Mantas Malcius – Šiuo metu atostogauja

Kažkaip labai jau greitai prabėgo antras semestras, lyginant su pirmuoju. O ir sesija greit praėjo, gal dėl to, kad truko 15 dienų. Aną semestrą drebėjau dėl matematikos, šįsyk bijojau tik dėl filosofijos, bet apie viską atskirai prie kiekvieno dalyko.

Taigi apie viską iš eilės:

Anglų kalba

Vėlgi judam toliau pagal savo galimybes, išmokstam pakankamai, nors dėstytoja D. Užpalienė per daug mūsų ir nekankina. Trumpai tariant, anglų kalbos mokymu esu patenkintas. Įskaitą gavom vėlgi viską atsiskaitę bei pristatę prezentaciją apie bankus. Kitą semestrą laukia egzaminas, bus man nekas (:

Filosofija

Šį semestrą čia buvo vienintelis egzaminas iš serijos „kad tik išlaikyčiau“. Per egzaminą išsitraukiau lengvus klausimus apie Seneką ir Platoną, pirmojo nelabai ką žinojau, antrąjį buvom skaitę semestro pradžioj, bet kiek primiršau. Su sąlyga, kad kažkokie geri žmonės, kurie anksčiau mokėsi filosofiją pas dėstytoją J. Morkūnienę, paskolino mums savo konspektus, tai ir išlaikiau. Gal tik kokie 5 žmonės iš grupės neišlaikė. Būtų šis skaičius gal didesnis, jei kas trečias nebūtų rašęs su paruoštukėm. Ką čia pasakius apie pačią filosofiją. Kažką ten anksčiau paisčiau, kai buvau psichologiškai „atsijungęs“ po filosofijos egzamino. Dabar gi galiu tik pakartoti, jog pats filosofijos mokslas man patiko, tik gal kartais mokymasis užėmė per daug laiko, nes jo pradėdavo trūkti kitiems dalykams (kiaurą dieną gi nesimokysiu – nuo proto nušoksiu). Dėstytoja iš pradžių pasirodė gana keisto charakterio, bet vėliau įpratom ir pradėjo patikt.

Makroekonomika

Pradėkim nuo paskaitų. Dėstytojas L. Šadžius nesuinteresuotas, kad mes ką nors išmoktumėm.  Įsivaizduokit: prasideda paskaita, ateina dėstytojas su krūva lapų ir pradeda diktuoti, o mes visą paskaitą rašom „dailyraštį“. Ar kas nors taip įsivaizduoja paskaitas universitete? Kita vertus, makroekonomikai buvo skirta juokingai mažai laiko, tiek tikrai neužtenka kiek rimčiau ją išnagrinėti, bet juk galima nors kiek pasistengti, o ne ateiti, atšnekėti savo ir išeiti… Per egzaminą dėstytojas visiems surašė po 5 balus iš 5, tai niekas per daug pretenzijų neturėjo.

Per seminarus susitikdavome su dėstytoja D. Jurevičiene. Per dalį seminarų darbas vyko kiek rimčiau, bet vis tiek nemažai laiko iššvaistėme, kažkaip net nepasijautė, kaip praėjo visi seminarai. Na, bet kokiu atveju man, kaip ekonomiką studijuojančiam žmogui, norėtųsi daugiau dėstytojų pastangų tiek per seminarus, tiek per paskaitas (ypač per paskaitas).

Tikimybių teorija ir matematinė statistika

Paskaitas vedė dėstytojas A. Domarkas, pasirodė kaip labai draugiškas žmogus. Kaip vienas bendrakursis sakė „geras, per daug geras“. Nelabai suprantu, kaip gali žmogus dėstyt kažką, kai auditorijoj 99 proc. žmonių garsiai šneka, 0,5 proc. žaidžia Quake Live (girdisi per visą auditoriją), kiti užsiėmę savais reikalais, o likę bent 5 žmonės jo klauso. Kai jau visi labai garsiai pradeda šnekėt, su šypsena paprašo, kad būtų truputėlį tyliau. Jau rimtai gėda man dėl tokių „studentų“ ir gaila per daug draugiškų dėstytojų, visgi universitetas, o jausmas kaip kokių rėkaujančių penktokėlių klasėj, kam iš viso eit į tą paskaitą, jei tik trukdai kitiems, lankomumo vis tiek nežymi. O kalbant apie patį dėstymą, sunku man jį vertint, bet skųstis negaliu. Tiesa, dar pamiršau paminėti, jog dėstytojas kiekvieną paskaitą reklamuoja Maximą (:

Per seminarus vėl dirbom su O. Lavcel. Kažkaip pasirodė, jog darbo kokybė suprastėjo, lyginant su pirmu semestru, daug ką darėm „prabėgomis“, buvo ir tokių situacijų prieš koliokviumus „sprendėm tokius uždavinius? Ne? Tai užsirašykit formulę“. Vis dėlto negaliu sakyti, jog išmokė mus prastai, viskas gana minimaliai, bet to užteko, kad susirinkčiau egzaminui 4 balus iš 5. Tiesa, kai sužinojau, kaip mokomos kai kurios kitos ekonomistų grupės, tai mes tikrai „pjovėm grybą“.

Kaip pastebėjot, per seminarus turėjau susirinkęs 4 iš 5, o galutinis pažymys – 5. Čia buvo truputį netikėta staigmena.

Informatika

Reikėjo pasirinkti vieną dalyką iš keturių: Informatikos, Psichologijos, Etikos ir Retorikos. Paskaičiau studijų programas ir pasiėmiau Informatiką, tikėdamasis prisiminti senus dalykus ir išmokti šiek tiek naujų. Pasirodo, jog tai buvo tik svajonės.

Pradėkim nuo tragiškiausio dalyko – paskaitų. Visų pirma, nesuprantu, kaip dėstytojai R. Naujikienei iš viso leidžia mokyti kitus informatiką. Taip, ji moka naudotis Exeliu. Taip, ji moka nukopijuoti informaciją iš Vikipedijos ir susikelti į skaidres. Taip, ji kažką mintinai išmokusi ir bando mums per paskaitas monotoniškai šnekėti (taip, „labai įdomu klausytis“).  Susidariau kažką anksčiau išmokusios, nesidominčios dabarties naujovėms ir absoliučiai nesugebančios dėstyti (sudominti)dėstytojos įvaizdį. Ir kaip gali kitokį susidaryti:

• R. Naujikienė: Kokia operacinė sistema mūsų klasėse dar naudojama be Windows?
• M. Malcius: Baltix
• R. Naujikienė: (keistu žvilgsniu) kokia?
• M. Malcius: Baltix – Linux versija.
• R. Naujikienė: Taip, Linux…

• R. Naujikienė (informatikos dėstytoja!): gal eisim į kompiuterių klases, nenoriu laukti, kol čia viską pajungs (kompiuterį, mikrofoną ir pan.)

O jau minėjau siaubingai netaisyklingą tartį?

Toliau – seminarai. Teoriškai juos turėjo vesti dėstytojas M. Okulič–Kazarinas, bet ten jie su dekanu viską suderinę, nusprendė, kad seminarų nebus, o vietoje jų namie darysim tokius projektėlius (tiesą sakant, tie projektai – nesąmonė, bet beveik visi iš egzamino gavom po 10). Tiesa, vieną paskaitą vedė būtent šis dėstytojas. Žmogus ne tik išmano savo mokomą dalyką, bet ir domisi naujovėmis bei sugeba gana įdomiai pasakoti. Nors man nieko naujo per paskaitą nepasakė, bet vis tiek buvo įdomu paklausyt.

Verslo etika ir ideologija

Iš keturių dalykų reikėjo pasirinkti du: Verslo etika ir ideologija, Verslo komunikacija, Teisės teorija, Socialinių tyrimų metodologija.

Tiesą sakant čia berods buvo vienintelis dalykas, kurio programos rasti nepavyko, tai teko rinktis aklai pagal jau pažįstamą dėstytoją – R. Jasinavičių. Ir vėl savo pasirinkimu nenusivyliau. Aiškiai matėsi, jog dėstytojas ateina ne šiaip pakalbėti, o apšviesti mūsų tamsias galvas. Kalba įdomiai, retkarčiais pajuokaudamas, pakritikuodamas politikus, pateikdamas faktų iš savo patirties. O ir šiaip malonus, paprastas žmogus. Ai, neįdomu net aprašinėt, kai nėra, ką blogo pasakyt (:

Ir vėl buvom priversti šiek tiek padirbėti: teko perskaityti bent dvi knygas, sukurti „išsisklaidantį debesį“ bei „loginę pasekmių šaką“ ir juos išspręsti bei parašyti Verslumo gebėjimų ugdymo planą (kuris praktiškai ir nulėmė egzamino pažymį). Jei kas planuoja mokytis šį dalyką, rekomenduoju pirmą semestrą pasirinkti „Asmeninius finansus“, bus lengviau rašyt verslumo planą.

Ak, taip. Vos neužmiršau įkelti vienos mielos nuotraukos. Geras dėstytojas ir dar mylintis gyvūnus – idealu.

Rimvydas Jasinavičius

Verslo komunikacija

Galvojau, ką rinktis: Verslo komunikaciją ar Teisės teoriją. Bet bandos jausmas nugalėjo, ir pasiėmiau pirmąją. Turėjom linksmą (gal netgi šiek tiek per linksmą, visgi – dėstytoja), draugišką ir tinklaraščius skaitančią(!) dėstytoją V. Višnevską. Per seminarus pristatėm po vieną pranešimą bei pasirinktinai kurį nors: a) dar vieną pranešimą b) pranešimą spaudai ir reklamos analizę c)kitos grupės rašė koliokviumą. Paskaitose beveik nesilankiau (kas kaltas, kad po šios paskaitos man filosofijos seminaras – reikėjo ruoštis), bet nieko labai įdomaus vis tiek nepastebėjau, beveik sausa teorija. Egzaminui irgi iškalėm sausą teoriją ir dabar jau vargiai ką beatsiminčiau, nelabai matau prasmės. Gal geriau reikėjo imt Teisę?..

Fizinis rengimas

Galima nueit pasportuot ir neužsirašius, bet aš gi per didelis tinginys, tai galiu sportuot tik oficialiai pasirinkęs dalyką, kitaip neprisiversčiau nueit. Šį semestrą berods reikėjo pasportuot 24 valandas. Kadangi vidury dienos pilna žmonių ir sportuot nelabai įmanoma, tai eidavau antradieniais nuo 8:00 (nu gerai, realiai nuo 8:30, vis tiek prižiūrėtoja tik 9:00 ateina… ot būtų juoko, jei kas susitraumuotų tuo metu, kai jos nėra). Jei sveikatos užtekdavo, sportuodavau dvi valandas, kitu atveju – ateidavau kitą dieną. Kitam semestrui nebepasirinkau fizinio rengimo, gal sugebėsiu šiaip nueit retkarčiais? Ber kur tau…

Rokiškio rajono savivaldybės stipendijos

Ta proga primenu, jog Rokiškio rajono savivaldybė kartu su AB Rokiškio sūris visiems rajono abiturientams, kurie įstojo į Lietuvos aukštąsias mokyklas ir kurių šeimos pajamos yra mažos (šeimos pajamos neviršija  dviejų valstybės remiamų dydžių 1 šeimos nariui per mėnesį), o 12 klasės metinių pažymių vidurkis ne mažesnis nei 8 (I kurse 7,5, II kurse 8, po antro kurso galima pasirašyti naują sutartį, bet ten jau ir sąlygos kitos). Stipendijos dydis buvo 1500 Lt semestrui, bet dabar sklinda gandai, kad sumažino iki 1000 Lt, tiksliai nežinau.

Jei reikia stipendijos, susisiekit su auklėtoja(u) ar mokyklos vadovybe (kuri teoriškai turėjo jus informuoti), jie gal daugiau informacijos pateiks. Čia praėjusių metų sąlygos, galėjo dabar kas nors pasikeisti.

Papildoma informacija teikiama Švietimo skyriuje tel.: 31270, 8 614 99 307.

el. p.:  r.elmoniene@post.rokiskis.lt

Post Scriptum

Man atrodo, kad aš ilgai negyvensiu šitaip rašydamas. Visų pirma – dedu nuorodas į dėstytojų puslapius, kurie sukurti su WordPress, taigi prisijungę jie mato nuorodas į šiuos straipsnius (viena dėstytoja prisipažino, kad šitaip mane surado). O ir šiaip kai kurios dėstytojos įtartinai į mane žiūri, matyt, laukia šitos ataskaitos… Juokauju,  dar ne toks paranojikas esu.

Bet šiaip būtų nemalonu, jei ateityje tektų dar mokytis pas kurį(ią) nors  iš blogosios pusės aprašytą dėstytoją, skaičiusį(ią) šias mano ataskaitas. Aišku, jei žmogus moka priimti kritiką, tai nieko, bet…

Svečio įrašo autorius: Valdas

Žmonės religijas išgalvojo tik tam, kad galėtų eksploatuoti kitus. Atėjo laikas padėti jas į istorijos skrynią. Religija ir laisvė yra nesuderinamos.

Nejaučiu jokio nepatogumo, prisipažindamas, kad esu ateistas, materialistas ir antiklerikalas. Ateistas esu ne dėl nusivylimo, bet dėl įsitikinimų. Niekada nieko nesitikėjau iš mito, niekada netikėjau stebuklais, net tokiais linksmais ir juokingais kaip tas, kurį, sako, padarė Jėzus iš Galilėjos visų džiaugsmui vestuvėse vandenį pavertęs vynu, nors Šventoji Dvasia apie tai nieko ir nežinojusi. O kad jis ir jo mokiniai būtų užsiėmę tik šituo: vertę vandenį vynu, kulkas – bučiniais, ambicijas – solidarumu bent jau pasakose, kalbose ar pamoksluose. Netikiu Dievu ir manau, kad žmonėms apskritai nereikalingas Dievas, išskyrus išsigandusiuosius, palūžusiuosius, kurie nieko nesitiki iš šio gyvenimo ir tuos, kurie kenčia nelaimę po nelaimės ir viskuo nusivylę atsiduoda į dangaus rankas, tikėdamiesi paguodos ar geresnio gyvenimo po mirties. Aš juos gerbiu, suprantu ir myliu. Niekas negimsta aklas savo noru.

Tačiau esu įsitikinęs, kad Dievui ir jo draugams reikia žmonių, nuo pat pradžios, kai tik Žodis virto kūnu, ir netgi gerokai anksčiau, kai dar nuogas žmogus žiūrėjo į tekančią saulę ir artėjančią naktį, kai stebėjo siautėjančias audras ir viesulus, iš krantų išsiliejusias upes, riaumojančius ugnikalnius, potvynius keičiančias sausras, tuomet pats stipriausiasis iš jų – ne išmintingiausias ir ne pats geriausias ar geresnis – žmogaus baimę fizikos dėsniams pakeitė pasakų, įnoringai žadančių bausmes ir atlygį, baime. Ne, netikiu Dievu. Man nė per nago juodymą nerūpi jo egzistavimas, neegzistavimas ar beprasmybė, jo visagalybė, jo gerumas ir pyktis, jo pragaras ir rojus, jo skaisčiosios mergelės ir šventieji, jo bažnyčios, jo pamokslautojai, jo skystas, eterinis, kietasis, dujinis, antropomorfinis ar mineralinis būvis. Nerūpi tai, ką, sako, jis pasakęs Mozei, Abraomui, Mahometui ar monsinjorui Escrivai de Balaguer* iki jam užlipant ant altoriaus ar jo vardu pavadinant gatvę Saragosoje. Jei žmonės – nedaugelis tų, kurie jį nulipdė iš molio – nebūtų to norėję, Dievas nebūtų gimęs, nebūtų buvę nei karų, nei kryžiaus žygių, nei duoklės rinkėjų, nei dešimtinių, nei tretininkų, nei užkariavimų, nei krikščionių, nei katalikų, nei presbiterionų, nei taoistų, nei budistų, nei musulmonų, nei judėjų, nei inkvizicijos, nei talibų, nei Ispanijos Šventojo karo, nei pinigų garbintojų, nei kruvinųjų gudarių**, nei įvairaus plauko kankintojų, nei Kristaus legionierių, nei Opus Dei, nei juos pagimdžiusios motinos.

Visa tai – sukurta žmogaus, pikto žmogaus, tiesiog sugedusio žmogaus; jis toks pat kaip ir tas, remiantis ir neleidžiantis pajudinti sistemos, kuri grindžiama žmogaus eksploatacija, kaip tas, su šypsena veide sėjantis mirtį planetoje, tas, kuris naikina gamtą žinodamas, kad ji jam nepriklauso; kuris kuria iliuzijas, kad užmigdytų tuos, kurie jau seniai užliūliuoti begalės pasakų, kad nebeturi jėgų nei žiovauti ir malonumą bei palaimą mato amžinajame nesuvokiamų, nesibaigiančių ir neapčiuopiamų miražų sapne.

Ką Dievo idėja duoda gyvoms būtybėms, mąstančioms ir ne mąstančioms, racionalioms ir neracionalioms? Ką joms suteikė dar, be baimės, vergystės, eksploatavimo, karo, mirties, naikinimo, neapykantos, nesutaikomumo, smurto, ugnies, fundamentalaus melo, mentalinės kastracijos, valdžios ir pavaldinių, laukinio destruktyvaus kapitalizmo, aklumo ir nuolankumo? Nieko, visiškai nieko. Kai žmogus sugalvojo Dievą, jis galvojo ne apie gėrį artimam, o apie tai, kaip jį pavergti, priversti tarnauti, taip prigąsdinti, kad neišdrįstų atsisakyti, nepaklusti, maištauti. Žmonės vergai, amžiams baimės iškastruoti žmonės, apakinti dieviškos išmonės ir vedini tų, kurie vienoje rankoje nešė Dievą, kitoje – kalaviją, statė neįprastas piramides, vietoje gyvenamųjų namų, begalėje atimtų laukų, kuriuos dirbo nuolankūs tarnai. pristatė milžiniškų šventyklų, kad baimė prieš antgamtiškumą, nežinomybę, neaiškumą būtų dar didesnė; jie užgrobė valstybes, sukūrė imperijas, atėmė žemes ir požemį, švaistėsi kalavijais ir kuokomis, patrankomis ir raketomis, kad apgintų privilegijas tų, kurie guli palaidoti po altoriais; kovojo prieš liberalizmą, prieš demokratiją, prieš socializmą, prieš žmogaus emancipaciją, prieš laisvę, prieš teisingumą, prieš lygybę, prieš brolybę, prieš Protą.

Ne, Dievo nėra, bet jis buvo ir yra labai naudingas „geriems žmonėms“, kurie nedvejojo ir nedvejoja smeigdami tūkstančius durklų į artimo ir viso pasaulio nugarą, kad išsaugotų savo turtą, kad visi žinotų kaip viskas buvo, yra ir bus. Dievo nėra, bet iš jo vardo ir jo vardan gyvena tūkstančiai varnų, juodų ir įvairiaspalvių, varnų su tįstančiomis sruogomis, su tonzūromis, su turbanais, plikų, elegantiškų varnų Armani kostiumu, varnų, kurie pasisavino gyvybę ir mirtį, kurie žaidžia su liga, kurie dalina pyragą, sau palikdami didžiausiąją dalį. Todėl, ir dėl daugelio kitų dalykų, kurių nenoriu vardinti, esu materialistas. Manau, kad joks žmogus negali būti menkesnis už kitą, kad bet kuris žmogus turi galėti patenkinti savo poreikius nevergaudamas, o atlikdamas orų, apibrėžtą, saugų ir jo asmenybę atitinkantį darbą galėtų gyventi laisvas, lavinti savo intelektinę, jutiminę ir emocinę esmę, auklėti vaikus diegdamas humanistinę pasaulėžiūrą, solidarumą, meilę gamtai, panieką eksploatatoriams, spekuliantams ir maitvanagiams. Manau, kad gyvenimas – tai ne pamišėlių, bėgančių į niekur, lenktynės, kad esame čia ne tam, kad vienas su kitu varžytumėmės kitų sąskaita, bet tam, kad džiaugtumėmės grožiu ir palengvintumėme skausmą, savąjį ir svetimą, kad tolyn pasiųstumėme šventraščius ir jų įžūlius žiaurius grasinimus; aš tikiu žemiškuoju teisingumu, teisingu privalomu turtų padalijimu, kuris visiems, tamsiaodžiams ir baltiems, juodiems ir geltoniems, arijams ir čigonams, įgaliems ir neįgaliems, kvailiems ir apsukriems, gražiems ir bjauriems – ką atsinešame gimdami neturi jokios vertės – leis tapti laimingiems ir negeisti daugiau, nei leidžia padorumas ir geras auklėjimas; manau, kad gėlių nereikia skinti, bet gėrėtis jomis, o jei jos skinamos, tegul ta graži puokštė būna skirta ne mirusiems, o gyviesiems; ne šventiesiems – už lopinėlį žemės ar dangaus, o draugui ar nepažįstamam praeiviui. Galiausiai esu materialistas, nes tvirtai tikiu, taip kaip visiškai aklas tikintysis, kad būtent čia, po šia saule, žvaigždėmis ir debesimis, šalia jūrų ir kalnų, apsuptas medžių ir knibždančių gyvūnų žmogus turi namus, tai – vieninteliai namai, namai kurių pamatus jis dar tik paklojo ir kurie jam nepriklauso, todėl turi kruopščiai rūpintis, kad paliktų dar gražesnius namus tiems, kas gyvens po jo. Nieko nevertos maldos, nepadeda pamokslai nei pamokantys pavyzdžiai, mums šaukia pati žemė, alkstantys ir skurstantys žmonės, į mūsų sąžinę kreipiasi varguoliai, atstumtieji, tie, kurie niekada nesimėgavo žolės kvapu ar gėlių grožiu. Būtent čia, šioje žemėje, kuria vaikštau, kuria mes vaikštome, galime sukurti rojų, tik turime imtis darbo, visiems laikams atsisakę mito ir tų, kurie jį išgalvojo ir perša, kad viskas būtų kaip buvę, kaip Dievas liepia.

Todėl pabaigoje, kantrūs skaitytojai, pasakysiu, kad esu antiklerikalas, nes, kaip sakė jau pamirštas Atahualpa Yupanki***, Dievas yra kapitalistas, kuris mėgsta prabangą ir valgo už vieno stalo su turtingaisiais, kaip ir jo mokiniai, pamokslautojai ir pasekėjai. Bažnyčios, kad ir kokios jos bebūtų, visada buvo išvien su galingaisiais, prieš laisvę, visada prieš mažiausią pažangos ženklą, prieš žmonių valią, prieš jų suverenitetą, prieš jų laimę, palaikydama eksploatatorius, genocidus ir tironus; kadangi dvasininkai tam išgalvotam Dievui paliko anapusinį pasaulį ir, žinoma, nutarė kad šis pasaulis yra jų karalystė, kad būtent šis pasaulis priklauso išskirtinei jų kompetencijai. Kaskart, kai išgirstu dvasininką įsiterpiant į eilinių žmonių reikalus ar kišant nosį į pasaulietinės valdžios dalykus, stengiantis blokuoti įstatymus, kurių nori žmonės, kad jų gyvenimas būtų geresnis ar galėtų oriai jį užbaigti, pagalvoju, kad mes ne kažin kiek nutolome nuo Atapuerkos žmogaus, kad evoliucionavome mažai, labai mažai. Jei būtų kitaip, klerikalų kasta jau seniai būtų išnykusi dėl savo pačios naštos, jos patetiškos ir žiaurios istorijos naštos.

Sesijos rezultatus žinojau jau prieš dvi savaites, bet trūko vienos įskaitos, laukiau, kol ji atsiras. Taip ji dar ir neatsirado, bet nebėra kur tempti belaukiant, reikia apžvelgt pirmą semestrą Finansų Ekonomikoje.

• Anglų kalba (privalomas). Prastokas iš manęs anglų kalbos žinovas (59 iš valstybinio), tai sunku gyvent ir universitete. Dėstytoja D. Užpalienė per daug nespaudžia, tai pagal galimybes ir krutu į priekį. Įskaita gauta tiesiog atsiskaičius visus semestro darbus. Laukia dar du semestrai anglų kalbos.
• Finansinių idėjų raida (privalomas). Dėstė labai maloni dėstytoja I. Mačerinskienė. Paskaitos buvo gana nuobodžios, teorijos skaitymas, o ir dėstytojai nelabai pavyko manęs sudomint šiuo dalyku. Visai kas kita buvo per seminarus, kiekvienas turėjom pasirinkta tema sukurti pranešimą bei jį pristatyti. Prasikeikiau viską bedarydamas, bet negaliu nuneigti, kad buvo labai įdomu.
• Fizinis rengimas (laisvai pasirenkamas). Vadinu šitą dalyką „kreditai už dyka“. Nueini per pusmetį 22 kartus pasirinktu laiku į treniruoklių salę, pasportuoji ir turi įskaitą. Šiaip labai patogu, yra kuo užpildyt kai kuriuos langus.
• Įvadas į studijas (privalomas). Čia buvo semestro pradžioje kelios paskaitos susipažinimui su studijų tarka universitete. Reikėjo visur išklausyt ir gaut parašus.
• Matematinė analizė ir tiesinė algebra (privalomas). Žiaurus dalykas, nors ir esu neblogas matematikas, bet aukštoji matematika jau nebe man. Nors realiai, tai šiaip ne taip prasisukau. Dėstytojas A. Kaučikas dėstydamas labai blaškėsi, buvo sunku ką nors suprast. Bet per seminarus likusias spragas puikiai pašalino dėstytoja O. Lavcel. Prieš eidamas į egzaminą, galvojau: kad tik kaip nors penkis gaučiau. Išėjęs iš egzamino galvojau tą patį, tas septynetas buvo visiškai netikėtas.
• Mikroekonomika (privalomas). Dėstytojas I. Panovas buvo nerealus. Aš vis dar stebiuosi, kaip žmogus beveik visą paskaitą belaidydamas juokelius sugeba puikiai viską išmokyt (labai panaši situacija mokykloje buvo su chemijos mokytoja Laima Kvedaravičiene, kuriai aš ilgai nervus gadinau). Per seminarus su dėstytoju V. Azbainiu sprendėm uždavinius. Tiesą sakant, mes vieni sprendėm, nes dėstytojas labai įdėmiai savo telefone (SE smartfone, nebeatsimenu kokiame) kažką skaitydavo, kalba žmonės, kad akcijų kursus sekė.
• Specialybės kalba (privaloma). Dėstytoja V. Rudaitienė nebuvo itin malonaus charakterio, o ir balsas gana skardus, bet nieko, nebuvo taip jau blogai. Specialybės kalba universitete vadinama lietuvių kalba (kirčiavimas, leksikos ir visa kita). O man visai patiko kursas, tiesą sakant, nors buvau užkietėjęs realas, lietuvių kalba man patiko (kol lietuvių kalba nevirto literatūra, šito tai aš nekenčiau). Tai va, prisiminiau senus gerus laikus, kai lietuvių kalba man dar patiko. O ir dėstytojos darbo metodai buvo neblogi, tikrai puikiai viską išmokė (na gal paskutinėms temoms pritrūko šiek tiek laiko).
• Asmeniniai finansai (laisvai pasirenkamas). Taip, tas pats, kurio nėra suvestinėje. Tiesą sakant, vienintelis semestro dalykas iš kurio tikrai buvo naudos gyvenimui (jei kas stojat į MRU – siūlau pasiimt šį dalyką, pravers). Asmeniniai finansai a.k.a „Kaip uždirbti milijoną“. Taigi turėjom labai šaunų dėstytoją, R. Jasinavičių. Kas gali geriau išaiškinti, kaip uždirbti milijoną, nei verslininkas. Gavome svarbius pagrindus pinigų investavimui. Įskaitą gauti vėlgi nebuvo itin sunku, tereikėjo perskaityti dvi knygas bei parašyti šiokį tokį „Finansinį tikslą ir planą“, nes be aiškaus tikslo ir plano sunku tikėtis sėkmės ateityje.

Tai tiek apie pirmąjį semestrą. Prasidėjo antrasis, universitete chaosas dėl alternatyviai pasirenkamų dalykų, knygų eilinį kartą nė velnio nėra, bet nieko, jau įpratau nepanikuot dėl to. Aišku tik viena, šis semestras bus nepalyginamai sunkesnis už pirmąjį. Tai tiek apie mokslus, laukite kito semestro ataskaitos.