Žymų Archyvai: Kraujo donorystė

Kraujo donorystė #7

Vėl truputį nuo plano atsilieku, bet turiu visiškai pateisinamą priežastį, prieš pora savaičių buvau pasigavęs tą epideminę ligą. Tai teko truputį palaukt. Aišku, Negerovė džiūgauja, nes turėjo progą nuo manęs truputį pabėgt. Nieko, bėk tu nebėgęs, tolk netolęs, bet aš visad sliūkinsiu tau iš paskos.

O Kraujo centre jaučiasi, kad prasidėjo vasara: vėl priima visus mokamus donorus, bet žmonių tik vienas kitas, jokių eilių.

Hemoglobinas mano dėl neaiškių priežasčių apmažėjęs, šį kartą tik 150 kažko/kažkur, bet čia vis tiek žymiai daugiau negu reikia. Pulsas eilinį kartą šiandien stipriai pakilęs, bet vėl užtaikiau ant tos draugiškos juodaplaukės daktarės, kuri dėl to per daug nesuka galvos. Supranta gi, kad man čia truputį nuo nervų jis užšokęs, daug aiškint nereikia.

Na ką, keliaujam į kraujo siurbimo vietą, eilinį kartą sausainių nėra. Įtariu, kad po tų plazmos pardavinėjimo skandalų, truputį užsilenkė pajamos, tai dabar tenka taupyt. Ką padarysi, gerai, kad bent cukrui ir arbatai dar užtenka. Dovanų pasirinkimas irgi stipriai mažėja, tai pasičiupau šįkart maišelį, vis nauda šiokia tokia. Kaip kažkas sakė, šokolado irgi jau pora mėnesių nebėra, šįkart tik Hematogeno gavau.

Nuleidus kraują, seselė kažkodėl sugalvojo, kad man silpna, tai dar liepė geras 10 minučių gulėt, žmonių nėra, laiko turiu, tai kodėl gi ne. Paskui dar pora kartų vėl paklausė, ar tikrai gerai jaučiuosi.

Tai tiek, baigiam šių mokslo metų donorystės sezoną ir darom atostogas iki rudens (pasidžiauk, Negerove, kol gali).

Ak, tiesa, girdėjau, kaip darbuotojos šnekėjo, kad dviračių nebėra, tai kažkaip stipriai nuslopino mano norą juos šelpt krauju. Jei Negerovė nebėgtų tolyn, tai rimtai pagalvočiau apie šito dalyko retinimą. Ypač, kai šokolado nebėra.

Ir užbaigiant įrašą pora sakinių būsimiems komentarams:

  • Jeigu neduodat kraujo tik todėl, kad jį parduoda, turėkit omeny, kad galit duot tik eritrocitus ir/ar trombocitus, jų tikrai niekur neišveža. Toks kraujo davimas aferezės būdu berods trunka apie 2 valandas, bet galėsit būt ramūs.
  • Jeigu vis tik norit duot kraujo, bet jums širdį skauda, kad Kraujo centras parduos jo plazmą, duokit jį Santariškių kraujo Centre, jie ten berods viską vietoj sunaudoja. Ten pat galėsit dar ir užpildyt anketą dėl anoniminės kraujo čiulpų donorystės, ką aš prieš pora mėnesių irgi padariau (gaunu karmos taškų už tai?).

Kodėl kraujo donorams turėtų būti mokamas atlygis?

Paveikslėlis iš Google paieškos. Jei kas žinote autorių – praneškite.

Paskutiniu metu šiek tiek seku naujienas ir diskusijas apie kraujo donorystę ir vis pastebiu, kad prie kiekvieno tokio įrašo beveik visada galima išvysti tuos pačius komentarus:

  • Baik žaist su donorystėm, nes hepatitą pasigausi.
  • Jei algos būtų kaip vakarų Europoj, tai duotumėm neatlygintinai.
  • Kam duot neatlygintinai, kai jie sau iš to paskui pelnus kraunasi?
  • Negi gaila valdžiai tų 40 Lt?
  • O kodėl tu (neatlygintinai) duodi kraują?

Galimybė užsikrėsti tam tikromis ligomis

Baikit, žmonės, nebe sovietų laikai, kai visi tie kraujo paėmimai ir supylimai buvo vykdomi neaiškiomis sąlygomis ir neaiškaus sterilumo reikmenimis. Dabar juk viskas daroma su vienkartiniais įrankiais, nelabai įsivaizduoju, kaip, duodant kraują, būtų galima užsikrėsti per kraują plintančiomis ligomis. Savo akimis matau, kaip darbuotojos visokias adatas išplešia iš sandariai uždarytų pakuočių. Dėl šito man nė menkiausia abejonė nekyla.

Visos tos ligos yra lygiai toks pat mitas, kaip ir „pripratimas per dažnai duodant kraujo“. Paskui iš nosies kraujas bėga, jei ilgą laiką neduodi… Ar kaip ten ta pasaka skamba? Nesu medikas, net biologijos nuo 11 klasės buvau atsisakęs, bet vis tiek nelabai galiu suprasti, kaip organizmas galėtų prisigamint daugiau kraujo, nei jam reikia ir pradėt jį per nosį pumpuot. Čia šiaip nesąmonė ir dėl to, kad tas kraujo tūris berods per parą ar dvi atsistato, o vėliau tik visokie eritrocitai po truputį atsigamina. Tai kodėl kraujas pro nosį turėtų bėgt po kelių mėnesių, jei buvęs tūris atsistato jau už dienos? Tai kaip tik visokių trombocitų iš pradžių sumažėja, didesnė tikimybė nukraujuot.

Mažiau krapštykit nosį ir jokie kraujai iš jos nebėgs. O jei nepadeda, tai nueikit pas šeimos daktarus, nes gali būt rimtų ligų požymis.

Žinokit, yra ir daugiau visokių smagių perliukų apie donorystę, galit pasiskaityt Kraujo Centro puslapyje.

Atlygintina ir neatlygintina donorystė

Įstojom į Europos Sąjungą, vis lyginamės su Vakarų Europa. Ne išimtis ir Kraujo donorystė: Vakarų Europa parodoma kaip Neatlygintinos kraujo donorystės pavyzdys. Lietuviai nebūtų lietuviai, jei dėl to nepradėtų skųstis. Pasirodo, jie mielai duotų kraujo neatlygintinai, jei gyventų taip gerai kaip Vakarų Europoj, nes Lietuvoj jau tokia nežmoniškai bloga situacija, kad kraujo donorystė yra labai svarbus pajamų šaltinis. Taip, vienas kitas litas visiems praverčia, bet ar čia ta vieta, kur turėtų būti generuojamos žmonių pajamos? Galų gale, koks tas geresnis vakarų europiečio gyvenimas? Kokios nors Zimbabvės gyventojas irgi pasakytų, kad mielu noru duotų kraujo neatlygintinai, jei gyventų taip gerai kaip lietuviai. Visi šitie paverkšlenimai atrodo kvailai, gyvenimas Lietuvoje toli gražu dar nėra jau toks blogas, žmonės iš bado masiškai nemiršta. Nesvarbu kiek toks mielas lietuvis pinigų turi, vis tiek ras geriau gyvenantį ir lyginsis su juo. Internetui ir kompiuteriui pinigų pakanka, o štai be tų 40 Lt jau išgyventi niekaip nebeįmanoma.

Pelnas iš mūsų kraujo. Neduokim neatlygintinai, nes Kraujo Centro vadai iš mūsų aukų sau pinigus kraunasi. O visų pirma tai, koks skirtumas, ar atlygintinai, ar ne. Įtariu, kad tie 40 Lt lyginant su realia puslitrio kraujo kaina yra niekiniai. Tada reiktų būti ne prieš neatlygintiną donorystę, bet prieš absoliučiai visą donorystę. Nes maža ką, gal jie tikrai tuos pelnus kraunasi? Ką, mes durni? Neduokim kraujo, tegu bankrutuoja! Čia panašiai kaip, nebalsuosiu už nieką, nes jie visi vagys. Paskutinis sakinys gal ne į temą, bet užtat apie valdžią. Žinot, tie pelnai iš mūsų kraujo gal ir nebūtinai yra mitas, bet man visiškai vienodai, ką jie su mano krauju daro. Aš savo padariau, o kaip ten kas toliau – čia jau jų sąžinės reikalas. O kadangi visi viršinykai ir kiti valdžios žmonės vaidina baisius krikščionis katalikus, tai visi degs pragare, taip jiems ir reikia, ane? Čia juk tinkamas atpildas tiems „žulikams“?

Kodėl kraujo donorystė turėtų būti apmokama?

Nežinau, ar jūs pastebėjot, bet pastaruoju metu Lietuvoje mokama donorystė jau beveik išnaikinta. Dėl to kyla baisiai didelis nepasitenkinimas, dėl kurio šitas įrašas ir atsirado. Neseniai į Rokiškį buvo atvažiavę Panevėžio kraujininkai ir vykdė neatlygintinos donorystės akciją. Koks skandalas kilo, kad niekas nepriėmė mokamų donorų… Pasirodo, kalti ne tie potencialūs donorai, kurie ne iki galo perskaitė informaciją, o valdžia, nes jiems gaila tų varganų 40 Lt. Prasidėjo visokie aiškinimai, kad trūko informacijos. Taip ir nesupratau, kaip žmonės gavo informaciją apie donorystę, bet nepastebėjo žodžio „neatlygintina“. Ir visgi kur čia problema? Žmonės atvyko duot kraujo, niekas gi jų neišvarė, išskėstom rankom priėmė. Ko jie susirinko: duot kraujo ar pinigų pasiimt? Atsimenu, prieš pora mėnesių moteriškės tame pačiame Rokiškyje baisiai putojosi, kad neatlygintini donorai priimami be eilės, nes čia, matai, pasityčiojimas iš žmonių.

Taip, dėl visko kalta yra valdžia. Bet visgi, jūs man paaiškinkit, kodėl Kraujo Centras turėtų jums mokėt už jūsų kraują? Kodėl? O gal jam to mokamo kraujo visiškai nereikia? Kodėl jis turėtų pirkt tai, ko jam nereikia. Taip išeina, valdžia yra kalta dėl to, kad neperka to, ko jai nereikia. Geras argumentas, ane? Man irgi patinka tokia nemirtinga logika. Žinot, mieli skaitytojai, jūs esat nežmoniškai kalti dėl to, kad nenorit šoninėj juostoj pirkt reklamos ploto už 200 lt/mėn, kaip jum ne gėda? Čia ne į temą, bet vis tiek apie pinigus. O dabar pažiūrim, ar galima nors kiek logikos rast tame, kad mokamo kraujo Centrui nereikia. Neatlygintinos donorystės skatinimas duoda savo vaisių, vis skleidžiamos naujienos, kad tokių donorų dalis nuolat didėja. Gal neatlygintino kraujo kiekiai jau (beveik) patenkina jo poreikį? Įsivaizduokit, kad jūs atstovaujat Kraujo Centrą: ar pirktumėt tai, ką galit gaut nemokamai, ar pirktumėt tai, ko jau turit pakankamai?

O dabar paimkim tokį pavyzdį: turgaus diena, vienas šalia kito stovi du prekeiviai su dešromis, pas abu lygiai tokios pačios dešros. Abu turi 4 rūšių dešrų (kraujo grupės, ar 8, nesvarbu), tų rūšių kiekiai pas abu irgi labai panašūs. Realiai niekuo jie nesiskiria. Pas abu visos dešros po 40 Lt/kg (40 Lt už kraują). Staiga vieną dieną vienam žmogeliui pasimaišė protelis, ir sugalvojo jis dalint savo dešras nemokamai (neatlygintinas donoras). Kitas prekeivis (mokomas donoras) tik pavadino jį durnium ir daugiau nieko nedarė. Į turgų pradėjo rinktis gerų rūkytų dešrų ištroškę žmonės (Kraujo Centras), visi turėjo savo pamėgtą dešros rūšį ir į kitas net nežiūrėdavo. Aišku, pirkėjai nieko negalvodami greit laimingi pasičiupo nemokamas dešras. Pas tą kvaištelėjusį žmogelį vos keli kilogramai teliko. Bet taip jau atsitiko, kad vienos rūšies dešrų nuolat būna mažiau nei kitų (retosios kraujo grupės). Paaiškėjo, kad beveik visų pirkėjų poreikius patenkino pirmasis prekeivis. O štai tos retosios rūšies dešrų pritrūko. Bet žmonės negalėjo be dešros gyvent, tai nepagailėjo pinigėlių ir nusipirko iš antrojo. Tiesą sakant, antrasis prekeivis taip ir liko su beveik visomis dešromis, nes nupirko iš jo tik keletą retųjų dešrų kilogramų. Pagal anksčiau įvardytą logiką jis kartu su atlygintinais donorais dabar gali išversta gerkle rėkt, kokia valdžia ir visa aplinka blogi, kodėl iš jų neperka dešrų/kraujo po 40 Lt. Tai bjaurybės, negi jiems gaila tų 40 Lt už dešrą, kurios jiems nebereikia? Tokie dalykai ne iš piršto laužti, kas retkarčiais nueina į Kraujo Centrą, ne kartą išvydo ant durų prikabintą lapelį: šiandien priimami tik neatlygintini visų grupių donorai ir IV (ar kokia ten retesnė) grupės mokami donorai, t.y. tų, kurių kraujo stygius jaučiamas.

Pažiūrėkim į tai iš elementarios ekonomikos pusės: yra laisva rinka, joje yra krūva pardavėjų (kraujo donorų) ir vienas pirkėjas (Kraujo Centras). Kitaip sakant, matom akivaizdžią monopsoniją – rinkoje tik vienas pirkėjas, kuris turi galimybę šiek tiek veikti visą rinką, nes neturi konkurentų. Kadangi pirkėjas vienas, tai ir sąlygos jo. Pardavėjas (donoras) tik gali gali priimti jo siūlomas sąlygas arba ne. Niekas juk neliepia jums atiduoti savo kraują nemokamai. Jei nepatinka sąlygos, turėkitės tą savo kraują ir neverkit, kad niekas jo neperka už jūsų prašomą kainą. Arba eikit ieškot kito pirkėjo, gal rasit kokią juodąją kraujo rinką…

Kodėl žmonės yra kraujo donorai?

Manęs vis kas nors paklausia, kodėl duodu kraują neatlygintinai, arba šiaip kodėl jį iš viso duodu. Kas juokingiausia, tai neturiu aiškaus atsakymo į šitą klausimą.

Pradėjau nuo to, kad man padarė įtaką Sodonio ir dar kažkieno įrašai apie donorystę, prieš 2-3 metus tinklaraščiuose buvo trumpam užėjusi kažkokia donorystės banga. Ji ir padarė man įtaką, kurios dabar negaliu atsikratyt.

Dabar pagalvokim, kodėl aš galėčiau duot tą (nemokamą) kraują:

  • Gaunu šokolado. Gero šokolado. Man puslitris kraujo į plytą šokolado yra tinkami mainai, todėl ir mainau. Ir net nežliumbiu, kad per mažai šokolado duoda.
  • Paskutinius pora kartų dar davė ir šiaip po smagią dovanėlę. Visai miela.
  • Po 15 kartų duoda dviratį berods, visai nebloga paskata.
  • Po 40 kartų priklauso valstybinė pensija. Gaila, kad iki to laiko Sodra bus subankrutavusi.
  • Bent jau minimaliai patikrina sveikatą, žinau, kad tikrai neturiu problemų dėl kraujo.
  • Turiu ką parašyt į retai papildomą tinklaraštį.
  • Gaunu karmos taškų, nes esu socialiai atsakingas ir propaguoju donorystę.
  • Tikiuosi, kad šie įrašai užverbuos ir daugiau žmonių, kurie taps kraujo donorais. Kaip tapau ir pats. Neabejoju, kad toks įrašas tinklaraštyje padaro didesnę įtaką už valstybinio lygio socialines reklamas. Word of Mouth.
  • Dar galima pridėt tą „Gelbsti gyvybę“, bet čia man tikrai ne pirmoj vietoj. Niekingas aš žmogus.
  • Kadangi valdžia parduoda kraują į užsienį, skatinu ekonomiką ir Lietuvos eksportą!
  • Tie galimi 40 Lt nėra jau tokia didelė suma, kad sugundytų. Man maloniau priduot nemokamai.
  • Realiai didžiausia paskata yra tai, kad bandau pasivyt Negerovę pagal donacijų skaičių. Bet jis vis nepasiduoda.

Kraujo donorystė #6

Pirmą kartą pridaviau kraują nevėluodamas, kaip tik 61 diena praėjo, o galima kas 60.

Su sąlyga, kad nuo 10:00 Login’as, tai 8:00 jau pajudėjau link Kraujo centro. Ha ha, na ir kvailys, radau kada kraują nusileist. O ten pasirodo, kad šiandien priimami ne tik neatlygintini, bet ir atlygintini donorai (kaip supratau iš visų elgesio, taip jau retai būna). Bet tų mokamų tik po kelias dešimtis priima. Užtat kas pora minučių po skambutį su klausimu, ar galima mokamai prisiduot. Taigi žmonių ne taip jau ir mažai buvo, bet gerai, kad pėsčiom ėjau, o ne autobusu, tai spėjau kaip tik laiku, už kelių minučių tuntai žmonių pasipylė. Matosi, kad kai kurie ne iš gero gyvenimo tą kraują duoda, jei suprantat, ką noriu pasakyt.

O šiaip neturiu aš čia ką pasakyt, eilinį kartą va sau pasirašau įrašą, kad žinočiau, kada paskutinį kartą pridaviau kraują. Hemoglobinas tvarkingas kaip visada – 155 kažko kažkur. Pulsas eilinį kartą užšokęs viršun, bet nieko, šiaip ne taip praleido.

Kraujo nusiurbimas irgi be problemų. Tik va tikėjausi, kad tik šokoladą duos, bet vėl liepė rinktis dovanėlę. Užmačiau kietą tušinuką, kurio anksčiau nebuvo, tai ir pagriebiau. Nu bet pripažinkit, tušinukas tikrai kietas, raudonai rašo. Atrodo žymiai kiečiau už tą, kurį davė pirmą kartą.

Išgėriau pora arbatos (sausainių vis dar nėra) ir paskubom namo. Greit viską susirinkau ir kaip tik ant 10:00 stovėjau eilutėj prie Siemens arenos įėjimo. Apie Loginą gal kada vėliau brūkštelsiu, o gal ir nebrūkštelsiu, bus matyt. Dabar galvoju, ar eit į Havaną, nes po kraujo nusisiurbimo kažkaip sveikatos lygis sumažėjo. Tikriausiai tingėsiu eit.

Kraujo donorystė #5

Ir vėl aš jums RSS skaitykles pašiukšlinsiu nieko vertais įrašais, bet čia jau jūsų problemos, kad skaitot mano rašliavas.

Su sąlyga, kad nuo ketvirto karto praėjo gerokai daugiau laiko, nei reikia, o Rasa (11 kartų) ir Vilhelmas (irgi jau tikriausiai 11 kartų) nuo manęs bėga tolyn, tai ir aš atidariau 2010 metų donorystės sezoną. Šiandien kaip tik laisvesnė diena po vakarykščio egzamino, tai ir nupėdinau. Žmonių praktiškai nėra (su manim gal kokie 4 prasilenkė), nors nėra ko stebėtis, kai ant durų kaba užrašas, jog šiandien priimami tik nemokami ir tų retųjų grupių mokami donorai. Man tik geriau, eilėse nereikėjo laukt.

Davė šįkart dar vieną papildomą anketą, kurios esmė buvo „Ar mes gražiai su jumis bendraujam“. Užpildžiau, negi sunku. Beje, galiu paneigt, kad per sesiją studentai nusilpsta, nei velnio, hemoglobino virš 150 (berods 153 ar 154). Pulsas berods buvo pasiekęs kosmines aukštumas, bet dar nematyta gydytoja praleido be jokių didesnių priekaištų, tik liepė truputį luktelėt prieš priduodant kraują, kad širdis apsiramintų.

Duodant kraują, dar atėjo krūva mokinių, ekskursija kažkokia, tai dar gavau papildomą mandagumo dozę.

Kadangi prisidaviau penktą kartą, tai leido išsirinkt dovanėlę, nieko ten labai doro nėra, pakabukai, užrašų knygelės, medžiaginis maišelis ir pan., tai pasičiupau puodelį. Ir standartiškai davė šokoladą. Geras šokoladas, su broliu prieš savaitę vieną pernykštį sužiaumojom, net jis priekaištų neturėjo.

Kraujo donorystė #4

Atidariau naują kraujo donorystės sezoną. Šiandien pasitaikė laisvesnė diena, o nuo trečio karto beveik praėjo 4 mėnesiai, per kuriuos daktarė liepė man nesirodyt, tai ir nupėdinau. Žmonių absoliučiai nėra, krūva darbuotojų per televizorių žiūri TV3 ir aptarinėja. Beje, kaip supratau, yra trombocitų donorų stygius, nes kai vienas vyriškis užėjo, jam pasiūlė duot trombocitus ir labai apsidžiaugė, kai sutiko. Reiks vėliau pasiskaityt, kur ten katė po tais trombocitais pakasta. Bus galima kada nors išbandyt.

Tai tas vyriškis ir buvo vienintelis atėjęs, kol aš ten buvau. Gal dėl to, kad ant durų kaba „Šiandien tik neatlygintini ir visi 0 grupės (berods) donorai“. Bet man nuo to tik geriau, nereikėjo eilėse stovėt. Visgi vėliau į anglų paskaitą nebespėjau – bent jau bus pasiteisinimas.

Ką čia dar parašius, nieko įdomaus šįkart nenutiko. Hemoglobino truputį sumažėjo iki 151, bet čia vis tiek stipriai daugiau nei pakankamai. Pulsas net nustebino, vos 97, čia stipriai daugiau nei turėtų būt, bet leistina norma. Gal ta gudobelių arbata rimtai padeda?

O Kraujo centre krizė tebesitęsia, kaip ir aną kartą, taip ir šį sausainiams pinigų vis dar neužtenka. Gerai, kad bent arbatos su cukrum dar sugeba užpirkt. Dovanų vėl davė šokoladą, tiesą sakant, jau pradeda atsibost, trečią kartą tas pats. Dabar turiu tris šokoladus, reiks pradėt valgyt. Tiesa, šįkart net negavau jų visai gražaus popierinio maišelio, negi rimtai pinigų nebeturi net jiems? Nors čia gal kokie rėmėjai gamindavo juos, net nežinau.

Tai tiek trumpai šįkart. Žinau, kad jums neįdomu, bet man čia labai patogu pasižymėt, kada paskutinį kartą buvau.

Jeigu kas iš Vilniaus norėtų priduot kraują, bet prisibijo vieni eit, tai už poros mėnesių galiu palydėt iki Centro.

Kraujo donorystė #3

Kraujo centro šokoladasAha, ta pati nuotrauka iš ankstesnio donorystės įrašo. Bet apie viską nuo pradžių.

Kadangi tinklaraščio viršuje parašyta, jog čia „asmeninis tinklaraštis“ tai leisiu sau pakalbėt apie gyvenimą, nors gal kam nors iš jūsų tai ir nelabai patinka. Bet ką padarysi, šitame tinklaraštyje siautėja monopolinė valdžia, ir niekas jos kol kas nekontroliuoja, teks pakentėt. Hmm, rašau rašau, bet nieko neparašau, gal reikia eit prie reikalo, kada vėliau dar pratęsim rašymą apie nieką.

Vakar pusbrolis važiavo į Vilnių, tai ir aš su juo kartu nuvažiavau, nes reikėjo pasiimt pažymą iš MRU su semestro vidurkiu. Šiandien iš ankstyvo ryto, vos išaušus (maždaug apie 11h) nuvažiavau į MRU ir gavau ne pažymą, o špygą. Nuo senų laikų tas pažymas rašydavo kokias 3–4 dienas, tai būčiau palaukęs, betgi šį kartą metodininkė pareiškė, kad visa valdžia atostogauja, ir neaišku, kada tos pažymos bus (o be dekano ar prodekanio parašų mums pažymų neduoda – visiška nesąmonė, čia dar vienas akmuo į MRU šiltnamį). Tai teko grįžt namo su sugadinta nuotaika.

Na, kad nebūtų atvažiavimas visiškai veltui, galvoju, reikia kraują priduot. Apsižiūrėjau temperatūrą – tvarkoj, apsižiūrėjau pulsą – eilinį kartą viršija ribas net ramybės būsenoj, taip ir išėjau į Centrą su abejone, ims kraują, ar varys lauk.

Nuėjau, radau tuntus žmonių (o dar sako, kad jiems kraujo trūksta). Kiek pastebėjau, gal beveik kas antras duoda kraują už pinigus, sunkūs laikai atėjo. Eilėj velniai žino kiek prastovėjau, nes išėjau apie 15h, o grįžau 17:20h (atmeskim dar kelią pirmyn atgal po kokias 10min). Anksčiau kažkaip neatkreipdavau dėmesio, bet Kraujo Centre dirba daug gražių seselių (o gal studentės praktiką atlieka?), na bet kokiu atveju yra į ką paspoksot (:

Paėmė gi man iš piršto kraują, ir iš karto puoliau žiūrėt, kokie skaičiukai prie hemoglobino rašomi, bijojau, kad neišvarytų dėl per mažo. Bet Šiaurės rytų Lietuvos kaimo braškių naikinimas stambiais kiekias davė savo rezultatų, hemoglobino kiekis nuo anksčiau buvusio 140 kažko/kažkur užšoko iki 157 kažko/kažkur. Šiaip braškės geležies nedaug turi, bet kai kiaurą dieną jas kemši, tai vis tiek susikaupia pakankamai.

Toliau ėjau pas daktarę, šį kartą pakliuvo miela moteriškė tamsiais plaukais. Pirmą kartą pas ją pakliuvau. Labai jai nepatiko mano pulsas, pradėjo visko klausinėt, nelabai norėjo mane praleist, bet truputį pazyziau ir susitarėm. Teko tik sutikt su jos sąlygom, kad iki lapkričio negrįšiu ir kad gersiu gudobelių arbatą (čia dėl pulso). Na aš jau toks žmogus, kad savo pažadų stengiuosi laikytis, teks eit kada vaistinėn arbatos užsipirkt. Dar kažkodėl liepė imt arbatą, o ne antpilą, nors man tas antras variantas geriau skamba (:

Na ir trečias žingsnis – kraujo pridavimas, ten jau galima ramiai eit, nes nebeišvarys. Aplink buvo susirinkę nemažai linksmos kompanijos, kurie piktinosi, kad nebėra sausainių. Ir suprato kodėl – krizė gi. Tada nuleido kraują, dar davė velnių, kad kairės rankos venos niekam tikusios (esą per plonos), bandžiau aiškint, kad ir dešinės ne ką geresnės, bet ji geriau žinojo.

Po visko jaučiausi įtartinai gerai (gal dėl aukšto hemoglobino), tai ilgai nelaukęs, pėdinau namo su maišeliu ir šokoladu. Ilgokai užsibuvau, o reikėjo skubėt į 18:10 autobusą, greit susirinkau daiktus ir 17:30 iš Antakalnio pajudėjau į stotį su mintim „spėsiu ar ne“. Ir visgi spėjau, nubėgau nuo troleibusų stotelės į stotį ir netgi per anksti, dar buvo likusios 4 minutės.

Na ir važiavau atgal į Rokiškį garsiuoju maršrutu „Vilnius–Utena–Jūžintai–Laibgaliai–Rokiškis“. Kuo jis toks garsus? Ogi tuo, kad tarpmiestinis autobusas iš Vilniaus važiuoja žvyrkeliais, o žvyrkelių būklė tokia nuostabi, jog kartais tenka stabdyti važiuojant 20 km/h (čia visiškai rimtai). Jei kada važiuosit į Rokiškį, tai būtinai rinkitės 18:10 maršrutą, pamatysit gražių vaizdų kaimuose ir bus atrakcija pasikratant keletoje kilometrų žvyrkelių, važiuojant 5–20 km/h greičiu.

Kraujo donorystė #2

kraujocentrosokoladas

Nebėra, ko į blogą parašyt, tai teko eit ir kraują priduot.

Nuo pirmo pridavimo jau praėjo beveik 5 mėnesiai, nors galima priduot kas 2 mėnesius. Būčiau anksčiau davęs, bet, kai vasarį nuėjau, išvarė mane, atseit pulsas per didelis ir temperatūros turiu. Pulsas kaip pulsas, visą gyvenimą gana aukštas, bet iš kur atsirado 37,7 temperatūros? Kadangi jaučiausi visiškai gerai, pavyko surast tik vieną realiai viską paaiškinantį dalyką:

Kiek padidėjusi kūno temperatūra sveikiems žmonėms gali būti po didesnio fizinio krūvio, kaip trumpalaikė reakcija į stresinę situaciją<…>

Nuėjus sparčiu tempu nuo Antakalnio žiedo iki jų būstinės (anot Google, 2,3 km), tikriausiai normalu, kad temperatūra užkilo, o ir prisirengęs buvau neblogai. Na bet Kraujo centro daktarė turėjo kitokią nuomonę. Sakė ateit ne anksčiau kaip po 3 savaičių. Bet visą kovą buvau stipriai užspaustas mokslų, o balandį tai visokios atostogos, tai šiaip tingisi.

Ta proga, kad šiandien turiu laisvą dieną, tai vėl nutariau išbandyt laimę. Prieš eidamas apsižiūrėjau temperatūrą – 36,4 (OK), pulsas – 92 (truputį per didelis), bet vis tik nutariau eit. Aišku, nuėjus tas pulsas jau buvo virš 100, bet praleido.

Kaip ir pirmą kartą ilgai žaidė su mano ranka, kol venas surado. O paskui skundėsi, kad kraujas nebėga.

Bet po truputį ištekėjo.

O šiaip tai man keista jų pozicija, priimam tik neatlygintinus donorus, bet savo internetiniame puslapyje skelbiame, kad trūksta kas antros kraujo grupės kraujo. O ir pačiame centre donorų vos vienas kitas.

Vos neužmiršau, šįkart davė savo maišiuką ir šokolado, kurį tikriausiai matote aukščiau.

Kraujo donorystė #1

Kraujo centras

Prieš metus tarp blogerių buvo suaktyvėjusios kalbos apie kraujo davimą. Aš gyvenau Rokiškyje, tai kraujo ten ne taip paprasta duoti, nes nuolat veikiančio centro nėra, o sekt, kada ten kas atvažiuoja, tai per daug nesinorėjo. Galvoju, atvažiuosiu į Vilnių mokytis ir priduosiu.

Taigi prieš kokį mėnesį atsiminiau savo planus, bet vis neprisiruošdavau nueiti. Kadangi aš jau toks žmogus, kuris visada išpildo sau duotus pažadus, tai visą mėnesį mane graužė sąžinė, kad vis nenueinu.

Prieš kelias dienas buvo atvažiavę į MRU kraujo rinkt, bet patingėjau nueit.

Šiandien vis tik prisiruošiau. Kadangi ten su viešuoju transportu ne taip paprasta nuvažiuot, tai teko eit pėsčiom. Su sąlyga, kad gyvenu visai netoli, tai per keletą minučių ir nuėjau.

Užpildžiau tą jų anketą, nuėjau prasidurt piršto, pasimatuot spaudimo ir ėjau duot kraujo. Kadangi daviau kraujo nemokamai, tai visur leido be eilės (geras dalykas).
Taigi atsiguliau duot kraujo. Kraujo priėmėja pažiūrėjo į ranką mano, sako: retai tokie žmonės ateina, venos per mažos (ar kažką panašaus). Sako, kraujas nebėgs.

Na bet išbėgo tas kraujas be problemų. Užgėriau tos jų nemokamos arbatos ir kulniavau namo.

Ak taip, davė dar maišelį savo, tušinuką, pažymėjimą, kad pirmą kartą neatlygintinai daviau kraujo, ir rėmelį nuotraukai. 😉

p.s. jei kam kilo klausimas, kodėl daviau kraujo, tai atsakymas „kad kitiems padėčiau“ yra neteisingas, mažiausiai tie kiti man rūpi. Daviau dėl trijų priežasčių:

  • Mane mėnesį graužė sąžinė, kad vis nenueinu duot
  • Visi blogeriai duoda, tai ir aš duodu
  • Jau mėnesį nieko į blogą nerašiau, tai va dabar atsirado ką parašyt 🙂