Žymų Archyvai: Nacionalinis diktantas

Nacionalinis diktantas #2017

Malčius rašo nacionalinį diktantą

Dar vieni metai praėjo, parašėm dar vieną Nacionalinį diktantą. Labai jaučiasi, kad kasmet mano gramatikos sugebėjimai vis labiau šlubuoja. Jei po mokyklos baigimo jie buvo beveik nepriekaištingi, tai dabar rašybos tikrinimo programos jau už mane pasidarė gudresnės.

Organizatoriai šiemet padarė protu nesuvokiamą sprendimą ir nukėlė diktanto rašymą iš įprasto šeštadienio į penktadienį. Toks įspūdis, kad piktybiškai bandoma mažinti dalyvių skaičių. Toli gražu ne visi norintys darbo metu turi galimybę jį rašyti. Iš pradžių galvojau nedalyvauti, paskui nusprendžiau eiti į Vilniaus savivaldybę, bet galiausiai diktanto rašymą darbe suorganizavo kolegės. Tiesa, sena magnetola prastą garsą skleidė, o vietoj jos paleista transliacija internetu nepasitikėjau, tad pasileidau per telefoną FM bangų radiją ir rašiau su ausinėm. Labai geras sprendimas, labai gerai, aiškiai girdisi. O ir aplinka dėmesio neblaško.

Diktavimo tempas (kaip ir pernai) labai geras, spėt galima ir dar laiko lieka. Tekstas irgi gražus sukurtas. Žodžių nebevartojamų neprikrauta, kaip anksčiau mėgdavo. Skyryba, žinoma, yra neįveikiama kalbininkų tvirtovė su išimčių gynybiniais bokštais, tad apie ją atskirai kalbėti neverta.

Nacionalinis diktantas #2016

Po mokyklos baigimo, rašybos žinios kasmet vis labiau mąžta ir net pats išsigąstu, kai nemokamos rašybos tikrinimo programėlės vis dažniau pabraukia mano suminkytą tekstą. Anksčiau taip nebūdavo. Bet tai – ne pasiteisinimas praleisti Nacionalinį diktantą, tai būtų tas pat, kaip praleisti apsilankymą Kraujo centre. Todėl su patyrusiais kraujadaviais Justinu ir Justina susitarėm sudalyvauti ir šįsyk. Tiesa, pastaroji eilinį kartą paskutinę akimirką „susirgo“ ir neatvyko, bet to juk ir tikėjomės.

Kaskart diktantą rašome vis kitoje vietoje, šįkart išsirinkome Antakalnio gimnaziją, beje, vos nesuklydome, nedaug trūko, kad nueitume į kitą Antakalnio mokyklą, bet visgi likus kelioms minutėms jau buvome mokyklos suole. Atgijo seni prisiminimai. Visai neblogai toje mokykloje buvo. Gal tik tada jos nevertinome.

Apie prisiminimus buvo pasakojama ir diktanto tekste, beje, labai gražiai parašytame, su keliais gyvenime nevartojamais žodžiais, bet pakankamai nesunkaus. Žinoma, klaidų lygiose vietose privelti eilinį kartą pavyko, bet eidami juk ir nebesitikėjome pakliūti į antrą etapą, atėjome sudalyvauti ir linksmai praleisti laiką, kad ir kaip banaliai tai skamba.

Net ir užvėrę mokyklos duris, nejučiomis grįžome į prisiminimus, dar visai nesenus laikus, kai mūsų rankose atsidūrė pirmieji mobilieji telefonai, pirmieji spalvoti telefonai, pirmosios kameros telefonuose. Laikus, kai nuotraukas iš telefono į kompiuterį buvo įprasta perkelti IrDa jungtimi, ji buvo įprasta ir žaidimams tarp telefonų mokykloje apsikeisti. Dešimtmečiu jaunesni už mus jau tikriausiai nesuprastų, kam diedukai laiko suglaudę du telefonus ir nekruta. Neatsimintų tikriausiai nė lanksčiųjų kompiuterių diskelių ar kasečių. Technologijos greit juda į priekį. Nieko nebestebina ir Diktanto herojų pokalbis apie po pasaulį išsibarsčiusius vaikus, iš kurių „toliausiai“ gyvena gretimame kambaryje į virtualų pasaulį persikėlęs jaunėlis. Su juo susisiekti sunkiau nei su Azijoje ar Amerikoje gyvenančiais ir kitokio gyvenimo ieškančiais jo broliais.

Ačiū organizatoriams. Būtinai atlėksiu ir kitais metais. Jei tik gyvas būsiu.

 

Danutė Kalinauskaitė

Sugrįžimas

Berniukas ir mergaitė, nučiuožę ant užpakalių nuo kalno, per melsvėjantį sniegą pasileido prie upės. Jie tik trumpam atsiguls ant ledo, šaltuko nusvilintas ausis priglaus paklausyti, kas ten, gelmėje – žuvų ir laumių plaukų pasaulyje. Dar pabėgės už upės į mišką, vasarą taip masinantį neįžengiamybe: džiunglės, kuriose, galąsdami tomahaukus, tyko indėnai, spęsdamos spąstus raizgosi lianos, o kur dar tankiausiai suaugę šaltekšniai ir ožekšniai… Tarp braškančių eglių jau ėmė temti, o jie sustirę, peralkę. Kurgi upė, į kurią pusę namai? Į visas puses – kamienai, šabakštynai, kranklių riksmas… Nusigalavę, susiglaudę, su prišalusiomis prie skruostų ašaromis, jie sutūpė po egle pasitikti likimo – artėjančių vilkų akių žiburėlių. Staiga šakos prasiskleidė, apakino žibintuvėlių šviesa, o prišokęs šuo aplaižė veidus. „Stebuklas, kad mes juos radom“, – išgirdo tamsoje.

Po daugelio metų jie, vyras ir moteris, vaikščiojo tomis pačiomis vaikystės vietomis. Augdamas išaugi ne tik batus, drabužius ir knygas. Ir – dangų, po kuriuo čiuožinėdavai, džiungles, kuriose pasiklysdavai. Jų pačių vaikai, trys sūnūs, jau klajoja kas kur, svetur, ir negrįžta. Vyriausiasis – Amerikoje, sako, norįs uždirbti visus pasaulio pinigus, na, ne visus, tik tuos, už kuriuos nupirkęs motinai sabalų kailinius patiestų ant purvynės, ir ji galėtų ją pereiti nesusitepdama batų… Jaunesnysis Azijoje sėdi ant bambuko demblio, žvelgia į lotoso žiedą, į mėnulį, į vėją ir trokšta kaip tik – nuo pinigų išgyti. Išsigydyti ir nuo įsipareigojimų, prisirišimo prie tėvynės, net savęs. Tai – absoliuti laisvė… Jų jauniausias sūnus, laimei, namuose, bet jis dieną naktį skendi virtualybėje, jie beveik nesikalba, ir atrodo, kad jis net toliau už anuodu, gyvenančius Rytuose ir Vakaruose – dviejose to paties obuolio pusėse. Sakoma, Lietuva baigianti išsivaikščioti? Tėvai norėtų, kad vaikai sugrįžtų. Taip pat ir tas, kuris namuose, ypač tas, nes vieną dieną jis dings anapus ekrano, ir šiapus jiems liks tik jo batai ir akiniai. Žmonės taip išnyksta…

Sugrįžimas… Kas tai? Tai kaip ir prieš daugybę metų saulėje dylą varvekliai. Danguje skylantis ir šukėmis pažyrantis milžiniškas vaiskaus stiklo indas šviesai per žiemą laikyti. Ir tas pavasarinis vasario pabaigos kvapas, rodos, jis toks kaip visur, ir vis dėlto šito čia nesupainiotum su jokiu kitur. Naminis.

Nacionalinis diktantas #2015

Darkart mūsų planeta Žemė apsisuko aplink neužgęstančią Saulę – darkart Pilietinės minties institutas suorganizavo savo smagųjį renginį – Nacionalinį diktantą, berods jau ketvirtąjį, kuriame dalyvavau.

Kol visokie tinginiai beigi beraščiai analfabetai ištysę drybsojo savo įdubusiose lovose, nuo sėdynės storumo įlinkusiose, mes su Justina Džastina Pelikšaite, apakinti spystančios saulės, tradiciškai sliuogėme per blizgantį ledą link vienos mokymo įstaigos, kur mūsų jau laukė sena magnetola, nors gerokai panaudota, bet vis dar gebanti skleisti retkarčiais trakštelintį lietuvišką žodį.

Neilgtrukus išgirdome ir jau gerai pažįstamą Marijaus Žiedo balsą – o tai reiškė, kad laikas pamiršti apie žėrinčią saulę ir pavasarišką orą lauke. Metas susikoncentruoti į fortepijonus, heroizmus, sangrąžos dalelytes ir netgi, pasirodo, seniai pamirštą tiesioginę kalbą ir jos skyrybą. Diktantas buvo apie transcendentinius kurmius ir skraidančius socialdemokratų, darbiečių, valdemarų, paksistų ir kitų komunistų lėktuvus, bombarduojančius ir kitaip alinančius mūsų žemelę, kurią vietinis Pranciškus taip drąsiai saugo nuo užsieniečių, besitaikančių užgrobti brangiausią mūsų turtą.

O Marijui Žiedui pagaliau tenka tik spustelti +1 mygtuką socialiniuose tinkluose. Šįkart padiktuota tikrai tobulai, niekur neskubant, dažnai pakartojant. Tiesa, keliose vietose neaiškiai išgirdome vieną kitą iš jo lūpų skriejantį laisvą žodį, bet čia gal ne jo, o antikvarinės magnetolos kaltė.

Diktantas nebuvo sunkus, bet mes jau esame realistai. Su tokiu kiekiu tiesioginės kalbos ir primirštos skyrybos nebelabai tikimės spėti į nuvažiuojantį finalinio etapo garvežį. Telieka tik kaip viežlybiems būrams nulenkti žilstančias galvas prieš tuos, kurie už mus raštingesni, ir padėkoti organizatoriams už smagų renginį. Susitiksime kitąmet!

 

Diktanto tekstas:

Laura Sintija Černiauskaitė

POKALBIS

– Klausyk, o kas čia taip ūžia? – prisimerkęs paklausė jaunėlis, apžlibusiomis akutėmis įsispitrindamas į dangų.

Dviejų naikintuvų šešėliai grėsmingai nuslydo Bernardinų sodo žole.

– Kokie neįprasti paukščiai… – nusistebėjo jaunėlis.

– Tai lėktuvai, brolyti. Karo lėktuvai, – atrėžė vyresnėlis.

– O kas tas karas? Ar koks atgrasus mėsėdis?

– Kaip čia pasakius. Karas turbūt būtų, jeigu aš įsigeisčiau tavo žemės, įsilaužčiau ir užimčiau tavo urvą, piktdžiugiškai suryčiau tavo šeimą, o tave priversčiau visą dieną medžioti man sliekus ir vabalus.

– Kokias čia nesąmones tauški, broli?

Tąkart į juos smigo pro debesį įspindusi saulė. Abu suvaitojo, užsidengė akis ir krito snukučiais į žemę. Dirvožemis buvo riebus ir skalsus, gardžiai kvepėjo. Iki valios jo prisiuostę, abu vienu sykiu ištraukė nosis ir sumirksėjo. Saulė šyptelėjo, prisidengusi debesies skiaute. Įsiręžęs klevas nuplikusiomis šakomis akėjo dangų. Nušepęs berželis barstė lapus tarsi aukso kąsnelius. Netrukus ir vėl pasigirdo pažįstamas ūžesys, medžiai sudžeržgė, nerimastingai sūkuriavo. Grįždami naikintuvai kėlė neįtikėtiną triukšmą. Ūmai sode kilo sąmyšis: prigužėjo vaikų, užvertę galvas jie mostagavo rankomis ir klykavo. Jų šūksniai skardeno po visą apylinkę, negalėjai suprasti, džiūgauja jie ar gąsdinasi. Akimirksnį naikintuvų gaudesys užgožė visus balsus, užtemdė saulę. Plūstelėjo siaubo banga, broliams dingtelėjo, kad prasideda karas.

– Vaje, kokia baisybė, net kailiukas šiaušiasi, – gūžėsi jaunėlis.

– Žinai ką, man jau įgriso. Lįskim atgal, – atsakė vyresnėlis.

Taip pasišnekučiavo du jauni, gyvenimo negandų dar neužgrūdinti kurmiai, saulėtą rudens popietę išlindę pasidairyti po Lietuvos žemę. Neilgtrukus jie atsiglėbesčiavo ir įsmuko kiekvienas į savo urvą. Su kiekvienu letenėlių grybšniu vis gilyn įsirausdami į žemės tamsą ir rimtį, abu jie patyliukais džiaugėsi kurmių taika ir tuo, kad dėl savo įgimtų savybių bet kada gali pasislėpti po žeme. Tuo tarpu lėktuvai skrido nuskrido, o vaikai, prisišūkavę iki soties, kaip paukščiai nutūpė karuselę, kuri taip primena mums daug sykių sumažintą Žemės rutulį.

Nacionalinis diktantas #2014

Nacionalinis diktantas 2014

Trečią kartą susiruošiau pažaisti žaidimą „Ant kiek esi lietuvis“. Šįkart esminis skirtumas buvo tas, kad pagrindinis nelaimių pranašas, persekiojęs mane ankstesniais metais, Justina, užsiėmusi TEDx renginiu, taigi dalyvauti atsisakė. O tai reiškė, kad man nebereikėjo per ją po visokius Vilniaus užkampius ir savivaldybes lakstyti, o galėjau ramiai nueiti į šalia esančią Kulviečio mokyklą.

Šiemet registracija kažkokia įdomi buvo, vis užsukdavau į diktantas.lt, bet ten taip ir neatsirado jokios nuorodos „Registruokis“ ar kokio aiškesnio paaiškinimo, kur tai padaryti. Taip vos nepražiopsojau, kad registracija baigiama likus kelioms dienoms iki diktanto. Šiaip taip susiradau anketą Vilniaus savivaldybės puslapyje ir spėjau užsiregistruoti paskutinę dieną.

Kulviečio mokykloje per kelias klases rašėm, tai nė nežinau, kiek žmonių susirinko. Manau, apie 20-30, iš jų nemaža dalis buvo mokiniai.

Diktavo vėl tas pats M. Žiedas. Galvojau, kad vėl bus neįmanoma spėti rašyti, bet šįkart tempas buvo gana normalus, skųstis negalima. O ir pats G. Radvilavičiūtės tekstas pasirodė įtartinai lengvas: pagaliau jokių antikvarinių, seniai kalboje nebevartojamų sunkios rašybos žodžių. Dėl gramatikos beveik ramu, už pastraipų neskyrimą pirmame ture berods nebaudžia. Na, skyryba lieka, kurios iš esmės mokėti neįmanoma. Taigi pirmą kartą iš trijų bandymų yra šansų prasimušti į gramatikos nacių suvažiavimą – antrąjį turą. Bėda tik, kad tekstas lengvas buvo ne tik man, bet ir visiems kitiems. Na, pažiūrėsim.

Kaip bebūtų, smagus renginys. Man tokie patinka. Bent kartą per metus atsiranda proga paimti į rankas Kraujo centro tušinukų kolekciją ir ja pasinaudoti.

PAPILDYMAS #1

2014 m. nacionalinio diktanto I turo garso įrašas »»

2014 m. nacionalinio diktanto I turo tekstas:

Giedra Radvilavičiūtė
Skrydis

Kai lėktuvas atplyšta nuo tako, užplūsta dvilypis jausmas. Knieti žvilgterti į debesis iš Dievo pusės, bet kartu imu ilgėtis paliktųjų namuose ir aplink. Dingteli, kad Lietuvoje esu visa, o svetur būna tik mano dalys: gestai, žingsniai, žodžiai. Juos svetima kalba tariu stingstančiu liežuviu. Pro apskritą langelį matau kandies dydžio lėktuvą, tolstantį kita kryptimi, turbūt ne į Austriją.

Kai kitą dieną Vienos bibliotekoje pamačiau vyšnines vertėjo kelnes ir geltonąjį jo šalį, besivelkantį prieky traukiamo lagamino, pilno išverstų knygų, supratau, kad kruopščiai planuotas literatūros vakaras neįvyks. Ir aš, ir visą laiką tylįs kitas rašytojas nedrįsom skaityti savo kūrinių vokiškai. Nuogąstavom be pagrindo. Juk net hegzametru apie būrus rašęs Donelaitis yra prabilęs vokiškai, čekiškai, ispaniškai, net armėniškai. Vis dėlto neįsivaizduoju, kaip, pavyzdžiui, reikėtų išversti žemaitiškai nuo vaikystės pažįstamą sakinį: „Ratas ant ašies braškėdamas sukosi sunkiai.“ Vertėjas, suvokdamas mūsų išgąstį, metė aukštyn eurą. Jei iškristų skaičius, turėčiau išdrįsti skaityti aš, o jei pasirodytų ženklas, tai pradėtų rašytojas. Švystelėta iki lubų moneta žemyn nenukrito. Metėm antrąją, bet nesugrįžo ir toji. Tada, spragteldamas pats, vertėjo lagaminas prasižiojo ir iš jo stryktelėjo dvylika ilgaausių triušių užsagstytomis raudono aksomo liemenėmis. Didžiausias iš jų, matyt, lagamino lyderis, net neišvyniojęs popierėlio, triauškė šokoladinį mocartą. Sumišęs vertėjas netikėtai ryžtingai užtraukė ariją iš Vagnerio operos „Dievų žūtis“. Žiūrovai pakilo, plojimais pritardami, tačiau mes trys žinojom, kad po tokio cirko austrai mūsų čia nebekvies.

Skrisdama lėktuvu atgal mąsčiau, ko man trūksta, kad pasijusčiau kalėdiškai laiminga. Aišku, kad savo žemės ir ne mažiau stulbinamų jos stebuklų. Sąnariai, Austrijoj virtę šokoladiniais, Vilniuje vėl pasidaro iš molio. Baisiausias peršalimo ligas čia galima išsigydyti čiobreliais, liepžiedžiais ir avietėm. Daugybė žmonių be atlygio kasmet čia sėda rašyti diktanto, neišsigąsta ilgųjų balsių terorizmo, įvardžiuotinių būdvardžių spąstų ir kablelių liūties. O Kaune yra baseinas, kurį galingais yriais vis pamatuoja greičiausia planetos plaukikė. Argi ne keista? Juk pasirinkdama didžiųjų šalių vandenis, iki gyvenimo pabaigos šokoladinio mocarto ji galėtų atsikąsti kasdien.

Nacionalinis diktantas #2013

Po prieš dvejus metus pirmą kartą rašyto Nacionalinio diktanto ir patirto visiško apsijuokimo šiemet su kraujadave Justina vėl nutarėme bandyti laimę, nes nieko daugiau prikalbinti taip ir nepavyko. Nepaisant to, kad viena mokykla man yra kitapus gatvės, Justina privertė grūstis į Vilniaus savivaldybę, nes gyvename skirtinguose miesto galuose.

Šiandien iš ryto suskubau važiuoti į savivaldybę. Sutartu laiku Justinos neradau, dar palaukiau apačioje, kiek galėjau. Visiškai nesupratau, kas per velnias, kad iš dviejose pusėse esančių įėjimų atrakintos tik vienerios durys iš šešių. O viena moteriškė sakosi bebaigianti pavargti lakstydama tai į vieną, tai į kitą pusę ir rodydama, pro kurias duris eiti. Kas trukdė atrakinti visas duris ar bent jau priklijuoti rodykles/užrašus – nežinia. O Justina vis tik nepasirodė. Tik grįžęs namo radau Gmaile, kad neatvyks. Eilinį kartą sugebėjo apsirgti paskutinę sekundę. Kitaip sakant, Justina yra įtraukiama į juodąjį sąrašą, kuriame esantys žmonės netenka prie jų derinamo laiko ir vietos privilegijos.

Likus kelioms minutėms iki vienuolikos, patraukiau į antrą aukštą, kur jau sėdėjo tuntai žmonių. Aišku, stalai užimti. Likę tik kėdės su atlenkiamais klibančiais suoliukais. Pamažu pradėjau keiktis, kodėl vis tik ėjau į savivaldybę, o ne į mokyklą.

Be didelių įžangų Marijus Žiedas pradėjo skaityti, o vėliau ir greitakalbe diktuoti. Diktavimas bent jau man pasirodė tragiškas. Pradžioje sunkiai gaudžiausi, kur sakinys, o kur sakinio dalis iki skyrybos ženklo. Tempas irgi galėjo būti kiek lėtesnis. Nesakau, kad nespėjau, bet juk nedega. Gerai dar, kad vėliau nepuolė rinkti lapų, leido patiems pasiskaityti ir klaidas neskubant pataisyti.

Pats diktanto tekstas buvo gana nesunkus, gyvenime negirdėtų žodžių šįkart neprikrovė. Bet vis tiek mažiausiai vieną gramatinę klaidą jau turiu. Žinoma, bus dar bent viena ar dvi rašybos klaidos, plius nesuvokiami skyrybos klystkeliai, ir apie antrą turą vėl galima beveik nebesvajoti. Eilinį kartą susimauta lygioje vietoje.

Jeigu vėl nesugalvos padaryti metų pertraukos, bandysim laimę kitąmet. Juk visai smagu.

 

PAPILDYMAS. Sulaukėme diktanto teksto:

Vytautas V. Landsbergis

Mielas Mykolai.

Turbūt pas jus ten, Airijoje, jau želia žolynai ir sprogsta pumpurai. O Lietuvoj sniegą drebia lyg iš gausybės rago, niūrus šiaurys šiaušiasi, piktžodžiauja. Klausi, ką veikiu. Ryte pamokos, popiet taisau mokinių darbus, skaitau. Šiuosyk ant mano stalo Justino Marcinkevičiaus knyga, nutariau jos ištraukėlę nusiųsti ir tau:

„Žinau, kur baigiasi ateitis: ten, kur prasideda abejingumas tautos istorijai, kultūrai, kalbai. Čia nukrenta skrendantis paukštis, čia išdžiūsta tekanti upė. Žmogus čia žiūri tik į savo kėdę ir į savo pilvą. Jis net nežino, kad paukštis jau nukrito, kad upė jau išdžiūvo. Jam ramu ir gera. Taip, kaip gera mašinai ar kompiuteriui.“

Paskaitinėjęs kėblinu iki piliakalnio. Ten rymodamas bandau įsivaizduoti, kas šiose apylinkėse vyko senų senovėj. Ką ten stypsodamas patiriu, sugrįžęs užrašau. Šįvakar prikeverzojau štai ką:

„Pilėnai nemiega, patykomis ruošiasi mūšiui. Kas rąstigalius ridena, kas dervą verda, kas atokiau prisėdęs paskubom užkandžiauja. Prakaitas žliaugia vyrų kaktomis, kuomet į statų pylimą tenka tempti naščius su teliūškuojančiais dervos kibirais… Arba spėriai užsiropšt į kuorą, po pažastimi pastvėrus apystambį akmenį. Įskaudintiems kariūnams rankos tiesiog nižte nyžta, akys degte dega noru atkeršyti kryžeiviams, pernai nusiaubusiems jų gyvenvietę. Tąsyk iš kaimo teliko nuodegos, svilėsiai ir trūnėsiai.

Vyrai puikiai prisimena, nuo ko viskas prasidėjo. Prieš porąmet atsitrenkė saldžiabalsis misionierius, vardu Jeronimas. Jis bastėsi po apylinkes, slapčia medžiodamas žalčius. Paskui juos degino, kankino. Vėliau, išgriovęs aukurą, iškirtęs ąžuolus šventus, nusidangino Žemaitijos link. Tuosyk būrys nusiminusių moterų nuvyko pas Vytautą Didįjį ir pasiskundė, jog dievams atimta būstinė, kur pasimeldę žmonės gaudavę lietų ir gerą orą. Sujaudintas karalius įsakęs Jeronimui kuo skubiausiai dingti iš šio krašto.“

Šįkart tiek… Mokykis, anūkėli, sportuok, skaityk knygas, kad užaugęs ir tu galėtum tėvynės gynėjas būti.

Senelis