Žymų Archyvai: Kaimas

Mirta: ~1996-2010

Mirta su dviem Mirčiukais

2004-08-20 – Mirta su antruoju ir trečiuoju Mirčiukais

2006-04-09 – Mirta su ketvirtuoju Mirčiuku

2006-10-15 – Mirta su penktuoju Mirčiuku

2008-04-13 – Mirta demonstruoja pelių gaudymo techniką

2009-04-11 – Pabraidymas sušilus orams

2009-05-23 – Poilsis

2009-06-27 – Šieno išvežimo proceso priežiūra

2009-10-31 – Tolerancija

2010-01-24 – Šaltą žiemos dieną

2010-03-13 – Pakeliui į mišką

Šiandien paaiškėjo, kad tęsinio niekada nebebus 😥

Braškių užpiltinė

Rinktinės šiaurės rytų Lietuvos kaimo braškės

Gražios braškės, sakykit ką norit. Būtų visai neblogai dabar vienas kitas kilogramas tokių…

Prieš tęsiant įrašą, prašyčiau visus nepilnamečius klaviatūroje susirasti mygtukus Alt ir F4 bei juos vienu metu paspausti, nes kitaip gali kilti problemų su tuo Nepilnamečių apsaugos nuo realaus gyvenimo įstatymu. Jeigu jau esat kiek senstelėję kaip ir aš, nieko papildomai daryti nereikia.

Kažkada vasaros pradžioje Žilvinas, vienas iš tinklaraščio skaitytojų, baisiausiai išgyrė uogų užpiltines ir pasiūlė man pasidaryti jų pačiam. Kadangi „braškių vis yra ir yra“, kaip pasakytų Valdas, tai jas ir panaudojau.

Gaminio receptas gana primityvus:

  • 1 kg cukraus
  • 0,5 l degtinės ar ko stipresnio
  • Ir virš litro šiaurės rytų Lietuvos kaimo braškių
  • Ir dar kelių stiklainių, kurių bendra talpa 3 litrai

Jeigu imam trilitrinį stiklainį, tai viską ir supilam, jei imam tris litrinius – viską apylygiai paskirstom.

Braškių užpiltinės gamybos procesas

Lieka tik kuo nors sandariai viską uždaryti. Internete prieš kelias dienas skaitinėjau, aptikau, kad žmonės palaiko dieną ant saulės, bet aš šito nedariau.

Dabar dar kelias dienas reikia retkarčiais pavartyti stiklainius, kad cukrus ištirptų.

Vartoti paruošta braškių užpiltinė

O po kelių mėnesių galima ir išbandyti. Mano atveju prastovėjo nepaliesti 8 mėnesius. Vakar su grupiokais ir grupiokėmis  (pagal kalbininkus būtų bendragrupiai ir bendragrupės, bet kažkaip nekyla ranka kažką panašaus rašyt) išbandėm. Neskaitant to, kad degtinės kvapas tebesijaučia stipriai, skonis gan neblogas, laipsnių stipriai nebesijaučia, tik gana saldus daiktas, tai ne visiems gali patikt. Apibendrinant galima sakyt, kad šitas pusiau savadarbis birzgalas yra gana nusisekęs ir vartotinas.

Šiaurės rytų Lietuvos kaimas: 2009 06

Aną kartą pabandžiau fotografuot su Nokia N95, bet šįkart vėl grįžtu prie seno gero SE K800, nors pikselių ir mažiau, bet nuotraukų kokybė nė velnio nesiskiria, nors gal ne man vertint tokius dalykus.

Taigi pažiūrim, kas naujesnio šiaurės rytų Lietuvos kaime.

dsc00001

Lepšis

Neįprastai anksti prie namų pradėjo augt lepšiai. Šitas gražuolis sugalvojo įsitaisyti prie pat nupjautos vyšnios kelmo. Keistas pasirinkimas.

dsc00021

Mirta

Tokiu karštu ir drėgnu oru buvau priverstas iš sodo išvežt apdžiūvusią žolę (žmonės ją dar vadina šienu, mieli miestiečiai). Tuo tarpu aplinkui susirinkę gyviai iš manęs tyčiojosi išsidrėbę ant žemės ir iškišę liežuvius.

dsc00026

Katė ant šieno

Tas liežuvių kaišiojimas dar nieko. Šita gražuolė sugalvojo man patrukdyti ir prigulė karutyje (žmonės tą daiktą vadina „tačka“, bet kalbininkams ši svetimybė nelabai patinka). Beje, ką tik atėjo į galvą genialus patarimas kelių ereliams: reikia sakyt ne „mano tačke“, o „mano karutis“.

dsc00037

Teoriškai – obelis, praktiškai – be obuolių

O štai kas atsitinka, kai tėvas prisikaito per daug knygų apie sodininkystę. Žodis „obelis“ čia net nelabai tinka, gal geriau „plytmedis“? Ir iš viso, kam aš tą šieną iš sodo vežiau, jei obuolių nė velnio nėra.

dsc00043

Laukinės braškės

Vidury šiaurės rytų Lietuvos pievos radom pakankamo dydžio laukinių braškių plotą. Anksčiau buvom tokį radę kitoj vietoj, bet savininkai išarė, kai prasidėjo visos tos ES paramos. Iš šito plotelio jau apie 6 litrus ir prisirinkau, bet čia tik pradžia. Yra pilna ir žemuogių, bet tingiu aš jas rinkt, braškių greičiau prisivalgyt galiu.

dsc00055

Laukinė braškė

Čia truputį iš arčiau. Toje pievoje gal nelabai matomos braškės.

Taigi mielieji, kol jūs iš visokių neaiškių prekeivių perkat visiškai neaiškios kilmės, neaiškiom trąšom tręštas ir po visokiom agroplėvelėm užaugintas braškes, šiaurės rytų Lietuvos kaimo gyventojai (su manim priešaky) kemša vidury pievos raustančias, nežmoniškai saldžias laukines braškes (tiesą sakant, nežinau, ar jos tikrai laukinės, bet faktas, kad užsiveisė savaime).

dsc00194

Mano braškės

O čia tos pačios laukinės braškutės, tik jau mano arčiau prie namų atgabentos. Grįždamas iš pievos čia nufotografavau, raudonų gal nebelabai pamatysit, aktyviai naikinu. Kitą savaitę jau mama tikriausiai uogienes žiemai virs. Nelabai čia joms patinka to medžio, akmenų krūvos ir serbentų krūmų kaimynystė, bet ką padarysi, sunku man buvo vietą surast, kad niekam netrukdytų.

dsc00197

Katė, kurios vardas Kac Kac

Kol mes su Mirta po laukus klaidžiojom, katė sugalvojo pasnausti. Nieko čia įdomaus, šiaip juokingai atrodo.

Šiaurės rytų Lietuvos kaimas: 2009 05 23

Buvau savaitgaly grįžęs namo maisto parsivežt, su sąlyga, kad kai kurios maisto dalys deklaravo savo gyvenamąją vietą kaime, tai apsilankiau ir ten. Ta proga išbandžiau brolio (savo) niekam tikusią Nokia N95 ir padariau kelias nuotraukas su automatiniu režimu (fotografai jau tikriausiai kreivai į mane žiūri). Na nepykit, žmonės, nebuvo ir nebus iš manęs fotografo, bet pabandyti juk galima:

20090523005

Karkvabaliai ant kaštono šakelės

Visų pirma, pastebėtas įtartinai didelis karkvabalių (bent jau mūsuosna juos taip vadina) kiekis. Mama, pažiūrėjusi į aukščiau esančią nuotrauką, prisiminė, jog tiek daug jų nematė nuo „rusų laikų“.

20090523008

Žydinti kriaušė

Pats matau, kad tragiškai nufotografavau, galit ir nebesakyt. Čia viena geresnių mūsų kriaušių, kuri kiekvienais metais priaugina krūvas didelių kriaušių, bet dėl kažkokių ligų jos gana greitai pūna, todėl stengiamės jas kuo greičiau sudorot.

20090523019

Geltonai žydinčios braškės

Čia mano iš vidurio pievos atgabentos ir užveistos laukinės braškės. Šiais metais kiek apleistos, pienių nemažai priaugo. O šiaip labai geros braškės, praktiškai nereikalauja priežiūros, tik nereikia leist, kad piktžolių daug priaugtų, kol braškės dar mažos. O paskui jau jos savo ūsų visur tirštai prileidžia, ir jokios piktžolės nebeprasikala, išskyrus varpį (čia piktžolė tokia, neprisigalvokit nesąmonių), kuris jas per per kelerius metus pribaigia. Todėl šitos braškaitės mėgsta itin skurdžią ir sausą žemę, kur niekas kitas praktiškai nebeauga. Braškės užauga gana mažos, bet labai saldžios ir skanios. O dėl didelio daigų kiekio kvadratiniame metre, pačių uogų būna palyginus tikrai nemažai. Aišku, nepalikau jų likimo valiai, pasėdėjau kelias valandas ir pranaikinau piktžoles, kiek spėjau.

20090523028

Baltai žydinčios braškės

Tarp gausybės geltonų žiedų buvo galima rasti ir keletą baltų. Žiūrėsim po sesijos, kaip ten jiems seksis be manęs gyventi.

20090523030

Mirta

Viena iš pikčiausių kaimo gyventojų – Mirta. Žinot, kai kaime iš viso gal kokie 4 šunys, tai tenka ir jai būt vienai pikčiausių. Buvau jos jau labai pasiilgęs, kaip nepasiilgsi, kai su ja praleidi kokį trečdalį savo gyvenimėlio. Niekas nežino, kiek jai dabar metų, bet mąstant, kad ji pas mus apsigyveno man dar neinant į mokyklą, tai maždaug 13–14. Jūs gal nelabai patikėsit, bet ji kiek unikali – valgo praktiškai viską: neskaitant tradicinio maisto, neignoruoja ir gyvų karosų, pirmoje nuotraukoje matytų karkvabalių, pačios pasigautų pelių (žiurkių ir kurmių nevalgo) ir kitokių gėrybių. Ir ne, badu mes jos nemarinam, maisto yra pakankamai.

20090523031

Katė, kurios vardas Kac Kac

O čia mūsų lepūnėlė tinginėlė, kuri retkarčiais net vieną kitą pelę pagauna ir visada atneša parodyt. Nuotraukoj ji nuo Mirtai priklausančio kaulo vagia mėsą. Šiuo metu jos tikriausiai viena į kitą žiūri, nes abiems aišku, kam priklausys kaulas, kai aš nueisiu kiek toliau.

Pas mus jau tokia tradicija, visų kačių ir katinų vardai buvo ir yra Kac Kac, lengviau pasišaukt visus. Šitai gražuolei jau 9 metukai, gerai atsimenu.