Žymų Archyvai: Kraujo donorystė

Kraujo donorystė #24

Kraujo donorystė 22

Trys mėnesiai nuo praėjusio karto. Ilga pauzė susidarė, bet ne dėl mano norų: prieš mėnesį buvom keturiese nuėję su Birute, Justinu ir Žilvinu, bet mus su Birute praspyrė mėnesiui už per mažą hemoglobiną. Apie šitą mūsų baisią gėdą jau Justinas rašė, tai nesiplėsiu.

Šįkart turėjom vėl eiti keturiese, bet standartiškai pora žmonių atkrito, likome tik aš ir Justina (taip, ta pati mano dažnai minima mitinė būtybė), kuri visą kelią aimanavo ir dejavo, kad jai per karšta, tuo paneigdama faktą, kad aš esu labiausiai šilumos netoleruojantis lietuvis. Registratūroje – kur nebuvo nė gyvos dvasios – dar derybų keliu išsiaiškinom, kad didžiausia leistina oro temperatūra neturėtų viršyti 20C.

Į piršto badymo kambarėlį užėjome kartu, aš Justinai už nuolatinį nėjimą į Kraujo centrą irgi draugiškai palinkėjau turėti per mažą hemoglobiną, ką ji savo didžiulei ir nepakeliamai gėdai ir apturėjo. Gavo priverstinę mėnesio pertrauką, kaltino mane raganavimu, šarlatanavimu ir bjaurumu. Bet visgi palydėjo mane į kraujo nuleidimo kambarį, kur iš nepakeliamos gėdos ir sielvarto ryte rijo mano tradiciškai atneštus Gaidelio sausainius, kuriuos gamintojai vadina tešlainiais. Dar tuo pačiu skundėsi, kad yra pernelyg stora, o man nesinorėjo meluoti taigi tik pritariamai linksėjau ir kišau į burną dar porą sausainių – sako, kad nuo saldumynų nuotaika gerėja, be to, cukrus ir miltai puikiai padeda priauginti svorį, nors šito Justinai ir šiaip netrūksta.

Bebaigiant kraujo nuleidimo procedūrą, Justina pagrasino išsikviesti savo vyriškį, nes neva aš iš jos tyčiojausi. Šis atvažiavo mūsų paimti ir Justinos nelaimei, tylomis tik pritarė iš mano burnos besiveržiantiems komplimentams. Tikriausiai žmogus iš gailesčio pats nieko neprasitardavo. Deja, tiesa Justinos neguodė, taigi tepasakė, kad eis į parduotuvę prisipirkti daug riebaus majonezo ir visą vakarą jį kramsnos… Taip ir išsiskyrėme.

Kitas kartas po 2 mėnesių. Galbūt mitinė būtybė – Justina – vėl apsireikš storos moters pavidalu. Registruokitės, nepraleiskit puikios progos ją išvysti.

Kraujo donorystė #23

Kraujo donorystė 22

Toliau judam valstybinės pensijos link. Šįkart planavome būti net šešiese, bet paskutinę minutę trys žmonės vis tik negalėjo atvykti, taigi sudalyvavome kraujo nuleidime su Justinu ir Lina. Su jais šiandien miškeliu besikalbėdami nužingsniavome į Kraujo centrą. O jame radome visišką tuštumą, nė vieno donoro. Jau seniai taip nebuvo.

Išsimatavome hemoglobinus, Justinas eilinį kartą laimėjo normas viršydamas. Ligonis! Dar užrietęs nosį ir besidžiaugdamas savo tobulumu, pasiūlė varžytis kraujo nuleidimo greičio konkurse, nes žino, kad maniškis labai lėta varva. Bet bent jau čia jį įveikė Lina, kuri užtruko berods nepilnas 6 minutes. Taigi šito narcizo ego buvo kiek prisuktas.

Kadangi kolegos donorais pirmą kartą tapo jau po krizės, tai atgaivinau senąją atmosferą atnešdamas sausainių „Gaidelis“, kurių Kraujo centras jau seniai nebeduoda. Bet va tebeduoda šokoladus ir puodelius, tai dar vieną prigriebiau.

Šįkart nieko įdomesnio neįvyko, nes Justino mergina skaito šitą tinklaraštį ir jam gerai velnių nudavė už ankstesnius išsidirbinėjimus, tai šįkart sėdėjo akis nuleidęs ir vos žodį pratarė, kad tik ko blogo neprirašyčiau. Nors ir Lina pašonėj buvo, ir kraują nuleidžianti seselė – jauna, simpatiška.

Tiek šįkart. Jei kas norite kitą kartą prisijungti, brūkštelkit komentarą, bus susisiekta. Planuojama donorystės data – ne anksčiau kaip birželio 18 d.

Kraujo donorystė #22

Kraujo donorystė 22

Šiek tiek ilgesnė pertrauka, pustrečio mėnesio, bet teko ją padaryti, nes vis dar buvau įsibedęs į 5 kartų per metus limitą, teko laukti. Tradiciškai žiemą visi tinginiai serga, tai vėl nieko prisikviesti nepavyko, išskyrus Justiną. Net pagyriau (ką aš labai retai darau), kad juo visada galima pasitikėti. Kraujo centre žmonių standartiškai vos keli, tiesa, 18h kiek padaugėjo, subėgo visi po darbo papildomai uždarbiauti (sako, kad tik trečdalis donorų kraują dalija nemokamai). Merginų aplinkui nebuvo, tai Justinas prieš kitus gėdos nedarė, neišsidirbinėjo ir anketų nefotografavo. T.y., elgėsi kaip normalus žmogus, už ką jam galima padėkoti.

Hemoglobinai pas abu geri. Tiksliau pas Justiną kažkoks nenormaliai aukštas ir visas ribas gerokai viršijantis, tai turėjo jį diskvalifikuot, bet nediskvalifikavo, tai vėl jis hemoglobino karą laimėjo. Dopingistas kažkoks.

Hemoglobiną pasimatavę laukėme kurį laiką gydytojos, kuri kažkur buvo prapuolusi geras penkias minutes, o gal ir daugiau. Jau buvome bepradedą skųstis, bet ji pasirodė. Abu be didesnių priekaištų praleido.

Dovanų lentynoje vėl atsirado raudonų marškinėlių, taip pat tebėra senųjų ir turim partiją naujųjų puodelių. Pasiėmiau naują eksponatą į savo kolekciją. Gyriau labai logotipą, pagaliau kažką žmoniško nupiešė, nes ta homofobiška lašiukų porelė jau seniai visiems atsibodusi.

Eilinį kartą keiksnojo mano venas ir lėtai bėgantį kraują. O bėgo jis tikrai lėtai. Trys žmonės spėjo per tą laiką pasikeisti, kol aš šiaip taip išvarvinau savąją normą. Bet buvo gi ir privalumų, seselė gal kokias 20min masažavo man ranką. O Justinas tik žiūrėjo ir pavydėjo. Nieko, kai turės didesnę donorystės patirtį – pats irgi jau mokės išnaudoti visas galimybes.

Kai iš manęs visgi baigė siurbti paskutinę gyvastį, Justinas tik piktdžiugiškai juokėsi matydamas, kad mėginsiu ir apytuščio indelio piltis cukrų į arbatą. O kad būtumėt matę jo išpūstas akis ir nustebimą, kai savo genialumo dėka įsipyliau cukraus atsukęs tą indelį. Jis sumišęs nutilo ir žvelgė į mane su didžia pagarba.

Vėliau keliavome tamsiu miško takeliu link Antakalnio poliklinikos ir skaičiavimų metodu įrodėm, kad duoti kraują atlygintinai – neapsimoka. Paskaičiuokim. Už vieną donaciją gaunate 40Lt; už 40 donacijų gaunate 40×40=1600Lt. Tuo tarpu už 40 nemokamų donacijų gaunate (jei išgyvenate iki pensinio amžiaus) 400Lt dydžio valstybinę antro laipsnio pensiją. O dabar padalinkim: 1600/400=4mėn. Taigi tą pačią sumą atgaunate jau per pirmus 4 pensijos mėnesius. Susimąstykit.

Kita donorystė numatoma balandžio viduryje. Komentarų formoje galite registruotis, jei norite prisijungti.

Kraujo donorystė #21

Su sąlyga, kad Andriukaitis asmeniškai sakė, jog dvidešimtas kartas yra tik pirmas laiptelis, tai supratau kaip įpareigojimą judėt į priekį. Šįkart keliavom į Kraujo centrą visiškai neplanuotai, susitarę vos prieš pusdienį, taigi ir buvome tik dviese, vėl su Justinu. Kuris rėžė sparną prie kiekvienos merginos ir darė man gėdą, kad su juo kartu atėjau.

Registratūroj apklausinėjo, ar patiko penktadienio renginys. Pasikartojau tik, kad viskas buvo neįspūdinga, bet maistas viską atpirko. Hemoglobinas normos ribose, bet seselės sakė, kad Justino didesnis. Sąmokslas kažkoks, neišdavė aiškaus skaičiaus. Na bet tarkim, kad jis laimėjo ir šįkart, nes to ir tikėjausi. Spaudimas tobulas, pulsas stebėtinai susinormalizavęs iki varganų 75. Tik vėl truputį velnių gavau, kad per dažnai lankausi, trūko kelių dienų iki termino. Na, bet čia smulkmena, praleido.

Labai patiko, kad juodą arbatą pakeitė vaisine. Visai kitas reikalas. Ir cukraus nemokamo tebėra, dar jei sausainių būtų… Dovanos ištuštėję, tai teko vėl puodelį pasiimti, nes nieko doro daugiau nelikę – per anksti atėjom, kalėdinės siuntos dar neatvyko. Kraujai visiems kažkaip sunkiai judėjo, seselės net stebėjosi, kad trys žmonės guli ir visiems aparatai cypia, kad normaliai kraujas nebėga. Bet išvarvėjo.

O tada ir prasidėjo. Justinas pradėjo iš merginų donorų anketas griebti ir asmeninius duomenis fotografuoti su savo išmaniuoju. Buržujus. Nenusiramino net drausminamas ir toliau man darė gėdą bandydamas mane kuriai nors įpiršti. Baisu bus kitą kartą su juo eiti.

Iki kito nemokamo maisto liko 9 kartai. O kitas apsilankymas kažkada vasario pirmoje pusėje, įsimušiau į metinį limitą, teks daryti pauzę.

Lietuvos donorytės žymūno pažymėjimas

Mantas Malcius ir Vytenis Povilas Andriukaitis

Lietuvos-donorystes-zymuno-pazymejimas

Šiandien su dviem autobusais iš Vilniaus pajudėjome Kauno kaimo kryptimi, į Raudondvario dvarą, kur buvo sukviesti visi neseniai 20, 30 ar 40-tą kartą neatlygintinai davę kraujo. Kelionė praėjo be didesnių įdomumų, dvaras gražus, bet žmonių daugybė buvo, o sukišo mus į kažkokią degtukų dydžio salę. Bet nieko, kentėti galima. Tų garbių donorų turėjo susirinkti berods apie 250, bet kai kurių nebuvo, tai gana greitai mūsų ministras Vytenis Povilas Andriukaitis visiems išdalijo pažymėjimus ir rankas paspaudė. Įdomesnė akimirka gal buvo tik ta, kad ir renginio vedėjas tarp apdovanotųjų ištarė savo vardą.

Po to į salę įžengė kažkoks negirdėtas Kauno – ausų gadintojų – studentų choras. Sako, žvaigždės kažkokios. Nežinau. Pirmą kartą matau, tikiuosi, ir paskutinį. Aišku, užsileido nesveikus bosus, tokius, kad ausys prašė eiti iš salės, nes ir pati muzika buvo baisi. Galvoju, pakentėsiu porą dainų. Bet kur tau… išspiegė gal kokias 8-10 dainų. Buvo baisu ir liūdna. Visgi galų gale pasirodymą jie baigė, paplojome už tai.

O tada sukvietė mus valgyt. Va čia tai aš atleidau jiems už visas iki tol padarytas nuodėmes. Maistui pinigų nepagailėta. Šašlykai, jautienos troškiniai, lašišos ir kita. Aš šiaip mėsos nelabai, bet jei jau dykai duoda, tai prisikimšau, nes šiaip ar taip nuo ryto nieko nevalgęs buvau.

Prisikirtę važiavom namo, vėl nieko įspūdingo neįvyko. Dabar reikia judėt link 30 kartų, planas būtų tai padaryt per maždaug 2,5 metų, nes nu dykai pavalgyt tai man patiko.

Kraujo donorystė #20

Dar vienas Kraujo centro skėtis į mano kolekciją

Pagaliau. Pirmas kraujo donorystės lygis pasiektas. Už 20-ą kartą netolimoje ateityje Sveikatos ministras turėtų išrašyti man Donoro žymūno pažymėjimą. Lauksiu naujienų.

Du mėnesiai, o kartu ir pati vasara gana greitai prabėgo, net nepastebėjau, kad vėl laikas keliauti į Kraujo centrą, kuris visiems (tik ne man) skambinėja ir prašo atvykti, nes studentija dar negrįžus, o tai reiškia kraujo stygių. Aišku, eilinį kartą su etatiniais kraujadaviais susisiekta, vieni serga (taip – Justina vėl pasiplovė), kiti išvažiavę, kiti neseniai buvę. Taip jau nutiko, kad pagaliau pavyko prisiderinti prie Justino iš ksi.lt, kuris jau anąkart norėjo, bet laikai neatitiko. Tradiciškai susitikome prie Antakalnio poliklinikos ir pajudėjome senais gerais miško takeliais į Kraujo centrą.

Nors atėjome apie 18h, žmonės keli tebuvo. Keista, visgi po darbo, kur visi mokami donorai? Pirmas smagumas buvo registratūroje, kai kompiuteris pradėjo mėtyt, kad aš čia per dažnai einu, bet sakė, kad nieko tokio. Antras smagumas buvo hemoglobino tikrinimo kambaryje, parodė minimumo nesiekiantį 130 mg/l dydį, galvojau, kad teks keliaut namo, bet antru bandymu parodė 136 mg/l, keista, kad taip stipriai skiriasi du matavimai. Aišku, hemoglobino karą laimėjo Justinas su 168 mg/l, bet aš jau laimingas buvau, kad namo nepasiuntė. Pas gydytoją irgi viskas normaliai, bet vėl kompiuteris kažką pradėjo mėtyt, kad per dažnai ateinu. Suvedė kažkokį kodą ir apėjo sistemą, tik liepė dabar 3 mėn nesirodyt, nes kitaip vėl sistema rėkaus. Kraujo davimo patalpoj seselės eilinį kartą buvo nepatenkintos, kad venos neišsprogsta. Sakė „va raumuo yra, o venų nesimato“, bet paskui glostė glostė ranką, kol šiaip taip paskutinius syvus ištekino. Šįkart antros rankos besti neprireikė.

Kadangi Justinos ar kitų merginų nebuvo, o aš ten nenervinęs ko nors susivaldyt negaliu, tai atkentėjo dvi ne vietoj ir ne laiku prigulusios merginos, kurios išgirdo mano pasakojimą apie tai, kaip kiaurai venas perbeda ar mėlynės per pusę rankos iššoka, jau nekalbant apie pasidomėjimą ar jau alpsta ir reikia gaudyt. Po kraujo nusiurbimo dar ramiai visi pakalbėjom, pasisiūlėm saugiai palydėt iki Antakalnio poliklinikos ir pagaudyt alpstančias, bet paslaugų atsisakė teigdamos, kad jos su mašina.

Taip ir išsiskirstėm, pasiėmiau dar vieną skėtį, nes aną Rokiškyje palikęs esu (labai geri skėčiai kas be ko, per neblogą liūtį bandžiau, jokių problemų). Taip pat, žinoma, tradiciškai davė seną gerą vokišką šokoladą su 70% kakavos.

Tiek žinių, gana ramiai šįkart viskas praėjo. Laukiu naujienų dėl pažymėjimo (iš kurio realiai jokios naudos), o norintys kitą kartą eiti kartu tradiciškai gali registruotis žemiau esančiuose komentaruose. Numatoma data: pati lapkričio pabaiga arba gruodžio pradžia.

Kraujo donorystė #19

Kraujo centras sadistiškai prabedė abi rankas ir sunkia paskutinius gyvasties syvus

Yey! Praėjo daugiau nei du mėnesiai –  o tai reiškia, kad galima vėl eiti į Kraujo centrą ir pasiimti nemokamo šokolado. Ta proga eilinį kartą prasidėjo laiko ir žmonių grupės organizavimas. Kadangi buvo surasti trys iki šiol su manimi Kraujo centre nebuvę piliečiai, tai jiems buvo taikytas laiko pasirinkimo prioritetas. Gaila, bet atsitiko taip, kad visų suderinti nebuvo jokių prošvaisčių. Teko kreiptis į senbuvius ir žiūrėti, ką iš jų įmanoma priderinti. Netikėtai nelauktai eilinį kartą atvykti pasižadėjo Justina, o dėl laimingo atsitiktinumo pasisekė išsikviesti ir Žilviną. Taigi iš trijulės tinkamas laikas buvo suderintas su Skirmantu. Antradienis, 11h. Kraujo centro darbo pradžia, niekad taip anksti neidavom.

Buvo graži saulėta diena. Kad nevėluočiau, išpėdinau gana anksti, bet paskui prie Antakalnio poliklinikos teko dar palaukti Justinos, kuri atvyko laiku. Tiksliau čia labiausiai netikėta yra tai, kad ji iš viso atvyko. Patraukėm į Centrą senais gerais miško takeliais, Justina man ramybės nedavė, kad aš kažkada kažkur nepriėjau su ja pasikalbėt. Dar nusprendėm, kad kitą kartą reikia būtinai į Kraujo centrą prisikviesti jo griaužianybę Rokiškį. Atėjom pirmi. Eilinį kartą pasipiktinom, kad reikia pildyt kilometrines anketas, o senųjų neduoda – bent nusirašyt būtų galima kaip anksčiau. Justina, nors ir gražiai raudonai plaukus nusidažiusi, bet vis tiek sugebėjo anketoje vietoj kryžiukų pažymėjimo prie kiekvieno klausimo ranka surašyti Taip/Ne. Dėl to kiek suglumo man pradėjus draugiškai (tarkim) ir nepiktybiškai (irgi tarkim) krizenti. Bepildant anketas, absoliučiai laiku pasirodė ir Žilvinas. Jis neturėjo kitos išeities, kaip tik pripažinti, kad Justina yra reali būtybė, o ne mano įsivaizduojama vienintelė draugė, kurią veduosi į Kraujo centrą, bet kurios niekad niekas nepamato savo akimis. Tuo tarpu greitai paaiškėjo, kad Skirmantas visokiomis problemomis, reikalais ir vaikais užsivertęs (bent jau taip teigia) ir kad jo šįkart nebesulauksim. Bet jis pažadėjo nuvykti savarankiškai ir prifotografuoti įrodymų. Lauksim, o kol kas jis įtraukiamas į tokį baisų kraujadavių sąrašą, kuriems nebus ramybė duodama, kol neprisikviesim kada nors kartu.

Sugužėjom į hemoglobino tikrinimo kambarėlį. Pagaliau laimėjau. 146 mg/l – šiek tiek netgi priauginau nuo praėjusio karto. Kelionė pas gydytoją, o ten mūsų laukė pats Kraujo centro vadovas – Vytenis Kalibatas. Malonus žmogus, kaip ir visas kolektyvas.

Kol pasiekiau kraujo nuleidimo kambarėlį, Justina su Žilvinu jau buvo sugulę šalia vienas kito. Pasinaudojau proga ir išgėriau visą nemokamą arbatą su visu nemokamu cukrumi. Justina pradėjo prašinėti, kad pafotografuočiau ją.

Bet darbuotojos susirūpino jo rezervais ir skubiai pasikvietė mane į kraujo nuleidimo gultą. Tuo tarpu tie du išsliūkino į ištuštėjusį laukimo kambarėlį. O man sėkmingai prabedė kairės rankos veną. Prieš bedimą sakiau, kad turės su manimi vargo, bet seselė netikėjo, sako gera vena, viskas čia tvarkoj. Bet aš gi įspėjau ją, kad su manimi taip lengva nebūna. Greit kraujo čiurkšlė nurimo, į pagalbą pasikviesta kolegė dar pasukiojo adatą venoje (oi koks malonus jausmas, kad jūs žinotumėt), bet nusprendė, kad nieko čia nebus. Kadangi šiuo metu vyksta Kraujo centro sadizmo dienos, tai nutarė prabest ir antrą ranką. Sušaukiau Justinai, kad gelbėtų. Atbėgo greit, bet ne gelbėt, o fotografuot, kaip nuo nukraujavimo mane apleidžia paskutinės gyvasties apraiškos. Visgi žinia, kad dar liko nemokamos arbatos ir cukraus, neleido mano gyvybei išblėsti. Sukaupiau paskutines jėgas ir su abejomis surištomis rankomis pasiėmiau arbatos. Visa problema, kad rankos tai iki burnos nesusilenkia. Justina jau iš savo geros širdies (nes ji gražiausia ir fainiausia) siūlėsi mane pagirdyti, bet šiaip taip pavyko pasigirdyti pačiam.

Už visą šitą suluošinimą ir kairės rankos venos išdraskymą gavau šokolado (buvo verta) ir skėtį. Pirmas skėtis mano gyvenime. Niekad nenaudodavau. Bus graži puošmena lentynoj.

Pargrįžom tuo pačiu miškeliu iki Antakalnio poliklinikos ir išsivažinėjom skirtingais keliais į darbus. Toks štai buvo tinklaraštininkų kraujadavių susitikimas. Smagus ir eilinį kartą nusisekęs. Kitas kartas – rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo pradžioje. Norintys prisijungti gali brūkštelėti komentarą nurodydami veikiantį el. pašto adresą (neviešinamas jis). Laikui atėjus, bus susisiekta.

O tuo tarpu važiavau gi aš su savo 5 autobusu į Fabijoniškes ir stebėjausi, kad el. bilietas vis dar nepaplitęs. Senutės (ir ne tik) masiškai prisipirkusios jau nebeparduodamų popierinių bilietų. Kaip suprantu, po liepos pirmos transporto perversmo popieriniai jau nebegalios. Kitaip sakant, šiemet liepos pirmą bus kasmetinis Vilniaus viešojo transporto krachas. Gerai padirbėta, mere.

Kraujo donorystė #18

Taip taip, man šita kraujo-davimo-filija tebesitęsia. Aš kaip aš, bet va vis ir kitus į šitą vergovę įtraukiu. Praėjusį kartą su manimi ėjusi Ignė jau irgi pajautė priklausomybę, azartas užvaldė. Ne gana to, savo noru į kraujadavių sektą užsinorėjo ir mūsų draugė Lina. Taip vakar vakare po šešių trise ir nužingsniavome į Kraujo centrą (turėjo dar vienas žmogus prisijungti, bet niekada juk nepavyksta mums iki galo planų įgyvendinti).

Kraujo centre buvom paskutiniai dienos svečiai. Gripo epidemija baigėsi, mokamų nebepriima tikriausiai, tai normalu, kad žmonių srautas apmažėjęs. Išsitikrinom hemoglobinus, nė vieno neišvarė. Šiaip aš galvojau, kad mano mėsos negaunantis skrandis nebus dar hemoglobino atauginęs, nes aną kartą vos minimalų 135 sukrapščiau. O va pasirodo, kad atsigavo net iki 143, kas mane gerokai nustebino. Nustebino ne ką mažiau nei Ignę, kuri turėjo gerokai mažiau už mane. Gaila, kad neišsiaiškinom, kiek jo turėjo Lina, nes dabar neaišku, kas laimėjo tradicinį hemoglobino karą. Na, bent jau nepralaimėjau.

Įžengiau gi į gydytojų kambarėlį. O ten ne koks senukas, o nematyta jauna simpatiška daktarytė, rezidentė gal. Likau maloniai pamalonintas. Iš tos laimės net širdis vos nesustojo, nes aparatas rodė varganus 67 (ar 73, nebeatsimenu), nors paprastai į tą kabinetą įėjus, man pulsas virš 90 sukyla. Spaudimas minimaliai pakilęs, bet ten smulkmė. Liepiau dar svorį iki 76kg pamažint, nes va pavyko numest šiek tiek žieminių taukų per pastaruosius du mėnesius.

Ir nuėjom gi į smagiausią etapą: dovanų pasirinkimą. O čia užklupo nemaloni dilema: tarp praktiškų dalykų buvo puodelių ir marškinėlių. Kadangi tokių puodelių dar neturėjau, tai pasirinkau vieną iš jų. Greit seselės Ignę pirmą pasikvietė, kol mes su Lina toliau gėrėm arbatą su daug cukraus. Šiaip tai mes su cukrum arbatos negeriam, bet čia gi cukrus nemokamas! Greit ir mane išsikvietė. Begulint patogiose kėdėse, paaiškėjo, kad Ignei reikia skėčio, o aš galiu jį imt (tik nuo 10-os donorystės), tai suveikėm jai skėtį iš manęs, o man puodelį iš jos. Šiaip gražus skėtis, bet aš šitų daiktų gyvenime nesu naudojęs, tai man nelabai reikalingas. Negaila. Tuo tarpu Ignę kėdėje pakeitė Lina. Jau norėjau pradėti gąsdinimo seansą, bet mano kraujo maišelio svarstyklės eilinį kartą pradėjo žviegt, nes kraujas nustojo bėgt, liepė seselė užsičiaupt, o tai visas kraujas į liežuvį subėgęs. Tai dar ne gana to pradėjo tą adatą venoje visaip sukiot (ne pats maloniausias jausmas), o paskui kokias 10min dar laikė tą ranką prispaudus, sakė, nepaleis, kol neprivarvinsiu. Šiaip taip išsiurbė iki paskutinio kraujo lašo. Visada išsiurbia.

Taip ir pajudėjome atgal, link Antakalnio poliklinikos. O čia paaiškėjo, kad visiems autobusai pravažiavo ir ilgai reiktų laukt. Nusprendėm paeiti šiek tiek pėsčiomis, tada perėjome Žirmūnus, pasiekėme Kalvarijų gatvę. Išsiskirstėm. Kadangi pusė kelio nueita, tai pabaigiau pėdinti iki savo Fabijoniškių, kaip senais gerais laikais. Vis tiek Karta Wilenska buvo tuščia, negi pirksiu bilietą iš vairuotojo.

Susirinktos dovanos matomos nuotraukoj:

  • Puodelis su žaliu užrašu „Dovanoji kraujo – pasirašai už gyvenimą!“. Kalbininkai ten tikriausiai retai lankosi. Išbandžiau puodelį šiandien, nepatinka man tos tradicinės užlenktos ąselės: sukišus tris pirštus, apatinis liečiasi prie įkaitusio puodelio. Šitas keliaus į mano Kraujo centro puodelių kolekciją. Toliau naudosiu tą seną gerą stiklinį peršviečiamą.
  • Šokoladas su 70% kakavos. Naujas įpakavimas, bet gale užrašas tas pats „Pagal Rūtos užsakymą pagaminta Vokietijoje“. Keliaus prie kitų šokoladų, tradiciškai suvalgysiu vasarą.
  • Kažkokio geležies papildo 5ml bandinys, įsegtas į skrajutę. Na tai dėkui, kad davėt. Bet bendrai apie papildus ir jų pirkėjus aš savo nuomonę turiu trumpą: durnių ieškotojai ir durniai. Kam tą šlamštą pirkt, jei galima nusipirkt porą kilogramų burokų, kelias kopūsto galvas, obuolių, morkų… ir gaut tą patį efektą (o tikriausiai ir geresnį) kelis kartus pigiau. Gert papildus vietoj normalios mitybos, tai čia tas pats kaip, kad Poška siurbiasi riebalus vietoj to, kad eitų į sporto klubą. Va. O ta proga ką tik išbandžiau tą papildą Iron Vital F: obuolių sultys kažkokios. Ir tikriausiai ne už obuolių sulčių kainą. Bet šiaip visai skanu.

Tiek žinių, gerbiamieji. Dar du kartai ir Andriukaitis tikriausiai pasikvies, kad duotų kažkokį popierėlį. Nedaug liko.

Paulius apie kraujo donorystę Škotijoje

Sulaukėme svečio. Pas mus apsilankė praeityje garsus tinklaraštininkas, dabar jau emigrantas – Paulius Pečiūra, kuris nusprendė, kad šiame tinklaraštyje trūksta įrašų apie kraujo donorystę, tai pasisiūlė pagelbėti ir prirašė visokių gundymų Lietuvos donorams, kad šie išemigruotų dėl geresnių sąlygų. Tikėtina, kad prie visko nagus bus prikišęs tas jų Kraujo centras, nes jam paprasčiau vietoj išsiurbt lietuvius nei pirkt kraują iš Lietuvos didmenininkų. Taigi perduodu žodį Pauliui:


Kraujo donoryste Lietuvoje domėjausi dar tuomet, kai kraujo duoti neleido, nes buvau per jaunas. Vos prabėgus keletui dienų nuo 18-ojo gimtadienio, visuomet kraujo duodavau kas 3-4 mėnesius, kol neišvažiavau studijuoti svetur, į Škotiją. Čia atvykęs kraujo duoti vis delsiau, kol pavasarį nusprendžiau nieko nebelaukti ir vėl tai padaryti – praėjo 8 mėnesiai nuo paskutinio (penktojo) karto.

Kadangi atvykau į Glazgą (Škotiją) dar visai neseniai, tenka pripažinti, kad neįsivaizdavau, kur yra Kraujo centras. Malonus Škotijos Kraujo Centro Puslapis nukreipė ten, kur ir turėjau atsidurti. Tačiau po paskaitų nusprendžiau, jog eiti gerą pusvalandį ir rizikuoti neverta, tad dar kartą pasitikrinau darbo valandas ir užsiregistravau sau vietą internetu – galima pagirti puslapio kūrėjus, nes tai padaryti telefonu buvo išties paprasta. Visgi atėjau vos ne pusvalandžiu anksčiau. Pasakiau, jog esu užsiregistravęs, tačiau atėjau per anksti. Problemų tai nesukėlė, perkėlė mane į ankstesnį laiką (kadangi eilės nebuvo, tai netgi internetu registruotis buvo nereikalinga). Paklausė, ar esu davęs kraujo, davė užpildyti anketą (nuorodoje – identiška anketa, kurią pildžiau) su kontaktine informacija, o kitoje pusėje laukė klausimynas. Truputį nerimavau, kad galiu kokių nors įmantrių terminų angliškai ir nesuprasti, tačiau anketa pasirodė labai panaši į Lietuvišką anketą. Po registracijos mane palydėjo į „interviu“ kampelį, kuriame baigiau pildyti klausimyną, ir pamatavo hemoglobino kiekį. Vėlgi negailėsiu gero žodžio: kraujo ėmimo iš piršto procedūra čia kur kas malonesnė. Jie turi kažkokias vienkartines mažas dėžutes su kempinėle. Jei gerai supratau, tai tiesiog kempinėlėje paslėpta adatėlė, kuri yra turbūt aštresnė ir mažesnė nei įprastoji. Kraujo išbėgo nedaug, nuvalė pirštą ir užklijavo pleistrą. Turiu pripažinti, jog nemėgstu kraujo tyrimo procedūros, tad bent Lietuvoje visuomet krūptelėdavau – šitas įrankis man buvo malonesnis. Čia taip pat tiria hemoglobino kiekį, kuris buvo 154 g/l. Beje, hemoglobino reikalavimai yra 125g/l moterims ir 135g/l vyrams. Reikėtų pridurti, jog jau gerą pusmetį esu simuliuojantis vegetaras – mėsos beveik nebeperku (nebent labai pasiilgstu), bet vaišinamas neatsisakau. Juk studentui maistą vertinti reikia. Tad mitas dėl nusilpusio kraujo vegetarams gali būti paneigtas, o galbūt tie keli šimtai gramų mėsos per mėnesį yra pakankamas kiekis žmogui? Buvo kiek keista, jog nebuvo matuotas kraujo spaudimas. Tačiau turiu nuojautą, jog kraujospūdis gali būti matuojamas su tuo aparatu, kuris užspaudžia ranką. Abiem atvejais su kraujo spaudimu ir pulsu problemų niekuomet neturiu, tad nelabai ir atkreipiau dėmesio.
Sėkmingai praėjus hemoglobino testą, buvau palydėtas iki kito punkto, kuriame prisėdau kelioms minutėms, ir buvau pakviestas duoti kraujo. Viskas taip pat, tik svarstyklės modernesnės – pradėjo cypsėti, kai pribėgo pakankamas kiekis kraujo, o kai pasiekė ribą (duodama 470 ml bei keletas mėginėlių tyrimams), pradėjo skleisti keistus cypsėjimo garsus, lyg būčiau laimėjęs milijoną arba perėjęs „Super Mario“ žaidimą. Kelias minutes atsipūčiau ir buvau paklaustas, ko norėčiau išgerti: kavos ar arbatos? Pasirinkau arbatą, buvau palydėtas iki kito salės kampo, kur prisėdau prie stalo, gavau arbatos ir turėjau štai tokį saldumynų pasirinkimą:

Taigi visa procedūra tikrai nėra kitokia nei Lietuvoje, man patiko du dalykai:
1. Viskas yra atvira. Yra atitvarai (pastatomos sienos), tačiau niekur nėra tikrų sienų ar durų. Tad ir pasiklysti mažesnė tikimybė, ir buvo sukurtas šioks toks skaidrumo įspūdis. Panevėžyje tekdavo apsilankyti keturiuose–penkiuose kambariuose, kas iš dalies erzindavo, nes reikdavo ne tik pačiam prisiminti, bet ir atvestus naujokus saugoti, kad nepasiklystų.

2. Visur buvau lydimas. Nors ir atėjau vienas, visuomet buvau prižiūrimas. Teko pabendrauti su daug skirtingų žmonių (jei gerai suskaičiuoju, nuo registracijos iki arbatos gėrimo su manimi kalbėjosi 7 skirtingi darbuotojai). Apsilankymo metu kiekvienas naujas medikas vis paklausdavo, koks mano vardas ir kada gimiau. Išsiaiškinau, jog taip jie apsidraudžia nuo klaidų, kad netyčia nesumaišytų žmonių. Visi stengėsi pasakyti mano vardą, tačiau tai – ne tokia lengva užduotis.
Apie pačią organizaciją žinau tik tiek, jog tai yra Škotijos Nacionalinis Kraujo Centras. Kadangi tiek tinklalapyje, tiek ant medikų uniformų mačiau „NHS“ (National Health Service) logotipus, tad spėju, jog tai bus valstybinė įmonė. Kartu ir reklaminis video bei truputį vaizdų iš pačios patalpos, kurioje buvau:

Kalbant apie donorystės tipus, teko nusistebėti – čia kraujo duodama tik neatlygintinai. Šiek tiek palandžiojęs internete, radau puslapį, jog už 600 ml kraujo galima gauti 60 svarų bei 5 svarus kelionės išlaidoms (apytiksliai 250lt). Tačiau mano nuomone, kraujo davimas turėtų būti skatinamas ne materialiai.
Kadangi Glazge Kraujo centras yra tikrai nemažas, vienu metu galima duoti kraujo 8 žmonėms (lovų yra daugiau, bet tikriausiai neužtenka medikų). Sakė, jog kai dirba ilgiau, per dieną ateina apie 100 donorų. Kuomet būna išvykos, minėjo, jog būna ir 18 lovų vienu metu. Glazgas pats nėra mažas miestas ir ne visiems patogu atvykti į miesto centrą, tad 10 kilometrų spinduliu nuo mano namų yra dar 16 kitų vietų, į kurias atvyksta Kraujo centras. Primena posakį, jog „jei Mahometas neina pas kalną, tai kalnas ateina pas Mahometą“. Tačiau man tai nėra aktualu, nes iki pagrindinio Kraujo centro nueiti pakanka 30-40 minučių.

Dovanos donorams čia kuklesnės – be saldumynų, galima pasiimti žaismingų lipdukų:

Tad vieną „Give Blood“ lipduką ir pagriebiau, jog neužmirščiau čia sugrįžti. Ar yra kokios skatinimo programos ar kokie kiti privalumai duodant kraujo – nepasidomėjau ir internete neradau. Pabandysiu kitą kartą paklausti, bet numanau, jog tiesioginės naudos nėra. Beje, žmonių tuomet buvo nemažai, tad turbūt Škotijos Nacionalinis Kraujo Centras skųstis negali? Pagal dabartinius kraujo kiekius galima nuspėti, kad situacija nėra tragiška. Pasitikrinti, ar atitinki visus standartus, galima šiame puslapyje: Ar galiu būti donoras? (Can I donate?). Sakyčiau, kad kriterijai labai panašūs į lietuviškus, tik čia svarbu, ar šiltuoju metų laikotarpiu nesilankei šalyse, kuriose paplitusi Vakarų Nilo Karštligė. Tokiu atveju, reikėtų palaukti 28 dienas prieš kraujo davimą. Lietuva į tą sąrašą nėra įtraukta. Tarp atskirų kraujo donorysčių turi praeiti 12 savaičių, t.y. per metus realu duoti kraujo ne daugiau nei 4-5 kartus.

Dar verta būtų pridurti, jog registruojantis pas gydytoją (valstybinėje įstaigoje), papildomai gauni anketą, kurią užpildęs sutinki tapti organų donoru mirties atveju, o po to paštu atsiunčia organų donoro kortelę (reikia tikėtis, jog jos vis tiek nelabai prireiks artimiausiu metu). Taip pat, per kelias savaites turėčiau gauti ir kraujo donoro kortelę, su kuria atėjęs kitą kartą sutaupysiu laiko, nes nebereikės pildyti visos anketos. Paradoksalu, tačiau dažnai vadinamoje biurokratinėje Didžiojoje Britanijoje kraujo davimo procedūra tikrai nepanaši į šimto skirtingų popierių pildymą.

Tikiuosi, jog paskatinau bent vieną lietuvį duoti kraujo ne tik savo šalyje, bet ir gyvenant svetur!

Vegetarizmas ir kraujo kokybė

Taip jau labai įdomiai nutiko, kad lapkričio pabaigoje kambariokas išvažiavo į tam tikrų sektantų (vadinu juos mormonais-ajurvedininkais) stovyklą ir grįžęs pradėjo pasakot, kaip kelias dienas visiškai nieko nevalgė ir kaip dabar persivalgė nuo riekės duonos. Susinervinau. Sakau, jei jau tu gali kelias dienas be maisto, tai aš galiu savaitę be mėsos. Nepatikėjo. O kur patikėsi, kad 2-3 kartus per dieną mėsą kimšęs iš niekur nieko be jos savaitę išgyvens.

Pirmos dvi dienos kiek keistos buvo, organizmas kažkokias žinutes į smegenis siuntė dėl netinkamos mitybos. Bet maistas greit susidėliojo į savo vietas, svarbią vietą racione kaip mėsos pakaitalas atsikovojo košės, prasidėjo įvairių kruopų maišymas, ieškant skaniausio varianto. Kadangi šioje vietoje išlaidos maistui juokingai krito, teko skatinti ekonomiką perkant daugiau vaisių ir kiek daugiau daržovių (ypač morkų, gera lietuviška morka yra visiškas gėris, nereikia jokių imazalilu apipurkštų mandarinų), riešutų.

Mama pradėjo ruoštis laidotuvėms.

Savaitė praėjo. Kambariokas pamažu vėl pradėjo valgyt maistą. Jaučiau, kad visai neblogai tas vegetarizmas, tad nuspręsta pratęsti dar savaitei. Su kambarioku patvirtinome naują vertės matavimo vienetą – kruopų maišelį, kaip ekvivalentą imdami trijų grūdų dribsnius už 1.35 Lt.

Laidotuvėms pradėjo ruoštis visa giminė.

Antra savaitė baigėsi. Terminas nukeltas iki žiemos išeiginių (t.y., dar dviems savaitėms). Prisiminiau, kad dėl šių mitybos pokyčių gali nukentėti mano kraujo donorystės grafikas, nes visi puikiai žino istorijas apie silpną vegetarų kraują ir anemiją (mažakraujystę). Išsiaiškinta, kad hemoglobiną didina, t.y., geležies įsisavinimą gerina, su maistu vartojami citrusiniai vaisiai, blogina pieno produktai. Teko atsisakyti pieno vartojimo su košėmis, o vaisius ir šiaip valgiau su geležingu maistu.

Pirmos žiemos išeiginių dienos vakarą buvau bandomas įtikinti, kad silkės nėra mėsa. Aha – daržovės gal. Nemąstantys katalikai. Prisikala kvailysčių į galvą ir nė nebando pagalvoti. Netikėta, bet pavyko atsilaikyti ir per didįjį žiemos išeiginių savaitgalį. Dar paaiškėjo, kad brolis irgi jau kurį laiką eksperimentuoja su vegetarizmais. Vieningai pritarta, kad nuo kruopų svoris nemažėja.

Bet mamai šokas. Ruošiamasi abiejų laidotuvėms.

Mėsos valgymas atidėtas iki kitos kraujo donorystės, t.y., dar bent vienam mėnesiui, kuris greitai prabėgo. Praėjusią savaitę apsilankėme ir Kraujo centre. Su krauju viskas gerai, po ankstesnio kraujo nusileidimo hemoglobinas be didesnių problemų atsistatė: nors ir ne iki kažkokių aukštumų, bet žiemos laikotarpiu ir minimumas nėra blogai. Kiek skaičiau, geležies kiekio kitimas ir hemoglobino lygis nėra tas pats, todėl išvadų po dviejų mėnesių daryti gal nereiktų, bet faktas, kad gerą hemoglobiną palaikyti pavyko ir be kiaulės.

Eksperimentas kaip ir baigėsi. Galima grįžt prie mėsos. Bet kad jos kažkaip per daug ir nebesinori.

Šiek tiek apibendrinimų:

  • Atsisakius mėsos, apie 30% krito išlaidos maistui;
  • Taip pat automatiškai iš raciono iškrito keptas maistas;
  • Galiu drąsiai ginčytis su tais, kurie sako, kad Lietuvoje už minimumą išgyventi neįmanoma. Gyventi neįmanoma, bet išgyventi galima;
  • Energijos nei padaugėjo, nei sumažėjo. Toliau bėgioju ir šiaip sportuoju, nejaučiu skirtumo.
  • Nuo kruopų kūno masė nemažėja nė velnio, gal netgi kyla truputį;
  • Atrasta tobulos košės sudėtis: grikiai, kviečiai, miežiai, rugiai, ryžiai, žirniai (močiutės košė) + papildomai grikių + avižų dribsniai + razinos (ar kiti džiovinti vaisiai);
  • Maistą be mėsos žymiai greičiau galima pasigamint. O tai yra labai didelis pliusas.
  • Lieku pseudovegetaru: mėsaėdžiu, neperkančiu mėsos.