Mantas Malcius – Šiuo metu atostogauja

2004-08-20 – Mirta su antruoju ir trečiuoju Mirčiukais

2006-04-09 – Mirta su ketvirtuoju Mirčiuku

2006-10-15 – Mirta su penktuoju Mirčiuku

2008-04-13 – Mirta demonstruoja pelių gaudymo techniką

2009-04-11 – Pabraidymas sušilus orams

2009-05-23 – Poilsis

2009-06-27 – Šieno išvežimo proceso priežiūra

2009-10-31 – Tolerancija

2010-01-24 – Šaltą žiemos dieną

2010-03-13 – Pakeliui į mišką

Šiandien paaiškėjo, kad tęsinio niekada nebebus

Rinktinės šiaurės rytų Lietuvos kaimo braškės

Gražios braškės, sakykit ką norit. Būtų visai neblogai dabar vienas kitas kilogramas tokių…

Prieš tęsiant įrašą, prašyčiau visus nepilnamečius klaviatūroje susirasti mygtukus Alt ir F4 bei juos vienu metu paspausti, nes kitaip gali kilti problemų su tuo Nepilnamečių apsaugos nuo realaus gyvenimo įstatymu. Jeigu jau esat kiek senstelėję kaip ir aš, nieko papildomai daryti nereikia.

Kažkada vasaros pradžioje Žilvinas, vienas iš tinklaraščio skaitytojų, baisiausiai išgyrė uogų užpiltines ir pasiūlė man pasidaryti jų pačiam. Kadangi „braškių vis yra ir yra“, kaip pasakytų Valdas, tai jas ir panaudojau.

Gaminio receptas gana primityvus:

• 1 kg cukraus
• 0,5 l degtinės ar ko stipresnio
• Ir virš litro šiaurės rytų Lietuvos kaimo braškių
• Ir dar kelių stiklainių, kurių bendra talpa 3 litrai

Jeigu imam trilitrinį stiklainį, tai viską ir supilam, jei imam tris litrinius – viską apylygiai paskirstom.

Braškių užpiltinės gamybos procesas

Lieka tik kuo nors sandariai viską uždaryti. Internete prieš kelias dienas skaitinėjau, aptikau, kad žmonės palaiko dieną ant saulės, bet aš šito nedariau.

Dabar dar kelias dienas reikia retkarčiais pavartyti stiklainius, kad cukrus ištirptų.

Vartoti paruošta braškių užpiltinė

O po kelių mėnesių galima ir išbandyti. Mano atveju prastovėjo nepaliesti 8 mėnesius. Vakar su grupiokais ir grupiokėmis  (pagal kalbininkus būtų bendragrupiai ir bendragrupės, bet kažkaip nekyla ranka kažką panašaus rašyt) išbandėm. Neskaitant to, kad degtinės kvapas tebesijaučia stipriai, skonis gan neblogas, laipsnių stipriai nebesijaučia, tik gana saldus daiktas, tai ne visiems gali patikt. Apibendrinant galima sakyt, kad šitas pusiau savadarbis birzgalas yra gana nusisekęs ir vartotinas.

Priekaištai dėl filmuko kokybės nepriimami, nes pirmą kartą gyvenime prisėdau prie video redagavimo programos.

Aną kartą pabandžiau fotografuot su Nokia N95, bet šįkart vėl grįžtu prie seno gero SE K800, nors pikselių ir mažiau, bet nuotraukų kokybė nė velnio nesiskiria, nors gal ne man vertint tokius dalykus.

Taigi pažiūrim, kas naujesnio šiaurės rytų Lietuvos kaime.

Lepšis

Neįprastai anksti prie namų pradėjo augt lepšiai. Šitas gražuolis sugalvojo įsitaisyti prie pat nupjautos vyšnios kelmo. Keistas pasirinkimas.

Mirta

Tokiu karštu ir drėgnu oru buvau priverstas iš sodo išvežt apdžiūvusią žolę (žmonės ją dar vadina šienu, mieli miestiečiai). Tuo tarpu aplinkui susirinkę gyviai iš manęs tyčiojosi išsidrėbę ant žemės ir iškišę liežuvius.

Katė ant šieno

Tas liežuvių kaišiojimas dar nieko. Šita gražuolė sugalvojo man patrukdyti ir prigulė karutyje (žmonės tą daiktą vadina „tačka“, bet kalbininkams ši svetimybė nelabai patinka). Beje, ką tik atėjo į galvą genialus patarimas kelių ereliams: reikia sakyt ne „mano tačke“, o „mano karutis“.

Teoriškai – obelis, praktiškai – be obuolių

O štai kas atsitinka, kai tėvas prisikaito per daug knygų apie sodininkystę. Žodis „obelis“ čia net nelabai tinka, gal geriau „plytmedis“? Ir iš viso, kam aš tą šieną iš sodo vežiau, jei obuolių nė velnio nėra.

Laukinės braškės

Vidury šiaurės rytų Lietuvos pievos radom pakankamo dydžio laukinių braškių plotą. Anksčiau buvom tokį radę kitoj vietoj, bet savininkai išarė, kai prasidėjo visos tos ES paramos. Iš šito plotelio jau apie 6 litrus ir prisirinkau, bet čia tik pradžia. Yra pilna ir žemuogių, bet tingiu aš jas rinkt, braškių greičiau prisivalgyt galiu.

Laukinė braškė

Čia truputį iš arčiau. Toje pievoje gal nelabai matomos braškės.

Taigi mielieji, kol jūs iš visokių neaiškių prekeivių perkat visiškai neaiškios kilmės, neaiškiom trąšom tręštas ir po visokiom agroplėvelėm užaugintas braškes, šiaurės rytų Lietuvos kaimo gyventojai (su manim priešaky) kemša vidury pievos raustančias, nežmoniškai saldžias laukines braškes (tiesą sakant, nežinau, ar jos tikrai laukinės, bet faktas, kad užsiveisė savaime).

Mano braškės

O čia tos pačios laukinės braškutės, tik jau mano arčiau prie namų atgabentos. Grįždamas iš pievos čia nufotografavau, raudonų gal nebelabai pamatysit, aktyviai naikinu. Kitą savaitę jau mama tikriausiai uogienes žiemai virs. Nelabai čia joms patinka to medžio, akmenų krūvos ir serbentų krūmų kaimynystė, bet ką padarysi, sunku man buvo vietą surast, kad niekam netrukdytų.

Katė, kurios vardas Kac Kac

Kol mes su Mirta po laukus klaidžiojom, katė sugalvojo pasnausti. Nieko čia įdomaus, šiaip juokingai atrodo.