Žymų Archyvai: Justina Pelikšaitė

Nacionalinis diktantas #2015

Darkart mūsų planeta Žemė apsisuko aplink neužgęstančią Saulę – darkart Pilietinės minties institutas suorganizavo savo smagųjį renginį – Nacionalinį diktantą, berods jau ketvirtąjį, kuriame dalyvavau.

Kol visokie tinginiai beigi beraščiai analfabetai ištysę drybsojo savo įdubusiose lovose, nuo sėdynės storumo įlinkusiose, mes su Justina Džastina Pelikšaite, apakinti spystančios saulės, tradiciškai sliuogėme per blizgantį ledą link vienos mokymo įstaigos, kur mūsų jau laukė sena magnetola, nors gerokai panaudota, bet vis dar gebanti skleisti retkarčiais trakštelintį lietuvišką žodį.

Neilgtrukus išgirdome ir jau gerai pažįstamą Marijaus Žiedo balsą – o tai reiškė, kad laikas pamiršti apie žėrinčią saulę ir pavasarišką orą lauke. Metas susikoncentruoti į fortepijonus, heroizmus, sangrąžos dalelytes ir netgi, pasirodo, seniai pamirštą tiesioginę kalbą ir jos skyrybą. Diktantas buvo apie transcendentinius kurmius ir skraidančius socialdemokratų, darbiečių, valdemarų, paksistų ir kitų komunistų lėktuvus, bombarduojančius ir kitaip alinančius mūsų žemelę, kurią vietinis Pranciškus taip drąsiai saugo nuo užsieniečių, besitaikančių užgrobti brangiausią mūsų turtą.

O Marijui Žiedui pagaliau tenka tik spustelti +1 mygtuką socialiniuose tinkluose. Šįkart padiktuota tikrai tobulai, niekur neskubant, dažnai pakartojant. Tiesa, keliose vietose neaiškiai išgirdome vieną kitą iš jo lūpų skriejantį laisvą žodį, bet čia gal ne jo, o antikvarinės magnetolos kaltė.

Diktantas nebuvo sunkus, bet mes jau esame realistai. Su tokiu kiekiu tiesioginės kalbos ir primirštos skyrybos nebelabai tikimės spėti į nuvažiuojantį finalinio etapo garvežį. Telieka tik kaip viežlybiems būrams nulenkti žilstančias galvas prieš tuos, kurie už mus raštingesni, ir padėkoti organizatoriams už smagų renginį. Susitiksime kitąmet!

 

Diktanto tekstas:

Laura Sintija Černiauskaitė

POKALBIS

– Klausyk, o kas čia taip ūžia? – prisimerkęs paklausė jaunėlis, apžlibusiomis akutėmis įsispitrindamas į dangų.

Dviejų naikintuvų šešėliai grėsmingai nuslydo Bernardinų sodo žole.

– Kokie neįprasti paukščiai… – nusistebėjo jaunėlis.

– Tai lėktuvai, brolyti. Karo lėktuvai, – atrėžė vyresnėlis.

– O kas tas karas? Ar koks atgrasus mėsėdis?

– Kaip čia pasakius. Karas turbūt būtų, jeigu aš įsigeisčiau tavo žemės, įsilaužčiau ir užimčiau tavo urvą, piktdžiugiškai suryčiau tavo šeimą, o tave priversčiau visą dieną medžioti man sliekus ir vabalus.

– Kokias čia nesąmones tauški, broli?

Tąkart į juos smigo pro debesį įspindusi saulė. Abu suvaitojo, užsidengė akis ir krito snukučiais į žemę. Dirvožemis buvo riebus ir skalsus, gardžiai kvepėjo. Iki valios jo prisiuostę, abu vienu sykiu ištraukė nosis ir sumirksėjo. Saulė šyptelėjo, prisidengusi debesies skiaute. Įsiręžęs klevas nuplikusiomis šakomis akėjo dangų. Nušepęs berželis barstė lapus tarsi aukso kąsnelius. Netrukus ir vėl pasigirdo pažįstamas ūžesys, medžiai sudžeržgė, nerimastingai sūkuriavo. Grįždami naikintuvai kėlė neįtikėtiną triukšmą. Ūmai sode kilo sąmyšis: prigužėjo vaikų, užvertę galvas jie mostagavo rankomis ir klykavo. Jų šūksniai skardeno po visą apylinkę, negalėjai suprasti, džiūgauja jie ar gąsdinasi. Akimirksnį naikintuvų gaudesys užgožė visus balsus, užtemdė saulę. Plūstelėjo siaubo banga, broliams dingtelėjo, kad prasideda karas.

– Vaje, kokia baisybė, net kailiukas šiaušiasi, – gūžėsi jaunėlis.

– Žinai ką, man jau įgriso. Lįskim atgal, – atsakė vyresnėlis.

Taip pasišnekučiavo du jauni, gyvenimo negandų dar neužgrūdinti kurmiai, saulėtą rudens popietę išlindę pasidairyti po Lietuvos žemę. Neilgtrukus jie atsiglėbesčiavo ir įsmuko kiekvienas į savo urvą. Su kiekvienu letenėlių grybšniu vis gilyn įsirausdami į žemės tamsą ir rimtį, abu jie patyliukais džiaugėsi kurmių taika ir tuo, kad dėl savo įgimtų savybių bet kada gali pasislėpti po žeme. Tuo tarpu lėktuvai skrido nuskrido, o vaikai, prisišūkavę iki soties, kaip paukščiai nutūpė karuselę, kuri taip primena mums daug sykių sumažintą Žemės rutulį.