Žymų Archyvai: Žilvinas Naujalis

Kraujo donorystės #36-40

Kraujo donorystė #36

Kraujo centro rankšluostis

2016-09-19: Tiesą sakant, po praėjusio karto galvojau, kad šįkart nesutilpsiu į hemoglobino normas, tad ėjau su mintimi, kad gausiu siuntimą mėnesiui pailsėti. Ir visgi labai nustebau, kai pasakė, kad sukilo iki 144. Kažkokie kosmosai su tais svyravimais, mityba visiškai nesikeičia jau beveik metus, o hemoglobinas šokinėja, kaip jam patinka. Aišku, hemoglobino mūšį laimėjo Justinas, kuris baisiai džiaugėsi, bet man dabar svarbiau nebūt išbanintam ir sistemingai judėt link 40 donacijų ir sočios senatvės.

Kol mes nusileidom kraujus ir prisėdom išgert arbatos, anksčiau nei tikėtasi, atbildėjo ir Rimas. Eilinį kartą registratorei pradėjom burbėt apie nevykusiai sukurtą Mano Kraujas Web sąsają, kur niekas neveikia, ir mobiliąją aplikaciją, kuri šiek tiek veikia, bet paranojiškai reikalauja keisti slaptažodį. Žodžiu, kuriant sistemą, pinigai įsisavinti gerai.

Registratūroje dirbo labai šauni mergina, kuri paslaugiai vis papildydavo dubenėlį javinukais ir riestainiais. Turėjo atsargų tiek, kad nei aš, nei Rimas nepajėgėm visko sukimšt. Bet pasakėm, kad grįšim kitą kartą. Žmonių daug nebuvo, niekam nesimaišėm, tai labai smagiai pasisėdėjom ir pabendravom.

Dovanų lentynos aptuštėjusios, bet atsirado rankšluosčių. Tai vieną ir paėmiau. Dar pridėjo VCUP 5€ kuponą, šokoladą ir žurnalą, kurį išleidžia maždaug kartą per metus. Dar tik trečias numeris. Reiks paskaityt.

Kraujo donorystė #37

Kraujo centras - Žalias puodelis

2016-11-21: Kraujo centras tuščias, mūsų būrelis irgi kažkoks vangus – susiruošėm dviese su Justinu. Bent šitas niekad nepaveda. Dėl nuorodos į savo tinklaraštį ir inkstą sutiktų parduot. Hemoglobino karą jis irgi eilinį kartą laimėjo, bet svarbiausia, kad pagal donacijų skaičių stipriai atsilieka ir kol kas galiu jaustis saugiai. Dovanų lentynai rinkimai padarė įtaką. Baigėsi raudonos spalvos dominavimas. Nauja puodeliai – žali. Priglaudžiau į kolekciją.

Kraujo donorystė #38

Kraujo centras Mėlynas puodelis

2017-01-30: Dėl užsitęsusių žieminių ligų teko beveik dviem savaitėm nukelt kraujo davimo datą. Atsinaujinusiame VCUP Kraujo centre per pietus susitikom su Žilvinu ir Eriku. Darbuotojos nuobodžiauja, nė gyvos dvasios. O ir pati patalpa užgriozdinta visokiomis lentynomis ir plakatais. Senosios patalpos buvo ankštos, bet gerokai jaukesnės.

Visiškai netikėtai laimėjau hemoglobino karą su 148 mg/l, dovanų lentynos pustuštės, tad teko imti dar vieną puodelį. Ramiai pasisėdėjom, pakramtėm javinukų ir patraukėm savais keliais. Beeidami su Žilvinu dar aptarėm mašinų vairuotojų kultūrą, stabtelėjimus dviračių juostose, ant šaligatvių ir pan. Ir skaudžiausia, kad nei policijai, nei Vilniaus viešajai tvarkai įžūlūs vairuotojai yra nė motais. Važiuoja pro šalį ir nė nepabara. Tenka visokiems malčiams fotkint ir skundus rašyt. Bent tada sureaguoja.

Kraujo donorystė #39

Kraujo centras - Marškinėliai_opt

2017-04-03: Kraujo centras po balandžio šilumos rekordų visiškai ištuštėjęs, kaip ir mūsų kraujadavių būrelis – kas koją išsisuko, kas ligoninėj guli, kas grafiko nesilaiko. Tad susitikau tik su Justinu, kuris atėjo su jauduliu ir bandė reabilituotis po gėdingo išbaninimo praėjusį kartą, išgirdęs, kad hemoglobinas šįkart siekia ne tik mergaitišką normą, bet ir vyrišką – lengvai atsiduso, nuotaika kaipmat pagerėjo. Tiesa, to neužteko, kad aplenktų Malčių – gavo į skūrą 140 vs 142.

Eilinį kartą grybauja Kraujo centro programėlė, neveikia registracija kraujo davimui, na, ten iš esmės beveik viskas neveikia. Ir niekad neveikė. Įdomu, kiek Kraujo centras iššvaistė pinigų tai gėdingai pseudomoderniai sistemai… Dėl to Justinui teko pildyt popierinę anketą kaip Antikos laikais. O Malčius visada registruojasi per WEB sąsają, tai jam viskas suveikė.

Niekam tikusios programėlės gėdą šiek tiek atstoja visokie riestainiai, kurių šįkart buvo, bet buvo nedaug. Negailėkit. Mes gi ateinam ne žmonių gelbėt, o pavalgyt. Nėr maisto – nėr kraujo. Na, dar marškinėlius davė, S dydis, bet sutelpu. Prasitampys gal kiek ir bus gerai. Svarbu, be tų durnų užrašų kaip anksčiau.

Kraujo donorystė #40

2017-06-05: Kraujadavių būrelis išsiderino, tad į VCUP vėl ėjom dviese su Justinu. Dar pajuokavau, kad jam po menstruacijų bus hemoglobinas nukritęs, bet vėliau paaiškėjo, kad menstruacijos – dalykas rimtas. Sumušė žmogus banų rekordą ir gavo antrą baną per metus. Aš jam vis rekomenduoju pereit prie mano laiko patikrintos hemoglobiną didinančios kopūstų dietos, bet jis vis nepasiduoda, tai ir nereikia stebėtis, kad tokie rezultatai. Na, bent jau neužtemdė Malčiaus 40-osios donacijos šlovės. 40. Kai pradėjau, atrodė, kad čia sunkiai pasiekiamas reikalas, o štai, prašom, jau ir yra. O ir hemoglobinas dar labiau pasistiebęs – 147 mg/l. Dar padarė ir jau kurį laiką žadėtą feritino tyrimą, nors kam jo reikia, tai nežinau, na bet kaip nepaimsi, kai nemokamai daro… Dovanų lentyna tuštoka, tai visi ima termosus. Lyg ir normalios kokybės netgi, nors dar ir nebandžiau.

Tai štai. Dar popieriuko negavau, bet jau praktiškai patapau garbės donoru, galit nuo šiol kreiptis, gerb. Malčiau.

Kraujo donorystė #24

Kraujo donorystė 22

Trys mėnesiai nuo praėjusio karto. Ilga pauzė susidarė, bet ne dėl mano norų: prieš mėnesį buvom keturiese nuėję su Birute, Justinu ir Žilvinu, bet mus su Birute praspyrė mėnesiui už per mažą hemoglobiną. Apie šitą mūsų baisią gėdą jau Justinas rašė, tai nesiplėsiu.

Šįkart turėjom vėl eiti keturiese, bet standartiškai pora žmonių atkrito, likome tik aš ir Justina (taip, ta pati mano dažnai minima mitinė būtybė), kuri visą kelią aimanavo ir dejavo, kad jai per karšta, tuo paneigdama faktą, kad aš esu labiausiai šilumos netoleruojantis lietuvis. Registratūroje – kur nebuvo nė gyvos dvasios – dar derybų keliu išsiaiškinom, kad didžiausia leistina oro temperatūra neturėtų viršyti 20C.

Į piršto badymo kambarėlį užėjome kartu, aš Justinai už nuolatinį nėjimą į Kraujo centrą irgi draugiškai palinkėjau turėti per mažą hemoglobiną, ką ji savo didžiulei ir nepakeliamai gėdai ir apturėjo. Gavo priverstinę mėnesio pertrauką, kaltino mane raganavimu, šarlatanavimu ir bjaurumu. Bet visgi palydėjo mane į kraujo nuleidimo kambarį, kur iš nepakeliamos gėdos ir sielvarto ryte rijo mano tradiciškai atneštus Gaidelio sausainius, kuriuos gamintojai vadina tešlainiais. Dar tuo pačiu skundėsi, kad yra pernelyg stora, o man nesinorėjo meluoti taigi tik pritariamai linksėjau ir kišau į burną dar porą sausainių – sako, kad nuo saldumynų nuotaika gerėja, be to, cukrus ir miltai puikiai padeda priauginti svorį, nors šito Justinai ir šiaip netrūksta.

Bebaigiant kraujo nuleidimo procedūrą, Justina pagrasino išsikviesti savo vyriškį, nes neva aš iš jos tyčiojausi. Šis atvažiavo mūsų paimti ir Justinos nelaimei, tylomis tik pritarė iš mano burnos besiveržiantiems komplimentams. Tikriausiai žmogus iš gailesčio pats nieko neprasitardavo. Deja, tiesa Justinos neguodė, taigi tepasakė, kad eis į parduotuvę prisipirkti daug riebaus majonezo ir visą vakarą jį kramsnos… Taip ir išsiskyrėme.

Kitas kartas po 2 mėnesių. Galbūt mitinė būtybė – Justina – vėl apsireikš storos moters pavidalu. Registruokitės, nepraleiskit puikios progos ją išvysti.

Kraujo donorystė #19

Kraujo centras sadistiškai prabedė abi rankas ir sunkia paskutinius gyvasties syvus

Yey! Praėjo daugiau nei du mėnesiai –  o tai reiškia, kad galima vėl eiti į Kraujo centrą ir pasiimti nemokamo šokolado. Ta proga eilinį kartą prasidėjo laiko ir žmonių grupės organizavimas. Kadangi buvo surasti trys iki šiol su manimi Kraujo centre nebuvę piliečiai, tai jiems buvo taikytas laiko pasirinkimo prioritetas. Gaila, bet atsitiko taip, kad visų suderinti nebuvo jokių prošvaisčių. Teko kreiptis į senbuvius ir žiūrėti, ką iš jų įmanoma priderinti. Netikėtai nelauktai eilinį kartą atvykti pasižadėjo Justina, o dėl laimingo atsitiktinumo pasisekė išsikviesti ir Žilviną. Taigi iš trijulės tinkamas laikas buvo suderintas su Skirmantu. Antradienis, 11h. Kraujo centro darbo pradžia, niekad taip anksti neidavom.

Buvo graži saulėta diena. Kad nevėluočiau, išpėdinau gana anksti, bet paskui prie Antakalnio poliklinikos teko dar palaukti Justinos, kuri atvyko laiku. Tiksliau čia labiausiai netikėta yra tai, kad ji iš viso atvyko. Patraukėm į Centrą senais gerais miško takeliais, Justina man ramybės nedavė, kad aš kažkada kažkur nepriėjau su ja pasikalbėt. Dar nusprendėm, kad kitą kartą reikia būtinai į Kraujo centrą prisikviesti jo griaužianybę Rokiškį. Atėjom pirmi. Eilinį kartą pasipiktinom, kad reikia pildyt kilometrines anketas, o senųjų neduoda – bent nusirašyt būtų galima kaip anksčiau. Justina, nors ir gražiai raudonai plaukus nusidažiusi, bet vis tiek sugebėjo anketoje vietoj kryžiukų pažymėjimo prie kiekvieno klausimo ranka surašyti Taip/Ne. Dėl to kiek suglumo man pradėjus draugiškai (tarkim) ir nepiktybiškai (irgi tarkim) krizenti. Bepildant anketas, absoliučiai laiku pasirodė ir Žilvinas. Jis neturėjo kitos išeities, kaip tik pripažinti, kad Justina yra reali būtybė, o ne mano įsivaizduojama vienintelė draugė, kurią veduosi į Kraujo centrą, bet kurios niekad niekas nepamato savo akimis. Tuo tarpu greitai paaiškėjo, kad Skirmantas visokiomis problemomis, reikalais ir vaikais užsivertęs (bent jau taip teigia) ir kad jo šįkart nebesulauksim. Bet jis pažadėjo nuvykti savarankiškai ir prifotografuoti įrodymų. Lauksim, o kol kas jis įtraukiamas į tokį baisų kraujadavių sąrašą, kuriems nebus ramybė duodama, kol neprisikviesim kada nors kartu.

Sugužėjom į hemoglobino tikrinimo kambarėlį. Pagaliau laimėjau. 146 mg/l – šiek tiek netgi priauginau nuo praėjusio karto. Kelionė pas gydytoją, o ten mūsų laukė pats Kraujo centro vadovas – Vytenis Kalibatas. Malonus žmogus, kaip ir visas kolektyvas.

Kol pasiekiau kraujo nuleidimo kambarėlį, Justina su Žilvinu jau buvo sugulę šalia vienas kito. Pasinaudojau proga ir išgėriau visą nemokamą arbatą su visu nemokamu cukrumi. Justina pradėjo prašinėti, kad pafotografuočiau ją.

Bet darbuotojos susirūpino jo rezervais ir skubiai pasikvietė mane į kraujo nuleidimo gultą. Tuo tarpu tie du išsliūkino į ištuštėjusį laukimo kambarėlį. O man sėkmingai prabedė kairės rankos veną. Prieš bedimą sakiau, kad turės su manimi vargo, bet seselė netikėjo, sako gera vena, viskas čia tvarkoj. Bet aš gi įspėjau ją, kad su manimi taip lengva nebūna. Greit kraujo čiurkšlė nurimo, į pagalbą pasikviesta kolegė dar pasukiojo adatą venoje (oi koks malonus jausmas, kad jūs žinotumėt), bet nusprendė, kad nieko čia nebus. Kadangi šiuo metu vyksta Kraujo centro sadizmo dienos, tai nutarė prabest ir antrą ranką. Sušaukiau Justinai, kad gelbėtų. Atbėgo greit, bet ne gelbėt, o fotografuot, kaip nuo nukraujavimo mane apleidžia paskutinės gyvasties apraiškos. Visgi žinia, kad dar liko nemokamos arbatos ir cukraus, neleido mano gyvybei išblėsti. Sukaupiau paskutines jėgas ir su abejomis surištomis rankomis pasiėmiau arbatos. Visa problema, kad rankos tai iki burnos nesusilenkia. Justina jau iš savo geros širdies (nes ji gražiausia ir fainiausia) siūlėsi mane pagirdyti, bet šiaip taip pavyko pasigirdyti pačiam.

Už visą šitą suluošinimą ir kairės rankos venos išdraskymą gavau šokolado (buvo verta) ir skėtį. Pirmas skėtis mano gyvenime. Niekad nenaudodavau. Bus graži puošmena lentynoj.

Pargrįžom tuo pačiu miškeliu iki Antakalnio poliklinikos ir išsivažinėjom skirtingais keliais į darbus. Toks štai buvo tinklaraštininkų kraujadavių susitikimas. Smagus ir eilinį kartą nusisekęs. Kitas kartas – rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo pradžioje. Norintys prisijungti gali brūkštelėti komentarą nurodydami veikiantį el. pašto adresą (neviešinamas jis). Laikui atėjus, bus susisiekta.

O tuo tarpu važiavau gi aš su savo 5 autobusu į Fabijoniškes ir stebėjausi, kad el. bilietas vis dar nepaplitęs. Senutės (ir ne tik) masiškai prisipirkusios jau nebeparduodamų popierinių bilietų. Kaip suprantu, po liepos pirmos transporto perversmo popieriniai jau nebegalios. Kitaip sakant, šiemet liepos pirmą bus kasmetinis Vilniaus viešojo transporto krachas. Gerai padirbėta, mere.

Kraujo donorystė #16

Vaikų piešiniai „Kraujo centre“

Vėl du mėnesiai praėjo, o tai reiškia ne ką kita, o tai, kad laikas keliauti į „Kraujo centrą“, nes, anot visokių mitų, kraujo prisigamino tiek daug, kad jis pro nosį ir visas kitas ertmes veržiasi lauk. Vėl susidūriau su problema organizuodamas žmonių grupę, nes vieni su sveikatos problemom, o kiti kategoriškai prieš tokią idėją. Aišku, gerai, kai yra etatinių „Kraujo centro“ lankytojų, taigi pagaliau iš berods trečio karto pavyko susiderinti su nepavejamu kraujo donoru – Žilvinu. Dar žadėjo prisijungti ir „pati gražiausia ir fainiausia“ Justina, bet vėliau pranešė, kad paskutinę akimirką susidraugavo su kažkokiu peršalimo virusu. Su Žilvinu vienbalsiai nutarėm – Simuliantė.

Kadangi išlindau iš darbo, pėsčiomis eidamas į kitą miesto galą, laiko negaišau ir važiavau autobusu. Išlaidos, bet ką padarysi. Nutariau išbandyti Zuokulos Karta Wilenska pusvalandinius bilietus. Tiesa, kai spaudos kioske kišau savo kortelę, pardavėja vis tiek tiesė ranką su popieriniais. Maždaug – tu ką, rimtai elektroninio nori? Ir nieko keisto, kvaili pusvalandiniai bilietai yra brangesni nei senieji popieriniai. Visiškai nesuprantamas Zuoko sprendimas. Juk čia jokio elektronizacijos skatinimo nerasta. Nekeista, kad vienkartinius elektroninius naudoja daugiausiai vienas žmogus iš šimto (sprendžiu pagal komposterių pypsėjimą autobuse, tiksliau – jo nebuvimą). Tai va. Bilietėliai nusipirkti, atvažiuota irgi be jokių nesklandumų.

O vizitas buvo kiek įdomus. Tik man apsireiškus pas žmones su baltais chalatais, atėjo gi žinia, kad kažkokiam vaikui reikalinga III+ kraujo grupės trombocitų dozė (įtariu, kad Kauno klinikos operaciją planuoja daryt šiandien-rytoj). Mano gi kaip tyčia kraujo grupė ta pati. Tai jau buvau susitaikęs, kad teks 2+ valandas gulėti ir aferuotis. Bet seselės griežtai pareiškė, kad venos pernelyg netikusios aferezėms, per plonos (gaila, norėjau išbandyti, ir gaila, kad Justinos nebuvo, nusimuilino nuo aferezės). Taigi teko eilinį kartą duoti kraujo. Hemoglobino norma grįžo į tiesos kelią ir jau nebebalansavo ties minimalia – berods buvo 143 mg/l (bet Žilvinas sugebėjo pralenkt su 144 mg/l, vėl pralaimėjau hemoglobino karą, nors tiek nedaug trūko…), visa kita irgi normos ribose, išskyrus svorį… prakeiktasis jau artėja link 80 kg, juk prieš porą mėnesių dar 72 kg buvo, nesijaučiu nutukęs, gal svarstyklės kažkurios nesąmones rodė, gal nuo sporto raumenų 6 kg priaugo – aha, kurgi ne.

Kadangi prasisukau kiek anksčiau ir lūkuriavau Žilvino, nutariau apsižiūrėti, ko ten ant sienų prikabinėta. Nuotraukos, piešiniai. Vieną net nufotografavau. Aš šiaip tą kraują švaistau į visas puses per daug negalvodamas, kad kažkam jo reikia, bet šitas piešinukas trumpam net ir mane privertė susimąstyt, šiurpuliukas prabėgo.

Dovanos. Kaipgi ne dovanų. Lentyna nepapildyta. Nieko praktiško (t.y., puodelių) nėra. Teko vėl imti tušinuką. Tokį patį kaip praėjusį kartą, tik raudoną. Net nefotografavau. Ir, žinoma, šokoladas.

Tiesa. Ta proga, kad jau dirbu ir bet kada šlaistytis po miestą nebegaliu, kažkada nutariau pasiaiškinti, kaip draugauja donorystė ir darbas. Pasirodo draugauja labai gerai:

218 straipsnis. Garantijos donorams

Kraujo ar kraujo sudėtinių dalių davimo dieną donoras turi būti atleistas nuo darbo. Apie neatvykimą į darbą donoras privalo pranešti ne vėliau kaip prieš vieną dieną. Įmonių, įstaigų ar organizacijų administracija neturi kliudyti darbuotojui kraujo ar kraujo sudėtinių dalių davimo dieną išvykti į kraujo donorystės įstaigą.

Nesinaudojau pilna išeigine. Man atrodo, kad čia jau per gerai darbuotojo atžvilgiu. Bet visgi šaunu matyti, kad sudaromos palankios sąlygos.

Tiek šį kartą. Norintys jungtis kitą kartą kviečiami informuoti žemiau esančioje komentarų formoje.