Žymų Archyvai: Kraujo donorystė

Kraujo donorystė #17

Nauja Kraujo centro marškinėlių siunta, L dydis, bet realiai kažkas tarp S ir M.

Vėl pora mėnesių praėjo, vėl pradėjome organizuotis išvyką į Kraujo centrą. Atidėliojom daugiau nei savaitei, kad pavyktų penkiese nueiti, bet atsitiko taip, kad du piliečiai apsirgo (taip taip, Justina trečią kartą iš eilės nusimuliavo), o dar vienas negalėjo dėl asmeninių priežasčių. Likome dviese su mano labai puikia, nuostabia, gražia, šmaikščia ir senokai bematyta drauge Igne, kuri vakar nepabūgo su manimi per miškus į Kraujo centrą eiti ir pirmą kartą kraują priduoti.

Aplinkui gripai ir kiti susirgimai, karantinas. Donorų išbalansavimas. Kraujo centras turi kiek padidėjusį donorų poreikį, todėl priima visus norinčius (normaliomis sąlygomis mokamus labai ribotai priimdavo). O dėl to Centre radome gausybę žmonių, ko jau seniai neteko regėti. Ir personalas visiškai nematytas, toks jausmas, kad visi išmesti iš darbo ir priimti nauji. Suirzę kažkokie, kai kurie piktoki. Anksčiau nieko panašaus nebūdavo.

Pasinaudojom savo neapmokamų donorų statusu ir lindom visur be eilės. Ignė mane visiškai be gailesčio sutriuškino hemoglobino kare – 135 prieš 148 (ar 146?). Pas gydytoją pirmą kartą gyvenime gavau velnių dėl pakilusio spaudimo, stebuklai kažkokie, nėra buvę, čia gal dėl artėjančio susitikimo su Vėsaite.

Taip ir patekome į linksmesnę vietą – kraujo pridavimo patalpas. Čia juk galima pasirinkti dovaną. Pagaliau užvežė kažko naujo. Turime naują marškinėlių siuntą! Yra raudonų, baltų ir juodų. Tradiciškai gerokai užmažinti, todėl reikia imti bent jau vienu dydžiu didesnius. Naujas dizainas, nauji užrašai, su tokiais beveik ir į lauką ne gėda išeiti (nes anksčiau gauti tikrai baisoki buvo). Dar buvo USB atmintinių ir skėčių (skėtį galima imti vieną kartą ir tik nuo dešimto pridavimo, neėmiau, nenaudoju). Pasiėmėm abu po marškinėlius. Ir šokoladas, žinoma. Per klaidą(?) man davė du.

Išgėrėm arbatos su daug nemokamo cukraus. Labai daug. Ignė dar sakė, kad negeria arbatos su cukrumi, bet nesiginčydama gėrė, nes sakiau, kad reikia. Sugulėm į kraujo nuleidimo kėdes, mėginau Ignę drąsinti, kad dabar skaudės, kai kiaurai veną prabes, ir klausinėjau, ar dar nealpsta, bet ji linksma gulėjo ir nesileido bauginama. Visiškai neįdomu šitaip. Va… Eilinį kartą mano kraujas į pabaigą praktiškai nustojo bėgti, aparatai pradėjo cypti, o seselė visaip ranką maigyti, kad išsunktų paskutinius kraujo lašus. Jai šiaip taip pavyko. Kadangi niekur neskubėjom, dar pasėdėjom, pagėrėm nemokamos arbatos su nemokamu cukrumi ir pakalbėjom.

Išeinant Ignei į glėbį nualpo viena arbatos negėrusi ir po kraujo nuleidimo norėjusi išskubėti mergina. Čia Ignė ir suprato, kad Kraujo centre manęs klausyti yra geras pasirinkimas, nes pamatė, kaip gali baigtis.

Grįžome tais pačiais miškų takeliais link visuomeninio transporto. Klausinėjau, ar Ignė dar nealpsta, bet greit apsiraminau, nes pačiam kraujo nuolydis davė į galvą, kaip bokalą alaus išgėrus. Pigus svaiginimosi būdas, jei ką domina!

Taip ir patraukėme į skirtingas puses, nes turėjau šeštą valandą pasirodyti vienoje iš B. Vėsaitės ministerijų.

Kraujo donorystė #16

Vaikų piešiniai „Kraujo centre“

Vėl du mėnesiai praėjo, o tai reiškia ne ką kita, o tai, kad laikas keliauti į „Kraujo centrą“, nes, anot visokių mitų, kraujo prisigamino tiek daug, kad jis pro nosį ir visas kitas ertmes veržiasi lauk. Vėl susidūriau su problema organizuodamas žmonių grupę, nes vieni su sveikatos problemom, o kiti kategoriškai prieš tokią idėją. Aišku, gerai, kai yra etatinių „Kraujo centro“ lankytojų, taigi pagaliau iš berods trečio karto pavyko susiderinti su nepavejamu kraujo donoru – Žilvinu. Dar žadėjo prisijungti ir „pati gražiausia ir fainiausia“ Justina, bet vėliau pranešė, kad paskutinę akimirką susidraugavo su kažkokiu peršalimo virusu. Su Žilvinu vienbalsiai nutarėm – Simuliantė.

Kadangi išlindau iš darbo, pėsčiomis eidamas į kitą miesto galą, laiko negaišau ir važiavau autobusu. Išlaidos, bet ką padarysi. Nutariau išbandyti Zuokulos Karta Wilenska pusvalandinius bilietus. Tiesa, kai spaudos kioske kišau savo kortelę, pardavėja vis tiek tiesė ranką su popieriniais. Maždaug – tu ką, rimtai elektroninio nori? Ir nieko keisto, kvaili pusvalandiniai bilietai yra brangesni nei senieji popieriniai. Visiškai nesuprantamas Zuoko sprendimas. Juk čia jokio elektronizacijos skatinimo nerasta. Nekeista, kad vienkartinius elektroninius naudoja daugiausiai vienas žmogus iš šimto (sprendžiu pagal komposterių pypsėjimą autobuse, tiksliau – jo nebuvimą). Tai va. Bilietėliai nusipirkti, atvažiuota irgi be jokių nesklandumų.

O vizitas buvo kiek įdomus. Tik man apsireiškus pas žmones su baltais chalatais, atėjo gi žinia, kad kažkokiam vaikui reikalinga III+ kraujo grupės trombocitų dozė (įtariu, kad Kauno klinikos operaciją planuoja daryt šiandien-rytoj). Mano gi kaip tyčia kraujo grupė ta pati. Tai jau buvau susitaikęs, kad teks 2+ valandas gulėti ir aferuotis. Bet seselės griežtai pareiškė, kad venos pernelyg netikusios aferezėms, per plonos (gaila, norėjau išbandyti, ir gaila, kad Justinos nebuvo, nusimuilino nuo aferezės). Taigi teko eilinį kartą duoti kraujo. Hemoglobino norma grįžo į tiesos kelią ir jau nebebalansavo ties minimalia – berods buvo 143 mg/l (bet Žilvinas sugebėjo pralenkt su 144 mg/l, vėl pralaimėjau hemoglobino karą, nors tiek nedaug trūko…), visa kita irgi normos ribose, išskyrus svorį… prakeiktasis jau artėja link 80 kg, juk prieš porą mėnesių dar 72 kg buvo, nesijaučiu nutukęs, gal svarstyklės kažkurios nesąmones rodė, gal nuo sporto raumenų 6 kg priaugo – aha, kurgi ne.

Kadangi prasisukau kiek anksčiau ir lūkuriavau Žilvino, nutariau apsižiūrėti, ko ten ant sienų prikabinėta. Nuotraukos, piešiniai. Vieną net nufotografavau. Aš šiaip tą kraują švaistau į visas puses per daug negalvodamas, kad kažkam jo reikia, bet šitas piešinukas trumpam net ir mane privertė susimąstyt, šiurpuliukas prabėgo.

Dovanos. Kaipgi ne dovanų. Lentyna nepapildyta. Nieko praktiško (t.y., puodelių) nėra. Teko vėl imti tušinuką. Tokį patį kaip praėjusį kartą, tik raudoną. Net nefotografavau. Ir, žinoma, šokoladas.

Tiesa. Ta proga, kad jau dirbu ir bet kada šlaistytis po miestą nebegaliu, kažkada nutariau pasiaiškinti, kaip draugauja donorystė ir darbas. Pasirodo draugauja labai gerai:

218 straipsnis. Garantijos donorams

Kraujo ar kraujo sudėtinių dalių davimo dieną donoras turi būti atleistas nuo darbo. Apie neatvykimą į darbą donoras privalo pranešti ne vėliau kaip prieš vieną dieną. Įmonių, įstaigų ar organizacijų administracija neturi kliudyti darbuotojui kraujo ar kraujo sudėtinių dalių davimo dieną išvykti į kraujo donorystės įstaigą.

Nesinaudojau pilna išeigine. Man atrodo, kad čia jau per gerai darbuotojo atžvilgiu. Bet visgi šaunu matyti, kad sudaromos palankios sąlygos.

Tiek šį kartą. Norintys jungtis kitą kartą kviečiami informuoti žemiau esančioje komentarų formoje.

Kraujo donorystė #15

Mieli Lietuvos piliečiai, noriu informuoti, kad aš vis dar gyvas, nors visą vasarą nieko ir nerašiau. Tiesiog eilinį kartą užsienyje ruošiausi finansinę paklotę žiemai ir grįžau tik prieš savaitę. Grįžimo proga, žinoma, reikėjo atidaryti ir naują kraujo donorystės sezoną. Tiesa, paaiškėjo, kad didžioji dalis draugų šiuo metu nelabai tam tinkami: tai koją susilaužę, tai mažakraujystės užpulti, tai šiaip kažkokiomis sveikatos problemomis skundžiasi. Atsitiko taip, kad vietoje pulko žmonių buvome dviese. Bet juk ir du yra geriau nei vienas.

Taip penktadienį vakare Kraujo centre susitikome su Gediminu. Žmonių eilinį kartą vos vienas kitas, o ir iš tų dar nemažai mokamų donorų. Hemoglobinas per vasarą teužaugęs iki varganų 139 g/l. Aišku, eilinį kartą pralaimėjau hemoglobino karą, nes Gediminas turėjo berods 151 g/l. Centro personalui mano veidas jau, aiškiai, įgrisęs, nes tiek seselės, tiek gydytoja, jau atpažįsta etatinį svečią.

Eilinį kartą gavau velnių, kad venos mažos. Liepė kitą kartą iš vakaro 2l skysčių išgert – bandysim. Vis tik veną pradūrė nepriekaištingai, nė nepajaučiau. Bet paskui ilgai skundėsi, kad nė velnio nebėga tas raudonas skystis lauk, vis kartojo „kad tik neužkrešėtų“. Galų gale išvarvėjo reikiama norma, kaip ir visada.

Dovanų lentynėlė per vasarą gerokai ištuštėjusi. Gerųjų puodelių nebelikę, o be jų sunku ką ir išsirinkti. Priglaudžiau praktiškiausiai atrodantį daiktą – tušinuką, berods jau ketvirtą. Ir, žinoma, lietuviškas šokoladas.

Tad tokia ta penkioliktoji donorystė, be didesnių nuotykių. Tiesa, būčiau gi ketveriais metais anksčiau ją atlikęs, būčiau gavęs dviratį. O dar sako, gimiau nei per anksti, nei per vėlai…

Kraujo donorystė #14

Panašu, kad tinklaraštį reiks pervadint, nes didžioji dalis įrašų vien apie kraują. Juokauju. Šiandien užbaigėme dar vieną kraujo donorystės sezoną. Kandidatų buvo nemažai, bet vieni su sveikatos problemomis, kiti palaiko tempą ir dar negali duoti, nes 2 mėn nepraėję. Visgi pavyko du žmones rasti, taigi šį kartą prisijungė Gediminas ir Justina. Beje, Kraujo centras yra būtent ta vieta, kur su ja susitinkame dažniausiai.

Mes su Gediminu, MRU ketvirtakursiai, tai važiavome autobusu į Antakalnį, o Justina, kaip ji pati teigė, atvažiavo iš stoties (galimai subadytomis venomis) ir buvo kažkokia nervinga. Einant miško takeliu, ji itin baidėsi šalia esančių žmonių ir, kiekvieną pamačiusi, mesdavosi į kitą tako pusę, nors Gediminas ir užtikrino, kad su mumis nėra ko bijoti, nes mes greitai bėgame.

Kraujo centre nieko naujo nepamatėm, žmonių beveik nėra, kraujo trūksta – skambinėja žmonėms ir kviečia. Aišku, Justina, kaip visada, pripuolė pirmoji, kad tik aš likčiau paskutinis. Kadangi paskutiniu metu Kraujo centre dar nesilankė, tai ją nufotografavo, o tai darant ji kaip įmanydama stengėsi įtraukti pilvą, o paskui vis prikaišiojo, kad aš ją neva esu stora šiame tinklaraštyje pavadinęs, bet tai yra visiškas melas, nes aš to niekad nesakiau ir net minty neturėjau. Tiesa, pats pasisvėriau, 75 kg, nebeauga svoris, bet Justina vis dar tebesveria mažiau. Nors nepasakytum.

Pirštą badė ir hemoglobiną matavo jau anksčiau matyta mergina, kurios pavardė berods Kraujalytė. Smagu visgi tokiai kraują duot. Tiesa, hemoglobinas buvo varganame minimume – 135, kaip ir Justinos, bet ji sakė, kad tarp mūsų vis tiek laimėjo, nes jai tai nebuvo minimumas. Tuo tarpu hemoglobino karą laimėjo Gediminas su 157.

Gydytoja pirmą kartą gyvenime dėl pulso nieko nesakė, nukritęs pagaliau iki normalių ribų. Dar nelabai su minimaliu hemoglobinu norėjo praleist, bet kraujo trūkumas, o ir šiaip vasarą manęs nematys, tai paleido liepusi valgyt obuolius, dilgėles, juodą duoną ir lašinius. Žiūriu, kiekviena daktarė vis kitokį racioną liepia naudot.

Kraują imanti seselė tikriausiai prabedė veną kiaurai, nes paskui tris kartus atitraukinėjo adatą, o tai nėra itin malonus jausmas, bet išgyvenau. Tiesa, mano kraujas lėtai bėga, tai abiems draugams teko gerokai palaukt, kol išlašinau. Pasiėmiau dar vieną puoduką, nes šitie labai geri, keista, kad tiek daug laiko vis dar jų yra. Be to, pradėjo dalinti naujus šokoladus, šįkart lietuviškus, bet irgi 70%. Na ir tas maišelis nedidelis, nerandu aš jiems pritaikymo visiškai.

Grįžtant dar Justina užsuko į vaistinę savo subadytoms venoms pleistrų nusipirkti ar tai kažkas panašaus. Tiesa, nenorėjo eiti į mano pasiūlytą vaistinę, tai pasirinko tą, kuri buvo uždaryta. Teko visgi nusižeminti ir rinktis mano pasiūlytą.

Galiausiai atvažiavo mūsų autobusas, ir teko paskubomis išsiskirstyti.

Tiesa, Justinai labai patiko, kad ją googlinant, mano tinklaraštį išmeta, tai ta proga aš jai va sukūriau net žymą specialią, kad Google dar geriau suindeksuotų ir dar aukščiau šitą įrašą išmestų. Sveikinu tapus antrąja asmenybe, kuri čia turi savo nuosavą žymą.

Ir žinoma, norintys kitą kartą prisijungti, kaip visada kviečiami registruotis komentarų formoje. Tie, kurie užsiregistravo anksčiau, to daryti neturi, atsiminsiu, kontaktus turiu.

Kraujo donorystė #13

Tryliktukas, jubiliejus šioks toks.

Šį kartą į Kraujo centrą keliavome trise, su studijų draugais Gediminu ir Tatjana. Bandėm dar nors vieną prikalbinti, bet visi draugai labai baidosi, taigi nieko nesigavo. Bet buvo gerai ir trise.

Kraujo centre nieko naujo, gal galima išskirti tai, kad susistatė kameras, kuo jau neseniai baisėjosi Vilhelmas Negerovė. Fotografuoja dabar visus donorus ir susikelia į savo kompiuterius. Į klausimus, kokiais tikslais renka tokius duomenis, atsako šypsena ir net jokių sutikimų pasirašyti neprašo. Kvepia kažkokiais formalumų pažeidimais.

Hemoglobino karą laimėjo Gediminas, o aš tenkinausi vargingais 139 g/l. Gydytoja liepė daugiau karvių valgyt. Ir dar sakė, kad vištiena – ne mėsa. A, ir dar pulsas gana normalus buvo, apmažėjęs lyginant su ankstesniais kartais.

Tiesa, pasinaudojom nemokamų donorų privilegijomis ir eilėje pas daktarę visi užlindom prieš vieną mokamai duodančią panelę, berods jos iki išėjimo taip ir nepamatėm dar, nes po mūsų šiaip žmonių priėjo nemažai. Žinos, kaip save pardavinėt!

Žilvinas neseniai buvo ir dar gavo puodelį, tai suspėjau ir aš antrą pasiimti. Labai geri puodeliai, kol kas geriausi iš turimų donorinių. Keista, kad vis dar jų tebeturi, nes geri daiktai ten neužsibūna.

Matėm dvi paneles ties nualpimo riba, viena sakė, kad jai viskas gerai, o kita prisipažino, kad nelabai. Tikėjomės, kad ir mūsų Tatjana nualps, nes ji mėgsta, bet žinot, kai labiausiai tikiesi, tai ir neišsipildo. Teko nusivilti. Gal kitą kartą.

Kita donorystė lyg ir planuojama pačioje birželio pradžioje. Jei norite jungtis prie mūsų, galite užsiregistruoti apačioje esančioje komentarų formoje, susisieksim.

Kraujo donorystė #12

Šį kartą vėl mėginau žmonių surinkt, bet vienas negali, kitas dingęs, kitas dezertyravęs ir anksčiau jau pridavęs, kitas į Vokietiją šiandien išskrenda… Taip ir likau Forever Alone, kaip anksčiau. Šiaip santykinai liūdna ten vienam, grupėje smagiau. Aišku, pasišneki-pajuokauji su seselėmis, bet vis tiek ne tas.

Manyje lyg ir nieko naujo, hemoglobinas – 147 g/l (Linas liepė neberašyt kažko/kažkur), dar gydytoja pažiūrėjo į ankstesnį ir sakė atkreipt dėmesį, kad jis krinta, bet realiai jis visada gi pas mane toks, tai viskas gerai.

Žmonių neįprastai daug. Galvojau, kad visi bus pridavę tą kraują Sausio 13-ąją. Šį kartą kažkokia anomalija: neįprastai daug buduliškos stovėsenos jaunimo, visi pirmą-antrą kartą eina, ir tik už pinigus. Vienas, išgirdęs, kad nereikalinga jo kraujo grupė už pinigus ir kad gali duoti nemokamai, tiesiog išėjo negalvojęs. Šiaip, šaunuoliai jaunuoliai, kad uždarbiauja. 40 Lt – nedaug – bet gi vis šis tas. Nesvarbu, kad penktadienį viską pragers. Jeigu išlaikys tuos pinigus taip ilgai…

Dar buvo dvi moterys, pas vieną minimali hemoglobino norma, pas kitą, kaip supratau, iš viso 125 g/l nesiekė. Liepė abiems mėsos užvalgyt ir grįžt už savaitės kitos. O iš ko joms tą mėsą, įdomu valgyt, kai neužsidirbo tų varguoliškų 40 Lt? Įtariu, kad ne iš gero gyvenimo tų pinigėlių ateina… Tiesą sakant, mielos moterys, nereikia gi visą gyvenimą virtuvėj sėdėt, išeikit kartais ir į lauką pasivaikščiot, gryno automobilių išmetamųjų dujų oro pakvėpuot, gal atsistatys kraujas… Huh.

Tiesą sakant, iš visų buvusių žmonių tikrai daugiau nei pusė tikėjosi gauti išmokas. Ar čia jau naujas ekonominis krizius artėja, ar tiesiog atėjo laikas Pipedijos kreditui prieš Kalėdas paimtas paskolas grąžint?

O pačiame Kraujo centre kažkokia įtampa akivaizdžiai tvyro. Sprendžiu iš darbuotojų kalbų. Vis dar tęsiasi neramumai, prasidėję Kraujo skiedimo skandalu. Nuolatiniai patikrinimai, skundai ir panašios nesąmonės ne juokais graužia mirtinguosius darbuotojus. Dabar net atsisako priimti kraują su minimaliomis leidžiamomis normomis, kad tik visokie dibilai nesugalvotų vėl kabinėtis dėl kraujo skiedimo.

Tiesa, gavau gi eilinį kartą dovanų, atsirado nauji stikliniai puodukai, dar tebėra ir marškinėlių (bet tik moteriškų), tai galite paskubėti. Geras daiktas ten ilgai neužsibūna. Pats, aišku, pasiėmiau puodelį, berods trečias skirtingas mano kolekcijoje. Pastebėjau, kad labai smagu žiūrėti, kaip užplikytos arbatžolės po truputį krinta į dugną. Ir, žinoma, standartiškai, gero šokolado plytelė.

Kitas kartas dėl nuo mano valios nelabai priklausančių priežasčių gali būti dar negreit, bet visi norintys prisijungti ir eiti kartu (neskaitant ankstesnių kolegų) galite užsiregistruoti komentarų formoje palikdami savo el. pašto adresą. Suorganizavus pavyksta padaryti visai smagų tinklaraštininkų ir šiaip bendraminčių susiėjimą, taigi nesibaidykit. Nesuvalgysim.

Kraujo donorystė #11

Hm, kažkaip čia visas donorystės judėjimas mano kieme gerokai sustojo. Žiūriu, kad paskutinis įrašas buvo kovo vidury. Tai čia juk jau gerokai daugiau negu pusė metų. Na, pasiteisinimą gi turiu, buvo uždraudę man ten rodytis kurį laiką, paskui dar visokios amerikos ir pan. Taip ir nusikėlė viskas iki lapkričio.

Truputį laiko sugaišom, kol susiderinom viską, nes šį kartą jau keturiese važiavom (aha, nebe pėsčiom ėjau). Be Justinos dar kompanijoj turėjom porą teisininkų žmonių, kurie teigia nesą teisininkai, kuriuos baisu net paminėti, nes juk žinot tuos teisininkus, dar prisikabins prie ko nors.

Šį kartą atsitiko toks stebuklas, kad prireikė trombocitų Centrui, tai dviems mūsiškiams nusišypsojo proga po dvi valandas pagulėt. Man irgi nedaug trūko iki to, bet kraujo grupė tokia pat kaip Justinos, o ji pirma buvo, tai manęs nebeprireikė (Cha ha!). Atsargų nekaupia, ima tik, kiek reikia.

Tiesa, bent kartą laimėjau hemoglobino karą. 158 kažko/kažkur. Dar pora ir būčiau pasiekęs maksimalią ribą. Tai galim daryt išvadą, kad genetiškai pakeistas JAV maistas hemoglobinui nekenkia. Dar svertis liepė, apie 76 kg, reiks „kūdintis“, baisu. Net Justina mažiau sveria.

Gavosi taip, kad dvi valandas prabuvom ten ir prašnekėjom su personalu. Sužinojom daug visokių įdomių dalykų, kurių aš jum nesakysiu. Be be be. Jei norėsit kažką sužinot, teks prie mūsų jungtis kitam kartui, kuris, kaip suprantat, bus ne anksčiau negu po dviejų mėnesių. Norintieji anketą pildo žemiau esančioje komentarų formoje.

Ak, tiesa. Centras gi stipriai pasikeitęs, baldai išstumdyti, viskas kompiuterizuota. Kompiuterizacija gerai, bet vienas dalykas labai sunervino. Nebeduoda į rankas donoro knygelės. Dėl to tenka visą donoro anketą skaityt ir pildyt, nes anksčiau tiesiog senąją pasiimdavau ir nukopijuodavau. Ir niekas neduoda nusirašyt, va jum ir draugai.

Šį kartą vėl gavom seno gero šokolado. Dar paėmiau marškinėlius, kurių niekad nebūdavo. Gaila, kad normalių dydžių nebuvo, tik L. Man labiau prie širdies M arba netgi S, bet ir L dar tinka. Vis kažkas praktiško.

Tai tiek šiam kartui. Dar kartą primenu, kad mielai laukiami norintys prisijungti kitą kartą.

Kraujo donorystė #10

Praėjo keturi mėnesiai, kuriuos man liepė Žolyno gatvėj nesirodyt. Dar savaitė praėjo, kad mes su didžiai gerbiama ir gerai žinoma Lietuvos fotografe Justina susiderintume apsilankymo laiką. Per tuos mėnesius sudalyvavau kažkokiam Facebook konkurse apie donorystės mitus ir laimėjau „mažą dovanėlę“, kuri visgi buvo ne tokia jau ir maža, nes susidarė iš knygos (tema tokia gana aktuali donorams), naujojo pavyzdžio puodelio, to daikto, kurį duoda maigyt siurbiant kraują (labai smagus dalykas, turėsiu ką per paskaitas veikt) ir labai kokybiškai atrodančio tušinuko (iš trijų turimų šitas labiausiai patinka).

Jei jau kalbam nuo pradžių, tai dabar yra pavasaris. Kadangi dabar yra pavasaris ir šilta, tai aš vaikštau be striukės. Ir man visiškai vienodai, kad visas aplinkinis pasaulis mane durnium laiko. Iš savo gyvenimo praktikos esu susikūręs hipotezę, kad tokiu oru geriau eit be striukės, nes nesuprakaituoji. Neperkaisti – neperpučia – nesusergi. Suvaikščiojęs pirmyn atgal per miestą, jaučiuosi pakankamai gerai ir sirgt neplanuoju. Taigi neaiškinkit. Jeigu jums šalta, nereiškia, kad man šalta.

Taigi pirmą kartą pavyko suorganizuot apsilankymą Kraujo centre nebe vienam. Centre tradiciškai žmonių nėra, hemoglobinas juokingai nukritęs iki pačios minimaliausios leistino ribos(?) – 135 kažko kažkur, kas mane kiek nustebino. Užtat pulsas kiek pasitaisęs ir jau beveik į normas įtilpo. Vėl užtaikiau ant tos pačios daktarės, kuri stengiasi manimi nusikratyt (hihi), tai dabar visam gyvenimui užrašė, kad galiu nueit tik du kartus per metus (jums kraujo nereikia, tai aš galiu į Santariškes paeit, nors to daryt neplanuoju bent jau artimiausiais metais). Viskas, baigėsi lenktynės su Negerove, teks jį paleist (nors gal ir jį užblokuos kada).

Sausainių Centras vis dar neįperka, bet apsirūpinęs naujomis dovanomis. Visokie bilietai į kiną, pakabukai, CD dėklai (kas nors dar kompaktus tebenaudoja?), senieji gerieji maišeliai ir naujieji gerieji berods patogūs puodeliai (čiupau, kol dar yra, nes juos visada išgraibsto). Ir, žinoma, standartiniai hematogenai.

Seselė eilinį kartą venos atkapstyt negalėjo ir skundėsi, kad adata storesnė už mano venas, bet visgi sėkmingai pradūrė. Gal tiek trumpai.

Grįždamas namo, paneigiau savo ilgai teisinga laikytą hipotezę, kad nuo hemoglobino lygio priklauso pavargimas dėl fizinio krūvio einant namo. Šį kartą jaučiausi geriau nei visada (gal kiek padėjo vėl pradėta lankyti MRU sporto salė).

Dar apdiskutavom seną gerą hipotezę „kas skaudžiau: kraujo ėmimas iš piršto, ar storesnės adatos bedimas į veną“. Visgi nutarėm, kad bedimas į pirštą yra baisiausia visos procedūros dalis.

Be to, sugalvojau naują kraujo donorystės mitą: dažnai duodant kraują, kraujo čiulpai nusilpsta ir nebepagamina reikiamo kiekio hemoglobino. Imkit šitą mitą kaip už tikrą ir visiems papasakokit, nes gi patys suprantat, kad kraujo davimas yra baisulingai kenksmingas sveikatai. Hihi.

Kita kraujo donorystė numatoma kažkada rugsėjo arba spalio mėnesį. Jei kas labai nori prisijungti, tai duokit žinią.

p.s. Justina, imk puodelį.

p.p.s. Ak, tiesa. Rytoj prasideda Login 2011. Bilietą kažkokiam konkurse laimėjau. Tikėjausi Justinai atiduot, bet, kad neima. Dabar dar svarstau, ar verta ten eit, nes po pernykščio apsilankymo likau baisulingai nusivylęs. Žmonės, viena Mariaus Laurinaičio paskaita įdomesnė už visą tą jūsų išpūstą konferenciją, į kurią niekas bilietų neperka net paskelbus akciją ir padalijus bilietus po trisdešim kelis litus. Gal visgi reiks išsiruošt, bent jau tuos visus nemokamus daiktus susirinksiu, kuriuos duoda įeinant (mūhua). Toliau ten gal nieko naudingo nebus, nebent ką iš blogosferos žvaigždūnų sutikčiau: Rabinovičių ar bent jau Selską.

Kraujo donorystė #9

Kraujo donorystė– Vienas, du, trys, keturi… Jūs jau penktą kartą šiais metais norite duoti kraujo?

– Taip.

– Negalima.

– Negalima?

– Taip, negalima.

– Bet juk parašyta, kad galima.

– Kas, kad parašyta. Negalima.

Štai šitaip prasidėjo pokalbis su daktare nužingsniavus į Kraujo Centrą, kuriame šiandien priėmė tik neatlygintinus donorus be išimčių, taigi ir žmonių nebuvo, o visas personalas (bent 10 žmonių) suėjęs į registratūrą ir šnekasi. Pastaruoju metu daro išvykas į aukštąsias mokyklas, tai nieko keisto, kad stygiaus nejaučia.

Kaip visada pirma išmatavo hemoglobiną, kuris dėl neaiškių priežasčių neatsistato ir stovi ties 146 kažko kažkur riba.

Po to pakliuvau pas daktarę. Kaip matot iš įrašo pradžios, galvojau, kad tuoj reiks eit namo nieko nepešus. Visgi kokius 5 kertus išmatavo spaudimą su pulsu (kuris vis dar nenormaliai didelis, bet numuštas gudobelių arbata) ir išleido kraujo priduot, su sąlyga, kad po procedūros dar užeisiu.

O pridavime tas pats per tą patį, Lipton arbata, o sausainių vis dar nerasta. Dovanos donorams vis dar nepapildytos, tai vėl paėmiau maišelį, kuriam pagal dydį visiškai netinka ilgos rankenos.

Pora stiklinių arbatėlės ir pas daktarę. Žiūrim, kad ir pulsas grįžęs į normos ribas.

Beje, nesiseka man su šita juodaplauke daktare, vėl donoro knygelėj gavau įrašą, kad nesirodyčiau 4 mėnesius. Atseit organizmui reikia pailsėt ir taip toliau ir panašiai. Iš tikrųjų tai man vienodai tas organizmas, jo problemos, tegu gamina eritrocitus.

Kalba žmonės, kad šuo kariamas pripranta, bet mano organizmas vis dar neįpranta suvaikščiot 8km pirmyn, priduot kraują ir grįžt 8km atgal. Vėl užsilenkė ties Baltupiais, kai reikėjo eit įkalne. Nieko, aš jį dar išdresiruosiu vaikščiot…

Tiek žinių šiandien. 2010 metų donorystės atkarpa įvykdyta sėkmingai – Negerovė niekur negalėjo pabėgt. Užtat kitais metais tikriausiai nebepavyks maksimumo įvykdyt.

p.s. Mielas kraujo centre, jeigu jūs muistysitės ir neimsit mano kraujo, tai išsiimsiu donoro kortelę ir pradėsiu vaikščiot į Santariškes, ten netgi perpus arčiau. Turėkit omeny.

p.p.s. Kažkas yra klausęs, kiek užtrunka pats kraujo pridavimo procesas. Šį kartą prieš laikrodį paguldė, tai pažiūrėjau: išlašinau normą per maždaug 9 minutes.

p.p.p.s. Kita donorystė planuojama apie kovo vidurį. Jei kas norės kompaniją palaikyt, informuokit.

Kraujo donorystė #8

Ką gi gerbiamieji, kol tamsta Negerovė dar niekur toli nepabėgo, atidariau naują kraujo donorystės sezoną. Kadangi nuo šiol gyvenu MRU bendrabuty Didlaukio gatvėj, tai taupydamas 1 Lt autobuso bilietui, ėjau pėstute. Užsigalvojęs dar pusiaukelėj nugrybavau ne į tą gatvę, tai truputį didesnį ratą teko apeit. Nieko, tarp Didlaukio ir Antakalnio užtrukau pusantros valandos.

Kraujo centras kraujo stygiaus per daug nejaučia, nes priima tik retųjų grupių mokamus donorus. Gal dėl to nei vieno donoro ir nesutikau. Darbuotojos irgi sėdiniuoja neturėdamos darbo.

Registratūroj davė nebe vieną, o dvi anketas pildyt. Naujojoj reikia pasirašyt, kad, jei kas tau blogo atsitiks, tai tu pats kaltas. Ar tai kažkas panašaus.

Tiesa, primenu, kad jau priimami ir donorai, gyvenę kempinligės šalyse, nes tas punktas anketoj išbrauktas.

Hemoglobinas pakritęs berods iki 146 kažko/kažkur. Nieko, su lietuvišku maistu atstatysim. Pulsas eilinį kartą viršija normas, bet šį kartą ne taip baisiai.

Sausainių vis dar neturi, dovanų irgi nieko nelikę beveik, paėmiau užrašų knygelę (paskui paaiškėjo, kad ten įvairių dydžių lipnūs lapeliai). Ir standartiškai Hematogenas (šokoladas labiau priimtina).

Grįžt planavau autobusu (nelabai rekomenduotina žingsniuot tolimus atstumus), bet 50 autobuso greitu laiku nebuvo, o man reikėjo į paskaitą nusigaut, tai teko žingsniuot, pavyko nupėdint atgal per maždaug 70 minučių, idealiai laiku. Bet po paskaitos pasijautė šioks toks silpnumas. Tikrai nerekomenduoju kopijuot mano veiksmų.

Be to, nuo šiol vejamės nebe tik Negerovę, bet ir Žilviną, bet jis jau per daug nutolęs: 37 kartai kol kas neįkandamas rezultatas. Gal kas nors daugiau norit palenktyniaut? Prašom surašyt, kiek kartų jau prisidavėt.