Lietuvos donorytės žymūno pažymėjimas

Šiandien su dviem autobusais iš Vilniaus pajudėjome Kauno kaimo kryptimi, į Raudondvario dvarą, kur buvo sukviesti visi neseniai 20, 30 ar 40-tą kartą neatlygintinai davę kraujo. Kelionė praėjo be didesnių įdomumų, dvaras gražus, bet žmonių daugybė buvo, o sukišo mus į kažkokią degtukų dydžio salę. Bet nieko, kentėti galima. Tų garbių donorų turėjo susirinkti berods apie 250, bet kai kurių nebuvo, tai gana greitai mūsų ministras Vytenis Povilas Andriukaitis visiems išdalijo pažymėjimus ir rankas paspaudė. Įdomesnė akimirka gal buvo tik ta, kad ir renginio vedėjas tarp apdovanotųjų ištarė savo vardą.

Po to į salę įžengė kažkoks negirdėtas Kauno – ausų gadintojų – studentų choras. Sako, žvaigždės kažkokios. Nežinau. Pirmą kartą matau, tikiuosi, ir paskutinį. Aišku, užsileido nesveikus bosus, tokius, kad ausys prašė eiti iš salės, nes ir pati muzika buvo baisi. Galvoju, pakentėsiu porą dainų. Bet kur tau… išspiegė gal kokias 8-10 dainų. Buvo baisu ir liūdna. Visgi galų gale pasirodymą jie baigė, paplojome už tai.

O tada sukvietė mus valgyt. Va čia tai aš atleidau jiems už visas iki tol padarytas nuodėmes. Maistui pinigų nepagailėta. Šašlykai, jautienos troškiniai, lašišos ir kita. Aš šiaip mėsos nelabai, bet jei jau dykai duoda, tai prisikimšau, nes šiaip ar taip nuo ryto nieko nevalgęs buvau.

Prisikirtę važiavom namo, vėl nieko įspūdingo neįvyko. Dabar reikia judėt link 30 kartų, planas būtų tai padaryt per maždaug 2,5 metų, nes nu dykai pavalgyt tai man patiko.