Žymų Archyvai: Tinklaraštininkų susitikimas

Muitinės laboratorija

MPU_0991_opt

Nuotraukos autorius: Mantas Puida

Tinklaraštininkus išsikvietė muitininkai. Parašė ilgą laišką, sako, „spalio 23 d. švenčiam Molekulės dieną, turim konfiskavę 620 litrų namų gamybos brendžio, atvažiuokit penktadienį į Vilniaus pakraštyje įsikūrusią Muitinės laboratoriją linksmai praleisti penktadienio popietės“. Tai mes lyg viską aiškiai supratom ir išsiruošėm į „ekskursiją“.

Prie įėjimo visus pasitiko ekskursijos organizatorė +Indrė Ramanavičienė ir pro milijonus durų nusivedė į savo valdas, kur mūsų jau laukė Laboratorijos direktorė. Čia visas smagumas ir baigėsi, nes paaiškėjo, kad brendis taip gerai denatūruotas, kad Muitinės laboratorija net neturi tinkamos įrangos, kad galėtų jį vėl paversti tinkamu naudoti. Ir dar ne gana to, mumi visus supakavo į baltus chalatus. Bet mes su Yndri, kai ną Rokiškią kylį, tai mūsų baltais chalatais nepagųzdinsi.

Susisodino gi mumi aplink stalą ir pradėjo teisintis, kaip čia gavosi su tuo žadėtu brendžiu (kurio kvietime neva niekas nežadėjo). Pasirodo, kad Muitinės laboratorijai laikas nuo laiko tenka aiškintis visokių alkoholių sudėtis, nes nuo sudėties priklauso ir mokesčiai. Yra toks baisus žodis – akcizas. Šituo mokesčiu apmokestinamas ir etilo alkoholis, bet ne visais atvejais: už brendyje esantį etilo alkoholį akcizą mokėt reikia, o už esantį langų plovikliuose – ne, nes kaina užkiltų tiek, kad langus tik visiški turčiai valytųsi. Tai va šitaip ir prisigalvojo muitininkai visokių denatūrizacijų – etilo alkoholio gadinimo būdų, kurių tikslas yra tiek visko primaišyt į alkoholį, kad net drūčiausias kaimo alkoholikas negalėtų gert langų ploviklio, ne gana to, tos priemaišos, pagal teisės aktus, privalo būt tokios bjaurios, kad joks chemijos studentas nesugebėtų jų išfiltruot už protingą kainą. Na, bet žmonės verslūs, bando tą techninį skystį visaip grynint, valyt, priemaišas skaidyt, kad būtų tinkamas bent iš bėdos vartot. O paskui jau už sąžiningą kainą kaimo bobulės iš po skverno pardavinėja, kol kas nepaskundžia.

Iš esmės visa Muitinės laboratorijos esmė yra medžiagų sudėties nustatymas, kad produktams būtų tinkamai priskirti kodai pagal kombinuotąją nomenklatūrą ir pagal tuos kodus sudėlioti tinkami mokesčių tarifai. Žinoma, visi visada stengiasi kuo mažiau mokesčių sumokėti, tai Muitinės laboratorija nėra labai mėgiama, bet, sako, pasitaiko atvejų, kai po tyrimų tenka ir grąžinti mokesčių permokas.

O kad viską tiksliai išaiškintų ir teismuose gėdos neprisidarytų, šitie muitininkai turi prisipirkę visokios kokybiškos įrangos už daug pinigų. Dalis įrangos mirtingiesiems nesuprantama, nes kompiuterio ekrane paišo kažkokias kreives, iš kurių specialistai, pagarinę actą, išburia medžiagų sudėtį. Aišku, turi jie ir suprantamesnių įrankių, pvz., mėgsta prisikonfiskuot iš maksimų visokių batų ir draskyt su peiliais, kad po mikroskopais pakištų ir pažiūrėtų, ar oda natūrali, ar plastmasinė.

Be acto garinimo agregatų dar matėm ir benzino virinimo kolbas. Sako, prisiveža iš Baltarusijos neekologiškų degalų su milijonais sieros ir bando Lietuvoj kaimo „degalinėse“ pardavinėt, kol kas neįskundžia. Pardavėjai teisinasi, kad iš Statoilo užsivežė, o Laboratorija, žiūrėk, jau ir kiša prieš akis lapą su tyrimo išvadomis – sieros koncentracija kelis tūkstančius kartų viršija normas ir tokie degalai Europos Sąjungos teritorijoje negali būti pardavinėjami. Taip va ir žlugdo smulkųjį verslą. Sierą iš degalų išvalyt tai brangu labai.

Dar matėm ir įdomų aparatą, kuris rūbų sudėtį tikrina (ir tų rūbų net sukarpyt nereikia). Tai leido visiems norintiems pasitikrint, ar jų šilkiniai apatiniai tikrai iš šilko padaryti. Kitaip sakant, turgaus prekeiviai laboratorijos darbuotojų veidus mintinai žino ir supranta, kad gerai nesibaigs, jei parduos ką su bloga etikete.

Daugiau skaitykitės ir nuotraukų ieškokit:

Konferencija „Viešojo sektoriaus efektyvumas“

Autorius: Liberalų Sąjūdžio kandidatas Kaišiadorių-Elektrėnų vienmandatėje apygardoje – Skirmantas Tumelis

Viskas prasidėjo seniai seniai, kai TOC Sprendimai sugalvojo suorganizuoti kažkokią konferenciją apie Viešojo sektoriaus efektyvumą. Tiesa, užsiprašė kainų nuo 200 iki 650 Lt, tai niekas ten ir nesiregistravo ir netgi labai aiškiai ir suprantamai paaiškindavo kodėl:

Paklaikai, Jasinavičiau Nėriau, savo tėvo sūnau: kvieti į konferenciją, o prašai pinigų. Tu suorganizuok nemokamai, gal kas ir atvažiuos. Pripratote pasipinigauti. Imtumeis kokio rimto darbo.

Nors renginys turėjo įvykti beveik po mėnesio nuo šio laiško gavimo, organizatoriai tik jo išvakarėse susivokė, kad didžiulės salės užsakytos, o žmogus tik vienas kitas. Žinoma, tokia situacija būtų nuvylusi tiek rėmėjus (kurie norėjo pasireklamuoti kuo didesniam žmonių ratui), tiek tiems penkiems dalyviams (kurie būtų supratę, kad iš jų tik pasipinigavo). Taigi artėjant paskutiniam vidurnakčiui prieš renginį, Mindaugas suprato, kad Valentas Meškėnas buvo teisus, ir desperatiškai bandė pririnkti kuo daugiau žmonių. Normalūs žmonės jau miegojo, todėl teko eilinį kartą kreiptis į tinklaraštininkus su pagalbos šauksmu atvykti nemokamai su tinklaraštininkų akreditacijomis (nes normalūs žurnalistai irgi atsisakė atvykti). Žinoma, tinklaraštininkai viską metė ir puolė padėti į kampą įspraustiems organizatoriams. Šiems išsigelbėti pavyko. Sako, kad konferencijoje sudalyvavo apie 700 asmenų.

Pasinaudojau proga ir aš. Atvykęs gavau maišelį su kuponais arbatai ir užkandžiams, popieriaus užrašams, tušinuką, programą ir dar reklamų visokių. Viduje, aišku, daug matytų veidų, nes čia tinklaraštininkų koncentracija buvo gerokai didesnė nei per kokį niekam tikusį Login’ą. Nukeliavau tiesiai į salę, kur pirmąjį pranešimą skaitė mums gerai žinomas MRU dėstytojas R. Jasinavičius. Ten pat atskubėjo ir mums gerai žinomas politikas S. Tumelis, kuris visus be paliovos fotografavo, nuo objektyvo nepavyko išsisukti netgi tokiems garbiems interneto žmonėms kaip Rokiškis Rabinovičius. Tiesa, aktyvią agitacinę kampaniją vykdančio politiko išsigando galimi pranešimo klausytojai: mūsų salė buvo pustuštė, nors kitos buvo perpildytos. Visgi atėjo atėjo dešimta valanda, ir konferencija prasidėjo. O Skirmantas liepė man viską stropiai užsirašinėti, nesgi vis tiek patekau į renginį su akreditacija.

10:00. R. Jasinavičius: Kaip pasiekti, kad viešasis sektorius kurtų daugiau vertės

Profesorius teigė, kad žmonių netenkina gyvenimo kokybė. Visgi ko norėti, kai tolygiai mažėja darbo liaudies. Neva prieš 22 metus dirbo 66% gyventojų, o dabar vos 33%. Ne gana to, nuo 300.000 iki 400.000 padaugėjo dirbančių viešajame sektoriuje, kuris generuoja niekingai mažą pridėtinę vertę. Gaunasi toks paradoksas, kad žmonės viešąjį sektorių įsivaizduoja kaip didesnę vertybę nei privatų, nors būtent pastarasis ir generuoja beveik visas vertybes. Dar Rimvydas sakė, kad visa ko rodiklis yra vertė, kurią sukuria darbas, o jau tada tą vertę galima ir pasidalinti. O 90% generuoja būtent privatus sektorius. Logiškai mąstant, atsitinka taip, kad viešasis sektorius dalinasi tai, ko jis nė nesukuria, būtų gerai, jei jis bent jau pats save sugebėtų išlaikyti. Taip pat profesorius pabrėžė, kad veiklos pradžiai būtinas aiškiai suformuluotas ir pamatuojamas tikslas. Taip pat buvo koncentruojamasi į darbuotojus, teigta, kad nėra piktybiškai blogai dirbančių žmonių, jie tiesiog elgiasi taip, kaip yra vertinami, taigi didelę įtaką žmonių darbo kokybei turi ir jų vadovai. Vėliau kalbėta apie TOC, priminta, kad kova su pasekmėmis yra beprasmės išlaidos, kurias sutrumpintai galima žymėti raide Š (nes sutrumpinimuose balsės paprastai praleidžiamos). Galiausiai pereita prie veiklos vertinimo, išskirti keturi lygiai: veiksmas, produkcija, rezultatai ir pasiektas efektas (poveikis problemoms). Taip pat atkreiptas dėmesys, kad daugelis viešųjų paslaugų kainuoja tiek pat, nepriklausomai nuo to, kiek žmonių jas naudoja (pvz., gatvių apšvietimas), išskyrus tas, iš kurių žmonės gauna asmeninę naudą (pvz., medicina, švietimas). Taip pat pastebėta, kad privatus verslas bankrutuoja negeneruodamas naudos, o viešasis – ne. Todėl būtina, kad ekspertai matuotų jo efektyvumą.

11:00. N. Jasinavičius: Kaip sukurti efektyvias gyventojus aptarnaujančias organizacijas

Visi susirinko paklausyti M. Ručinskaitės pranešimo apie Garantinį fondą. Bet čia negarbingai organizatoriaus galiomis pasinaudojo Nerius, savo naudai pakeitė programą ir privertė visus klausyti savo minčių. Jis save pristatė kaip „unikalių klientų konsultantą“. Sakė, kad efektyvumas = rezultatas/pastangos, o jį lemia žmonės, darbo įrankiai ir vadybos metodai. Ir dar minėjo, kad silpniausia vieta grandinėje – ne blogų žmonių kaltė. Kadangi visa konferencija daugiau ar mažiau buvo paremta TOC, čia buvo nemažai pirmą pranešimą pakartojančių tik kitaip išsakytų minčių, taigi nesiplėsiu ir nesikartosiu.

12:00. C. Lenhartz: Pelnas ar misija? Win-Win sprendimas

Svečias iš Vokietijos paantrino, kad nepatenkintas darbuotojas gerai nedirbs. Kitaip sakant, turi būti laimingi ir darbuotojai, ir akcininkai, ir vartotojai. Taip pat sprendė konfliktinį debesį „Maža ar Didelė kaina = Pasiekiamumas ar Pajamos“. Taip pat dar kartą akcentavo, kad būtina koncentruotis ne į išlaidas, o į tikslus.

13:00. O. Cohen: Kaip pasiekti maksimalų efektyvumą valstybiniu lygiu

Beveik nieko neužsirašiau, nes atėjau pavėlavęs dėl to, kad pietavom ir šnekėjom, o vėliau iš anksto išskubėjau užsiimti vietą kitam pranešimui. Pasižymėjau tik vieną citatą: „No improvement – time to retirement“.

14:00. R. Šimašius: Sveiko proto verslo priežiūra: kaip tai įgyvendinti?

Teisingiausias Teisingumo ministras kalbėjo apie santykius tarp verslo vienetų ir priežiūros institucijų. Teigė, kad tikslas yra ne pagauti pažeidėją, o kad pažeidimų tiesiog nebūtų. Taip pat akcentavo, kad nereikia bausti už blogus įpročius, geriau padėti tuos įpročius pakeisti, nes daug pažeidimų įvyksta vien dėl elementaraus nežinojimo. Dar pateikė tokius duomenis, kad pagal apklausas, 64% apklaustųjų sako, jog verslo priežiūrą atliekančių institucijų požiūris į juos ir elgesys nuolat gerėja. Taip pat aiškino, kodėl prasminga verslininkus prieš 2 sav. įspėti apie būsimą patikrinimą: pvz., verslas galės tam pasiruošti, suderinti, kad atsakingi asmenys tuo metu būtų darbo vietoje (arba derinti apsilankymo laiką), taip pat jie turės laiko ištaisyti trūkumus ir taip po truputį išsiugdys suvokimą, kad tam tikri reikalavimai yra svarbūs ir kad jų laikytis reikia ne tik prieš patikrinimus, bet nuolat. Taip pat akcentuota, kad kontroliuojančios įstaigos privalo skleisti informaciją ir aiškinti, kodėl jų veikla yra svarbi, kad žmonės suprastų jų veiklos būtinumą.

15:00. S. Pass: Teisingumas laiku: kaip teismus padaryti žymiai efektyvesnius?

Svečias pasakojo apie Izraelio teismų darbo efektyvinimą. Apie tai, kad virš 50% teisėjų laiko buvo leidžiama neefektyviai ir kad pavyko jų darbą sukoncentruoti, pašalines funkcijas perduodant kitiems darbuotojams. Vienu metu sprendžiamų bylų sumažėjo nuo 60 iki 5, padidėjo pralaidumas (išsprendžiama daugiau bylų per tą patį laiką) ir sumažėjo laukimo laikas. Svečias minėjo, kad 12 mėn. siekiantis laukimas yra visiškai netoleruotinas. Justice delayed – Justice denied.

16:00. A. Voldemaras: Kaip užtikrinti projektų valdymą laiku.

Pusvalandžio pranešimas, kuriame aiškinta apie savalaikį (kiek jis įmanomas) statybinių projektų įvykdymą. Pranešėjas akcentavo ir tai, kad būtina koncentruotis į vieną darbą, o ne blaškytis tarp kelių, nes kitaip gausis visiškas chaosas galvoje.

16:30. R. Laukys: Ko iš tiekėjų tikisi didžiausios Lietuvoje perkančiosios organizacijos?

Redas buvo įspraustas į pusvalandį, nors turėjo pasiruošęs daug ką pasakyti. Kalbėjo apie ankstesnę patirtį ir dabartinį darbą VU atliekant viešuosius pirkimus. Keikė visokius įkyrius tiekėjus, kurie atsibunda ir sugalvoja paskaityti sutartis tik atvykę jų pasirašyti, ir sako, kad jų netenkina sąlygos – tokie yra kažkur mandagiai pasiunčiami. Dar būna mėgėjų tampyti po teismus, bet taip per 7 metus niekam laimėti ir nepavyko. Dar yra tokių neapmokytų, kurie nemoka teikti pasiūlymų, todėl jų negalima skelbti laimėtojais, nes kitaip kiti skundus visokius rašo. Dar sakė, kad kitąmet bus liberalizuoti viešieji pirkimai, nes priims naują direktyvą.

17:00. A. Vasiliauskas ir R. Savukynas: Kodėl ir kaip reikia matuoti kontroliuojančių institucijų veiklą.

Šnekėjo apie visokias virtualizacijas, dėl kurių nebeįmanoma sugaudyti, kas kur ir kaip vyksta ir kur mokesčiai sumokami, jei jie iš viso sumokami. Dar sakė, kad verslas nori turėti didelį mygtuką, kurį paspaudus būtų tinkamai sumokėti visi reikiami mokesčiai. Kitaip sakant – žmonėms reikia paprastumo, jie pasirengę sumokėti mokesčius, bet kartais viskas tiesiog per sudėtinga. Šnekėjo, paveikslėlius rodė visokius, kol vienas žmogus neapsikentęs po 40 min. prašė baigti įžangą ir pereiti prie temos, o dar po 5 min. išėjo. Greit ir pats pranešimas baigėsi, paplojo salė, nors taip ir liko nesupratusi, apie ką čia tas pranešimas buvo.

Taip ir baigėsi visą dieną trukusi konferencija. Reikia pripažinti, kad čia buvo geriausia konferencija, kokioje teko dalyvauti, net nėra ko lyginti su tame pačiame Litexpo kasmet vykstančiu Login. Dėkoju Mindaugui, kad pakvietė sudalyvauti. Buvo verta.

Be to, organizatoriai teigė, kad visi pranešimai yra nufilmuoti ir bus pasiekiami internetu, tad tikrinkite commnonsense.lt ir efk.lt, jei norite juos pamatyti.

Centrinės perkančiosios organizacijos seminaras

Paveikslėlio autorinių teisių turėtoja: BATGA-A

Šią savaitę tinklaraščiosferą supurtė neregėtas dalykas: pirmą kartą tinklaraštininkus į renginį sugalvojo pasikviesti valstybininkai, nors jiems reklamos tinklaraščiuose kažkaip nelabai ir reikia. O pasikvietė mus kažkokia niekam nematyta, niekam neregėta Centrinė perkančioji organizacija. Tiesa, kvietė tik rinktinius, elitinius tinklaraštininkus, bet per klaidą ir man laišką išsiuntė. O dar kiek vargo apturėjo: visiems atskirus laiškus su kreipiniais išsiuntė. Tiesa, labai surizikavo, nes laiškus išsiuntė likus dviems dienoms iki seminaro (nedarykit tokių klaidų!), taigi buvo tikimybė, kad niekas taip ir neateis. Visgi, paaiškėjus, kad renginyje dalyvaus žymiausia tinklaraščiosferos mitologinė būtybė – pusiau žmogus, pusiau žiurkė – Rokiškis, atsirado tuntai norinčių, berods visi septyni. Gal ir gerai, nes jų didžiojoje salėje daugiau nei 30 žmonių nelabai sutilptų.

Kas tame seminare vyko aš nelabai atsimenu, nes rašyt konspektuot dar neišmokau, o atmintis nuo gimimo šlubuoja, bet lyg ir buvo kalbama apie kažkokius tatai viešuosius pirkimus ir kaip CPO nuo jų sau atkatus pasiima skaidrina sistemą būdama tarpininke tarp pirkėjų ir pardavėjų. Kažkaip gaunasi, kad pirkėjas duoda užsakymą, o CPO sistemos vartotojai siūlo savo variantus, ir tada laimi pats geriausias ir nuostabiausias. O jeigu neatsiranda nė trys pretendentai, aiškinamasi, ar tik pirkėjas nebuvo koks vagis ir nepateikė užsakymo konkrečiam gaminiui su nesąžiningomis specifikacijomis. Tada CPO spardo užpakalius tokiems nedoriems pirkėjams. Dar sakė, kad dėl šitos anoniminės pirkimų sistemos labai nepatenkinti kai kurie pirkėjai, per apklausas gauna daug skundų, nes anie negali patys išsirinkt pardavėjo. Dar minėjo, kad pirkėjams nebūtina pirkti dideliais kiekiais, o gali sau ramiai kas mėnesį po du pieštukus ir vieną trintuką užsisakyt. Neužmiršo užsimint, kad jų sistema OpenSource ir dėl to viskas pigiau gaunasi – labai neblogas žingsnis, žinant, kad kompiuterastų buvo seminare. Tiesa, dar minėjo, kad pusė jų užsakymų yra vaistai, nes tuos galutinai užkniso visokie įtarimai, tai jie nusprendė reikalą prasukti per CPO, ir nebesukti sau galvos. Ir, jei gerai atsimenu, CPO šiuo metu sutaupo 3 mln. LT, tiesa, Nerius pradėjo diskusiją, ką galima laikyti sutaupymu, nes vėliau sutaupytus pinigus visi vis tiek stengiasi praleisti. Dėl šio fakto nekelia nuostabos ir tai, kad buvo pripažintas pirkimų pagyvėjimas gruodžio mėnesį, visi valstybininkai skuba išleisti likusius pinigus, kad tik nereiktų grąžinti į biudžetą (nes kitaip gresia mažesnis biudžetas kitąmet). Nors viskas čia baisiai nuostabu, bet problema ta, kad ši organizacija dar gana nauja ir kad per ją prasisuka labai maža dalis visų pirkimų, t.y., smulkmė kontroliuojama, o didesnės sumos vis dar pakankamai nekontroliuojamos (tai vėlgi labiausiai užkliuvo Neriui). O pabaigai pasiliktas linksmiausias klausimas: ar pradėjo gi partijos vykdyti pirkimus? Visgi ne, nors keli politikai domėjosi, visgi paaiškėjo, kad jų statusas nelabai tinkamas dirbti su CPO. O gaila, pinigai pas juos vis tiek iš biudžeto ateina, reiktų CPO pasidarbuoti ir susiveikti savo veiklos srities pasiplatinimą, jei tai įmanoma.

Apibendrinant galima sakyti, kad CPO visai neblogai pasirodė, nes net tinklaraštijos elitiniai suvarinėtojai tiesiogiai dėl jų funkcijų nieko per daug prikišti negalėjo. O ir klausimus atsakinėjo nemykdami. Ne veltui tinklaraštininkus kvietėsi – pasiruošę buvo. O šiaip – šaunuoliai, kad (lyg ir) be jokios naudos siekimo sugalvojo ir nepabijojo pasikviesti trolių ir kitokių niekadėjų gaują. Labai šauni ir gerbtina iniciatyva. Laukiame kitų valstybininkų (ir ne tik) pasiūlymų!

Vėliau ėjome į kažkokią – liaudis sako, kad šūdiną, net nesulyginamą su Čili restoranų tinklu – valgyklą/gėryklą. Ten jau prisirinko įvairių tinklaraščiosferos atstovų: nuo tokių garbių žmonių kaip Andrius Užkalnis iki visuomenės atmatų ir visiškų degradų., pvz., kaip Buržujus, kuris atėjo pavėlavęs, smirdėdamas, galimai apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų ir iš burnos be perstojo besiveržiančiais įvairaus šlykštumo keiksmažodžiais įžeidinėdamas visus susirinkusius. Tiesa, visa laimė, kad išsigando apsauginių ir greitai pasišalino išvadinęs mane šūdarankiu.

Pačiame susirinkime iš pradžių nieko įdomaus neįvyko. Užprotokoluoti galima nebent visų pasibaisėjimą sukėlusį Rokiškio rajumą. Tiek maisto prisisakė, kad restoranui teko iš namų kviestis papildomą virėjų brigadą, dėl šios priežasties garbusis graužikas be perstojo piktinosi lėtu aptarnavimu. Šiajam visgi sulaukus savo maisto, kuris netilpo per visą stalą, ir viską sukimšus į žandus, Užkalnis pamojo ranka ir išsivedė beveik visus žmones, likome penkiese. Čia Rokiškio ir Leo iniciatyva apturėjome nemažai įdomių pašnekesių. Įdomiausia diskusijų gija sukosi aplink atskirties perjungties įtaką Lietuvos istorijai. Taip pat buvo bandyta gliaudyti atskirties perjungties rūšis, bet nuspręsta nesismulkinti ir koncentruotis tik į pačią atskirties perjungtį, nes kitaip būtų pritrūkę laiko kitoms temoms. Rokiškis pasidalino savo įžvalgomis apie kairiąją ir dešiniąją lietuvių rankas, nuspręsta, kad statistiškai kairioji yra gerokai daugiau nerimo kelianti tamsiame skersgatvyje. Taip pat dibilizmo (nepainioti su debilizmu) ekspertas Rokiškis aptarė lietuviškojo dibilizmo tendencijas ir didžiausius dibilus. Kilo klausimas, ar dibilus galima lyginti pagal dibilizmo lygį, atsakymo taip ir nerasta. Dar Leo bandė pudrinti visiems smegenis su kažkokiu žaidimu ir tikimybėmis, bandydamas įrodyti, kad 33% nėra lygūs 33%, bet tinklaraštininkų taip lengvai ištrolinti nepavyko. Galų gale išsiskirstėme, su Rokiškiu konstatavome faktą, kad šalta, o Skirmantas mus parvežė į mišką ir… namo, o beveždamas vertė klausyti kažkokių metalų, kurie buvo visai nieko.

Apibendrinant viską, galima pastebėti, kad išsipildė mano gyvenimo tikslas nr.1 ir kiekvieno tinklaraštininko svajonė – pamačiau Rokiškį gyvai. Ne tik jį, bet ir visą kitą tinklaraščiosferos elitą. Skirmantas sudarė sąrašą, tai aš jį pakopijuosiu, kol dar ACTA neįsigaliojo:

Tiesa, nepavyko išpildyti Miroslavo svajonės ir pateikti Rokiškio egzistavimo įrodymų: tik pabandžius išsitraukti kokią nors audiovizualinę informaciją galinčią įrašyti įrangą, jis tučtuojau pradėdavo grasinti savo privatumo apsauga, autorinėmis teisėmis, BATGOS-A įtaka ir mojuoti ACTA’os steigiamaisiais aktais. Pabūgome pasekmių ir atsisakėme fotografuoti, nes supratome, kad visos nuotraukos turinčios savyje Rokiškį yra visiškai nelegalios ir piratinės, todėl už tai pagal teisingumo principą mums gali būti skirta prevencinė bausmė – akių išdūrimas.