Vizitai į Kraujo centrą

Kraujo donorystė #79
2024-04-12

Su Rimu užlėkėm dar prieš savaitę, bet išvarė mane dėl herpeso, teko grįžt vienam. Laimėjo Rimas lyg 163/143 berods. Žadėtų sausainių po Naujųjų Metų vis dar nėra.

Kraujo donorystė #78
2024-02-04

Su Rimu užlėkėm sekmadienį, turėjo ir Erikas prisijungti, ale pramiegojo. Laimėjau 158/150 berods. Žadėtų sausainių po Naujųjų Metų taip ir nėra. Net šokolado nėra, o ir skėčiai pasibaigę, vėl grįžo kino bilietai.

Kraujo donorystė #77
2023-12-05

Su Rimu užlėkėm sekmadienį, jį prileido, manęs ne, norėjau skundą rašyt, o pasirodo, kad sugebėjau pasiekt šešių kartų per metus limitą, tai teko porą dienų pailsėt. Hemoglobino pripūtė Rimas daugiau 155/154. Grįžo dovanos po daugel metų - skėtis.

Kraujo donorystė #76
2023-10-04

Vėl su Rimu užlėkėm per pietus. Rimas, kaip pagyvenęs žmogus su demencija, vis blaškosi naujose VCUP patalpose, nutarėm, kad reikia ant grindų tokiems rodykles sužymėt, kur eit. Rimas, prisigėręs moteriškų vitaminų, sugebėjo hemoglobino daugiau išpūst, kažkas apie 147/156, aš su burokais natūraliai tiek nebeužpumpuoju. Sausainių nėra, dovanų toliau tik bilietai. Pratęsiam anąkart gimusią tradiciją, parašėm vėl skundą NKC administracijai, kad sausainių kitiems metams normaliai užpirktų, kad rodykles sužymėtų patalpose, kad programėlės kūrėjus pajudintų ir kad dovanas įvairesnes grąžintų.

Kraujo donorystė #75
2023-08-04

Su Rimu apsilankėm atnaujintose VCUP patalpose, labai nusivylėm, kad sausainukų nebuvo. Nepatiko ir naujas klaustrofobiškas patalpų išdėstymas. O dar mobilioji programėlė eilinį kartą sugadinta. Gerai, kad bent hemoglobino vėl daugiau išspaudžiau už Rimą: 142/152.

Kraujo donorystė #74
2023-06-05

Rimas vienintelis nepavedė, greit per pietus sulakstėm, pagaliau pralaimėjo 153/155.

Kraujo donorystė #73
2023-04-05

Rimas privertė šiandien eit, iš karto, kai tik programėlė valandos tikslumu leido registruotis. Prieš kelias dienas liepė per lietų kartu su juo dviračiu važinėt. Kažkoks labai valdingas pasidarė, nustatėm, kad visa to priežastis yra jo geriami moteriški hormonai, kuriuos jis vadina kažkodėl vitaminais. Laimėjo jis hemoglobiną 159 prieš 150, net ir feritino daugiau turi, na bet beviltiškai atsilieka donacijų kiekiu, tai suprantama.

Kraujo donorystė #72
2023-02-04

Užlėkėm su Rimu šeštadienį pirmieji, bet po mūsų net eilė susirinko, nustebau. Rimas vitaminų kokių tai prisigėręs, tai hemoglobino virš 160 g/l išspaudė, aš nė nebesivaržiau, nors irgi lyg stabilūs 147 g/l buvo. Dovanų rimtesnių vis dar nėra, bet jau saldainių ant stalo pridėta, gyvenimas gerėja.

Kraujo donorystė #71
2022-12-05

Pasiplovė mano kraujadaviai, teko vienam per pietų pertrauką nueiti. Pasirodo, kad ne tik maniškiai pasiplovė, bet ir visi kiti, nes buvau pirmas svečias šiandien. Programėlė eilinį kartą numirė, teko ranka popierius pildyt. Hemoglobinas stabilus, 143 g/l, dovanų įdomesnių standartiškai nėra. Garbės donoro pažymėjimą neseniai gavau, daugiau diplomų jau neduos… hm, o gal kokį duotų už 100-ąjį kartą, patikrinsim.

Kraujo donorystė #70
2022-10-04

Sėkmingai užbaigėm su Eriku septintą dešimtį. Hemoglobinas vis dar stebėtinai geras laikosi ir pavyko Eriką įveikt 141/143 g/l, net feritinas kažkaip po truputį kilti sugeba.

Kraujo donorystė #69
2022-08-02

Kraujo centras apytuštis, kaip ir pridera vasarą. Apsilankėm su Rimu, kuris pademonstravo geresnį hemoglobiną 159 prieš 151, bet apskritai nusistebėjau, kad maniškis toks aukštas, nes įprastai vasarą gerokai mažesnis būna. Kraujas sunkiai tekėjo, prabedė antrą veną, gerai, kad šįkart toj pačioj rankoj, tai diskomforto nepadaugėjo. Dovanų lentyna stabiliai tuščia, bet yra naujųjų Gaidelio sausainių-pusrytainių, tai pabaigėm likučius.

Kraujo donorystė #68
2022-05-30

Vėl nedidukę pertrauką teko padaryt, tai visi kiti kraujadaviai pirma manęs kraują nusileido. Visgi į savo sektą įtraukėm Veroniką, kuri pirmu bandymu metė rimtą iššūkį su 151 g/l hemoglobinu, bet čiut čiut pritrūko iki mano 152 g/l, tai neapsijuokiau. Lietus pliaupė visą dieną, NKC apytuštis buvo, visiems personalo dėmesio užteko. Rimtesnių dovanų nėra, saldumynų stalas tuščias. Artėja 70.

Kraujo donorystė #67
2022-03-17

Dėl maskolių sukelto karo lietuviai užplūdo Kraujo centrą duoti kraujo Ukrainos žmonėms, nors niekas jų neprašė ateiti dėl šio tikslo, tad kraujo atsargos buvo perpildytos, Kraujo centras prašė kiek atidėti vizitus, tad truputį nukėlėm vizitą ir mes, kol kraujo atsargų situacija normalizavosi. Šįkart išsiruošėm su kurį laiką pasiilsėjusiu Justinu, bet tas jam nepadėjo, nes Malčius sėkmingai pripūtė 159 g/l ir vėl laimėjo. Kraujo centre nieko naujo, dovanų nėra. Judam toliau.

Kraujo donorystė #66
2022-01-07

Jau ir taip su Rimu planavome per pietus eiti, bet dar ir Kraujo centro programėlė triukšmą pakėlė kviesdama. Rimas atskuodė pirmas ir jau mosikavo savo įspūdingu 157 g/l hemoglobinu, pagrįstai džiūgaudamas, kad aš šansų aplenkt neturiu. Deja, teko jį nuleisti ant žemės su man pačiam niekad akyse dar neregėtu 169 g/l. Kraujo centre nieko naujo, rimtesnių dovanų neužvežta, rudenį žadėto Garbės donoro pažymėjimo nėra. Tiesa, saldainių ant stalo prikrauta, bet aš šviežiai grikių prisikimšęs buvau, tai palikau kitiems. Judam link 70.

Kraujo donorystė #65
2021-11-07

Sekmadienį ramiai su Rimu. Pralaimėjau hemoglobino kovą su varganais 139 g/l, na bet Rimas turėjo ilgesnę pertrauką, tai pateisinama. Dovanų naujų nėra, davė porą bilietų į kiną. Vis dar laukiu rudenį žadėto Garbės donoro pažymėjimo.

Kraujo donorystė #64
2021-09-07

Nulėkėm po darbų su Justinu, tuščia ramu. Ans senokai nebuvęs, tai hemoglobino gerokai daugiau priauginęs 157 prieš mano 137. Be nuotykių šįkart, dovanų nėra, saldumynų ant stalo nėra. Silpnai, NKC, silpnai.

Kraujo donorystė #63
2021-07-05

Prisistatėm su Rimu dviese, pagaliau jis laikosi grafiko, nebesukčiauja, tai ir hemoglobino dvikovą sąžiningai laimėjau 142/147. Jokių problemų šįkart su kraujo bėgimu nebuvo, jokių kitų nuotykių irgi nebuvo, dovanų ir saldumynų ant stalo irgi nebuvo. Labai nykus kraujo pridavimas. Žiūrėsim, ką rugsėjis įdomaus atneš.

Kraujo donorystė #62
2021-05-05

Dar taip blogai nebuvo. Susitikom su Rimu po darbo, mus pasitiko niekad neregėtos eilės prie Kraujo centro, na bent linksmai pašnekėjom. Antras smūgis buvo vėl Rimo laimėtas hemoglobino karas, nors pats ne ką teišspaudė, bet aš gavau malkų su 137 g/l. Na čia gėlytės. Prabedė kairę ranką – kraujas nebėga, nors visą dieną vandenį iki vėmimo pumpavausi, nėra taip buvę. Sako, nieko nebus, bedam kitą. prabedė dešinę (yra kartą tekę jau) – o iš tos irgi nebėga (taip dar nebuvo). Jau galvojau, kad išvarys lauk be teisės grįžt, bet apvertė aukštyn koja ir šiaip taip privarvinau reikiamą dozę. Dovanų nieko naujo nėra, kino bilietai, kaukės. Tai žinoma, gerai dienos pabaigai dar lietus lauke pliaupė išeinant ir smagiai su dviračiu pasivažinėt buvo proga.

Kraujo donorystė #61
2021-03-05

Sėkmingai aplenkiau Eriką 150/154, bet atėjo susivėlinęs Rimas ir viską sugadino su savo 159 hemoglobinu, kad jį kur. Na nieko, bent jau su donacijų skaičiumi atsilieka, bet jau planuoja tykot manęs su dviračiu važiuojančio ir pritrenkt. Nieko, ne pirmas kartas būtų. Šiaip be didelių nuotykių viskas, dovanų nėra, tai davė dar vieną mažą kaukę ir visokių valgomų smulkmenų. Tiesa, buvo skanių saldainių prie arbatos, tai tas ant to.

Kraujo donorystė #60
2021-01-03

Pavedė mane draugai, tai vienas nuvažiavau dviračiu sekmadienį iki VCUP. Žmonės iš to neturėjimo ką veikt, net į Kraujo centrą po truputį eina. Hemoglobinas stabilus, virš 150. Jubiliejinis 60-sis kartas. Dar bent 40 ir bus galima apsiramint. O dovanų tai va Milkos karvę davė, kaukę antrą ir sieninį kalendorių, plius visokių smulkmenų.

Kraujo donorystė #59
2020-11-03

Eilinį kartą kraujadaviai išsiderinę grafikus, karantinas aplinkui, visi baigia išmirt, tad po darbo nuėjom su Justinu, kuris vėl gėdingai pralaimėjo hemoglobino karą (čia nuo mėsos valgymo visos bėdos). Pas mane ne tik hemoglobinas ūgtelėjęs iki 155 g/l, bet ir feritino padvigubėję iki 15 µg/l (dar keli metai ir gal pasieksiu minimalią feritino normą). Gavau porą šokoladų (labai geras daiktas žiemą), storą knygą Dievų šokis ir sausainių, tai sutarėm, kad dar ateisiu. Sausį sutarėm atšvęst 60-ąjį kartą.

Kraujo donorystė #58
2020-09-01

Padariau pertrauką pagal NKC rekomendacijas. Juokauju, atostogavau, tai ir nusitempė laikas truputį. Per tą laiką perskaičiau anksčiau gautą knygą „Šilko siūlų dėžutė“, įdomi, patiko, ačiū. O NKC per tą laiką irgi nesnaudė – pagaliau susitvarkė savo programėlę, vėl galima registruotis vizitui telefonu, tiesa, integracija nepilna, reikia dar vietoj ant atskiro lapo parašyt, kad covidais nesirgai. Popieriaus gadinimas.

Tradiciškai ėjom su Justinu, nes su kitais kraujadaviais vėl išsiderinom, atsigriebiau už praėjusį kartą ir laimėjau su 152 g/l, dar paėmė feritino tyrimą, žiūrėsim, kiek primatuos, nes prieš trejus metus jo nebuvo. Nėra ir nereikia, pragyvenu ir be jo. Dovanų lentynoj vėl kaukės, bet nusprendėm, kad jų užtektinai turim, tai paėmėm naujieną – 10 eurų motušės Maximos dovanų čekį. Tiesa, nebėra šokolado, gaila. O vietoj sulčių pakelio šįkart kažkoks vandens, cukraus ir citrinų rūgšties birzgalas – geriau jau nieko neduokit nei tokius gėralus. Prie arbatos irgi nei sausainių, nei saldainių nėra. Neišlaikoma tradicija. Teko vietoj jų cukrų iš pakelių valgyt, bet po trečio visgi sustojau. Sausainiai geriau būtų.

Kraujo donorystė #57
2020-06-16

Uždarėm karantino sezoną su Justinu, kuris vargais negalais sukrapštė daugiau hemoglobino – 135/141. Apsiėjome be didesnių nuotykių, sausainių nėra, saldainių nėra, dovanų irgi nelabai. Liūdna. Davė kaukę, gaila, kad paskutinę karantino dieną. Tiesa, per klaidą davė antrą Nusipelniusio donoro popieriuką, turėsiu dabar du beveik vienodus, tik su skirtingomis datomis ir numeriais. Labai nusipelnęs Malčius.

Kraujo donorystė #56
2020-04-16

Koronijos virusai siautėja, baigia Lietuvėlė išmirt. Likę gyvi dar eina į Kraujo centrą, keista, bet žmonių gana daug. Būriuotis negalima, tai teko laužyti tradicijas ir važiuoti vienam. Kol iš namų numyniau dviračiu, širdis truputį pradėjo dirbt, pulsas lygiai apvalus šimtas, hemoglobinai stabiliai 142 g/l, vandens į organizmą pripumpuota, kraujas trykšta upeliais, svarstyklės per 5 minutes net necypteli… Sausainių nėra, bet yra Fortūnos saldainių, labai gerai, puiki cukraus dozė prieš minant namo. Išsiderėjau antrą šokoladą vietoj kino bilieto, bet paskui dar padovanojo ir istorinę knygą, gavosi puikus vizitas.

Kraujo donorystė #55
2020-02-14

Kraujadavių būrelis išsisinchronizavo, tad susiderinom tik su Eriku, kurį sėkmingai pavyko įveikti rezultatu 145:149. Jam kažkodėl dar liepė papildų pagert, nes feritino nelikę. Pas mane jo irgi seniai nėra, bet nieko nesakė, tik visą istoriją perskaitė ir prigrasino išbanint visam gyvenimui, jei vėl kraujas lėtai bėgs. Bet aš visą dieną pumpavausi vandenį, tai jokių problemų dėl šito neapturėjau, kraujai upeliais tryško; Dovanų lentynos tuščios, kraujo centro programėlės vis dar neveikia ir nežinia, kada veiks. Na, bent saldainių ant stalo buvo. Toliau sėkmingai judam link šimtojo karto.

Kraujo donorystė #54
2019-12-12

Kraujadavių būrelis išretėjo, likę pradėjo pravaikštas daryt, tad po darbo nulėkėm su Eriku. Malčius prisipumpavo prieš tai vandens, tai jokių priekaištų nebuvo dėl venų, svarstyklės nė nesucypė, kol kraujas varvėjo. O ir hemoglobiną Malčius su burokais užsikėlė iki 155 g/l, ko Erikas šįkart nesugebėjo perspjaut. Kalėdinių dovanų nerasta, sakė, kad tikriausiai nieko ir nebus. Saldumynų visokių davė ir kino bilietų. Su sausainiais irgi liūdna situacija. Žodžiu, Kraujo centras prognozuoja krizę.

Kraujo donorystė #53
2019-10-09

Kaip ir buvo galima tikėtis, banas buvo rekomendacinis. Tad kita gydytoja jokių pastabų neturėjo dėl jo. Vasara baigės, tad ir hemoglobinas pakilęs iki 145 g/l. Užbėgau perpiet, tai be didelių nuotykių. Sausainių nėra! Dovanų lentynose buvo naujų puodelių, bet pagalvojau, kad jau tiek jais užsivertęs, kad išsiderėjau antrą šokoladą, šitie greit sueina orams atšalus.

Kraujo donorystė #52
2019-08-03

Nieko blogo neįtardami į Kraujo centrą su Justinu išsiruošėm šeštadienį ir abu pakliuvom gydytojai-banintojai į nagus. Gavom velnių, kad geležies neturim, Justinui liepė 4 mėnesius nesirodyt, man – 6. Hemoglobinai pas abu beveik ant ribos, bet aš su 139 g/l sugebėjau laimėt, tai bent tiek. Dovanų kaip visada nelabai yra, bet du pakeliai riešutų ir išsiderėtas antras šokoladas vietoje kino bilieto yra visai neblogai. Paskui dar ir knygą užsilikusią davė. Reiks skaityt… Įdomu, užbanino mus ar ne? Kaip ir į visus rodiklius sutilpom, nėra už ką banint, eisim patikrint už poros mėnesių… Einant iš Kraujo centro dar akį užkabino sociali blyninė Pirmas blynas, tai užsukom. Kainos nemažos, bet visa kita puikiai. Rekomenduotina.

Kraujo donorystė #51
2019-06-03

Išsibarstė mano kraujadavių komanda, susiplanavau perpiet eiti į VCUP vienas, bet išeinant gavau žinutę iš Lino su kvietimu susitikt. Ir sutapk tu man taip, kad šalia darbo kaip tik Kraujo centras šiandien įsitaisė. Ten ir susitikom. Pirmą kartą gryname ore, žymiai smagiau, tik žmonių gerokai daugiau. Jokio privatumo, kur žiūri GDPRai visokie, ajajai. Pridavau hemoglobino analizus ir ramiai su savo stabiliu 153 g/l laukiau Lino, o tas niekšas trimis aplenkė, kad jį kur. Na bet mane pirmą pasiguldė mirštantį beveik be spaudimo ir su 51 žybsnių per minutę pulsu, sunkiai ten kraujo likučiai varvėjo, bet šiaip taip išvarvėjo. Dovanos tos pačios, trečias identiškas termopuodelis. Ir kur man juos reiks dėt, tuoj vietos tiek nebeturėsiu namie.

Kraujo donorystė #50
2019-04-02

Garbinga sukaktis artėja, bandom registruotis kraujo davimui – vis dar neveikia nei aplikacija, nei interneto svetainė. Tenka popierius pildyt ranka kaip akmens amžiuj. Eilinį kartą įveikiu Justiną ir išspaudžiu 155 hemoglobinus, atrodo, kad jubiliejinė donacija bus nusisekus, bet truputį susivėlinęs ateina Erikas ir, nepaisydamas įspėjimų, privarvina 159, deja, šįkart nėra ko prikišt ir diskvalifikuot nėra už ką. Niekšas… Tai ką duosit dovanų už penkiasdešimtą? Tai kad nelabai ką turim… Teko paimt vėl tokį patį termopuodelį. Tiek žinių. Pradedam judėt link 100.

Kraujo donorystė #49
2019-01-31

Sako, gripo epidemija, bet niekas sergančių nepažįsta. Liaudies daug nebesusirenka, nes sunku laiką susiderinti, tai ėjom su ilgokai užsimuliavusiu Justinu. Nors ir ilgai kraujo nedavė, bet hemoglobino kare buvo gėdingai sutriuškintas rezultatu 152 vs 154. Nieko labai išskirtinio daugiau neįvyko, gavom ne pačios aukščiausios kokybės termo puodelį, sieninį kalendorių ir saldumynų, deja, šįkart šokolado nekliuvo.

Kraujo donorystė #48
2018-12-01

Pirmą kartą donorystę organizavau ne aš, o Erikas. O ir vieta neįprasta – Labdaros ir paramos fondas „Rugutė“. Susigundėm Lino pažadėtu šokoladiniu pyragu. Ir buvo verta! Nuostabiai skanus pyragas. Eisim vėl! Hemoglobinas vos pakritęs iki 147 g/l, iki Eriko 161 g/l man toloka buvo, bet jį kautynėse diskvalifikavau už didesnį nei 160 g/l, tai laimėjau aš. Hehe. Mano žaidimas – mano taisyklės. Čia panašiai kaip tas liūdnesnis juokas, su kuo Rusija ribojasi – su kuo nori su tuo ir ribojasi. Va. Pulsas – vargani 50 sujudėjimų per minutę, praktiškai iš mirusio žmogaus kraują bandė nuleist, liepė kojas pakelt, kad paskutiniai lašai suvarvėtų, bet ir tai pabaigoj venos papyko ir užsuko čiaupą. Na bet šiaip tai užteko suapvalinus.

Kraujo donorystė #47
2018-10-01

Rudeniniai peršalimo virusai, kelionės ir darbai išretino kraujadavių gretas, tai perpiet nuėjau vienas. Reik pripažint, po vasarinio bano nusipirkau pigiausių geležies papildų pabandyt. Na ir panašu, kad tas daiktas gal netgi ir veikia, nes hemoglobinas sukilęs iki 154 g/l. Kraujas sunkiai varvėjo, tai prikankino seselės tą adatą traukinėdamos pirmyn atgal po veną. Menkas malonumas. O ir su dovanom nieko gero. Na, bent du šokoladus išsiderėjau, tai gal visai ir neblogai. Sausainių yra dar su obuoliais. Na, buvo, kol aš neatėjau.

Kraujo donorystė #46
2018-07-30

Po gėdingos mėnesio pertraukos dėl nukritusio hemoglobino teko eit vienam per pietus, nes išsiderino tvarkingas kraujo nupylinėjimo grafikas. Vasara, +30 lauke, tai VCUPas tuščias. Gerai, laukti eilėse nereikia, visur pirmas. Hemoglobinas tvarkingai atsistatęs iki 145 g/l, dovanų lentynos aptuštėjusios, davė kažkokį super pigų, barškantį žingsniamatį. Žiūrėsim, kam jį panaudot galima. Sausainių lėkštė pilna, tai bent toks pliusas.

Papildau: žingsniamatis net laiko teisingai nerodo, tinka tik išmest į šiukšlinę.

Kraujo donorystė #45
2018-04-23

Išsiblaškė visi kraujadaviai mano, teko vienam eit per pietus. Gerai, žmonių nedaug, hemoglobino karą laimi žmogus su 140 g/l, nes niekas su tavim ir nesivaržo. Kraujas nelabai bėga, gauni rankos masažą iš jaunos seselės. Registratūroj sakai, duokit man tą metalinį emaliuotą puodelį, o tau sako, vaikyti, nejuokauk, koks tau emaliuotas, molinis čia. Tiek žinių, 45 kartas, judam link apvalesnės sukakties.

Kraujo donorystė #44
2018-02-21

Gripo epidemijos visokios, užsilenkė daug kas. Teko dviese su Justinu eit. Keista, bet Kraujo centre gana daug žmonių, net daugiau nei įprasta. registratūroj susiginčijau, kam jiem reikalingas žmogaus fizinis adresas, kai duodam el. paštą ir tel. numerį. Na, neva siųs registruotą laišką, jei kas nors su kraujo tyrimais bus blogai. nes nu telefonu paskambint ar el. paštu parašyt, tai taisyklės neleidžia. Nesvarbu, kad tuo nurodytu fiziniu adresu pusės savo donorų nerastų. Žodžiu, Kraujo centro valdžia vis dar Homo Giliai Popierizmikus ir nei tunelio, nei šviesos jo gale nesimato. Bet čia smulkmena.

Justinas pirmas atlėkė ir vos ne vos per Meldoniumo plauką išvarvino 136 g/l, nedaug trūko, kad kaip įprasta gautų baną. Tuo tarpu Malčius perėjo nuo kopūstų link burokų dietos ir toliau išlaiko stabilų rezultatą – 147 g/l, hemoglobinas netgi kyla. Sausainių šįkart truputį padėta, nors lėkštutės dydis sako – daug neimkit. Dovanų lentynose – juodi sportiniai marškinėliai (pagaliau be durnų didelių užrašų). M dydis, bet ten greičiau American M, nes man netgi didoki truputį. Bet sunaudosiu, geras daiktas.

Kraujo donorystė #43
2017-12-20

Visokie protinių dantų rovimai ir rudeniniai virusai truputį vėl išmušė iš grafiko, bet ne tiek jau daug ir nusivėlinom, o ir pirmą kartą užtaikyti ant spec. Kalėdinių dovanų tikėjomės. Prie kraujadavių būrelio prisijungė Rasa su broliu Domu, po gėdingo užbaninimo į rikiuotę grįžo ir Justinas. Apturėjom vieną linksmiausių šių metų kraujadavysčių, Malčiui eilinį kartą sunkiai varvėjo kraujas (buvom beveik tikri, kad venoj krešulys buvo ir viską užkišo), tai vėl išsimušė VIP statusą ir gavo rankos masažą. Tuo tarpu, bandėm išsiaiškint visi, kas būtų, jei iš karto nuleistų litrą kraujo. Seselė sakė, kad reiktų vežt ir pilt atgal, bet manęs atsakymas neįtikino, norėčiau empirinį pavyzdį pamatyt. Tuo tarpu viena mergina ir po puslitrio empiriškai vos nesusmuko eidama pro duris, bet niekam į glėbį neįkrito, tai nieko įdomaus, įprastas vaizdas.

Hemoglobinų karus laimėjo pailsėjęs Justinas su 152 g/l, maniškis jau kelintą kartą krenta, šįkart iki 140 g/l. Dovanų lentynas papildė raudonos kuprinės. Aiškiai pirktos per viešuosius pirkimus už mažiausią kainą, didele kokybe ir praktiškumu neblizga. Tai čia nieko, to ir buvo galima tikėtis. Bet ta nenumaldoma viską užgožianti ir neišvėdinama smarvė jas išpakavus nustebino net ir mane.

Po visa ko valgėm šakotį. Skrudžas Malčius nujautė, kad vėl stalas tuščias bus, tai ėjo per pietus į Mindaugo Maximą pirkt šakočio be margarino ir palmių riebalų. Tai  va kurie neprisijungėt, tai graužkitės nagus, kad nei trupinio gero daikto negavot.

Kraujo donorystė #42
2017-10-10

Ilgą laiką didelį hemoglobino lygį dempingavęs Justinas buvo kuriam laikui praspirtas dėl jo sumažėjimo, taigi į Kraujo centrą pajudėjom su kitu hemoglobino dempinguotoju – Eriku. Pastarąjį ištiko ta pati bėda – ilgą laiką dalinęs kraują su dideliu hemoglobinu, išeikvojo atsargas ir nebepripūtė minimalios normos, nors trūko nedaug. O štai Malčius nesiplėšo ir toliau rodo stabilų rezultatą – 144 g/l. Tiek dovanų lentynos, tiek sausainių lėkštelės buvo tuščios. Daviau velnių. Žadėjo, kad gruodį bent jau sausainių bus, nes Kalėdos artėja. O kol kas teišsiderėjau antrą šokoladą vietoj siūlyto kino bilieto.

Kraujo donorystė #41
2017-08-07

Išsiderino visiems kraujo davimai, tad tikrinti, kiek pas mane liko kraujo po avarijos, teko vienam. O kai eini vienas, tai gali eiti per pietus. O kai eini per pietus vasarą, randi visiškai tuščią Kraujo centrą. Ir tai yra gerai. Gaila, kad nebuvo su kuo pasivaržyt, nes hemoglobinas toks visai konkurencingas – 149 g/l. O štai feritinas, kurio tyrimą darė praėjusį kartą, verkia kamputyje su 7,5 µg/l, kai interneto nurodoma norma 30 – 400 µg/l. Bet čia logiška ir nieko baisaus.

Dar išsiaiškinau, kad nereikia bijot to klausimo, ar per paskutinį mėnesį lankeisi pas odontologą. Po eilinio plombavimo galima kraujo duoti jau kitą dieną, o jei kas rimtesnio – po savaitės.

Dovanų lentynos tuščios, tai vietoj jų išsiderėjau antrą šokoladą. Nelaukia donorų. Nelaukia.

Kraujo donorystė #40
2017-06-05

Kraujadavių būrelis išsiderino, tad į VCUP vėl ėjom dviese su Justinu. Dar pajuokavau, kad jam po menstruacijų bus hemoglobinas nukritęs, bet vėliau paaiškėjo, kad menstruacijos – dalykas rimtas. Sumušė žmogus banų rekordą ir gavo antrą baną per metus. Aš jam vis rekomenduoju pereit prie mano laiko patikrintos hemoglobiną didinančios kopūstų dietos, bet jis vis nepasiduoda, tai ir nereikia stebėtis, kad tokie rezultatai. Na, bent jau neužtemdė Malčiaus 40-osios donacijos šlovės. 40. Kai pradėjau, atrodė, kad čia sunkiai pasiekiamas reikalas, o štai, prašom, jau ir yra. O ir hemoglobinas dar labiau pasistiebęs – 147 mg/l. Dar padarė ir jau kurį laiką žadėtą feritino tyrimą, nors kam jo reikia, tai nežinau, na bet kaip nepaimsi, kai nemokamai daro… Dovanų lentyna tuštoka, tai visi ima termosus. Lyg ir normalios kokybės netgi, nors dar ir nebandžiau.

Tai štai. Dar popieriuko negavau, bet jau praktiškai patapau garbės donoru, galit nuo šiol kreiptis, gerb. Malčiau.

Kraujo donorystė #39
2017-04-03

Kraujo centras po balandžio šilumos rekordų visiškai ištuštėjęs, kaip ir mūsų kraujadavių būrelis – kas koją išsisuko, kas ligoninėj guli, kas grafiko nesilaiko. Tad susitikau tik su Justinu, kuris atėjo su jauduliu ir bandė reabilituotis po gėdingo išbaninimo praėjusį kartą, išgirdęs, kad hemoglobinas šįkart siekia ne tik mergaitišką normą, bet ir vyrišką – lengvai atsiduso, nuotaika kaipmat pagerėjo. Tiesa, to neužteko, kad aplenktų Malčių – gavo į skūrą 140 vs 142.

Eilinį kartą grybauja Kraujo centro programėlė, neveikia registracija kraujo davimui, na, ten iš esmės beveik viskas neveikia. Ir niekad neveikė. Įdomu, kiek Kraujo centras iššvaistė pinigų tai gėdingai pseudomoderniai sistemai… Dėl to Justinui teko pildyt popierinę anketą kaip Antikos laikais. O Malčius visada registruojasi per WEB sąsają, tai jam viskas suveikė.

Niekam tikusios programėlės gėdą šiek tiek atstoja visokie riestainiai, kurių šįkart buvo, bet buvo nedaug. Negailėkit. Mes gi ateinam ne žmonių gelbėt, o pavalgyt. Nėr maisto – nėr kraujo. Na, dar marškinėlius davė, S dydis, bet sutelpu. Prasitampys gal kiek ir bus gerai. Svarbu, be tų durnų užrašų kaip anksčiau.

Kraujo donorystė #38
2017-01-30

Dėl užsitęsusių žieminių ligų teko beveik dviem savaitėm nukelt kraujo davimo datą. Atsinaujinusiame VCUP Kraujo centre per pietus susitikom su Žilvinu ir Eriku. Darbuotojos nuobodžiauja, nė gyvos dvasios. O ir pati patalpa užgriozdinta visokiomis lentynomis ir plakatais. Senosios patalpos buvo ankštos, bet gerokai jaukesnės.

Visiškai netikėtai laimėjau hemoglobino karą su 148 mg/l, dovanų lentynos pustuštės, tad teko imti dar vieną puodelį. Ramiai pasisėdėjom, pakramtėm javinukų ir patraukėm savais keliais. Beeidami su Žilvinu dar aptarėm mašinų vairuotojų kultūrą, stabtelėjimus dviračių juostose, ant šaligatvių ir pan. Ir skaudžiausia, kad nei policijai, nei Vilniaus viešajai tvarkai įžūlūs vairuotojai yra nė motais. Važiuoja pro šalį ir nė nepabara. Tenka visokiems malčiams fotkint ir skundus rašyt. Bent tada sureaguoja.

Kraujo donorystė #37
2016-11-21

Kraujo centras tuščias, mūsų būrelis irgi kažkoks vangus – susiruošėm dviese su Justinu. Bent šitas niekad nepaveda. Dėl nuorodos į savo tinklaraštį ir inkstą sutiktų parduot. Hemoglobino karą jis irgi eilinį kartą laimėjo, bet svarbiausia, kad pagal donacijų skaičių stipriai atsilieka ir kol kas galiu jaustis saugiai. Dovanų lentynai rinkimai padarė įtaką. Baigėsi raudonos spalvos dominavimas. Nauja puodeliai – žali. Priglaudžiau į kolekciją.

Kraujo donorystė #36
2016-09-19

Tiesą sakant, po praėjusio karto galvojau, kad šįkart nesutilpsiu į hemoglobino normas, tad ėjau su mintimi, kad gausiu siuntimą mėnesiui pailsėti. Ir visgi labai nustebau, kai pasakė, kad sukilo iki 144. Kažkokie kosmosai su tais svyravimais, mityba visiškai nesikeičia jau beveik metus, o hemoglobinas šokinėja, kaip jam patinka. Aišku, hemoglobino mūšį laimėjo Justinas, kuris baisiai džiaugėsi, bet man dabar svarbiau nebūt išbanintam ir sistemingai judėt link 40 donacijų ir sočios senatvės.

Kol mes nusileidom kraujus ir prisėdom išgert arbatos, anksčiau nei tikėtasi, atbildėjo ir Rimas. Eilinį kartą registratorei pradėjom burbėt apie nevykusiai sukurtą Mano Kraujas Web sąsają, kur niekas neveikia, ir mobiliąją aplikaciją, kuri šiek tiek veikia, bet paranojiškai reikalauja keisti slaptažodį. Žodžiu, kuriant sistemą, pinigai įsisavinti gerai.

Registratūroje dirbo labai šauni mergina, kuri paslaugiai vis papildydavo dubenėlį javinukais ir riestainiais. Turėjo atsargų tiek, kad nei aš, nei Rimas nepajėgėm visko sukimšt. Bet pasakėm, kad grįšim kitą kartą. Žmonių daug nebuvo, niekam nesimaišėm, tai labai smagiai pasisėdėjom ir pabendravom.

Dovanų lentynos aptuštėjusios, bet atsirado rankšluosčių. Tai vieną ir paėmiau. Dar pridėjo VCUP 5€ kuponą, šokoladą ir žurnalą, kurį išleidžia maždaug kartą per metus. Dar tik trečias numeris. Reiks paskaityt.

Kraujo donorystė #35
2016-07-18

Vasara, pagaliau visi išsivažinėję, jokių eilių nėra. Tiesa, truputį sunervino, kad šįkart nepavyko užsiregistruoti donorystei iš anksto ir teko pildyt anketą vietoj – tiesiog Kraujo centro programėlė išmaniesiems tokia kreiva, kad nulūžta man bandant prisijungti, o WEB sąsaja dar kreivesnė ir taipogi nebeleidžia registruotis. Donorai etatiniai: aš, buožė Justinas ir Rimas su drauge. Justinas pasirodė kažkoks išsipuošęs su kostiumais, bandė seselėm visaip raumenis rodyt ir vaizduot solidų jaunikį, bet nesudomino nei seselių, nei net gydytojo. Ir dar kabinėjos, kad mano telefonas senas ir apps’o nepavelka, nu bet kad nesenas, dar tik penkerius metus suskaičiavom… Mano hemoglobinas kažkoks pakritęs, bet ir Justinas su 145 po 3 mėnesių nesužibėjo, nieko keisto, kad Rimas su 147 vėl laimėjo. Ir vėl laimėjo per 2 hemoglobinus! Čia jau įtartina!.. O Kraujo centras pagaliau užpirko sausainių, lėkštutė penkiskart mažesnė nei anksčiau, bet užpirko! Šaunuoliai. Kol laukėm Rimo ir juos krimtom, pradėjom analizuot, kodėl mane beveik pavedė ilgai veikusi kopūstų dieta. Justinas laikėsi nuomonės, kad organizmas įprato, kaip įpranta prie antibiotikų kokių nors. Bet man kažkaip neįtikinamai skamba. Anksčiau kilogramais kimšdavau riešutus ir džiovintas slyvas, gal čia jų sumažėjimas savo padarė? Reiks bandyt grįžt į ankstesnį racioną, gal vėl hemoglobinas atsigaus… Ak, tiesa, Kraujo centras užsivežė išorinių baterijų. Nieko įspūdingo, 2600mAh talpos, bet vis šis tas, mano senoliui su 1200mAh talpos baterija užteks ir tokio.

Jei atsirado norinčių jungtis prie mūsų grupelės ir ateityje eiti į Kraujo centrą (Vilniaus VCUP) kartu, rašykit komentaruose (būtinai nurodykit teisingą el. pašto adresą). O kitas įrašas – jei viskas bus gerai – vėl po nepilnų metų.

Kraujo donorystė #34
2016-05-17

Kraujo centre stebėtinai daug žmonių. Senokai tiek nematėm. Su Justina ir Justinu pradėjom registruotis, paaiškėjo, kad anketų pildyt nebereiks, nes prieš eidami užpildėm jas internete – atspausdino jau užpildytas – tobula, seniai taip reikėjo. Tiesa, pasitenkinimą greit sudrumstė nevykęs Justino hemoglobino rezultatas, pirmąkart išdiskvalifikavęs jį mėnesiui. Žmogus teisinosi, kad čia viskas dėl jo pasivaikščiojimų pajūriu, bet nieko negalėjo pakeisti, tik gėdingai nuleisti akis ir išgirsti skaudžią žinią – grįžk ne anksčiau nei po mėnesio. Nieko, Justinai, pirmą kartą „išbanintam“ būna sunkiausia – įprasi. O su Justina toliau stumdėmės eilėse ir be problemų išvarvinom kraujus… Pakilusį nuo kėdės įspėjo, kad išbalau, o ir pats pajaučiau, kad pirmą kartą darosi silpnoka, prisėdau pagurkšnot arbatos. O sausainių vis dar nebuvo. Badmetis tęsiasi. Dovanų lentyna irgi neblizgėjo – kino bilietai, pakabukai, knygos, puodeliai. Bet mums, kaip etatiniams kraujadaviams, ištraukė po skėtį. Dar pridėjo po sulčių pakelį ir šokoladą. Išmainiau su Justina savo sultis į jos šokoladą… Liko sulaukti kiek užsivėlinusio Rimo – niekšas sugadino dieną, nes laimėjo prieš mane hemoglobino karą varganais dviem hemoglobinais (147 vs 149). Tiek nedaug trūko! Kaip Justinas sakė, nelemta man laimėt, nelemta. Nieko, Rimui bent jau skėčių nebebuvo likę! Bet aš nenusileisiu! Kada nors vis tiek laimėsiu. Mano kopūstų dieta užtikrintai pasiteisino ir palaiko stabilų hemoglobino lygį, kokio jokios mėsos neišlaikydavo. Aš jus dar įveiksiu! Kada nors.

Kraujo donorystė #33
2016-03-17

Norinčių per daug neatsirado, taigi nusliuogėme dviese su Justinu. Žmonių beveik nėra, iš atminties supildau anketą, Justinas atsineša jau užpildytą, einam tikrintis svarbiausio dalyko – hemoglobino. Malčius trečią kartą iš eilės rodo stebėtinus rezultatus – 151. Justinui net kinkos sudreba ir atvirai pripažįsta bijąs, kad gali pralaimėti. Visgi vėliau lengvai atsiduso – lygiosios. Nepaisant to, savo rezultatu liko nepatenkintas. O Malčius jau baigia įsitikinti, kad jo kopūstų dieta iš tikrųjų labai teigiamai veikia hemoglobiną… Sausainių nėra ir, kaip supratau, nebebus. Akivaizdus ženklas, kad artėja nauja ekonomikos krizė! Dovanų lentynose vėlgi nieko gero, Nomedos puodeliai, pakabukai ir knygos. Malčius beraštis, tai knygų atsisako, pasiima puodelį taip baigdamas rinkti antrą servizą.

Kraujo donorystė #32
2016-01-16

Neįprasta diena donorystei – šeštadienis. Su Eriku popiet išsiruošiame į VCUP. Randame baisų vaizdą – kraujo centre tuntai žmonių, personalas vos spėja suktis. Nėra sausainių! Įsivaizduojat? Sausainių nėra! Na, nieko, einam tikrintis hemoglobinų, Malčius laimi hemoglobino karą su 151. Įsivaizduojat? Antrą kartą iš eilės virš 150. Ne veltui mėsą į kopūstus iškeičiau. Ir tegu man niekas smegenų daugiau nepudrina, kad reikia karves valgyt ir papildus gert, jei nori gerą kraują turėt. Aplinkui milijonai žmonių klausinėja personalo, kaip anketas pildyt – aiškiai dauguma pirmą kartą atėję – šaunuoliai. Sėdam į kraujo siurbimo ložę vienu metu, bandom lenktyniaut, bet čia visiškos lygiosios. Na nieko, bent jau hemoglobinas mano didesnis. Judam prie dovanų lentynos – nieko gero, tik balti marškinėliai. Bet mano, kaip įgudusio donoro, akys užmatė atskirtai užslėptus skėčius. Nepaprašysi – negausi. Nenorėjo duot, bet kai pamatė donacijų skaičių, visgi nusileido. Išsinešėm po skėtį, jis bent iš dalies kompensavo tai, kad negavom sausainių ir šokolado. Gal savaitgaliais geriau nebeisim.

Kraujo donorystė #31
2015-10-16

Kaip ir tikėjausi, hemoglobinas nebuvo atsistatęs, taigi su 130 mg/l buvau praspirtas mėnesiui pailsėti. Tuo tarpu Justina (taip, mistiškoji Justina šįkart dalyvavo) su dar mažesniu hemoglobinu normas atitiko, dėl ko mes visi pagrįstai pradėjom svarstyti, kad man reikia keisti lytį. Deja, su Kraujo centro personalu taip ir neišsiaiškinom, ar teisiškai tai padėtų, taigi minties atsisakėme. Be Justinos susiėjime dalyvavo ir Rimas su drauge, ir Justinas, kuris laimėjo hemoglobino karą.

2015-11-16

Praėjo mėnuo, bet nebelabai liko su kuo eiti, taigi nusliuogiau į Kraujo centrą vienas per pietus. Tuščia buvo, su kelione pirmyn/atgal stebėtinai sutilpau į valandą. Kažkokie magiški reiškiniai per mėnesį įvyko, nes hemoglobinas užkilo iki 153 mg/l. Niekas negalėjo patikėti, ypač aš pats. Šventinis laikotarpis dar neprasidėjęs, taigi dovanų lentyna tuščia, davė šokoladą ir bilietą į kiną. Pasisiūliau išmainyti pastarąjį į antrą šokoladą, bet nesutiko. Visgi po poros minučių sako „na, tu čia daug kartų davęs, tai nusipelnai antro šokolado“. Nusisekė.

Kraujo donorystė #30
2015-08-11

Padarėm pertrauką ir grįžom į trasą. Vasara donorus praretinusi, bet visgi pavyko šįkart nukeliauti trise – su Justinu ir Rimu, kuris vėliau laimėjo hemoglobino karą. Kraujo centre ramu, žmonių labai nedaug. Dovanų nelabai yra, teko rinktis tarp riešutų ir kino bilietų, na ir dar visokių smulkmenų pridėjo – šokoladą, sulčių, reklaminių žuvtaukių ir girgždantį tušinuką. Ramiai pasisėdėjom, registratorei milijonus klausimų uždavėm, išgirdom apie įdomius nutikimus dirbant Kraujo centre, prisikirtom sausainių su šokoladais ir javinukų.

Kadangi man trisdešimtas kartas, o Rimui dvidešimtas – lauksim pakvietimo papietauti iš panelės Šalaševičiūtės, nes laikas gauti atitinkamus popieriukus. Antras lygis pasiektas!

Taip pat, pranešu, kad dėl nuolatinių nusiskundimų planuoju mažinti įrašų srautą apie kraujo donorystes, bandysiu gal rašyti kas penktą kartą, t.y., apie kartą per metus.

Kitas kartas po daugiau nei 2 mėnesių. Jei norite kartu – rašykite komentarą arba el. laišką, įtrauksim į sąrašus.

Kraujo donorystė #29
2015-05-26

Kraujadavių gretos apmažėjusios, darosi vis sunkiau visiems susiderinti laiką, kas nors nenumatyto nutinka paskutinę minutę. Bet galų gale – nors tik dviese – bet vakar su Justinu tradiciškai vėl užsukom į VCUP Kraujo centrą. O ten neregėta tuštuma, sako, iki mūsų gal dešimt žmonių teatėjo. Vasara prasideda, studentija mokslais užsiėmus. Kraujo stinga.

Aišku, nuo to mums tik geriau, jokios eilės nėra. Išsimatavom hemoglobinus, Justinas vėl tradiciškai laimėjo. Gavom nuo daktarės priekaištų, kad reikia truputį mažint tempus. Dėl to preliminariai žodžiu ir susitarėm. Kraujas ramiai nuvarvėjo, be nuotykių.

Atėjo laikas rinktis dovanas – pasirodo, kad atsargos tuščios. Siūlė rinktis tarp kino bilietų ir masažo. Kadangi filmų nežiūriu, tai paėmiau masažą. Gyvenime neteko, išbandysim.

Sėdiniuojant ir ilsintis po kraujo nuleidimo beigi saikingai užkandžiaujant avižiniais sausainiais su šokoladu, dar išsiaiškinom, kad sausainių duoda tik VCUPe, nes čia priimami tik neatlygintini donorai. Tai nusprendėm, kad daugiau į Žolyno g. ir nebeisim.

Kitas kartas bus po ilgesnės pertraukos. Rugpjūčio viduryje, o gal netgi rugsėjį. Jei norit prisijungti – rašykit komentarą įvesdami gerą el. pašto adresą.

Kraujo donorystė #28
2015-03-23

Užtikrintai judam link 30! Jau pavyko pasiekti tokį lygį, kai registratūroje į veidą pažiūrėjusios seselės klausia „kada tiek spėjote?“, o gydytojos klausimas „jau tikriausiai nebepirmą kartą?“ sukelia šypseną. Šįkart VCUP padalinyje apsilankėme su Justinu – mano etatiniu kolega, kuris desperatiškai vejasi mano donacijų skaičių ir kiekvieną kartą verkia kamputyje, kai tik mano hemoglobino norma atitinka reikiamą, o donacijų sąraše prirašomas +1.

Į VCUP atėjome pačiu laiku, apie 17h, iškart po mūsų prigužėjo gausybė jaunimo, kiek supratom iš kalbų – MRU studentų. Bet mums aktualesnis buvo hemoglobino karas, kurį Justinas tradiciškai laimėjo triuškinančia persvara. Visgi jam nerimą turėjo sukelti jau antrą kartą stabiliai kylantys mano rodikliai.

Kraujo nuleidimai praėjo sklandžiai. Aišku, tradiciškai seselės mane sportininku išvadino dėl besislapstančių venų ir raumenų būklės, o aiškinimai, kad rimčiau nebesportuoju jau keletą metų – nebuvo labai įtikinami. Dar buvo prisakyta sėdėti ramiai, kad adata iš venos neišjudėtų, nes adatos pozicijos taisymas venoje yra labai jau bjaurus dalykas, taigi supratome vienas kitą. Pavyko išvarvinti reikiamą dozę neprisidarius bėdų.

Vėliau dar prisėdome pailsėti prie arbatos gėrimo staliuko – jausmas lyg kokioje kavinėje, labai jaukiai įrengta. Gavom arbatos ir javinukų su šokoladu. Pasivaišinom – skanūs. Tiesa, ilgai pabūti ir rimčiau užvalgyti negalėjom, nes kėdės tik kelios, teko užleisti jas po mūsų atėjusioms merginoms. Išjudėjom namo.

Dovanų lentynėlėje nieko labai įdomaus. Pasiėmiau nelabai vykusį termopuodelį į kolekciją, dar tušinuką įdėjo, sulčių pakelį, apyrankę ir hematogeną. Šokoladas pasibaigė. Gerai, kad namie dar šešios plytelės stovi iš ankstesnių kraujo davimų.

Kraujo donorystė #27
2015-01-19

Toliau judam link trisdešimties. Šįkart kolegos kraujadaviai paliko mane ant ledo ir teko per pietus vienam eit į VCUP. Jei negirdėjot, tai Kraujo centras praktiškai perkėlė savo darbą į šitą krautuvę, veikia kasdien iki 19h, net ir savaitgaliais. Labai šaunus sprendimas – protinga vadovė.

Viduje pirmą kartą neįprasta, patalpa gana ankšta, bet jauki. Iš esmės tai VCUP punktas žymiai lenkia Žolyno g., nes čia jau krizė pasibaigusi, yra sausainių! Labai smagus ir paslaugus personalas, dalis matytų veidų iš Žolyno g.

Kadangi ėjau vienas, tai ir hemoglobino karą pagaliau laimėjau pralaimėjęs tik sau. Hehe. 141. Augt pradėjo net kas 2 mėnesius einant, gerai išdresiruotas organizmas, ir štai ką reiškia beveik kasdien raudonuosius burokėlius valgyt.

Dovanų lentynoje nieko labai doro. Liepė rinktis tarp marškinėlių ir kino bilietų. Aišku, aš juk praktiškas žmogus – bilietų niekad neimu. Visgi apmaudu, kad ant nugaros vėl sugrąžintas kvailas užrašas, su kuriuo gėda į gatvę išeit. Duoti niekam nekainuoja. Nu baikit, žmonės, šitas nesąmones. Negi iš pirmo bandymo nesusipratot, kad idėja bloga… Papildomai dar nedidelis pakelis obuolių sulčių, šokoladas ir gan kokybiškai atrodantis metalinis tušinukas. Visai sąžiningas rinkinys. Grįšim.

Kitas apsilankymas numatomas apie kovo 20-21 d.

Kraujo donorystė #26
2014-11-18

Pamažu judam link 30. Šįkart iš tikrųjų galvojau, kad būsiu išvarytas už per mažą hemoglobiną, bet matuoklis nudžiugino – visi 139. Aišku, hemoglobino karo laimėti galimybių net nebuvo, nes standartiškai jį laimėjo mėlynkraujė buožė – Justinas, nors su juo bandė varžytis dar trys piliečiai teisininkai. Visgi visi sėkmingai normas atitikom ir kraują pridavėm.

Tiesa, su Justinu labai nusivylėm negavę žadėtų trijų sūrelių, apie kuriuos Rokiškio pienas vos prieš kelias dienas garsiai paskelbė. Labai jau greit pasibaigė. Vietoje jų – nedidelė pakuotė obuolių sulčių ir tradicinis šokoladas. Dovanų lentynoje nieko gero nelikę, pasiėmiau antrą atšvaitą, nes puodelių sankaupos jau ir taip didelės.

Kita išvyka numatoma sausio 19 d., norintys jungtis, rašykit komentarą žemiau esančioje formoje, būsit informuoti. Pažadam linksmą ir nenuobodų vakarą.

Kraujo donorystė #25
2014-09-17

Nedidelis jubiliejus – 25. Bet gana nuobodus, nes norinčių eiti kartu neatsirado: vieni neseniai buvo, kiti – bronchitais serga (taip, ji ir vėl serga). Paliko niekšeliai mane vieną, jau seniai taip nebuvo.

Nuo praėjusio karto dariau eksperimentą ir beveik kasdien valgiau jautienas visokias. Neva mėsa padeda atstatyti hemoglobiną. Ir tik dar kartą įsitikinau – nė velnio, jokių nors minimalių hemoglobino augimo greitėjimo požymių nerasta. Apskritai – hemoglobino matuoklis parodė 130 ir jau buvau besistojąs eiti ir vėl išgirsti, kad esu blokuojamas mėnesiui, bet antruoju mėginimu per stebuklą pavyko išgauti net 136. Neblogos paklaidos? Tie aparatai pieno riebumą matuoja.

Žmonių kraujo centre gana nemažai, studentija tikriausiai uždirbinėja pinigus. O Centro kolektyvas vėl visiškai naujas, niekad nematyto jaunimo pilna, daktarytė sakė, kad tik nuo kovo mėn. dirba, tai nieko labai keisto, kad nemačiau dar.

Dovanų lentynoje eilinį kartą nieko naujo. Tik visai gražūs atšvaitai atsirado, tai pačiupau vieną vietoj milijoninio puodelio. Venos išsipūtusios, kraujas upeliais per kelias minutes ištekėjo, taip jau seniai nebuvo, ne veltui darbe 5 puodelius arbatos susiverčiau.

Tiek žinių, jei norite po dviejų mėnesių jungtis prie kompanijos – brūkštelkit komentarą.

Beje, +Indrė Ramanavičienė rugsėjo 30 d. 9-12 val. kviečia nusileisti kraujo Muitinės departamente (A. Jakšto g. 1). Susikontaktuokite, jei planuojate artimiausiu metu eiti.

Kraujo donorystė #24
2014-07-14

Trys mėnesiai nuo praėjusio karto. Ilga pauzė susidarė, bet ne dėl mano norų: prieš mėnesį buvom keturiese nuėję su Birute, Justinu ir Žilvinu, bet mus su Birute praspyrė mėnesiui už per mažą hemoglobiną. Apie šitą mūsų baisią gėdą jau Justinas rašė, tai nesiplėsiu.

Šįkart turėjom vėl eiti keturiese, bet standartiškai pora žmonių atkrito, likome tik aš ir Justina (taip, ta pati mano dažnai minima mitinė būtybė), kuri visą kelią aimanavo ir dejavo, kad jai per karšta, tuo paneigdama faktą, kad aš esu labiausiai šilumos netoleruojantis lietuvis. Registratūroje – kur nebuvo nė gyvos dvasios – dar derybų keliu išsiaiškinom, kad didžiausia leistina oro temperatūra neturėtų viršyti 20C.

Į piršto badymo kambarėlį užėjome kartu, aš Justinai už nuolatinį nėjimą į Kraujo centrą irgi draugiškai palinkėjau turėti per mažą hemoglobiną, ką ji savo didžiulei ir nepakeliamai gėdai ir apturėjo. Gavo priverstinę mėnesio pertrauką, kaltino mane raganavimu, šarlatanavimu ir bjaurumu. Bet visgi palydėjo mane į kraujo nuleidimo kambarį, kur iš nepakeliamos gėdos ir sielvarto ryte rijo mano tradiciškai atneštus Gaidelio sausainius, kuriuos gamintojai vadina tešlainiais. Dar tuo pačiu skundėsi, kad yra pernelyg stora, o man nesinorėjo meluoti taigi tik pritariamai linksėjau ir kišau į burną dar porą sausainių – sako, kad nuo saldumynų nuotaika gerėja, be to, cukrus ir miltai puikiai padeda priauginti svorį, nors šito Justinai ir šiaip netrūksta.

Bebaigiant kraujo nuleidimo procedūrą, Justina pagrasino išsikviesti savo vyriškį, nes neva aš iš jos tyčiojausi. Šis atvažiavo mūsų paimti ir Justinos nelaimei, tylomis tik pritarė iš mano burnos besiveržiantiems komplimentams. Tikriausiai žmogus iš gailesčio pats nieko neprasitardavo. Deja, tiesa Justinos neguodė, taigi tepasakė, kad eis į parduotuvę prisipirkti daug riebaus majonezo ir visą vakarą jį kramsnos… Taip ir išsiskyrėme.

Kitas kartas po 2 mėnesių. Galbūt mitinė būtybė – Justina – vėl apsireikš storos moters pavidalu. Registruokitės, nepraleiskit puikios progos ją išvysti.

Kraujo donorystė #23
2014-04-11

Toliau judam valstybinės pensijos link. Šįkart planavome būti net šešiese, bet paskutinę minutę trys žmonės vis tik negalėjo atvykti, taigi sudalyvavome kraujo nuleidime su Justinu ir Lina. Su jais šiandien miškeliu besikalbėdami nužingsniavome į Kraujo centrą. O jame radome visišką tuštumą, nė vieno donoro. Jau seniai taip nebuvo.

Išsimatavome hemoglobinus, Justinas eilinį kartą laimėjo normas viršydamas. Ligonis! Dar užrietęs nosį ir besidžiaugdamas savo tobulumu, pasiūlė varžytis kraujo nuleidimo greičio konkurse, nes žino, kad maniškis labai lėta varva. Bet bent jau čia jį įveikė Lina, kuri užtruko berods nepilnas 6 minutes. Taigi šito narcizo ego buvo kiek prisuktas.

Kadangi kolegos donorais pirmą kartą tapo jau po krizės, tai atgaivinau senąją atmosferą atnešdamas sausainių „Gaidelis“, kurių Kraujo centras jau seniai nebeduoda. Bet va tebeduoda šokoladus ir puodelius, tai dar vieną prigriebiau.

Šįkart nieko įdomesnio neįvyko, nes Justino mergina skaito šitą tinklaraštį ir jam gerai velnių nudavė už ankstesnius išsidirbinėjimus, tai šįkart sėdėjo akis nuleidęs ir vos žodį pratarė, kad tik ko blogo neprirašyčiau. Nors ir Lina pašonėj buvo, ir kraują nuleidžianti seselė – jauna, simpatiška.

Tiek šįkart. Jei kas norite kitą kartą prisijungti, brūkštelkit komentarą, bus susisiekta. Planuojama donorystės data – ne anksčiau kaip birželio 18 d.

Kraujo donorystė #22
2014-02-04

Šiek tiek ilgesnė pertrauka, pustrečio mėnesio, bet teko ją padaryti, nes vis dar buvau įsibedęs į 5 kartų per metus limitą, teko laukti. Tradiciškai žiemą visi tinginiai serga, tai vėl nieko prisikviesti nepavyko, išskyrus Justiną. Net pagyriau (ką aš labai retai darau), kad juo visada galima pasitikėti. Kraujo centre žmonių standartiškai vos keli, tiesa, 18h kiek padaugėjo, subėgo visi po darbo papildomai uždarbiauti (sako, kad tik trečdalis donorų kraują dalija nemokamai). Merginų aplinkui nebuvo, tai Justinas prieš kitus gėdos nedarė, neišsidirbinėjo ir anketų nefotografavo. T.y., elgėsi kaip normalus žmogus, už ką jam galima padėkoti.

Hemoglobinai pas abu geri. Tiksliau pas Justiną kažkoks nenormaliai aukštas ir visas ribas gerokai viršijantis, tai turėjo jį diskvalifikuot, bet nediskvalifikavo, tai vėl jis hemoglobino karą laimėjo. Dopingistas kažkoks.

Hemoglobiną pasimatavę laukėme kurį laiką gydytojos, kuri kažkur buvo prapuolusi geras penkias minutes, o gal ir daugiau. Jau buvome bepradedą skųstis, bet ji pasirodė. Abu be didesnių priekaištų praleido.

Dovanų lentynoje vėl atsirado raudonų marškinėlių, taip pat tebėra senųjų ir turim partiją naujųjų puodelių. Pasiėmiau naują eksponatą į savo kolekciją. Gyriau labai logotipą, pagaliau kažką žmoniško nupiešė, nes ta homofobiška lašiukų porelė jau seniai visiems atsibodusi.

Eilinį kartą keiksnojo mano venas ir lėtai bėgantį kraują. O bėgo jis tikrai lėtai. Trys žmonės spėjo per tą laiką pasikeisti, kol aš šiaip taip išvarvinau savąją normą. Bet buvo gi ir privalumų, seselė gal kokias 20min masažavo man ranką. O Justinas tik žiūrėjo ir pavydėjo. Nieko, kai turės didesnę donorystės patirtį – pats irgi jau mokės išnaudoti visas galimybes.

Kai iš manęs visgi baigė siurbti paskutinę gyvastį, Justinas tik piktdžiugiškai juokėsi matydamas, kad mėginsiu ir apytuščio indelio piltis cukrų į arbatą. O kad būtumėt matę jo išpūstas akis ir nustebimą, kai savo genialumo dėka įsipyliau cukraus atsukęs tą indelį. Jis sumišęs nutilo ir žvelgė į mane su didžia pagarba.

Vėliau keliavome tamsiu miško takeliu link Antakalnio poliklinikos ir skaičiavimų metodu įrodėm, kad duoti kraują atlygintinai – neapsimoka. Paskaičiuokim. Už vieną donaciją gaunate 40Lt; už 40 donacijų gaunate 40×40=1600Lt. Tuo tarpu už 40 nemokamų donacijų gaunate (jei išgyvenate iki pensinio amžiaus) 400Lt dydžio valstybinę antro laipsnio pensiją. O dabar padalinkim: 1600/400=4mėn. Taigi tą pačią sumą atgaunate jau per pirmus 4 pensijos mėnesius. Susimąstykit.

Kita donorystė numatoma balandžio viduryje.

Kraujo donorystė #21
2013-11-20

Su sąlyga, kad Andriukaitis asmeniškai sakė, jog dvidešimtas kartas yra tik pirmas laiptelis, tai supratau kaip įpareigojimą judėt į priekį. Šįkart keliavom į Kraujo centrą visiškai neplanuotai, susitarę vos prieš pusdienį, taigi ir buvome tik dviese, vėl su Justinu. Kuris rėžė sparną prie kiekvienos merginos ir darė man gėdą, kad su juo kartu atėjau.

Registratūroj apklausinėjo, ar patiko penktadienio renginys. Pasikartojau tik, kad viskas buvo neįspūdinga, bet maistas viską atpirko. Hemoglobinas normos ribose, bet seselės sakė, kad Justino didesnis. Sąmokslas kažkoks, neišdavė aiškaus skaičiaus. Na bet tarkim, kad jis laimėjo ir šįkart, nes to ir tikėjausi. Spaudimas tobulas, pulsas stebėtinai susinormalizavęs iki varganų 75. Tik vėl truputį velnių gavau, kad per dažnai lankausi, trūko kelių dienų iki termino. Na, bet čia smulkmena, praleido.

Labai patiko, kad juodą arbatą pakeitė vaisine. Visai kitas reikalas. Ir cukraus nemokamo tebėra, dar jei sausainių būtų… Dovanos ištuštėję, tai teko vėl puodelį pasiimti, nes nieko doro daugiau nelikę – per anksti atėjom, kalėdinės siuntos dar neatvyko. Kraujai visiems kažkaip sunkiai judėjo, seselės net stebėjosi, kad trys žmonės guli ir visiems aparatai cypia, kad normaliai kraujas nebėga. Bet išvarvėjo.

O tada ir prasidėjo. Justinas pradėjo iš merginų donorų anketas griebti ir asmeninius duomenis fotografuoti su savo išmaniuoju. Buržujus. Nenusiramino net drausminamas ir toliau man darė gėdą bandydamas mane kuriai nors įpiršti. Baisu bus kitą kartą su juo eiti.

Iki kito nemokamo maisto liko 9 kartai. O kitas apsilankymas kažkada vasario pirmoje pusėje, įsimušiau į metinį limitą, teks daryti pauzę.

Kraujo donorystė #20
2013-08-28

Pagaliau. Pirmas kraujo donorystės lygis pasiektas. Už 20-ą kartą netolimoje ateityje Sveikatos ministras turėtų išrašyti man Donoro žymūno pažymėjimą. Lauksiu naujienų.

Du mėnesiai, o kartu ir pati vasara gana greitai prabėgo, net nepastebėjau, kad vėl laikas keliauti į Kraujo centrą, kuris visiems (tik ne man) skambinėja ir prašo atvykti, nes studentija dar negrįžus, o tai reiškia kraujo stygių. Aišku, eilinį kartą su etatiniais kraujadaviais susisiekta, vieni serga (taip – Justina vėl pasiplovė), kiti išvažiavę, kiti neseniai buvę. Taip jau nutiko, kad pagaliau pavyko prisiderinti prie Justino iš ksi.lt, kuris jau anąkart norėjo, bet laikai neatitiko. Tradiciškai susitikome prie Antakalnio poliklinikos ir pajudėjome senais gerais miško takeliais į Kraujo centrą.

Nors atėjome apie 18h, žmonės keli tebuvo. Keista, visgi po darbo, kur visi mokami donorai? Pirmas smagumas buvo registratūroje, kai kompiuteris pradėjo mėtyt, kad aš čia per dažnai einu, bet sakė, kad nieko tokio. Antras smagumas buvo hemoglobino tikrinimo kambaryje, parodė minimumo nesiekiantį 130 mg/l dydį, galvojau, kad teks keliaut namo, bet antru bandymu parodė 136 mg/l, keista, kad taip stipriai skiriasi du matavimai. Aišku, hemoglobino karą laimėjo Justinas su 168 mg/l, bet aš jau laimingas buvau, kad namo nepasiuntė. Pas gydytoją irgi viskas normaliai, bet vėl kompiuteris kažką pradėjo mėtyt, kad per dažnai ateinu. Suvedė kažkokį kodą ir apėjo sistemą, tik liepė dabar 3 mėn nesirodyt, nes kitaip vėl sistema rėkaus. Kraujo davimo patalpoj seselės eilinį kartą buvo nepatenkintos, kad venos neišsprogsta. Sakė „va raumuo yra, o venų nesimato“, bet paskui glostė glostė ranką, kol šiaip taip paskutinius syvus ištekino. Šįkart antros rankos besti neprireikė.

Kadangi Justinos ar kitų merginų nebuvo, o aš ten nenervinęs ko nors susivaldyt negaliu, tai atkentėjo dvi ne vietoj ir ne laiku prigulusios merginos, kurios išgirdo mano pasakojimą apie tai, kaip kiaurai venas perbeda ar mėlynės per pusę rankos iššoka, jau nekalbant apie pasidomėjimą ar jau alpsta ir reikia gaudyt. Po kraujo nusiurbimo dar ramiai visi pakalbėjom, pasisiūlėm saugiai palydėt iki Antakalnio poliklinikos ir pagaudyt alpstančias, bet paslaugų atsisakė teigdamos, kad jos su mašina.

Taip ir išsiskirstėm, pasiėmiau dar vieną skėtį, nes aną Rokiškyje palikęs esu (labai geri skėčiai kas be ko, per neblogą liūtį bandžiau, jokių problemų). Taip pat, žinoma, tradiciškai davė seną gerą vokišką šokoladą su 70% kakavos.

Tiek žinių, gana ramiai šįkart viskas praėjo. Laukiu naujienų dėl pažymėjimo (iš kurio realiai jokios naudos), o norintys kitą kartą eiti kartu tradiciškai gali registruotis žemiau esančiuose komentaruose. Numatoma data: pati lapkričio pabaiga arba gruodžio pradžia.

Kraujo donorystė #19
2013-06-18

Yey! Praėjo daugiau nei du mėnesiai –  o tai reiškia, kad galima vėl eiti į Kraujo centrą ir pasiimti nemokamo šokolado. Ta proga eilinį kartą prasidėjo laiko ir žmonių grupės organizavimas. Kadangi buvo surasti trys iki šiol su manimi Kraujo centre nebuvę piliečiai, tai jiems buvo taikytas laiko pasirinkimo prioritetas. Gaila, bet atsitiko taip, kad visų suderinti nebuvo jokių prošvaisčių. Teko kreiptis į senbuvius ir žiūrėti, ką iš jų įmanoma priderinti. Netikėtai nelauktai eilinį kartą atvykti pasižadėjo Justina, o dėl laimingo atsitiktinumo pasisekė išsikviesti ir Žilviną. Taigi iš trijulės tinkamas laikas buvo suderintas su Skirmantu. Antradienis, 11h. Kraujo centro darbo pradžia, niekad taip anksti neidavom.

Buvo graži saulėta diena. Kad nevėluočiau, išpėdinau gana anksti, bet paskui prie Antakalnio poliklinikos teko dar palaukti Justinos, kuri atvyko laiku. Tiksliau čia labiausiai netikėta yra tai, kad ji iš viso atvyko. Patraukėm į Centrą senais gerais miško takeliais, Justina man ramybės nedavė, kad aš kažkada kažkur nepriėjau su ja pasikalbėt. Dar nusprendėm, kad kitą kartą reikia būtinai į Kraujo centrą prisikviesti jo griaužianybę Rokiškį. Atėjom pirmi. Eilinį kartą pasipiktinom, kad reikia pildyt kilometrines anketas, o senųjų neduoda – bent nusirašyt būtų galima kaip anksčiau. Justina, nors ir gražiai raudonai plaukus nusidažiusi, bet vis tiek sugebėjo anketoje vietoj kryžiukų pažymėjimo prie kiekvieno klausimo ranka surašyti Taip/Ne. Dėl to kiek suglumo man pradėjus draugiškai (tarkim) ir nepiktybiškai (irgi tarkim) krizenti. Bepildant anketas, absoliučiai laiku pasirodė ir Žilvinas. Jis neturėjo kitos išeities, kaip tik pripažinti, kad Justina yra reali būtybė, o ne mano įsivaizduojama vienintelė draugė, kurią veduosi į Kraujo centrą, bet kurios niekad niekas nepamato savo akimis. Tuo tarpu greitai paaiškėjo, kad Skirmantas visokiomis problemomis, reikalais ir vaikais užsivertęs (bent jau taip teigia) ir kad jo šįkart nebesulauksim. Bet jis pažadėjo nuvykti savarankiškai ir prifotografuoti įrodymų. Lauksim, o kol kas jis įtraukiamas į tokį baisų kraujadavių sąrašą, kuriems nebus ramybė duodama, kol neprisikviesim kada nors kartu.

Sugužėjom į hemoglobino tikrinimo kambarėlį. Pagaliau laimėjau. 146 mg/l – šiek tiek netgi priauginau nuo praėjusio karto. Kelionė pas gydytoją, o ten mūsų laukė pats Kraujo centro vadovas – Vytenis Kalibatas. Malonus žmogus, kaip ir visas kolektyvas.

Kol pasiekiau kraujo nuleidimo kambarėlį, Justina su Žilvinu jau buvo sugulę šalia vienas kito. Pasinaudojau proga ir išgėriau visą nemokamą arbatą su visu nemokamu cukrumi. Justina pradėjo prašinėti, kad pafotografuočiau ją.

Bet darbuotojos susirūpino jo rezervais ir skubiai pasikvietė mane į kraujo nuleidimo gultą. Tuo tarpu tie du išsliūkino į ištuštėjusį laukimo kambarėlį. O man sėkmingai prabedė kairės rankos veną. Prieš bedimą sakiau, kad turės su manimi vargo, bet seselė netikėjo, sako gera vena, viskas čia tvarkoj. Bet aš gi įspėjau ją, kad su manimi taip lengva nebūna. Greit kraujo čiurkšlė nurimo, į pagalbą pasikviesta kolegė dar pasukiojo adatą venoje (oi koks malonus jausmas, kad jūs žinotumėt), bet nusprendė, kad nieko čia nebus. Kadangi šiuo metu vyksta Kraujo centro sadizmo dienos, tai nutarė prabest ir antrą ranką. Sušaukiau Justinai, kad gelbėtų. Atbėgo greit, bet ne gelbėt, o fotografuot, kaip nuo nukraujavimo mane apleidžia paskutinės gyvasties apraiškos. Visgi žinia, kad dar liko nemokamos arbatos ir cukraus, neleido mano gyvybei išblėsti. Sukaupiau paskutines jėgas ir su abejomis surištomis rankomis pasiėmiau arbatos. Visa problema, kad rankos tai iki burnos nesusilenkia. Justina jau iš savo geros širdies (nes ji gražiausia ir fainiausia) siūlėsi mane pagirdyti, bet šiaip taip pavyko pasigirdyti pačiam.

Už visą šitą suluošinimą ir kairės rankos venos išdraskymą gavau šokolado (buvo verta) ir skėtį. Pirmas skėtis mano gyvenime. Niekad nenaudodavau. Bus graži puošmena lentynoj.

Pargrįžom tuo pačiu miškeliu iki Antakalnio poliklinikos ir išsivažinėjom skirtingais keliais į darbus. Toks štai buvo tinklaraštininkų kraujadavių susitikimas. Smagus ir eilinį kartą nusisekęs. Kitas kartas – rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo pradžioje. Norintys prisijungti gali brūkštelėti komentarą nurodydami veikiantį el. pašto adresą (neviešinamas jis). Laikui atėjus, bus susisiekta.

O tuo tarpu važiavau gi aš su savo 5 autobusu į Fabijoniškes ir stebėjausi, kad el. bilietas vis dar nepaplitęs. Senutės (ir ne tik) masiškai prisipirkusios jau nebeparduodamų popierinių bilietų. Kaip suprantu, po liepos pirmos transporto perversmo popieriniai jau nebegalios. Kitaip sakant, šiemet liepos pirmą bus kasmetinis Vilniaus viešojo transporto krachas. Gerai padirbėta, mere.

Kraujo donorystė #18
2013-04-10

Taip taip, man šita kraujo-davimo-filija tebesitęsia. Aš kaip aš, bet va vis ir kitus į šitą vergovę įtraukiu. Praėjusį kartą su manimi ėjusi Ignė jau irgi pajautė priklausomybę, azartas užvaldė. Ne gana to, savo noru į kraujadavių sektą užsinorėjo ir mūsų draugė Lina. Taip vakar vakare po šešių trise ir nužingsniavome į Kraujo centrą (turėjo dar vienas žmogus prisijungti, bet niekada juk nepavyksta mums iki galo planų įgyvendinti).

Kraujo centre buvom paskutiniai dienos svečiai. Gripo epidemija baigėsi, mokamų nebepriima tikriausiai, tai normalu, kad žmonių srautas apmažėjęs. Išsitikrinom hemoglobinus, nė vieno neišvarė. Šiaip aš galvojau, kad mano mėsos negaunantis skrandis nebus dar hemoglobino atauginęs, nes aną kartą vos minimalų 135 sukrapščiau. O va pasirodo, kad atsigavo net iki 143, kas mane gerokai nustebino. Nustebino ne ką mažiau nei Ignę, kuri turėjo gerokai mažiau už mane. Gaila, kad neišsiaiškinom, kiek jo turėjo Lina, nes dabar neaišku, kas laimėjo tradicinį hemoglobino karą. Na, bent jau nepralaimėjau.

Įžengiau gi į gydytojų kambarėlį. O ten ne koks senukas, o nematyta jauna simpatiška daktarytė, rezidentė gal. Likau maloniai pamalonintas. Iš tos laimės net širdis vos nesustojo, nes aparatas rodė varganus 67 (ar 73, nebeatsimenu), nors paprastai į tą kabinetą įėjus, man pulsas virš 90 sukyla. Spaudimas minimaliai pakilęs, bet ten smulkmė. Liepiau dar svorį iki 76kg pamažint, nes va pavyko numest šiek tiek žieminių taukų per pastaruosius du mėnesius.

Ir nuėjom gi į smagiausią etapą: dovanų pasirinkimą. O čia užklupo nemaloni dilema: tarp praktiškų dalykų buvo puodelių ir marškinėlių. Kadangi tokių puodelių dar neturėjau, tai pasirinkau vieną iš jų. Greit seselės Ignę pirmą pasikvietė, kol mes su Lina toliau gėrėm arbatą su daug cukraus. Šiaip tai mes su cukrum arbatos negeriam, bet čia gi cukrus nemokamas! Greit ir mane išsikvietė. Begulint patogiose kėdėse, paaiškėjo, kad Ignei reikia skėčio, o aš galiu jį imt (tik nuo 10-os donorystės), tai suveikėm jai skėtį iš manęs, o man puodelį iš jos. Šiaip gražus skėtis, bet aš šitų daiktų gyvenime nesu naudojęs, tai man nelabai reikalingas. Negaila. Tuo tarpu Ignę kėdėje pakeitė Lina. Jau norėjau pradėti gąsdinimo seansą, bet mano kraujo maišelio svarstyklės eilinį kartą pradėjo žviegt, nes kraujas nustojo bėgt, liepė seselė užsičiaupt, o tai visas kraujas į liežuvį subėgęs. Tai dar ne gana to pradėjo tą adatą venoje visaip sukiot (ne pats maloniausias jausmas), o paskui kokias 10min dar laikė tą ranką prispaudus, sakė, nepaleis, kol neprivarvinsiu. Šiaip taip išsiurbė iki paskutinio kraujo lašo. Visada išsiurbia.

Taip ir pajudėjome atgal, link Antakalnio poliklinikos. O čia paaiškėjo, kad visiems autobusai pravažiavo ir ilgai reiktų laukt. Nusprendėm paeiti šiek tiek pėsčiomis, tada perėjome Žirmūnus, pasiekėme Kalvarijų gatvę. Išsiskirstėm. Kadangi pusė kelio nueita, tai pabaigiau pėdinti iki savo Fabijoniškių, kaip senais gerais laikais. Vis tiek Karta Wilenska buvo tuščia, negi pirksiu bilietą iš vairuotojo.

Susirinktos dovanos matomos nuotraukoj:

• Puodelis su žaliu užrašu „Dovanoji kraujo – pasirašai už gyvenimą!“. Kalbininkai ten tikriausiai retai lankosi. Išbandžiau puodelį šiandien, nepatinka man tos tradicinės užlenktos ąselės: sukišus tris pirštus, apatinis liečiasi prie įkaitusio puodelio. Šitas keliaus į mano Kraujo centro puodelių kolekciją. Toliau naudosiu tą seną gerą stiklinį peršviečiamą.

• Šokoladas su 70% kakavos. Naujas įpakavimas, bet gale užrašas tas pats „Pagal Rūtos užsakymą pagaminta Vokietijoje“. Keliaus prie kitų šokoladų, tradiciškai suvalgysiu vasarą.

• Kažkokio geležies papildo 5ml bandinys, įsegtas į skrajutę. Na tai dėkui, kad davėt. Bet bendrai apie papildus ir jų pirkėjus aš savo nuomonę turiu trumpą: durnių ieškotojai ir durniai. Kam tą šlamštą pirkt, jei galima nusipirkt porą kilogramų burokų, kelias kopūsto galvas, obuolių, morkų… ir gaut tą patį efektą (o tikriausiai ir geresnį) kelis kartus pigiau. Gert papildus vietoj normalios mitybos, tai čia tas pats kaip, kad Poška siurbiasi riebalus vietoj to, kad eitų į sporto klubą. Va. O ta proga ką tik išbandžiau tą papildą Iron Vital F: obuolių sultys kažkokios. Ir tikriausiai ne už obuolių sulčių kainą. Bet šiaip visai skanu.

Tiek žinių, gerbiamieji. Dar du kartai ir Andriukaitis tikriausiai pasikvies, kad duotų kažkokį popierėlį. Nedaug liko.

Kraujo donorystė #17
2013-02-05

Vėl pora mėnesių praėjo, vėl pradėjome organizuotis išvyką į Kraujo centrą. Atidėliojom daugiau nei savaitei, kad pavyktų penkiese nueiti, bet atsitiko taip, kad du piliečiai apsirgo (taip taip, Justina trečią kartą iš eilės nusimuliavo), o dar vienas negalėjo dėl asmeninių priežasčių. Likome dviese su mano labai puikia, nuostabia, gražia, šmaikščia ir senokai bematyta drauge Igne, kuri vakar nepabūgo su manimi per miškus į Kraujo centrą eiti ir pirmą kartą kraują priduoti.

Aplinkui gripai ir kiti susirgimai, karantinas. Donorų išbalansavimas. Kraujo centras turi kiek padidėjusį donorų poreikį, todėl priima visus norinčius (normaliomis sąlygomis mokamus labai ribotai priimdavo). O dėl to Centre radome gausybę žmonių, ko jau seniai neteko regėti. Ir personalas visiškai nematytas, toks jausmas, kad visi išmesti iš darbo ir priimti nauji. Suirzę kažkokie, kai kurie piktoki. Anksčiau nieko panašaus nebūdavo.

Pasinaudojom savo neapmokamų donorų statusu ir lindom visur be eilės. Ignė mane visiškai be gailesčio sutriuškino hemoglobino kare – 135 prieš 148 (ar 146?). Pas gydytoją pirmą kartą gyvenime gavau velnių dėl pakilusio spaudimo, stebuklai kažkokie, nėra buvę, čia gal dėl artėjančio susitikimo su Vėsaite.

Taip ir patekome į linksmesnę vietą – kraujo pridavimo patalpas. Čia juk galima pasirinkti dovaną. Pagaliau užvežė kažko naujo. Turime naują marškinėlių siuntą! Yra raudonų, baltų ir juodų. Tradiciškai gerokai užmažinti, todėl reikia imti bent jau vienu dydžiu didesnius. Naujas dizainas, nauji užrašai, su tokiais beveik ir į lauką ne gėda išeiti (nes anksčiau gauti tikrai baisoki buvo). Dar buvo USB atmintinių ir skėčių (skėtį galima imti vieną kartą ir tik nuo dešimto pridavimo, neėmiau, nenaudoju). Pasiėmėm abu po marškinėlius. Ir šokoladas, žinoma. Per klaidą(?) man davė du.

Išgėrėm arbatos su daug nemokamo cukraus. Labai daug. Ignė dar sakė, kad negeria arbatos su cukrumi, bet nesiginčydama gėrė, nes sakiau, kad reikia. Sugulėm į kraujo nuleidimo kėdes, mėginau Ignę drąsinti, kad dabar skaudės, kai kiaurai veną prabes, ir klausinėjau, ar dar nealpsta, bet ji linksma gulėjo ir nesileido bauginama. Visiškai neįdomu šitaip. Va… Eilinį kartą mano kraujas į pabaigą praktiškai nustojo bėgti, aparatai pradėjo cypti, o seselė visaip ranką maigyti, kad išsunktų paskutinius kraujo lašus. Jai šiaip taip pavyko. Kadangi niekur neskubėjom, dar pasėdėjom, pagėrėm nemokamos arbatos su nemokamu cukrumi ir pakalbėjom.

Išeinant Ignei į glėbį nualpo viena arbatos negėrusi ir po kraujo nuleidimo norėjusi išskubėti mergina. Čia Ignė ir suprato, kad Kraujo centre manęs klausyti yra geras pasirinkimas, nes pamatė, kaip gali baigtis.

Grįžome tais pačiais miškų takeliais link visuomeninio transporto. Klausinėjau, ar Ignė dar nealpsta, bet greit apsiraminau, nes pačiam kraujo nuolydis davė į galvą, kaip bokalą alaus išgėrus. Pigus svaiginimosi būdas, jei ką domina!

Taip ir patraukėme į skirtingas puses, nes turėjau šeštą valandą pasirodyti vienoje iš B. Vėsaitės ministerijų.

Kraujo donorystė #16
2012-11-22

Vėl du mėnesiai praėjo, o tai reiškia ne ką kita, o tai, kad laikas keliauti į „Kraujo centrą“, nes, anot visokių mitų, kraujo prisigamino tiek daug, kad jis pro nosį ir visas kitas ertmes veržiasi lauk. Vėl susidūriau su problema organizuodamas žmonių grupę, nes vieni su sveikatos problemom, o kiti kategoriškai prieš tokią idėją. Aišku, gerai, kai yra etatinių „Kraujo centro“ lankytojų, taigi pagaliau iš berods trečio karto pavyko susiderinti su nepavejamu kraujo donoru – Žilvinu. Dar žadėjo prisijungti ir „pati gražiausia ir fainiausia“ Justina, bet vėliau pranešė, kad paskutinę akimirką susidraugavo su kažkokiu peršalimo virusu. Su Žilvinu vienbalsiai nutarėm – Simuliantė.

Kadangi išlindau iš darbo, pėsčiomis eidamas į kitą miesto galą, laiko negaišau ir važiavau autobusu. Išlaidos, bet ką padarysi. Nutariau išbandyti Zuokulos Karta Wilenska pusvalandinius bilietus. Tiesa, kai spaudos kioske kišau savo kortelę, pardavėja vis tiek tiesė ranką su popieriniais. Maždaug – tu ką, rimtai elektroninio nori? Ir nieko keisto, kvaili pusvalandiniai bilietai yra brangesni nei senieji popieriniai. Visiškai nesuprantamas Zuoko sprendimas. Juk čia jokio elektronizacijos skatinimo nerasta. Nekeista, kad vienkartinius elektroninius naudoja daugiausiai vienas žmogus iš šimto (sprendžiu pagal komposterių pypsėjimą autobuse, tiksliau – jo nebuvimą). Tai va. Bilietėliai nusipirkti, atvažiuota irgi be jokių nesklandumų.

O vizitas buvo kiek įdomus. Tik man apsireiškus pas žmones su baltais chalatais, atėjo gi žinia, kad kažkokiam vaikui reikalinga III+ kraujo grupės trombocitų dozė (įtariu, kad Kauno klinikos operaciją planuoja daryt šiandien-rytoj). Mano gi kaip tyčia kraujo grupė ta pati. Tai jau buvau susitaikęs, kad teks 2+ valandas gulėti ir aferuotis. Bet seselės griežtai pareiškė, kad venos pernelyg netikusios aferezėms, per plonos (gaila, norėjau išbandyti, ir gaila, kad Justinos nebuvo, nusimuilino nuo aferezės). Taigi teko eilinį kartą duoti kraujo. Hemoglobino norma grįžo į tiesos kelią ir jau nebebalansavo ties minimalia – berods buvo 143 mg/l (bet Žilvinas sugebėjo pralenkt su 144 mg/l, vėl pralaimėjau hemoglobino karą, nors tiek nedaug trūko…), visa kita irgi normos ribose, išskyrus svorį… prakeiktasis jau artėja link 80 kg, juk prieš porą mėnesių dar 72 kg buvo, nesijaučiu nutukęs, gal svarstyklės kažkurios nesąmones rodė, gal nuo sporto raumenų 6 kg priaugo – aha, kurgi ne.

Kadangi prasisukau kiek anksčiau ir lūkuriavau Žilvino, nutariau apsižiūrėti, ko ten ant sienų prikabinėta. Nuotraukos, piešiniai. Vieną net nufotografavau. Aš šiaip tą kraują švaistau į visas puses per daug negalvodamas, kad kažkam jo reikia, bet šitas piešinukas trumpam net ir mane privertė susimąstyt, šiurpuliukas prabėgo.

Dovanos. Kaipgi ne dovanų. Lentyna nepapildyta. Nieko praktiško (t.y., puodelių) nėra. Teko vėl imti tušinuką. Tokį patį kaip praėjusį kartą, tik raudoną. Net nefotografavau. Ir, žinoma, šokoladas.

Tiesa. Ta proga, kad jau dirbu ir bet kada šlaistytis po miestą nebegaliu, kažkada nutariau pasiaiškinti, kaip draugauja donorystė ir darbas. Pasirodo draugauja labai gerai:

218 straipsnis. Garantijos donorams

Kraujo ar kraujo sudėtinių dalių davimo dieną donoras turi būti atleistas nuo darbo. Apie neatvykimą į darbą donoras privalo pranešti ne vėliau kaip prieš vieną dieną. Įmonių, įstaigų ar organizacijų administracija neturi kliudyti darbuotojui kraujo ar kraujo sudėtinių dalių davimo dieną išvykti į kraujo donorystės įstaigą.

Nesinaudojau pilna išeigine. Man atrodo, kad čia jau per gerai darbuotojo atžvilgiu. Bet visgi šaunu matyti, kad sudaromos palankios sąlygos.

Tiek šį kartą. Norintys jungtis kitą kartą kviečiami informuoti žemiau esančioje komentarų formoje.

Kraujo donorystė #15
2012-09-14

Mieli Lietuvos piliečiai, noriu informuoti, kad aš vis dar gyvas, nors visą vasarą nieko ir nerašiau. Tiesiog eilinį kartą užsienyje ruošiausi finansinę paklotę žiemai ir grįžau tik prieš savaitę. Grįžimo proga, žinoma, reikėjo atidaryti ir naują kraujo donorystės sezoną. Tiesa, paaiškėjo, kad didžioji dalis draugų šiuo metu nelabai tam tinkami: tai koją susilaužę, tai mažakraujystės užpulti, tai šiaip kažkokiomis sveikatos problemomis skundžiasi. Atsitiko taip, kad vietoje pulko žmonių buvome dviese. Bet juk ir du yra geriau nei vienas.

Taip penktadienį vakare Kraujo centre susitikome su Gediminu. Žmonių eilinį kartą vos vienas kitas, o ir iš tų dar nemažai mokamų donorų. Hemoglobinas per vasarą teužaugęs iki varganų 139 g/l. Aišku, eilinį kartą pralaimėjau hemoglobino karą, nes Gediminas turėjo berods 151 g/l. Centro personalui mano veidas jau, aiškiai, įgrisęs, nes tiek seselės, tiek gydytoja, jau atpažįsta etatinį svečią.

Eilinį kartą gavau velnių, kad venos mažos. Liepė kitą kartą iš vakaro 2l skysčių išgert – bandysim. Vis tik veną pradūrė nepriekaištingai, nė nepajaučiau. Bet paskui ilgai skundėsi, kad nė velnio nebėga tas raudonas skystis lauk, vis kartojo „kad tik neužkrešėtų“. Galų gale išvarvėjo reikiama norma, kaip ir visada.

Dovanų lentynėlė per vasarą gerokai ištuštėjusi. Gerųjų puodelių nebelikę, o be jų sunku ką ir išsirinkti. Priglaudžiau praktiškiausiai atrodantį daiktą – tušinuką, berods jau ketvirtą. Ir, žinoma, lietuviškas šokoladas.

Tad tokia ta penkioliktoji donorystė, be didesnių nuotykių. Tiesa, būčiau gi ketveriais metais anksčiau ją atlikęs, būčiau gavęs dviratį. O dar sako, gimiau nei per anksti, nei per vėlai…

Kraujo donorystė #14
2012-05-28

Panašu, kad tinklaraštį reiks pervadint, nes didžioji dalis įrašų vien apie kraują. Juokauju. Šiandien užbaigėme dar vieną kraujo donorystės sezoną. Kandidatų buvo nemažai, bet vieni su sveikatos problemomis, kiti palaiko tempą ir dar negali duoti, nes 2 mėn nepraėję. Visgi pavyko du žmones rasti, taigi šį kartą prisijungė Gediminas ir Justina. Beje, Kraujo centras yra būtent ta vieta, kur su ja susitinkame dažniausiai.

Mes su Gediminu, MRU ketvirtakursiai, tai važiavome autobusu į Antakalnį, o Justina, kaip ji pati teigė, atvažiavo iš stoties (galimai subadytomis venomis) ir buvo kažkokia nervinga. Einant miško takeliu, ji itin baidėsi šalia esančių žmonių ir, kiekvieną pamačiusi, mesdavosi į kitą tako pusę, nors Gediminas ir užtikrino, kad su mumis nėra ko bijoti, nes mes greitai bėgame.

Kraujo centre nieko naujo nepamatėm, žmonių beveik nėra, kraujo trūksta – skambinėja žmonėms ir kviečia. Aišku, Justina, kaip visada, pripuolė pirmoji, kad tik aš likčiau paskutinis. Kadangi paskutiniu metu Kraujo centre dar nesilankė, tai ją nufotografavo, o tai darant ji kaip įmanydama stengėsi įtraukti pilvą, o paskui vis prikaišiojo, kad aš ją neva esu stora šiame tinklaraštyje pavadinęs, bet tai yra visiškas melas, nes aš to niekad nesakiau ir net minty neturėjau. Tiesa, pats pasisvėriau, 75 kg, nebeauga svoris, bet Justina vis dar tebesveria mažiau. Nors nepasakytum.

Pirštą badė ir hemoglobiną matavo jau anksčiau matyta mergina, kurios pavardė berods Kraujalytė. Smagu visgi tokiai kraują duot. Tiesa, hemoglobinas buvo varganame minimume – 135, kaip ir Justinos, bet ji sakė, kad tarp mūsų vis tiek laimėjo, nes jai tai nebuvo minimumas. Tuo tarpu hemoglobino karą laimėjo Gediminas su 157.

Gydytoja pirmą kartą gyvenime dėl pulso nieko nesakė, nukritęs pagaliau iki normalių ribų. Dar nelabai su minimaliu hemoglobinu norėjo praleist, bet kraujo trūkumas, o ir šiaip vasarą manęs nematys, tai paleido liepusi valgyt obuolius, dilgėles, juodą duoną ir lašinius. Žiūriu, kiekviena daktarė vis kitokį racioną liepia naudot.

Kraują imanti seselė tikriausiai prabedė veną kiaurai, nes paskui tris kartus atitraukinėjo adatą, o tai nėra itin malonus jausmas, bet išgyvenau. Tiesa, mano kraujas lėtai bėga, tai abiems draugams teko gerokai palaukt, kol išlašinau. Pasiėmiau dar vieną puoduką, nes šitie labai geri, keista, kad tiek daug laiko vis dar jų yra. Be to, pradėjo dalinti naujus šokoladus, šįkart lietuviškus, bet irgi 70%. Na ir tas maišelis nedidelis, nerandu aš jiems pritaikymo visiškai.

Grįžtant dar Justina užsuko į vaistinę savo subadytoms venoms pleistrų nusipirkti ar tai kažkas panašaus. Tiesa, nenorėjo eiti į mano pasiūlytą vaistinę, tai pasirinko tą, kuri buvo uždaryta. Teko visgi nusižeminti ir rinktis mano pasiūlytą.

Galiausiai atvažiavo mūsų autobusas, ir teko paskubomis išsiskirstyti.

Tiesa, Justinai labai patiko, kad ją googlinant, mano tinklaraštį išmeta, tai ta proga aš jai va sukūriau net žymą specialią, kad Google dar geriau suindeksuotų ir dar aukščiau šitą įrašą išmestų. Sveikinu tapus antrąja asmenybe, kuri čia turi savo nuosavą žymą.

Ir žinoma, norintys kitą kartą prisijungti, kaip visada kviečiami registruotis komentarų formoje. Tie, kurie užsiregistravo anksčiau, to daryti neturi, atsiminsiu, kontaktus turiu.

Kraujo donorystė #13
2012-03-22

Tryliktukas, jubiliejus šioks toks.

Šį kartą į Kraujo centrą keliavome trise, su studijų draugais Gediminu ir Tatjana. Bandėm dar nors vieną prikalbinti, bet visi draugai labai baidosi, taigi nieko nesigavo. Bet buvo gerai ir trise.

Kraujo centre nieko naujo, gal galima išskirti tai, kad susistatė kameras, kuo jau neseniai baisėjosi Vilhelmas Negerovė. Fotografuoja dabar visus donorus ir susikelia į savo kompiuterius. Į klausimus, kokiais tikslais renka tokius duomenis, atsako šypsena ir net jokių sutikimų pasirašyti neprašo. Kvepia kažkokiais formalumų pažeidimais.

Hemoglobino karą laimėjo Gediminas, o aš tenkinausi vargingais 139 g/l. Gydytoja liepė daugiau karvių valgyt. Ir dar sakė, kad vištiena – ne mėsa. A, ir dar pulsas gana normalus buvo, apmažėjęs lyginant su ankstesniais kartais.

Tiesa, pasinaudojom nemokamų donorų privilegijomis ir eilėje pas daktarę visi užlindom prieš vieną mokamai duodančią panelę, berods jos iki išėjimo taip ir nepamatėm dar, nes po mūsų šiaip žmonių priėjo nemažai. Žinos, kaip save pardavinėt!

Žilvinas neseniai buvo ir dar gavo puodelį, tai suspėjau ir aš antrą pasiimti. Labai geri puodeliai, kol kas geriausi iš turimų donorinių. Keista, kad vis dar jų tebeturi, nes geri daiktai ten neužsibūna.

Matėm dvi paneles ties nualpimo riba, viena sakė, kad jai viskas gerai, o kita prisipažino, kad nelabai. Tikėjomės, kad ir mūsų Tatjana nualps, nes ji mėgsta, bet žinot, kai labiausiai tikiesi, tai ir neišsipildo. Teko nusivilti. Gal kitą kartą.

Kita donorystė lyg ir planuojama pačioje birželio pradžioje. Jei norite jungtis prie mūsų, galite užsiregistruoti apačioje esančioje komentarų formoje, susisieksim.

Kraujo donorystė #12
2012-01-17

Šį kartą vėl mėginau žmonių surinkt, bet vienas negali, kitas dingęs, kitas dezertyravęs ir anksčiau jau pridavęs, kitas į Vokietiją šiandien išskrenda… Taip ir likau Forever Alone, kaip anksčiau. Šiaip santykinai liūdna ten vienam, grupėje smagiau. Aišku, pasišneki-pajuokauji su seselėmis, bet vis tiek ne tas.

Manyje lyg ir nieko naujo, hemoglobinas – 147 g/l (Linas liepė neberašyt kažko/kažkur), dar gydytoja pažiūrėjo į ankstesnį ir sakė atkreipt dėmesį, kad jis krinta, bet realiai jis visada gi pas mane toks, tai viskas gerai.

Žmonių neįprastai daug. Galvojau, kad visi bus pridavę tą kraują Sausio 13-ąją. Šį kartą kažkokia anomalija: neįprastai daug buduliškos stovėsenos jaunimo, visi pirmą-antrą kartą eina, ir tik už pinigus. Vienas, išgirdęs, kad nereikalinga jo kraujo grupė už pinigus ir kad gali duoti nemokamai, tiesiog išėjo negalvojęs. Šiaip, šaunuoliai jaunuoliai, kad uždarbiauja. 40 Lt – nedaug – bet gi vis šis tas. Nesvarbu, kad penktadienį viską pragers. Jeigu išlaikys tuos pinigus taip ilgai…

Dar buvo dvi moterys, pas vieną minimali hemoglobino norma, pas kitą, kaip supratau, iš viso 125 g/l nesiekė. Liepė abiems mėsos užvalgyt ir grįžt už savaitės kitos. O iš ko joms tą mėsą, įdomu valgyt, kai neužsidirbo tų varguoliškų 40 Lt? Įtariu, kad ne iš gero gyvenimo tų pinigėlių ateina… Tiesą sakant, mielos moterys, nereikia gi visą gyvenimą virtuvėj sėdėt, išeikit kartais ir į lauką pasivaikščiot, gryno automobilių išmetamųjų dujų oro pakvėpuot, gal atsistatys kraujas… Huh.

Tiesą sakant, iš visų buvusių žmonių tikrai daugiau nei pusė tikėjosi gauti išmokas. Ar čia jau naujas ekonominis krizius artėja, ar tiesiog atėjo laikas Pipedijos kreditui prieš Kalėdas paimtas paskolas grąžint?

O pačiame Kraujo centre kažkokia įtampa akivaizdžiai tvyro. Sprendžiu iš darbuotojų kalbų. Vis dar tęsiasi neramumai, prasidėję Kraujo skiedimo skandalu. Nuolatiniai patikrinimai, skundai ir panašios nesąmonės ne juokais graužia mirtinguosius darbuotojus. Dabar net atsisako priimti kraują su minimaliomis leidžiamomis normomis, kad tik visokie dibilai nesugalvotų vėl kabinėtis dėl kraujo skiedimo.

Tiesa, gavau gi eilinį kartą dovanų, atsirado nauji stikliniai puodukai, dar tebėra ir marškinėlių (bet tik moteriškų), tai galite paskubėti. Geras daiktas ten ilgai neužsibūna. Pats, aišku, pasiėmiau puodelį, berods trečias skirtingas mano kolekcijoje. Pastebėjau, kad labai smagu žiūrėti, kaip užplikytos arbatžolės po truputį krinta į dugną. Ir, žinoma, standartiškai, gero šokolado plytelė.

Kitas kartas dėl nuo mano valios nelabai priklausančių priežasčių gali būti dar negreit, bet visi norintys prisijungti ir eiti kartu (neskaitant ankstesnių kolegų) galite užsiregistruoti komentarų formoje palikdami savo el. pašto adresą. Suorganizavus pavyksta padaryti visai smagų tinklaraštininkų ir šiaip bendraminčių susiėjimą, taigi nesibaidykit. Nesuvalgysim.

Kraujo donorystė #11
2011-11-02

Hm, kažkaip čia visas donorystės judėjimas mano kieme gerokai sustojo. Žiūriu, kad paskutinis įrašas buvo kovo vidury. Tai čia juk jau gerokai daugiau negu pusė metų. Na, pasiteisinimą gi turiu, buvo uždraudę man ten rodytis kurį laiką, paskui dar visokios amerikos ir pan. Taip ir nusikėlė viskas iki lapkričio.

Truputį laiko sugaišom, kol susiderinom viską, nes šį kartą jau keturiese važiavom (aha, nebe pėsčiom ėjau). Be Justinos dar kompanijoj turėjom porą teisininkų žmonių, kurie teigia nesą teisininkai, kuriuos baisu net paminėti, nes juk žinot tuos teisininkus, dar prisikabins prie ko nors.

Šį kartą atsitiko toks stebuklas, kad prireikė trombocitų Centrui, tai dviems mūsiškiams nusišypsojo proga po dvi valandas pagulėt. Man irgi nedaug trūko iki to, bet kraujo grupė tokia pat kaip Justinos, o ji pirma buvo, tai manęs nebeprireikė (Cha ha!). Atsargų nekaupia, ima tik, kiek reikia.

Tiesa, bent kartą laimėjau hemoglobino karą. 158 kažko/kažkur. Dar pora ir būčiau pasiekęs maksimalią ribą. Tai galim daryt išvadą, kad genetiškai pakeistas JAV maistas hemoglobinui nekenkia. Dar svertis liepė, apie 76 kg, reiks „kūdintis“, baisu. Net Justina mažiau sveria.

Gavosi taip, kad dvi valandas prabuvom ten ir prašnekėjom su personalu. Sužinojom daug visokių įdomių dalykų, kurių aš jum nesakysiu. Be be be. Jei norėsit kažką sužinot, teks prie mūsų jungtis kitam kartui, kuris, kaip suprantat, bus ne anksčiau negu po dviejų mėnesių. Norintieji anketą pildo žemiau esančioje komentarų formoje.

Ak, tiesa. Centras gi stipriai pasikeitęs, baldai išstumdyti, viskas kompiuterizuota. Kompiuterizacija gerai, bet vienas dalykas labai sunervino. Nebeduoda į rankas donoro knygelės. Dėl to tenka visą donoro anketą skaityt ir pildyt, nes anksčiau tiesiog senąją pasiimdavau ir nukopijuodavau. Ir niekas neduoda nusirašyt, va jum ir draugai.

Šį kartą vėl gavom seno gero šokolado. Dar paėmiau marškinėlius, kurių niekad nebūdavo. Gaila, kad normalių dydžių nebuvo, tik L. Man labiau prie širdies M arba netgi S, bet ir L dar tinka. Vis kažkas praktiško.

Tai tiek šiam kartui. Dar kartą primenu, kad mielai laukiami norintys prisijungti kitą kartą.

Kraujo donorystė #10
2011-03-16

Praėjo keturi mėnesiai, kuriuos man liepė Žolyno gatvėj nesirodyt. Dar savaitė praėjo, kad mes su didžiai gerbiama ir gerai žinoma Lietuvos fotografe Justina susiderintume apsilankymo laiką. Per tuos mėnesius sudalyvavau kažkokiam Facebook konkurse apie donorystės mitus ir laimėjau „mažą dovanėlę“, kuri visgi buvo ne tokia jau ir maža, nes susidarė iš knygos (tema tokia gana aktuali donorams), naujojo pavyzdžio puodelio, to daikto, kurį duoda maigyt siurbiant kraują (labai smagus dalykas, turėsiu ką per paskaitas veikt) ir labai kokybiškai atrodančio tušinuko (iš trijų turimų šitas labiausiai patinka).

Jei jau kalbam nuo pradžių, tai dabar yra pavasaris. Kadangi dabar yra pavasaris ir šilta, tai aš vaikštau be striukės. Ir man visiškai vienodai, kad visas aplinkinis pasaulis mane durnium laiko. Iš savo gyvenimo praktikos esu susikūręs hipotezę, kad tokiu oru geriau eit be striukės, nes nesuprakaituoji. Neperkaisti – neperpučia – nesusergi. Suvaikščiojęs pirmyn atgal per miestą, jaučiuosi pakankamai gerai ir sirgt neplanuoju. Taigi neaiškinkit. Jeigu jums šalta, nereiškia, kad man šalta.

Taigi pirmą kartą pavyko suorganizuot apsilankymą Kraujo centre nebe vienam. Centre tradiciškai žmonių nėra, hemoglobinas juokingai nukritęs iki pačios minimaliausios leistino ribos(?) – 135 kažko kažkur, kas mane kiek nustebino. Užtat pulsas kiek pasitaisęs ir jau beveik į normas įtilpo. Vėl užtaikiau ant tos pačios daktarės, kuri stengiasi manimi nusikratyt (hihi), tai dabar visam gyvenimui užrašė, kad galiu nueit tik du kartus per metus (jums kraujo nereikia, tai aš galiu į Santariškes paeit, nors to daryt neplanuoju bent jau artimiausiais metais). Viskas, baigėsi lenktynės su Negerove, teks jį paleist (nors gal ir jį užblokuos kada).

Sausainių Centras vis dar neįperka, bet apsirūpinęs naujomis dovanomis. Visokie bilietai į kiną, pakabukai, CD dėklai (kas nors dar kompaktus tebenaudoja?), senieji gerieji maišeliai ir naujieji gerieji berods patogūs puodeliai (čiupau, kol dar yra, nes juos visada išgraibsto). Ir, žinoma, standartiniai hematogenai.

Seselė eilinį kartą venos atkapstyt negalėjo ir skundėsi, kad adata storesnė už mano venas, bet visgi sėkmingai pradūrė. Gal tiek trumpai.

Grįždamas namo, paneigiau savo ilgai teisinga laikytą hipotezę, kad nuo hemoglobino lygio priklauso pavargimas dėl fizinio krūvio einant namo. Šį kartą jaučiausi geriau nei visada (gal kiek padėjo vėl pradėta lankyti MRU sporto salė).

Dar apdiskutavom seną gerą hipotezę „kas skaudžiau: kraujo ėmimas iš piršto, ar storesnės adatos bedimas į veną“. Visgi nutarėm, kad bedimas į pirštą yra baisiausia visos procedūros dalis.

Be to, sugalvojau naują kraujo donorystės mitą: dažnai duodant kraują, kraujo čiulpai nusilpsta ir nebepagamina reikiamo kiekio hemoglobino. Imkit šitą mitą kaip už tikrą ir visiems papasakokit, nes gi patys suprantat, kad kraujo davimas yra baisulingai kenksmingas sveikatai. Hihi.

Kita kraujo donorystė numatoma kažkada rugsėjo arba spalio mėnesį. Jei kas labai nori prisijungti, tai duokit žinią.

p.s. Justina, imk puodelį.

p.p.s. Ak, tiesa. Rytoj prasideda Login 2011. Bilietą kažkokiam konkurse laimėjau. Tikėjausi Justinai atiduot, bet, kad neima. Dabar dar svarstau, ar verta ten eit, nes po pernykščio apsilankymo likau baisulingai nusivylęs. Žmonės, viena Mariaus Laurinaičio paskaita įdomesnė už visą tą jūsų išpūstą konferenciją, į kurią niekas bilietų neperka net paskelbus akciją ir padalijus bilietus po trisdešim kelis litus. Gal visgi reiks išsiruošt, bent jau tuos visus nemokamus daiktus susirinksiu, kuriuos duoda įeinant (mūhua). Toliau ten gal nieko naudingo nebus, nebent ką iš blogosferos žvaigždūnų sutikčiau: Rabinovičių ar bent jau Selską.

Kraujo donorystė #9
2010-11-10

– Vienas, du, trys, keturi… Jūs jau penktą kartą šiais metais norite duoti kraujo?

– Taip.

– Negalima.

– Negalima?

– Taip, negalima.

– Bet juk parašyta, kad galima.

– Kas, kad parašyta. Negalima.

Štai šitaip prasidėjo pokalbis su daktare nužingsniavus į Kraujo Centrą, kuriame šiandien priėmė tik neatlygintinus donorus be išimčių, taigi ir žmonių nebuvo, o visas personalas (bent 10 žmonių) suėjęs į registratūrą ir šnekasi. Pastaruoju metu daro išvykas į aukštąsias mokyklas, tai nieko keisto, kad stygiaus nejaučia.

Kaip visada pirma išmatavo hemoglobiną, kuris dėl neaiškių priežasčių neatsistato ir stovi ties 146 kažko kažkur riba.

Po to pakliuvau pas daktarę. Kaip matot iš įrašo pradžios, galvojau, kad tuoj reiks eit namo nieko nepešus. Visgi kokius 5 kertus išmatavo spaudimą su pulsu (kuris vis dar nenormaliai didelis, bet numuštas gudobelių arbata) ir išleido kraujo priduot, su sąlyga, kad po procedūros dar užeisiu.

O pridavime tas pats per tą patį, Lipton arbata, o sausainių vis dar nerasta. Dovanos donorams vis dar nepapildytos, tai vėl paėmiau maišelį, kuriam pagal dydį visiškai netinka ilgos rankenos.

Pora stiklinių arbatėlės ir pas daktarę. Žiūrim, kad ir pulsas grįžęs į normos ribas.

Beje, nesiseka man su šita juodaplauke daktare, vėl donoro knygelėj gavau įrašą, kad nesirodyčiau 4 mėnesius. Atseit organizmui reikia pailsėt ir taip toliau ir panašiai. Iš tikrųjų tai man vienodai tas organizmas, jo problemos, tegu gamina eritrocitus.

Kalba žmonės, kad šuo kariamas pripranta, bet mano organizmas vis dar neįpranta suvaikščiot 8km pirmyn, priduot kraują ir grįžt 8km atgal. Vėl užsilenkė ties Baltupiais, kai reikėjo eit įkalne. Nieko, aš jį dar išdresiruosiu vaikščiot…

Tiek žinių šiandien. 2010 metų donorystės atkarpa įvykdyta sėkmingai – Negerovė niekur negalėjo pabėgt. Užtat kitais metais tikriausiai nebepavyks maksimumo įvykdyt.

p.s. Mielas kraujo centre, jeigu jūs muistysitės ir neimsit mano kraujo, tai išsiimsiu donoro kortelę ir pradėsiu vaikščiot į Santariškes, ten netgi perpus arčiau. Turėkit omeny.

p.p.s. Kažkas yra klausęs, kiek užtrunka pats kraujo pridavimo procesas. Šį kartą prieš laikrodį paguldė, tai pažiūrėjau: išlašinau normą per maždaug 9 minutes.

p.p.p.s. Kita donorystė planuojama apie kovo vidurį. Jei kas norės kompaniją palaikyt, informuokit.

Kraujo donorystė #8
2010-09-08

Ką gi gerbiamieji, kol tamsta Negerovė dar niekur toli nepabėgo, atidariau naują kraujo donorystės sezoną. Kadangi nuo šiol gyvenu MRU bendrabuty Didlaukio gatvėj, tai taupydamas 1 Lt autobuso bilietui, ėjau pėstute. Užsigalvojęs dar pusiaukelėj nugrybavau ne į tą gatvę, tai truputį didesnį ratą teko apeit. Nieko, tarp Didlaukio ir Antakalnio užtrukau pusantros valandos.

Kraujo centras kraujo stygiaus per daug nejaučia, nes priima tik retųjų grupių mokamus donorus. Gal dėl to nei vieno donoro ir nesutikau. Darbuotojos irgi sėdiniuoja neturėdamos darbo.

Registratūroj davė nebe vieną, o dvi anketas pildyt. Naujojoj reikia pasirašyt, kad, jei kas tau blogo atsitiks, tai tu pats kaltas. Ar tai kažkas panašaus.

Tiesa, primenu, kad jau priimami ir donorai, gyvenę kempinligės šalyse, nes tas punktas anketoj išbrauktas.

Hemoglobinas pakritęs berods iki 146 kažko/kažkur. Nieko, su lietuvišku maistu atstatysim. Pulsas eilinį kartą viršija normas, bet šį kartą ne taip baisiai.

Sausainių vis dar neturi, dovanų irgi nieko nelikę beveik, paėmiau užrašų knygelę (paskui paaiškėjo, kad ten įvairių dydžių lipnūs lapeliai). Ir standartiškai Hematogenas (šokoladas labiau priimtina).

Grįžt planavau autobusu (nelabai rekomenduotina žingsniuot tolimus atstumus), bet 50 autobuso greitu laiku nebuvo, o man reikėjo į paskaitą nusigaut, tai teko žingsniuot, pavyko nupėdint atgal per maždaug 70 minučių, idealiai laiku. Bet po paskaitos pasijautė šioks toks silpnumas. Tikrai nerekomenduoju kopijuot mano veiksmų.

Be to, nuo šiol vejamės nebe tik Negerovę, bet ir Žilviną, bet jis jau per daug nutolęs: 37 kartai kol kas neįkandamas rezultatas. Gal kas nors daugiau norit palenktyniaut? Prašom surašyt, kiek kartų jau prisidavėt.

Kraujo donorystė #7
2010-06-04

Vėl truputį nuo plano atsilieku, bet turiu visiškai pateisinamą priežastį, prieš pora savaičių buvau pasigavęs tą epideminę ligą. Tai teko truputį palaukt. Aišku, Negerovė džiūgauja, nes turėjo progą nuo manęs truputį pabėgt. Nieko, bėk tu nebėgęs, tolk netolęs, bet aš visad sliūkinsiu tau iš paskos.

O Kraujo centre jaučiasi, kad prasidėjo vasara: vėl priima visus mokamus donorus, bet žmonių tik vienas kitas, jokių eilių.

Hemoglobinas mano dėl neaiškių priežasčių apmažėjęs, šį kartą tik 150 kažko/kažkur, bet čia vis tiek žymiai daugiau negu reikia. Pulsas eilinį kartą šiandien stipriai pakilęs, bet vėl užtaikiau ant tos draugiškos juodaplaukės daktarės, kuri dėl to per daug nesuka galvos. Supranta gi, kad man čia truputį nuo nervų jis užšokęs, daug aiškint nereikia.

Na ką, keliaujam į kraujo siurbimo vietą, eilinį kartą sausainių nėra. Įtariu, kad po tų plazmos pardavinėjimo skandalų, truputį užsilenkė pajamos, tai dabar tenka taupyt. Ką padarysi, gerai, kad bent cukrui ir arbatai dar užtenka. Dovanų pasirinkimas irgi stipriai mažėja, tai pasičiupau šįkart maišelį, vis nauda šiokia tokia. Kaip kažkas sakė, šokolado irgi jau pora mėnesių nebėra, šįkart tik Hematogeno gavau.

Nuleidus kraują, seselė kažkodėl sugalvojo, kad man silpna, tai dar liepė geras 10 minučių gulėt, žmonių nėra, laiko turiu, tai kodėl gi ne. Paskui dar pora kartų vėl paklausė, ar tikrai gerai jaučiuosi.

Tai tiek, baigiam šių mokslo metų donorystės sezoną ir darom atostogas iki rudens (pasidžiauk, Negerove, kol gali).

Ak, tiesa, girdėjau, kaip darbuotojos šnekėjo, kad dviračių nebėra, tai kažkaip stipriai nuslopino mano norą juos šelpt krauju. Jei Negerovė nebėgtų tolyn, tai rimtai pagalvočiau apie šito dalyko retinimą. Ypač, kai šokolado nebėra.

Ir užbaigiant įrašą pora sakinių būsimiems komentarams:

• Jeigu neduodat kraujo tik todėl, kad jį parduoda, turėkit omeny, kad galit duot tik eritrocitus ir/ar trombocitus, jų tikrai niekur neišveža. Toks kraujo davimas aferezės būdu berods trunka apie 2 valandas, bet galėsit būt ramūs.

• Jeigu vis tik norit duot kraujo, bet jums širdį skauda, kad Kraujo centras parduos jo plazmą, duokit jį Santariškių kraujo Centre, jie ten berods viską vietoj sunaudoja. Ten pat galėsit dar ir užpildyt anketą dėl anoniminės kraujo čiulpų donorystės, ką aš prieš pora mėnesių irgi padariau (gaunu karmos taškų už tai?).

Kraujo donorystė #6
2010-03-18

Pirmą kartą pridaviau kraują nevėluodamas, kaip tik 61 diena praėjo, o galima kas 60.

Su sąlyga, kad nuo 10:00 Login’as, tai 8:00 jau pajudėjau link Kraujo centro. Ha ha, na ir kvailys, radau kada kraują nusileist. O ten pasirodo, kad šiandien priimami ne tik neatlygintini, bet ir atlygintini donorai (kaip supratau iš visų elgesio, taip jau retai būna). Bet tų mokamų tik po kelias dešimtis priima. Užtat kas pora minučių po skambutį su klausimu, ar galima mokamai prisiduot. Taigi žmonių ne taip jau ir mažai buvo, bet gerai, kad pėsčiom ėjau, o ne autobusu, tai spėjau kaip tik laiku, už kelių minučių tuntai žmonių pasipylė. Matosi, kad kai kurie ne iš gero gyvenimo tą kraują duoda, jei suprantat, ką noriu pasakyt.

O šiaip neturiu aš čia ką pasakyt, eilinį kartą va sau pasirašau įrašą, kad žinočiau, kada paskutinį kartą pridaviau kraują. Hemoglobinas tvarkingas kaip visada – 155 kažko kažkur. Pulsas eilinį kartą užšokęs viršun, bet nieko, šiaip ne taip praleido.

Kraujo nusiurbimas irgi be problemų. Tik va tikėjausi, kad tik šokoladą duos, bet vėl liepė rinktis dovanėlę. Užmačiau kietą tušinuką, kurio anksčiau nebuvo, tai ir pagriebiau. Nu bet pripažinkit, tušinukas tikrai kietas, raudonai rašo. Atrodo žymiai kiečiau už tą, kurį davė pirmą kartą.

Išgėriau pora arbatos (sausainių vis dar nėra) ir paskubom namo. Greit viską susirinkau ir kaip tik ant 10:00 stovėjau eilutėj prie Siemens arenos įėjimo. Apie Loginą gal kada vėliau brūkštelsiu, o gal ir nebrūkštelsiu, bus matyt. Dabar galvoju, ar eit į Havaną, nes po kraujo nusisiurbimo kažkaip sveikatos lygis sumažėjo. Tikriausiai tingėsiu eit.

Kraujo donorystė #5
2010-01-15

Su sąlyga, kad nuo ketvirto karto praėjo gerokai daugiau laiko, nei reikia, o Rasa (11 kartų) ir Vilhelmas (irgi jau tikriausiai 11 kartų) nuo manęs bėga tolyn, tai ir aš atidariau 2010 metų donorystės sezoną. Šiandien kaip tik laisvesnė diena po vakarykščio egzamino, tai ir nupėdinau. Žmonių praktiškai nėra (su manim gal kokie 4 prasilenkė), nors nėra ko stebėtis, kai ant durų kaba užrašas, jog šiandien priimami tik nemokami ir tų retųjų grupių mokami donorai. Man tik geriau, eilėse nereikėjo laukt.

Davė šįkart dar vieną papildomą anketą, kurios esmė buvo „Ar mes gražiai su jumis bendraujam“. Užpildžiau, negi sunku. Beje, galiu paneigt, kad per sesiją studentai nusilpsta, nei velnio, hemoglobino virš 150 (berods 153 ar 154). Pulsas berods buvo pasiekęs kosmines aukštumas, bet dar nematyta gydytoja praleido be jokių didesnių priekaištų, tik liepė truputį luktelėt prieš priduodant kraują, kad širdis apsiramintų.

Duodant kraują, dar atėjo krūva mokinių, ekskursija kažkokia, tai dar gavau papildomą mandagumo dozę.

Kadangi prisidaviau penktą kartą, tai leido išsirinkt dovanėlę, nieko ten labai doro nėra, pakabukai, užrašų knygelės, medžiaginis maišelis ir pan., tai pasičiupau puodelį. Ir standartiškai davė šokoladą. Geras šokoladas, su broliu prieš savaitę vieną pernykštį sužiaumojom, net jis priekaištų neturėjo.

Kraujo donorystė #4
2009-10-30

Atidariau naują kraujo donorystės sezoną. Šiandien pasitaikė laisvesnė diena, o nuo trečio karto beveik praėjo 4 mėnesiai, per kuriuos daktarė liepė man nesirodyt, tai ir nupėdinau. Žmonių absoliučiai nėra, krūva darbuotojų per televizorių žiūri TV3 ir aptarinėja. Beje, kaip supratau, yra trombocitų donorų stygius, nes kai vienas vyriškis užėjo, jam pasiūlė duot trombocitus ir labai apsidžiaugė, kai sutiko. Reiks vėliau pasiskaityt, kur ten katė po tais trombocitais pakasta. Bus galima kada nors išbandyt.

Tai tas vyriškis ir buvo vienintelis atėjęs, kol aš ten buvau. Gal dėl to, kad ant durų kaba „Šiandien tik neatlygintini ir visi 0 grupės (berods) donorai“. Bet man nuo to tik geriau, nereikėjo eilėse stovėt. Visgi vėliau į anglų paskaitą nebespėjau – bent jau bus pasiteisinimas.

Ką čia dar parašius, nieko įdomaus šįkart nenutiko. Hemoglobino truputį sumažėjo iki 151, bet čia vis tiek stipriai daugiau nei pakankamai. Pulsas net nustebino, vos 97, čia stipriai daugiau nei turėtų būt, bet leistina norma. Gal ta gudobelių arbata rimtai padeda?

O Kraujo centre krizė tebesitęsia, kaip ir aną kartą, taip ir šį sausainiams pinigų vis dar neužtenka. Gerai, kad bent arbatos su cukrum dar sugeba užpirkt. Dovanų vėl davė šokoladą, tiesą sakant, jau pradeda atsibost, trečią kartą tas pats. Dabar turiu tris šokoladus, reiks pradėt valgyt. Tiesa, šįkart net negavau jų visai gražaus popierinio maišelio, negi rimtai pinigų nebeturi net jiems? Nors čia gal kokie rėmėjai gamindavo juos, net nežinau.

Tai tiek trumpai šįkart. Žinau, kad jums neįdomu, bet man čia labai patogu pasižymėt, kada paskutinį kartą buvau.

Jeigu kas iš Vilniaus norėtų priduot kraują, bet prisibijo vieni eit, tai už poros mėnesių galiu palydėt iki Centro.

Kraujo donorystė #3
2009-07-07

Kadangi tinklaraščio viršuje parašyta, jog čia „asmeninis tinklaraštis“ tai leisiu sau pakalbėt apie gyvenimą, nors gal kam nors iš jūsų tai ir nelabai patinka. Bet ką padarysi, šitame tinklaraštyje siautėja monopolinė valdžia, ir niekas jos kol kas nekontroliuoja, teks pakentėt. Hmm, rašau rašau, bet nieko neparašau, gal reikia eit prie reikalo, kada vėliau dar pratęsim rašymą apie nieką.

Vakar pusbrolis važiavo į Vilnių, tai ir aš su juo kartu nuvažiavau, nes reikėjo pasiimt pažymą iš MRU su semestro vidurkiu. Šiandien iš ankstyvo ryto, vos išaušus (maždaug apie 11h) nuvažiavau į MRU ir gavau ne pažymą, o špygą. Nuo senų laikų tas pažymas rašydavo kokias 3–4 dienas, tai būčiau palaukęs, betgi šį kartą metodininkė pareiškė, kad visa valdžia atostogauja, ir neaišku, kada tos pažymos bus (o be dekano ar prodekanio parašų mums pažymų neduoda – visiška nesąmonė, čia dar vienas akmuo į MRU šiltnamį). Tai teko grįžt namo su sugadinta nuotaika.

Na, kad nebūtų atvažiavimas visiškai veltui, galvoju, reikia kraują priduot. Apsižiūrėjau temperatūrą – tvarkoj, apsižiūrėjau pulsą – eilinį kartą viršija ribas net ramybės būsenoj, taip ir išėjau į Centrą su abejone, ims kraują, ar varys lauk.

Nuėjau, radau tuntus žmonių (o dar sako, kad jiems kraujo trūksta). Kiek pastebėjau, gal beveik kas antras duoda kraują už pinigus, sunkūs laikai atėjo. Eilėj velniai žino kiek prastovėjau, nes išėjau apie 15h, o grįžau 17:20h (atmeskim dar kelią pirmyn atgal po kokias 10min). Anksčiau kažkaip neatkreipdavau dėmesio, bet Kraujo Centre dirba daug gražių seselių (o gal studentės praktiką atlieka?), na bet kokiu atveju yra į ką paspoksot (:

Paėmė gi man iš piršto kraują, ir iš karto puoliau žiūrėt, kokie skaičiukai prie hemoglobino rašomi, bijojau, kad neišvarytų dėl per mažo. Bet Šiaurės rytų Lietuvos kaimo braškių naikinimas stambiais kiekias davė savo rezultatų, hemoglobino kiekis nuo anksčiau buvusio 140 kažko/kažkur užšoko iki 157 kažko/kažkur. Šiaip braškės geležies nedaug turi, bet kai kiaurą dieną jas kemši, tai vis tiek susikaupia pakankamai.

Toliau ėjau pas daktarę, šį kartą pakliuvo miela moteriškė tamsiais plaukais. Pirmą kartą pas ją pakliuvau. Labai jai nepatiko mano pulsas, pradėjo visko klausinėt, nelabai norėjo mane praleist, bet truputį pazyziau ir susitarėm. Teko tik sutikt su jos sąlygom, kad iki lapkričio negrįšiu ir kad gersiu gudobelių arbatą (čia dėl pulso). Na aš jau toks žmogus, kad savo pažadų stengiuosi laikytis, teks eit kada vaistinėn arbatos užsipirkt. Dar kažkodėl liepė imt arbatą, o ne antpilą, nors man tas antras variantas geriau skamba (:

Na ir trečias žingsnis – kraujo pridavimas, ten jau galima ramiai eit, nes nebeišvarys. Aplink buvo susirinkę nemažai linksmos kompanijos, kurie piktinosi, kad nebėra sausainių. Ir suprato kodėl – krizė gi. Tada nuleido kraują, dar davė velnių, kad kairės rankos venos niekam tikusios (esą per plonos), bandžiau aiškint, kad ir dešinės ne ką geresnės, bet ji geriau žinojo.

Po visko jaučiausi įtartinai gerai (gal dėl aukšto hemoglobino), tai ilgai nelaukęs, pėdinau namo su maišeliu ir šokoladu. Ilgokai užsibuvau, o reikėjo skubėt į 18:10 autobusą, greit susirinkau daiktus ir 17:30 iš Antakalnio pajudėjau į stotį su mintim „spėsiu ar ne“. Ir visgi spėjau, nubėgau nuo troleibusų stotelės į stotį ir netgi per anksti, dar buvo likusios 4 minutės.

Na ir važiavau atgal į Rokiškį garsiuoju maršrutu „Vilnius–Utena–Jūžintai–Laibgaliai–Rokiškis“. Kuo jis toks garsus? Ogi tuo, kad tarpmiestinis autobusas iš Vilniaus važiuoja žvyrkeliais, o žvyrkelių būklė tokia nuostabi, jog kartais tenka stabdyti važiuojant 20 km/h (čia visiškai rimtai). Jei kada važiuosit į Rokiškį, tai būtinai rinkitės 18:10 maršrutą, pamatysit gražių vaizdų kaimuose ir bus atrakcija pasikratant keletoje kilometrų žvyrkelių, važiuojant 5–20 km/h greičiu.

Kraujo donorystė #2
2009-04-24

Nuo pirmo pridavimo jau praėjo beveik 5 mėnesiai, nors galima priduot kas 2 mėnesius. Būčiau anksčiau davęs, bet, kai vasarį nuėjau, išvarė mane, atseit pulsas per didelis ir temperatūros turiu. Pulsas kaip pulsas, visą gyvenimą gana aukštas, bet iš kur atsirado 37,7 temperatūros? Kadangi jaučiausi visiškai gerai, pavyko surast tik vieną realiai viską paaiškinantį dalyką:

Kiek padidėjusi kūno temperatūra sveikiems žmonėms gali būti po didesnio fizinio krūvio, kaip trumpalaikė reakcija į stresinę situaciją<…>

Nuėjus sparčiu tempu nuo Antakalnio žiedo iki jų būstinės (anot Google, 2,3 km), tikriausiai normalu, kad temperatūra užkilo, o ir prisirengęs buvau neblogai. Na bet Kraujo centro daktarė turėjo kitokią nuomonę. Sakė ateit ne anksčiau kaip po 3 savaičių. Bet visą kovą buvau stipriai užspaustas mokslų, o balandį tai visokios atostogos, tai šiaip tingisi.

Ta proga, kad šiandien turiu laisvą dieną, tai vėl nutariau išbandyt laimę. Prieš eidamas apsižiūrėjau temperatūrą – 36,4 (OK), pulsas – 92 (truputį per didelis), bet vis tik nutariau eit. Aišku, nuėjus tas pulsas jau buvo virš 100, bet praleido.

Kaip ir pirmą kartą ilgai žaidė su mano ranka, kol venas surado. O paskui skundėsi, kad kraujas nebėga.

Bet po truputį ištekėjo.

O šiaip tai man keista jų pozicija, priimam tik neatlygintinus donorus, bet savo internetiniame puslapyje skelbiame, kad trūksta kas antros kraujo grupės kraujo. O ir pačiame centre donorų vos vienas kitas.

Vos neužmiršau, šįkart davė savo maišiuką ir šokolado, kurį tikriausiai matote aukščiau.

Kraujo donorystė #1
2008-11-28

Prieš metus tarp blogerių buvo suaktyvėjusios kalbos apie kraujo davimą. Aš gyvenau Rokiškyje, tai kraujo ten ne taip paprasta duoti, nes nuolat veikiančio centro nėra, o sekt, kada ten kas atvažiuoja, tai per daug nesinorėjo. Galvoju, atvažiuosiu į Vilnių mokytis ir priduosiu.

Taigi prieš kokį mėnesį atsiminiau savo planus, bet vis neprisiruošdavau nueiti. Kadangi aš jau toks žmogus, kuris visada išpildo sau duotus pažadus, tai visą mėnesį mane graužė sąžinė, kad vis nenueinu.

Prieš kelias dienas buvo atvažiavę į MRU kraujo rinkt, bet patingėjau nueit.

Šiandien vis tik prisiruošiau. Kadangi ten su viešuoju transportu ne taip paprasta nuvažiuot, tai teko eit pėsčiom. Su sąlyga, kad gyvenu visai netoli, tai per keletą minučių ir nuėjau.

Užpildžiau tą jų anketą, nuėjau prasidurt piršto, pasimatuot spaudimo ir ėjau duot kraujo. Kadangi daviau kraujo nemokamai, tai visur leido be eilės (geras dalykas).
Taigi atsiguliau duot kraujo. Kraujo priėmėja pažiūrėjo į ranką mano, sako: retai tokie žmonės ateina, venos per mažos (ar kažką panašaus). Sako, kraujas nebėgs.

Na bet išbėgo tas kraujas be problemų. Užgėriau tos jų nemokamos arbatos ir kulniavau namo.

Ak taip, davė dar maišelį savo, tušinuką, pažymėjimą, kad pirmą kartą neatlygintinai daviau kraujo, ir rėmelį nuotraukai. ;)