Žymų Archyvai: Skirmantas Tumelis

Kraujo donorystė #19

Kraujo centras sadistiškai prabedė abi rankas ir sunkia paskutinius gyvasties syvus

Yey! Praėjo daugiau nei du mėnesiai –  o tai reiškia, kad galima vėl eiti į Kraujo centrą ir pasiimti nemokamo šokolado. Ta proga eilinį kartą prasidėjo laiko ir žmonių grupės organizavimas. Kadangi buvo surasti trys iki šiol su manimi Kraujo centre nebuvę piliečiai, tai jiems buvo taikytas laiko pasirinkimo prioritetas. Gaila, bet atsitiko taip, kad visų suderinti nebuvo jokių prošvaisčių. Teko kreiptis į senbuvius ir žiūrėti, ką iš jų įmanoma priderinti. Netikėtai nelauktai eilinį kartą atvykti pasižadėjo Justina, o dėl laimingo atsitiktinumo pasisekė išsikviesti ir Žilviną. Taigi iš trijulės tinkamas laikas buvo suderintas su Skirmantu. Antradienis, 11h. Kraujo centro darbo pradžia, niekad taip anksti neidavom.

Buvo graži saulėta diena. Kad nevėluočiau, išpėdinau gana anksti, bet paskui prie Antakalnio poliklinikos teko dar palaukti Justinos, kuri atvyko laiku. Tiksliau čia labiausiai netikėta yra tai, kad ji iš viso atvyko. Patraukėm į Centrą senais gerais miško takeliais, Justina man ramybės nedavė, kad aš kažkada kažkur nepriėjau su ja pasikalbėt. Dar nusprendėm, kad kitą kartą reikia būtinai į Kraujo centrą prisikviesti jo griaužianybę Rokiškį. Atėjom pirmi. Eilinį kartą pasipiktinom, kad reikia pildyt kilometrines anketas, o senųjų neduoda – bent nusirašyt būtų galima kaip anksčiau. Justina, nors ir gražiai raudonai plaukus nusidažiusi, bet vis tiek sugebėjo anketoje vietoj kryžiukų pažymėjimo prie kiekvieno klausimo ranka surašyti Taip/Ne. Dėl to kiek suglumo man pradėjus draugiškai (tarkim) ir nepiktybiškai (irgi tarkim) krizenti. Bepildant anketas, absoliučiai laiku pasirodė ir Žilvinas. Jis neturėjo kitos išeities, kaip tik pripažinti, kad Justina yra reali būtybė, o ne mano įsivaizduojama vienintelė draugė, kurią veduosi į Kraujo centrą, bet kurios niekad niekas nepamato savo akimis. Tuo tarpu greitai paaiškėjo, kad Skirmantas visokiomis problemomis, reikalais ir vaikais užsivertęs (bent jau taip teigia) ir kad jo šįkart nebesulauksim. Bet jis pažadėjo nuvykti savarankiškai ir prifotografuoti įrodymų. Lauksim, o kol kas jis įtraukiamas į tokį baisų kraujadavių sąrašą, kuriems nebus ramybė duodama, kol neprisikviesim kada nors kartu.

Sugužėjom į hemoglobino tikrinimo kambarėlį. Pagaliau laimėjau. 146 mg/l – šiek tiek netgi priauginau nuo praėjusio karto. Kelionė pas gydytoją, o ten mūsų laukė pats Kraujo centro vadovas – Vytenis Kalibatas. Malonus žmogus, kaip ir visas kolektyvas.

Kol pasiekiau kraujo nuleidimo kambarėlį, Justina su Žilvinu jau buvo sugulę šalia vienas kito. Pasinaudojau proga ir išgėriau visą nemokamą arbatą su visu nemokamu cukrumi. Justina pradėjo prašinėti, kad pafotografuočiau ją.

Bet darbuotojos susirūpino jo rezervais ir skubiai pasikvietė mane į kraujo nuleidimo gultą. Tuo tarpu tie du išsliūkino į ištuštėjusį laukimo kambarėlį. O man sėkmingai prabedė kairės rankos veną. Prieš bedimą sakiau, kad turės su manimi vargo, bet seselė netikėjo, sako gera vena, viskas čia tvarkoj. Bet aš gi įspėjau ją, kad su manimi taip lengva nebūna. Greit kraujo čiurkšlė nurimo, į pagalbą pasikviesta kolegė dar pasukiojo adatą venoje (oi koks malonus jausmas, kad jūs žinotumėt), bet nusprendė, kad nieko čia nebus. Kadangi šiuo metu vyksta Kraujo centro sadizmo dienos, tai nutarė prabest ir antrą ranką. Sušaukiau Justinai, kad gelbėtų. Atbėgo greit, bet ne gelbėt, o fotografuot, kaip nuo nukraujavimo mane apleidžia paskutinės gyvasties apraiškos. Visgi žinia, kad dar liko nemokamos arbatos ir cukraus, neleido mano gyvybei išblėsti. Sukaupiau paskutines jėgas ir su abejomis surištomis rankomis pasiėmiau arbatos. Visa problema, kad rankos tai iki burnos nesusilenkia. Justina jau iš savo geros širdies (nes ji gražiausia ir fainiausia) siūlėsi mane pagirdyti, bet šiaip taip pavyko pasigirdyti pačiam.

Už visą šitą suluošinimą ir kairės rankos venos išdraskymą gavau šokolado (buvo verta) ir skėtį. Pirmas skėtis mano gyvenime. Niekad nenaudodavau. Bus graži puošmena lentynoj.

Pargrįžom tuo pačiu miškeliu iki Antakalnio poliklinikos ir išsivažinėjom skirtingais keliais į darbus. Toks štai buvo tinklaraštininkų kraujadavių susitikimas. Smagus ir eilinį kartą nusisekęs. Kitas kartas – rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo pradžioje. Norintys prisijungti gali brūkštelėti komentarą nurodydami veikiantį el. pašto adresą (neviešinamas jis). Laikui atėjus, bus susisiekta.

O tuo tarpu važiavau gi aš su savo 5 autobusu į Fabijoniškes ir stebėjausi, kad el. bilietas vis dar nepaplitęs. Senutės (ir ne tik) masiškai prisipirkusios jau nebeparduodamų popierinių bilietų. Kaip suprantu, po liepos pirmos transporto perversmo popieriniai jau nebegalios. Kitaip sakant, šiemet liepos pirmą bus kasmetinis Vilniaus viešojo transporto krachas. Gerai padirbėta, mere.

Seimo rinkimai ir referendumas #2012

Šiemet kažkokiais būdais internetai susivokė, kad „blogai“. Nežinau, kiek žmonių susivokė savaime, o kuriems tai padaryti padėjo aplinkiniai, faktas tik tas, kad taip atsitiko. Susivokiau ir pats, dar pavasarį, kai pradėjo matytis visokių socdemų ir kitų nusišnekančius (o gal tiesiog kvailus) vadus turinčių populistų reitingų kilimas. Tuo metu Google+ internetuose nerinkiminiais tikslais jau senokai sveiką protą reiškė Teisingiausias teisingumo ministras, Remigijus Šimašius, kuris pusiau priklausė Liberalų Sąjūdžiui. Iki to laiko buvęs gerokai apolitiškas, supratau, kad nebalsuojant ir nejudinant savo aplinkos, Lietuva vėl pradės riedėti nuo kalno. Pradėjau daugiau laiko skirti politikai ir daugiau domėtis, kas ką gero daro.

Iki rudens paaiškėjo, kad iš milijono partijų, partijėlių ir violetinių klounų, sveiko proto terasta dviejose: Liberalų sąjūdyje ir Tėvynės sąjungoje. Tuo tik dar labiau įsitikinau klausydamasis LRT organizuotų beveik kasdieninių rinkiminių debatų, kurie dažniausiai primindavo humoro laidas. Pasidarė aišku, kad į Seimą kandidatuoja pernelyg daug puspročių. Tai netgi nebūtų bėda didelė, bet tokie patys puspročiai už puspročius kandidatus ir balsuoja.

Savaitgaliui specialiai buvau grįžęs į gimtąjį Rokiškį, išrūpinau, kad tėvas nebalsuotų už violetinius. Be to, išjudinau į apylinkę netgi savo visiškai apolitišką mamą, kuri laisva valia balsavo už tuos pačius liberalus ir jų neoficialų lyderį – Skirmantą Tumelį. Tiesa, jautė simpatiją Viktorui, nes prie ruso gi buvo geriau, bet nebuvo sunku palenkti į Skirmanto pusę:

– Reikia žymėt pirmą – liberalų sąjūdį – ir pirmam laukelyje rašyti 102 – Skirmantas Tumelis.
– O kas čia toks ir ką jis gero padarys?
– Man žinomas žmogus, gudrus, du vaikus mažus turi. Svarbiausia, kad šitas tikrai nevogs, ne toks žmogus.
– Du mažus vaikus turi, tai jam reikia vogt… Na, parodyk, kaip jis atrodo.
– (rodoma nuotrauka)
– Na, gražus vyras, reiks balsuot.

Taip ir nukeliavome į mano buvusioje mokykloje įrengtą rinkimų apylinkę. Per pietus jokių eilių (skirtingai nei kitur Lietuvoje) nebuvo rasta, stebėtojai atsipūtę irgi kamputyje linksminosi, nesikabinėjo nei prie po du pildyti einančių, nei prie kryželius dedančių ant suolo piliečių. Jokia gi ne paslaptis už ką ir balsavau, nuotraukos nepasidariau, bet gal patikėsite žodžiu:

Liberalų Sąjūdis. Kas be ko, partija nr.1 Google+ tinkle. Didelę reikšmę padarė ir tai, kad jame turėjome du tiesiogiai bendraujančius ir žinomus partijos narius: R. Šimašių (5) ir S. Tumelį (102). Rinktis kiek sunkoka buvo, nes antrojoje iš dviejų sveiko proto partijoje buvo A. Kubilius, D. Kreivys, o šalia ir partijos sąraše nesantys: I. Šimonytė ir R. Žylius. Gaila, kad už abi partijas balsuoti nepavyko, teko pasirinkti tą, kurios požiūris artimesnis manajam.

Pirmumo balsai? Žinoma, pirmos dvi vietos buvo paskirtos Tumeliui ir Šimašiui. Dėl likusių teko išvakarėse gerokai pagalvoti ir paskaityti informaciją, ieškojau teisininkų, ekonomistų, verslininkų… Radau!

  • 102. Skirmantas Tumelis – buvau žadėjęs jam antrą vietą, bet paskutinę savaitę jo Google+ tinkle reklamai išleisti milijonai pinigų padarė įtaką.
  • 5. Remigijus Šimašius – žmogus, kuris savo sprendimais ir sveiko protu požiūriu jau seniai užsitikrino visišką mano pasitikėjimą. Lai nesupyksta, kad krito į antrą vietą.
  • 7. Petras Auštrevičius – užkabino vis tik turima specialybė – pramonės planavimas.
  • 3. Gintaras Steponavičius – nors visi ant jo puola dėl švietimo reformų, aš vis tik linkęs pasitikėti, kad žmogus žino ką daro. O dar ir teisininkas.
  • 15. Mindaugas Lapinskas – teisininkas-verslininkas ir dar protingo veido. Pasirodė patikimas žmogus, nors nieko daugiau apie jį ir nežinau.

Vienmandatė?

Čia buvo sunku. Rokiškis neturi normalių lyderių šioje vietoje. Yra tokių, kuriais nesinori pasitikėti, kurie priklauso durnoms partijoms ir visiškai nežinomų. Teko rinktis pagal partijas. Konservatorius atstovavo dabartinis A. Kazulėnas. Mokytojas, žmogus gal ir protingas, bet man akivaizdžiai šviečiasi, kad ne jam vieta Seime. Teko rinktis Liberalų sąjūdžio atstovą – A. Šablinską. Inžinierius, verslininkas – skamba optimistiškai, nors apie žmogų anksčiau nelabai ką tesu girdėjęs.

Atominė?

Prisipažinsiu, per daug nesu įsigilinęs, kas ten vyksta. BET. Pasitikiu turimais valdančiaisiais ir tikiu, kad jie pradėjo šį projektą labai gerai apsiskaičiavę ir apie viską pagalvoję.

 

Taigi: šeimoje parūpinti du balsai Liberalų Sąjūdžiui, išvengta vieno balso violetiniams. Ir tikiuosi, kad tinklaraštyje mėnesį besisukusi laisvanoriška reklama, agituojanti balsuoti už R. Šimašių, padėjo apsispręsti bent vienam tinklaraščio lankytojui. Padariau, ką galėjau. Laukiame rezultatų. Gaila, kad jie nieko per daug nežada.