2004-08-20 – Mirta su antruoju ir trečiuoju Mirčiukais
2006-04-09 – Mirta su ketvirtuoju Mirčiuku
2006-10-15 – Mirta su penktuoju Mirčiuku
2008-04-13 – Mirta demonstruoja pelių gaudymo techniką
2009-04-11 – Pabraidymas sušilus orams
2009-05-23 – Poilsis
2009-06-27 – Šieno išvežimo proceso priežiūra
2009-10-31 – Tolerancija
2010-01-24 – Šaltą žiemos dieną
2010-03-13 – Pakeliui į mišką
Šiandien paaiškėjo, kad tęsinio niekada nebebus 😥
Rinktinės šiaurės rytų Lietuvos kaimo braškės
Gražios braškės, sakykit ką norit. Būtų visai neblogai dabar vienas kitas kilogramas tokių…
Prieš tęsiant įrašą, prašyčiau visus nepilnamečius klaviatūroje susirasti mygtukus Alt ir F4 bei juos vienu metu paspausti, nes kitaip gali kilti problemų su tuo Nepilnamečių apsaugos nuo realaus gyvenimo įstatymu. Jeigu jau esat kiek senstelėję kaip ir aš, nieko papildomai daryti nereikia.
Kažkada vasaros pradžioje Žilvinas, vienas iš tinklaraščio skaitytojų, baisiausiai išgyrė uogų užpiltines ir pasiūlė man pasidaryti jų pačiam. Kadangi „braškių vis yra ir yra“, kaip pasakytų Valdas, tai jas ir panaudojau.
Gaminio receptas gana primityvus:
Jeigu imam trilitrinį stiklainį, tai viską ir supilam, jei imam tris litrinius – viską apylygiai paskirstom.
Braškių užpiltinės gamybos procesas
Lieka tik kuo nors sandariai viską uždaryti. Internete prieš kelias dienas skaitinėjau, aptikau, kad žmonės palaiko dieną ant saulės, bet aš šito nedariau.
Dabar dar kelias dienas reikia retkarčiais pavartyti stiklainius, kad cukrus ištirptų.
Vartoti paruošta braškių užpiltinė
O po kelių mėnesių galima ir išbandyti. Mano atveju prastovėjo nepaliesti 8 mėnesius. Vakar su grupiokais ir grupiokėmis (pagal kalbininkus būtų bendragrupiai ir bendragrupės, bet kažkaip nekyla ranka kažką panašaus rašyt) išbandėm. Neskaitant to, kad degtinės kvapas tebesijaučia stipriai, skonis gan neblogas, laipsnių stipriai nebesijaučia, tik gana saldus daiktas, tai ne visiems gali patikt. Apibendrinant galima sakyt, kad šitas pusiau savadarbis birzgalas yra gana nusisekęs ir vartotinas.
Priekaištai dėl filmuko kokybės nepriimami, nes pirmą kartą gyvenime prisėdau prie video redagavimo programos.
Aną kartą pabandžiau fotografuot su Nokia N95, bet šįkart vėl grįžtu prie seno gero SE K800, nors pikselių ir mažiau, bet nuotraukų kokybė nė velnio nesiskiria, nors gal ne man vertint tokius dalykus.
Taigi pažiūrim, kas naujesnio šiaurės rytų Lietuvos kaime.
Lepšis
Neįprastai anksti prie namų pradėjo augt lepšiai. Šitas gražuolis sugalvojo įsitaisyti prie pat nupjautos vyšnios kelmo. Keistas pasirinkimas.
Mirta
Tokiu karštu ir drėgnu oru buvau priverstas iš sodo išvežt apdžiūvusią žolę (žmonės ją dar vadina šienu, mieli miestiečiai). Tuo tarpu aplinkui susirinkę gyviai iš manęs tyčiojosi išsidrėbę ant žemės ir iškišę liežuvius.
Katė ant šieno
Tas liežuvių kaišiojimas dar nieko. Šita gražuolė sugalvojo man patrukdyti ir prigulė karutyje (žmonės tą daiktą vadina „tačka“, bet kalbininkams ši svetimybė nelabai patinka). Beje, ką tik atėjo į galvą genialus patarimas kelių ereliams: reikia sakyt ne „mano tačke“, o „mano karutis“.
Teoriškai – obelis, praktiškai – be obuolių
O štai kas atsitinka, kai tėvas prisikaito per daug knygų apie sodininkystę. Žodis „obelis“ čia net nelabai tinka, gal geriau „plytmedis“? Ir iš viso, kam aš tą šieną iš sodo vežiau, jei obuolių nė velnio nėra.
Laukinės braškės
Vidury šiaurės rytų Lietuvos pievos radom pakankamo dydžio laukinių braškių plotą. Anksčiau buvom tokį radę kitoj vietoj, bet savininkai išarė, kai prasidėjo visos tos ES paramos. Iš šito plotelio jau apie 6 litrus ir prisirinkau, bet čia tik pradžia. Yra pilna ir žemuogių, bet tingiu aš jas rinkt, braškių greičiau prisivalgyt galiu.
Laukinė braškė
Čia truputį iš arčiau. Toje pievoje gal nelabai matomos braškės.
Taigi mielieji, kol jūs iš visokių neaiškių prekeivių perkat visiškai neaiškios kilmės, neaiškiom trąšom tręštas ir po visokiom agroplėvelėm užaugintas braškes, šiaurės rytų Lietuvos kaimo gyventojai (su manim priešaky) kemša vidury pievos raustančias, nežmoniškai saldžias laukines braškes (tiesą sakant, nežinau, ar jos tikrai laukinės, bet faktas, kad užsiveisė savaime).
Mano braškės
O čia tos pačios laukinės braškutės, tik jau mano arčiau prie namų atgabentos. Grįždamas iš pievos čia nufotografavau, raudonų gal nebelabai pamatysit, aktyviai naikinu. Kitą savaitę jau mama tikriausiai uogienes žiemai virs. Nelabai čia joms patinka to medžio, akmenų krūvos ir serbentų krūmų kaimynystė, bet ką padarysi, sunku man buvo vietą surast, kad niekam netrukdytų.
Katė, kurios vardas Kac Kac
Kol mes su Mirta po laukus klaidžiojom, katė sugalvojo pasnausti. Nieko čia įdomaus, šiaip juokingai atrodo.
Buvau savaitgaly grįžęs namo maisto parsivežt, su sąlyga, kad kai kurios maisto dalys deklaravo savo gyvenamąją vietą kaime, tai apsilankiau ir ten. Ta proga išbandžiau brolio (savo) niekam tikusią Nokia N95 ir padariau kelias nuotraukas su automatiniu režimu (fotografai jau tikriausiai kreivai į mane žiūri). Na nepykit, žmonės, nebuvo ir nebus iš manęs fotografo, bet pabandyti juk galima:
Karkvabaliai ant kaštono šakelės
Visų pirma, pastebėtas įtartinai didelis karkvabalių (bent jau mūsuosna juos taip vadina) kiekis. Mama, pažiūrėjusi į aukščiau esančią nuotrauką, prisiminė, jog tiek daug jų nematė nuo „rusų laikų“.
Žydinti kriaušė
Pats matau, kad tragiškai nufotografavau, galit ir nebesakyt. Čia viena geresnių mūsų kriaušių, kuri kiekvienais metais priaugina krūvas didelių kriaušių, bet dėl kažkokių ligų jos gana greitai pūna, todėl stengiamės jas kuo greičiau sudorot.
Geltonai žydinčios braškės
Čia mano iš vidurio pievos atgabentos ir užveistos laukinės braškės. Šiais metais kiek apleistos, pienių nemažai priaugo. O šiaip labai geros braškės, praktiškai nereikalauja priežiūros, tik nereikia leist, kad piktžolių daug priaugtų, kol braškės dar mažos. O paskui jau jos savo ūsų visur tirštai prileidžia, ir jokios piktžolės nebeprasikala, išskyrus varpį (čia piktžolė tokia, neprisigalvokit nesąmonių), kuris jas per per kelerius metus pribaigia. Todėl šitos braškaitės mėgsta itin skurdžią ir sausą žemę, kur niekas kitas praktiškai nebeauga. Braškės užauga gana mažos, bet labai saldžios ir skanios. O dėl didelio daigų kiekio kvadratiniame metre, pačių uogų būna palyginus tikrai nemažai. Aišku, nepalikau jų likimo valiai, pasėdėjau kelias valandas ir pranaikinau piktžoles, kiek spėjau.
Baltai žydinčios braškės
Tarp gausybės geltonų žiedų buvo galima rasti ir keletą baltų. Žiūrėsim po sesijos, kaip ten jiems seksis be manęs gyventi.
Mirta
Viena iš pikčiausių kaimo gyventojų – Mirta. Žinot, kai kaime iš viso gal kokie 4 šunys, tai tenka ir jai būt vienai pikčiausių. Buvau jos jau labai pasiilgęs, kaip nepasiilgsi, kai su ja praleidi kokį trečdalį savo gyvenimėlio. Niekas nežino, kiek jai dabar metų, bet mąstant, kad ji pas mus apsigyveno man dar neinant į mokyklą, tai maždaug 13–14. Jūs gal nelabai patikėsit, bet ji kiek unikali – valgo praktiškai viską: neskaitant tradicinio maisto, neignoruoja ir gyvų karosų, pirmoje nuotraukoje matytų karkvabalių, pačios pasigautų pelių (žiurkių ir kurmių nevalgo) ir kitokių gėrybių. Ir ne, badu mes jos nemarinam, maisto yra pakankamai.
Katė, kurios vardas Kac Kac
O čia mūsų lepūnėlė tinginėlė, kuri retkarčiais net vieną kitą pelę pagauna ir visada atneša parodyt. Nuotraukoj ji nuo Mirtai priklausančio kaulo vagia mėsą. Šiuo metu jos tikriausiai viena į kitą žiūri, nes abiems aišku, kam priklausys kaulas, kai aš nueisiu kiek toliau.
Pas mus jau tokia tradicija, visų kačių ir katinų vardai buvo ir yra Kac Kac, lengviau pasišaukt visus. Šitai gražuolei jau 9 metukai, gerai atsimenu.