Žymų Archyvai: Justinas Zamarys

Kraujo donorystė #22

Kraujo donorystė 22

Šiek tiek ilgesnė pertrauka, pustrečio mėnesio, bet teko ją padaryti, nes vis dar buvau įsibedęs į 5 kartų per metus limitą, teko laukti. Tradiciškai žiemą visi tinginiai serga, tai vėl nieko prisikviesti nepavyko, išskyrus Justiną. Net pagyriau (ką aš labai retai darau), kad juo visada galima pasitikėti. Kraujo centre žmonių standartiškai vos keli, tiesa, 18h kiek padaugėjo, subėgo visi po darbo papildomai uždarbiauti (sako, kad tik trečdalis donorų kraują dalija nemokamai). Merginų aplinkui nebuvo, tai Justinas prieš kitus gėdos nedarė, neišsidirbinėjo ir anketų nefotografavo. T.y., elgėsi kaip normalus žmogus, už ką jam galima padėkoti.

Hemoglobinai pas abu geri. Tiksliau pas Justiną kažkoks nenormaliai aukštas ir visas ribas gerokai viršijantis, tai turėjo jį diskvalifikuot, bet nediskvalifikavo, tai vėl jis hemoglobino karą laimėjo. Dopingistas kažkoks.

Hemoglobiną pasimatavę laukėme kurį laiką gydytojos, kuri kažkur buvo prapuolusi geras penkias minutes, o gal ir daugiau. Jau buvome bepradedą skųstis, bet ji pasirodė. Abu be didesnių priekaištų praleido.

Dovanų lentynoje vėl atsirado raudonų marškinėlių, taip pat tebėra senųjų ir turim partiją naujųjų puodelių. Pasiėmiau naują eksponatą į savo kolekciją. Gyriau labai logotipą, pagaliau kažką žmoniško nupiešė, nes ta homofobiška lašiukų porelė jau seniai visiems atsibodusi.

Eilinį kartą keiksnojo mano venas ir lėtai bėgantį kraują. O bėgo jis tikrai lėtai. Trys žmonės spėjo per tą laiką pasikeisti, kol aš šiaip taip išvarvinau savąją normą. Bet buvo gi ir privalumų, seselė gal kokias 20min masažavo man ranką. O Justinas tik žiūrėjo ir pavydėjo. Nieko, kai turės didesnę donorystės patirtį – pats irgi jau mokės išnaudoti visas galimybes.

Kai iš manęs visgi baigė siurbti paskutinę gyvastį, Justinas tik piktdžiugiškai juokėsi matydamas, kad mėginsiu ir apytuščio indelio piltis cukrų į arbatą. O kad būtumėt matę jo išpūstas akis ir nustebimą, kai savo genialumo dėka įsipyliau cukraus atsukęs tą indelį. Jis sumišęs nutilo ir žvelgė į mane su didžia pagarba.

Vėliau keliavome tamsiu miško takeliu link Antakalnio poliklinikos ir skaičiavimų metodu įrodėm, kad duoti kraują atlygintinai – neapsimoka. Paskaičiuokim. Už vieną donaciją gaunate 40Lt; už 40 donacijų gaunate 40×40=1600Lt. Tuo tarpu už 40 nemokamų donacijų gaunate (jei išgyvenate iki pensinio amžiaus) 400Lt dydžio valstybinę antro laipsnio pensiją. O dabar padalinkim: 1600/400=4mėn. Taigi tą pačią sumą atgaunate jau per pirmus 4 pensijos mėnesius. Susimąstykit.

Kita donorystė numatoma balandžio viduryje. Komentarų formoje galite registruotis, jei norite prisijungti.

Kraujo donorystė #21

Su sąlyga, kad Andriukaitis asmeniškai sakė, jog dvidešimtas kartas yra tik pirmas laiptelis, tai supratau kaip įpareigojimą judėt į priekį. Šįkart keliavom į Kraujo centrą visiškai neplanuotai, susitarę vos prieš pusdienį, taigi ir buvome tik dviese, vėl su Justinu. Kuris rėžė sparną prie kiekvienos merginos ir darė man gėdą, kad su juo kartu atėjau.

Registratūroj apklausinėjo, ar patiko penktadienio renginys. Pasikartojau tik, kad viskas buvo neįspūdinga, bet maistas viską atpirko. Hemoglobinas normos ribose, bet seselės sakė, kad Justino didesnis. Sąmokslas kažkoks, neišdavė aiškaus skaičiaus. Na bet tarkim, kad jis laimėjo ir šįkart, nes to ir tikėjausi. Spaudimas tobulas, pulsas stebėtinai susinormalizavęs iki varganų 75. Tik vėl truputį velnių gavau, kad per dažnai lankausi, trūko kelių dienų iki termino. Na, bet čia smulkmena, praleido.

Labai patiko, kad juodą arbatą pakeitė vaisine. Visai kitas reikalas. Ir cukraus nemokamo tebėra, dar jei sausainių būtų… Dovanos ištuštėję, tai teko vėl puodelį pasiimti, nes nieko doro daugiau nelikę – per anksti atėjom, kalėdinės siuntos dar neatvyko. Kraujai visiems kažkaip sunkiai judėjo, seselės net stebėjosi, kad trys žmonės guli ir visiems aparatai cypia, kad normaliai kraujas nebėga. Bet išvarvėjo.

O tada ir prasidėjo. Justinas pradėjo iš merginų donorų anketas griebti ir asmeninius duomenis fotografuoti su savo išmaniuoju. Buržujus. Nenusiramino net drausminamas ir toliau man darė gėdą bandydamas mane kuriai nors įpiršti. Baisu bus kitą kartą su juo eiti.

Iki kito nemokamo maisto liko 9 kartai. O kitas apsilankymas kažkada vasario pirmoje pusėje, įsimušiau į metinį limitą, teks daryti pauzę.

Kraujo donorystė #20

Dar vienas Kraujo centro skėtis į mano kolekciją

Pagaliau. Pirmas kraujo donorystės lygis pasiektas. Už 20-ą kartą netolimoje ateityje Sveikatos ministras turėtų išrašyti man Donoro žymūno pažymėjimą. Lauksiu naujienų.

Du mėnesiai, o kartu ir pati vasara gana greitai prabėgo, net nepastebėjau, kad vėl laikas keliauti į Kraujo centrą, kuris visiems (tik ne man) skambinėja ir prašo atvykti, nes studentija dar negrįžus, o tai reiškia kraujo stygių. Aišku, eilinį kartą su etatiniais kraujadaviais susisiekta, vieni serga (taip – Justina vėl pasiplovė), kiti išvažiavę, kiti neseniai buvę. Taip jau nutiko, kad pagaliau pavyko prisiderinti prie Justino iš ksi.lt, kuris jau anąkart norėjo, bet laikai neatitiko. Tradiciškai susitikome prie Antakalnio poliklinikos ir pajudėjome senais gerais miško takeliais į Kraujo centrą.

Nors atėjome apie 18h, žmonės keli tebuvo. Keista, visgi po darbo, kur visi mokami donorai? Pirmas smagumas buvo registratūroje, kai kompiuteris pradėjo mėtyt, kad aš čia per dažnai einu, bet sakė, kad nieko tokio. Antras smagumas buvo hemoglobino tikrinimo kambaryje, parodė minimumo nesiekiantį 130 mg/l dydį, galvojau, kad teks keliaut namo, bet antru bandymu parodė 136 mg/l, keista, kad taip stipriai skiriasi du matavimai. Aišku, hemoglobino karą laimėjo Justinas su 168 mg/l, bet aš jau laimingas buvau, kad namo nepasiuntė. Pas gydytoją irgi viskas normaliai, bet vėl kompiuteris kažką pradėjo mėtyt, kad per dažnai ateinu. Suvedė kažkokį kodą ir apėjo sistemą, tik liepė dabar 3 mėn nesirodyt, nes kitaip vėl sistema rėkaus. Kraujo davimo patalpoj seselės eilinį kartą buvo nepatenkintos, kad venos neišsprogsta. Sakė „va raumuo yra, o venų nesimato“, bet paskui glostė glostė ranką, kol šiaip taip paskutinius syvus ištekino. Šįkart antros rankos besti neprireikė.

Kadangi Justinos ar kitų merginų nebuvo, o aš ten nenervinęs ko nors susivaldyt negaliu, tai atkentėjo dvi ne vietoj ir ne laiku prigulusios merginos, kurios išgirdo mano pasakojimą apie tai, kaip kiaurai venas perbeda ar mėlynės per pusę rankos iššoka, jau nekalbant apie pasidomėjimą ar jau alpsta ir reikia gaudyt. Po kraujo nusiurbimo dar ramiai visi pakalbėjom, pasisiūlėm saugiai palydėt iki Antakalnio poliklinikos ir pagaudyt alpstančias, bet paslaugų atsisakė teigdamos, kad jos su mašina.

Taip ir išsiskirstėm, pasiėmiau dar vieną skėtį, nes aną Rokiškyje palikęs esu (labai geri skėčiai kas be ko, per neblogą liūtį bandžiau, jokių problemų). Taip pat, žinoma, tradiciškai davė seną gerą vokišką šokoladą su 70% kakavos.

Tiek žinių, gana ramiai šįkart viskas praėjo. Laukiu naujienų dėl pažymėjimo (iš kurio realiai jokios naudos), o norintys kitą kartą eiti kartu tradiciškai gali registruotis žemiau esančiuose komentaruose. Numatoma data: pati lapkričio pabaiga arba gruodžio pradžia.