Žymų Archyvai: Marius Laurinaitis

MRU Finansų ekonomika. Apibendrinimas

Ką tik pastebėjau, kad prieš kelias dienas jau pagamino diplomą. Neatsiėmiau. Ne Lietuvoj eilinį kartą esu. Diplomas diplomu, o gyvent iš kažko irgi reikia, taigi tradiciškai vasarą leidžiu užsienyje. Kur, ką veikiu – kam reikia, tas žino, o kam nereikia, tas nežino, kaip tikriausiai pasakytų humoro jausmu niekad nesiskundęs vienas pirmųjų mano dėstytojų – I. Panovas.

Prabėgo dar ketveri metai ir prabėgo jie gana greitai. Buvo per tą laiką ir gero, ir blogo. Sutikta nemažai naujų žmonių, su vienais susigyventa, kitų gi nesinori matyti. Dveji metai praleisti MRU bendrabutyje, kuris yra visiškas gėris, nors ir nespindi naujumu. Išnaudotos kai kurios MRU suteiktos galimybės, bet ne visos. Gaila. Bet nieko čia pakeisti nepavyks.

Žadėjau šį įrašą, tai ir rašau. Draugai žino, kad pažadus visada ištesiu. Vėluoju truputį, bet kitaip nepavyko. Per daug užsiėmęs buvau paskutiniu metu, dabar štai tik kelios laisvesnės valandos atsirado baltų dievų primirštam tinklaraščiui. Taigi galima apžvelgti, kas gero nutiko per ketverius metus MRU.

Dėstytojai

Žinoma. Mėgstamiausia mano tema. Pažiūrėkime, ką galima prisiminti ir ką norėtųsi pamiršti, nors ir nepavyksta.

A. Kaučikas – pirmoji pavardė, užkliuvusi atsivertus pirmojo semestro ataskaitą. Be abejonės, viena ryškiausių asmenybių per visus ketverius metus. Niekas neužmirš nei asmenybės, nei pavardės. Ir ypač specifinių tik tiksliųjų mokslų atstovams būdingų juokų, kaip „Stepas po stepo“, „Taupukas“ ir daugelio kitų. Vienas kitas studentas neužmirš ir perlaikyto egzamino, dažnai ne kartą perlaikyto. Vienas iš tų studijų dalykų, kurį išlaikyti nebuvo taip jau ir paprasta.

I. Panovas – taip, pirmas semestras buvo gana šaunus. Iki dabar atsimenu linksmai dėstomą mikroekonomikos kursą nuo 8h ryto. Neatsisakyčiau ir dar kelių paskaitų. Humoras humoru, bet tokios paskaitos neįtikėtinai gerai įpumpuoja reikalingą informaciją į galvą.

V. Rudaitienė, J. Morkūnienė, K. D. Povilauskienė – trys dėstytojos, kurios atstovauja visiškai skirtingas sritis. Daug kas jų nemėgsta. Daugelis. Dėl jų valdingo charakterio. Bet aš į dėstytojus žiūriu kaip į specialistus, todėl visiškai nieko prikišti negaliu – tai savo srities specialistės, puikiai dėstančios informaciją.

R. Jasinavičius – be abejo, studijų autoritetas. Ir tikriausiai vienintelis, kurio dėstymo būdas gerokai išsiskyrė iš įprastų paskaitų. Dėmesys skiriamas ne teorijoms, o mąstymui. Paskaitos užkabino, kad pradėjau skaityti visokius „Tikslus“ apie TOC, nors įprastai knygų ir privengiu.

L. Šadžius – daugiau nė vienas dėstytojas berods neatėjo į egzaminą ir šiaip sau maksimumo visiems neparašė.

G. Jakuntavičiūtė – atsimenu, kaip ruošdavomės seminarams nuo ankstyvo ryto. Komercinė teisė. Dalykas, kuriam tikriausiai skyrėme daugiausiai laiko.

J. Bikienė – čia jums ne juokas. Dėkoju už smagias ir informatyvias buhalterinės apskaitos ir finansų analizės paskaitas.

M. Laurinaitis – Laurinaitis. Ir ką apie šį žmogų galima parašyti? Reikia sudalyvauti jo vedamose paskaitose ir seminaruose, nes žodžiais tą pozityvo bombą apibūdinti sunku. Be abejo, artimiausiai su studentais bendraujantis dėstytojas. Be to, jis dažniausiai iš visų dėstytojų pakartoja savo pavardę vesdamas paskaitas. Tikiuosi, kad ateityje paskaitose atsiras ir kitas lyrinis herojus – Mantas Malcius be č.

L. Villis – taip, tai buvo blogai, labai blogai, ir tai buvo vienintelė dėstytoja, kurią pavyko pagauti dėstant klaidingą informaciją.

S. Norvaišas, A. Skaržauskienė ir kiti sutikti Informatikos fakulteto atstovai, kurie susikuria kažkokią SVS sistemą, kuri pati gal ir visai inovatyvus daiktas yra, bet kas iš to, jei žmonės nė piršto nepakrutina, kad tą sistemą išnaudotų. Čia puikiausias variantas, kaip absoliučiai nė piršto nepakrutinant, apsimesti dėstytoju ir gauti atlyginimą. Tai buvo absoliučiai apgailėtina, ypač atsižvelgiant į tai, kad šie atstovai yra fakulteto vadai. Ir baikite studentams kaskart meluoti, kad ankstesniems studentams patiko tos SVS nesąmonės, nes iš to juokiasi jau keli kursai ekonomistų, jūsų informatikai ir visi kiti.

A. Lezgovko – už nuolatines inovacijas, nors dažnai reiktų pridurti „kas per daug – tas nesveika“. Visgi kas nedaro, tas neklysta.

M. Lukoševičius – dėstytojas labiausiai priminęs mane patį, su visomis mano keistenybėmis ir požiūriu į studijas. Bet ne apie tai aš čia. Apie egzaminą. Tai buvo idealiausiai suorganizuotas egzaminas. Ne tik dėl pačių užduočių, bet ir dėl sugebėjimo apsisaugoti nuo nusirašinėjimo, kai egzaminą rašo beveik 100 žmonių, o juos reikia prižiūrėti vienam. Daugiau tokių egzaminų berods neturėjom. Reiškiu pagarbą. O tiems dėstytojams, kurie prieš egzaminą rėžia „Nenusirašinėkit, jūsų daug, aš čia nesužiūrėsiu, būkit sąžiningi“, siūlyčiau rimtai pasikonsultuoti.

G. Černius – už teisingą ir viešai išreikštą požiūrį apie studijas ir supratimą, kad čia studentai yra mokslo pirkėjai, o dėstytojas turi savo paslaugas parduoti. Ne atvirkščiai.

Visų nesuminėsiu, yra kiekvieno semestro ataskaitos, kam įdomu – susiras. Čia tik labiausiai į akis krintančios buvusių dėstytojų pavardės. Vieniems noriu padėkoti, kad jie buvo ir yra, kitų (būsimų studentų vardu) prašau apmąstyti, ką jie daro ir už ką pinigus gauna, beigi kuo skubiau liautis dėstyti universitete. Kad ir kokia tai šilta vieta, aš neabejoju, kad jūs vis tik ką nors sugebate padaryti tinkamai.

Universitetas

Dėstytojai. Nežinau, kaip kitur, bet mums teko susidurti su labai silpna dėstytojų baze. Jei gerai galima įvertinti vieną-du dėstytojus per semestrą – tai jau bėda. Būtini ne tik studentų reitingai, bet ir dėstytojų. Nesugebi – lauk iš universiteto. Tai, kad jūs prie vardų prisirašote visokių hab dr prof ir panašių raidžių, dar nepaverčia jūsų savo darbą sugebančiu atlikti dėstytoju.

Nusirašinėjimas. Viena iš priežasčių, kodėl universitetą baigia net visiški bukapročiai. Kažką reikia daryti. Studentų požiūrio čia taip lengvai pakeisti nepavyks, taigi kol kas teks didinti priežiūrą (daugiau dėstytojų, mažiau vienu metu laikančių studentų, egzamino perkėlimas į kompiuterines sistemas ir pan.).

Į MRU įstoja visi. Taip, įstoja. Ir tai nėra blogai. Visi turi teisę pabandyti – berods toks rektoriaus požiūris, ir aš jam pritariu. Bet visi universiteto baigti negali! Tai nenormalu. Nusirašinėjimas, mažesni reikalavimai neakivaizdininkams, profesūros nusispjovimas į tai, ką praleidžia per egzaminus. Tikriausiai sąrašas nėra baigtinis. Kol visi ne tik įstos, bet ir baigs, tol MRU prestižo nematys akyse,

Rektorius. Vadybininkas – genijus, be kurio kažkas MRU sugrius anksčiau ar vėliau. Tokia daugelio nuomonė.

Sąlygos. Sąlygos universitete idealios, nuo 9h ryto iki 5h paryčių kasdien veikianti skaitykla, nemokama sporto salė ir milijonas valgyklų, kur pavalgyti galima už 3-4 litus, jei neperki strutienos, kuri virš 10lt kainuoja. Gana nebrangūs bendrabučiai (130-160Lt) šalia universiteto, su valgykla, skalbykla ir keičiama patalyne. Kas jau kas, bet gyvenimo sąlygos čia tikrai puikios.

Studijų grafikai. Universitetas sudaro sąlygas norintiems dirbti Lietuvoje, leidžia išsilaikyti sesijas iki birželio norintiems išvykti užsidirbti (būtent taip pavyko nusigauti į Islandiją, o vėliau ir JAV). Erasmus mainai, kurių taip ir neišnaudojau – mano klaida.

Apibendrinimas

Ketveri metai – nemažai, bet praėjo gana greitai, kaip ir mokyklos laikai. Laikai, kurie nebegrįš. Laikai, kurių pabaiga reiškia naują pradžią. Neaišku, kokia ji bus – pamatysim.

Ar stočiau vėl, jei grįžčiau ketverius metus atgal? Ne. Ne dėl to, kad specialybė nepatinka, greičiau dėl to, kad yra „tikslesnių“ dalykų, kuriuose tikriausiai būčiau geriau atsiskleidęs. Be to, dėstymo kokybė čia nesiekė nė patenkinamo lygio, pripažinkime tai. Aišku, mano reikalas mokytis savarankiškai, bet kam tada iš viso skirtos paskaitos, per kurias nieko naudingo neišgirstu, o per seminarus esu užverčiamas kažkokiais absurdiškais darbais, nes jie numatyti programose, nesvarbu, kad nauda nulinė, o jų prasmės patys dėstytojai paaiškinti negali.

Kaip ten bebūtų, universitetas vis tiek savas ir mielas. Gal nėra čia taip blogai, kaip atrodo. Neleisim niekam jo su purvais maišyti.

PAPILDYMAS 1

Gavau pastabų, kad nepaminėjau metodininkių. Taip tikriausiai atsitiko dėl to, kad nebuvau dažnas svečias. Visgi jų darbas tikrai vertas pagarbos, nes joms ant pečių užkrautas visas tarpininkavimo vargas tarp dekanato ir studentų. Visokios pažymos, prašymai, bendrabučių vietos pageidavimai ir dokumentų surinkimas, kursinių ir pan. darbų ir skolų atsiskaitymo lapelių išdavimai, išankstinių sesijų kontroliavimas ir, žinoma, individualus studentų konsultavimas, kurie su savo nepasitenkinimais ir kvailais klausimais plūsta tuntais. Ypač baisu ten būna rugsėjo pradžioje. Tikriausiai, bjaurus darbas. Tad ačiū, kad ir jūs buvote su mumis ir nė karto neišvarėte lauk nepadėjusios.

 

Bekontaktė mokėjimų priemonė „MokiPay“ atkeliavo į MRU

Vasarą, kai MokiPay prašė Lietuvos Banko licencijos savo būsimai veiklai ir kai per kažkokius krepšinio čempionatus pradėjo teikti savo paslaugas, aš ramiai sau šildžiausi kažkur užatlantėje ir šitais reikalais per daug nesidomėjau, nes ir taip turėjau ką veikti. Perskridęs Atlantą ir Lenkijos oro uoste nežuvęs, apie šią Lietuvai visiškai naują atsiskaitymų priemonę jau buvau ir pamiršęs. Bet… tikriausiai ne be Mariaus Laurinaičio įsikišimo visai neseniai išvydau kažkokį jaunuolį statantį MokiPay aparatus prie mano maitintojos – MRU valgyklos – kasų.

Aišku, visas tos dienos vakaras buvo sugadintas, nes teko iš smalsumo ieškotis informacijos apie šitą Marijos baltų žemės stebuklą, kurio pavadinimas nei lietuviškas, nei angliškas – MokiPay. Tiesa, logotipe puikuojasi raidės OK, tai gal daugiau angliškas visgi, nors jie labai teisinasi, kad yra lietuvių projektas ir netgi savo UABą bauginančiu pavadinimu susikūrė – Antigravity payment systems.

O pasiskaičius paaiškėjo, kad ir Lietuvoje turime tai, ką kiti jau seniai turi – bekontaktes mokėjimo priemones. Kaip kokią banko kortelę, tik patogesnį, ypač – atsiskaitymams mažomis sumomis, tomis, kur mus pastoviai nervina piniginėse besikaupiantys balti ir pageltonavę centai. Prisiskaitę beveik norėjome eiti į „Lietuvos spaudos“ kioską pirkti MokiPay lipdukų, betgi pamatėme, kad Antigravitacinės mokėjimų sistemos su studentų pamėgtu Tele2 tinklu dar nesusitarę, taigi teko idėją laikinai atmesti. Tiesa, MokiPay su telefonų sąskaitomis nesurištas, taigi realiai galima ir su kita kortele prisiregistruoti, jei bus atliekami mokėjimai iki 20Lt, nes didesnes sumas reikia patvirtinti su prisirištu telefono numeriu.

Visgi jau kitą dieną MokiPay per Marių Laurinaitį pradėjo gaudyti MRU studentus ir grasindami smurtu siūlyti savo NFC lipdukus, net šiokį tokį Tele2 palaikymą tiesiai per aplinkui padarė. Praėjo savaitė, MokiPay dėstytojui pardavė milijonus MokiPay pakuočių su 30 Lt sąskaitoje, o šis mums paskui juodojoje rinkoje jas pardavinėjo po 30 Lt. Pakuotėje nieko įmantraus nebuvo, tik pats lipdukas su NFC, kurį reikia ant telefono užsiklijuoti (beje – storesnis negu tikėjomės, po dangteliu tikrai netilps). O prisiklijuoja labai gerai, atplėšti taip lengvai nepavyks.

Šiandien kaip tik buvo proga pagaliau jį išbandyti MRU valgykloje. Visiškas gėris. Greita ir labai patogu. Tereikia prikišti telefoną prie MokiPay aparato, ir viskas, čekis jau lenda. Jeigu sistema įsitvirtins universitete, nebereiks tikrinti studentų pažymėjimų (nes MokiPay bus susietas su studijų sistema), be to, ženkliai pagreitės aptarnavimas, nes šiuo metu didžiausias valgyklos apsukų apribojimas – centų skaičiavimas. Jei nebeliks grynųjų, jau ir dabar neįtikėtinais tempais besisukančios pardavėjos, pradės iš viso skraidyti. Panašu, kad artimiausias apribojimas gali būti vietos valgykloje trūkumas, teks daugiau stalų pristatyti.

Grįžęs namo, prisijungiau prie sąskaitos. Pinigai nurašyti, pažymėta, kad juos išleidau MRU. O kas yra baisiausia – jie renka duomenis, ką aš valgau:

O apibendrinus, man, kaip naujoves mėgstančiam kompiuterastui, šita naujovė labai patiko. Smagu, patogu ir greita atsiskaityti. Visgi, reikia atsižvelgti į tai, kad sistema dar tik pradeda veiklą, gerokai trūksta atsiskaitymo vietų, vis dar nesusitarta su Tele2, norėtųsi išvysti galimybę susieti MokiPay ir telefonų/bankų sąskaitas ir pan. Bet perspektyva akivaizdžiai yra, tereikia tik dar šiek tiek laiko ir pastangų, o jų netrūksta: teikiama ne tik atsiskaitymų paslauga, bet ir į vieną vietą sujungtų lojalumo programų sistema, diegiamos su MokiPay lustais susietos įėjimo sistemos mokyklose ir pan.

O kol kas – neturiu ką prikišti. Atsižvelgiant į reikalingas investicijas, infrastruktūrą ir ne visada norinčius tartis potencialius partnerius, dabartinis paslaugos išvystymas ir atsiskaitymo vietų paplitimas yra visai pakenčiamas.

MRU Finansų ekonomika. VII semestras

Praktika (privaloma)

Ketvirtas kursas prasidėjo kiek neįprastai, nebuvo nei manęs, nei paskaitų. Iki spalio 24 d. buvo skirtas laikas praktikai atlikti. Pats iš JAV grįžau rugsėjo pabaigoje, taigi nieko, neskaitant laiko, nepraradau. Tiesiog reikėjo pagreitintu būdu susirasti praktikos vietą. Jos pradėjau ieškoti dar būdamas JAV, bet užklausos baigdavosi arba tyla, arba atsakymu, kad neturi laiko studentams. Panaši situacija buvo ir grįžus namo. Štai jums ir nemokama darbo jėga. Aišku, šį reikalą apsunkino ir tai, kad MRU neleidžia atlikti praktikos, kur nori – praktikos vieta privalo būti susijusi su bakalauro baigiamojo darbo tema. Taip, neva, palengvinamas gyvenimas studentams, kad jie galėtų pasirinkti sau reikalingų duomenų. O galų gale visgi gaunasi taip, kad MRU apriboja praktikos atlikimo vietą, bet nė piršto nejudina, kad padėtų ją susirasti. Ačiū. Visa tai reiškia, kad pasirinkus „netinkamą“ bakalauro darbo temą be pažįstamų sunku susirasti netgi neapmokamą praktikos vietą (išvada padaryta pasidomėjus studijų draugų atsiliepimais, neskaitant praktikos vietų, kur esminę darbo dalį užima kavos gaminimas).

Praktikos vieta privalo būti susijusi su bakalauro darbo tema, trunka du mėnesius, sudaroma pasirašius trišalę sutartį ir su praktikos vadovu (paprastai bakalauro darbo vadovu) suderinus uždavinius. Praktikos atlikimą būtina atsiskaityti iki septinto semestro pabaigos, pateikiant vadovui praktikos vietos atsakingo asmens ir savo atlikto darbo ataskaitą.

Finansų valdymas (privalomas)

Paskaitos: G. Černius. Kursas suskirstytas į tris dalis: asmeniniai, įmonės ir valstybės finansai. Visas tris dalis jau turėjome kaip atskirus dalykus, taigi čia jau buvo daugiau priminimas ir apibendrinimas, labai geras ir profesionalus apibendrinimas. Nėra ko stebėtis, kai žinias perteikia gilią praktinę patirtį turintis žmogus. Toli gražu ne kiekvienas dėstytojas susikviečia pilną auditoriją studentų ir sugeba, įdomiai aiškindamas ir analizuodamas, išlaikyti jų dėmesį visą paskaitą. Tenka pripažinti, paskaitos buvo tikrai įdomios, ypač antroji kurso pusė. O ir pats požiūris į studentus – neįprasta anomalija, tikriausiai pirmas dėstytojas per ketverius metus viešai paprašęs išsakyti nuomonę apie dėstymo kokybę ir tai, ką reiktų keisti. Per ketverius metus analizuodamas šiuos savo įrašus ir diskutuodamas su mokslo draugais, baigiu susidaryti idealaus dėstytojo ir jo požiūrio į studijas ir studentus portretą. Panašu, kad universitete radau tą portretą geriausiai atitinkantį žmogų.

Seminarai: B. Černiuvienė, G. Černius. Berods susidūrėme su trečiąja šeima per ketverius metus. Ir trečią kartą pasiteisino taisyklė, kad abi šeimos puses tenka vertinti vienodai, šiuo atveju – gerai. Tik įdomu, kuri lietuvių liaudies mintis dėstytojams (bendrai paėmus) tinka: Ar „su kuo sutapsi, tuo ir pats patapsi“, ar „toks tokį suranda“. Gal vis tik antrasis.

O grįžtant prie seminarų, daugiausiai dirbome su B. Černiuviene. Pagrindą sudarė uždavinių sprendimas ir diskusijos. Ir vėl įdomu, senokai buvo tokie laikai, kai namų darbus su malonumu dariau, ir – iš viso dariau… šito gal nederėjo sakyt.

Paskaitų efektyvumo lygis: labai aukštas

Atsiskaitymai: koliokviumas (uždavinys ir testas, trūko laiko) ir egzaminas (8 balai, vėlgi uždavinys ir teorinė dalis, tik laiko jau buvo pakankamai).

Nusirašinėjimas: per koliokviumą – gana akylai prižiūrima, sunkiai galimas. Per egzaminą – beveik nekontroliuojamas.

Finansinių investicijų valdymas (alternatyviai pasirenkamas)

Paskaitas ir seminarus vedė L. Vasiliauskienė. Kursas prasidėjo įdomiomis paskaitomis, atrodė, kad bus viskas gerai. Bet palaipsniui dėstytojos entuziazmas kažkur dingo, o paskaitų ciklas baigėsi seminarų atsiskaitymais paskaitų metu. Kažkoks chaosas. Seminarai vėlgi nuvylė, standartinis „Laba diena, pranešimai, viso gero“ tipas.

Žiūriu dabar į dalyko pavadinimą ir sunkiai susigaudau, apie ką jis buvo ir ką mes išmokom. Buvo tarptautinių finansų, buvo muitinės teisės, buvo investicijų, buvo ir kitų anksčiau turėtų dalykų nuotrupos. Jokio susisteminimo negaliu įžvelgti, kažkas gerokai per padrika.

Paskaitų efektyvumo lygis: iš pradžių buvo aukštas, bet vėliau krito iki patenkinamo.

Atsiskaitymai: koliokviumas, beprasmis projektinis darbas su pristatymu ir nedidelis egzaminas.

Nusirašinėjimas: per koliokviumą – galimas, o per egzaminą irgi galimas, bet gerokai apsunkintas, nes jį prižiūrėjo prof. I. Mačerinskienė.

Monetarinis reguliavimas (alternatyviai pasirenkamas)

Paskaitas ir seminarus vedė Jusif Seiranov. Susidariau įspūdį, kad tai žmogus su labai geromis teorinėmis žiniomis, vargu, ar kiekvienas mūsų dėstytojas „iš galvos“ sugebėtų vesti monetarinės teorijos paskaitas. Visgi ta sausa teorija daro savo – paskaitos gana nuobodžios. O ir dėstytojas berods jaučiasi nelabai jaukiai prieš auditoriją. Sunku kažką vertinti, nes žmogus nori perteikti žinias, bet jam akivaizdžiai sunku.

Seminarai standartiškai skirti pranešimams (gerai, kad ne ilgiems), šiek tiek situaciją taisė retkarčiais pasitaikančios diskusijos.

Paskaitų efektyvumo lygis: patenkinamas

Atsiskaitymai: lengvas koliokviumas iš atvirų klausimų ir sunkokas testinis egzaminas.

Nusirašinėjimas masinis ir per koliokviumą, ir per egzaminą.

Summa summarum

Dar vienas eilinis, niekuo per daug iš kitų neišsiskiriantis semestras. Beje, priešpaskutinis. Liko dar vienas, su bakalauro baigiamuoju darbu (kviečiu visus buvusius dėstytojus į gynimą, paskutinė proga atsikeršyti) ir dar vienu M. Laurinaičio dėstomu dalyku, gal pagaliau pavyks ir apie jį ką nors blogo parašyti.

MRU Finansų ekonomika. VI semestras

Trečias kursas eina į pabaigą, studijų kokybės pagerėjimas neužfiksuotas. Visi tai žino, bet niekas nieko nedaro. Aš irgi nedarau, bet paburbėt eilinį kartą neatsisakau. Kadangi artėja vasara, ir abiturientai galvos apie aukštąsias mokyklas, tai dabar jau ras 75% informacijos apie tai, kas gi jų laukia įstojus į MRU Finansų ekonomiką.

O štai kas jų laukia, jei išstudijuos iki šeštojo semestro. Kaip visada subjektyviai objektyvi mano ataskaita. Be to, nuo šio semestro įvedamas dar vienas kriterijus paskaitų (ne seminarų) kokybei matuoti: ar išklausęs paskaitų ciklą ir papildomai dar nesimokęs, Mantas Malcius jaučiasi ką nors žinąs.

Finansų analizė ir vidinis auditas (privalomas)

Truputį nesupratau (nebe pirmą kartą), kodėl susiję dalykai nedėstomi paeiliui, o daroma bent vieno semestro pertrauka. Šiuo atveju praėjusį pavasarį turėjome Buhalterinę apskaitą. Per metus kiek prisimiršo informacija, kurios dabar vėl prireikė.

Pasisekė bent jau tiek, kad šitą dalyką vėl dėstė J. Bikienė. Žinojome, kad neapvils, ir neapvylė. Tai dėstytoja, kuri turi pedagoginių sugebėjimų ir sugeba juos išnaudoti. Moka pateikti koncentruotą informaciją ir ją maksimaliai išaiškinti. Žino, kada laikas išsklaidyti monotoniją ir pasakyti kokį nors juoką su ironijos priemaišomis. Dėstytoja, kurios paskaitų malonu klausyt. Be to, dėstytoja man patiko ir kaip eilinis žmogus, nes stengiasi neatsiriboti ir palaikyti santykį su studentais. Visai smagu, kai sėdi kur nors universitete, darai su kompiuteriu kokį darbą, o dėstytoja prieina ir sušunka „Malciau, ką čia darote“. Iš karto nuotaiką pataiso.

Ką per šitą dalyką mokėmės, tikriausiai aišku iš pavadinimo, taigi nėra čia prasmės per daug plėstis.

Per seminarus vėlgi dirbome su ta pačia dėstytoja, gilinomės į paskaitų medžiagą ir sprendėme įvairius uždavinius. Bet, jei aš gerai supratau, buvo numušinėjami balai už prastą lankomumą (prieš ką aš esu kategoriškai prieš).

Paskaitų efektyvumo lygis: Labai aukštas

Atsiskaitymai: Koliokviumas (atviri, uždari klausimai ir uždaviniai), Mažas rašto darbas (priskirčiau beprasmių kategorijai, bet vėliau buvo aptartas per seminarus, taigi tarkime, kad prasmingas), Egzaminas (5 atviri, 5 uždari, 5 uždaviniai).

Nusirašinėjimas: Per seminarus – masinis. Per egzaminą – masinis.

Finansų rinkų ir institucijų veikla (privalomas)

Paskaitos. Dėstytojas G. Košys kaskart į jas vėluodavo bent 20 minučių, kas mums nelabai patikdavo. Vėliau mažiau nei 20 min netgi nebelaikydavome vėlavimu. Dėstytojas laikėsi neutralios pozicijos (atėjau – pašnekėjau – išėjau), dėl to paskaitos buvo pernelyg monotoniškos ir sunkiai įsimenamos. Visgi tenka pripažinti, jog gerai išmano tai, ką dėsto, nes kalba be jokių papildomų popierių. Dar būtų galima paminėti, jog šiek tiek susipykęs su lietuvių kalba, nes tiek skaidrėse, tiek atsiskaitymų užduotyse būdavo pilna rašybos, skyrybos klaidų, praleistų žodžių, sunkiai suprantamų sakinių formuluočių ir kitų problemų, tai pastebėjau nebe aš vienas, bet didžioji kurso dalis.

Seminarai. Vėl dėstytojas G. Preidys, dėl kurio paskaitų kokybės praėjusį semestrą keikiausi. Šį sykį situacija kiek geresnė, nes žmogus akivaizdžiai geriau išmano apie šį dalyką, ypač apie investicijas, nes kartais net gana išsamiai ir įdomiai pakalbėdavo. Visgi buvo kiek keista, kad pats praktiškai neinvestuoja. Iš pradžių netgi pagalvojau, kad seminarai bus gana neblogi, bet paaiškėjo forma „laba diena, pristatymai, viso gero“, ir teko savo viltis palaidoti.

Paskaitų efektyvumo lygis: Patenkinamas

Atsiskaitymai: Du pranešimai per seminarus, koliokviumas (sunkokas testas) iš 30(?) klausimų ir sunkus egzaminas iš 50 testinių klausimų (tarp jų nemažai uždavinių).

Nusirašinėjimas: per seminarus nebuvo ką, per koliokviumą nesunkiai nusirašoma nuo kaimyno, nors ir gana akylai prižiūrint, o per egzaminą sunkiai, bet norint irgi įmanomas.

Įvadas į praktiką (įskaita) (privalomas)

Aha, skamba kaip fiktyvus dalykas, sukurtas vien tam, kad būtų studijų kreditus užpildyt.

Paskaitos. Aplinkos dar nesugadintas dėstytojas M.Laužikas. Vienas iš tų kelių žmonių universitete, kuriam dar rūpi (tikrai rūpi!), kad studentai kažką iš jo gautų. Matosi, kad padėtų savo studentams, kad ir kas nutiktų. Kaip asmenybė, labai panašus į Marių Laurinaitį, taip pat yra labai gerai įvaldęs greitakalbę ir kalbėjimą be sustojimo, tikrai žodžio kišenėje per paskaitas neieško.

Tikriausiai žmonėms įdomu, kas dėstoma per tokias paskaitas? Ogi kiek pavėluotai(?) aiškinama, kaip rašyti rašto darbus, formuluoti tikslą, problemą, uždavinius ir pan., kaip pasiruošti studijų praktikai, bakalauro darbo rašymui ir gynimui.

Seminarus vedė docentė T. Bilevičienė. Jaučiasi, kad žmogus su ilgamete patirtimi, taigi nelabai turiu teisės, ką blogo pasakyt. Per seminarus darėme tą patį, ką ir per paskaitas, tik gal kiek daugiau iš praktinės pusės.

Paskaitų efektyvumo lygis: Aukštas (nors sunku vertint dėl specifinio dalyko)

Atsiskaitymai: įvairūs praktiniai darbai per seminarus

Nusirašinėjimas: nebuvo ką, nei per seminarus, nei per paskaitas.

Kreditai ir bankai (privalomas)

Paskaitos. Docentas E. Freitakas vėlgi priskirtinas prie neutralių ir monotoniškai kalbančių dėstytojų. Iš tikrųjų net nelabai turiu ką daugiau pasakyti, tai pasinaudosiu teise patylėti.

Seminarai. O apie lektorę M.Vaičiulionienę šį tą turiu pasakyti. Dėstytoja standartiškai pasirinko formą „Laba diena, Pristatymai, Viso gero“, taigi nieko nedarė, absoliučiai nieko. Pranešimų temoms pasibaigus, tiesiog būdavome paleidžiami iš seminarų. Nuomonės nepagerina ir vienas seminaras, į kurį atėjęs išgirdau, kad žadėtos diskusijos nebus, nes dėstytoja nepasiruošė. Atsiprašau, bet, kaip žmogus gali kažką dėstyt, jei negali vesti seminaro savo dėstomo dalyko tema, jei nėra iš anksto pasiruošęs?

Paskaitų efektyvumo lygis: Patenkinamas

Atsiskaitymai: Du pranešimai, nesunkūs testiniai koliokviumas ir egzaminas.

Nusirašinėjimas: Per koliokviumą su dėstytojos pritarimu. Per egzaminą nepatogus, bet tikriausiai įmanomas nuo žemiau sėdinčių studentų.

Kursinis darbas (privalomas)

Taigi taigi, kaipgis. Sulaukėme trečiojo kurso, taigi gavome ir teisę rinktis kursinio temą. Kad nereiktų dvigubai vargti, dauguma derinomės kursinio temas prie jau anksčiau pasirinktų bakalauro temų.

Kursinį rašiau pas jau pažįstamą dėstytoją N. Markevičių tema „Lietuvos eksporto pobūdis ir struktūra dabartinėmis sąlygomis“. Mažai bendrauti šį kartą teko, tai sunku plačiau rašyti, tiesiog paprastas ir malonus žmogus. Prieš rašydamas kursinį, susitikau su dėstytoju, gavau nurodymus, kas turėtų būti parašyta, ir per savaitę parašiau kasdien rimtai prisėsdamas. Po ilgokos pertraukos studijų knygelėj vėl skaičius „10“ atsirado.

Rinkos tyrimai (privalomas)

Kažkoks aukštosios matematikos, marketingo ir ekonometrijos hibridas. Vėlgi minėtieji dalykai seniai praeiti ir beveik užmiršti.

Paskaitas vedė profesorė V.Rudzkienė. Labai jautėsi, kad mokslinis laipsnis ne veltui suteiktas, matosi, kad žinios neapsiriboja siaura dėstoma sritimi. Visgi paskaitas aš sunkiai virškinau, gal tiesiog per durnas esu? Tikriausiai taip, nes auditorijoje buvo vienas kitas ir kažką suprantantis. Tiesą sakant, daug kas buvo jau girdėta per Ekonometrijos dalyką, taigi pagrindus turėjome. Per paskaitas už atsakymus į klausimus buvo dalijami papildomi balai prie egzamino. Mintis nėra itin bloga, bet tas dalijimas buvo masinis, o balo verti klausimai kartais neturėjo nieko bendro su dėstomu dalyku, o tai jau nebelabai toleruotina iš mano pusės.

Seminarai. Trololo. Pirmą kartą per trejus metus turėjome atvirai trolinantį dėstytoją A.Kanopką. Patiko man jo humoro jausmas ir požiūris į gyvenimą. Visgi seminarus vesdamas nepersistengė ir stiprokai vėluodavo. Aišku, vienintelė semestro užduotis buvo parengti projektinį rinkos tyrimų darbą (apklausa, duomenų sutvarkymas, analizė su SPSS programa ir gautų skaičiavimų apibendrinimas), taigi sunku dėstytojo darbą vertinti. Būtų įdomu pažiūrėti, kaip jis vestų paprastus seminarus.

Paskaitų efektyvumo lygis: Patenkinamas

Atsiskaitymai: Projektinis darbas ir ne pats lengviausias testinis egzaminas

Nusirašinėjimas: Per seminarus nebuvo ką. Per egzaminą nepastebėjau, bet gal buvo sąlygos.

Rizikos valdymas (privalomas)

Paskaitos. Lektorius M. Lukoševičius irgi mėgdavo pavėluoti, bet likusį laiką stengdavosi atidirbti. Skaitė paskaitas be jokių popierių, taigi neabejotinai supranta, ką kalba. Bandydavo monotoniją išsklaidyti pašmaikštavimais (kiek priminė buvusio dėstytojo A. Kaučiko būdą), bet vis tiek dar kažko trūko. Dar jaunas, neabejoju, kad ateityje išvystys savo dėstymo metodus.

Labai maloniai nustebino dėstytojo požiūris į egzaminą. Susodinimas į kas antrą eilę, kas trečią kėdę, minimizuotas laikas pačiam egzamino rašymui, rekomendavimas net galvos nepakelti egzamino metu ir akyla priežiūra. Teko girdėt, kad net visą laiką su iPhone atsiskaitymus rašantys piliečiai šį kartą nedrįso jo išsitraukti. Per trejus metus buvau susidaręs nuomonę, kad vienas dėstytojas neturi jokių galimybių prižiūrėti pusę kurso per egzaminą, bet pasirodo, kad tai visgi įmanoma.

Seminarai. Docentas R. Urniežius buvo dar vienas žmogus su neįprastu stiliumi ir tiesmuku humoro jausmu. Čia vienintelis atvejis, kai iš tikrųjų buvo labai gaila dėl seminarų formos „Laba diena, Pranešimai, Viso gero“, nes dėstytojas tikrai turėjo, ką pasakyti. Įtariu, kad jo vedamos paskaitos būtų žymiai praktiškesnės už seminarus. Gretinčiau šį dėstytoją su visų gerai žinomu R. Jasinavičiumi: panašus amžius, panaši patirtis versle, gal netgi panašus humoro jausmas, abu turi, ką pasakyti ne tik iš teorinės, bet ir iš praktinės pusės, ir abu geranoriškai nusiteikę studentų atžvilgiu. Dėstytojas netgi prisipažino žinąs apie šį tinklaraštį.

Paskaitų efektyvumo lygis: Aukštas

Atsiskaitymai: Referatas, Egzaminas (jei gerai pamenu 15 atvirų klausimų ir 40min, laiko šiek tiek trūko, bet realiai įmanoma spėti)

Nusirašinėjimas: Per seminarus nebuvo ką, per egzaminą praktiškai neįmanomas.

Apibendrinimas ir naujovės

Kadangi yra nemažai apie šį tinklaraštį žinančių dėstytojų, o aš esu šioks toks nusirašinėjimo priešininkas, tai noriu pastebėti, kad dėl dėstytojų tingumo kilo nauja sukčiavimo banga. Esmė paprasta, anksčiau laikę egzaminą (pvz., neakivaizdininkai ar išankstinės sesijos atveju) asmenys su telefonu nufotografuoja užduoties lapus, o nuotraukos prieš atsiskaitymus plinta tarp kitų studentų (dėl nevisiškai tobulo platinimo kopijos pasiekia ne visus, bet tikriausiai bent pusė žmonių užduotis gauna). Jeigu dėstytojai atidirbtų už savo atlyginimus ir paruoštų skirtingas užduotis, šitos problemos neturėtume. O dabar jau kartais paaiškėja, kad kai kurie dėstytojai tas pačias užduotis dalija kasmet nė kiek nekeisdami. Šį kartą neįvardinsiu, kur problema pasireiškė, bet turėkite omenyje, kad ji egzistuoja.

Pagal studijų planą tikėjomės įdomiausio semestro per visus trejus metus. Deja, gavome tą patį, kaip ir visada. Dėstytojų pasyvumas „atmušinėja“ visus užeinančius norus pasimokyt. Užeina, pasėdi skaitykloj bent savaitę namo grįždamas tik pamiegot, parašai kokį darbą, galėtum ir toliau laikyt tempą, bet „atmuša“, tikrai „atmuša“. Gal pavyks kitais metais kaip nors persilaužt, nes progresas šioks toks yra.

Naujovių nelabai ir yra, tik viena. Po metų pertraukos vėl pradėjom pastoviai vaikščiot į MRU sporto salę, truputį kaulus prajudint. Reikia pasinaudot, kol dar studentai esam ir nereikia jokių papildomų mokesčių mokėt.

Kol kas tiek, laukia ketvirtas kursas, kuris dėl praktikos ir bakalauro darbo bus jau visiškai kitoks. Žiūrėsim, gal reikalai pagerės nors kiek.

Priminimas tiems, kurie galvoja, kad VU Ekonomika yra gėris, o MRU Ekonomika yra niekam tikusi: ir ten, ir ten dėstytojai beveik tie patys. Vien dėl to, kad niekas problemų nekelia į viešumą, dar nereiškia, kad ten jų nėra.

Kraujo donorystė #10

Praėjo keturi mėnesiai, kuriuos man liepė Žolyno gatvėj nesirodyt. Dar savaitė praėjo, kad mes su didžiai gerbiama ir gerai žinoma Lietuvos fotografe Justina susiderintume apsilankymo laiką. Per tuos mėnesius sudalyvavau kažkokiam Facebook konkurse apie donorystės mitus ir laimėjau „mažą dovanėlę“, kuri visgi buvo ne tokia jau ir maža, nes susidarė iš knygos (tema tokia gana aktuali donorams), naujojo pavyzdžio puodelio, to daikto, kurį duoda maigyt siurbiant kraują (labai smagus dalykas, turėsiu ką per paskaitas veikt) ir labai kokybiškai atrodančio tušinuko (iš trijų turimų šitas labiausiai patinka).

Jei jau kalbam nuo pradžių, tai dabar yra pavasaris. Kadangi dabar yra pavasaris ir šilta, tai aš vaikštau be striukės. Ir man visiškai vienodai, kad visas aplinkinis pasaulis mane durnium laiko. Iš savo gyvenimo praktikos esu susikūręs hipotezę, kad tokiu oru geriau eit be striukės, nes nesuprakaituoji. Neperkaisti – neperpučia – nesusergi. Suvaikščiojęs pirmyn atgal per miestą, jaučiuosi pakankamai gerai ir sirgt neplanuoju. Taigi neaiškinkit. Jeigu jums šalta, nereiškia, kad man šalta.

Taigi pirmą kartą pavyko suorganizuot apsilankymą Kraujo centre nebe vienam. Centre tradiciškai žmonių nėra, hemoglobinas juokingai nukritęs iki pačios minimaliausios leistino ribos(?) – 135 kažko kažkur, kas mane kiek nustebino. Užtat pulsas kiek pasitaisęs ir jau beveik į normas įtilpo. Vėl užtaikiau ant tos pačios daktarės, kuri stengiasi manimi nusikratyt (hihi), tai dabar visam gyvenimui užrašė, kad galiu nueit tik du kartus per metus (jums kraujo nereikia, tai aš galiu į Santariškes paeit, nors to daryt neplanuoju bent jau artimiausiais metais). Viskas, baigėsi lenktynės su Negerove, teks jį paleist (nors gal ir jį užblokuos kada).

Sausainių Centras vis dar neįperka, bet apsirūpinęs naujomis dovanomis. Visokie bilietai į kiną, pakabukai, CD dėklai (kas nors dar kompaktus tebenaudoja?), senieji gerieji maišeliai ir naujieji gerieji berods patogūs puodeliai (čiupau, kol dar yra, nes juos visada išgraibsto). Ir, žinoma, standartiniai hematogenai.

Seselė eilinį kartą venos atkapstyt negalėjo ir skundėsi, kad adata storesnė už mano venas, bet visgi sėkmingai pradūrė. Gal tiek trumpai.

Grįždamas namo, paneigiau savo ilgai teisinga laikytą hipotezę, kad nuo hemoglobino lygio priklauso pavargimas dėl fizinio krūvio einant namo. Šį kartą jaučiausi geriau nei visada (gal kiek padėjo vėl pradėta lankyti MRU sporto salė).

Dar apdiskutavom seną gerą hipotezę „kas skaudžiau: kraujo ėmimas iš piršto, ar storesnės adatos bedimas į veną“. Visgi nutarėm, kad bedimas į pirštą yra baisiausia visos procedūros dalis.

Be to, sugalvojau naują kraujo donorystės mitą: dažnai duodant kraują, kraujo čiulpai nusilpsta ir nebepagamina reikiamo kiekio hemoglobino. Imkit šitą mitą kaip už tikrą ir visiems papasakokit, nes gi patys suprantat, kad kraujo davimas yra baisulingai kenksmingas sveikatai. Hihi.

Kita kraujo donorystė numatoma kažkada rugsėjo arba spalio mėnesį. Jei kas labai nori prisijungti, tai duokit žinią.

p.s. Justina, imk puodelį.

p.p.s. Ak, tiesa. Rytoj prasideda Login 2011. Bilietą kažkokiam konkurse laimėjau. Tikėjausi Justinai atiduot, bet, kad neima. Dabar dar svarstau, ar verta ten eit, nes po pernykščio apsilankymo likau baisulingai nusivylęs. Žmonės, viena Mariaus Laurinaičio paskaita įdomesnė už visą tą jūsų išpūstą konferenciją, į kurią niekas bilietų neperka net paskelbus akciją ir padalijus bilietus po trisdešim kelis litus. Gal visgi reiks išsiruošt, bent jau tuos visus nemokamus daiktus susirinksiu, kuriuos duoda įeinant (mūhua). Toliau ten gal nieko naudingo nebus, nebent ką iš blogosferos žvaigždūnų sutikčiau: Rabinovičių ar bent jau Selską.

Naujoji atsiskaitymo tvarka bankų kortelėmis ir RFID

Nuotrauka pasiskolinta iš LOLBlog

Po įrašo apie netobulumus, pakeitus atsiskaitymo bankų kortelėmis tvarką, ir komentaruose kilusios diskusijos apie naująją bekontaktę RFID technologiją paprašiau, kad tai trumpai pakomentuotų šios srities žinovas, MRU lektorius Marius Laurinaitis. Kadangi dėstytojo komentaras ne toks jau trumpas ir su gana daug citatų, tai skelbiu jį kaip atskirą įrašą:

Dėl magnetinių kortelių tolimesnio aptarnavimo

Lietuvos bankų asociacija (LBA), vienijanti vienuolika bankų ir užsienio bankų skyrių, primena, kad nuo 2011 metų sausio 1 dienos visos su lustinėmis kortelėmis atliktos atsiskaitymo operacijos visuomet turės būti patvirtintos PIN kodu. Kartu LBA pabrėžia, kad visos rinkoje esančios magnetinės kortelės privalo būti aptarnaujamos iki jų galiojimo laikotarpio pabaigos.

Magnetinėmis mokėjimo kortelėmis atliktos operacijos turės būti patvirtintos arba PIN kodu, arba kortelės turėtojo parašu, priklausomai nuo atsiskaitymo vietoje įdiegtos įrangos.

Magnetinių mokamųjų kortelių, kurių nemažai turi išleidę Europos, kitų pasaulio šalių bankai ir beveik visi JAV bankai, pagal Visa ir MasterCard reikalavimus egzistuos dar keletą metų, taigi šiomis kortelėmis dar bus atsiskaitoma ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

Be to, pagal Europos Sąjungoje nuo 2011 sausio 1 d. įsigaliojantį reikalavimą, visi korteles aptarnaujantys įrenginiai privalo turėti galimybę nuskaityti lustinės kortelės duomenis.

„Tačiau tai nereiškia, kad magnetinės kortelės nustoja galiojusios. Visa įranga turi būti pritaikyta aptarnauti abiejų tipų korteles, ir tikimės, kad prekybininkai nepamirš, kad magnetinės kortelės yra toks pats atsiskaitymo įrankis, kaip ir lustinės kortelės. Lietuvos bankų klientai tokių kortelių turės vis mažiau, tačiau turistai iš kitų valstybių magnetinių kortelių gali turėti dar keletą metų, todėl prekybos vietose derėtų išlaikyti universalias sistemas“, – sako Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas.“

Dėl EMV standarto

(Komentare mačiau, jog kažkas kaltina kompanijas dominuojant)

„Europay – MasterCard“ ir „Visa“ lyderiai kortelių atsiskaitymų srityje, todėl akivaizdu, jog jie ir pasiūlė pereiti prie mikroprocesorinių kortelių, Lietuvoje šių standartų kortelių taip pat yra daugiausia:

Visa ir MasterCard sistemų debeto kortelių rinkos dalis beveik nepasikeitė ir 2009 m. pabaigoje atitinkamai sudarė 69,7 ir 30,3 procento. Nepakito kredito kortelių skaičiaus didėjimo tendencijos, pastebimos jau kelerius metus. Palyginti su 2008 m., kredito kortelių skaičius padidėjo 13,0 procento ir 2009 m. pabaigoje sudarė 13,3 procento visų mokėjimo kortelių. Šalyje platinamų MasterCard, Visa ir American Express sistemų kredito kortelių rinkos dalis beveik nepasikeitė ir 2009 m. pabaigoje atitinkamai sudarė 59,5, 36,4 ir 4,2 procento.

Kaip sakoma – kas moka, tas ir muziką užsako.

EMV sudarytas iš šių sistemų pirmųjų raidžių. Europos bankai perėjo prie EMV, kaip ir likęs pasaulinis, dėl patikimumo, kuris nors ir sušlubavo kartelį, bet nebuvo paneigtas. Nes svarbiausia – EMV panaikino vieną iš dažniausių sukčiavimo būdų: SUKČIAVIMAS KORTELEI NESANT (skiminimas, baltojo plastiko apgavystės ir t.t.).

Dėl EMV standarto kortelių skaitymo: čia kortelinių atsiskaitymo centro bėda, jis neatliko visų parengiamų darbų, nes būtent jis turi užtikrinti EMV standarto kortelių aptarnavimą, nepriklausomai nuo emitento.

Dėl RFID saugumo

Aš nesu kriptografas, neišmanau asimetrinės kriptografijos matematinių algoritmų, bet viena man aišku:

  • Mes kalbame apie RFID technologijas, taikomas mokėjimų srityje, kurioje duomenų privatumą garantuoja naudojama koduotė, kuri savo veikimu prilygsta PKI sertifikatų veikimui. Naudojami tie patys elektroniniai viešieji ir slaptieji raktai, kurių nulaužimo kaštai viršytų gaunamą naudą. Kitas dalykas – mažos sumos, juk RFID mokėjimai įgalina atsiskaityti nedidelėmis sumomis ir tik sertifikuotuose terminaluose. Net jei ir pavyktų elektromagnetinės emisijos įrenginiais perimti RFID koduotus duomenis, ar nesankcionuotai nuskaityti kortelę, patirti nuostoliai būtų nedideli ir greitai atsekami.
  • Jeigu kalbame apie RFID technologijas naudojamas patekti į patalpas, kaip laiptinės ir t.t, ten gali būti naudojamos pigios, nekoduotos, tai tokias taip. Bet ar tai grėsmė?

Čia nuorodos į paprastus paaiškinimus apie RFID mokėjimų saugumą, taip pat galima rasti daug mokslinių straipsnių ta tema

Daugiau informacijos apie juos galima rasti:

Idealus laikas pirkti su vogtomis banko kortelėmis

Nuotrauka pasiskolinta iš Financial Post.

Kaip jau visi žinote, nuo šių metų pradžios (o realiai tai jau nuo gruodžio) visos krautuvės susistatė naujus kasos aparatus atsiskaitantiems kortelėmis. Berods jiem kažkas iš aukščiau paliepė.

Aš, kaip praktiškas žmogus, gruodžio mėnesį apsilankęs parduotuvėje, kurioje renkasi praktiški žmonės ir nepasigėdijęs į krepšelį įsidėt prekių su „N“ ženklu, prie kasos pastebėjau šitą stebuklą. Klausiam pardavėjos, ar jau per šitą viskas veikia, gaunam teigiamą atsakymą. Grūdam savo kortelę – ogi nė velnio. Pardavėja išduoda paslaptį, kad naujieji Lietuvos krautuvių stebuklai priima visas Lietuvos bankų korteles, išskyrus Parex, nes nu kažkas neveikia dar, kaip turėtų. Pardavėja akivaizdžiai pati išsigandus naujovių ir nelabai ką supranta, bet nieko. Ima kortelę mano, pati dar pabando įkišt, neveikia, nors sulaužyk. Nieko keisto, kad neveikia, kai kortelė ne visiškai lietuviška. Bet pasirodo, kad tame aparate yra įmontuotas ir senas geras magneto perbraukimo mechanizmas nenumatytiems atvejams, kuris puikiausiai veikia. Pardavėja net nežino, ar čia dar reikia pasirašinėt, ar ne, bet dėl visa ko paduoda tušinuką.

Kitas artimiausias praktiško žmogaus apsilankymas praktiškoje parduotuvėje, kuri šį kartą stovi Rokiškyje (tiksliau Parokiškės kaime). Prieš pat Saulėgrįžos šventę, aparatai irgi jau sustatyti, bet net neįjungti.

Ir dar vienas praktiško žmogaus apsilankymas krautuvėje, vėl Vilniuje.
– Tai gal jau veikia normaliai?
-Ne.
-Tai kada veiks?
-Gal kovo mėnesį jau ir veiks. Tiesiog visada braukit per magnetą.
-OK

Parašo net nebeprašo.

Šiandienis apsilankymas nepraktiškame Mandarine. Nors tas akcinis alus tikriausiai nebūtų buvęs pigesnis Norfoj. Biržų kaimiškas nefiltruotas, visai patiko. Tiesa, ne apie alų aš čia rašiau. Ten jaunimas irgi nelabai įvaldęs techniką, bet bent jau parašo paprašė.

O dabar esmė. Pardavėjai ir anksčiau pernelyg saugumu nesirūpino, dabar jie net į kortelę nepažiūri, o dauguma ir parašo nebeprašo. Vadovybė pernelyg nesistengė viską aiškindama ir apsiribojo tik naująja sistema, kurioje viskas pastatoma ant PIN kodo. O senoji perbraukimo technologija buvo prilyginta naujajai, neatsižvelgiant į saugumo kriterijų skirtumus.

Naująja technologija, įstatant kortelę ir įvedant PIN kodą, užtikrinama tikrai pakankama apsauga. Tuo tarpu, perbraukiant per magnetą ir suvedant 4 skaičius nuo kortelės (ne PIN), galima atsiskaitinėt bet kieno kortele ir bet kam. Nors ir baltu plastiku, jei tik turi nusirašęs ir tuos keturis skaičius. Pardavėjai net vizualiai kortelės neapžiūri.

Nežinau, kaip reikalai judės į priekį, bet šiuo metu iš silpnos apsaugos pereita prie apverktinos.

Sprendžiant iš reakcijos Tinklaraštininkų Skype kanale, maždaug 90% perskaičiusių jau planuoja rašyt komentarą ir išaiškint durnam šito tinklaraščio autoriui, kas yra PIN kodas, ir kad jis nėra užrašytas ant kortelės. Taigi aiškinu dar kartą. Yra prie kasų aparatas, juo galima atsiskaityt dviem būdais:

  • Naujuoju. Įstatote kortelę ir įvedate PIN kodą, kurį žinote tik jūs ir jūsų katinas. Beje, laukiant eilėje galima sau ramiai spoksot, kokius kas numerius veda (esu beveik įsitikinęs, kad mūsų dėstytojas Marius Laurinaitis taip ir daro, bei pasakos antrakursiams per paskaitas). Jeigu šalia matote Marių Laurinaitį, būtinai sukraukite visus pirštus ant to aparato skaičiukų, kad net žvitri dėstytojo akis nesugaudytų, kurį spaudžiat. Aišku, dėstytojas iš jūsų kortelių nevogs, bet saugumas niekam nepakenks.
  • Senuoju. Aparato dešinėje pusėje yra magnetinės juostelės skaitytuvas (per jį anksčiau braukdavo kasininkės pačiame kasos aparate). Atstatot kortelės magnetą į vidinę aparato pusę ir neskubėdami perbraukiat. Tada jūsų paprašo suvest keturis skaičius (bet tai nėra PIN, juk kasininkės jūsų anksčiau skaičių neprašydavo?). Tas kodas yra užrašytas ant pačios kortelės. Paprastai jį sudaro 16 skaičių, bet gali būti ir kitokių variantų, pvz., pas mane yra tik keturi skaičiai. Kiek jų bebūtų, vedam paskutinius keturis. Ir viskas. Absoliučiai jokių apsaugos priemonių, net vizualinių, net parašo, nieko. Prekinkitės, kol kortelės savininkas užblokuos kortelę… Uoj, šito aš nesakiau…

Aišku, pagal visokius ES reikalavimus tuoj iš apyvartos dings kortelės su magneto juostomis ir liks tik lustas (kuriam jau ruošiama bekontaktė pamaina), bet mes gi gyvenam šiandien. Šitoj vietoj yra didelė saugumo skylė, neaišku, kada bus atkreiptas tinkamas dėmesys.

MRU Finansų ekonomika. IV semestras

Nuotraukos autorius: Vidūnas Gelumbauskas. Pirmame plane: lektorius Marius Laurinaitis. MRU Finansų ekonomikos ir Verslo informatikos studentai ne visai savo noru sėdi Paskalio Fornažo paskaitoje apie tai, kokia Prancūzija yra nuostabi. Gaila, kad dėl to netekom vienos Elektroninių atsiskaitymų paskaitos.

Taip, mano semestro vidurkius nuo šiol matysit kaip savo ausis. Dėl dviejų priežasčių: pirmoji – aną kartą pradėjo reikštis kažkokie troliai, antroji – kai kurie giminės labai aktyviai seka mano tinklaraštį, skleidžia visokias paskalas bei retkarčiais dar užsimano paaiškint man, kaip aš čia mažai mokausi, kad toks prastas vidurkis. Tiesą sakant, mokytis dėl pažymių baigiau maždaug 8 klasėje, nuo tada niekad nebedarau ir paruoštukių… iš principo. Iš tikrųjų man truputį gaila tų veikėjų, kurie žmogaus žinias vertina tik pagal pažymį.  Taip, mano pažymių vidurkis tikriausiai žymiai mažesnis už vidutinį, na ir kas iš to? Žinoma, kaip ir dauguma, galiu prieš kiekvieną egzaminą klijuotis armonikėles, nusirašinėt nuo kitų, daryt visokius papildomus darbus už kokį +1 balą, lįst seminarų dėstytoj….. ir t.t. Ir visgi, kas iš to? Gerai, turėsiu aukštesnį vidurkį, bet įdomu, kiek dėl to pagerės mano žinios? Taip, esu baisus tinginys, bet dar turiu valios, kad išlaikyčiau beveik 100% lankomumą. Lankau netgi visiškai beviltiškų dėstytojų paskaitas, nes tikiuosi, kad nors maža dalelė vis tik užsigulės galvoje ir prieš egzaminą reiks mažiau mokytis. O prieš egzaminus beveik nesimokau, dar nė karto paskutinę naktį prie knygų ir užrašų nesėdėjau. Ir to man visiškai užtenka, kad sugebėčiau ramiai įsisavint žinias ir judėt be skolų.

Šį semestrą visi ėmė išankstines sesijas, tai ir aš paėmiau. Žinot, bandos jausmas daro savo. Užtat dabar turėsim senas geras trijų mėnesių atostogas, kokių neturėjom berods nuo penktos klasės. Mmm, miela.

O ketvirtas semestras buvo visiškos atostogos, tik šeši dalykai. O tarp jų nė vieno, prie kurio reiktų itin daug vargt.

Buhalterinė apskaita (privalomas)

Prieš semestro pradžią visas viltis sudėjome į šį dalyką. Tikėjomės nors šį tą naudingo išmokti. Ir lektorė J. Bikienė mūsų nė kiek nenuvylė. Paprastai, aiškiai, susistemintai, su pašmaikštavimais, įvairiomis situacijomis iš profesinės patirties ir nuolat primenant Vyriausybės naktinę mokesčių reformą. Taigi paskaitomis esu visiškai patenkintas ir nematau, ką būtų galima keisti.

Seminarus vedė ta pati dėstytoja, neskubėdami sprendėm buhalterinius uždavinius. Vėlgi nelabai galiu ką prikišti. Buvo padaryta viskas, kad grupė kuo geriau įsisavintų medžiagą, ir neliktų nesupratusių.

Atsiskaitymai: du koliokviumai ir egzaminas. Nesunkūs, lankant paskaitas ir seminarus, tikrai problemų nekils.

Nusirašinėjimas: Visgi bendrą vaizdą stipriai sugadino leidimas masiškai nusirašinėti per koliokviumus ir egzaminą. Per egzaminą taipogi matėsi ir nemažai armonikėlių.

Elektroniniai atsiskaitymai (privalomas)

Žinot, jau gerą mėnesį galvoju, ar verta kažką apie šį dalyką rašyti, nes to paprasčiausiai neįmanoma nusakyti žodžiais. Paskaitas ir seminarus vedė lektorius M. Laurinaitis. Eikit sau, kas čia per žmogus, tikrai sunku nupasakot, reikia pamatyti gyvai. Žinot, teko susidurt su gana daug draugiškų dėstytojų, bet čia jau nebeįmanoma įtilpti į jokią vertinimo skalę. Žmogus, kuris trykšta teigiamomis emocijomis, kuris viską žino, viskuo domisi ir viską išmano. Žmogus, kuris ne tik idealiai išmano savo dėstomą dalyką, bet ir nuolat domisi naujovėmis. Žmogus, kuris turi stulbinamų pedagoginių sugebėjimų. Daug kas galėtų iš jo pasimokyti, kaip priversti studentą ne tik neužmigti, bet ir išbūti pusantros valandos įdėmiai kemšant pateikiamą informaciją į savo galvą. Jei tik pradedi jaust, kad teorija per paskaitą pradeda atsibosti, tuoj išgirsti kokį nors linksmą nutikimą iš dėstytojo studijų metų, darbo FNTT ar šiaip gyvenimo. Tiesą sakant, kai kuriems pradėjo kilti rimti įtarimai, ar eiliniam mirtingajam tikrai gali tiek daug visko nutikti.

Be to, čia vienas iš nedaugelio dėstytojų, kuris sugeba priversti studentus lankyti paskaitas ir seminarus, nors niekada nežymi lankomumo. Manau, kad suprantat, kodėl taip yra. Taipogi Marius Laurinaitis pasako „Marius Laurinaitis“ ne ką rečiau nei Rokas Žilinskas pasako „Rokas Žilinskas“.

Gavome daug informacijos apie elektroninius pinigus, sukčiavimą, savo teises internete, institucijas, į kurias galima kreiptis, jei mūsų teisės būtų pažeistos, ir daug daug labai daug visokios kitokios naudingos informacijos.

Atsiskaitymai: neprivalomas pristatymas apie atsiskaitymų sistemą (už maždaug 0,5 papildomo balo) ir lengvas testas su kompiuteriu per egzaminą.

Nusirašinėjimas: per seminarus nebuvo ką nusirašinėti, per egzaminą praktiškai neįmanomas.

Įmonės finansai (privalomas)

Dalykas, iš kurio daug tikėjomės, bet stipriai nusivylėme. Paskaitas ir seminarus vedė lektorė L. Villis. Berods pirmą kartą per dvejus metus teko susidurti su tokiu atveju, kai paskaitų atsėdėjimas nedavė absoliučiai nieko: kaip galvoj buvo visiška tuštuma, taip ir liko. O kodėl taip buvo? Gal pradėkime nuo to, kaip buvo vedamos paskaitos. Taigi iš 180 žmonių susirenka kokie 15, kurie jas lanko vien iš principo (vėliau padaugėjo iki 20-30, nes kartais žymėdavo lankomumą). Ateina dėstytoja, atsidaro savo kurtas (?) skaidres ir visą paskaitą monotoniškai nuo jų skaito. Štai taip mano tuščia galva nė kiek ir nepapilnėja. Čia dar ne viskas, dėstytoja retkarčiais nieko nepranešusi į paskaitas neatvykdavo arba stipriai pavėluodavo, kartais ateidavo tik pasakyti, kad paskaitos dėl neaiškių priežasčių nebus ir pan. Nelabai suprantu tokio neatsakingumo. Bet ir čia dar ne viskas. Labai retai ką nors įsidėmėdavome per paskaitas, bet kai netyčia išgirdau, jog mums yra skaitoma pasenusi informacija, o dėstytoja tegali atsakyti „nežinau, gali būti“, man kyla rimtų klausimų dėl jos kompetencijos.

Per seminarus analizavome įmonių veiklos ataskaitas. Viskas vėlgi buvo vykdoma paskubomis, be svarbiausių dalykų akcentavimo, padrikai. Visgi kažkokius pagrindus šiaip taip įgavome, gal dėl to, kad teko vieną pasirinktą įmonę analizuoti patiems, taigi buvome priversti šiek tiek pasimokyti savarankiškai. Dar visa laimė, kad seminarus dėstytoja lankė atsakingiau, nepranešusi neatvyko tik vieną kartą.

Atsiskaitymai: vienas visiškai beprasmis pranešimas ir viena įmonės analizė per seminarus ir itin nekompetentingai paruoštas testo formos egzaminas, tokio absurdo nemačiau nuo 12-os klasės kompiuterinio raštingumo įskaitos, klausimai neaiškiai suformuluoti (atsakymai dar baisesni), dėl didžiosios dalies klausimų ir atsakymų galima stipriai ginčytis. Be to, sunku paaiškinti priežastį, dėl kurios beveik visi klausimai sudaryti iš dvigubų neiginių (neiginys ir klausime, ir atsakyme). Reikia nemažai laiko, kad pavyktų susigaudyti, ko klausime norima. Be to, maždaug trečdalis studentų nuo egzamino atleidžiami, nors vis dar nesuvokiau, pagal kokius kriterijus tai daroma.

Nusirašinėjimas: per seminarus nebuvo ko, per egzaminą buvo atėję pora vaikinukų iš Studentų atstovybės, bet vis tiek visi masiškai nusirašinėjo.

Štai taip vietoje gana įdomaus dalyko turime vieną didelę žinių spragą.

Marketingo pagrindai (privalomas)

Prekė, kaina, paskirstymas, rėmimas. Šiuos keturis žodžius tikriausiai išmokau ilgam. Bet ne dėl to, kad mus kas nors būtų kankinęs, o tik dėl to, kad jie buvo nuolat kartojami. Docentas daktaras J. Vijeikis – geras mūsų buvusio dėstytojo R. Jasinavičiaus draugas ir bendramintis – pasirinko kiek neįprastą variantą ir paskaitas praktiškai pavertė seminarais. Dalį paskaitos buvo vykdomas praėjusios paskaitos kartojimas, per kurį savanoriai galėjo apžvelgti ankstesnę paskaitą ir gauti priedą prie egzamino balo, o per likusią dalį buvo dėstoma nauja medžiaga. Idėja tikrai gana gera, bet vėliau pirmoji dalis išsitęsė iki ~80 minučių, o naujai medžiagai likdavo tik kokios 10-20 minučių, kas man jau nebelabai patiko. Visgi tokį metodą vertinu visai teigiamai, buvo lengviau įsisavinti ir reikėjo mažiau ruoštis egzaminui.

Per seminarus su lektore B. Vaitėniene nagrinėjome įvairias marketingo situacijas, didžiųjų pasaulio įmonių veiksmus vykdant inovacijas, o galiausiai grupelėse kūrėme naujo produkto ar paslaugos įvedimo į rinką planą. Aišku, smagiausia buvo tai, kad vienai grupei pristačius darbą, kita turėjo būti gerai pasiruošusi ir pirmajai užduoti klausimus (vėliau klausimus uždavinėjo ir kiti). Dėl tų klausimų manęs grupiokai nemėgo, bet buvo smagu kitiems kenkti, aš gi normalus lietuvis.

Atsiskaitymai: žinomos įmonės marketingo veiksmų analizė, marketingo planas ir egzaminas iš dviejų atvirų klausimų.

Nusirašinėjimas: per seminarus nebuvo ką, o per išankstinį egzaminą laikėme ne vienu metu, tai sunku spręsti. Įtariu, kad per oficialų egzaminą nusirašinėjimo nuo paruoštukių netrūks.

Kompiuterinis sprendimų modeliavimas (alternatyviai pasirenkamas)

Informatikai nebūtų informatikai, jei nesugalvotų visko perkelti į kompiuterinę erdvę.

Įvadinė paskaita: ateina docentas daktaras S. Norvaišas ir pareiškia, kad paskaitų ir seminarų nebus! O viską darysime internetu. Iš pernykščių Informatikos paskaitų nujaučiame, kad vėl žaisime su iki gyvo kaulo įgrisusiu ir beprasmiu SVS (duodama tema, kažkas parašo idėją, o kiti vertina, kaip vaikų darželyje). Mūsų nelaimei, neklydome. Tiesa, tie SVS turi savo specifiką: negalima idėjų vertint taip, kaip tu jas vertini, nes tavo nuomonė skirsis nuo dėstytojų nuomonės, o dėl to, gausi labai mažus balus. Todėl būtina vertinti taip, kaip tikėtina, kad vertins patys dėstytojai (nors buvo požymių, kad net ir šį darbą daro ne patys dėstytojai).

Beje, esu įsitikinęs, kad vienintelis žmogus, kuris mokėtų normaliai panaudoti tą SVS sistemą, yra Marius Laurinaitis, taigi labai rekomenduoju su juo pasikonsultuoti.

Tikriausiai net nebūtina sakyti, kad absoliučiai nieko neišmokome. Ne gana to, semestro pabaigoje iš mūsų buvo pradėta akivaizdžiai tyčiotis. Iš pradžių buvo pasakyta, kad egzamino nebus, o gausime tokį balą, kokį susirinksime iš interneto projektų. Visgi vėliau dėstytojas nusprendė nesilaikyti savo pažadų ir padaryti egzaminą žodžiu. Žinokit, pajautėm tai, ką žmonės rusų laikais vadino eile prie dešros. Buvo nurodytos valandos, kada galima ateiti laikyti egzaminą. Ateini, pastovi keturias valandas ir eini namo, nes nespėji. Jei nori spėt, ateini bent pusantros valandos iki egzamino pradžios.

Tvarkaraštyje parašyta, kad tiek paskaitas, tiek seminarus veda ir dekanas docentas daktaras S. Norvaišas, ir prodekanė docentė daktarė A. Skaržauskienė. Prodekanę matėme vieną kartą, dekaną – du.

Atsiskaitymai: vaikiški žaidimai internete per SVS sistemą ir egzaminas žodžiu padarius nedidelį rašto darbą.

Nusirašinėjimas: nebuvo ko

PAPILDYMAS: dekano S. Norvaišo atsaką ir tolesnę diskusiją rasite žemiau esančioje komentarų skiltyje.

Logistika (alternatyviai pasirenkamas)

Ne, čia ne Logika, nemaišykit. Logistika – tai optimalus materialinių srautų planavimas, organizavimas ir valdymas. Toks gana įdomus dalykas, stipriai persipynęs su marketingu. Paskaitas vedė docentas daktaras R. Minalga. Pirmą paskaitą bandė mus pagąsdinti, bet vėliau atsiskleidė kaip paprastas ir draugiškas dėstytojas, kuris retkarčiais nepamiršdavo ir pašmaikštauti. Dedam labai didelį pliusą ir už tai, kad paskaitos buvo vedamos praktiškai nesinaudojant užrašais. Labai apmaudu, kad dėl sunkios ligos dėstytojas paskaitų vesti taip ir nebaigė, balandį išėjo iš darbo.

Seminarus vedė lektorė S. Sarapinienė. Esu visiškai nusivylęs, nes iš jų nebuvo absoliučiai jokios naudos. Teko pristatyti keturis visiškai beprasmius pranešimus.

Atsiskaitymai: keturi beprasmiai pranešimai per seminarus ir du atviri klausimai per egzaminą.

Apibendrinimas

Nepamirškim užpildyt anoniminės anketos apie dėstytojus, kurią mums taip rekomendavo lektorius Marius Laurinaitis.

Šiaip visą semestrą būtų galima apibūdint dviem žodžiais: Marius Laurinaitis.