Žymų Archyvai: Lina Juodišiūtė

Kraujo donorystė #23

Kraujo donorystė 22

Toliau judam valstybinės pensijos link. Šįkart planavome būti net šešiese, bet paskutinę minutę trys žmonės vis tik negalėjo atvykti, taigi sudalyvavome kraujo nuleidime su Justinu ir Lina. Su jais šiandien miškeliu besikalbėdami nužingsniavome į Kraujo centrą. O jame radome visišką tuštumą, nė vieno donoro. Jau seniai taip nebuvo.

Išsimatavome hemoglobinus, Justinas eilinį kartą laimėjo normas viršydamas. Ligonis! Dar užrietęs nosį ir besidžiaugdamas savo tobulumu, pasiūlė varžytis kraujo nuleidimo greičio konkurse, nes žino, kad maniškis labai lėta varva. Bet bent jau čia jį įveikė Lina, kuri užtruko berods nepilnas 6 minutes. Taigi šito narcizo ego buvo kiek prisuktas.

Kadangi kolegos donorais pirmą kartą tapo jau po krizės, tai atgaivinau senąją atmosferą atnešdamas sausainių „Gaidelis“, kurių Kraujo centras jau seniai nebeduoda. Bet va tebeduoda šokoladus ir puodelius, tai dar vieną prigriebiau.

Šįkart nieko įdomesnio neįvyko, nes Justino mergina skaito šitą tinklaraštį ir jam gerai velnių nudavė už ankstesnius išsidirbinėjimus, tai šįkart sėdėjo akis nuleidęs ir vos žodį pratarė, kad tik ko blogo neprirašyčiau. Nors ir Lina pašonėj buvo, ir kraują nuleidžianti seselė – jauna, simpatiška.

Tiek šįkart. Jei kas norite kitą kartą prisijungti, brūkštelkit komentarą, bus susisiekta. Planuojama donorystės data – ne anksčiau kaip birželio 18 d.

Kraujo donorystė #18

Taip taip, man šita kraujo-davimo-filija tebesitęsia. Aš kaip aš, bet va vis ir kitus į šitą vergovę įtraukiu. Praėjusį kartą su manimi ėjusi Ignė jau irgi pajautė priklausomybę, azartas užvaldė. Ne gana to, savo noru į kraujadavių sektą užsinorėjo ir mūsų draugė Lina. Taip vakar vakare po šešių trise ir nužingsniavome į Kraujo centrą (turėjo dar vienas žmogus prisijungti, bet niekada juk nepavyksta mums iki galo planų įgyvendinti).

Kraujo centre buvom paskutiniai dienos svečiai. Gripo epidemija baigėsi, mokamų nebepriima tikriausiai, tai normalu, kad žmonių srautas apmažėjęs. Išsitikrinom hemoglobinus, nė vieno neišvarė. Šiaip aš galvojau, kad mano mėsos negaunantis skrandis nebus dar hemoglobino atauginęs, nes aną kartą vos minimalų 135 sukrapščiau. O va pasirodo, kad atsigavo net iki 143, kas mane gerokai nustebino. Nustebino ne ką mažiau nei Ignę, kuri turėjo gerokai mažiau už mane. Gaila, kad neišsiaiškinom, kiek jo turėjo Lina, nes dabar neaišku, kas laimėjo tradicinį hemoglobino karą. Na, bent jau nepralaimėjau.

Įžengiau gi į gydytojų kambarėlį. O ten ne koks senukas, o nematyta jauna simpatiška daktarytė, rezidentė gal. Likau maloniai pamalonintas. Iš tos laimės net širdis vos nesustojo, nes aparatas rodė varganus 67 (ar 73, nebeatsimenu), nors paprastai į tą kabinetą įėjus, man pulsas virš 90 sukyla. Spaudimas minimaliai pakilęs, bet ten smulkmė. Liepiau dar svorį iki 76kg pamažint, nes va pavyko numest šiek tiek žieminių taukų per pastaruosius du mėnesius.

Ir nuėjom gi į smagiausią etapą: dovanų pasirinkimą. O čia užklupo nemaloni dilema: tarp praktiškų dalykų buvo puodelių ir marškinėlių. Kadangi tokių puodelių dar neturėjau, tai pasirinkau vieną iš jų. Greit seselės Ignę pirmą pasikvietė, kol mes su Lina toliau gėrėm arbatą su daug cukraus. Šiaip tai mes su cukrum arbatos negeriam, bet čia gi cukrus nemokamas! Greit ir mane išsikvietė. Begulint patogiose kėdėse, paaiškėjo, kad Ignei reikia skėčio, o aš galiu jį imt (tik nuo 10-os donorystės), tai suveikėm jai skėtį iš manęs, o man puodelį iš jos. Šiaip gražus skėtis, bet aš šitų daiktų gyvenime nesu naudojęs, tai man nelabai reikalingas. Negaila. Tuo tarpu Ignę kėdėje pakeitė Lina. Jau norėjau pradėti gąsdinimo seansą, bet mano kraujo maišelio svarstyklės eilinį kartą pradėjo žviegt, nes kraujas nustojo bėgt, liepė seselė užsičiaupt, o tai visas kraujas į liežuvį subėgęs. Tai dar ne gana to pradėjo tą adatą venoje visaip sukiot (ne pats maloniausias jausmas), o paskui kokias 10min dar laikė tą ranką prispaudus, sakė, nepaleis, kol neprivarvinsiu. Šiaip taip išsiurbė iki paskutinio kraujo lašo. Visada išsiurbia.

Taip ir pajudėjome atgal, link Antakalnio poliklinikos. O čia paaiškėjo, kad visiems autobusai pravažiavo ir ilgai reiktų laukt. Nusprendėm paeiti šiek tiek pėsčiomis, tada perėjome Žirmūnus, pasiekėme Kalvarijų gatvę. Išsiskirstėm. Kadangi pusė kelio nueita, tai pabaigiau pėdinti iki savo Fabijoniškių, kaip senais gerais laikais. Vis tiek Karta Wilenska buvo tuščia, negi pirksiu bilietą iš vairuotojo.

Susirinktos dovanos matomos nuotraukoj:

  • Puodelis su žaliu užrašu „Dovanoji kraujo – pasirašai už gyvenimą!“. Kalbininkai ten tikriausiai retai lankosi. Išbandžiau puodelį šiandien, nepatinka man tos tradicinės užlenktos ąselės: sukišus tris pirštus, apatinis liečiasi prie įkaitusio puodelio. Šitas keliaus į mano Kraujo centro puodelių kolekciją. Toliau naudosiu tą seną gerą stiklinį peršviečiamą.
  • Šokoladas su 70% kakavos. Naujas įpakavimas, bet gale užrašas tas pats „Pagal Rūtos užsakymą pagaminta Vokietijoje“. Keliaus prie kitų šokoladų, tradiciškai suvalgysiu vasarą.
  • Kažkokio geležies papildo 5ml bandinys, įsegtas į skrajutę. Na tai dėkui, kad davėt. Bet bendrai apie papildus ir jų pirkėjus aš savo nuomonę turiu trumpą: durnių ieškotojai ir durniai. Kam tą šlamštą pirkt, jei galima nusipirkt porą kilogramų burokų, kelias kopūsto galvas, obuolių, morkų… ir gaut tą patį efektą (o tikriausiai ir geresnį) kelis kartus pigiau. Gert papildus vietoj normalios mitybos, tai čia tas pats kaip, kad Poška siurbiasi riebalus vietoj to, kad eitų į sporto klubą. Va. O ta proga ką tik išbandžiau tą papildą Iron Vital F: obuolių sultys kažkokios. Ir tikriausiai ne už obuolių sulčių kainą. Bet šiaip visai skanu.

Tiek žinių, gerbiamieji. Dar du kartai ir Andriukaitis tikriausiai pasikvies, kad duotų kažkokį popierėlį. Nedaug liko.