VšĮ Beglobis. Arba nešvarus gyvūnų globos verslas

Trigalvis slibinas. Arba lygiagrečiai veikiančios įstaigos.

Pradedant kalbėti apie Naujosios Vilnios prieglaudą ir mano savanorystę joje, reikia grįžti į praeitį ir sudėlioti galus, nes šią organizaciją identifikuoja trys pavadinimai:

1) Gyvybės vagonėliai – Juridinio statuso neturintis simbolinis pavadinimas, kuris skambėjo gražiai, bet realiai vaizdavo siaubingomis sąlygomis, ankštuose narveliuose, dažnai be dienos šviesos ir gryno oro besikankinusius „išgelbėtus“ šunis. Iš ankstesnių savanorių teko išgirsti, kad keli gyvūnai buvo net mirtinai uždusę dėl deguonies trūkumo. Laimei, iki šiol bent jau niekas nesudegė, nes vagonėlių šildymo sistema avarinės būklės, kai kurie šildytuvai net lydytis pradėję. Panašūs „gyvybės vagonėliai“ buvo ir Stalino laikais, tik kad juose panašiomis sąlygomis laikė ne gyvūnus, o žmones.

2) Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyrius (sutrumpintai vadinamas LGGD arba LGGDVS) – Asociacija, nuo kurios viskas ir prasidėjo. Iš pradžių pradėjo veiklą Grindos teritorijoje Fabijoniškėse ir braškėdama, su nuolatiniais tarpusavio pykčiais visgi pilnu pajėgumu gyvavo iki 2013 metų, kai grupelė savanorių bandė pakeisti prieglaudos vadovę. Prasidėjo metus trukusi teisminė kova dėl valdžios ir pinigų.

3) VšĮ Beglobis. Viešoji įstaiga, įkurta draskymosi teismuose metu, 2013 metų pabaigoje. Įkūrimo tikslas, kaip aš supratau – permesti visus prieglaudos turtus iš Asociacijos į naują įstaigą, nes vadovavimas LGGDVS buvo pakibęs ant plauko. Tai padaryti nebuvo sunku, nes pagrindinę informacijos sklaidos priemonę – Facebook puslapį – administravo vadovė su jai lojaliais žmonėmis, o interneto domeną www.beglobis.lt pavyko apgaulės būdu atimti iš kitos prieglaudos steigėjos, kuri niekad į konfliktus nesiveldavo.

Iš esmės šioje vietoje LGGDVS pradeda nykti, iš jos išsiurbinėjamos lėšos, kurios kaupiamos jau viešosios įstaigos sąskaitose. Nors vadovė Danutė Navickienė, grubiai pažeisdama įstatymus, slepia šį faktą, bet tai yra vieša paslaptis.

Vienintelis dalykas, ką dar turi LGGDVS – žemės sklypas Naujojoje Vilnioje, Skydo 44A ir kasmet vis dar įbyrančiais keliais tūkstančiais GPM 2% paramos.

Teismai. Arba kuri pusė labiau neteisi.

Įdomus faktas – prieglaudoje savanoriauti pradėjau tuo metu, kai joje prasidėjo suirutė. Visi į mane nepatikliai žiūrėjo, nes niekas nesuprato, kurios besipjaunančiųjų pusės žmogus aš esu. Tikriausiai ir iki dabar dar daug kam šis klausimas kirba. O realybė labai paprasta – buvau eilinis žmogus, nepažinojęs nė vieno kito prieglaudos savanorio. Tuo metu mane buvo užklupę labai nemalonūs asmeniniai nepasisekimai, turėjau daug laisvo laiko, taigi atėjau pailsėti ir pabėgioti su šunimis po parką.

Grįžkim prie teismų. Kaip minėjau, tuo metu prasidėjo draskymasis dėl valdžios ir solidžių šešiaženklių sumų banko sąskaitose (taip, prieglaudos neskursta). Pjautynės truko apie metus, įvairių instancijų teismai kaitaliojo prieglaudos vadovę keletą kartų, taigi klestėjo anarchija. Vėliau paaiškėjo, kad grubių teisinių pažeidimų buvo padariusi tiek prieglaudos vadovė, tiek grupelė merginų, bandžiusių ją nuversti ir suorganizavusių abejotiną visuotinį susirinkimą. Pats susirinkimas buvo labai netinkamai suorganizuotas, todėl jau nuo pirmų akimirkų buvo aišku, kad teismus laimės senoji vadovė Danutė Navickienė. Tiesa, teismuose išryškėjo ir įdomių niuansų – vadovė pradėjo ginčyti savo pačios išduotų LGGDVS narių pažymėjimų teisėtumą (nes išdavinėjo juos pažeisdama Asociacijų įstatymą ir LGGDVS steigimo dokumentus).

Taip pat teko kalbėti su viena iš savanorių, kuri pasakojo, jog vadovė savavališkai grąžino nario įnašą (banko pavedimo paskirtyje prirašydama, kad nario įnašas neteisėtas, nors sunku įsivaizduoti, kaip jis toks apskritai gali būti) ir išbraukė iš narių sąrašo (kurio oficialaus net ir nebuvo sudaryto, kaip teisme paaiškėjo), o tai dar vienas grubus Asociacijų įstatymo ir Asociacijos įstatų pažeidimas. Aš tokius veiksmus linkęs vadinti asociacijos narių sąrašo klastojimu. Juo prieglaudos vadovė Danutė Navickienė siekė kuo labiau sumažinti jai priešiškų LGGDVS narių skaičių, kad šie vėliau negalėtų dar kartą bandyti suorganizuoti visuotinio narių susirinkimo ir šįkart vadovę pakeisti teisėtu būdu.

Galiausiai apeliacinis teismas pripažino, kad susirinkimas suorganizuotas pažeidžiant tvarką ir jį anuliavo, valdžią ir pinigėlius išsaugojo senoji vadovė. Tiesa, įdomus niuansas – po dviejų mėnesių jau ji pati suorganizavo identišką ir, mano nuomone, akivaizdžiai neteisėtą LGGDVS susirinkimą, į kurį nekvietė visų narių, įskaitant mažiausiai vieną steigėją. Keista ir gaila, kad jos pačios į teismą nė vienas narys jau nepadavė. Nesuprantu žmonių, kurie ką nors pradeda, bet pusiaukelėje atsitraukia.

Teisė. Arba lygūs ir lygesni.

Tiek viešosios įstaigos, tiek asociacijos (draugijos) turi vieną bjaurų dalyką – organizacijos kasmet privalo viešinti savo metines ataskaitas. Taip, tai labai aiškiai nurodo ir Viešųjų įstaigų įstatymas, ir Asociacijų įstatymas. Iš šių ataskaitų galima pamatyti, kiek organizacija turi pinigų, kiek patyrė išlaidų, gavo pajamų, kokio turto turi. Natūralu, kad savo pinigus arba fizines jėgas aukojantys žmonės nori pamatyti, kodėl milžiniškos pinigų sumos gyvūnų nepasiekia. Toks buvau ir aš, pamažu pradėjau prašyti ataskaitų, pamažu pasidariau dideliu priešu, buvau išvadintas durniumi ir psichiniu ligoniu. Ataskaitų gražiuoju iškrapštyti nepavyko, po daug laiko teko kreiptis į policiją, į VMI, į Registrų centrą. Bet kol kas nieko nepešiau. Beglobio vadovė Danutė Navickienė prieš įstatymus lygi tik tada, kai jie jai naudingi.

Pagarba savanoriams. Arba „eik greičiau arba vėl į galvą gausi“.

Apie požiūrį į savanorius šioje organizacijoje galima rašyti kelių tomų romanus, nes kiekvienas kiek ilgiau užsibuvęs savanoris tikrai ras ką pasakyti. Iš šono žiūrint, viskas lyg gražu, bendraujama normaliu tonu ir solidžiai. Kol neįsivažiuoji arba kol nepradedi klausinėti nepatogių klausimų. Rėkimas, grasinimai ir nuolatiniai priekaištai yra savanorių kasdienybė. Tiesa, ne visada, galioja paprasta išimtis: jei su kažkuo prasideda didžiuliai nesutarimai, visi kiti laikinai pasidaro geriausi draugai. Draugas buvau ir aš, kai vadovai pradėjo rietis dėl pinigų teismuose. O tik teismai pasibaigė, pakilau iš antros vietos į pirmą nepageidaujamųjų sąraše, nes pradėjau per daug kapstytis po melą, įstatymų pažeidinėjimą ir nuolat nesueinančius galus įvairiose istorijose. Iš karto manęs (ir ne tik manęs) buvo pareikalauta padėti raktus ant stalo ir čiuožti lauk. Argumentai? Aiškių argumentų nebuvo. Tiesiog, dink iš prieglaudos! Nesvarbu, kad tu bent po tris kartus per savaitę valai priterštus šunų narvus ir iki išnaktų jais rūpiniesi. Ne! Tu reikalauji įstatymų laikymosi ir atskaitomybės, todėl čiuožk iš čia, tokie savanoriai mums nereikalingi. O kaipgi gyvūnai, kuriais rūpinaisi? Vadovų nuomone, tų gyvūnų likimas – ne jais besirūpinusių savanorių reikalas. Reiktų gal apibrėžti, ką vadiname prieglaudos vadovais: Danutė Navickienė – oficiali LGGDVS ir VšĮ Beglobis vadovė – ir jos dešinioji ranka – Skirmantas Ramoška – faktinis prieglaudos vadovas – valdovas. Greta jų yra dar kelios moteriškės „dėl skaičiaus“, kurios tik į susirinkimus suvažiuoja, palinksi galvomis ir konstatuoja, kad „blogieji“ savanoriai nieko nedirba ir netgi yra kalti dėl prieglaudos gyvūnų ligų. Jeigu oficiali vadovė dar šiek tiek prognozuojama ir sukalbama (neskaitant rėkimo ant savanorių ir vadinimo jų psichiniais ligoniais), tai antrajam normalu yra ir gražiuoju gyvūnų nepaliekančioms savanorėms grasinti susidorojimais arba tiesiog prieiti ir labai pavojingai iš kaktos trenkti į galvą.

Bet ko norėti iš žmogaus, kurį sutikus Vilniaus centre, vietoj elementaraus „labas“, išgirsti „eik greičiau, nes vėl į galvą gausi“? Ir taip su valstybės  piliečiais elgiasi Žemės ūkio ministerijos Valstybės tarnautojas, kurio reputacija privalo būti nepriekaištinga.

Tiesą sakant, po Skirmanto Ramoškos išpuolių, 2015 m. pavasarį iš prieglaudos pasišalino didelė dalis savanorių. Vieni bijo neprognozuojamo vadovų elgesio ir galimo smurto, kiti tiesiog galutinai nusivylė bet kokia įstaigos perspektyva. Dalis žmonių iš šios veiklos pasitraukė visiškai, kiti išsivaikščiojo po kitas Vilniaus prieglaudas – SOS Gyvūnus, Lesę, Tautmilės prieglaudą. Kažkodėl visi kiti šių žmonių pagalbą gyvūnams priima išskėstomis rankomis.

Gyvūnams nėra pinigų. Arba penkių nulių zona.

Šiame skyrelyje taip pat būtų galima ištisą knygų seriją sukurti. Vargana prieglaudėlė, kurioje savanoriai neturi kur persirengti, o šunys laikomi narveliuose, kuriuose sunku apsisukti, jaunikliai gyvena šildomuose vagonėliuose, kuriuose žiemą užšąla vanduo. Niekam nėra pinigų. Kiekvieno pasiligojusio gyvūno atveju skalambijama pagalbos varpais – paaukokite pinigų, arba negalėsime jam padėti. Pinigų trūksta ne tik gyvūnų maistui, sveikatai, narvams, būtiniausioms priemonėms, net kraikui, ką jau kalbėti apie mintis oficialiai įdarbinti nors vieną žmogų… Taip visuomenei buvo pristatoma vargana N. Vilnios prieglauda iki pat 2015 metų. Iki metų, kai draskymosi teismuose metu nutekėjo detalūs banko sąskaitų išrašai, jie dalinai paviešinti interneto portaluose. Visai neseniai pasiekė jie ir mane (bent dalis jų), ir paaiškėjo tai, ką daugelis numanė jau seniai.

Vienoje sąskaitoje daugiau nei 240 000 Lt, kitoje, kaip suprantu, mažiausiai 165 000 Lt, nežinia, kiek kitose, neaišku, kur dingsta per PayPal sistemą gautos lėšos, nes pinigų pervedimo iš šios sistemos į prieglaudos sąskaitas nėra.

Vadovė teismų metu persivedinėja solidžias pinigų sumas į savo sąskaitas banke, vėliau kandidatuoja į Vilniaus tarybą ir netyčiomis paviešina labai įdomiai atrodančią pajamų ir turto deklaraciją, kuri pradeda kelti dar daugiau abejonių. Savanorių klausimai apie šiuos faktus ignoruojami arba pateikinėjami vis kitokie atsakymai, kol galai nebesueina tiek, kad reikia būti visišku kvailiu, jog patikėtum. Bet apie viską po truputį.

Pinigai kaupiami žemei pirkti. Toks kurį laiką buvo vadovės paaiškinimas, kodėl visuomenei meluojama apie pinigų stygių, o gyvūnai kankinami miniatiūriniuose narveliuose, savo išmatų smarvėje, kai kurie beveik nemato dienos šviesos, o savanoriai daužosi galvas ir plėšosi rūbus į siaubingai „įrengtus“ vagonėlius, kuriuose bando ir persirengti, nes tam skirtos vietos tiesiog nėra. Tai atsakymas ir į klausimą, kodėl nuolat gailima lėšų gyvūnų gydymui, stacionarams, specialiam maistui. Kodėl nėra vandens, kodėl gyvūnų pagirdymas, kai vandenį reikia nešti iš šulinio, esančio už kelių šimtų metrų, yra savanorių sąžinės reikalas, o ne vadovų atsakomybė. Prieglaudos gyvūnai be reikalo miršta. Tokia jau ta žemės kaina.

Tiesą sakant, gyvūnų gyvenimo sąlygas prieglaudoje patys vadinome koncentracijos stovykla, bet skirdavome jiems beveik visą laisvą laiką po darbų ar mokslų, kad jie nors kiek prasilakstytų ir nesijaustų kaip kaliniai. Tokia buvo realybė iki pat 2015 metų. Nors gyvūnai formaliai buvo turtingi, realiai gyveno labai neįspūdingai, o ne vienas N. Vilnios gyventojas yra savanoriams leptelėjęs: „pažiūrėk į šitą betvarkę tiek metų – plauna pinigus“. Neatsirado pinigų nei bent vienam darbuotojui įdarbinti, nors pažadų ir pasiteisinimų buvo daug (kalbu apie legalų įdarbinimą, o ne mokėjimus grynais, nuslepiant mokesčius), nei kitaip jų gyvenimo kokybę pagerinti. Galiausiai teismų maratono metu 2014 m. pasiekta tokia situacija, kad (nežinau, ar su VMVT įsikišimu, ar be jo) net pačios sanitarinės tarnybos (Grindos) darbuotojai pradėjo nebeduoti mums šunų į prieglaudą. Neoficiali priežastis – gyvūnų laikymo sąlygos prieglaudoje buvo tokios blogos, kad Grindos darbuotojams tiesiog buvo gaila atiduoti jų prižiūrimus šunis.

Benamių gyvūnų sterilizacija – veikla, kuri geriausiai sprendžia benamių gyvūnų problemą. Visos organizacijos skelbiasi, kad šia veikla užsiima. Visgi aplink prieglaudą ir apskritai N. Vilnioje daugėja benamių kačių, o žmonės, atėję prašyti pagalbos dėl jų sterilizacijos, sulaukia aiškaus atsakymo – pinigų nėra. Dauguma dar ir apšaukiami.

Mes gyvename tik iš žmonių gerumo. Toks skurstančios, mažiausiai trečdalį milijono litų turėjusios prieglaudos šūkis. Tiesa, nutylima apie gautas solidžias sumas iš Vilniaus savivaldybės administracijos. Apie tai iki sąskaitų išrašų nutekėjimo nežinojo nė seniausi savanoriai. Tik kyla klausimas, kodėl lėšos skirtos šiai įstaigai, kodėl jų tikriausiai negavo kitos tą pačią veiklą vykdančios organizacijos, kurios realiai naudoja lėšas benamių gyvūnų problemoms spręsti. Ir neaišku, ar kažkas kam nors nenubyrėjo. Visgi lėšų suteikimas šiai organizacijai be jokių aiškių įsipareigojimų, kai tai pačiai funkcijai atlikti yra skiriamos lėšos Grindai, kelia įvairių klausimų.

Pinigų pervedimai į vadovės sąskaitas. Išrašuose aiškiai matyti, kad teismų metu vadovė persivedinėjo solidžias sumas į savo banko sąskaitas, panašu, kad didesnių sumų nepavyko persivesti tik dėl to, kad ją ribojo banko nustatyti pervedimų limitai. Oficiali pozicija – kita besibylinėjanti pusė pergalės atveju neapmokės sąskaitų, todėl šie pinigai skirti prieglaudos veiklai užtikrinti. Pozicija gal ir nebloga. Bėda, kad po kurio laiko jau išgirdau kitą poziciją, pagal kurią supratau, kad pinigai visgi tam panaudoti nebuvo. Vėliau dar bandžiau klausinėti, ar pinigai bus grąžinti gyvūnams, ar buvo panaudoti pagal paskirtį. Tradiciškai, ignoravimas ir komentarų trynimas internete. Šį įvykį būtų galima apibrėžti kaip beprocentę paskolą vadovui. Tai griežtai draudžia Asociacijų įstatymo 16 straipsnis. Visgi lieka neaišku, kaip tie pinigai buvo panaudoti. Blogiausia, kad gyvūnų globos srityje plaukioja tiek neaiškių neapskaitytų pinigų ir yra tiek elementarių pinigų nusukinėjimo būdų, kad jokia VMI čia nieko nesuras net ir labai norėdama. Tiesa, neužmirškime kito susijusio įdomaus fakto. Prieglaudos vadovė kandidatavo į Vilniaus tarybą ir neapgalvotai paviešino savo pajamų ir turto deklaraciją, kurioje matomos vidutinės pajamos ir gana solidžios piniginės santaupos.

Gyvūnų gelbėjimas. Arba šioje prieglaudoje n(eb)ėra vietos senukams.

Vėl grįžkime prie prieglaudos ištakų. Organizacija kūrėsi su labai aiškiu tikslu – gelbėti gyvūnus iš sanitarinės tarnybos „Grindos“, nes jie dėl vietų stygiaus seniau gyvūnus masiškai migdydavo. Ir pati veikla per keletą metų tikrai davė šaunių rezultatų – gyvūnų migdymas sumažėjo iki minimumo (apskritai, Grinda, kaip sanitarinė tarnyba, šiuo metu labai neblogai atrodo ir dirba tikrai produktyviau ir efektyviau nei daugelis prieglaudų). Bet tokia veikla turėjo ir savų niuansų, dažnai tarp globojamų gyvūnų atsidurdavo seni ir ligoti, kurių niekas nepaimdavo ir jie prieglaudoje pragyvendavo iki pat gyvenimo galo, o į jų vietą visą tą laiką negalėjo būti paimti nauji. Tai labai nepatiko prieglaudos vadovybei. Katės dar nebūtų problema, nes jos dažniausiai gelbėjamos tiesiog išmetant į Vilniaus gatves (paprastai sterilizuotos, pagal PSP programą), bet šunų šitaip gelbėti nebuvo galima. Visgi vadovams šunys niekad nerūpėjo, jais pasirūpindavo savanorių grupelė, todėl reformų niekas nesiėmė.

Bet laikas reformoms atėjo po didžiojo atsikratymo nepatogiais savanoriais 2015 m. pavasarį. Gyvūnų skaičius prieglaudoje sumažėjo tikriausiai perpus – iš maždaug 30 šunų pamažu liko mažiau nei pusė (seni pamažu mirė, buvo migdomi, jaunesni išdovanoti). Žinoma, kai savanorių beveik neliko, o apie žmonių įdarbinimą ilgą laiką buvo tik žadama ir atidėliojama, normalu, kad ir gyvūnų skaičius sumažėjo. Pagalba sanitarinėje tarnyboje mirčiai į akis žvelgiantiems šunims galutinai užsibaigė ir liko tik rašliavose, laimei, juos ėmėsi gelbėti kita prieglauda – SOS Gyvūnai. Apskritai, gyvūnai, kuriems labiausiai reikėjo pagalbos – jaunikliai, vyresni ir ligoti po didžiojo savanorių išvarymo į N. Vilnios prieglaudą praktiškai nebepatenka, jiems vietos VšĮ „Beglobio“ vadovų širdyse ir prieglaudoje nėra. Jie daug serga, jais reikia daugiau rūpintis, jie sunkiai padovanojami, sulėtėja išgelbėtų gyvūnų skaitliukas. Kitaip sakant – tokių gyvūnų VšĮ Beglobio vadovams gelbėti tiesiog neapsimoka.

Kačių gelbėjimas. Arba Vilniaus gatvės – naujieji jūsų namai.

Katės, skirtingai nei šunys, prieglaudos vadovams šiek tiek rūpi (nors ir dėl to dar galima ginčytis prisižiūrėjus įdomių dalykų prieglaudoje), todėl ir dėmesys joms skiriamas didesnis. Jos vis dar traukiamos iš Grindos ir dovanojamos, tiesa ne visos. Likusios gelbėjamos minėtu paprastuoju būdu – išmetamos į Vilniaus gatves. Tai nebūtų didelė bėda, jei visos jos būtų sterilizuotos ir jei visos jos būtų sugrąžinamos ten, iš kur buvo paimtos, o ne nutrenkiamos bet kur į nepažįstamą vietą. Tiesa, kartais „išgelbėti“ kates taip skubama, kad jos nesulaukia nė keturiolikos dienų karantino. Teko susidurti su atveju, kai į Grindą pakliuvo berods naminė katė (o gal katinas), ją perėmė/išgelbėjo VšĮ Beglobio vadovai ir kažkur išmetė. Katės savininkai (o gal tiesiog globėjai) per kelias dienas išsiaiškino, kad anoji pakliuvo į Grindą, ten nuvykus paaiškėjo, kad augintinė perduota Beglobio vadovams, kurie pagal tvarką turėjo keturkoję karantinuoti ir laukti, kol (galbūt) atsiras jos šeimininkai. Deja, pastarieji, atvykę į Naująją Vilnią, katės neberado. Ji jau buvo išmesta kažkur berods prie prieglaudos (t.y., išgelbėta) ir išlėkusi savais keliais. Žmonėms teliko trypčioti vietoje, braukti ašaras ir tikėtis, kad katė grįš. Aišku, negrįžo. Žmonės žadėjo kreiptis į VMVT. Kuo tai baigėsi, deja, nežinau. Gaila, kad jų kontaktų nepasiėmiau, nes gali būti, kad istoriją atpasakojau ne visiškai tiksliai.

Mus visi myli. Arba sovietinė cenzūra.

VšĮ Beglobis (kaip ir daugybė kitų „nuostabių“ organizacijų) gali pasidžiaugti tuo, kad Facebook tinkle, interneto puslapyje ir kituose valdomuose informacijos šaltiniuose sulaukia tik teigiamų atsiliepimų. Juk neigiamų atsakymų nė vienas nematėme? Nuostabi, nepriekaištinga organizacija. Tiesiog siekiamybė!

Tiesa, reikia atkreipti mažytę smulkmeną – interneto svetainėje beglobis.com komentavimo galimybė apskritai išjungta, o Facebook tinkle dieną naktį vargsta gyvūnų labui atsidavę savanoriai, kurie, negailėdami jėgų, stropiai trina neigiamus atsiliepimus, neutralias nuomones, nepatogius klausimus, baksnojimus į įstatymus, pinigų panaudojimo ir kitų ataskaitų prašymą. Švelnesni komentarai tik ištrinami, o įkyresnių autoriai dar ir profilaktiškai užblokuojami, kad tiesos daugiau neieškotų. Ir nesvarbu, ar eilinis žmogus esi, ar savanoris – prieš cenzūros filtrą lygūs visi.

Tiesa, yra būdas cenzūros filtrą išjungti. Bet tai mokama galimybė. Reikia pervesti bent triženklę sumą pinigų ir komentare tai paminėti. Tokiu atveju gausite VIP statusą ir vietoj užblokavimo galite tikėtis pagarbaus atsakymo. Bet jauskite ribas – per jautrus klausimas apie finansinę atskaitomybę jums taip pat gali baigtis blokavimu. VšĮ „Beglobis“ netoleruoja klausimų apie gautus pinigus ir jų panaudojimą.

Plutas. Arba nusikratymas nebepelningais gyvūnais.

Daug gyvūnų turi išskirtinių istorijų, bet prieš Pluto istoriją visos kitos beveik nublanksta. Plutas – eilinis nemažo ūgio rudas šuo, kuris būtų sau ramiai iki šiol gyvenęs niekam nežinomas. Bėda ta, kad jis buvo aklas ir kažkaip pačiame 2014 m. gale atsidūrė judrioje Vilniaus gatvėje, ir buvo sunkiai sužalotas – sumaitota priekinė letena ir sužeista galinė. Tokius gyvūnus labai mėgsta dauguma gyvūnų globos organizacijų, o ypač Beglobis, nes, gerai paskalambijus varpais, galima prisirinkti gražaus pinigėlio, kurio nemažą dalį žmonės perduoda grynais (taip, senais gerais grynais niekur neapskaitomais ir nežinia kaip panaudojamais pinigais). Plutas greit pakliuvo į veterinarijos kliniką ir po dienos ar dviejų buvo operuotas, iš pradžių galvota apie kojos amputaciją, bet doc. Valdas Vaitkus dviejų operacijų metu kojos kaulą iš skeveldrų šauniai sulipdė, nors stebuklų nežadėjo. Tuo tarpu piniginė parama plaukė visu pajėgumu, sklandė net kalbos, kad prieglaudos vadovė vis užeina susirinkti jam grynais paliktų pinigų į veterinarijos kliniką, bet pas stacionare sveikstantį šunį nei užeina, nei pasidomi. Na, Plutą bent jau mes, savanoriai, lankėme. Bėda ta, kad Kalėdos buvo ant nosies ir jį reikėjo šventiniu laikotarpiu pasiimti į N. Vilnios prieglaudą. Bėda dar ir ta, kad tokios būklės šuniui laikyti prieglaudoje nebuvo nė vieno tinkamo kampo, išskyrus vieno – šviežiai Holiday Inn viešbučio suremontuoto (ačiū jiems) administracinio pastato. Bet čia prasidėjo rietenos su prieglaudos valdžia, nes anie nenorėjo to kampelio jam duoti, liepė grūsti į „gyvybės vagonėlius“, kur statūs laiptai ir šaltis. Įdomu, ką pasakytų Holiday Inn atstovai, jei sužinotų, kad jų gyvūnų prieglaudai suremontuotame namelyje neatsiranda vietos sunkiai sužeistam šuniui? Visgi po pykčių šiltas kampas buvo iškovotas, nors saugumo jame ir nebuvo, šunis paspardančios sargės kaimynystė šviežiai išoperuotam šuniui nebuvo geriausias sprendimas, bet nebuvo kur dėtis. Šventės baigėsi, o problemos ne – prieglaudos valdžia nebenorėjo leisti Pluto vežti atgal į klinikos stacionarą, nors jam dar reikėjo specialios priežiūros ir ilgo gydymo. Juk stacionaras pinigus kainuoja! Nesvarbu, kad klinika pusvelčiui prieglaudų gyvūnus stacionare laiko, o žmonės priaukojo keleriopai daugiau pinigų nei kainavo jo operacija ir pooperacinis gydymas kartu sudėjus. Neapsikentę Beglobio vadovų gobšumu, mes, savanoriai, vis tiek išvežėme Plutą laikyti stacionare ir su klinika susitarėme, kad apmokėsime viską savo juodai dienai surinktais pinigais. Valdžia buvo labai nepatenkinta. Kartą pabandė nebaigtą gydyti šunį iš klinikos atsiimti, bet klinika atsisakė jį atiduoti, nes situaciją žinojo. Bet tai pavyko padaryti antru mėginimu, kai klinikoje dirbo kiti darbuotojai, jiems gerokai primelavus, pavyko Plutą išsivežti. Tiksliau ne išsivežti, o nusikratyti. Mat laiko jau buvo praėję nemažai, pinigai už jo nelaimę iš naivių žmonių nebelabai plaukė. Taigi šuo tiesiu taikymu prieglaudos vadovų išvežtas… išvežtas į kitą prieglaudą net nepaaiškinus, kad gydymas nebaigtas ir jam reikia specialios priežiūros. Gal reiktų sakyti ne išvežtas, o tiesiog nutrenktas ir paliktas, nes Beglobio vadovai per metus taip ir nepasidomėjo, kaip jų buvusiam „globotiniui“ sekasi. Tuo tarpu kiti klinikos darbuotojai greit pasigedo savo mylimo ligonio ir pradėjo aiškintis, kur šis atsidūręs, nes reikėjo tęsti gydymą. Išsiaiškinę situaciją, paprašė grąžinti šunį atgal ir net pasisiūlė savo lėšomis tęsti jo gydymą. Plutas grįžo, pasveiko ir jau kurį laiką laimingas laksto kitoje prieglaudoje, kur jis mylimas ir nespardomas, o ir koja stebuklingai gerai sugijo, laksto visomis keturiomis.

2015-ųjų metų pokyčiai I. Arba tai, ko prisižiūri savanoriai

Šioje dalyje bus šiek tiek pasikartojimų, bet kitaip sunku sudėlioti visus įvykius, tad pakentėkite.

Kaip jau minėjau, užsukau į N. Vilnios prieglaudą dar 2013 m. vasarą, nieko neįtardamas, kad joje prasidėjęs visas smagumas ir teismų maratonas, kuriame buvo pešamasi dėl prieglaudos pinigų, valdymo ir asmeninių ambicijų. Greitai įsitraukiau į savanorių komandą, iš smalsumo pradėjau per daug aiškintis ir jau po gero mėnesio savanorystės buvau išvadintas durniumi ir patekau į vidutinio lygio kenkėjų sąrašą. Na, bet teismai yra teismai, jų metu reikia draugų, todėl prasivardžiavimai greitai aprimo – buvau naudingas. Kadangi ten praleisdavau labai daug laiko, tai per metus prisižiūrėjau ir visokių įdomių dalykėlių – nuo vadovų rėkimų ant savanorių, ant pagalbos prašančių žmonių ar net kokį kačiuką radusių vaikų iškoliojimų – nes na, kam čia tempiat į prieglaudą tuos gyvūnus. Dar mačiau ir kaip vadovė su grasinimais išvarinėjo moteriškę, kuriai pati per televizijas buvo prisižadėjusi, kad anoji galės prieglaudos teritorijoje gyventi, kiek tik norės. Mačiau visokios antisanitarijos, pradedant išmatomis prasmirdusius koncentracinius „gyvybės vagonėlius“, baigiant pačios vadovės kartu išleistais pasilakstyti ir pasiuostyti maru sergančiais kačiukais kartu su sveikaisiais. Žinoma, nereikia pamiršti ir retų vadovų pasilinksminimų, plačiai atveriant prieglaudos vartus ir paleidžiant lakstančius šunis – lai savanoriai gaudo, oi kaip smagu būdavo, ar ne? Smagiau tikriausiai būdavo tik, kai šunims vandens pritrūkdavo ar maisto, nes jais pasirūpinti juk savanorių reikalas, ne vadovų. O smagiausias vadovų darbas būdavo pirštais pabaksnot į šunų išmatas ir liept savanoriams jas surinkti. Dauguma klausydavo, bijodavo, kad aprėks. Kantrūs žmonės tie savanoriai. Bet kantrybė pasibaigė, kai iki tol prie šunų net neprieidavę ir nepasidomėdavę vadovai pradėjo už pinigus šunis priiminėti, nors visą laiką iki tol buvome įpratę juos imti iš Grindos pagal eiliškumą, nuo seniausiai užsibuvusio. Pradėjau reikalauti metinių ataskaitų, jas pateikti įpareigoja Viešųjų įstaigų ir Asociacijų įstatymai. Aišku, nieko negavau, buvau tyliai įtrauktas į pagrindinių priešų sąrašus, bet teismai nebuvo pasibaigę, todėl buvau vis dar reikalingas. Pamažu įsivaizduojamą užrašą „gyvūnų prieglauda“ keitė užrašas „pinigų prieglauda“. Buvo aišku, kad ką nors pasiremontuoti prieglaudoje galima tik savo iniciatyva ir prieglaudos banko sąskaitos nepasiekiančiais pinigais – anieji labai sunkiai rasdavo kelią iki gyvūnų. Mano iniciatyva įkūrėm atskirą projektėlį, vėliau ir formalią viešąją įstaigą įsteigėm – tikėjomės sukrapštyti pinigų bent vienam šunų voljerui prieglaudoje, nes nebegalėjom žiūrėti, kaip jie kankinasi nepritaikytuose statybininkų „gyvybės vagonėliuose“.

2015-ųjų metų pokyčiai II. Arba sunkus atsikratymas nepatogiais savanoriais

2014-ųjų pabaigoje pasibaigė teismai, iš prieglaudos tyliai pasitraukė vadovę bandę pakeisti savanoriai. Bet priešų sąrašas juk ilgas. Kad būtų galima ramiai gyventi ir skaičiuoti gyvūnams skirtus pinigus, reikia nusikratyti neaklais savanoriais su manimi priešakyje. Pradžiai man atsiunčiamas raštas su reikalavimais nebeieškoti prieglaudos gyvūnams naujų šeimininkų ir neberinkti lėšų prieglaudos remontui. Raštas iš pažiūros atrodo solidžiai, bet atidžiau paskaičius, akivaizdu, kad rašytas teisiškai ir gramatiškai neišprususio žmogaus, jame pilna rašybos klaidų ir teisininkams nebūdingo tuščiažodžiavimo nepateikiant nė vieno argumento. Primityvus bandymas pagąsdinti, iš kurio aš tik tyliai pakrizenau, bet keli teisininkai vėliau sakė, kad juokėsi balsu. Kadangi šitaip paprastai nusikratyti manimi ir likusiais savanoriais nepavyksta, organizuojamas mini susirinkimas, jame keliems savanoriams liepiama padėti raktus ir dingti iš prieglaudos, gyvūnų, kuriais rūpinotės, likimas – ne jų reikalas. Tiesiog dinkit iš prieglaudos, nes…todėl kad… hm., nes dinkit! Viena šunis vedžiojusi moteriškė vadovams kažką pasakė, kad jie peržengia ribas savo elgesiu ir be priežasties savanorius išvarinėja, tai išplėšė šunį iš rankų, iškoliojo ir išvarė grasindami policija (jei gerai supratau iš vėlesnio jos pasakojimo, policijai iš tikrųjų skambino). Taip pavyko viena savanore nusikratyti, bet dar keli likom ir nesirengėm šunų palikti, nes žinojom, kad be mūsų jais nelabai yra kam pasirūpinti, o vadovams tie šunys niekad įdomūs ir nebuvo. Supyko prieglaudos valdžia, prigrasino susidoroti, pakeisti spynas. Ir iš tikrųjų – spynas labai greitai pakeitė, kad savanoriai negalėtų ateiti gyvūnais pasirūpinti. Raktai atiteko tik keliems likusiems savanoriams, kurie tyliai klauso nurodymų ir nelandžioja, kur nereikia. O mums kas – toliau ėjom šunimis rūpintis, pavedžiodavom, kai valdžios nebūdavo. Tik vieną kartą 2015-ųjų vasario gale atsitiko taip, kad grįžtant pavedžiojus šunis, atvažiavo į prieglaudą ir vadovai. Greit pripuolė iš mūsų grubiai šunų atiminėti, vieną seną kalytę praktiškai į orą pakėlė už pavadžio, vos nepasmaugė. Kad maža nepasirodytų, vadovės Danutės Navickienės dešinioji ranka Skirmantas Ramoška dar užvožė į galvą ilgametei savanorei – jei gražiuoju nedingsta iš prieglaudos, reikia jėga išgrūsti ir įbauginti. Buvo iškviesta policija, prie kurios smurtautojas pasikeikęs, pradėjo kurti labai neįtikinamas istorijas apie netyčinius paslydimus ir iš esmės teisinosi, kad moteris mušti galima, nes jos jau nebe savanorės (bent taip aš supratau skaitydamas jo pasiaiškinimą policijai). Po šio įvykio dėl nusivylimo ir savo saugumo iš prieglaudos pasitraukė dauguma likusių savanorių. Užduotis įvykdyta – savanoriai iš prieglaudos išvaryti.

2015-ųjų metų pokyčiai III. Arba išvaryti, bet nedingę.

Taigi prieglaudą dėl savo pačių saugumo palikome, bet joje liko mūsų prižiūrėti gyvūnai, kuriais nelabai liko kam pasirūpinti, nes iš nedidelio būrelio savanorių liko tik keli žmonės, o patiems vadovams tie gyvūnai rūpi… na rūpi tiek, kad tikrai buvo dėl ko nerimauti. Liko neįgyvendinti ir planai paremontuoti prieglaudą ir pastatyti voljerų šunims. Visgi rankų nenuleidome ir pamėginome paprastuoju būdu priversti pačią vadovę pagerinti gyvūnų laikymo sąlygas. Būdas labai paprastas – patys savo rankomis padaryti nieko nebegalėjome, todėl pagalbos paprašėme VMVT. Prieglaudoje dėl tragiškų gyvūnų laikymo sąlygų buvo pažeidžiami beveik visi gyvūnų laikymo reikalavimai, todėl liko tik tikėtis, kad ši institucija nenusimuilins, kaip mėgsta padaryt didžioji dalis valdžios įstaigų. Ir reikia pripažinti, kad Vilniaus VMVT tikrai dirba – labai greitai sureagavo. Žiniasklaidoje pasirodė įvairūs pranešimai apie esamą situaciją, o prieglaudoje pagaliau pradėjo dygti nauji voljerai – tai ko savanoriai metų metus nepajėgė išprašyti, nes „pinigų nebuvo“, „teismai vyko“ ir t.t. Labai taikliai pasisakė viena VMVT darbuotoja: „<..>Net ir žinodami savo pareigas, jie nesirūpina suteikti gyvūnams tinkamas laikymo sąlygas, o, prisidengdami gyvūnų globa, siekia užsitikrinti paramos gavėjų statusą ir rinkti paaukotas lėšas“.

2015-ųjų metų pokyčiai IV. Arba kodėl gyvūnų nepasiekia jiems skirti pinigai.

O iš tikrųjų, kodėl gyvūnai taip ilgai gyveno koncentracijos stovyklos sąlygomis, nors banko sąskaitose ir PayPal sistemoje jiems sukaupta suma galėjo viršyti net 0,5 mln litų? Kas vyko prieglaudoje iki man ateinant, kad dėl pinigų reikėjo net teismuose išsidraskyti? O ataskaitų pradėję prašyti savanoriai buvo išvaryti iš prieglaudos, nevengiant net fizinio ir psichologinio smurto? Ką tokio parodytų finansinės ataskaitos, kad jos slepiamos grubiai pažeidžiant įstatymus ir nebijant solidžių baudų? Nežinau atsakymo, bet labai noriu išsiaiškinti.

Nuo ko pradedame? Ogi atsidarome įstaigų veiklą reglamentuojančius įstatymus. Štai Asociacijų įstatymo 10 str. aiškiai nurodo, kad asociacija privalo kasmet parengti metinę veiklos ataskaitą ir sudaryti sąlygas su ja susipažinti visiems norintiems. Lygiai tą patį nurodo ir Viešųjų įstaigų įstatymo 12 str., o Administracinių nusižengimų kodekso 223^2 str. labai aiškiai nurodo – ataskaitų nepateikimas užtraukia 200-3000 EUR baudą. Bet kuri sąžiningai veikianti organizacija, pamačiusi šią informaciją, po gražaus prašymo ataskaitą tikrai pateiktų, bet bandymas šiuo klausimu dar kartą belstis į vadovės Danutės Navickienės el. pašto duris vėl lieka neišgirstas. Visi komentarai su klausimais viešojoje erdvėje trinami, interneto svetainėje beglobis.com apskritai išjungiama galimybė komentuoti. Esu išvadinamas jau ne tik durniumi, bet ir psichiniu ligoniu. Nors ką kalbėti apie mane, prieglaudos administracinė būklė slepiama net nuo kitų prieglaudos steigėjų (asociacijos narių), nors Asociacijų įstatymo 13 str. įpareigoja jiems pateikti informaciją apie visą veiklą ir leisti susipažinti su dokumentais. Bet juk atsimenate – įstatymai prieglaudos vadovams negalioja.

Beje, kalbant apie pinigus, gal pastebėjote 2015 m. pavasarį Facebook socialiniame tinkle reklamas, prašančias pervesti GPM paramą VšĮ Beglobiui? Mokamas reklamas. Kitaip sakant, kam skirti pinigus gyvūnams, jei galima juos skirti reklamai ir susirinkti dar daugiau pinigų! Nes pinigų niekad per daug nebus! Primena verslą. Gal ne veltui Beglobio vadovai kitas gyvūnų globos organizacijas vadina ne kolegomis, o konkurentais?

2015-ųjų metų pokyčiai V. Arba kaip užčiaupti per daug besikapstantį (buvusį) savanorį.

Grasinamieji raštai nepadėjo, paslaugūs siūlymai „dar kartą duoti į galvą“ irgi nepadėjo, įvairūs įžeidinėjimai irgi nepadėjo. Tad kaip galiausiai užčiaupti visomis įmanomomis priemonėmis veiklos ataskaitas bandantį iškrapštyti savanorį? Beglobio vadovai pabandė rimtesnį gąsdinimo būdą, kreipėsi į policiją. Tiesa, jokios rimtos priežasties nesugalvojo, tad teko pritempinėti, kad mano reikalavimai pateikti metines ataskaitas ir atsiprašyti savanorės, kuriai trenkė į galvą, juos įžeidė. Su policijos pareigūne gražiai pasišnekėjome telefonu, bet taip ir neišsiaiškinau, nei ką įžeidžiau, nei kokiais veiksmais įžeidžiau, nei kokiais faktais remiantis esu kaltinamas. Dar parašiau jai el. laišką, bet taip ir nebeatrašė. Bandymas tokiu pagąsdinimu mane užčiaupti buvo neblogas, bet vėlgi jokių apčiuopiamų rezultatų nedavė, užtat su draugais vėl linksmai pasijuokėm iš šio pabandymo. Neilgtrukus sulaukiau ir skambučio iš VMI (Beglobio vadovai buvo grasinę užtampyt po visokias institucijas, tai nenustebau). Jei gerai supratau, skundui priežastį irgi teko ilgai galvoti, galiausiai pasiskųsta dėl to, kad aš dar savanoriaudamas rinkau lėšas prieglaudos gyvūnams ir jas jiems panaudojau, ir dar detalią ataskaitą viešai žmonėms pateikiau. VMI atstovė kalbėjo taip, kad supratau, jog skambina tik iš formalumo, nes gavo skundą. Aiškiai matė, kad nėra prie ko kabintis. Šis bandymas užčiaupti buvo gerokai silpnesnis nei policijos atveju, bet vis tiek pralinksmino. Po jo bandymai užčiaupti buvo aprimę, bet galiausiai driokstelėjo vienas labai vykęs ir taiklus bandymas. VšĮ Beglobio valdžia pamėgino mane užčiaupti skambindama į vieną iš mano darboviečių ir kartodama istorijas apie menamus įžeidinėjimus ir kurdama kitus įdomius pasakojimus. Skundėsi mano viršininkei, kad pas ją dirba blogas Malčius, kuris reikalauja iš jos ataskaitų ir taip labai baisiai ją įžeidžia. Žodžiu, labai blogas nepavyzdingas darbuotojas, praktiškai – hakeris, kuris gali visokių blogų dalykų pridaryti ir – suprask – tokio jau geriau darbe nelaikyk. Tiesa, istorijų įdomių tiek prikūrė, kad viršininkei pasakojimuose net galai nesuėjo. Šitas bandymas mane užčiaupti man labiausiai patiko ir draugų tarpe daugiausiai juoko sukėlė, skiriam pirmąją vietą. Vienas draugas teisininkas rekomendavo už šituos šmeižtus ir bandymus pridaryti nemalonumų darbe į teismą paduoti, bet atsisakiau: už humorą į teismus padavinėti nieko niekad nesirengiu.

2015-ųjų metų pokyčiai VI. Arba kaip atrodo prieglauda po atsikratymo savanoriais.

Po vadovų fizinio ir psichologinio smurto prieš senuosius savanorius pastarųjų prieglaudoje sumažėjo bene per pusę, o gal ir daugiau. Liko tik paklusnūs ir daug neklausinėjantys. Gerokai apmažėjo ir gyvūnų, nes nelabai liko kam jais rūpintis. Su jaunais šunimis dirbti liko viena labai atsidavusi moteris, bet nelabai kam liko rūpintis senaisiais šunimis – buvau prieš keletą mėnesių sutikęs juos vedžiojamus – pasirodė vėl sulaukėję nuo bendravimo trūkumo, o juk prieš mūsų išvarymą jau buvome juos visai neblogai socializavę. Kadangi pavyko nusikratyti absoliučiai visais senaisiais su šunimis dirbusiais savanoriais, pagaliau atsirado galimybė įgyvendinti seną troškimą ir nustoti gelbėti šunis iš sanitarinės tarnybos. Ten dauguma šunų seni, ligoti, praktiškai nepadovanojami, tokių gelbėjimas buvo prieglaudos steigimo tikslas. Bet iš tokių šunų nei „išgelbėtų gyvūnų“ skaičius sparčiai auga, nei reklamos galima pasidaryti, nei pinigų prisirinkti, atvirkščiai: tokie šunys – vienas nuostolis, juos reikia gydyti, reikia daugiau priežiūros. Todėl migdyti pasmerktų gyvūnų gelbėjimas liko tik gražiais žodžiais prieglaudos prisistatyme, realiai Grindos šunims (ir apskritai vyresniems gyvūnams) prieglaudos durys apskritai užsidarė. Nuo šiol į prieglaudą priimami tik gražūs, sveiki ir mieli, t.y., tie, kuriems pagalbos reikia mažiausiai. Apskritai, teko girdėti (tiksliau – šnekėjau su įvykio liudininke) neseną nutikimą, kai žmonėms iš N. Vilnios prieigų dingo šuo, jie greit išsiaiškino, kad augintinis atsidūrė N. Vilnios prieglaudoje, ir atvažiavo pasiimti, bet išgirdo kažką panašaus į „neatiduosiu, čia mano prieglauda, ką noriu, tą darau“ (tokiais atvejais žmonėms siūlau tiesiog kviesti policiją ir rašyti pareiškimą, nesigadinkite nervų bandydami susikalbėti su VšĮ Beglobis vadovais). Toks jausmas, kad tie jauni gražūs šunys iš apylinkių vos ne vagiami ir tempiami į prieglaudą. Tiesa, vėliau ne vienas, nutaikęs progą, iš prieglaudos pabėga ir tikriausiai grįžta namo – N. Vilnia apkabinėta iš prieglaudos pabėgusių šunų skelbimais. Bet yra ir gerų ženklų – po VMVT baudos už gyvūnų nepriežiūrą, pagerėjo jų laikymo sąlygos, šiaip ne taip per vargus pastatyti keli nauji voljeriukai. Net prieglaudos vadovai pradėjo šunimis rūpintis (o ką daryti, kai savanorius išvarė), tenka ir patiems padirbėti, ne tik pirštais baksnoti kaip anksčiau. Dėl sukilusio triukšmo apie tai, kas vyksta prieglaudoje, vadovai tikriausiai pagarbiau elgiasi ir su likusiais savanoriais – sena gera taktika – kol yra didesnių priešų, mažesni priešai yra draugai. Gal netgi sargė nustojo šunis spardyti? Kas žino, visko pasitaiko.

Įvairūs teismai. Arba įdomybės kitose gyvūnų globos organizacijose

Jei N. Vilnioje pats savanoriavau ir mačiau visko daugiau nei norėčiau, tai apie kitas gyvūnų globos organizacijas sunkiau kalbėti. nes žiniasklaidos informacija kartais sunku pasikliauti. Užtat šiek tiek įdomybių galima rasti teismų sprendimuose.

Štai yra įdomus tekstas apie didžiausią Lietuvoje Kauno VšĮ Penkta koja, kurios steigėjai teismuose ginčijasi panašiai, kaip ir N. Vilnios liaudis – nesutarimai dėl steigėjų (všį dalininkų) sąrašo, slepiamos metinės ataskaitos ir kita dalininkams privaloma pateikti informacija ir pan., bet ten, kaip suprantu, taškas dar nepadėtas, nes apeliacinis teismas nusiuntė bylą nagrinėti atgal į pirmos instancijos teismą. VšĮ Penkta koja, panašu, yra labiausiai teismuose paskendusi gyvūnų globos organizacija. Ji kartu yra ir daugiausiai gyvūnams skirtų pinigų advokatų paslaugoms iššvaisčiusi organizacija. Dešimtys tūkstančių eurų, mielieji, dešimtys tūkstančių eurų. Ir net teisėjai pastebėjo, kad lėšos švaistomos neadekvačiomis sumomis.

Dar gana įdomiai draskosi ir Klaipėda, ten teismuose vyksta pinigų dalybos tarp VšĮ Gyvūnų globos namų „Penkios pėdutės“ ir nuo jų atskilusių VšĮ „Linksmosios pėdutės“.

Taip pat, gal reiktų nepamiršti ir vienos pirmųjų Lietuvos gyvūnų globos organizacijų „Pifas“, kurios valdžia užtampė po teismus dvi dėl vidinių nesutarimų atsiskyrusias gyvūnų globos organizacijas dėl to, kad šios įregistravo juridinius asmenis, kurių pavadinimuose kartojosi žodis „Pifas“. Kaip mėgsta sakyti VšĮ Beglobio vadovai – „konkurencinė kova“. Tiek pavyko rasti teismų sprendimų duomenų bazėse, gal dar ką nors pražiūrėjau. Bet jau ir keturių bylinėjimosi procesų vien gyvūnų globėjų tarpe – gerokai per daug. Tokie dalykai stipriai smukdo pasitikėjimą, bet užsimerkti ir apsimesti, kad nieko nevyksta, irgi negalima.

Vyšnių sodas – organizacija, kuri nuo pat pirmų minučių pasitikėjimo nekėlė dėl savo verksmų ir masinio žmonių blokavimo, bet yra puikūs marketingistai, ilgą laiką sugebėjo visus savo įtartinus darbelius slėpti nuo visuomenės. Bet melagystės pamažu lindo į viešumą ir po delfi.lt straipsnio visas šitas finansinis lochatronas su išgalvotomis „skolomis“ sprogo beveik visu gražumu.

Labai panaši į Vyšnių sodą – dar viena labai daug abejonių kelianti organizacija „Gyvūnų užuovėja“. Įrašuose vien verksmai apie skolas ir pasibaigusius pinigus, istorijose visiškai nesueina galai, ko nors klausiantys žmonės masiškai blokuojami, panašu, kad VMI mažiausiai vieną kartą baudė organizacijos vadovę už piktnaudžiavimą asociacijos finansais.

Pabaiga. Arba moralų sąrašas.

Venkite paramos grynaisiais pinigais tiek gyvūnų globos organizacijoms, tiek bet kuriai kitai pelno nesiekiančiai įstaigai, nes jų panaudojimo pagal paskirtį sukontroliuoti neįmanoma. Aukų dėžutes irgi pamirškite.

Jei nusprendėte patys nuvykti į kliniką ir apmokėti sužaloto gyvūno gydymą – reikalaukite čekio ir pasiimkite jį sau. Jokių bankinių pavedimų tiesiai į klinikos banko sąskaitą – tai tas pats kaip organizacijos vadovui duoti pinigus grynais, nes klinika organizacijai vis tiek išrašys sąskaitą faktūrą, o organizacijos vadovas galės tuos pinigus išsigryninti iš organizacijos sąskaitos ir įsidėti sau į kišenę.

Venkite PayPal ir panašios paramos teikimo būdų, VMI iki jų neprisikas ir panaudojimo sąžiningumo nepatikrins. Saugiausias finansinės paramos būdas – pavedimas į Lietuvoje registruoto banko sąskaitą.

Iš asociacijų, draugijų, viešųjų įstaigų ir bet kokių kitų pinigų prašytojų reikalauti veiklos ataskaitų, įstatymai įpareigoja šias ataskaitas pateikti kiekvienam norinčiam. Jei įstaiga išsisukinėja – akivaizdu, kad kažką negero slepia. Jei nedrąsu reikalauti ataskaitos, bent pasidomėkite, kiek lėšų reiks konkrečiai problemai spręsti ir kiek jų jau surinkta. Jei tokius komentarus trins, kaip trina VšĮ Beglobio vadovai – patys suprasite, kad kažkas blogai.

Kol vienos gyvūnų globos organizacijos išsijuosę darbuojasi, plečiasi, statosi naujas patalpas ir bendradarbiauja tarpusavyje, kitos tik stagnuoja, imituoja veiklą ir skaičiuoja gyvūnams skirtus pinigus. Būkite budrūs.

Papildomiems pasiskaitymams