Aha, ta pati nuotrauka iš ankstesnio donorystės įrašo. Bet apie viską nuo pradžių.
Kadangi tinklaraščio viršuje parašyta, jog čia „asmeninis tinklaraštis“ tai leisiu sau pakalbėt apie gyvenimą, nors gal kam nors iš jūsų tai ir nelabai patinka. Bet ką padarysi, šitame tinklaraštyje siautėja monopolinė valdžia, ir niekas jos kol kas nekontroliuoja, teks pakentėt. Hmm, rašau rašau, bet nieko neparašau, gal reikia eit prie reikalo, kada vėliau dar pratęsim rašymą apie nieką.
Vakar pusbrolis važiavo į Vilnių, tai ir aš su juo kartu nuvažiavau, nes reikėjo pasiimt pažymą iš MRU su semestro vidurkiu. Šiandien iš ankstyvo ryto, vos išaušus (maždaug apie 11h) nuvažiavau į MRU ir gavau ne pažymą, o špygą. Nuo senų laikų tas pažymas rašydavo kokias 3–4 dienas, tai būčiau palaukęs, betgi šį kartą metodininkė pareiškė, kad visa valdžia atostogauja, ir neaišku, kada tos pažymos bus (o be dekano ar prodekanio parašų mums pažymų neduoda – visiška nesąmonė, čia dar vienas akmuo į MRU šiltnamį). Tai teko grįžt namo su sugadinta nuotaika.
Na, kad nebūtų atvažiavimas visiškai veltui, galvoju, reikia kraują priduot. Apsižiūrėjau temperatūrą – tvarkoj, apsižiūrėjau pulsą – eilinį kartą viršija ribas net ramybės būsenoj, taip ir išėjau į Centrą su abejone, ims kraują, ar varys lauk.
Nuėjau, radau tuntus žmonių (o dar sako, kad jiems kraujo trūksta). Kiek pastebėjau, gal beveik kas antras duoda kraują už pinigus, sunkūs laikai atėjo. Eilėj velniai žino kiek prastovėjau, nes išėjau apie 15h, o grįžau 17:20h (atmeskim dar kelią pirmyn atgal po kokias 10min). Anksčiau kažkaip neatkreipdavau dėmesio, bet Kraujo Centre dirba daug gražių seselių (o gal studentės praktiką atlieka?), na bet kokiu atveju yra į ką paspoksot (:
Paėmė gi man iš piršto kraują, ir iš karto puoliau žiūrėt, kokie skaičiukai prie hemoglobino rašomi, bijojau, kad neišvarytų dėl per mažo. Bet Šiaurės rytų Lietuvos kaimo braškių naikinimas stambiais kiekias davė savo rezultatų, hemoglobino kiekis nuo anksčiau buvusio 140 kažko/kažkur užšoko iki 157 kažko/kažkur. Šiaip braškės geležies nedaug turi, bet kai kiaurą dieną jas kemši, tai vis tiek susikaupia pakankamai.
Toliau ėjau pas daktarę, šį kartą pakliuvo miela moteriškė tamsiais plaukais. Pirmą kartą pas ją pakliuvau. Labai jai nepatiko mano pulsas, pradėjo visko klausinėt, nelabai norėjo mane praleist, bet truputį pazyziau ir susitarėm. Teko tik sutikt su jos sąlygom, kad iki lapkričio negrįšiu ir kad gersiu gudobelių arbatą (čia dėl pulso). Na aš jau toks žmogus, kad savo pažadų stengiuosi laikytis, teks eit kada vaistinėn arbatos užsipirkt. Dar kažkodėl liepė imt arbatą, o ne antpilą, nors man tas antras variantas geriau skamba (:
Na ir trečias žingsnis – kraujo pridavimas, ten jau galima ramiai eit, nes nebeišvarys. Aplink buvo susirinkę nemažai linksmos kompanijos, kurie piktinosi, kad nebėra sausainių. Ir suprato kodėl – krizė gi. Tada nuleido kraują, dar davė velnių, kad kairės rankos venos niekam tikusios (esą per plonos), bandžiau aiškint, kad ir dešinės ne ką geresnės, bet ji geriau žinojo.
Po visko jaučiausi įtartinai gerai (gal dėl aukšto hemoglobino), tai ilgai nelaukęs, pėdinau namo su maišeliu ir šokoladu. Ilgokai užsibuvau, o reikėjo skubėt į 18:10 autobusą, greit susirinkau daiktus ir 17:30 iš Antakalnio pajudėjau į stotį su mintim „spėsiu ar ne“. Ir visgi spėjau, nubėgau nuo troleibusų stotelės į stotį ir netgi per anksti, dar buvo likusios 4 minutės.
Na ir važiavau atgal į Rokiškį garsiuoju maršrutu „Vilnius–Utena–Jūžintai–Laibgaliai–Rokiškis“. Kuo jis toks garsus? Ogi tuo, kad tarpmiestinis autobusas iš Vilniaus važiuoja žvyrkeliais, o žvyrkelių būklė tokia nuostabi, jog kartais tenka stabdyti važiuojant 20 km/h (čia visiškai rimtai). Jei kada važiuosit į Rokiškį, tai būtinai rinkitės 18:10 maršrutą, pamatysit gražių vaizdų kaimuose ir bus atrakcija pasikratant keletoje kilometrų žvyrkelių, važiuojant 5–20 km/h greičiu.
Paskutiniai komentarai