Žymų Archyvai: Kelių eismo taisyklės

Kaip Malčius merginą nuskynė

Vakar vakaras, po darbo truputį pavargusia galva rieda Malčius dviračiu namo. Niekur per daug neskuba, nes pilna visokių pėsčiųjų perėjų, automobilių ant dviračių juostų, o pėsčiųjų ant dviračių takų. Mašinos stovi kamštyje, tai daug problemų nekelia, prisiplojus prie krašto, pralįsti galima. Kelionę tęsiam atskiru dviračių taku. Šilta, sausa, kritulių nėra, matomumas geras. Smagu. Aišku, bukapročių bukaprotiškai suprojektuotame dviračių take standartiškai pilna medžių, reklaminių stendų ir pėsčiųjų. Reikia pripažinti, kad durnius Malčius pastoviai ieško problemų ir ne vietoj keverzojančius pėsčiuosius mėgsta pagąsdint pravažiuodamas visiškai pro šalį, kartais net kokiai moteriškei su chemine šukuosena bulvių maišą užkliudydamas. Na, bet visada šitą auklėjamąją priemonę naudoja tik iš anksto pasignalinęs ir įsitikinęs, kad tai saugu – užtenka vietos manevravimui, pėstieji eina nuspėjama trajektorija, o dviratis važiuoja santykinai lėtai. Ir, žinoma, visada pirmenybę suteikdamas neįgaliesiems, sunkiai paeinantiems pensininkams ir mažiems vaikams. Čia jau nelaužoma taisyklė net ir dviračiams skirtoje kelio dalyje.

Eina merginų būrelis, krašte vietos nedaug – skalambiju garsiniu signalu iš tolo, tikriausiai plepa tarpusavy ir negirdi. Auklėjamosios nuotaikos nėra, kaip nėra ir saugios erdvės manevrams, norisi tiesiog ramiai pravažiuoti siauru, bet pakankamu dviračių tako krašteliu. Greitis sumažėja, merginos toliau nereaguoja į skambutį, Malčius ramiai pravaž… ne, čia tik jo smegenys dar kurį laiką galvoja, kad sėkmingai pravažiavo, nes negali patikėti, kad jis, persivertęs per vairą, jau sėdi ant minkštos Lietuvos žemelės. Visgi viena sureagavo į skambutį paskutinę akimirką ir šoko po ratais. Štai taip Malčius merginą ir nuskynė… nuo dviračių tako.

Abu sveiki gyvi, su smulkiais sumušimais. Tik priekiniam ratui vėl nepasisekė. Tam pačiam, ant kurio prieš porą dienų „perėjoje“ užvažiavo dėdė su blizgančiu lizingo šedevru. Antra avarija vargšui buvo lemtinga, mirtinai susilankstė. Matyt, Malčius griūdamas savo svoriu sulankstė.

Dėl įvykio, aišku, kalta mergina. KET 48.5 pėstiesiems draudžia eiti dviračių takais, o logika draudžia šokti dviratininkams po ratais. Kaltas, aišku, ir pats Malčius, kad įvykio neišvengė nesustodamas ar nenušokdamas nuo dviračių tako ant pažliugusios žemės. Na, bet iki šiol niekas jam po ratais nebuvo užšokęs. Dabar žinos, kad ir taip būna. Bus abiems pamoka.

Šįkart bent jau susikalbėti pavyko. Mergina pati pripažino, kad kalta. Net nebandė aiškint, kad dviračių takas yra pėsčiųjų perėja, kaip ją būtų paprotinęs dėdė iš minėto automobilio. Kai žmogus nesiginčija, tai ir nepikta dėl įvykio. Visko pasitaiko gyvenime. Nuo tokių įdomybių tik linksmiau gyvent – monotoniją prasklaido.

Moralų sąrašas:

  1. Dviračių takų projektuotojams – projektuoti dviračių takus galva, o ne užpakaliu. Vilniuje nėra nė vieno dviračių tako, kuriuo būtų galima saugiai važiuoti. Vieni padaryti taip, kad jais neišvengiamai eina pėstieji, kituose pilna visokių stulpų, stotelių, stendų, vazonų, medžių (įskaitant kelmus), duobių ir pan. Net tame neblogame dviračių take palei Nerį pilna kuriozų, kur galvą nusisukt galima lygioj vietoj.
  2. Pėstiesiems – neiti dviračių takais (KET 48.5). Išgirdus garsinį signalą, geriau sustoti ir nekrutėti (žinau, kad pasąmonė liepia kitaip). Dviratininkas ar kitas eismo dalyvis tikrai jūsų išvengs ir ant galvos neužvažiuos. Jis pravažiuos būtent ta vieta, į kurią jūs norite pasitraukti išgirdę signalą.
  3. Dviratininkams:
    1. Nevažiuoti dviračių takais, jei šalia yra normalios kokybės važiuojamoji dalis. Taip, tą draudžia KET 57, bet tikimybė Vilniuje užsimušti važiuojant dviračių taku yra gerokai didesnė, nei būt sutraiškytam važiuojamojoje dalyje.
    2. Niekada nenaudoti garsinio signalo. KET 56 reikalauja jį turėti, bet neįpareigoja naudoti. Automobiliai jų negirdi, o pro pėsčiuosius saugiau pravažiuoti jo nenaudojant, vis tiek tik pasitraukia tik kas antras.