Žymų Archyvai: Justina Pelikšaitė

Kraujo donorystė #10

Praėjo keturi mėnesiai, kuriuos man liepė Žolyno gatvėj nesirodyt. Dar savaitė praėjo, kad mes su didžiai gerbiama ir gerai žinoma Lietuvos fotografe Justina susiderintume apsilankymo laiką. Per tuos mėnesius sudalyvavau kažkokiam Facebook konkurse apie donorystės mitus ir laimėjau „mažą dovanėlę“, kuri visgi buvo ne tokia jau ir maža, nes susidarė iš knygos (tema tokia gana aktuali donorams), naujojo pavyzdžio puodelio, to daikto, kurį duoda maigyt siurbiant kraują (labai smagus dalykas, turėsiu ką per paskaitas veikt) ir labai kokybiškai atrodančio tušinuko (iš trijų turimų šitas labiausiai patinka).

Jei jau kalbam nuo pradžių, tai dabar yra pavasaris. Kadangi dabar yra pavasaris ir šilta, tai aš vaikštau be striukės. Ir man visiškai vienodai, kad visas aplinkinis pasaulis mane durnium laiko. Iš savo gyvenimo praktikos esu susikūręs hipotezę, kad tokiu oru geriau eit be striukės, nes nesuprakaituoji. Neperkaisti – neperpučia – nesusergi. Suvaikščiojęs pirmyn atgal per miestą, jaučiuosi pakankamai gerai ir sirgt neplanuoju. Taigi neaiškinkit. Jeigu jums šalta, nereiškia, kad man šalta.

Taigi pirmą kartą pavyko suorganizuot apsilankymą Kraujo centre nebe vienam. Centre tradiciškai žmonių nėra, hemoglobinas juokingai nukritęs iki pačios minimaliausios leistino ribos(?) – 135 kažko kažkur, kas mane kiek nustebino. Užtat pulsas kiek pasitaisęs ir jau beveik į normas įtilpo. Vėl užtaikiau ant tos pačios daktarės, kuri stengiasi manimi nusikratyt (hihi), tai dabar visam gyvenimui užrašė, kad galiu nueit tik du kartus per metus (jums kraujo nereikia, tai aš galiu į Santariškes paeit, nors to daryt neplanuoju bent jau artimiausiais metais). Viskas, baigėsi lenktynės su Negerove, teks jį paleist (nors gal ir jį užblokuos kada).

Sausainių Centras vis dar neįperka, bet apsirūpinęs naujomis dovanomis. Visokie bilietai į kiną, pakabukai, CD dėklai (kas nors dar kompaktus tebenaudoja?), senieji gerieji maišeliai ir naujieji gerieji berods patogūs puodeliai (čiupau, kol dar yra, nes juos visada išgraibsto). Ir, žinoma, standartiniai hematogenai.

Seselė eilinį kartą venos atkapstyt negalėjo ir skundėsi, kad adata storesnė už mano venas, bet visgi sėkmingai pradūrė. Gal tiek trumpai.

Grįždamas namo, paneigiau savo ilgai teisinga laikytą hipotezę, kad nuo hemoglobino lygio priklauso pavargimas dėl fizinio krūvio einant namo. Šį kartą jaučiausi geriau nei visada (gal kiek padėjo vėl pradėta lankyti MRU sporto salė).

Dar apdiskutavom seną gerą hipotezę „kas skaudžiau: kraujo ėmimas iš piršto, ar storesnės adatos bedimas į veną“. Visgi nutarėm, kad bedimas į pirštą yra baisiausia visos procedūros dalis.

Be to, sugalvojau naują kraujo donorystės mitą: dažnai duodant kraują, kraujo čiulpai nusilpsta ir nebepagamina reikiamo kiekio hemoglobino. Imkit šitą mitą kaip už tikrą ir visiems papasakokit, nes gi patys suprantat, kad kraujo davimas yra baisulingai kenksmingas sveikatai. Hihi.

Kita kraujo donorystė numatoma kažkada rugsėjo arba spalio mėnesį. Jei kas labai nori prisijungti, tai duokit žinią.

p.s. Justina, imk puodelį.

p.p.s. Ak, tiesa. Rytoj prasideda Login 2011. Bilietą kažkokiam konkurse laimėjau. Tikėjausi Justinai atiduot, bet, kad neima. Dabar dar svarstau, ar verta ten eit, nes po pernykščio apsilankymo likau baisulingai nusivylęs. Žmonės, viena Mariaus Laurinaičio paskaita įdomesnė už visą tą jūsų išpūstą konferenciją, į kurią niekas bilietų neperka net paskelbus akciją ir padalijus bilietus po trisdešim kelis litus. Gal visgi reiks išsiruošt, bent jau tuos visus nemokamus daiktus susirinksiu, kuriuos duoda įeinant (mūhua). Toliau ten gal nieko naudingo nebus, nebent ką iš blogosferos žvaigždūnų sutikčiau: Rabinovičių ar bent jau Selską.

MRU Finansų ekonomika. V semestras

Nuotraukos autorė Justina Pelikšaitė

Dar vienas iššvaistytas semestras, o studijų kokybėje jokio pagerėjimo nesimato, netgi sakyčiau, kad šitas buvo silpnesnis už ketvirtą. Bet apie tai kiek vėliau. Pagaliau sulaukiau pirmojo aprašymu nepatenkinto dėstytojo, prašė ištrint, bet sutikau tik papildyti aprašymą, kad atrodytų objektyviau, nes buvau kiek per siaurai pažiūrėjęs. Be to, buvo užklydęs ir dekanas S. Norvaišas, kuris nepatingėjo ir pradėjo viešą diskusiją, malonu matyti tokias iniciatyvas, žymiai smagiau kalbėti viešai negu el. paštu ar kitais privačiais kanalais. O dabar šiokia tokia analizė, kurios ateities kartos tikrai ieškos, bent jau sprendžiant iš Google Analytics duomenų.

Regionų ekonomikos analizė ir planavimas (privalomas)

Paskaitas vedė profesorius A. Makštutis. Žmogus praktikas, viską labai protingai šnekėjo, tikrai nieko negaliu prikišti dėl pačių paskaitų ir kompetencijos, tikrai puikiai išmano tai, ką kalba. Visgi kalba taip protingai, kad mūsų kvailos galvos nelabai suvirškina. Įtariu, kad reiktų kažkokių vadybos pagrindų prieš šitą kursą, nes tikrai sunkoka viską suprast. Vykdė lankomumo žymėjimą, dėl kurio šį semestrą susidariau tvirtą nuomonę, jog tai daro žymiai daugiau žalos negu naudos (planuoju artimiausiu metu dar vieną įrašą parašyti, tai viską išdėstysiu plačiau dėl to), nes visi sueina, pliurpia ir trukdo tiems, kurie gal pabandytų ir ką nors išmokti. Nors dėstytojas nuolat kartojo, kad yra Karo akademijos profesorius, taip ir likom nesupratę, kodėl auditorijoj neįvedė tvarkos. Dar kiek nustebino atsisakymas duoti paskaitų skaidres argumentuojant, kad tai yra dėstytojo autorinis darbas, už kurį niekas nemoka. Bet čia jau jo asmeninis sprendimas.

Seminarus vedė neseniai į MRU priimtas dėstytojas V. Matutis. Nieko čia blogo nebūtų, bet per visą semestrą susidariau tokią nuomonę, kad šis dalykas dėstytojui nelabai tinka, ir man kilo nemažai abejonių dėl kompetencijos. Pasikapsčius po internetus, surastas VPU Ekonomikos bakalauras irgi nuomonės nepagerino. Per seminarus dėstytojas pasirinko standartinę formą „jūs kalbat – aš tyliu“, kuri reiškė, jog mes darom pristatymus, o dėstytojas tik šiaip ateina ir pasėdi. Ne gana to, kas antrą savaitę dėstytojas iš viso nusprendė seminarų nevykdyti, o ir į tuos likusius atvykdavo gerokai pavėlavęs. Šiaip paprastas žmogus, kas antrame sakinyje bando pajuokauti ir pats pradeda krizenti – nepykit, bet norėčiau matyti kiek rimtesnį dėstytojo požiūrį. Be to, buvo žymimas lankomumas, per paskutinį atsiskaitymą iš anksto neįspėjus, dėstytojas iš galutinio  kaupiamojo balo atiminėjo po 0-0,5 balo už kiekvieną praleistą seminarą (pagal nuotaiką). Pridėti prie kaupiamojo už lankomumą – aš dar suprasčiau – bet neįspėjus atiminėti, nesuteikiant galimybės atsiskaityti – kažkokia nesąmonė. Dar ne gana to, vėl prisiminėm „tarybinį stovėjimą eilėje prie dešrų“, nes dėstytojas nesugebėjo apsiskaičiuoti laiko ir tinkamai priimti rašto darbus, dėl ko dalis žmonių nespėjo atsiskaityti per seminarą (1,5h), kitą dieną nespėjo atsiskaityti per paskaitą (1,5h) ir, jei gerai pamenu, dar bent 3 valandas pralaukėm eilėj per budėjimą. Trūko, tikrai trūko nors menkiausią vertę turinčių seminarų, gal būtume nors kiek paskaitų medžiagą įsisavinę.

Atsiskaitymai. 3 balai už nesunkų labai diskutuotinų reikalavimų rašto darbą, 2 balai už seminarų lankomumą ir beprasmį pranešimą, 5 balai už itin sunkų testinės formos egzaminą.

Nusirašinėjimas. Per seminarus nebuvo ką, o per egzaminą aš priekyje sėdėjau, bet vėliau paaiškėjo, kad auditorijos gilumoje vyko darbas grupėse.

Valstybės finansai (privalomas)

Paskaitas ir seminarus vedė lektorė R. Tatol. Gal be itin didelio užsidegimo, gal kiek per daug diktuodama sausą informaciją per paskaitas, bet tai buvo viena geresnių šio semestro dėstytojų. Per seminarus irgi šiek tiek bandė mus pajudinti, kad nors kiek pasimokytumėm. Klausinėjo kiekvieną seminarą pagal iš anksto duotą planą. Už praleistus seminarus reikėjo atsiskaityti. Gal tik bendrą vaizdą kiek sugadino vienas beprasmis pranešimas.

Atsiskaitymai. Jei gerai atsimenu, buvo taip: 2 netikėti patikrinimai raštu iš tos dienos seminaro medžiagos, 2 rašto darbeliai iš kelių seminarų, vienas testinis koliukviumas ir viena beprasmė prezentacija už vieną balą. Per egzaminą buvo normalaus lygio testas už 6 balus.

Nusirašinėjimas. Pagaliau. Pirmą kartą per trejus metus kažkas ėmėsi gaudyti nusirašinėtojus, tiek per seminarų atsiskaitymus, tiek per egzaminą. Visiškai nusirašinėjimo nesunaikino, bet stipriai pristabdė. Per egzaminą netgi išskirstė visus į du srautus, kad susodintų padoriais atstumais. Pagarba.

Tarptautiniai finansai (privalomas)

Paskaitas vedė lektorius G. Preidys. Nežinau, kokio lygio yra dėstytojo žinios, bet paskaitų jis vesti nesugeba, visiškai nesugeba. Tai buvo laaabai blogai. Į paskaitas atvyksta paprastai stipriai pavėlavęs, užbaigia paskaitas anksčiau laiko, sunkiai surezga sakinius. Dažniausiai tiesiog skaito iš savo nešiojamojo kompiuterio ir mums savais žodžiai perpasakoja. Ne gana to, per paskaitas ir prieš egzaminą užsiėmė rinkimine agitacija, nors tai universitete yra griežtai draudžiama. Kadangi apie geriausius ir blogiausius dėstytojus paprastai pasikapstau giliau, tai paaiškėjo, kad anksčiau subankrutavo dėstytojo vadovaujamas bankas „Litimpeks“. Čia šiaip.

Per seminarus tragišką paskaitų kokybę gana sėkmingai taisė docentas E. Bikas. Iš viso beveik pirmas ekonomikos dalyko dėstytojas, kuris per seminarus vykdė atvirą diskusiją, skatinančią mąstyti, žiūrėti, kokią įtaką koks nors faktas padaro kitiems, kokia vyksta įvykių grandinė. Labai gražiai pasimatė, kas kažką supranta, o kas tik sugeba paskaityti ir įsikalti į galvą (nors nė tiek kai kurie nesugebam). Tikrai negaliu nieko prikišti, net ir to, kad turėjau vieną kaupiamąjį balą iš keturių. DUOKIT DAUGIAU TOKIO LYGIO DĖSTYTOJŲ!!! Gal dar ne vėlu…

O apie G. Preidį aš dar nebaigiau. Kadangi pas dėstytoją E. Biką beveik visi turėjom 1/4 kaupiamojo, paskaitų dėstytojas pasiūlė tiesiog parašyti referatą pasirinkta tema ir pasikelti balą iki 4/4. Kas čia yra? Visų pirma, tai akivaizdi nepagarba seminarų dėstytojui ir jo studentų įvertinimui. Visų antra, iškraipomas žinių įvertinimas. Visų trečia, kodėl silpnas paskaitų dėstytojas gali kelti balus studentams? Arba tiesiog iš geros širdies, arba siekiant užtildyti studentus, kad neprasidėtų pasipiktinimai dėl prastų galutinių rezultatų, ir niekas neieškotų kaltų. Visa bėda, kad manęs tokie dalykai neveikia. Nerašiau referato iš principo, nors kabėjau ant skolos ribos. Be to, atnešę referatą, gavo ne tris žadėtus balus, o tik du. Čia irgi – šiaip.

Atsiskaitymai. Vienas balas už pranešimą/analizę pasirinkta tema ir trys už aktyvumą seminare. Šeši balai už nesunkų testo formos egzaminą.

Nusirašinėjimas. Per seminarus nebuvo ką, o per egzaminą visi juodai nusirašinėjo vieni nuo kitų.

Muitinės teisė (alternatyviai pasirenkamas)

Paskaitas ir seminarus vedė K. D. Povilauskienė. Net nežinau, nuo ko čia pradėt. Labai specifinio charakterio dėstytoja, kiek per arogantiška, labai nemėgstanti, jei kas ginčijasi ar elgiasi, kaip jai nepatinka. Dėl dėstytojos būdo praktiškai niekas nepasirinko šio dalyko. Man dėstytojų charakteriai mažiausiai rūpi, labiau domina jų žinios ir sugebėjimas jas perteikti. O dėl šių dalykų tikrai nelabai galiu ką prikišti. Per paskaitas dėstytoja papildavo labai daug informacijos, sunkiai spėdavome ranka konspektuotis (o prieš egzaminą sunkiai savo raštą įskaičiau). Kursas gana platus, lengvai įsisavinamas ir užlopantis dalį ankstesnių žinių spragų. Jei jau pradėjote galvoti, kokį rašysite kursinį ir bakalaurinį darbą, ir tema susijusi su tarptautine prekyba, muitine, rizikos valdymu ir pan., šis dalykas tikrai nepakenks. Deja, per seminarus irgi buvo laikomasi principo „jūs kalbat – aš klausau“, vėl beprasmiai pranešimai (3 pranešimai – 1 balas prie egzamino). Visgi paskaitos viską stipriai atpirko, ir žinių užteko.

Jeigu planuojate mokytis šį dalyką pas šią dėstytoją, tai pradėkite mokytis du sakinius mintinai, nes kitaip neišgyvensit: „Europos Tarybos reglamentas 2913/92, nustatantis „Bendrijos muitinės kodeksą“ ir „Muitinė – tai už muitų teisės aktų įgyvendinimą atsakingų įstaigų visuma“.

Atsiskaitymai: 3-5 pranešimai per seminarus ir egzaminas iš dviejų ne pačių lengviausių atvirų klausimų.

Nusirašinėjimas: per seminarus nebuvo ko, o per egzaminą sąlygos lyg ir buvo, bet dėstytoja kažkokias būdais gana akylai stebėjo ir gaudė. Tai irgi verta pagarbos.

Mokesčių institucijų veikla (alternatyviai pasirenkamas)

Klausykit, kažkas kažkokį grybą supjovė kurdamas programą, nes jau prasidėjo tas pats per tą patį. Pernai „Finansų teisė“, šiemet dalinai „Valstybės finansai“, dalinai „Muitinės teisė“, stipriai „Mokesčių teisė ir administravimas“ (kurio nebeėmiau) ir „Mokesčių institucijų veikla“ yra apie tą patį. Vieną iš jų akivaizdžiai reikia panaikinti.

Šio dalyko paskaitas ir seminarus vedė lektorius J. Čebelis. Galėčiau apibūdinti kaip žmogų, kuris „gali, bet nenori“. Nenori, nes per paskaitas nuobodžiai diktuoja nuobodžius dalykus. Gali, nes pakėlęs galvą nuo popierių, įdomiai papasakoja ką nors iš praktinės pusės apie VMI.

Seminarai vėlgi buvo standartiniai „aš klausau – jūs kalbat“. Vėl tie įgrisę pranešimai. Neįdomu.

Atsiskaitymai: vienas pranešimas, koliokviume ir egzamine po 3 atvirus klausimus, jei gerai atmenu.

Nusirašinėjimas. Priekyje sėdėjau, patvirtinti negaliu, bet sąlygos buvo. Kiek teko girdėti, kas norėjo, tas nusirašinėjo.

Draudimas (alternatyviai pasirenkamas)

Pasilikau pabaigai dėl specifinių priežasčių: dėstytoja anksčiau laiko kažkokiais būdais susirado šį tinklaraštį, prisiskaitė, susistemino ir ėmėsi atitinkamų veiksmų, kad per atsiskaitymus išnyktų armonikėlės. Ar pasiteisino? Skaitykite toliau.

Paskaitas ir seminarus vedė dėstytoja A. Lezgovko. Uždedam didelį pliusą už inovacijas ir nuolatinį veiklos tobulinimą. Uždedam tą patį minusą dėl paskaitų lankomumo žymėjimo (patikėkit, tai tikrai trukdo). Uždedam pliusą, kad skaito mano tinklaraštį ir netgi ieško visokiausių atsiliepimų socialiniuose tinkluose. Uždedam laaabai didelį pliusą už tai, kad visoms grupėms suorganizavo ekskursijas į įvairias draudimo bendroves. Uždedam gana nemažą minusą už seminarų formą „jūs kalbat – aš klausau“. Minusas už visus bonusus – paskaitų lankomumas, seminarų lankomumas, aktyvumas per seminarus, nuėjimas į ekskursiją, ekskursijos įvertinimas, gal nei vienos bonusų rūšies nepamiršau? Jų per daug ir klausimas, ar iš viso reikia. Pati dėstytoja pastebėjo, kad kai kurie sukčiauja pasirašydami už draugus. Net ne tame problema, klausimas, ar tie lankomumo žymėjimai iš viso duoda kokią nors naudą, kai visi sueina ir pliurpia Facebook atsidarę. Be to, tie klausimų uždavinėjimai per seminarus – juk akivaizdžiai matosi, kad yra žmonių, kurie uždavinėja kvailus klausimus vien tam, kad užduotų ir pliusą gautų. Taip pat nemanau, kad penketą viršijantis kaupiamasis motyvuoja mokytis egzaminui. Ak taip, dar pliusas už skirtingų spalvų lapus skirstant į grupes per atsiskaitymus, geniali mintis saugantis nuo apsikeitimo.

Atsiskaitymai ir nusirašinėjimas: pranešimas, testinis koliokviumas, o per egzaminą – testas ir kryžiažodis. Kadangi dėstytoja bėgo nuo armonikų, nusprendė testų klausimus pateikti per skaidres, keisdama jas kas 45 sekundes. Man tokia forma nepriimtina, nes paprastai vieną kartą pereinu klausimus ir surašau žinomus, o vėliau grįžtu prie likusių ir prie jų kiek ilgiau sėdžiu mąstydamas. Esant tokiai testo formai, mano sistema žlugo, nes kartais pagalvoti neužtekdavo laiko. Nuo armonikų apsisaugota, bet juk vyko masinis nusirašinėjimas nuo šalia sėdinčių. O tas kryžiažodis – labai abejoju dėl jo tinkamumo egzaminui.

Matosi, kad dėstytoja nuolat ieško tinkamos veiklos formos. Gal po metų kitų pavyks viską subalansuoti. Kol kas žinių perteikimas ir atsiskaitymų tvarka vis dar turi trūkumų, nors dėstytoja puikiai išmano praktiką ir nuolat domisi naujovėmis.

Semestro naujovės

Persikrausčiau į bendrabutį. Niekas ten taip neblizga, kaip visi kalba, bet gyvenimas gana geras. Durnas buvau, kad anksčiau nėjau. Universitetas pašonėj, valgyklos pašonėj, kur sotiems pietums 3 Lt užtenka. Net bendrabutis savo valgyklą turi, joje truputį brangiau, bet vis tiek gana pigu. O ir pats bendrabutis vos 120Lt/mėn kainuoja. Ir dar patalynę duoda, kurią galima kas dvi savaites pasikeist.

Pradėjau mokytis. Taip pat pradėjau mokytis naktimis. Vienas kambario draugas blogą įtaką padarė sėdėdamas per naktis. Aš irgi pabandžiau, užsikabinau, labai patogu. Tylu, ramu, niekas netrukdo. Skaitykla iki 5h ryto veikia. Tik noro mokytis reikia. Normalių dėstytojų MRU gal ir mažai turi, bet sąlygos savarankiškam mokymuisi tikrai idealios sudarytos. Gaila, kad tik neseniai tai suvokiau, bet gal dar nevėlu.

Apibendrinimas

Gana silpnas semestras, vis daugiau dėstytojų renkasi seminarų formas „aš tyliu – jūs šnekat“. Dėl ko man labai apmaudu. Kaip jau minėjau, žadu parašyti dar vieną įrašą, kuriame plačiau pasimatys, ką matau blogo ir ko tikiuosi iš dėstytojų, bei kaip viską būtų galima kiek pagerinti, mano nuomone. Parašysiu, kai ateis įkvėpimas rašyti. Kol kas dar neatėjo…

Ryškiausias semestro dėstytojas(-a): K. D. Povilauskienė

Ryškiausia semestro frazė: „Mano mielosios“ (K. D. Povilauskienė)

Geriausias semestro dėstytojas(-a): gal docentas E. Bikas?

Viskas. Nuo kito semestro pradedu mokytis. Aš rimtai…