas jie mostagavo rankomis ir klykavo. Jų šūksniai skardeno po visą apylinkę, negalėjai suprasti, džiūgauja jie ar gąsdinasi. Akimirksnį naikintuvų gaudesys užgožė visus balsus, užtemdė saulę. Plūstelėjo siaubo banga, broliams dingtelėjo, kad prasideda karas.

– Vaje, kokia baisybė, net kailiukas šiaušiasi, – gūžėsi jaunėlis.

– Žinai ką, man jau įgriso. Lįskim atgal, – atsakė vyresnėlis.

Taip pasišnekučiavo du jauni, gyvenimo negandų dar neužgrūdinti kurmiai, saulėtą rudens popietę išlindę pasidairyti po Lietuvos žemę. Neilgtrukus jie atsiglėbesčiavo ir įsmuko kiekvienas į savo urvą. Su kiekvienu letenėlių grybšniu vis gilyn įsirausdami į žemės tamsą ir rimtį, abu jie patyliukais džiaugėsi kurmių taika ir tuo, kad dėl savo įgimtų savybių bet kada gali pasislėpti po žeme. Tuo tarpu lėktuvai skrido nuskrido, o vaikai, prisišūkavę iki soties, kaip paukščiai nutūpė karuselę, kuri taip primena mums daug sykių sumažintą Žemės rutulį.

Kraujo donorystė #24

Kraujo donorystė 22

Trys mėnesiai nuo praėjusio karto. Ilga pauzė susidarė, bet ne dėl mano norų: prieš mėnesį buvom keturiese nuėję su Birute, Justinu ir Žilvinu, bet mus su Birute praspyrė mėnesiui už per mažą hemoglobiną. Apie šitą mūsų baisią gėdą jau Justinas rašė, tai nesiplėsiu.

Šįkart turėjom vėl eiti keturiese, bet standartiškai pora žmonių atkrito, likome tik aš ir Justina (taip, ta pati mano dažnai minima mitinė būtybė), kuri visą kelią aimanavo ir dejavo, kad jai per karšta, tuo paneigdama faktą, kad aš esu labiausiai šilumos netoleruojantis lietuvis. Registratūroje – kur nebuvo nė gyvos dvasios – dar derybų keliu išsiaiškinom, kad didžiausia leistina oro temperatūra neturėtų viršyti 20C.

Į piršto badymo kambarėlį užėjome kartu, aš Justinai už nuolatinį nėjimą į Kraujo centrą irgi draugiškai palinkėjau turėti per mažą hemoglobiną, ką ji savo didžiulei ir nepakeliamai gėdai ir apturėjo. Gavo priverstinę mėnesio pertrauką, kaltino mane raganavimu, šarlatanavimu ir bjaurumu. Bet visgi palydėjo mane į kraujo nuleidimo kambarį, kur iš nepakeliamos gėdos ir sielvarto ryte rijo mano tradiciškai atneštus Gaidelio sausainius, kuriuos gamintojai vadina tešlainiais. Dar tuo pačiu skundėsi, kad yra pernelyg stora, o man nesinorėjo meluoti taigi tik pritariamai linksėjau ir kišau į burną dar porą sausainių – sako, kad nuo saldumynų nuotaika gerėja, be to, cukrus ir miltai puikiai padeda priauginti svorį, nors šito Justinai ir šiaip netrūksta.

Bebaigiant kraujo nuleidimo procedūrą, Justina pagrasino išsikviesti savo vyriškį, nes neva aš iš jos tyčiojausi. Šis atvažiavo mūsų paimti ir Justinos nelaimei, tylomis tik pritarė iš mano burnos besiveržiantiems komplimentams. Tikriausiai žmogus iš gailesčio pats nieko neprasitardavo. Deja, tiesa Justinos neguodė, taigi tepasakė, kad eis į parduotuvę prisipirkti daug riebaus majonezo ir visą vakarą jį kramsnos… Taip ir išsiskyrėme.

Kitas kartas po 2 mėnesių. Galbūt mitinė būtybė – Justina – vėl apsireikš storos moters pavidalu. Registruokitės, nepraleiskit puikios progos ją išvysti.

Kraujo donorystė #20

Dar vienas Kraujo centro skėtis į mano kolekciją

Pagaliau. Pirmas kraujo donorystės lygis pasiektas. Už 20-ą kartą netolimoje ateityje Sveikatos ministras turėtų išrašyti man Donoro žymūno pažymėjimą. Lauksiu naujienų.

Du mėnesiai, o kartu ir pati vasara gana greitai prabėgo, net nepastebėjau, kad vėl laikas keliauti į Kraujo centrą, kuris visiems (tik ne man) skambinėja ir prašo atvykti, nes studentija dar negrįžus, o tai reiškia kraujo stygių. Aišku, eilinį kartą su etatiniais kraujadaviais susisiekta, vieni serga (taip – Justina vėl pasiplovė), kiti išvažiavę, kiti neseniai buvę. Taip jau nutiko, kad pagaliau pavyko prisiderinti prie Justino iš ksi.lt, kuris jau anąkart norėjo, bet laikai neatitiko. Tradiciškai susitikome prie Antakalnio poliklinikos ir pajudėjome senais gerais miško takeliais į Kraujo centrą.

Nors atėjome apie 18h, žmonės keli tebuvo. Keista, visgi po darbo, kur visi mokami donorai? Pirmas smagumas buvo registratūroje, kai kompiuteris pradėjo mėtyt, kad aš čia per dažnai einu, bet sakė, kad nieko tokio. Antras smagumas buvo hemoglobino tikrinimo kambaryje, parodė minimumo nesiekiantį 130 mg/l dydį, galvojau, kad teks keliaut namo, bet antru bandymu parodė 136 mg/l, keista, kad taip stipriai skiriasi du matavimai. Aišku, hemoglobino karą laimėjo Justinas su 168 mg/l, bet aš jau laimingas buvau, kad namo nepasiuntė. Pas gydytoją irgi viskas normaliai, bet vėl kompiuteris kažką pradėjo mėtyt, kad per dažnai ateinu. Suvedė kažkokį kodą ir apėjo sistemą, tik liepė dabar 3 mėn nesirodyt, nes kitaip vėl sistema rėkaus. Kraujo davimo patalpoj seselės eilinį kartą buvo nepatenkintos, kad venos neišsprogsta. Sakė „va raumuo yra, o venų nesimato“, bet paskui glostė glostė ranką, kol šiaip taip paskutinius syvus ištekino. Šįkart antros rankos besti neprireikė.

Kadangi Justinos ar kitų merginų nebuvo, o aš ten nenervinęs ko nors susivaldyt negaliu, tai atkentėjo dvi ne vietoj ir ne laiku prigulusios merginos, kurios išgirdo mano pasakojimą apie tai, kaip kiaurai venas perbeda ar mėlynės per pusę rankos iššoka, jau nekalbant apie pasidomėjimą ar jau alpsta ir reikia gaudyt. Po kraujo nusiurbimo dar ramiai visi pakalbėjom, pasisiūlėm saugiai palydėt iki Antakalnio poliklinikos ir pagaudyt alpstančias, bet paslaugų atsisakė teigdamos, kad jos su mašina.

Taip ir išsiskirstėm, pasiėmiau dar vieną skėtį, nes aną Rokiškyje palikęs esu (labai geri skėčiai kas be ko, per neblogą liūtį bandžiau, jokių problemų). Taip pat, žinoma, tradiciškai davė seną gerą vokišką šokoladą su 70% kakavos.

Tiek žinių, gana ramiai šįkart viskas praėjo. Laukiu naujienų dėl pažymėjimo (iš kurio realiai jokios naudos), o norintys kitą kartą eiti kartu tradiciškai gali registruotis žemiau esančiuose komentaruose. Numatoma data: pati lapkričio pabaiga arba gruodžio pradžia.

Kraujo donorystė #19

Kraujo centras sadistiškai prabedė abi rankas ir sunkia paskutinius gyvasties syvus

Yey! Praėjo daugiau nei du mėnesiai –  o tai reiškia, kad galima vėl eiti į Kraujo centrą ir pasiimti nemokamo šokolado. Ta proga eilinį kartą prasidėjo laiko ir žmonių grupės organizavimas. Kadangi buvo surasti trys iki šiol su manimi Kraujo centre nebuvę piliečiai, tai jiems buvo taikytas laiko pasirinkimo prioritetas. Gaila, bet atsitiko taip, kad visų suderinti nebuvo jokių prošvaisčių. Teko kreiptis į senbuvius ir žiūrėti, ką iš jų įmanoma priderinti. Netikėtai nelauktai eilinį kartą atvykti pasižadėjo Justina, o dėl laimingo atsitiktinumo pasisekė išsikviesti ir Žilviną. Taigi iš trijulės tinkamas laikas buvo suderintas su Skirmantu. Antradienis, 11h. Kraujo centro darbo pradžia, niekad taip anksti neidavom.

Buvo graži saulėta diena. Kad nevėluočiau, išpėdinau gana anksti, bet paskui prie Antakalnio poliklinikos teko dar palaukti Justinos, kuri atvyko laiku. Tiksliau čia labiausiai netikėta yra tai, kad ji iš viso atvyko. Patraukėm į Centrą senais gerais miško takeliais, Justina man ramybės nedavė, kad aš kažkada kažkur nepriėjau su ja pasikalbėt. Dar nusprendėm, kad kitą kartą reikia būtinai į Kraujo centrą prisikviesti jo griaužianybę Rokiškį. Atėjom pirmi. Eilinį kartą pasipiktinom, kad reikia pildyt kilometrines anketas, o senųjų neduoda – bent nusirašyt būtų galima kaip anksčiau. Justina, nors ir gražiai raudonai plaukus nusidažiusi, bet vis tiek sugebėjo anketoje vietoj kryžiukų pažymėjimo prie kiekvieno klausimo ranka surašyti Taip/Ne. Dėl to kiek suglumo man pradėjus draugiškai (tarkim) ir nepiktybiškai (irgi tarkim) krizenti. Bepildant anketas, absoliučiai laiku pasirodė ir Žilvinas. Jis neturėjo kitos išeities, kaip tik pripažinti, kad Justina yra reali būtybė, o ne mano įsivaizduojama vienintelė draugė, kurią veduosi į Kraujo centrą, bet kurios niekad niekas nepamato savo akimis. Tuo tarpu greitai paaiškėjo, kad Skirmantas visokiomis problemomis, reikalais ir vaikais užsivertęs (bent jau taip teigia) ir kad jo šįkart nebesulauksim. Bet jis pažadėjo nuvykti savarankiškai ir prifotografuoti įrodymų. Lauksim, o kol kas jis įtraukiamas į tokį baisų kraujadavių sąrašą, kuriems nebus ramybė duodama, kol neprisikviesim kada nors kartu.

Sugužėjom į hemoglobino tikrinimo kambarėlį. Pagaliau laimėjau. 146 mg/l – šiek tiek netgi priauginau nuo praėjusio karto. Kelionė pas gydytoją, o ten mūsų laukė pats Kraujo centro vadovas – Vytenis Kalibatas. Malonus žmogus, kaip ir visas kolektyvas.

Kol pasiekiau kraujo nuleidimo kambarėlį, Justina su Žilvinu jau buvo sugulę šalia vienas kito. Pasinaudojau proga ir išgėriau visą nemokamą arbatą su visu nemokamu cukrumi. Justina pradėjo prašinėti, kad pafotografuočiau ją.

Bet darbuotojos susirūpino jo rezervais ir skubiai pasikvietė mane į kraujo nuleidimo gultą. Tuo tarpu tie du išsliūkino į ištuštėjusį laukimo kambarėlį. O man sėkmingai prabedė kairės rankos veną. Prieš bedimą sakiau, kad turės su manimi vargo, bet seselė netikėjo, sako gera vena, viskas čia tvarkoj. Bet aš gi įspėjau ją, kad su manimi taip lengva nebūna. Greit kraujo čiurkšlė nurimo, į pagalbą pasikviesta kolegė dar pasukiojo adatą venoje (oi koks malonus jausmas, kad jūs žinotumėt), bet nusprendė, kad nieko čia nebus. Kadangi šiuo metu vyksta Kraujo centro sadizmo dienos, tai nutarė prabest ir antrą ranką. Sušaukiau Justinai, kad gelbėtų. Atbėgo greit, bet ne gelbėt, o fotografuot, kaip nuo nukraujavimo mane apleidžia paskutinės gyvasties apraiškos. Visgi žinia, kad dar liko nemokamos arbatos ir cukraus, neleido mano gyvybei išblėsti. Sukaupiau paskutines jėgas ir su abejomis surištomis rankomis pasiėmiau arbatos. Visa problema, kad rankos tai iki burnos nesusilenkia. Justina jau iš savo geros širdies (nes ji gražiausia ir fainiausia) siūlėsi mane pagirdyti, bet šiaip taip pavyko pasigirdyti pačiam.

Už visą šitą suluošinimą ir kairės rankos venos išdraskymą gavau šokolado (buvo verta) ir skėtį. Pirmas skėtis mano gyvenime. Niekad nenaudodavau. Bus graži puošmena lentynoj.

Pargrįžom tuo pačiu miškeliu iki Antakalnio poliklinikos ir išsivažinėjom skirtingais keliais į darbus. Toks štai buvo tinklaraštininkų kraujadavių susitikimas. Smagus ir eilinį kartą nusisekęs. Kitas kartas – rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo pradžioje. Norintys prisijungti gali brūkštelėti komentarą nurodydami veikiantį el. pašto adresą (neviešinamas jis). Laikui atėjus, bus susisiekta.

O tuo tarpu važiavau gi aš su savo 5 autobusu į Fabijoniškes ir stebėjausi, kad el. bilietas vis dar nepaplitęs. Senutės (ir ne tik) masiškai prisipirkusios jau nebeparduodamų popierinių bilietų. Kaip suprantu, po liepos pirmos transporto perversmo popieriniai jau nebegalios. Kitaip sakant, šiemet liepos pirmą bus kasmetinis Vilniaus viešojo transporto krachas. Gerai padirbėta, mere.

Nacionalinis diktantas #2013

Po prieš dvejus metus pirmą kartą rašyto Nacionalinio diktanto ir patirto visiško apsijuokimo šiemet su kraujadave Justina vėl nutarėme bandyti laimę, nes nieko daugiau prikalbinti taip ir nepavyko. Nepaisant to, kad viena mokykla man yra kitapus gatvės, Justina privertė grūstis į Vilniaus savivaldybę, nes gyvename skirtinguose miesto galuose.

Šiandien iš ryto suskubau važiuoti į savivaldybę. Sutartu laiku Justinos neradau, dar palaukiau apačioje, kiek galėjau. Visiškai nesupratau, kas per velnias, kad iš dviejose pusėse esančių įėjimų atrakintos tik vienerios durys iš šešių. O viena moteriškė sakosi bebaigianti pavargti lakstydama tai į vieną, tai į kitą pusę ir rodydama, pro kurias duris eiti. Kas trukdė atrakinti visas duris ar bent jau priklijuoti rodykles/užrašus – nežinia. O Justina vis tik nepasirodė. Tik grįžęs namo radau Gmaile, kad neatvyks. Eilinį kartą sugebėjo apsirgti paskutinę sekundę. Kitaip sakant, Justina yra įtraukiama į juodąjį sąrašą, kuriame esantys žmonės netenka prie jų derinamo laiko ir vietos privilegijos.

Likus kelioms minutėms iki vienuolikos, patraukiau į antrą aukštą, kur jau sėdėjo tuntai žmonių. Aišku, stalai užimti. Likę tik kėdės su atlenkiamais klibančiais suoliukais. Pamažu pradėjau keiktis, kodėl vis tik ėjau į savivaldybę, o ne į mokyklą.

Be didelių įžangų Marijus Žiedas pradėjo skaityti, o vėliau ir greitakalbe diktuoti. Diktavimas bent jau man pasirodė tragiškas. Pradžioje sunkiai gaudžiausi, kur sakinys, o kur sakinio dalis iki skyrybos ženklo. Tempas irgi galėjo būti kiek lėtesnis. Nesakau, kad nespėjau, bet juk nedega. Gerai dar, kad vėliau nepuolė rinkti lapų, leido patiems pasiskaityti ir klaidas neskubant pataisyti.

Pats diktanto tekstas buvo gana nesunkus, gyvenime negirdėtų žodžių šįkart neprikrovė. Bet vis tiek mažiausiai vieną gramatinę klaidą jau turiu. Žinoma, bus dar bent viena ar dvi rašybos klaidos, plius nesuvokiami skyrybos klystkeliai, ir apie antrą turą vėl galima beveik nebesvajoti. Eilinį kartą susimauta lygioje vietoje.

Jeigu vėl nesugalvos padaryti metų pertraukos, bandysim laimę kitąmet. Juk visai smagu.

 

PAPILDYMAS. Sulaukėme diktanto teksto:

Vytautas V. Landsbergis

Mielas Mykolai.

Turbūt pas jus ten, Airijoje, jau želia žolynai ir sprogsta pumpurai. O Lietuvoj sniegą drebia lyg iš gausybės rago, niūrus šiaurys šiaušiasi, piktžodžiauja. Klausi, ką veikiu. Ryte pamokos, popiet taisau mokinių darbus, skaitau. Šiuosyk ant mano stalo Justino Marcinkevičiaus knyga, nutariau jos ištraukėlę nusiųsti ir tau:

„Žinau, kur baigiasi ateitis: ten, kur prasideda abejingumas tautos istorijai, kultūrai, kalbai. Čia nukrenta skrendantis paukštis, čia išdžiūsta tekanti upė. Žmogus čia žiūri tik į savo kėdę ir į savo pilvą. Jis net nežino, kad paukštis jau nukrito, kad upė jau išdžiūvo. Jam ramu ir gera. Taip, kaip gera mašinai ar kompiuteriui.“

Paskaitinėjęs kėblinu iki piliakalnio. Ten rymodamas bandau įsivaizduoti, kas šiose apylinkėse vyko senų senovėj. Ką ten stypsodamas patiriu, sugrįžęs užrašau. Šįvakar prikeverzojau štai ką:

„Pilėnai nemiega, patykomis ruošiasi mūšiui. Kas rąstigalius ridena, kas dervą verda, kas atokiau prisėdęs paskubom užkandžiauja. Prakaitas žliaugia vyrų kaktomis, kuomet į statų pylimą tenka tempti naščius su teliūškuojančiais dervos kibirais… Arba spėriai užsiropšt į kuorą, po pažastimi pastvėrus apystambį akmenį. Įskaudintiems kariūnams rankos tiesiog nižte nyžta, akys degte dega noru atkeršyti kryžeiviams, pernai nusiaubusiems jų gyvenvietę. Tąsyk iš kaimo teliko nuodegos, svilėsiai ir trūnėsiai.

Vyrai puikiai prisimena, nuo ko viskas prasidėjo. Prieš porąmet atsitrenkė saldžiabalsis misionierius, vardu Jeronimas. Jis bastėsi po apylinkes, slapčia medžiodamas žalčius. Paskui juos degino, kankino. Vėliau, išgriovęs aukurą, iškirtęs ąžuolus šventus, nusidangino Žemaitijos link. Tuosyk būrys nusiminusių moterų nuvyko pas Vytautą Didįjį ir pasiskundė, jog dievams atimta būstinė, kur pasimeldę žmonės gaudavę lietų ir gerą orą. Sujaudintas karalius įsakęs Jeronimui kuo skubiausiai dingti iš šio krašto.“

Šįkart tiek… Mokykis, anūkėli, sportuok, skaityk knygas, kad užaugęs ir tu galėtum tėvynės gynėjas būti.

Senelis

Kraujo donorystė #16

Vaikų piešiniai „Kraujo centre“

Vėl du mėnesiai praėjo, o tai reiškia ne ką kita, o tai, kad laikas keliauti į „Kraujo centrą“, nes, anot visokių mitų, kraujo prisigamino tiek daug, kad jis pro nosį ir visas kitas ertmes veržiasi lauk. Vėl susidūriau su problema organizuodamas žmonių grupę, nes vieni su sveikatos problemom, o kiti kategoriškai prieš tokią idėją. Aišku, gerai, kai yra etatinių „Kraujo centro“ lankytojų, taigi pagaliau iš berods trečio karto pavyko susiderinti su nepavejamu kraujo donoru – Žilvinu. Dar žadėjo prisijungti ir „pati gražiausia ir fainiausia“ Justina, bet vėliau pranešė, kad paskutinę akimirką susidraugavo su kažkokiu peršalimo virusu. Su Žilvinu vienbalsiai nutarėm – Simuliantė.

Kadangi išlindau iš darbo, pėsčiomis eidamas į kitą miesto galą, laiko negaišau ir važiavau autobusu. Išlaidos, bet ką padarysi. Nutariau išbandyti Zuokulos Karta Wilenska pusvalandinius bilietus. Tiesa, kai spaudos kioske kišau savo kortelę, pardavėja vis tiek tiesė ranką su popieriniais. Maždaug – tu ką, rimtai elektroninio nori? Ir nieko keisto, kvaili pusvalandiniai bilietai yra brangesni nei senieji popieriniai. Visiškai nesuprantamas Zuoko sprendimas. Juk čia jokio elektronizacijos skatinimo nerasta. Nekeista, kad vienkartinius elektroninius naudoja daugiausiai vienas žmogus iš šimto (sprendžiu pagal komposterių pypsėjimą autobuse, tiksliau – jo nebuvimą). Tai va. Bilietėliai nusipirkti, atvažiuota irgi be jokių nesklandumų.

O vizitas buvo kiek įdomus. Tik man apsireiškus pas žmones su baltais chalatais, atėjo gi žinia, kad kažkokiam vaikui reikalinga III+ kraujo grupės trombocitų dozė (įtariu, kad Kauno klinikos operaciją planuoja daryt šiandien-rytoj). Mano gi kaip tyčia kraujo grupė ta pati. Tai jau buvau susitaikęs, kad teks 2+ valandas gulėti ir aferuotis. Bet seselės griežtai pareiškė, kad venos pernelyg netikusios aferezėms, per plonos (gaila, norėjau išbandyti, ir gaila, kad Justinos nebuvo, nusimuilino nuo aferezės). Taigi teko eilinį kartą duoti kraujo. Hemoglobino norma grįžo į tiesos kelią ir jau nebebalansavo ties minimalia – berods buvo 143 mg/l (bet Žilvinas sugebėjo pralenkt su 144 mg/l, vėl pralaimėjau hemoglobino karą, nors tiek nedaug trūko…), visa kita irgi normos ribose, išskyrus svorį… prakeiktasis jau artėja link 80 kg, juk prieš porą mėnesių dar 72 kg buvo, nesijaučiu nutukęs, gal svarstyklės kažkurios nesąmones rodė, gal nuo sporto raumenų 6 kg priaugo – aha, kurgi ne.

Kadangi prasisukau kiek anksčiau ir lūkuriavau Žilvino, nutariau apsižiūrėti, ko ten ant sienų prikabinėta. Nuotraukos, piešiniai. Vieną net nufotografavau. Aš šiaip tą kraują švaistau į visas puses per daug negalvodamas, kad kažkam jo reikia, bet šitas piešinukas trumpam net ir mane privertė susimąstyt, šiurpuliukas prabėgo.

Dovanos. Kaipgi ne dovanų. Lentyna nepapildyta. Nieko praktiško (t.y., puodelių) nėra. Teko vėl imti tušinuką. Tokį patį kaip praėjusį kartą, tik raudoną. Net nefotografavau. Ir, žinoma, šokoladas.

Tiesa. Ta proga, kad jau dirbu ir bet kada šlaistytis po miestą nebegaliu, kažkada nutariau pasiaiškinti, kaip draugauja donorystė ir darbas. Pasirodo draugauja labai gerai:

218 straipsnis. Garantijos donorams

Kraujo ar kraujo sudėtinių dalių davimo dieną donoras turi būti atleistas nuo darbo. Apie neatvykimą į darbą donoras privalo pranešti ne vėliau kaip prieš vieną dieną. Įmonių, įstaigų ar organizacijų administracija neturi kliudyti darbuotojui kraujo ar kraujo sudėtinių dalių davimo dieną išvykti į kraujo donorystės įstaigą.

Nesinaudojau pilna išeigine. Man atrodo, kad čia jau per gerai darbuotojo atžvilgiu. Bet visgi šaunu matyti, kad sudaromos palankios sąlygos.

Tiek šį kartą. Norintys jungtis kitą kartą kviečiami informuoti žemiau esančioje komentarų formoje.

Kraujo donorystė #14

Panašu, kad tinklaraštį reiks pervadint, nes didžioji dalis įrašų vien apie kraują. Juokauju. Šiandien užbaigėme dar vieną kraujo donorystės sezoną. Kandidatų buvo nemažai, bet vieni su sveikatos problemomis, kiti palaiko tempą ir dar negali duoti, nes 2 mėn nepraėję. Visgi pavyko du žmones rasti, taigi šį kartą prisijungė Gediminas ir Justina. Beje, Kraujo centras yra būtent ta vieta, kur su ja susitinkame dažniausiai.

Mes su Gediminu, MRU ketvirtakursiai, tai važiavome autobusu į Antakalnį, o Justina, kaip ji pati teigė, atvažiavo iš stoties (galimai subadytomis venomis) ir buvo kažkokia nervinga. Einant miško takeliu, ji itin baidėsi šalia esančių žmonių ir, kiekvieną pamačiusi, mesdavosi į kitą tako pusę, nors Gediminas ir užtikrino, kad su mumis nėra ko bijoti, nes mes greitai bėgame.

Kraujo centre nieko naujo nepamatėm, žmonių beveik nėra, kraujo trūksta – skambinėja žmonėms ir kviečia. Aišku, Justina, kaip visada, pripuolė pirmoji, kad tik aš likčiau paskutinis. Kadangi paskutiniu metu Kraujo centre dar nesilankė, tai ją nufotografavo, o tai darant ji kaip įmanydama stengėsi įtraukti pilvą, o paskui vis prikaišiojo, kad aš ją neva esu stora šiame tinklaraštyje pavadinęs, bet tai yra visiškas melas, nes aš to niekad nesakiau ir net minty neturėjau. Tiesa, pats pasisvėriau, 75 kg, nebeauga svoris, bet Justina vis dar tebesveria mažiau. Nors nepasakytum.

Pirštą badė ir hemoglobiną matavo jau anksčiau matyta mergina, kurios pavardė berods Kraujalytė. Smagu visgi tokiai kraują duot. Tiesa, hemoglobinas buvo varganame minimume – 135, kaip ir Justinos, bet ji sakė, kad tarp mūsų vis tiek laimėjo, nes jai tai nebuvo minimumas. Tuo tarpu hemoglobino karą laimėjo Gediminas su 157.

Gydytoja pirmą kartą gyvenime dėl pulso nieko nesakė, nukritęs pagaliau iki normalių ribų. Dar nelabai su minimaliu hemoglobinu norėjo praleist, bet kraujo trūkumas, o ir šiaip vasarą manęs nematys, tai paleido liepusi valgyt obuolius, dilgėles, juodą duoną ir lašinius. Žiūriu, kiekviena daktarė vis kitokį racioną liepia naudot.

Kraują imanti seselė tikriausiai prabedė veną kiaurai, nes paskui tris kartus atitraukinėjo adatą, o tai nėra itin malonus jausmas, bet išgyvenau. Tiesa, mano kraujas lėtai bėga, tai abiems draugams teko gerokai palaukt, kol išlašinau. Pasiėmiau dar vieną puoduką, nes šitie labai geri, keista, kad tiek daug laiko vis dar jų yra. Be to, pradėjo dalinti naujus šokoladus, šįkart lietuviškus, bet irgi 70%. Na ir tas maišelis nedidelis, nerandu aš jiems pritaikymo visiškai.

Grįžtant dar Justina užsuko į vaistinę savo subadytoms venoms pleistrų nusipirkti ar tai kažkas panašaus. Tiesa, nenorėjo eiti į mano pasiūlytą vaistinę, tai pasirinko tą, kuri buvo uždaryta. Teko visgi nusižeminti ir rinktis mano pasiūlytą.

Galiausiai atvažiavo mūsų autobusas, ir teko paskubomis išsiskirstyti.

Tiesa, Justinai labai patiko, kad ją googlinant, mano tinklaraštį išmeta, tai ta proga aš jai va sukūriau net žymą specialią, kad Google dar geriau suindeksuotų ir dar aukščiau šitą įrašą išmestų. Sveikinu tapus antrąja asmenybe, kuri čia turi savo nuosavą žymą.

Ir žinoma, norintys kitą kartą prisijungti, kaip visada kviečiami registruotis komentarų formoje. Tie, kurie užsiregistravo anksčiau, to daryti neturi, atsiminsiu, kontaktus turiu.

Kraujo donorystė #11

Hm, kažkaip čia visas donorystės judėjimas mano kieme gerokai sustojo. Žiūriu, kad paskutinis įrašas buvo kovo vidury. Tai čia juk jau gerokai daugiau negu pusė metų. Na, pasiteisinimą gi turiu, buvo uždraudę man ten rodytis kurį laiką, paskui dar visokios amerikos ir pan. Taip ir nusikėlė viskas iki lapkričio.

Truputį laiko sugaišom, kol susiderinom viską, nes šį kartą jau keturiese važiavom (aha, nebe pėsčiom ėjau). Be Justinos dar kompanijoj turėjom porą teisininkų žmonių, kurie teigia nesą teisininkai, kuriuos baisu net paminėti, nes juk žinot tuos teisininkus, dar prisikabins prie ko nors.

Šį kartą atsitiko toks stebuklas, kad prireikė trombocitų Centrui, tai dviems mūsiškiams nusišypsojo proga po dvi valandas pagulėt. Man irgi nedaug trūko iki to, bet kraujo grupė tokia pat kaip Justinos, o ji pirma buvo, tai manęs nebeprireikė (Cha ha!). Atsargų nekaupia, ima tik, kiek reikia.

Tiesa, bent kartą laimėjau hemoglobino karą. 158 kažko/kažkur. Dar pora ir būčiau pasiekęs maksimalią ribą. Tai galim daryt išvadą, kad genetiškai pakeistas JAV maistas hemoglobinui nekenkia. Dar svertis liepė, apie 76 kg, reiks „kūdintis“, baisu. Net Justina mažiau sveria.

Gavosi taip, kad dvi valandas prabuvom ten ir prašnekėjom su personalu. Sužinojom daug visokių įdomių dalykų, kurių aš jum nesakysiu. Be be be. Jei norėsit kažką sužinot, teks prie mūsų jungtis kitam kartui, kuris, kaip suprantat, bus ne anksčiau negu po dviejų mėnesių. Norintieji anketą pildo žemiau esančioje komentarų formoje.

Ak, tiesa. Centras gi stipriai pasikeitęs, baldai išstumdyti, viskas kompiuterizuota. Kompiuterizacija gerai, bet vienas dalykas labai sunervino. Nebeduoda į rankas donoro knygelės. Dėl to tenka visą donoro anketą skaityt ir pildyt, nes anksčiau tiesiog senąją pasiimdavau ir nukopijuodavau. Ir niekas neduoda nusirašyt, va jum ir draugai.

Šį kartą vėl gavom seno gero šokolado. Dar paėmiau marškinėlius, kurių niekad nebūdavo. Gaila, kad normalių dydžių nebuvo, tik L. Man labiau prie širdies M arba netgi S, bet ir L dar tinka. Vis kažkas praktiško.

Tai tiek šiam kartui. Dar kartą primenu, kad mielai laukiami norintys prisijungti kitą kartą.