Prieš metus tarp blogerių buvo suaktyvėjusios kalbos apie kraujo davimą. Aš gyvenau Rokiškyje, tai kraujo ten ne taip paprasta duoti, nes nuolat veikiančio centro nėra, o sekt, kada ten kas atvažiuoja, tai per daug nesinorėjo. Galvoju, atvažiuosiu į Vilnių mokytis ir priduosiu.
Taigi prieš kokį mėnesį atsiminiau savo planus, bet vis neprisiruošdavau nueiti. Kadangi aš jau toks žmogus, kuris visada išpildo sau duotus pažadus, tai visą mėnesį mane graužė sąžinė, kad vis nenueinu.
Prieš kelias dienas buvo atvažiavę į MRU kraujo rinkt, bet patingėjau nueit.
Šiandien vis tik prisiruošiau. Kadangi ten su viešuoju transportu ne taip paprasta nuvažiuot, tai teko eit pėsčiom. Su sąlyga, kad gyvenu visai netoli, tai per keletą minučių ir nuėjau.
Užpildžiau tą jų anketą, nuėjau prasidurt piršto, pasimatuot spaudimo ir ėjau duot kraujo. Kadangi daviau kraujo nemokamai, tai visur leido be eilės (geras dalykas).
Taigi atsiguliau duot kraujo. Kraujo priėmėja pažiūrėjo į ranką mano, sako: retai tokie žmonės ateina, venos per mažos (ar kažką panašaus). Sako, kraujas nebėgs.
Na bet išbėgo tas kraujas be problemų. Užgėriau tos jų nemokamos arbatos ir kulniavau namo.
Ak taip, davė dar maišelį savo, tušinuką, pažymėjimą, kad pirmą kartą neatlygintinai daviau kraujo, ir rėmelį nuotraukai. 😉
p.s. jei kam kilo klausimas, kodėl daviau kraujo, tai atsakymas „kad kitiems padėčiau“ yra neteisingas, mažiausiai tie kiti man rūpi. Daviau dėl trijų priežasčių:
- Mane mėnesį graužė sąžinė, kad vis nenueinu duot
- Visi blogeriai duoda, tai ir aš duodu
- Jau mėnesį nieko į blogą nerašiau, tai va dabar atsirado ką parašyt 🙂